Civilinė byla Nr. e2A-379-553/2025
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01311-2024-9
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.6.1.5; 2.6.2.1; 2.6.10.5.1
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. spalio 23 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jadvygos Mardosevič, Laimos Ribokaitės ir Aldonos Tilindienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. balandžio 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ dėl sutarties nutraukimo mokesčio / tiesioginių nuostolių priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „(duomenys neskelbtini)“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ ieškovei 175 384,93 Eur dydžio sutarties nutraukimo mokestį, šio reikalavimo teismui netenkinus – priteisti iš atsakovės ieškovei 175 384,93 Eur tiesioginių nuostolių, patirtų dėl vienašalio pirmalaikio sutarties nutraukimo, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinyje išdėstytais duomenimis, 2022 m. rugsėjo 28 d. tarp ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo sudaryta Elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sutartis), kurios pagrindu: (1) atsakovė užsitikrino, kad laikotarpiu nuo 2022 m. spalio 1 d. iki 2025 m. rugsėjo 30 d. elektros energija jai bus parduodama už iš anksto Sutartyje nustatytą ir nekintamą kainą, o taip pat įsipareigojo vartoti elektros energiją Sutartyje numatytu režimu ir sumokėti atsakovei už suvartotą elektros energiją bei gautas paslaugas; (2) ieškovė įsipareigojo visą Sutartyje numatytą pardavimo laikotarpį parduoti atsakovei fiksuotą elektros energijos kiekį už šalių sutartą fiksuotą kainą, nepriklausomai nuo potencialių elektros energijos kainos pokyčių rinkoje. 2024 m. gegužės 3 d. atsakovė informavo ieškovę apie pirmalaikį Sutarties nutraukimą nuo 2024 m. birželio 1 d., todėl Sutartis buvo nutraukta atsakovės vienašaliu sprendimu.
3. Ieškovė paaiškino, kad Sutarties nutraukimas yra galimas išimtinai tik Sutarties bendrųjų sąlygų 6.9 ir 6.12 papunkčiuose bei kainodaros sąlygų 5.1 papunktyje nustatyta tvarka ir sąlygomis. Atsakovė, priėmusi vienašalį sprendimą nutraukti Sutartį iki joje šalių sulygto elektros energijos pardavimo laikotarpio pabaigos, privalo sumokėti ieškovei 175 384,93 Eur Sutarties nutraukimo mokestį. Susitarimas dėl Sutarties nutraukimo mokesčio atlieka kompensacinę funkciją ir neprieštarauja nei teisės aktų normoms, nei viešajai tvarkai ar gerai moralei – jis yra teisėtas ir galiojantis. Todėl ieškovė 2024 m. gegužės 31 d. išrašė ir pateikė atsakovei PVM sąskaitą faktūrą serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sąskaita) Sutartyje sulygtam nutraukimo mokesčiui, t. y. 175 384,93 Eur – kompensuoti. Sąskaita nėra apmokėta.
4. Ieškovė taip pat nurodė, kad Sutarties nutraukimo mokestis yra grindžiamas tiesioginiais nuostoliais. Pagal Sutartį atsakovė buvo įsipareigojusi iš ieškovės nupirkti 1 294,827 MWh elektros energijos kiekį, tačiau de facto (faktiškai) iki Sutarties nutraukimo 2024 m. birželio 1 d. nupirko tik 572,579 MWh (t. y. net 722,248 MWh mažiau), dėl to ieškovė patiria nuostolį, kiekvieną mėnesį mokėdama E. E.AS pirmiau nurodytą kainos skirtumą tarp ieškovės įsigyto ir parduoto elektros energijos kainos draudimo už atsakovės nenupirktą elektros energiją. Ieškovės patiriamas nuostolis dėl atsakovės naudai nepanaudoto elektros energijos kainos draudimo yra 155 862,49 Eur. Likusi Sutarties nutraukimo mokesčio dalis – 19 522,44 Eur – dengia kitus ieškovės nuostolius, kuriuos, be kita ko, sudaro šios konkrečios fiksuotos elektros energijos kainos dedamosios, kurios lėmė Sutartyje numatytos kainos nustatymą (profilio rizikos dedamoji, žaliosios elektros energijos garantijos dedamoji, kredito rizikos dedamoji, balansavimo energijos ir kiekio rizikos dedamoji).
5. Ieškovės vertinimu, yra visos būtinosios sąlygos atsakovės sutartinei atsakomybei kilti, t. y. atsakovės neteisėti veiksmai (pasireiškė atsakovei vienašališkai nutraukus ilgalaikę fiksuotos kainos Sutartį iki joje sulygto elektros energijos pardavimo laikotarpio pabaigos), dėl to atsiradę nuostoliai (ieškovės patirti tiesioginiai nuostoliai), priežastinis ieškovės patirtų nuostolių ryšys su Sutartimi (ieškovė nuostolius patyrė dėl pirmalaikio ilgalaikės fiksuotos kainos Sutarties nutraukimo) ir atsakovės kaltė (preziumuojama atsakovės kaltė dėl atsisakymo vykdyti Sutartimi prisiimtus įsipareigojimus ir vienašalio pirmalaikio Sutarties nutraukimo).
6. Atsakovei su ieškinio reikalavimais nesutinkant, nurodžius, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ atitinka mažos įmonės sąvoką ir dėl to ji turi teisę pasinaudoti teise vienašališkai neatlygintinai nutraukti Sutartį, kaip tai nustato 2019 m. birželio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2019/944 dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, kuria iš dalies keičiama Direktyva 2012/27/ES, (toliau – ir Direktyva) ir Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymas (toliau – ir EEĮ), ieškovė dublike pateikė prašymą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT) su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šiais klausimais: (1) ar terminas bauda (angl. penalty), įtvirtintas Direktyvos 2 straipsnio 16 dalyje, apima ir iš anksto šalių sutartyje numatytus minimalius nuostolius (netesybas), skirtus kompensuoti nepriklausomų elektros energijos tiekėjų patirtus nuostolius dėl išankstinio (prieš terminą) terminuotos sutarties nutraukimo, ar tik baudines netesybas (angl. punitive penalties), kurios viršija realius nepriklausomų elektros energijos tiekėjų patirtus nuostolius?, (2) ar Direktyvos 12 straipsnio 3 dalis, leidžianti nukrypti nuo šios Direktyvos 12 straipsnio 2 dalies, pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnį, turi būti aiškinama taip, kad šios Direktyvos 12 straipsnio 3 dalis turi būti perkelta į nacionalinę teisę pažodžiui, nepriklausomai nuo valstybėje narėje jau galiojančio teisinio reglamentavimo (Lietuvos Respublikos atveju – EEĮ 47 straipsnio, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.71 straipsnio, 6.245 straipsnio nuostatos)?
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
7. Vilniaus apygardos teismas 2025 m. balandžio 25 d. sprendimu ieškinį atmetė.
8. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad EEĮ 47 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta teisė buitiniams vartotojams, mažoms ir labai mažoms įmonėms vienašališkai neatlygintinai nutraukti elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį arba elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutartį, nepriklausomai nuo to, kada ji buvo sudaryta – iki 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojusios EEĮ 47 straipsnio 3 dalies naujos redakcijos ar jai įsigaliojus, o mokesčiai už sutarties nutraukimą prieš terminą, reikalavimas grąžinti suteiktą naudą (atlygį) ar nuolaidą, rezervavimo paslaugos mokestis, kuris turi būti mokamas nutraukus sutartį, laikytini tiekėjo pakeitimo mokesčiu Direktyvos 2 straipsnio 17 dalies prasme.
9. Teismas konstatavo, kad atsakovė atitinka mažos įmonės, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatymo (toliau – ir SVVPĮ) 2 straipsnio 2 dalyje, sąvoką, todėl ji turi teisę pasinaudoti EEĮ 47 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta teise vienašališkai neatlygintinai nutraukti Sutartį; atsakovė tiek Sutarties sudarymo metu, tiek ir Sutarties nutraukimo metu atitiko mažos įmonės apibrėžtį pagal SVVPĮ ir tai sudarė galimybę vienašališkai neatlygintinai nutraukti Sutartį.
10. Pasisakydamas dėl ieškovės teiginių, kad Sutarties nutraukimo mokestis yra grindžiamas tiesioginiais nuostoliais, teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. spalio 31 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-421/2024, pateiktu išaiškinimu, jog sutarties nutraukimo atveju nacionaliniai teisės aktai nenumato tiekėjo teisės reikalauti mokesčių ar kitų mokėjimų, išskyrus atsiskaitymą už suteiktas paslaugas ir gautą elektros energiją, nes EEĮ 47 straipsnio 3 dalies normos, tiek galiojusios iki, tiek ir po 2023 m. birželio 1 d., vienareikšmiškai įtvirtino, kad tokio pobūdžio (buitiniams vartotojams, labai mažoms įmonėms ir mažoms įmonėms) vienašališkas sutarties nutraukimas yra neatlygintinis. Tai reiškia, kad nepriklausomai nuo to, kada būtų sudaryta sutartis ir ar šie mokėjimai būtų nustatyti sudarytose sutartyse, buitiniams vartotojams, mažoms ir labai mažoms įmonėms vienašališkai nutraukiant sutartis, elektros energijos tiekėjams draudžiama iš nurodytų subjektų reikalauti tokių mokesčių ir (ar) netesybų. Atsižvelgiant į tai, teismo vertinimu, nėra pagrindo laikyti ieškovės teiginius pagrįstais dėl nurodomų patirtų tiesioginių nuostolių. Be to, kaip nustatyta, atsakovė, nutraukdama vienašališkai su ieškove sudarytą Sutartį, įgyvendino EEĮ 47 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą teisę vienašališkai neatlygintinai nutraukti Sutartį, dėl to nėra pagrindo konstatuoti atsakovės neteisėtų veiksmų, o ieškovės reikalavimas atlyginti tiesioginius nuostolius vadovaujantis CK 6.217 straipsnio nuostatomis, reglamentuojančiomis sutarties nutraukimą dėl jos esminio pažeidimo, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju yra neaktualios. EEĮ yra lex specialis (specialusis įstatymas) CK normų atžvilgiu, todėl šiuo atveju taikytina specialioji norma, nes būtent atsakovė, kaip maža įmonė, įgyvendino ne CK 6.217 straipsnio įtvirtintą teisę nutraukti Sutartį dėl esminio jos pažeidimo, o EEĮ 47 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą teisę vienašališkai neatlygintinai nutraukti Sutartį.
11. Teismas taip pat nurodė, kad ieškovė į bylą nepateikė pirminių buhalterinių dokumentų, ir nei ieškovės patronuojančios bendrovės E. E.AS 2022 m. rugsėjo 28 d. patvirtinimas, nei 2024 m. gegužės 31 d. patvirtinimas nėra pasirašyti, o iš ieškovės pateiktų mokėjimų E. E.AS nėra galimybės nustatyti sąsajų su atsakovės sudaryto elektros energijos pirkimo–pardavimo sandorio vykdymu; ieškovės nurodomos elektros kainos draudimo patirtos išlaidos negali būti laikomos tiesioginiais nuostoliais, nes jos nebuvo būtinos. Be to, 2022 m. spalio 31 d. finansinių sandorių sąskaita faktūra Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2022 m. lapkričio 14 d. mokėjimo nurodymas Nr. 65313 nepagrindžia sąsajumo su ginčo draudimo išlaidomis. Byloje taip pat nepateikta duomenų, patvirtinančių, kad dėl Sutarties nutraukimo ieškovė būtų patyrusi kokias nors išlaidas (ieškovės darbuotojų atlyginimams, įmonės finansinių įsipareigojimų vykdymo išlaidoms, administraciniams kaštams, kt.), t. y. kurie galėjo būti patirti dėl atsakovės veiksmų, susijusių su Sutarties nutraukimu. Todėl teismas nenustatė pagrindo konstatuoti egzistuojant atsakovės civilinę atsakomybę pagal reiškiamus ieškinio reikalavimus.
12. Atsižvelgdamas į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2024 m. spalio 31 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-421/2024, išsprendė analogišką ieškovės prašymą dėl kreipimosi į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, kurio netenkino, teismas nusprendė, jog nėra teisinio pagrindo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
13. Apeliaciniame skunde ieškovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. balandžio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šiais klausimais: (1) ar terminas bauda (angl. penalty) įtvirtintas Direktyvos 2 straipsnio 16 dalyje apima ir iš anksto šalių sutartyje numatytus minimalius nuostolius (netesybas), skirtus kompensuoti nepriklausomų elektros energijos tiekėjų patirtus nuostolius dėl išankstinio (prieš terminą) terminuotos sutarties nutraukimo, ar tik baudines netesybas (angl. punitive penalties), kurios viršija realius nepriklausomų elektros energijos tiekėjų patirtus nuostolius?, (2) ar Direktyvos 12 straipsnio 3 dalis, leidžianti nukrypti nuo šios Direktyvos 12 straipsnio 2 dalies, pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnį, turi būti aiškinama taip, kad šios Direktyvos 12 straipsnio 3 dalis turi būti perkelta į nacionalinę teisę pažodžiui, nepriklausomai nuo valstybėje narėje jau galiojančio teisinio reglamentavimo (Lietuvos Respublikos atveju – EEĮ 47 straipsnio, CK 6.71 straipsnio, 6.245 straipsnio nuostatos)?, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
13.1. Teismas nepagrįstai ir klaidingai kvalifikavo Sutarties sudarymo metu galiojusios redakcijos EEĮ 47 straipsnio 3 dalies taikymą iš Sutarties kylantiems ieškovės ir atsakovės teisiniams santykiams. Sutarties sudarymo metu netesybų draudimas nebuvo numatytas. Teismas visiškai ignoravo šios teisės normos naujos redakcijos taikymą reglamentuojančią specialiąją imperatyviąją teisės normą ir tuo pažeidė konstitucinį teisinės valstybės principą – lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja).
13.2. Ieškovė, sudarydama Sutartį su atsakove, nuosekliai vadovavosi Sutarties sudarymo metu galiojusiu elektros energijos tiekimo veiklos teisiniu reglamentavimu ir 2021–2023 m. kompetentingų valstybės institucijų suformuota bei nuosekliai taikyta reguliacine praktika dėl nepriklausomų elektros energijos tiekėjų teisės ir teisėto intereso sutartyse numatyti ir taikyti netesybas tiems vartotojams, kurie, nesilaikydami sutartimis prisiimtų įsipareigojimų, vienašališkai ir pirma laiko nutraukia ilgalaikes fiksuotos kainos elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis.
13.3. Teismas tinkamai neįvertino ieškovės į bylą pateiktų įrodymų ir paaiškinimų dėl jos patirtų tiesioginių nuostolių, kuriuos lėmė atsakovės vienašališkai inicijuotas Sutarties nutraukimas iki jos galiojimo termino pabaigos, tuo pažeisdamas visiško nuostolių atlyginimo principą (CK 6.251 straipsnis). Sutarties nutraukimo mokestis yra skirtas būtent kompensuoti ieškovės patiriamus tiesioginius nuostolius.
13.4. Teismas tinkamai neįvertino tarp ieškovės ir E. E.AS sudaryto ateities sandorio, skirto apdrausti Sutarties pagrindu atsakovei tiekiamos elektros energijos kainą, būtinumo vykdant ilgalaikę fiksuotos kainos Sutartį, o taip pat neatsižvelgė į tai, kad pirmalaikio Sutarties nutraukimo atveju ieškovė išliko įsipareigojusi toliau mokėti už atsakovės naudai įgytą ateities sandorį ir objektyviai negalėjo išvengti tiesioginių nuostolių atsiradimo, o tik juos sumažinti.
13.5. Teismas tinkamai neįvertino atsakovės pareigos vykdyti ilgalaike fiksuotos kainos Sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, susijusius su elektros energijos fiksuoto kiekio pirkimu už fiksuotą kainą visą Sutartyje sulygtą elektros energijos pardavimo laikotarpį, bei iš šios pareigos kylančios atsakovės atsakomybės už Sutarties vienašalį ir pirmalaikį nutraukimą. Sutartyje įtvirtintos būtinosios jos tinkamo įvykdymo sąlygos, vienašališko nutraukimo sąlygos ir tokio nutraukimo padariniai (įskaitant privalomą tiesioginių nuostolių atlyginimą) yra laikytini sutartiniu pagrindu, į kurį įstatymų leidėjas referuoja CK 6.217 straipsnio 5 dalyje ir kuris, vadovaujantis Sutarties privalomumo ir vykdytinumo (pacta sunt servanda) principu, atsakovei yra privalomas.
13.6. Sprendime cituojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis nėra tinkama ir pakankama spręsti byloje tarp šalių kilusį ginčą dėl ilgalaikės fiksuotos kainos Sutarties nutraukimo mokesčio taikymo arba tiesioginių nuostolių priteisimo, dėl jos esminių trūkumų ir galimų prieštaravimų Europos Sąjungos teisei. Todėl, tikėdamasi tinkamo bylos išnagrinėjimo, kartu su šiuo apeliaciniu skundu ieškovė teikia prašymą dėl kreipimosi į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo byloje kritiškai svarbiais klausimais.
14. Atsakovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą ir prašymą kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo prašo juos atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:
14.1. EEĮ 47 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta teisė buitiniams vartotojams, mažoms ir labai mažoms įmonėms vienašališkai neatlygintinai nutraukti elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį arba elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutartį nepriklausomai nuo to, kada ji buvo sudaryta – iki 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojusios EEĮ 47 straipsnio 3 dalies naujos redakcijos ar jai įsigaliojus, o mokesčiai už sutarties nutraukimą prieš terminą, reikalavimas grąžinti suteiktą naudą (atlygį) ar nuolaidą, rezervavimo paslaugos mokestis, kuris turi būti mokamas nutraukus sutartį laikytini tiekėjo pakeitimo mokesčiu Direktyvos 2 straipsnio 17 dalies prasme.
14.2. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2024 m. spalio 31 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-421/2024 labai aiškiai konstatavo, kad Lietuvos įstatymų leidėjas neperkėlė Direktyvos 12 straipsnio 3 dalies nuostatų išimties į nacionalinę teisę. O tai reiškia, kad ir Direktyvos 12 straipsnio 3 dalyje numatyta galimybė tiekėjui reikalauti jame įtvirtintų tiesioginių ekonominių nuostolių mokesčių forma nebuvo nustatyta. Priešingas aiškinimas paneigtų Direktyvos 12 straipsnio 2 dalies nuostatos tikslą – užtikrinti, kad namų ūkio vartotojams ir mažosioms įmonėms nereikėtų mokėti jokių tiekėjo pakeitimo mokesčių.
14.3. Apeliantė neneigia atsakovės teisės vienašališkai nutraukti Sutartį. Atsakovė, anksčiau termino vienašališkai nutraukdama Sutartį, įgyvendino EEĮ 47 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą teisę vienašališkai neatlygintinai nutraukti Sutartį. O įgyti teisėtų lūkesčių pagal neteisėtas, imperatyvioms teisės aktų nuostatoms prieštaraujančias Sutarties sąlygas, apeliantas negali. Tokios pozicijos laikomasi Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-205-407/2024; 2024 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-469-464/2024). Todėl jau vien dėl to apeliantė neįrodė atsakovės neteisėtų veiksmų.
14.4. Apsidraudimo sandorių sudarymas yra išimtinai ieškovės verslo sprendimas, iš kurio kylančias rizikas turi prisiimti pati ieškovė. Dėl atsiradusių nuostolių, jeigu jie apskritai yra atsiradę, kalta išimtinai pati ieškovė. Ieškovės priimtas verslo sprendimas ir sudarytas apsidraudimo sandoris su E. E.AS nėra nei teisiniame, nei faktiniame priežastiniame ryšyje su atsakovės Sutarties nutraukimu, todėl nuostolių priteisimas iš atsakovės yra negalimas.
14.5. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas jau yra pasisakęs dėl analogiško prašymo ir konstatavęs, kad nagrinėjamu atveju nekyla klausimų dėl Europos Sąjungos teisės normų aiškinimo, siekiant tinkamai išspręsti bylą, todėl ir šioje byloje tais pačiais motyvais ieškovės prašymas dėl kreipimosi į ESTT turi būti atmestas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
15. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
16. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, nusprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį ribas.
Dėl faktinių bylos aplinkybių ir apeliacijos ribų
17. 2022 m. rugsėjo 28 d. tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ (pirkėjos) ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ (pardavėjos) buvo sudaryta Elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini). Sutartimi jos šalys sulygo, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ per 36 mėn. laikotarpį, t. y. nuo 2022 m. spalio 1 d. iki 2025 m. rugsėjo 30 d., parduos UAB „(duomenys neskelbtini)“ 1 294,827 MWh prognozuojamą elektros energijos kiekį, fiksuota kaina – 404,72 Eur /MWh.
18. 2023 m. gegužės 11 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ kreipėsi į UAB „(duomenys neskelbtini)“ su prašymu pakeisti Sutartį. UAB „(duomenys neskelbtini)“ nurodė, kad geranoriškai sutiktų tęsti sutartinius santykius ir mokėti Sutartyje nustatytą elektros energijos tiekimo kainą, jei būtų pakeistos Sutartyje nustatytos sąlygos dėl prognozuojamų elektros energijos kiekių pardavimo laikotarpiu (MWh) ir prognozuojamų metinių pirkimo kiekių (MWh), nustatant, jog prognozuojamas elektros energijos kiekis pardavimo laikotarpiu – 576 MWh, 192 MWh per metus, 16 MWh per mėnesį (šiuos prognozuojamus kiekius skaičiuojant visu Sutarties galiojimo laikotarpiu) bei nuo Sutarties galiojimo momento panaikinant Sutarties priede Fiksuotos kainos elektros energijos pirkimo sprendimo (kainodaros) 3.8 papunktį. Bylos duomenimis, po UAB „(duomenys neskelbtini)“ kreipimosi į UAB „(duomenys neskelbtini)“, Sutartis nebuvo pakeista.
19. 2024 m. gegužės 4 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateikė UAB „(duomenys neskelbtini)“ Sutarties nutraukimo pareiškimą, kuriame nurodė, kad, būdama maža įmone, naudojasi teise neatlygintinai nutraukti elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį, ir po 30 (trisdešimties) kalendorinių dienų nuo šio pareiškimo dienos nutraukia Sutartį, 2024 m. birželio 2 d. laikant paskutine Sutarties galiojimo diena. UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2024 m. gegužės 16 d. atsakyme nurodė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ priėmus galutinį sprendimą vienašališkai nutraukti Sutartį iki joje numatyto pardavimo laikotarpio, bendrovei bus apskaičiuotas ir pritaikytas Sutarties nutraukimo mokestis, kadangi Sutarties sudarymo momentu galiojusi EEĮ 47 straipsnio 3 dalies redakcija nedraudė su mažomis ir labai mažomis įmonėmis sudaromose elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartyse numatyti iš anksto sutartų netesybų šalių patirtiems nuostoliams kompensuoti.
20. Nesutikdama su pirmiau išreikšta UAB „(duomenys neskelbtini)“ pozicija, 2024 m. gegužės 30 d. pranešime UAB „(duomenys neskelbtini)“ nurodė, kad, vadovaujantis aktualia teismų praktika, po 2021 m. liepos 21 d. sudarytoms elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartims nutraukimo mokestis negali būti taikomas. Nepaisant to, 2024 m. gegužės 31 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ išrašė UAB „(duomenys neskelbtini)“ 175 384,93 Eur dydžio Sąskaitą, nurodydama, kad tai yra netesybos už pirmalaikį Sutarties nutraukimą.
21. UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2024 m. birželio 14 d. pranešimu informavus apie nesutikimą su reikalavimu ir pirmiau nurodytos Sąskaitos neapmokėjus, UAB „(duomenys neskelbtini)“ kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl Sutarties nutraukimo mokesčio arba tiesioginių nuostolių priteisimo. Vilniaus apygardos teismui UAB „(duomenys neskelbtini)“ ieškinį atmetus, ieškovė pastarąjį skundžia apeliacine tvarka.
22. Ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas bylos šalių ginčą, nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. spalio 31 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-421/2024, pateiktais išaiškinimais. Apeliantės nuomone, Sutarties su atsakove UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudarymo metu netesybų draudimas nebuvo numatytas. Vadovaujantis tuo metu galiojusios EEĮ 47 straipsnio 3 dalies redakcijos ir CK 6.71–6.75 straipsnių nuostatomis, Sutarties sudarymo metu bylos šalys turėjo teisę sulygti dėl privalomų netesybų (Sutarties nutraukimo mokesčio), taikomų Sutarties vienašališko nutraukimo atveju. EEĮ 47 straipsnio 3 dalyje nustatytas netesybų draudimas įsigaliojo nuo 2023 m. birželio 1 d., todėl negali būti taikomas dėl teisės normų negaliojimo atgal principo. Kita vertus, nurodytas įstatymo pakeitimas, apeliantės vertinimu, neriboja jos teisės reikalauti atlyginti tiesioginius nuostolius iš Sutartį vienašališkai nutraukusios šalies CK 6.251 straipsnio 1 dalies pagrindu.
Dėl apeliacinio skundo argumentų
23. Tarp bylos šalių sudarytos Sutarties bendrųjų sąlygų 6.9 papunktyje nustatyta, kad pirkėja (atsakovė UAB „(duomenys neskelbtini)“) turi teisę bet kuriuo metu nutraukti Sutartį, apie tai prieš 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų informuodama pardavėją (ieškovę UAB „(duomenys neskelbtini)“) raštu arba forma, kuri gali būti atkuriama raštu, ir sumokėdama Sutarties nutraukimo mokestį; Sutarties nutraukimo mokestis turi būti pirkėjos sumokėtas pardavėjai iki Sutarties nutraukimo, kitu atveju Sutartis tęsiasi iki sumokamas Sutarties nutraukimo mokestis.
24. Pagal Sutarties bendrųjų sąlygų 6.12 papunktį, Sutarčiai pasibaigus sutarties 2.5 papunktyje arba 6.9 papunktyje nustatytais pagrindais, arba jei pardavėja nutraukia Sutartį dėl pirkėjos įvykdyto esminio sutarties pažeidimo, pardavėja turi teisę reikalauti iš pirkėjo Sutarties nutraukimo mokesčio. Sutarties priedo Fiksuotos kainos elektros energijos pirkimo sprendimo (kainodaros) sąlygų 5.1 papunktyje nustatyta, kad Sutarčiai pasibaigus vadovaujantis 4.1 papunkčiu arba bendrųjų sąlygų 6.12 papunkčiu, Sutarties nutraukimo mokestis pirkėjai ar pardavėjai apskaičiuojamas tokia tvarka: nesuvartotos elektros energijos kiekis (suma, gauta iš prognozuojamo suvartojimo kiekio atėmus faktiškai pirkėjos suvartotos elektros energijos kiekį) padauginama iš vidutinės svertinės kainos, kurią pirkėja mokėjo už elektros energiją Sutarties galiojimo laikotarpiu, padaugintos iš koeficiento 0,6. Jei pardavimo laikotarpis dar nėra prasidėjęs, pirkėja ar pardavėja Sutarties nutraukimo mokestį apskaičiuoja, padaugindama prognozuojamą suvartojimo kiekį iš sutartyje nustatytos kainos, padaugintos iš koeficiento 0,6.
25. Remdamasi pirmiau nurodytomis Sutarties sąlygomis, ieškovė UAB „(duomenys neskelbtini)“, atsakovei UAB „(duomenys neskelbtini)“ vienašališkai nutraukus Sutartį, reikalauja priteisti iš atsakovės 175 384,93 Eur dydžio Sutarties nutraukimo mokestį arba tokio paties dydžio tiesioginius nuostolius. Ieškovės įsitikinimu, nuo 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojusios naujos redakcijos EEĮ 47 straipsnio 3 dalis, nustatanti, kad buitiniai vartotojai, labai mažos įmonės ir mažos įmonės, kaip jos apibrėžtos SVVPĮ, turi teisę vienašališkai neatlygintinai nutraukti elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį arba elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutartį su nepriklausomu tiekėju ir turi teisę neatlygintinai pakeisti nepriklausomą tiekėją; buitiniai vartotojai, labai mažos įmonės ir mažos įmonės, kaip jos apibrėžtos SVVPĮ, privalo apie elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties arba elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutarties nutraukimą raštu įspėti nepriklausomą tiekėją ne vėliau kaip prieš 2 (dvi) savaites ir ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo šio įstatymo 51 straipsnio 7 dalyje nurodytos galutinės (uždarymo) sąskaitos gavimo dienos visiškai atsiskaityti su nepriklausomu tiekėju už suvartotą elektros energiją ir (ar) suteiktas paslaugas, šiuo atveju netaikytina.
26. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio („Bylų nagrinėjimo teisės šaltiniai“) 4 dalyje nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Dėl teisės precedento kaip teisės šaltinio Lietuvoje yra išsamiai pasisakyta tiek Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktrinoje, tiek ir kasacinio teismo praktikoje (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-315-915/2018 17 ir 18 punktai; 2019 m. gruodžio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-386-1075/2019 33 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
27. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-421/2024, kurios nagrinėjimo dalykas yra (buvo) identiškų, kaip ir šioje byloje, ieškovės parengtų elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties bendrųjų sąlygų 6.9, 6.12 papunkčių bei Fiksuotos kainos elektros energijos pirkimo sprendimo (kainodaros) sąlygų 5.1 papunkčio teisėtumo ir galiojimo klausimai, ieškovei pareiškus reikalavimą mažai įmonei, kurią apibrėžia SVVPĮ, sumokėti sutarties, sudarytos iki 2023 m. gegužės 31 d., nutraukimo mokestį, išaiškinta:
27.1. Nepriklausomai nuo to, kada buvo sudaryta elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis arba elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutartis su buitiniais vartotojais, labai mažomis įmonėmis ir mažomis įmonėmis, t. y. iki 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojusios EEĮ 47 straipsnio 3 dalies naujos redakcijos ar po jos įsigaliojimo, sutarties šalys negalėjo sulygti dėl tokių sąlygų, kad nurodytų subjektų vienašališko sutarties nutraukimo atveju bus mokami sutarties nutraukimo, tiekėjo keitimo mokesčiai ir (ar) netesybos. Tokia sąlyga prieštaravo tiek iki 2023 m. birželio 1 d. galiojusios redakcijos EEĮ 47 straipsnio 3 dalies nuostatai, kad tokias sutartis buitiniai vartotojai, labai mažos įmonės ir mažos įmonės turi teisę vienašališkai nutraukti neatlygintinai, tiek ir nuo 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojusios naujos redakcijos EEĮ 47 straipsnio 3 dalies nuostatai – draudimui tokius mokesčius ir (ar) netesybas nustatyti sutartyse. Tokia sąlyga taip pat neatitiko 2019 m. birželio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2019/944 dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, kuria iš dalies keičiama Direktyva 2012/27/ES, 12 straipsnio 2 dalies nuostatų. Taigi, abiem atvejais buitiniams vartotojams, mažoms ir labai mažoms įmonėms vienašališkai nutraukiant sutartis elektros energijos tiekėjams draudžiama iš nurodytų subjektų reikalauti tokių mokesčių ir (ar) netesybų, nepriklausomai nuo to, ar yra šie mokėjimai nustatyti sudarytose sutartyse (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. spalio 31 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-421/2024 47 punktas).
27.2. Perkeliant Direktyvos nuostatas į nacionalinę teisę […] nebuvo nustatytos išimtys iš Direktyvos 12 straipsnio 2 dalies nuostatų, o 2 dalis, minėta, buvo įgyvendinta visa apimtimi. Tai reiškia, kad Direktyvos 12 straipsnio 3 dalis nebuvo perkelta į nacionalinę teisę, t. y. Lietuva nepasinaudojo teise nacionalinėje teisėje nustatyti išimtį iš bendros taisyklės, įtvirtintos Direktyvos 12 straipsnio 2 dalyje, leidžiant tiekėjams arba telkimu užsiimantiems rinkos dalyviams taikyti sutarties nutraukimo mokesčius buitiniams vartotojams, labai mažomis įmonėms ir mažomis įmonėms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. spalio 31 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-421/2024 50 punktas).
27.3. […] byloje netaikytinos ir CK 6.71–6.75 ir 6.258 straipsnių nuostatos, reglamentuojančios netesybas, nes šalių teisinius santykius reglamentuoja ne bendrosios teisės normos, o specialiosios, būtent – EEĮ 47 straipsnio 3 dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. spalio 31 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-421/2024 51 punktas).
27.4. Kadangi šalių sudarytos Sutarties bendrųjų sąlygų 6.12 papunktis, kuriame buvo nustatyta, kad pardavėjas turi teisę reikalauti iš pirkėjo sutarties nutraukimo mokesčio, taip pat 6.9 papunktis, nustatantis Sutarties nutraukimo mokesčio mokėjimo tvarką, ir Fiksuotos kainos elektros energijos pirkimo sprendimo (kainodaros) sąlygų 5.1 papunktis, nustatantis Sutarties nutraukimo mokesčio apskaičiavimo tvarką, prieštarauja imperatyvioms EEĮ 47 straipsnio 3 dalies nuostatoms, nepriklausomai nuo to, jog atsakovė nebuvo pareiškusi prašymo pripažinti šias Sutarties nuostatas negaliojančiomis, teisėjų kolegija ex officio konstatuoja, kad, vadovaujantis CK 1.78 straipsnio 1 dalimi, tokios sutarties nuostatos yra niekinės ir negalioja. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija daro išvadą, kad nurodytos Sutarties bendrųjų sąlygų 6.9, 6.12 papunkčių, Fiksuotos kainos elektros energijos pirkimo sprendimo (kainodaros) sąlygų 5.1 papunkčio nuostatos sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą netaikytinos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. spalio 31 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-421/2024 58 punktas).
28. Nors apeliantės vertinimu, pirmiau šioje nutartyje pacituota kasacinio teismo nutartis nėra tinkama ir pakankama išspręsti bylos šalių ginčą, tačiau su tuo sutikti nėra pagrindo. Minėta, kad pirmiau pateikti kasacinės instancijos teismo išaiškinimai yra pateikti byloje, kurios nagrinėjimo dalykas yra identiškas šios bylos nagrinėjimo dalykui, ieškovės šioje byloje keliami teisės taikymo klausimai – dėl EEĮ 47 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo bylos šalių sudarytai Sutarčiai – taip pat yra identiški.
29. Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teismų praktikos nuspėjamumo ir nuoseklumo principų reikalavimus, į teismų pareigą laikytis savo pačių ar aukštesnės instancijos teismų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose sukurtų precedentų, konstatuoja, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-421/2024 yra precedentinė. Todėl pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigia apeliantė, pagrįstai vadovavosi pirmiau nurodytais kasacinio teismo išaiškinimais.
30. Lietuvos apeliacinis teismas konstatuoja, kad pirmiau pacituotoje kasacinio teismo nutartyje yra išspręsti ieškovės UAB „Eenefit“ šioje byloje keliami EEĮ 47 straipsnio 3 dalies nuostatos taikymo klausimai bylos šalių sudarytai Sutarčiai, nustatant, kad, pirma, tiek iki 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojusios EEĮ 47 straipsnio 3 dalies naujos redakcijos, tiek jai įsigaliojus buitiniams vartotojams, mažoms ir labai mažoms įmonėms vienašališkai nutraukiant sutartis, elektros energijos tiekėjams draudžiama iš nurodytų subjektų reikalauti sutarties nutraukimo, tiekėjo keitimo mokesčių ir (ar) netesybų, nepriklausomai nuo to, ar yra šie mokėjimai nustatyti sudarytose sutartyse, o tokios sutarčių nuostatos, kuriose nustatyti nurodyti mokėjimai, yra niekinės ir negalioja. Antra, Lietuvos įstatymų leidėjas yra nusprendęs nepasinaudoti Direktyvos 12 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta išimtimi iš šio straipsnio 2 dalyje nustatytos taisyklės. Įstatymų leidėjas neperkėlė Direktyvos 12 straipsnio 3 dalies nuostatų į nacionalinę teisę. Tai reiškia, kad leidimas tiekėjams arba telkimu užsiimantiems rinkos dalyviams taikyti sutarties nutraukimo mokesčius vartotojams, savanoriškai nutraukiantiems terminuotas elektros tiekimo fiksuota kaina sutartis, nesuteiktas.
31. Pasisakydamas dėl apeliacinės instancijos teismo pareigos motyvuoti priimtą procesinį sprendimą apimties, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, todėl apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, argumentuotai pateikdamas tik pagrindines išvadas dėl ginčo dalyko, kurios teikia pagrindą pripažinti, jog bylos esmė iš tikrųjų atskleista, o ją atskleidus tinkamai aiškintos ir taikytos byloje aktualios teisės normos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. birželio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-206-781/2023 50 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Todėl, atsižvelgdama į kasacinio teismo išaiškinimus (žr. šios nutarties 26, 26.1–26.4 punktus), teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendime padaryta išvada, jog ieškovė negali reikalauti iš atsakovės, kuri atitinka mažos įmonės, kaip ji apibrėžta SVVPĮ 2 straipsnio 2 dalyje, sąvoką (ginčo dėl to byloje nėra), Sutarties nutraukimo mokesčio, nes toks reikalavimas nėra suderinamas su Sutarties sudarymo metu galiojusiu teisiniu reguliavimu, yra teisinga ir ieškovės apeliacinio skundo argumentais nepaneigiama. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-469-464/2024; 2024 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-492-567; 2025 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-190-467/2025).
32. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 1.78 straipsnio 1 dalimi, 1.80 straipsnio 1 dalimi, skundžiamu sprendimu taip pat pripažino, kad Sutarties bendrųjų sąlygų 6.9, 6.12 papunkčiai, Fiksuotos kainos elektros energijos pirkimo sprendimo (kainodaros) sąlygų 5.1 papunktis, ta apimtimi, kuria nustatytas Sutarties nutraukimo mokestis, prieštarauja EEĮ 47 straipsnio 3 dalies nuostatoms ir tokios sutarties nuostatos yra niekinės ir negaliojančios bei sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą netaikytinos. Todėl atsakovės veiksmai, susiję su atsakovės vienašališku Sutarties nutraukimu iki joje sulygto elektros energijos pardavimo laikotarpio pabaigos, nėra laikomi neteisėtais ir sudarančiais pagrindą atsakovės civilinei atsakomybei kilti.
33. Ieškovė apeliaciniame skunde nepateikė argumentų, kuriais nesutiktų su apskųsto sprendimo išvada dėl ginčo Sutarties sąlygų pripažinimo niekinėmis ir negaliojančiomis (CK 1.78 straipsnio 1 dalis, 1.80 straipsnio 1 dalis). Tačiau apeliantės įsitikinimu, egzistuoja pagrindas reikalauti tiesioginių nuostolių iš atsakovės priteisimo pagal CK 6.251 straipsnio 1 dalį, įtvirtinančia, kad padaryti nuostoliai turi būti atlyginti visiškai, išskyrus atvejus, kai įstatymai ar sutartis nustato ribotą atsakomybę. Teisėjų kolegija atmeta tokius apeliacinio skundo argumentus kaip nepagrįstus.
34. Direktyvos 12 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad, nukrypstant nuo Direktyvos 12 straipsnio 2 dalies, valstybės narės gali leisti tiekėjams arba telkimu užsiimantiems rinkos dalyviams taikyti sutarties nutraukimo mokesčius vartotojams, kai tie vartotojai savanoriškai nutraukia terminuotas elektros energijos tiekimo fiksuota kaina sutartis dar nepasibaigus jų galiojimui, su sąlyga, jog tokie mokesčiai yra nustatyti sutartyje, kurią tas vartotojas savanoriškai sudarė, ir kad tokie mokesčiai aiškiai pranešami vartotojui prieš sudarant sutartį. Tokie mokesčiai turi būti proporcingi ir neturi viršyti tiesioginių ekonominių nuostolių, kuriuos dėl vartotojo sutarties nutraukimo patiria tiekėjas arba telkimu užsiimantis rinkos dalyvis, įskaitant bet kokių susietųjų investicijų ar paslaugų, kurios jau suteiktos vartotojui pagal sutartį, išlaidas. Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pirmiau pacituotoje 2024 m. spalio 31 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-421/2024, aiškiai konstatavo, kad Lietuvos įstatymų leidėjas neperkėlė Direktyvos 12 straipsnio 3 dalies nuostatų išimties į nacionalinę teisę. Tokiu būdu darytina išvada, kad Direktyvos 12 straipsnio 3 dalyje numatyta galimybė tiekėjui reikalauti jame įtvirtintų tiesioginių ekonominių nuostolių mokesčių forma nebuvo nustatyta. Taigi, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, atmesdamas apeliantės analogišką šioje byloje reiškiamą reikalavimą, jau pripažino, kad reikalavimas priteisti Sutarties nutraukimo mokestį netesybų arba nuostolių forma prieštarauja EEĮ 47 straipsnio 3 dalies ir Direktyvos 12 straipsnio 2 dalies nuostatoms. Todėl ieškovės reikalavimas priteisti tiesioginius nuostolius yra nepagrįstas bei neteisėtas, todėl atmetamas.
35. Pripažinus, kad pagal ginčo Sutartį ieškovė neturi teisės reikalauti tiesioginių nuostolių atlyginimo dėl šios Sutarties nutraukimo prieš terminą, ieškovės apeliacinio skundo argumentai, kuriais ji įrodinėja savo tiesioginius nuostolius, siedama jų atsiradimą su kontrahente E. E.AS sudaryta sutartimi, neturi teisinės reikšmės. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas kaip nepagrįstą ieškovės ieškinį, priėmė teisėtą, pagrįstą ir tokiose bylose formuojamą teismų praktiką atitinkantį sprendimą.
Dėl prašymo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą
36. Ieškovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ pirmosios instancijos teismui pateiktame dublike prašė teismo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo. Vilniaus apygardos teismui skundžiame sprendime prašymo netenkinus, analogišką prašymą ieškovė suformulavo ir Lietuvos apeliaciniam teismui pateiktame skunde (žr. šios nutarties 13 punktą). Apeliantė prašymą grindžia savo procesiniuose dokumentuose suformuota pozicija, t. y., kad, ieškovės įsitikinimu, tik nuo 2023 m. birželio 1 d. sudarytoms elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartims yra taikomas draudimas iš anksto susitarti dėl netesybų, tačiau ir šis pakeitimas neapribojo tiekėjo teisės reikalauti sutarties nuostolių atlyginimo. Apeliantė teigia, kad pažodinis Direktyvos 12 straipsnio 3 dalies (žr. šios nutarties 33 punktą) nuostatų perkėlimas nebuvo reikalingas, t. y. šios nuostatos tikslai bei esmė buvo įtvirtinta jau pačiame CK.
37. Kaip teisingai skundžiame sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, šioje byloje cituojamoje Lietuvos Aukščiausio Teismo 2024 m. spalio 31 d. nutartyje, kasacinis teismas jau išsprendė analogišką ieškovės prašymą, nurodydamas, kad, pirma, Direktyvos 2 straipsnio 16, 17 dalyse reglamentuotų sutarties nutraukimo mokesčio ir tiekėjo pakeitimo mokesčio sąvokų aiškinimas nėra aktualus nagrinėjamai bylai. Nacionalinės teisės normos, į kurias buvo perkeltos šios Direktyvos nuostatos, aiškiai reglamentuoja bylos šalių teisinius santykius, atsižvelgiant į Direktyvoje nustatytus tikslus sudaryti sąlygas nurodytiems vartotojams nutraukti elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutartis, nepatiriant jokių su sutarties nutraukimu susijusių mokėjimų (baudų, mokesčių ir kt.) Antra, leidimas tiekėjams arba telkimu užsiimantiems rinkos dalyviams taikyti sutarties nutraukimo mokesčius vartotojams, savanoriškai nutraukiantiems terminuotas elektros tiekimo fiksuota kaina sutartis, nesuteiktas. Kadangi Direktyvos 12 straipsnio 3 dalies nuostatos nebuvo perkeltos į nacionalinę teisę, tai klausimų dėl jų taikymo nekyla (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. spalio 31 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-421/2024 65–66 punktai).
38. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į precedentinėje šiai bylai kasacinio teismo išnagrinėtoje byloje išspręstą analogišką ieškovės prašymą kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo, nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškovės prašymo. Tokio prašymo nėra pagrindo pakartotinai svarstyti ir apeliacinės instancijos teisme, todėl, kad jis, minėta, jau yra motyvuotai išspręstas, todėl netenkinamas.
Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
39. Apibendrindama išdėstytus motyvus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas atmesti ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ ieškinį dėl elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo mokesčio priteisimo arba tiesioginių nuostolių atlyginimo, tinkamai pritaikė materialiosios ir proceso teisės normas, vadovavosi aktualiais kasacinio teismo išaiškinimais ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio pakeisti ar panaikinti ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Dėl to apeliacinis skundas atmetamas, o apskųstas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas. Kiti ieškovės apeliacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija jų nevertina.
40. Ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ apeliacinį skundą atmetus, atsakovei priteistinos bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir išlaidas pagrindžiančius dokumentus (PVM sąskaitą faktūrą ir 2025 m. rugsėjo 22 d. Mokėjimo nurodymą), patvirtinančius, kad jos išlaidos advokato teisinei pagalbai apmokėti už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą siekia 3 025 Eur. Šios išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) apskaičiuoto priteistino užmokesčio už advokato teisines paslaugas maksimalaus dydžio – 3 039,67 Eur (apskaičiuojant maksimalų dydį taikomas 2025 m. I ketv. vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) (2 337,7 Eur) ir jis dauginamas iš Rekomendacijų numatyto koeficiento 1,3), todėl teisėjų kolegija atsakovės prašymą tenkina ir priteisia atsakovei iš ieškovės 3 025 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2025 m. balandžio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), 3 025 Eur (tris tūkstančius dvidešimt penkis eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.
Teisėjai Jadvyga Mardosevič
Laima Ribokaitė
Aldona Tilindienė