Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2017-09-20][nuasmeninta nutartis byloje][eP-61-520-2017].docx
Bylos nr.: eP-61-520/2017
Bylos rūšis: administracinė byla
Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba 188668192 atsakovas
„Manfula“ 133639191 pareiškėjas
„Envija“ 302454563 pareiškėjas
UAB "Lukrida" 134010835 trečiasis asmuo
Kategorijos:
Proceso atnaujinimo pagrindai
Proceso atnaujinimo pagrindai
Konkurencija
Pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį
Pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį
Būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą
Būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą
Proceso atnaujinimas administracinėje byloje
Proceso atnaujinimas administracinėje byloje

Administracinė byla Nr. eP-61-520/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01454-2015-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 60.3.10; 60.3.12

(S)

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

NUTARTIS

 

2017 m. rugsėjo 19 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Envija“ prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-169-822/2017 pagal pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Manfula“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Envija“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Manfula“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Envija“ skundus atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Lukrida“) dėl sprendimo panaikinimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

I.

 

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Envija“ kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – ir Konkurencijos taryba, Taryba, atsakovas) 2015 m. vasario 11 d. nutarimą Nr. 2S-2/2015 „Dėl ūkio subjektų, užsiimančių kogeneracinių jėgainių platinimu ir kita su tuo susijusia veikla, veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio reikalavimams“ (toliau – ir Nutarimas).

Pareiškėjas paaiškino, kad Taryba, skirdama UAB „Envija“ konkretaus dydžio baudą, priėmė iš esmės neteisėtą Nutarimą, kuris prieštarauja Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – ir Konkurencijos įstatymas, Įstatymas, KĮ) 36 straipsnio 1 daliai. Taryba savo veiksmais sukūrė formalų pagrindą bylos nagrinėjimą bei Nutarimo priėmimą perkelti į naujus kalendorinius metus, o kartu skiriant maksimalią baudą remtis ne 2013 metų, bet 2014 metų draudžiamu susitarimu įtariamų ūkio subjektų pajamomis. Priimdama Nutarimą, Taryba nukrypo nuo savo bei teismų suformuotos praktikos skiriant baudą už konkurencijos teisės pažeidimus remtis tikslia ir patikima informacija, nes visiškai nepagrįstai rėmėsi nepatikima informacija apie 2014 metų UAB „Envija“ bendrąsias metines pajamas.

Pareiškėjo teigimu, Taryba netinkamai įvertino reikšmingas bylos aplinkybes bei surinktus įrodymus ir priėmė nepagrįstą Nutarimą, nes visiškai nepagrįstai nusprendė, kad UAB „Envija“ dalyvavo draudžiamame susitarime ir tokiu būdu pažeidė tiek KĮ 5 straipsnio 1 dalį, tiek ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir SESV) 101 straipsnio 1 dalį. Taryba, priimdama Nutarimą, iš esmės nepagrįstai rėmėsi trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Lukrida“ (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo), kaip nesąžiningo ūkio subjekto, teiginiais, kurie nebuvo pagrįsti įrodymais.

 

Pareiškėjas UAB „Manfula“ kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti Nutarimo dalį, kurioje konstatuotas jo veiksmų neteisėtumas, arba pakeisti Nutarimo rezoliucinės dalies 2.1 punktą, kuriuo jam paskirta maksimali 10 proc. nuo bendrųjų metinių 2014 metais gautų pajamų sankcija, sušvelninant šią UAB „Manfula“ skirtiną piniginę baudą, atsižvelgiant į jo pasyvų vaidmenį draudžiamo susitarimo sudaryme, pakeisti Nutarimo rezoliucinės dalies 3 punktą, kuriuo trečiasis suinteresuotas asmuo atleistas nuo jam skirtos baudos, ir perskaičiuoti UAB ,,Lukrida“ skirtinos baudos dydį, atsižvelgiant į tai, kad ši įmonė buvo draudžiamo susitarimo iniciatorius.

Pareiškėjas paaiškino, kad Nutarime pateikiamas faktinių aplinkybių vertinimas yra aiškiai tendencingas ir selektyvus, dažnai paremtas išimtinai paties M. J., veikiančio UAB „Lukrida“ vardu, pateikiamais paaiškinimais, kurie praktiškai visais atvejais nėra pagrįsti jokiais dokumentais ar įrodymais. Kiti tyrimo metu surinkti duomenys, kurie akivaizdžiai paneigia UAB „Lukrida“ pateikiamą aplinkybių versiją, dažniausiai yra ignoruojami ir dėl jų įrodomosios galios nieko nėra pasisakoma. Nutarime UAB „Lukrida“ paaiškinimai yra pateikiami kaip pačios Konkurencijos tarybos nustatytos faktinės aplinkybės, nepatikrinant šių duomenų teisingumo iš nepriklausomų šaltinių. Konkurencijos taryba tyrimo metu surinktus bylos duomenis vertina taip, kaip yra išimtinai palankiausia būtent UAB „Lukrida“ ir jos vardu veikiančiam M. J.. Toks tendencingas aplinkybių vertinimas ir siekis pagrįsti UAB „Lukrida“ implikuojamus tariamai konkurenciją ribojančius veiksmus iškreipė Konkurencijos tarybos įgaliotų pareigūnų atliktą susitarimo sudarymo aplinkybių analizę, todėl lėmė iš esmės klaidingas išvadas dėl UAB „Manfula“ vaidmens šio tariamo susitarimo sudaryme ir jo vykdyme.

Pareiškėjas nurodė, kad nei UAB „Manfula“, nei UAB „Manfula“ vadovas niekada nedalyvavo Tarybos nustatyto susitarimo sudaryme. UAB „Manfula“ nedalyvavo UAB „Envija“ 2010 m. spalio 8 d. valdybos posėdyje, o vien tam tikra UAB „Manfula“ direktoriui pateikta informacija nesudaro pagrindo teigti, kad tokiu būdu UAB „Manfula“ dalyvavo UAB „Envija“ 2010 m. spalio 8 d. valdybos posėdyje ir tariamo susitarimo sudaryme. UAB „Envija“ 2010 m. spalio 8 d. valdybos posėdyje priimtas sprendimas dėl UAB „Envija“ pardavimų kainodaros buvo išimtinai pačios UAB „Envija“, kaip savarankiškai veikiančio ūkio subjekto, verslo sprendimas, nulemtas jos pačios akcininkų vidinių nesutarimų. Vienas iš UAB „Envija“ akcininkų (M. J.) UAB „Envija“ sąskaita ir resursais nesąžiningai mėgino pasipelnyti savo ir savo nuosavybės teise valdomos bendrovės (UAB „Lukrida“) naudai.

Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Konkurencijos taryba iš esmės be jokio teisinio pagrindo įtvirtino naują prezumpciją, teigiančią, jog visais atvejais, kai fizinis asmuo dalyvauja galbūt konkurencijai prieštaraujančiame susitarime, laikoma, kad tokiame susitarime dalyvauja ir įmonė, kurios darbuotoju šis asmuo yra. D. J. 2010 m. spalio 8 d. vykusiame UAB „Envija“ valdybos posėdyje veikė išimtinai savo, kaip UAB „Envija“ akcininko, o ne UAB „Manfula“ interesais. UAB „Manfula“ negalėjo būti susitarimo dalyvė, kadangi ji nekontroliavo UAB „Envija“ taikomos maržos dydžio. Tyrimo metu surinkta elektroninė komunikacija nepagrindžia UAB „Manfula“ dalyvavimo steigiant UAB „Envija“ ar dalyvaujant jos valdyme. UAB „Lukrida“, pranešdama apie neva draudžiamą susitarimą, siekia sąžiningai konkurencijai prieštaraujančių tikslų.

Dėl baudos dydžio nustatymo pareiškėjas pažymėjo, kad jam Konkurencijos taryba paskyrė griežčiausią galimą baudą, nors visos bendradarbiavimo su UAB „Manfula“ iniciatyvos, įskaitant ir tariamo susitarimo sudarymą, kilo M. J. ir jo valdomos įmonės UAB „Lukrida“ iniciatyva, todėl UAB „Manfula“ vaidmuo šiuo atveju turėtų būti vertinamas kaip pasyvus.

 

Atsakovas Konkurencijos taryba atsiliepimuose į skundus prašė juos atmesti.

Atsakovas nurodė, kad Nutarimas yra teisėtas, nes Taryba konkurentų susitarimo faktą konstatavo įvertinusi daugybę nustatytų aplinkybių, gautų iš įvairių šaltinių. Tyrimo metu Taryba nustatė, kad UAB „Envija“ buvo steigiama atsižvelgiant ir į UAB „Manfula“, ir į UAB „Lukrida“ interesus, apie UAB „Envija“ veiklą buvo informuojamas UAB „Manfula“ direktorius, nors šis asmuo nebuvo nei UAB „Envija“ valdybos narys, nei akcininkas. Be to, UAB „Manfula“ direktorius iš anksto žinojo, kad UAB „Envija“ 2010 m. spalio 8 d. valdybos posėdyje bus svarstomas klausimas dėl UAB „Envija“ kainodaros su UAB „Manfula“ ir UAB „Lukrida“ patvirtinimo, o UAB „Manfula“ teisininkė ruošė UAB „Envija“ valdybos dienotvarkę ir įtraukė minėtą klausimą dėl kainodaros. Iš nustatytų aplinkybių akivaizdu, kad UAB „Envija“ 2010 m. spalio 8 d. valdybos posėdyje UAB „Manfula“ komercijos skyriaus vadovas D. J. dalyvavo su UAB „Manfula“ pritarimu kaip šio ūkio subjekto atstovas, o M. J. dalyvavo kaip UAB „Lukrida“ atstovas, t. y. tiek su UAB „Manfula“, tiek su UAB „Lukrida“ susiję asmenys dalyvavo UAB „Envija“ 2010 m. spalio 8 d. valdybos posėdyje, ir kartu sprendė klausimą dėl UAB „Envija“ taikomos minimalios 10 proc. pelno maržos abiejų konkurentų iš UAB „Envija“ perkamiems MWM vidaus degimo varikliams.

Atsakovo teigimu, nei UAB „Manfula“, nei UAB „Envija“ nepagrindė, kad susitarimą rodančios aplinkybės vis dėlto nereiškia susitarimo. Taip pat nėra jokių duomenų, kad minėti ūkio subjektai būtų viešai atsiriboję nuo konkurencijai prieštaraujančio pobūdžio susirinkimo. Šiuo atveju du konkurentai turėjo savo atstovus ūkio subjekto, iš kurio perka prekes, valdyboje, šis ūkio subjektas (UAB „Envija“) buvo įsteigtas atsižvelgiant ir į abiejų konkurentų interesus, o šios įmonės veikla buvo susijusi su abiem konkurentais ir apie jos veiklą abu konkurentai buvo informuoti, konkurentų atstovai, balsuodami valdyboje, priėmė sprendimą nustatyti abiejų konkurentų perkamų prekių kainos dalį abiem konkurentams ir tai akivaizdžiai darė abiejų konkurentų interesais, t. y. nėra pagrindo abejoti, kad šiuo atveju abu konkurentai (UAB „Lukrida“ bei UAB „Manfula“), dalyvaujant UAB „Envija“, sudarė draudžiamą susitarimą dėl kainų nustatymo. Konkurentų susitarimas nustatyti kainas vien jau pagal savo tikslą riboja konkurenciją ir laikomas visais atvejais ribojančiu konkurenciją (Konkurencijos įstatymo 5 str. 2 d., SESV 101 str. 2 d.), todėl nėra būtina nustatyti tokio susitarimo konkurenciją ribojantį poveikį.

Atsakovas laikėsi pozicijos, kad net jei ir būtų galima daryti prielaidą, jog UAB „Envija“ buvo steigiama tik fizinių asmenų interesais, tai savaime nepaneigtų Konkurencijos tarybos nustatyto draudžiamo susitarimo, nes Nutarime konstatuotas draudžiamas susitarimas yra susijęs su UAB „Envija“ 2010 m. spalio 8 d. valdybos posėdyje priimtu sprendimu nustatyti minimalią pelno maržą MWM vidaus degimo varikliams, kuriuos UAB „Lukrida“ ir UAB „Manfula“ pirko iš UAB „Envija“. Tai, kad UAB „Envija“ po 2010 m. spalio 8 d. valdybos sprendimo galbūt faktiškai taikė skirtingas maržas, savaime dar nereiškia, jog UAB „Lukrida“ ir UAB „Manfula“, dalyvaujant UAB „Envija“, nebuvo sudariusios susitarimo dėl minimalios 10 proc. pelno maržos taikymo abiejų konkurentų iš UAB „Envija“ perkamoms prekėms. Susitarimo dalyvių siekis buvo suvienodinti pardavimo sąlygas. Pagal turimus duomenis, nors ir ne visais atvejais, tačiau UAB „Envija“ iš esmės taikydavo 10 proc. ar didesnę maržą, t. y. susitarimas iš esmės buvo įgyvendinamas. Esminės aplinkybės dėl pažeidimo yra susijusios su tuo, kad abiem konkurentams UAB „Envija“ valdybos sprendimu buvo nustatyta marža, abu konkurentai dalyvavo priimant sprendimą savo atstovų veiksmais UAB „Envija“ valdybos posėdyje ir abu konkurentai žinojo, kad sprendimas taikomas jiems abiems.

Atsakovas atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamas susitarimas dėl minimalios 10 proc. pelno maržos galėjo daryti įtaką ir Latvijoje bei Estijoje vykdomų UAB „Manfula“ ir UAB „Lukrida“ kogeneracinių jėgainių statybos darbų kainoms. UAB „Envija“ pateikė Konkurencijos tarybai duomenis apie 2014 metų bendrąsias pajamas, tačiau nurodė, kad šie duomenys yra preliminarūs ir gali būti vėliau koreguojami. Konkurencijos taryba iš UAB „Envija“ prašė paaiškinimų ir įrodymų, dėl kokios pajamų dalies kyla abejonių. Jei Konkurencijos taryba būtų gavusi tokią informaciją iš UAB „Envija“, ji, skirdama baudą, būtų galėjusi atsižvelgti į tokią informaciją, tačiau UAB „Envija“ nepateikė tokios informacijos, todėl Konkurencijos taryba priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą naudoti UAB „Envija“ 2014 metų bendrąsias pajamas, apskaičiuojant Konkurencijos įstatymo 36 straipsnio 1 dalyje nurodytą 10 proc. bendrųjų metinių pajamų praėjusiais ūkiniais metais dydį.

 

Pareiškėjas UAB „Manfula“ atsiliepime į pareiškėjo UAB „Envija“ skundą prašė jį tenkinti.

 

Pareiškėjas UAB „Envija“ atsiliepime į pareiškėjo UAB „Manfula“ skundą prašė jį tenkinti.

 

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB ,,Lukrida“ atsiliepimuose į pareiškėjų skundus prašė juos atmesti ir palikti galioti Nutarimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad Taryba surinko įrodymus, jog visos įmonės dalyvavo draudžiamame susitarime, kuriuo buvo siekiama panaikinti tarpusavio konkurenciją bei nustatyti ir užfiksuoti minimalų kogeneracinių jėgainių pardavimo antkainį. Taryba iš esmės teisingai nustatė visas reikšmingas draudžiamo susitarimo detales. Susitarimas buvo sudarytas tarp dviejų didžiausių konkurentų, veikiančių kogeneracinių jėgainių statybos rinkoje, t. y. UAB „Manfula“ ir UAB „Lukrida“, tačiau sutarto draudžiamo susitarimo mechanizme ypatingas vaidmuo teko trečiajai įmonei, kurią tiesiogiai arba per patikimus žmones turėjo valdyti šie konkurentai, kad galėtų fiksuoti minimalų šios trečiosios įmonės, o tuo pačių ir konkurentų, antkainį. Draudžiamo susitarimo įforminimas raštu (UAB „Envija“ 2010 m. spalio 8 d. valdybos posėdžio protokolas, kuriame yra raštu išdėstyta draudžiamo susitarimo esmė) atsirado siekiant griežčiau kontroliuoti, ar UAB „Lukrida“ laikosi sudaryto kartelinio susitarimo. Tyrimo metu niekas iš apklaustųjų neneigė draudžiamo susitarimo.

 

II.

 

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 7 d. sprendimu pareiškėjo UAB ,,Manfula“ skundą atmetė, o pareiškėjo UAB „Envija“ skundą patenkino iš dalies: pakeitė Nutarimo rezoliucinės dalies 2.2 punktą ir sumažino UAB „Envija“ paskirtos baudos dydį nuo 303 600 iki 218 695,61 Eur; kitą pareiškėjo UAB „Envija“ skundo dalį atmetė.

Teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad šiuo atveju buvo nagrinėtas draudžiamas konkurentų susitarimas, todėl nebuvo būtinybės galutinai apibrėžti tam tikrą rinką, o tikslus rinkos apibrėžimas niekaip nekeistų nagrinėjamų veiksmų vertinimo. Teismo vertinimu, atsakovas pagrįstai teigia, kad konkurentų susitarimas dėl kainų nustatymo riboja konkurenciją jau vien pagal savo tikslą, todėl teismas atmetė pareiškėjų argumentus dėl susitarimo faktinio įgyvendinimo, nes nėra būtina vertinti tokio susitarimo poveikio. Teismas pažymėjo, kad UAB „Lukrida“ nurodytas aplinkybes patvirtino tyrimo metu ir iš kitų šaltinių Konkurencijos tarybos gauta informacija, todėl nėra pagrindo teigti, jog Konkurencijos taryba vertino aplinkybes selektyviai ir tendencingai.

Nors pareiškėjai teigia, kad Konkurencijos taryba netinkamai vertino aplinkybes, susijusias su UAB „Envija“ steigimu ir valdymu, tačiau Konkurencijos taryba Nutarime neteigė, jog UAB „Envija“ steigimas buvo susijęs išimtinai tik su UAB „Lukrida“ ir UAB „Manfula“ interesais. Teismas nustatė, kad apie UAB „Envija“ veiklą buvo informuota ir UAB „Manfula“, ir UAB „Lukrida“. Teismas pažymėjo, kad Nutarime Konkurencijos taryba nustatė pažeidimą dėl UAB „Envija“ 2010 m. spalio 8 d. valdybos posėdyje priimto sprendimo nustatyti minimalią pelno maržą, o ne dėl apskritai visuose UAB „Envija“ organų susirinkimuose spręstų klausimų. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad tiek UAB „Lukrida“, tiek UAB „Manfula“ iš anksto žinojo apie UAB „Envija“ valdybos ketinimą priimti sprendimą nustatyti maržą vidaus degimo varikliams, kuriuos abu konkurentai pirko iš UAB „Envija“, ir po valdybos posėdžio tiek UAB „Lukrida“, tiek UAB „Manfula“ žinojo tokio sprendimo rezultatus.

Teismo vertinimu, D. J. 2010 m. spalio 5 d. elektroninis laiškas V. Š. patvirtina, kad ketinama priimti sprendimą dėl maržos, kuri bus taikoma tiek UAB „Manfula“, tiek jo konkurentui UAB „Lukrida“, t. y. taikomos maržos atžvilgiu ketinama suvienodinti sąlygas abiem konkurentams. Konkurencijos taryba nustatė, kad nors ir ne visais atvejais, tačiau UAB „Envija“ iš esmės taikydavo 10 proc. ar didesnę maržą. Esminės aplinkybės dėl pažeidimo yra susijusios su tuo, kad abiem konkurentams UAB „Envija“ valdybos sprendimu buvo nustatyta marža, abu konkurentai dalyvavo priimant sprendimą savo atstovų veiksmais UAB „Envija“ valdybos posėdyje ir žinojo, kad sprendimas taikomas jiems abiems.

Teismas nurodė, kad UAB „Lukrida“ ir UAB „Manfula“ veikė nacionalinėje visą Lietuvos Respublikos teritoriją apimančioje tam tikroje rinkoje ir užėmė didžiąją šios rinkos dalį (Nutarimo 21 ir 30 pastraipos). Teismo vertinimu, Nutarime pagrįstai konstatuota, kad sudarant draudžiamą susitarimą tokiais savo veiksmais UAB „Lukrida“, UAB „Manfula“ ir UAB „Envija“ galėjo paveikti prekybą tarp Europos Sąjungos (toliau – ir ES) valstybių narių, nes UAB „Lukrida“ ir UAB „Manfula“ taip pat veikia ir Latvijoje, UAB „Manfula“ veiklą plėtoja dar ir Estijoje, o UAB „Envija“ platina MWM vidaus degimo variklius Lietuvoje, Latvijoje bei Estijoje (Nutarimo 20, 26 ir 41 pastraipos). Nagrinėjamas susitarimas sumažino ūkio subjektų paskatas konkuruoti dėl iš UAB „Envija“ perkamų MWM vidaus degimo variklių įsigijimo kainos ir galėjo turėti neigiamos įtakos kogeneracinių jėgainių statybos darbų kainoms. Kadangi UAB „Lukrida“ ir UAB „Manfula“ buvo didžiausi rinkos dalyviai, akivaizdu, kad nagrinėjamas susitarimas apribojo konkurenciją reikšmingoje rinkos dalyje. Atsižvelgęs į tai, teismas darė išvadą, kad Nutarimu atsakovas pagrįstai pripažino, jog UAB „Lukrida“, UAB „Manfula“, dalyvaujant UAB „Envija“, sudarytas susitarimas dėl kainų derinimo iš UAB „Envija“ perkamoms prekėms pažeidė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir SESV 101 straipsnio 1 dalies a punkto reikalavimus.

Dėl ūkio subjektų atsakomybės teismas darė išvadą, kad horizontalūs kainų nustatymo susitarimai dėl savo pobūdžio laikomi vieni iš sunkiausių konkurencijos pažeidimų, todėl atsakovas pagrįstai konstatavo, jog tiriami ūkio subjektai padarė sunkų konkurencijos teisės pažeidimą – sudarė kartelinį susitarimą. Teismo vertinimu, atsakovas pagrįstai ir teisėtai UAB „Manfula“ skyrė 333 900 Eur baudą, o UAB „Lukrida“ atleido nuo Nutarimo 223 pastraipoje nurodytos skirtinos baudos už Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir SESV 101 straipsnio 1 dalies a punkto reikalavimų pažeidimą. UAB „Envija“ atsakomybės aspektu teismas pažymėjo, kad kadangi atsakovas, apskaičiuodamas baudos dydį UAB „Envija“, rėmėsi preliminariais duomenimis apie UAB „Envija“ bendrąsias metines pajamas, o UAB „Envija“ pateikė teismui papildomus įrodymus, iš kurių nustatyta, jog 2014 metų UAB „Envija“ bendrosios metinės pajamos buvo 7 551 122 Lt (2 186 956,09 Eur), teismas sprendė, kad yra pagrindas pakeisti Nutarimo rezoliucinę dalį ir sumažinti UAB „Envija“ paskirtos baudos dydį nuo 303 600 iki 218 695,61 Eur.

 

III.

 

Pareiškėjas UAB „Envija“ apeliaciniame skunde prašė pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 7 d. sprendimą ir panaikinti Nutarimą.

Pareiškėjo teigimu, sprendimo dalis, kuria buvo atmestas UAB „Envija“ skundas, yra visiškai nepagrįsta, nes teismas neatsižvelgė į UAB „Envija“ išdėstytus argumentus bei juos pagrindžiančius įrodymus, susijusius su pagrindais naikinti Nutarimą. Teismas dalies UAB „Envija“ pateiktų argumentų iš viso neanalizavo ir dėl jų nepasisakė, o didelę dalį UAB „Envija“ pateiktų argumentų atmetė formaliai, nurodydamas vien tai, kad Taryba jau nustatė tam tikras aplinkybes, todėl UAB „Envija“ argumentai, kuriais yra kvestionuojama tai, ar Taryba pagrįstai nustatė tam tikras aplinkybes, nėra pagrįsti. Teismas visiškai nepagrįstai sprendė, kad Tarybos naudojami fragmentiški, selektyvūs ir prieštaringi įrodymai bei nepagrįsta aplinkybių interpretacija yra pakankami tam, jog būtų konstatuotas draudžiamas susitarimas. Taip pat teismas nepagrįstai konstatavo, kad Taryba tinkamai apskaičiavo UAB „Envija“ paskirtiną bazinę baudą, bei nepagrįstai nepanaikino Nutarimo, o tik sumažino Tarybos Nutarimu paskirtą baudą, nors Nutarimas aiškiai prieštarauja Konkurencijos įstatymo 36 straipsnio 1 daliai. Teismas, priimdamas sprendimą, netinkamai aiškino bei taikė materialiosios teisės normas.

Pareiškėjas paaiškino, kad teismas visiškai nepagrįstai interpretavo Tarybos nustatytas aplinkybes, laikė, kad UAB „Manfula“ ir UAB „Lukrida“ žinojo apie UAB „Envija“ priimtą valdybos sprendimą, ir pripažino tai draudžiamo susitarimo įrodymu. Teismo sprendime pateikiamos išvados yra selektyvios, neobjektyvios ir prieštaraujančios vienos kitoms, todėl jos negali būti laikomos pakankamomis pagrindžiant Tarybos nustatytą draudžiamą susitarimą. Teismas neatliko visapusiško ir išsamaus bylos aplinkybių bei įrodymų vertinimo, taip pat nevertino, ar įmonės nelaikytinos vienu ekonominiu vienetu konkurencijos teisės prasme. Taryba ir / arba teismas privalėjo analizuoti tai, ar įmonės galėtų būti laikomos vienu ekonominiu vienetu konkurencijos teisės prasme, nes tam, kad būtų galima laikyti, jog buvo sudarytas konkurencijos teisės prasme draudžiamas susitarimas, jis turi būti sudarytas bent tarp dviejų ūkio subjektų. Teismas visiškai nepagrįstai pripažino, kad Tarybos nustatytu draudžiamu susitarimu buvo pažeista SESV 101 straipsnio 1 dalis.

Teismas nepagrįstai neįvertino aplinkybės, kad Taryba, priimdama Nutarimą, nukrypo nuo savo bei teismų suformuotos praktikos skiriant baudą už konkurencijos teisės pažeidimus remtis tikslia ir patikima informacija. Taryba, skirdama baudą, turėjo vadovautis UAB „Envija“ bendrosiomis metinėmis pajamomis už 2013 metus, todėl teismo formuojama praktika sumažinti baudą iki 10 proc. nuo UAB „Envija“ bendrųjų metinių pajamų 2014 metais yra absoliučiai ydinga. Teismas nepagrįstai neįvertino to, kad Tarybos Nutarimas prieštaravo aukštesnės teisinės galios teisės aktui ir neatitiko individualiam administraciniam aktui numatytų privalomų reikalavimų, todėl turėjo būti panaikintas. Taryba ir teismas netinkamai įgyvendino pareigą diferencijuoti UAB „Envija“ skirtiną baudą atsižvelgiant į UAB „Envija“ atsakomybę lengvinančias aplinkybes.

 

Pareiškėjas UAB „Manfula“ apeliaciniame skunde prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Nutarimo rezoliucinės dalies: 1 punktą ta apimtimi, kuria UAB „Manfula“ pripažinta pažeidusi Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį ir SESV 101 straipsnio 1 dalį; 2.1 punktą, kuriuo UAB „Manfula“ paskirta 333 900 Eur bauda už Nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkte nurodytą pažeidimą. Jeigu šie reikalavimai nebūtų patenkinti, pareiškėjas UAB „Manfula“ prašė pakeisti Nutarimo rezoliucinės dalies 2.1 punktą ir sumažinti UAB „Manfula“ paskirtą baudą, atsižvelgiant į jos pasyvų vaidmenį draudžiamo susitarimo sudaryme, bei pakeisti Nutarimo rezoliucinės dalies 3 punktą, kuriuo UAB „Lukrida“ atleista nuo jai skirtos baudos, ir perskaičiuoti UAB „Lukrida“ skirtinos baudos dydį, atsižvelgiant į tai, kad ji buvo draudžiamo susitarimo iniciatorius.

Pareiškėjas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino reikšmingas faktines aplinkybes, išsamiai neištyrė ir neįvertino visų byloje esančių įrodymų, teismo analizė dėl susitarimo egzistavimo fakto yra lakoniška, iš esmės atkartojant Konkurencijos tarybos Nutarime bei procesiniuose dokumentuose vartojamus teiginius, papildomai jų nepaaiškinant. Teismas draudžiamo susitarimo egzistavimą patvirtino remdamasis itin žemu įrodinėjimo standartu, todėl priimtas sprendimas pažeidžia Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnyje nustatytus įrodymų vertinimo principus ir dėl to negali būti laikomas teisėtu bei pagrįstu.

 

Atsakovas Taryba atsiliepime į apeliacinius skundus prašė juos atmesti o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovas pažymėjo, kad didelė dalis apeliaciniuose skunduose išdėstytų argumentų yra nereikšmingi, t. y. jie niekaip nekeistų Konkurencijos tarybos bei teismo išvadų dėl padaryto pažeidimo, o pagrindiniai argumentai iš esmės yra susiję su nustatytų aplinkybių ir įrodymų vertinimu. Nėra pagrindo teigti, kad UAB „Lukrida“ teikti paaiškinimai bei įrodymai neturi įrodomosios vertės ar yra prieštaringi. Be to, UAB „Lukrida“ pateikti paaiškinimai bei įrodymai laikytini reikšminga, tačiau ne vienintele įrodymų dalimi, pagrindžiančia, kad konkurentai UAB „Lukrida“ ir UAB „Manfula“, dalyvaujant UAB „Envija“, buvo sudarę draudžiamą susitarimą dėl kainų nustatymo. Teismas sprendime įvertino visas reikšmingas aplinkybes, tačiau neprivalėjo analizuoti kiekvieno pareiškėjų pateikto argumento.

Atsakovas laikėsi pozicijos, kad tai, jog vieno ekonominio vieneto aspektas nebuvo nurodytas Nutarime bei teismo sprendime, savaime dar nereiškia, kad tokia aplinkybė apskritai nebuvo vertinta. Nebuvo jokio pagrindo preziumuoti vieno ekonominio vieneto galimą buvimą, kai UAB „Envija“ ir UAB „Manfula“ akcentavo UAB „Envija“ savarankiškumą tiek savo paaiškinimuose dėl tyrimo išvadų, tiek skunduose dėl Nutarimo (ir toliau akcentuoja apeliaciniuose skunduose). Šiuo atveju draudžiamas susitarimas buvo nustatytas tarp abiejų konkurentų (UAB „Lukrida“ ir UAB „Manfula“), o UAB „Envija“ laikytina susitarimo dalyve, todėl tik jei UAB „Lukrida“ ir UAB „Manfula“ sudarytų vieną ekonominį vienetą, būtų galima pagrįstai abejoti Konkurencijos tarybos ir teismo išvadomis, kad buvo sudarytas draudžiamas konkurentų susitarimas, tačiau nėra jokių duomenų, jog šie ūkio subjektai būtų susiję kokiais nors kontrolės ryšiais. Todėl nei Konkurencijos taryba, nei teismas neturėjo pareigos preziumuoti vieno ekonominio vieneto egzistavimą bei pasisakyti dėl tokios aplinkybės vertinimo.

Atsakovo teigimu, atsižvelgiant į D. J., T. P. bei UAB „Envija“ pateiktus paaiškinimus, matyti, kad pareiškėjų dėstoma pozicija dėl UAB „Envija“ savarankiškumo valdybai priimant sprendimą dėl maržos taikymo nėra nuosekli bei pagrįsta, nes abiejų konkurentų (UAB „Manfula“ ir UAB „Lukrida“) darbuotojai dalyvavo sprendimo priėmime. Pati UAB „Lukrida“ neginčija ir pripažįsta, kad per UAB „Envija“ sudarė susitarimą su UAB „Manfula“ dėl minimalios 10 proc. pelno maržos, taikytinos iš UAB „Envija“ perkamiems MWM vidaus degimo varikliams. UAB „Manfula“ aktyviai prisidėjo prie sprendimo dėl minimalios 10 proc. pelno maržos nustatymo priėmimo ir tokiu būdu suderino bendrą valią su konkurentu UAB „Lukrida“. Konkurencijos taryba, nustačiusi pažeidimą dėl UAB „Envija“ 2010 m. spalio 8 d. valdybos sprendimo, neturėjo pareigos nagrinėti, ar visų UAB „Envija“ valdybos sprendimų atvejais jie buvo priimti su UAB „Manfula“ bei UAB „Lukrida“ žinia bei interesais. Abu konkurentai savo veiksmais bendru sutarimu įtvirtino UAB „Envija“ valdybos sprendime tam tikro dydžio maržos taikymą abiejų konkurentų iš UAB „Envija“ perkamoms prekėms, o tokie veiksmai vien jau pagal tikslą riboja konkurenciją. Iš pačios UAB „Envija“ ir jos buvusio direktoriaus pateiktų paaiškinimų matyti, kad nustatyta minimali 10 proc. pelno marža atitiko UAB „Lukrida“ ir UAB „Manfula“ interesus.

Atsakovas pažymėjo, kad ir koks būtų buvęs šio konkretaus susitarimo mechanizmas, pagal Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 2 dalį (taip pat ir SESV 101 straipsnio 2 dalį) konkurentų susitarimai dėl kainos nustatymo, sudaryti tarp konkurentų, laikomi visais atvejais ribojančiais konkurenciją. UAB „Lukrida“ bei UAB „Manfula“ apribojo tarpusavio konkurenciją ta apimtimi, kiek ji susijusi su siekiu kuo pigiau įsigyti vieną iš pagrindinių kogeneracinės jėgainės statyboms reikalingų elementų (vidaus degimo variklį) bei kuo palankesnėmis sąlygomis ir kaina statyti kogeneracines jėgaines. UAB „Lukrida“ ir UAB „Manfula“ nebuvo galutinės ginčo prekių vartotojos, t. y. šią pelno maržą galiausiai būtų turėję padengti šių dviejų kogeneracinių jėgainių statybos rinkoje veikusių ūkio subjektų klientai. Taryba Nutarime apibrėžė rinką kaip kogeneracinių jėgainių statybos Lietuvos Respublikoje rinką. Tai, kad draudžiamas susitarimas buvo sudarytas ne tarp visų tam tikros rinkos dalyvių, nereiškia, jog toks susitarimas turi būti laikomas kaip neapimantis visos atitinkamos rinkos. Vien jau aplinkybė, kad UAB „Lukrida“ ir UAB „Manfula“ veikė nacionalinėje visą Lietuvos Respublikos teritoriją apimančioje tam tikroje rinkoje ir užėmė didžiąją šios rinkos dalį, sudaro pagrindą teigti, jog prekyba tarp valstybių narių dėl sudaryto draudžiamo susitarimo galėjo būti paveikta ir toks poveikis galėjo būti reikšmingas (pastebimas). UAB „Envija“, prieštaraudama teismo bei Konkurencijos tarybos išvadoms, niekaip nepagrindžia savo pozicijos bei nepateikia jokių šias išvadas paneigiančių duomenų.

Atsakovas nurodė, kad teismas išsamiai įvertino visas baudai apskaičiuoti reikšmingas aplinkybes ir pagrįstai rėmėsi 2014, o ne 2013 metų UAB „Envija“ bendrosiomis pajamomis. Nėra objektyvaus pagrindo daryti išvadą, kad Konkurencijos taryba nepagrįstai vadovavosi pačios UAB „Envija“ nurodytomis 2014 metų pajamomis. Konkurencijos tarybos pozicija skaičiuoti baudą vadovaujantis pagrįstais aktualiausiais duomenimis yra nulemta Konkurencijos įstatymo 36 straipsnio 1 dalies bei iš esmės geriausiai užtikrina paties nubausto ūkio subjekto interesus turėti realias galimybes sumokėti baudą bei nepatirti per didelės naštos. Labai sunki ūkio subjekto finansinė padėtis yra viena iš atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę reikia įrodinėti, o ne preziumuoti. UAB „Envija“ teiginiai apie labai sunkią ūkio subjekto finansinę padėtį nėra grįsti jokiais objektyviais duomenimis. Be to, vėlesni, t. y. atsiradę po baudos paskyrimo, finansinės padėties pasikeitimai negali įrodyti jau paskirtos baudos nepagrįstumo.

Pareiškėjas UAB „Envija“ atsiliepime į UAB „Manfula“ apeliacinį skundą prašė jį tenkinti.

 

Pareiškėjas UAB „Manfula“ atsiliepime į UAB „Envija“ apeliacinį skundą nurodė, kad jis visiškai palaiko UAB „Envija“ poziciją, jog teismo sprendimas, kuriuo buvo patvirtintos Konkurencijos tarybos Nutarimo išvados dėl neva draudžiamo susitarimo egzistavimo, yra priimtas netinkamai įvertinus reikšmingas faktines aplinkybes, todėl yra nepagrįstas ir neteisėtas.

 

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB ,,Lukrida“ atsiliepime į pareiškėjų apeliacinius skundus prašė juos atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 7 d. sprendimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog UAB „Manfula“ ir UAB „Lukrida“ buvo vienintelės UAB „Envija“ perparduodamų jėgainių pirkėjos (Nutarimo 80 pastraipa), jos buvo užėmusios beveik visą jėgainių statybos rinką Lietuvoje, UAB „Manfula“ ir UAB „Lukrida“ turėjo savo patikimus ir aukštus postus jose užimančius žmones svarbiausiuose UAB „Envija“ valdymo organuose. Visos nustatytos aplinkybės įrodo, kad UAB „Manfula“ ir UAB „Lukrida“ buvo draudžiamo susitarimo dėl minimalios maržos nustatymo aktyvios dalyvės. Kaip teisingai pastebėjo teismas, UAB „Lukrida“ įvykdė visas sąlygas, kad būtų atleista nuo baudos.

 

IV.

 

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. balandžio 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-169-822/2017 pareiškėjų UAB „Manfula“ ir UAB „Envija“ apeliacinius skundus atmetė, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 7 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Dėl konkurenciją ribojančio susitarimo sudarymo apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad siekiant išsiaiškinti, ar nagrinėjamas galbūt sudarytas susitarimas pažeidžia, be kita ko, SESV 101 straipsnio 1 dalį, reikia nustatyti susitarimo tarp ūkio subjektų, kurie yra konkurentai, sudarymo faktą ir susitarimo objektą – tiesioginį ar netiesioginį prekės (paslaugos) kainos nustatymą (fiksavimą). Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad UAB „Envija“ 2010 m. spalio 8 d. valdybos posėdyje buvo svarstytas kainodaros dirbant su UAB „Lukrida“ ir UAB „Manfula“ patvirtinimas. UAB „Envija“ direktoriui pasiūlius, kad parduodant prekes UAB „Lukrida“ ir UAB „Manfula“ būtų nustatyta minimali 10 proc. pelno marža, visi posėdyje dalyvavę UAB „Envija“ valdybos nariai vienbalsiai balsavo už pasiūlymą. UAB „Lukrida“ apie tokio sprendimo turinį žinojo, nes jo direktorius pats dalyvavo minėtame UAB „Envija“ valdybos posėdyje. UAB „Envija“ 2010 m. spalio 8 d. valdybos posėdžio rezultatas dėl taikytinos kainodaros taip pat buvo atskleistas UAB „Manfula“.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs proceso šalių pateiktus įrodymus, darė teisingą ir pagrįstą išvadą, jog tiek UAB „Lukrida“, tiek UAB „Manfula“ iš anksto žinojo apie UAB „Envija“ valdybos ketinimą priimti sprendimą nustatyti maržą vidaus degimo varikliams, kuriuos abu konkurentai pirko iš UAB „Envija“, ir po valdybos posėdžio tiek UAB „Lukrida“, tiek UAB „Manfula“ žinojo tokio sprendimo rezultatus. Apeliacinės instancijos teismas atmetė UAB „Envija“ apeliacinio skundo argumentą dėl pirmosios instancijos teismo nepagrįstai interpretuotų Tarybos nustatytų aplinkybių, kuris iš esmės grindžiamas teiginiais, susijusiais su tariamu UAB „Manfula“ direktoriaus nežinojimu apie konkretų kainodaros sprendimą. Susitarimo tarp ūkio subjektų, kurie yra konkurentai, sudarymo fakto konstatavimo aspektu apeliacinės instancijos teismas nereikšmingais pripažino UAB „Envija“ apeliacinio skundo argumentus, susijusius su UAB „Lukrida“ galbūt turėtais nesąžiningais ketinimais inicijuoti bylą.

Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad UAB „Manfula“ ir UAB „Lukrida“ buvo didžiausi kogeneracinių jėgainių statybų Lietuvoje rinkos dalyviai, t. y. taip bendrovės vertinamos atsižvelgiant į kiekvienos iš jų veiklą atskirai. Atsižvelgęs į UAB „Manfula“ ir UAB „Lukrida“ kartu užimamą rinkos dalį, apeliacinės instancijos teismas darė išvadą, kad šių bendrovių tiesioginiai ar netiesioginiai kontaktai, vykę per UAB „Envija“, lemiantys susižinojimą dėl kiekvienai iš jų taikomos kainos dalies, aiškiai neatitinka normalių sąlygų rinkoje. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, taip veikdamos UAB „Manfula“, UAB „Lukrida“ ir UAB „Envija“ bent jau sumažino netikrumą dėl tam tikros rinkos veikimo ir todėl ribojo įmonių konkurenciją. Įvertinęs nustatytas aplinkybes ir apibendrinęs padarytas išvadas, apeliacinės instancijos teismas konstatavo draudžiamo susitarimo sudarymo faktą. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad UAB „Envija“ apeliacinio skundo argumentai, susiję su UAB „Envija“ steigimo aplinkybėmis, valdymo aspektais ir savarankiškai priimta kainodara, šiuo aspektu yra nereikšmingi, nes nedaro jokios įtakos įmonių atstovų tarpusavio komunikacijos vertinimui. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad UAB „Lukrida“ ir UAB „Manfula“, dalyvaujant UAB „Envija“, sudarytas susitarimas dėl kainų derinimo iš UAB „Envija“ perkamoms prekėms, nustatant minimalią kainos ribą, atitinka draudžiamų susitarimų sąvokos objektą.

Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytais argumentais dėl SESV nuostatų taikymo, pažymėdamas, kad pareiškėjas nepateikė Tarybos išvadas, jog UAB „Lukrida“ ir UAB „Manfula“ rinkoje užėmė didžiąją jos dalį ir buvo didžiausi tos rinkos dalyviai, paneigiančių duomenų. Apeliacinės instancijos teismas atmetė argumentus, kad byloje nustatytas susitarimas vertintinas kaip netarptautinis kartelis, nes UAB „Lukrida“ ir UAB „Manfula“ įgyvendina kogeneracinių jėgainių statybos projektus ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijos Respublikoje (UAB „Manfula“ plėtoja veiklą ir Estijos Respublikoje), o UAB „Envija“ platina MWM vidaus degimo variklius ir Latvijoje bei Estijoje. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad nėra svarbu nustatyti realų susitarimo įgyvendinimą ir pasekmes, nes susitarimas dėl perpardavimo kainų palaikymo laikytinas ribojančiu konkurenciją pagal savo tikslą, todėl susitarimo poveikio analizė nebuvo reikalinga. Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes ir įvertinęs surinktų įrodymų visumą, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai sprendė, jog UAB „Lukrida“ ir UAB „Manfula“ sudarė susitarimą dėl kainų derinimo iš UAB „Envija“ perkamoms prekėms (nustatė minimalią kainos ribą), pažeidžiantį Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir SESV 101 straipsnio 1 dalies a punkto reikalavimus.

Vertindamas pareiškėjams paskirtų baudų pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad ūkio subjekto finansinė padėtis Konkurencijos įstatymo 37 straipsnio 2 dalies aspektu turėtų būti vertinama nutarimo priėmimo metu ir tik išimtiniais atvejais galima atsižvelgti į po nutarimo priėmimo susiklosčiusią situaciją. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė aplinkybių, leidžiančių nagrinėjamą situaciją pripažinti išimtine, todėl sprendė, kad nėra pagrindo UAB „Envija“ paskirtą baudą mažinti. Apeliacinės instancijos teismas darė išvadą, kad po pirmosios instancijos teismo atlikto UAB „Envija“ mokėtinos baudos sumažinimo, ji (bauda) sudaro 10 proc. UAB „Envija“ 2014 metų bendrųjų metinių pajamų, todėl atitinka Konkurencijos įstatymo 36 straipsnio 1 dalies reikalavimą. Apeliacinės instancijos teismas atmetė UAB „Envija“ argumentus, kad pirmosios instancijos teismas turėjo panaikinti Nutarimą, o ne patikslinti paskirtos baudos dydį.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad UAB „Envija“ atstovų atlikti aktyvūs veiksmai perduodant UAB „Manfula“ direktoriui su šiai bendrovei ir jos konkurentui UAB „Lukrida“ taikoma kainodara susijusią informaciją nulėmė, jog UAB „Manfula“ aktyvių veiksmų atlikti nebereikėjo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti išskirtinių ar specifinių aplinkybių, susijusių su UAB „Manfula“ pasyvumu ar kitaip pasireiškusia nedidele įtaka pažeidimui padaryti, kurios pakankamai aiškiai liudytų, kad UAB „Manfula“ skirta bauda turėtų būti sumažinta.

Apibendrindamas išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl Nutarimo teisėtumo yra pagrįsta ginčo faktinio ir teisinio aspektų analize, ginčas išnagrinėtas tinkamai įvertinus byloje surinktus įrodymus ir nustatytas teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, išaiškinus ir pritaikius ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypstant nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pareiškėjų apeliacinių skundų argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisingumo ir pagrįstumo.

 

V.

 

Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas pareiškėjo UAB „Envija“ prašymas atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eA-169-822/2017.

Pareiškėjas nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, padaręs išvadą, jog Nutarimas yra pagrįstas ir teisėtas, neįvertino visų svarbių faktinių aplinkybių, neatsižvelgė į Konkurencijos tarybos padarytus teisės normų pažeidimus, esmingai nukrypo nuo materialiosios teisės normų (Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio ir SESV 101 straipsnio) taikymo ir aiškinimo, pažeidė ES teisės normų bei nacionalinės teisės normų reikalavimus, nesivadovavo administraciniam ginčui reikšminga teismų jurisprudencija, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą nutartį.

Pareiškėjo teigimu, šioje byloje priimta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 13 d. nutartis patvirtina, kad nagrinėjamoje byloje kilo klausimas dėl SESV 101 straipsnio 1 dalies taikymo ir aiškinimo, todėl Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalėjo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir Teisingumo Teismas, ESTT), nes pareigos kreiptis į ESTT išimtys nebuvo nustatytos. Pareiškėjas šią savo poziciją grindžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A858-1900/2013; 2008 m. balandžio 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. P444-129/2008 ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtinta teise į teisingą teismą ir nekaltumo prezumpcija. Nors konkurencijos teisėje turi būti taikomas įrodinėjimo standartas, analogiškas baudžiamajai teisei, nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta faktinių aplinkybių, kurios vienareikšmiškai leistų daryti išvadą, kad pareiškėjo sudarytas draudžiamas susitarimas pažeidė SESV 101 straipsnio 1 dalį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas neužtikrino tinkamo įrodinėjimo standarto taikymo nagrinėjamoje byloje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. balandžio 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-169-822/2017 galėjo pažeisti Konvencijos 6 straipsnio 1 ir 2 dalis.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad ES konkurencijos teisės taisyklės pripažintos išimtine ES kompetencija. Kadangi ES institucijos turi išimtinę kompetenciją nustatant ir aiškinant ES konkurencijos taisykles, nacionaliniai teismai privalo ypatingai atidžiai vertinti būtinumą kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo. Nacionaliniai teismai negali savarankiškai plėtoti ES konkurencijos teisės taisyklių turinio, savarankiškai įtvirtinti naujas ES konkurencijos teisės taisykles, kadangi tokie veiksmai galėtų lemti vieningos ES teisės taikymo pažeidimą. Iškilus neaiškumams dėl ES konkurencijos teisės normų taikymo ar aiškinimo nacionaliniai teismai privalo kreiptis į ESTT, o ne savarankiškai konstruoti naujus ES konkurencijos teisės draudimus, kaip buvo padaryta šioje byloje.

Pareiškėjas pažymi, kad susitarimai tarp ūkio subjektų gali būti draudžiami nacionalinėje konkurencijos teisėje tik tokiu atveju, jeigu jie tuo pat metu draudžiami ir pagal ES teisę, todėl nacionalinė konkurencijos teisė negali nustatyti griežtesnio konkurencijos teisės taikymo nei yra nustatyta pagal SESV 101 straipsnį. Kadangi atskiri ES nacionaliniai teismai negali skirtingai aiškinti SESV 101 straipsnio turinio, negalima situacija, kad vienoje ES valstybėje narėje būtų laikoma, jog tam tikri veiksmai tarp ūkio subjektų yra laikomi SESV 101 straipsnio 1 dalies pažeidimu, o kitoje ES valstybėje narėje tie patys veiksmai būtų laikomi nepažeidžiančiais SESV 101 straipsnio 1 dalies. ES teisė reikalauja, kad nacionalinis teismas pripažintų tam tikrus veiksmus draudžiamu susitarimu tik tada, jeigu tam tikri veiksmai pagal ESTT praktiką gali būti pripažinti pažeidžiančiais SESV 101 straipsnio 1 dalį, tačiau tuo atveju, jeigu ES teisė nedraudžia tam tikro bendradarbiavimo tarp įmonių, tai nacionalinis teismas negali savo nuožiūra nustatyti SESV 101 straipsnio 1 dalies pažeidimo. Nacionaliniai teismai negali plečiamai aiškinti SESV 101 straipsnio 1 dalies, o susidūrę su naujo tipo tariamais karteliniais susitarimais (kaip ir nagrinėjamoje byloje), kurių prieštaravimas SESV 101 straipsnio 1 daliai nebuvo patvirtintas ESTT, privalo kreiptis dėl prejudicinio sprendimo. Šiuo atveju buvo siekiama nustatyti griežtesnį konkurencijos teisės taikymą nei yra nustatyta pagal SESV 101 straipsnį. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. balandžio 18 d. nutartyje nepaaiškino, koks konkrečiai draudžiamas susitarimas buvo sudarytas – vertikalus ar horizontalus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pripažinęs, jog negali nurodyti ESTT, Bendrojo Teismo ar Europos Komisijos bylos, kuri galėtų būti tiesiogiai pritaikyta pagal analogiją nagrinėjamai bylai. Šiuo atveju galėjo būti pažeista 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo 3 straipsnio 2 dalis. Todėl egzistuoja ABTĮ (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose nustatyti proceso atnaujinimo pagrindai.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas neatsižvelgė į suformuotą teismų praktiką dėl vieno ekonominio vieneto doktrinos. Nei Konkurencijos tarybos Nutarime, nei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 18 d. nutartyje nėra pateikta jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, jog UAB „Envija“, UAB „Manfula“ ir UAB „Lukrida“ turi būti laikomi konkurentais. Priešingai, byloje esantys įrodymai patvirtina, jog UAB „Lukrida“, UAB „Manfula“ ir UAB „Envija“ sudarė vieną ekonominį vienetą konkurencijos teisės prasme, todėl Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio ir / ar SESV 101 straipsnio pažeidimas apskritai negali būti konstatuotas. Konkurencijos teisės atžvilgiu susitarimas laikomas draudžiamu tik tada, jeigu jis sudalytas tarp dviejų ar daugiau savarankiškų ūkio subjektų, todėl pateikus įrodymus, jog UAB „Envija“, UAB „Manfula“ ir UAB „Lukrida“ nėra atskiri (savarankiški) ūkio subjektai, reikėtų taip pat daryti išvadą, kad šių bendrovių tariamai sudarytas susitarimas negali būti laikomas pažeidžiančiu konkurencijos teisės reikalavimus.

Pareiškėjo teigimu, kadangi UAB „Manfula“ ir UAB „Lukrida“ valdantys asmenys priima sprendimus dėl UAB „Envija“ verslo strategijos, investicijų, finansų, teisinių ir kitų esminių reikalų, UAB „Envija“ negali būti laikoma savarankišku rinkos dalyviu konkurencijos teisės prasme, o tik ekonominio vieneto sudedamąja dalimi. Tarp vienos bendrovės atskirų padalinių (ar susijusių bendrovių) sudaryti „vidiniai susitarimai“ siekiant įgyvendinti bendrą bendrovės politiką neturėtų kelti susirūpinimo konkurencijos teisės atžvilgiu. Bendrovės, kurios yra tos pačios įmonės dalis, kaip apibrėžta SESV 101 straipsnio 1 dalyje, nelaikomos konkurentėmis, o ši nuostata taikoma tik nepriklausomų įmonių sudarytiems susitarimams; kai viena bendrovė daro lemiamą įtaką kitai bendrovei, jos yra vienas ūkio subjektas ir todėl tos pačios įmonės dalis.

Pareiškėjas akcentuoja, kad administracinėje byloje Nr. eA-169-822/2017 neteisingai taikytos Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio ir SESV 101 straipsnio nuostatos, nes ekonominį vienetą sudarančių įmonių tarpusavio bendradarbiavimas negali būti pripažintas draudžiamu susitarimu. Akivaizdu, jog UAB „Envija“, UAB „Manfula“ ir UAB „Lukrida“ 2009–2013 metais tarpusavyje nekonkuravo ir sudarė vieną ekonominį vienetą konkurencijos teisės prasme. Nustatytos aplinkybės patvirtina, kad UAB „Envija“, UAB „Manfula“ ir UAB „Lukrida“ buvo tarpusavyje itin glaudžiai susijusios bendrovės, kurias siejo bendras valdymas, bendri tikslai ir bendra veikla. Vieno ekonominio vieneto doktrina iki pat administracinės bylos Nr. eA-169-822/2017 išnagrinėjimo buvo sistemingai ir vieningai taikoma ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (žr. 2015 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2-502/2015), tačiau dėl neaiškių aplinkybių ši doktrina nebuvo iškelta ir analizuojama šios bylos kontekste, o tai lėmė nevisapusišką bylos išnagrinėjimą ir galbūt neteisėtos nutarties priėmimą.

Pareiškėjas nurodo, kad kadangi UAB „Envija“, UAB „Lukrida“, UAB „Manfula“ tarpusavyje siejo tie patys akcininkai, darbuotojai, bendras organizacinis ir techninis personalas, o UAB „Envija“ steigimo tikslai buvo susiję ir su UAB „Lukrida“, ir su UAB „Manfula“ veikla perkant ir įrengiant vidaus degimo variklius, akivaizdu, jog UAB „Envija“ konkurencijos teises prasme nebuvo savarankiškas ūkio subjektas, kadangi lemiamą įtaką visiems UAB „Envija“ priimamiems sprendimams turėjo UAB „Lukrida“ ir UAB „Manfula“, kurių interesams tenkinti ir buvo įsteigta UAB „Envija“. UAB „Envija 2009–2013 metais nekonkuravo ir negalėjo konkuruoti nei su UAB „Lukrida“, nei su UAB „Manfula“. Administracinės bylos Nr. eA-169-822/2017 sudėtingumas ir itin platus teisės klausimų pobūdis suponuoja išvadą, jog šis procesas yra precedentinis, formuosiantis administracinę jurisprudenciją tokio pobūdžio bylose, todėl visos administracinės justicijos požiūriu yra itin svarbu preciziškai išnagrinėti visas faktines ir teisines šios administracinės bylos aplinkybes, tam, kad būtų suformuota vieninga ir nuosekli administracinių bylų jurisprudencija taikant ir plėtojant vieno ekonominio vieneto doktriną.

 

Atsakovas Taryba atsiliepime į pareiškėjo UAB „Envija“ prašymą atnaujinti procesą prašo atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-169-822/2017.

Dėl kreipimosi į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą atsakovas nurodo, kad pareiškėjo teiginys, jog nagrinėjamu atveju iškilo būtinybė kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo, nėra savarankiškas pagrindas atnaujinti procesą, nes kreipimąsi į ESTT dėl prejudicinio sprendimo reglamentuoja proceso teisės normos, o ABTĮ (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) nenustatyta galimybė atnaujinti procesą dėl galimo proceso teisės normų pažeidimo. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylą iš esmės ir įvertinęs tam tikrus ESTT praktikoje pateiktus išaiškinimus dėl ginčui taikytinos nuostatos, nesuabejojo dėl ES teisės nuostatų aiškinimo ir taikymo, todėl neturėjo pagrindo kreiptis prejudicinio sprendimo į ESTT. Vien faktinė aplinkybė, jog UAB „Envija“ nesutinka su teismo pateiktu teisės aiškinimu, savaime nereiškia, kad nėra aiškus ES teisės turinys ir dėl to yra pagrindas kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą. Pareiškėjo nurodoma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. P444-129/2008 procesas buvo atnaujintas, nes teismas netaikė ES teisės aktų, reglamentuojančių nagrinėtus teisinius santykius, nors juos taikyti privalėjo, o ne todėl, kad teismas nesikreipė į ESTT, t. y. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas atnaujino procesą byloje dėl materialiosios, o ne proceso teisės pažeidimo.

Atsakovas pažymi, kad aplinkybė, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atnaujindamas bylos nagrinėjimą iš esmės, užsiminė apie „stebulės ir stipinų mainų“ (anglų kalba – hub-and-spoke exchanges) susitarimus, nesuponuoja išvados, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalėjo pateikti išsamius su tokiais susitarimais susijusius argumentus galutiniame sprendime. 2017 m. kovo 29 d. teismo posėdyje bylos šalių atstovai nurodė išsamius argumentus, susijusius su „stebulės ir stipinų mainais“, ir kadangi Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui po teismo posėdžio nekilo abejonių dėl susitarimo kvalifikavimo, galutiniame sprendime Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas neprivalėjo atskirai pasisakyti šiuo klausimu, nes teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną nepasitvirtinusią prielaidą, kuri buvo iškelta nagrinėjant bylą.

Atsakovo teigimu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nustatydamas, jog konkurentai UAB „Lukrida“ ir UAB „Manfula“, dalyvaujant UAB „Envija“, sudarė draudžiamą susitarimą dėl minimalios 10 proc. pelno maržos taikymo iš UAB „Envija“ perkamiems MWM vidaus degimo varikliams, konstatavo, kad buvo sudarytas kartelis – horizontalus susitarimas dėl kainų nustatymo, todėl atmestinas UAB „Envija“ argumentas, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nepaaiškino, kokio pobūdžio draudžiamas susitarimas buvo sudarytas. Pagal SESV 101 straipsnį ir Konkurencijos įstatymo 5 straipsnį karteliai yra draudžiami, todėl Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nenustatė griežtesnio reglamentavimo nei yra nustatyta SESV 101 straipsnyje.

Vieno ekonominio vieneto sąvokos aiškinimo aspektu atsakovas atkreipia dėmesį, kad pagal ABTĮ (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 15 straipsnio 1 dalį vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, o ne Jungtinių Amerikos Valstijų Aukščiausiasis Teismas ar Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. UAB „Envija“ nurodo tik vieną Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį, kurios, pareiškėjo manymu, nesilaikė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, t. y. 2015 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2-502/2015. UAB „Envija“ nurodomoje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nesprendė klausimo dėl vieno ekonominio vieneto. Nors Konkurencijos taryba nutarime, dėl kurio kilo ginčas UAB „Envija“ nurodytoje byloje, ir konstatavo, kad ūkio subjektai sudaro vieną ekonominį vienetą, tačiau faktinės aplinkybės, analizuotos tame Konkurencijos tarybos nutarime, skiriasi nuo aplinkybių, analizuotų šioje byloje, kurioje UAB „Envija“ siekia atnaujinti procesą. Nebuvo jokio pagrindo preziumuoti vieno ekonominio vieneto galimą buvimą, kai UAB „Envija“ ir UAB „Manfula“ akcentavo UAB „Envija“ savarankiškumą tiek savo paaiškinimuose dėl tyrimo išvadų, tiek skunduose ir apeliaciniuose skunduose. Be to, šiuo atveju tam, jog nebūtų draudžiamo susitarimo, vienu ekonominiu vienetu turėtų būti laikoma ne tik UAB „Lukrida“ ir UAB „Envija“ ar UAB „Manfula“ ir UAB „Envija“, tačiau ir UAB „Lukrida“ bei UAB „Manfula“. Šiuo atveju akivaizdu, kad nėra jokio pagrindo laikyti UAB „Lukrida“ ir UAB „Manfula“ vienu ekonominiu vienetu, nes jos neturėjo nei bendrų akcininkų, nei darbuotojų, nėra jokių duomenų, kad šie ūkio subjektai būtų susiję kokiais nors kontrolės ryšiais.

Atsakydamas į pareiškėjo argumentus dėl Konvencijos taikymo, atsakovas laikosi pozicijos, kad UAB „Envija“ prašyme atnaujinti procesą remiasi iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir teikdama skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui bei apeliacinį skundą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Šiuos argumentus išnagrinėjo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, todėl nėra pagrindo atnaujinti procesą remiantis argumentais, nurodytais prašyme atnaujinti procesą.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

VI.

 

Pareiškėjo UAB „Envija“ prašymas dėl proceso atnaujinimo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateiktas galiojant naujai ABTĮ redakcijai (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija), todėl šiuo atveju taikytinos nuo 2016 m. liepos 1 d. galiojančios ABTĮ nuostatos, reglamentuojančios proceso atnaujinimą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 1–3 d.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas UAB „Envija“ siekia atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-169-822/2017 pagal ABTĮ (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose įtvirtintus pagrindus.

Nagrinėdama ir vertindama prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad esminis bylos nagrinėjimas teisme vyksta pirmojoje instancijoje, todėl būtent joje pagal proceso operatyvumo, koncentruotumo bei draudimo piktnaudžiauti procesu principus turi būti pateikti visi šalių reikalavimai, atsikirtimai bei įrodymai. Pagal ABTĮ reikalavimus kiekviename skunde pareiškėjas privalo nurodyti savo skundo elementus: skundo dalyką (pareiškėjo reikalavimus) ir pagrindą (aplinkybes, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, ir tai patvirtinančius įrodymus). Pagal administracinio proceso dispozityvumo principą byla teisme pradedama pagal suinteresuoto asmens skundą, kuris pats nustato bylos nagrinėjimo ribas, suformuluoja skundo dalyką ir pagrindą. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu.

Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais, siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) IV dalyje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) III dalies normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir numatytais pagrindais.

Dėl proceso atnaujinimo instituto, kaip išimtinės procedūros, yra pasisakęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), kuris savo praktikoje yra pripažinęs, kad atnaujintas procesas ir naujas sprendimas buvo „užslėpta“ apeliacija (anglų kalba – appeal in disguise), pažeidusi teisinį tikrumą ir asmens teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą (Konvencijos 6 str. 1 d.). EŽTT išaiškino, kad teisinis tikrumas suponuoja res judicata principo laikymąsi ir vykdymą. Šis principas sukuria draudimą ginčo šalims siekti peržiūrėti galutinį ir įsiteisėjusį sprendimą vien tik turint tikslą iš naujo nagrinėti bylą. Aukštesnės instancijos teismų galia peržiūrėti sprendimus turi būti siejama tik su tikslu ištaisyti teismo klaidas ir netinkamai vykdomą teisingumą, bet ne iš naujo nagrinėti bylą. Sprendimo peržiūrėjimo mechanizmas neturėtų būti naudojamas kaip „užslėpta“ apeliacija, vien tik galimi keli požiūriai į vieną situaciją nėra sprendimo peržiūrėjimo pagrindas. Išimtys galimos tik tais atvejais, kai tai nulemia ypatingos ir įtikinamos aplinkybės (žr. sprendimus bylose Varnienė prieš Lietuvą, Nr. 42916/04; Ryabykh prieš Rusiją, Nr. 52854/99; kt.).

Nukrypimai nuo res judicata principo pateisinami tik tais atvejais, kai jų būtinybę lemia esminio ir įtikinamo pobūdžio aplinkybės (žr. EŽTT sprendimą byloje Kot prieš Rusiją, Nr. 20887/03). Aukštesnių teismų galia panaikinti ar pakeisti privalomus ir vykdytinus teisminius sprendimus turėtų būti įgyvendinama, siekiant ištaisyti esminius trūkumus (žr. EŽTT sprendimą byloje Protsenko prieš Rusiją, Nr. 13151/04). Be to, teisėtas galutinio ir įsiteisėjusio sprendimo panaikinimas peržiūros procese reiškia nukrypimą nuo teisinio apibrėžtumo principo. Atitinkamas sprendimas gali būti panaikintas, tik siekiant ištaisyti klaidą, iš tiesų turinčią esminę reikšmę teisminei sistemai (žr. EŽTT sprendimą byloje Shchurov prieš Rusiją, Nr. 40713/04).

Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad proceso atnaujinimo institutas turi būti derinamas su tokiais proceso teisės principais kaip ekonomiškumas, koncentruotumas, protingumas ir pan. Proceso atnaujinimo institutą reglamentuojančios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į šio instituto tikslus ir uždavinius, o tai reiškia, kad procesas privalo būti atnaujinamas, jeigu yra pagrindas manyti, jog dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kurias jis įvardija kaip proceso atnaujinimo pagrindą, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti. Bet kuris pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu.

Taigi sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje yra patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 156 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 162 str. 1 d.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-166/2011).

Vadovaujantis ABTĮ (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 161 straipsnio 4 dalimi, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar jis pagrįstas įstatymų nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais.

Kaip buvo nurodyta, pareiškėjo UAB „Envija“ pateiktas prašymas atnaujinti procesą nagrinėjamu atveju grindžiamas dviem ABTĮ (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 156 straipsnio 2 dalyje nustatytais pagrindais – pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį (10 p.), ir kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą (12 p.).

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pagal ABTĮ (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 156 straipsnio 2 dalies 10 punktą procesas atnaujinimas, kai: 1) nustatomas materialiosios teisės normos pažeidimas ją taikant; 2) nustatytas pažeidimas yra akivaizdus; 3) toks pažeidimas yra esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu – prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikiama argumentų, kurie akivaizdžiai parodytų, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialiosios teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. lapkričio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P-135-552/2015). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas gali būti suprantamas kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai ir panašūs atvejai.

Pareiškėjas UAB „Envija“ prašyme atnaujinti procesą tvirtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas esmingai nukrypo nuo materialiosios teisės normų (Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio ir SESV 101 straipsnio) taikymo ir aiškinimo. Pareiškėjo teigimu, kadangi nagrinėjamoje byloje kilo klausimas dėl SESV 101 straipsnio 1 dalies taikymo ir aiškinimo, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalėjo kreiptis į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo.

Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad visi susitarimai, kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, yra draudžiami ir negalioja nuo jų sudarymo momento, įskaitant susitarimą tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyti (fiksuoti) tam tikros prekės kainas arba kitas pirkimo ar pardavimo sąlygas. Kaip nesuderinami su vidaus rinka yra draudžiami visi įmonių susitarimai, įmonių asociacijų sprendimai ir suderinti veiksmai, kurie gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą ir kurių tikslas ar poveikis yra konkurencijos trukdymas, ribojimas arba iškraipymas vidaus rinkoje, būtent tie, kuriais tiesiogiai ar netiesiogiai nustatomos pirkimo ar pardavimo kainos arba kokios nors kitos prekybos sąlygos (SESV 101 straipsnio 1 dalies a punktas).

Šiuo atveju byloje buvo ginčijamas Nutarimas, kurio rezoliucinės dalies 1 punkte Konkurencijos taryba pripažino, jog UAB „Lukrida“, UAB „Manfula“, dalyvaujant UAB „Envija“, sudarytas susitarimas dėl kainų derinimo iš UAB „Envija“ perkamoms prekėms pažeidė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir SESV 101 straipsnio 1 dalies a punkto reikalavimus. Taryba Nutarime darė išvadą, kad UAB „Manfula“ ir UAB „Lukrida“ yra konkurentai, o UAB „Envija“ dalyvavo UAB „Lukrida“ ir UAB „Manfula“ sudarant susitarimą nustatyti minimalią 10 proc. pelno maržą ūkio subjektų UAB „Lukrida“ ir UAB „Manfula“ iš UAB „Envija“ perkamiems MWM vidaus degimo varikliams ir pareiškė valią, įrodančią pritarimą šiam susitarimui, todėl yra pagrindas pripažinti, jog UAB „Envija“ buvo nagrinėjamo susitarimo bendrininkė, dėl to UAB „Envija“ laikytina šio susitarimo dalyve. Už nustatyto pažeidimo padarymą pareiškėjams Nutarimu buvo skirtos baudos, o trečiasis suinteresuotas asmuo atleistas nuo baudos.

UAB „Envija“, kuri, kaip nustatė Taryba, nagrinėjamu laikotarpiu neužsiėmė kogeneracinių jėgainių statybos veikla ir neveikė atitinkamoje rinkoje kartu su UAB „Lukrida“ ir UAB „Manfula“ (Nutarimo 155 p.), pripažinimo pažeidusia konkurencijos teisės normas aspektu pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, remdamasis ESTT praktika, 2016 m. gegužės 2 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-97-858/2016 nurodė, kad įmonė gali būti pripažinta sudariusia susitarimą pažeisdama SESV 101 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą, kai tokio elgesio tikslas yra koordinuojant su kitomis įmonėmis riboti konkurenciją konkrečioje atitinkamoje rinkoje, esančioje bendrojoje rinkoje, ir tai nereiškia, kad ši įmonė privalo būti aktyvi toje atitinkamoje rinkoje.

Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, vertino, ar UAB „Manfula“, UAB „Lukrida“ ir UAB „Envija“ veiksmai gali būti laikomi konkurenciją ribojančiais veiksmais pagal Konkurencijos įstatymo 5 straipsnį ir SESV 101 straipsnį. Pirmosios instancijos teismas 2015 m. liepos 7 d. sprendime darė išvadą, kad Nutarimu atsakovas pagrįstai pripažino, jog UAB „Lukrida“, UAB „Manfula“, dalyvaujant UAB „Envija“, sudarytas susitarimas dėl kainų derinimo iš UAB „Envija“ perkamoms prekėms pažeidė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir SESV 101 straipsnio 1 dalies a punkto reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, tikrino pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas dėl konkurenciją ribojančio susitarimo sudarymo, dėl SESV 101 straipsnio taikymo ir dėl pareiškėjams paskirtų baudų pagrįstumo. Apeliacinės instancijos teismas 2017 m. balandžio 18 d. nutartimi patvirtino pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes dėl susitarimo tarp ūkio subjektų, kurie yra konkurentai, sudarymo fakto ir dėl susitarimo objekto, kuris atitinka draudžiamų susitarimų sąvokos objektą, bei sprendė, kad pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai konstatavo, jog UAB „Lukrida“, UAB „Manfula“, dalyvaujant UAB „Envija“, sudarytas susitarimas dėl kainų derinimo iš UAB „Envija“ perkamoms prekėms pažeidė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir SESV 101 straipsnio 1 dalies a punkto reikalavimus.

Pareiškėjas UAB „Envija“ tiek skunde, tiek apeliaciniame skunde išdėstė argumentus, dėl kurių jis neturėjo būti pripažintas pažeidusiu Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir SESV 101 straipsnio 1 dalies a punkto reikalavimų, tačiau šie argumentai buvo susiję iš esmės su Tarybos tyrimo metu nustatytų aplinkybių ir byloje surinktų įrodymų vertinimu, o ne konkurenciją ribojančių susitarimų draudimą įtvirtinančių nuostatų aiškinimu. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ginčą, ir apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, procesiniuose sprendimuose įvertino UAB „Envija“ byloje teiktus argumentus dėl Nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo, nurodė šiuo atveju aktualų Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir SESV 101 straipsnio 1 dalies a punkto reikalavimų aiškinimą, pateiktą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir ESTT praktikoje, bei pagrindė šių nuostatų taikymą nagrinėjamu atveju.

Konkurenciją ribojančio susitarimo sudarymo aspektu bylą, kurioje prašoma atnaujinti procesą, nagrinėję teismai, įvertinę surinktų įrodymų visumą ir proceso šalių išdėstytus argumentus, pritarė Konkurencijos tarybos Nutarime padarytai išvadai, kad konkurentai UAB „Lukrida“ ir UAB „Manfula“, dalyvaujant UAB „Envija“, sudarė susitarimą dėl kainų derinimo iš UAB „Envija“ perkamoms prekėms nustatant minimalią kainos ribą, pažeidžiantį Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir SESV 101 straipsnio 1 dalies a punkto reikalavimus. Aplinkybė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. balandžio 18 d. nutartyje neįvardijo, koks konkrečiai draudžiamas susitarimas buvo sudarytas (vertikalus ar horizontalus), nepagrindžia, jog buvo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą procesinį sprendimą, nes Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, analizavo ir nustatė sąlygas, kurioms esant pripažįstamas Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir SESV 101 straipsnio 1 dalies a punkto reikalavimų pažeidimas.

Nagrinėdama pareiškėjo argumentus, susijusius su, pareiškėjo teigimu, šioje byloje egzistavusia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pareiga kreiptis į Teisingumo Teismą, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad kreipimąsi į ESTT reglamentuoja proceso teisės normos, o ne materialiosios teisės normos. Pagal ABTĮ (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 4 straipsnio 3 dalį, taikydamas ES teisės normas, teismas taip pat vadovaujasi ES teisminių institucijų sprendimais; įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą ES teisminę instituciją prašydamas prejudicinio sprendimo dėl ES teisės aktų aiškinimo ar galiojimo. Iš esmės analogiškos nuostatos buvo įtvirtintos ir iki 2016 m. liepos 1 d. galiojusioje ABTĮ redakcijoje, kuria vadovaujantis ši byla ir buvo nagrinėta. Kaip teisingai nurodo atsakovas atsiliepime į pareiškėjo prašymą atnaujinti procesą, įstatymas nenustato galimybės atnaujinti procesą dėl galimo proceso teisės normų pažeidimo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-163/2009; 2016 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-38-261/2016). Be to, pareiškėjas UAB „Envija“ prašyme atnaujinti procesą nenurodo, kokie konkretūs klausimai dėl ES teisės aktų aiškinimo ar galiojimo, pareiškėjo teigimu, turėjo būti išsiaiškinti kreipiantis į ESTT.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas UAB „Envija“ prašyme atnaujinti procesą iš esmės įrodinėja, kad jis negalėjo būti pripažintas pažeidusiu Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir SESV 101 straipsnio 1 dalies a punktą, tačiau tai daro akcentuodamas faktines bylos aplinkybes ir teigdamas, jog bylą nagrinėję teismai neteisingai įvertino esmines bylos aplinkybes, t. y. pareiškėjas iš esmės skundžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo šioje byloje padarytas išvadas įrodymų vertinimo aspektu ir siekia, kad byla būtų nagrinėjama dar kartą bei kitaip įvertintos nustatytos aplinkybės. Tačiau, kaip jau minėta, pareiškėjo UAB „Envija“ teikti argumentai jau buvo įvertinti nagrinėjant bylą, o ABTĮ (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 156 straipsnio 2 dalis nenustato galimybės dar kartą vertinti faktinių bylos aplinkybių ir atnaujinti procesą dėl argumentų, susijusių su faktinių bylos aplinkybių tyrimu ir įrodymų vertinimu.

Išnagrinėjusi pareiškėjo UAB „Envija“ prašyme atnaujinti procesą išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija nenustatė, kad šiuo atveju buvo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį.

Pareiškėjas UAB „Envija“ taip pat prašo atnaujinti procesą ABTĮ (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte įtvirtintu pagrindu, pagal kurį, kaip jau minėta, procesas administracinėje byloje gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 15 str. 1 d.). Vienoda teismų praktika administraciniuose teismuose užtikrinama ne tik instancine teismo sprendimų kontrole, bet ir proceso atnaujinimo instituto pagalba. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad suinteresuotas asmuo, prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatytu pagrindu, turi pateikti teismui įrodymų, patvirtinančių, jog administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. lapkričio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-117-756/2015; 2015 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-121-552/2015 ir kt.).

Iš pareiškėjo prašymo dėl proceso atnaujinimo turinio matyti, kad, pareiškėjo teigimu, šiuo atveju buvo nukrypta nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2-502/2015 suformuotos vieno ekonominio vieneto doktrinos. Pareiškėjas prašyme atnaujinti procesą daug dėmesio skiria įrodinėdamas, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog UAB „Lukrida“, UAB „Manfula“ ir UAB „Envija“ sudarė vieną ekonominį vienetą konkurencijos teisės prasme, todėl Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio ir / ar SESV 101 straipsnio pažeidimas apskritai negali būti konstatuotas, tačiau dėl neaiškių aplinkybių ši doktrina nebuvo iškelta ir analizuojama šios bylos kontekste, o tai lėmė nevisapusišką bylos išnagrinėjimą ir galbūt neteisėtos nutarties priėmimą.

Šiame kontekste pirmiausia akcentuotina, jog teismų praktikoje yra išaiškinta, kad tam, jog būtų galima konstatuoti Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio ir SESV 101 straipsnio (dėl pastarojo papildomai reikia nustatyti poveikį valstybių narių prekybai) pažeidimą, būtina nustatyti, kad susitarimas sudarytas tarp dviejų atskirų (savarankiškų) ūkio subjektų; ūkio subjektas (įmonė) suprantamas ir kaip „ekonominis vienetas“, net jei teisiniu požiūriu šį ekonominį vienetą sudaro keletas fizinių ar juridinių asmenų; pagal nuoseklią Teisingumo Teismo praktiką ir Europos Komisijos poziciją bendrovės, kurios yra tos pačios įmonės dalis, kaip apibrėžta SESV 101 straipsnio 1 dalyje, nelaikomos konkurentėmis, o ši nuostata taikoma tik nepriklausomų įmonių sudarytiems susitarimams; kai viena bendrovė daro lemiamą įtaką kitai bendrovei, jos yra vienas ūkio subjektas ir todėl tos pačios įmonės dalis; tą patį galima pasakyti ir apie tai pačiai grupei priklausančias bendroves, t. y. bendroves, kurioms lemiamą įtaką daro ta pati patronuojančioji bendrovė; SESV 101 straipsnis taikomas, kai įmonė turi realią laisvę nuspręsti dėl savo veiksmų krypties rinkoje; kai patronuojančiajai bendrovei priklauso 100 proc. patronuojamosios akcijų, egzistuoja nuginčijama lemiamos įtakos prezumpcija (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-439-469/2016).

Iš Nutarimo turinio matyti, kad Taryba, atlikdama tyrimą, nustatė su UAB „Lukrida“, UAB „Manfula“ ir UAB „Envija“ akcininkais, vadovais, valdymo organais susijusius duomenis, atsižvelgė į jų pokyčius (Nutarimo 15–43 p.), aiškinosi UAB „Envija“ steigimo aplinkybes (Nutarimo 44–54 p.), UAB „Envija“ valdymo ypatumus (Nutarimo 55–66 p.) ir Nutarime įvertino, ar nagrinėjami ūkio subjektai laikytini atskirais (savarankiškais) ūkio subjektais. Nutarime nurodyta, kad: UAB „Lukrida“ akcininkai yra M. J. ir V. A., turintys po 50 proc. įmonės akcijų, o direktorius – M. J.; UAB „Manfula“ akcininkai yra V. Š. (47 proc. akcijų), K. Z. Š. (47 proc. akcijų), V. G. (5 proc. akcijų) ir R. A. (1 proc. akcijų), o direktorius – V. Š.; UAB „Envija“ akcininkais 2009 metais buvo D. J. (35 proc. akcijų), M. J. (35 proc. akcijų), A. B. (15 proc. akcijų) ir A. J. (15 proc. akcijų), 2010 metais – D. J. (50 proc. akcijų), M. J. (35 proc. akcijų) A. B. (15 proc. akcijų), 2011 metais – D. J. (53 proc. akcijų), M. J. (38 proc. akcijų) ir T. P. (9 proc. akcijų), 2013 metais – D. J. (91 proc. akcijų) ir T. P. (9 proc. akcijų); UAB „Manfula“ direktorius V. Š. nebuvo UAB „Envija“ akcininku ir tiesiogiai nedalyvavo UAB „Envija“ valdyme; apie UAB „Envija“ veiklą buvo informuota UAB „Manfula“ ir UAB „Lukrida“.

Įvertinusi visus nustatytus faktus, Taryba nepripažino, kad UAB „Lukrida“, UAB „Manfula“ ir UAB „Envija“ sudarė vieną ekonominį vienetą konkurencijos teisės prasme. Taryba, vertindama UAB „Envija“ veiksmus konkurencijos teisės prasme, vadovavosi ESTT praktika, kada ūkio subjektas, net ir neveikdamas toje rinkoje, kurioje yra sudarytas konkurentų susitarimas, taip pat gali būti pripažįstamas tokių susitarimų dalyviu (Nutarimo 156 p.).

Pareiškėjas UAB „Envija“ skunde, prašydamas panaikinti Nutarimą, vieno ekonominio vieneto aplinkybės nebuvo nurodęs kaip Nutarimo panaikinimo pagrindo, nors Nutarime buvo aiškiai nurodyta, jog nustatytas draudžiamas konkurentų susitarimas, dalyvaujant UAB „Envija“. Priešingai, pareiškėjas UAB „Envija“ skunde tvirtino, kad: tikėtina, jog UAB „Lukrida“, kreipdamasi į Tarybą, siekė susidoroti su savo pagrindiniu konkurentu – UAB „Manfula“; byloje yra įrodymai, pagrindžiantys, jog UAB „Envija“ nebuvo priklausoma nuo UAB „Lukrida“ ir UAB „Manfula“, todėl šios bendrovės de facto (faktiškai; iš tikrųjų) nebuvo UAB „Envija“ akcininkėmis; UAB „Envija“ buvo įsteigta kaip savarankiška, nuo UAB „Manfula“ ir UAB „Lukrida“ nepriklausoma bendrovė; minimalią MWM vidaus degimo variklių maržą pasiūlė tuometinis UAB „Envija“ vadovas T. P.; UAB „Envija“ savarankiškai priėmė savo kainodaros sprendimą dėl minimalios 10 proc. maržos savo parduodamiems MWM vidaus varikliams nustatymo; didelė dalis UAB „Envija“ akcijų (30 proc.) priklausė su UAB „Manfula“ ir UAB „Lukrida“ nesusijusiems asmenims; UAB „Envija“ veikė kaip savarankiška, nuo UAB „Manfula“ ir UAB „Lukrida“ nepriklausoma bendrovė, už kurios veiklos sprendimus buvo atsakingas tuometinis vadovas T. P., kuris nebuvo susijęs nei su UAB „Manfula“, nei su UAB „Lukrida“.

Kadangi pareiškėjai skunduose nekvestionavo aplinkybių, kad UAB „Lukrida“ ir UAB „Manfula“ yra konkurentai, o UAB „Envija“ yra savarankiška įmonė, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, vieno ekonominio vieneto aspektu atskirai nepasisakė, nes pareiškėjai savo skundo reikalavimų (skundų dalykas) negrindė tokia aplinkybe (skundų pagrindas), be to, pareiškėjų išsakyta pozicija dėl bendrovių veiklos savarankiškumo bei Tarybos nustatyti ir įvertinti faktai, susiję su šių bendrovių akcininkais, vadovais, nesudarė pagrindo konstatuoti, kad šios bendrovės sudaro vieną ekonominį vienetą. Pirmosios instancijos teismas visų trijų įmonių ryšius analizavo tuo aspektu, ar konkurentai UAB „Lukrida“ ir UAB „Manfula“, dalyvaujant UAB „Envija“, sudarė draudžiamą susitarimą dėl minimalios 10 proc. pelno maržos taikymo iš UAB „Envija“ perkamiems MWM vidaus degimo varikliams, kuris buvo įtvirtintas UAB „Envija“ 2010 m. spalio 8 d. valdybos posėdyje priimtu sprendimu.

Pareiškėjas UAB „Envija“ apeliaciniame skunde buvo nurodęs argumentus, kad Taryba ir / arba pirmosios instancijos teismas, nustatęs glaudaus įmonių tarpusavio ryšio aplinkybes, privalėjo analizuoti tai, ar šios įmonės galėtų būti laikomos vienu ekonominiu vienetu konkurencijos teisės prasme. Pareiškėjas UAB „Envija“ apeliaciniame skunde tvirtino, kad tais atvejais, kai savo veiksmus rinkoje derina atskiri juridiniai asmenys, kurie dėl tarpusavio ryšių negali būti laikomi savarankiškai rinkoje veikiančiais ūkio subjektais ir dėl šių ryšių yra pripažįstami vienu ekonominiu vienetu, šių juridinių asmenų veiksmų tarpusavio derinimas nelaikomas konkurenciją ribojančiu susitarimu tarp konkurentų. Pareiškėjo teigimu, tai, ar konkrečiu atveju atskiri juridiniai asmenys gali būti pripažinti sudarančiais vieną ekonominį vienetą ir dėl to nelaikytini konkurentais, sprendžiama įvertinus visumą įvairių su jų valdymu bei kitais tarpusavio ryšiais susijusių aplinkybių, be to, vienu ekonominiu vienetu gali būti pripažįstamos ir tos įmonės, kurių nors ir nesieja tiesioginiai pirminės ir antrinės įmonės santykiai, bet jų akcijos priklauso tiems patiems fiziniams asmenims. Pažymėtina, kad šie apeliacinio skundo argumentai nebuvo grindžiami byloje surinktais įrodymais bei teisės aktų nuostatomis.

Atsakovas Taryba atsiliepime į pareiškėjų į apeliacinius skundus pažymėjo, kad UAB „Lukrida“ ir UAB „Manfula“ neturėjo UAB „Envija“ akcijų, o su šiomis įmonėmis susiję asmenys nagrinėtu laikotarpiu neturėjo 100 proc. UAB „Envija“ akcijų. Atsakovas nurodė, kad jis Nutarime įvertino duomenis apie UAB „Lukrida“, UAB „Manfula“ ir UAB „Envija“ akcininkus, be to, nebuvo jokio pagrindo preziumuoti vieno ekonominio vieneto galimą buvimą, kai UAB „Manfula“ ir UAB „Envija“ nuolat akcentavo UAB „Envija“ savarankiškumą. Atsakovo teigimu, šiuo atveju tik jei UAB „Lukrida“ ir UAB „Manfula“ sudarytų vieną ekonominį vienetą, būtų galima pagrįstai abejoti Konkurencijos tarybos ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad buvo sudarytas draudžiamas konkurentų susitarimas, tačiau nėra jokių duomenų, jog šie ūkio subjektai būtų susiję kokiais nors kontrolės ryšiais.

Pažymėtina, kad iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 18 d. nutarties motyvuojamosios dalies turinio matyti, jog nėra atskirai pasisakyta vieno ekonominio vieneto aspektu, tačiau nutartyje yra analizuojamos faktinės ir teisinės bylos aplinkybės, ar UAB „Lukrida“ ir UAB „Manfula“ buvo konkurentės ir ar jos sudarė susitarimą (tiesioginį ar netiesioginį prekės (paslaugos) kainos nustatymą, ir daroma aiški ir konkreti išvada, kad šios bendrovės buvo konkurentės ir sudarė draudžiamą susitarimą, o UAB „Envija“ dalyvavo draudžiamame konkurentų susitarime. Akcentuotina, kad išnagrinėtoje administracinėje byloje atsižvelgiant į UAB „Lukrida“ ir UAB „Manfula“ kartu užimamą rinkos dalį, buvo padaryta išvada, jog šių bendrovių tiesioginiai ir netiesioginiai kontaktai, vykę per UAB „Envija“, lemiantys susižinojimą dėl kiekvienai iš jų taikomos dalies, aiškiai neatitinka normalių sąlygų rinkoje.

Prašyme atnaujinti procesą pareiškėjas laikosi pozicijos, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog UAB „Lukrida“, UAB „Manfula“ ir UAB „Envija“ sudarė vieną ekonominį vienetą konkurencijos teisės prasme, todėl Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio ir / ar SESV 101 straipsnio pažeidimas apskritai negali būti konstatuotas. Pareiškėjas nurodo, kad tie patys asmenys (pvz., M. J.) buvo UAB „Envija“, UAB „Manfula“ ir UAB „Lukrida“ akcininkai, darbuotojai, vadovai, UAB „Envija“ ir tuometinis jos vadovas T. P. tyrimo metu nurodė, kad UAB „Envija“ su UAB „Lukrida“ ir UAB „Manfula“ nekonkuruoja, UAB „Envija“ steigėjai buvo M. J. (tuometinis UAB „Lukrida“ direktorius) ir D. J. (tuometinis UAB „Manfula“ komercijos skyriaus vadovas), kad šios įmonės ryšys su tikraisiais jos savininkais UAB „Manfula“ ir UAB „Lukrida“ nebūtų matomas, UAB „Lukrida“ direktoriaus M. J. 2009 m. spalio 21 d. elektroniniame laiške nurodoma, kad parduodant MWM vidaus degimo variklius bendradarbiaus anksčiau tarpusavyje konkuravusios įmonės UAB „Manfula“ ir UAB „Lukrida“, o toks bendradarbiavimas bus įgyvendintas per naują įmonę UAB „Envija“, UAB „Lukrida“ direktoriaus M. J. 2009 m. spalio 30 d. laiške buvo nurodyta, kad UAB „Manfula“ ir UAB „Lukrida“ tampa partnerėmis, tačiau jos išlieka savarankiškos įmonės, UAB „Manfula“ teisininkė teikdavo pastabas dėl UAB „Envija“ sudaromų sutarčių bei ruošdavo kai kurias UAB „Envija“ organų darbotvarkes, t. y. UAB „Manfula“ ir UAB „Envija“ siejo bendra teisinė-organizacinė veikla, UAB „Envija“ steigimo tikslai buvo susiję ir su UAB „Lukrida“, ir UAB „Manfula“ veikla perkant ir įrengiant vidaus degimo variklius, į UAB „Envija“ valdybos sudėtį įėjo M. J. (tuometinis UAB „Lukrida“ direktorius) ir D. J. (tuometinis UAB „Manfula“ komercijos skyriaus vadovas).

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas aplinkybę, jog UAB „Lukrida“, UAB „Manfula“ ir UAB „Envija“ sudarė vieną ekonominį vienetą konkurencijos teisės prasme, įrodinėja akcentuodamas Tarybos atlikto tyrimo metu nustatytas aplinkybes apie UAB „Lukrida“, UAB „Manfula“ ir UAB „Envija“ ryšius (akcininkus, UAB „Envija“ steigėjus, valdymo organų narius, organizacinę veiklą), kurios buvo žinomos ir įvertintos nagrinėjant bylą teisme. Kaip jau minėta, nustatyti UAB „Lukrida“, UAB „Manfula“ ir UAB „Envija“ ryšiai nagrinėjamu atveju nesudarė bylą, kurioje prašoma atnaujinti procesą, nagrinėjusiems teismams pagrindo spręsti, kad šioje byloje, remiantis vieno ekonominio vieneto aspektu suformuota teismų praktika, nagrinėti ūkio subjektai pripažintini vienu ekonominiu vienetu.

Teisėjų kolegija, išanalizavusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2-502/2015, atkreipia dėmesį, kad šios nutarties motyvuose Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nepasisakė vieno ekonominio vieneto aspektu. Pirmosios instancijos teismas 2014 m. gegužės 12 d. sprendime, kurį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. sausio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2-502/2015 paliko nepakeistą, nurodė, kad ar atskiri juridiniai asmenys gali būti pripažinti sudarančiais vieną ekonominį vienetą ir dėl to nelaikytini konkurentais, sprendžiama įvertinus visumą įvairių su jų valdymu bei kitais tarpusavio ryšiais susijusių aplinkybių. Administracinės bylos Nr. A-2-502/2015 atveju Konkurencijos taryba nustatė įvairias UAB „Milsa“ ir UAB „Torita“ sąsajas: bendri akcininkai, darbuotojai, kitos su ūkine veikla susijusios aplinkybės (bendrai tvarkoma buhalterija, abi įmonės įsikūrusios tuo pačiu adresu, UAB „Milsa“ specialistai, tam tikri įrengimai padeda UAB „Torita“ spręsti techninius klausimus, UAB „Torita“ akcininkai, kurie kartu yra ir UAB „Milsa“ akcininkai bei darbuotojai, turėjo galimybę daryti lemiamą įtaką UAB „Torita“ ir spręsti dėl šios įmonės veiklos krypčių bei faktiškai tokia galimybe naudojosi), dėl kurių buvo nuspręsta, kad įmonės sudaro vieną ekonominį vienetą konkurencijos teisės prasme.

Nėra jokio pagrindo teigti, kad vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2-502/2015 pateiktais išaiškinimais, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, turėjo būti pripažinta, jog UAB „Lukrida“ ir UAB „Manfula“, kurie pripažinti sudarę draudžiamą susitarimą, yra ne konkurentai, o vienas ekonominis vienetas, taip pat UAB „Lukrida“, UAB „Manfula“ ir UAB „Envija“ yra vienas ekonominis vienetas, nes skiriasi šių bylų faktinės aplinkybės.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi pareiškėjo UAB „Envija“ prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodytus duomenis, kuriais remiantis teigiama, kad UAB „Lukrida“, UAB „Manfula“ ir UAB „Envija“ yra vienas ekonominis vienetas, nesutinka su tokia pareiškėjo pozicija, nes byloje nėra pateikti įrodymai, pagrindžiantys faktą, kad šios trys bendrovės sudaro vieną ekonominį junginį, o UAB „Lukrida“ ir UAB „Manfula“ nėra konkurentės dėl to, kad jas vienija bendri akcininkai, darbuotojai, kitos su ūkine veikla susijusios aplinkybės (bendrai tvarkoma buhalterija, sprendžiami ūkiniai bei techniniai klausimai), pagal kurias gali būti nustatyta, kad šios bendrovės sudaro vieną ekonominį junginį. Taip pat pirmiau aptarti Tarybos nustatyti faktai, susiję su UAB „Lukrida“, UAB „Manfula“ ir UAB „Envija“ akcininkais, kurie yra fiziniai asmenys, vadovais, jų tarpusavio santykiais, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad būtent UAB „Lukrida“ ir UAB „Manfula“ bendrai kontroliavo UAB „Envija“.  

Akcentuotina, kad pareiškėjas prašyme atnaujinti procesą nenurodo kitų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesinių sprendimų, nuo kuriuose formuojamos vieningos administracinių teismų praktikos, pareiškėjo teigimu, buvo nukrypta byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą. Sutiktina su atsakovo pozicija, kad pareiškėjo nurodoma Jungtinių Amerikos Valstijų Aukščiausiojo Teismo ar Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika bei abstraktūs ir deklaratyvūs teiginiai, jog šis procesas yra precedentinis, formuosiantis administracinę jurisprudenciją tokio pobūdžio bylose, nepagrindžia būtinybės atnaujinti procesą pagal ABTĮ (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą.

Teisėjų kolegija, apibendrindama nutartyje nurodytus argumentus, konstatuoja, jog pareiškėjo prašymas nepagrįstas įstatymo nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl negali būti atnaujintas procesas šioje byloje pagal pateiktą prašymą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo UAB „Envija“ prašymas atnaujinti procesą yra netenkinamas bei atsisakoma atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-169-822/2017.

UAB „Envija“ direktorius D. J. 2017 m. rugsėjo 11 d. apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą dėl bylos nagrinėjimo iš esmės atnaujinimo, kuriame nurodė papildomas aplinkybes. Šį prašymą atsisakytina priimti, nes jis pateiktas po to, kai jau klausimas dėl proceso atnaujinimo buvo išnagrinėtas iš esmės 2017 m. rugpjūčio 30 d. ir priimta nutartis atidėti procesinio sprendimo priėmimą, t. y. kai pagal ABTĮ nuostatas nebegalima teikti jokių papildomų įrodymų, prašymų ir kt.  

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija), teisėjų kolegija

 

n u t a r i a:

 

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Envija“ prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-169-822/2017 atmesti.

Proceso administracinėje byloje Nr. eA-169-822/2017 pagal pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Manfula“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Envija“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Manfula“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Envija“ skundus atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Lukrida“) dėl sprendimo panaikinimo neatnaujinti.

Atsisakyti priimti uždarosios akcinės bendrovės „Envija“ direktoriaus D. J. 2017 m. rugsėjo 11 d. pateiktą prašymą dėl bylos nagrinėjimo iš esmės atnaujinimo.

Nutartis neskundžiama.

 

 

Teisėjai                                                         Audrius Bakaveckas

 

 

Artūras Drigotas

 

 

Dalia Višinskienė


Paminėta tekste:
  • A-2-502/2015
  • P-135-552/2015
  • A-97-858/2016
  • P-117-756/2015
  • P-121-552/2015