Administracinė byla Nr. eA-1856-629/2019

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01701-2017-4

Procesinio sprendimo kategorija 12.18.1.

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS REPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Mildos Vainienės (pranešėja) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo A. J. Z. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. balandžio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Klaipėdos rajono savivaldybės viešosios įstaigos „Gargždų švara“ prašymą atsakovui A. J. Z. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjas Klaipėdos rajono savivaldybės viešoji įstaiga (toliau – ir VšĮ) „Gargždų švara“ (toliau – ir pareiškėjas, Įstaiga) 2017 m. gruodžio 20 d. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo A. J. Z. (toliau – ir atsakovas) 92,57 Eur nesumokėtą vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už atsakovui nuosavybės teise priklausantį sodo paskirties nekilnojamojo turto objektą – sodo pastatą, esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Objektas), – laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d.

2.       Atsakovas A. J. Z. atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

3.       Atsakovas tvirtino, jog jis negyvena sodininkų bendrijoje, kurioje yra Objektas, komunalinių atliekų konteinerių neturi, jais nesinaudoja, todėl nėra vietinės rinkliavos mokėtojas. Atsakovas teigė kreipęsis į pareiškėją dėl atleidimo (mokesčio sumažinimo) nuo vietinės rinkliavos mokėjimo, tačiau vietinė rinkliava nebuvo perskaičiuota. Atsakovas sodų bendrijoje gyvenamąją vietą buvo deklaravęs tik dėl gaunamo pašto, tačiau ne dėl to, kad ten gyveno. Be to, rinkliavos dydžio skaičiavimo metodika buvo patvirtinta tik 2017 metais, todėl neaišku kaip pareiškėjas apskaičiavo vietinę rinkliavą.

II.

4.       Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2018 m. balandžio 10 d. sprendimu pareiškėjo VšĮ „Gargždų švara“ prašymą tenkino, t. y. priteisė jam iš atsakovo A. J. Z. 92,57 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.

5.       Teismas iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo nustatė,
kad ginčo nekilnojamojo turto objektas – sodo paskirties pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), – nuo 1997 m. gruodžio 22 d. nuosavybės teise priklauso atsakovui. Pažymėta, jog vietinė rinkliava už sodo paskirties pastatą pagal Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos 2011 m. spalio 27 d. sprendimu Nr. T11-672 patvirtintus Klaipėdos rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymo nuostatus (toliau – ir Nuostatai) skaičiuojama nepriklausomai nuo to, ar jame gyvenama. Pareiškėjas 2018 m. vasario 12 d. rašte Nr. GŠ-(1.5)-61 nurodė, kad 2012 m. gruodžio mėnesį sodininkų bendrijos „(duomenys neskelbtini)“ pirmininkui pateikus sodininkų bendrijos sąrašą, kuriame buvo nurodyta, kad atsakovas nuolat gyvena sodininkų bendrijoje, atsakovui vietinė rinkliava už sodo paskirties nekilnojamojo turto objektą buvo skaičiuojama kaip už gyvenamosios paskirties objektą. Pareiškėjas, 2015 m. birželio 26 d. gavęs atsakovo prašymą, kuriame buvo nurodyta, kad atsakovas Objekte negyvena, ūkinės veiklos nevykdo, perskaičiavo vietinę rinkliavą atsakovui ir už Objektą pritaikė sodų paskirties objektams taikomą tarifą. Pareiškėjo teigimu, po vietinės rinkliavos perskaičiavimo, atsakovas į jį dėl vietinės rinkliavos perskaičiavimo (lengvatos) nesikreipė, vietinės rinkliavos nesumokėjo. Teismas pastebėjo, jog byloje taip pat nėra duomenų apie tai, kad atsakovas po vietinės rinkliavos perskaičiavimo kreipėsi į pareiškėją dėl atleidimo nuo vietinės rinkliavos mokėjimo ar lengvatos taikymo. Be to, teismas akcentavo, kad nors atsakovas dėl mišrių komunalinių atliekų konteinerių nesikreipė, tačiau jis turėjo galimybę naudotis bendraisiais mišrių komunalinių atliekų surinkimo konteineriais, esančiais sodininkų bendrijos „(duomenys neskelbtini)“ teritorijoje. Iš Įstaigos 2018 m. vasario 12 d. rašto Nr. GŠ-(1.5)-61 matyti, kad sodininkų bendrijoje „(duomenys neskelbtini)“ komunalinėms atliekoms surinkti pagal sodininkų bendrijos pirmininko prašymą kiekvienais metais po keletą kartų bendrijos teritorijoje buvo pastatyti stambiagabaritiniai atliekų konteineriai, į kuriuos sodininkų bendrijos nariai galėjo šalinti atliekas. Teismo posėdžio metu liudytojas – buvęs sodininkų bendrijos „(duomenys neskelbtini)“ pirmininkas A. Z. K. – paaiškino, kad šioje sodininkų bendrijoje buvo pastatyti keli bendrieji konteineriai; nors konteineriai buvo maži, tačiau sodininkų bendrijos nariai į juos dėdavo atliekas. Teismas priėjo išvadą, jog atsakovas pagal Nuostatus laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju ir todėl turėjo pareigą sumokėti vietinę rinkliavą už jam nuosavybės teise priklausantį sodo paskirties pastatą.

6.       Teismo vertinimu, byloje pateikti mokėjimo pranešimai ir priminimas dėl skolos patvirtina, kad atsakovo vietinės rinkliavos įsiskolinimas laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. yra 92,57 Eur. Atsakydamas į pareiškėjo teiginius, kad vietinės rinkliavos skaičiavimo metodika buvo patvirtinta 2017 metais, teismas pažymėjo, jog atsakovui vietinė rinkliava laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. iki 2014 m. vasario 28 d. buvo skaičiuojama pagal Nuostatų 1 priedo 12 punktą – už nekilnojamojo turto objektą, kurio pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis – žemės ūkio (sodų) (rinkliavos dydis metams – 60 Lt (17,38 Eur)), o nuo 2014 m. kovo 1 d. – pagal Nuostatų 1 priedo 7 punktą (rinkliavos dydis metams nuo 2014 m. kovo 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. – 79 Lt (22,88 Eur), o nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. – 23 Eur)). Teismas, patikrinęs vietinės rinkliavos paskaičiavimus, nustatė, jog pareiškėjas tinkamai apskaičiavo atsakovo mokėtiną vietinės rinkliavos dydį. Be to, prašymas teismui paduotas 2017 m. gruodžio 20 d., todėl nėra suėjusi senatis vietinės rinkliavos išieškojimui. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo prašymas tenkintas, t. y. pareiškėjui iš atsakovo priteista 92,57 Eur.

III.

7.       Atsakovas A. J. Z. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. balandžio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – netenkinti pareiškėjo VšĮ „Gargždų švara“ prašymo.

8.       Atsakovo nuomone, teismas neatsižvelgė į jo nurodytus motyvus ir aplinkybes. Atsakovas pakartotinai pabrėžia, jog jis negyvena Objekte, neturi komunalinių atliekų konteinerių ir jais nesinaudoja, o bendrojo naudojimo konteinerių sodininkų bendrijoje nebuvo ir nėra, net nėra numatytos bendrojo naudojimo konteinerių vietos, todėl pareiškėjas atsakovo atžvilgiu neturėjo jokių išlaidų. Pareiškėjas, tvirtindamas, jog atsakovas gyveno Objekte, remiasi sodininkų bendrijos „(duomenys neskelbtini)“ pirmininko pateiktu 2012 m. gruodžio mėn. sąrašu, tačiau šis sąrašas sudarytas tik siekiant nustatyti potencialių elektros vartotojų poreikius. Atsakovas į šį sąrašą buvo įtrauktas subjektyviu pirmininko sprendimu, nes Objekto apšildymui vartojama elektra. Pirmininko nurodyti mažos talpos konteineriai būdavo perpildomi per kelias dienas. Atsakovas akcentuoja, kad vietinės rinkliavos apskaičiavimo metodika buvo patvirtinta 2017 m. gruodžio mėnesį, bet rinkliava taikoma jau nuo 2012 metų. Atsakovas teigia už tą patį laikotarpį gavęs 2 mokėjimo pranešimus:
Nr. 100256425 (2013 m. sausio 30 d.) – 25 Lt, ir Nr. 10035571 (2013 m. vasario 28 d.) – 60,05 Lt. Be to, atsakovas pastebi, kad Nuostatuose nėra numatyta atliekų tvarkymo alternatyva, jeigu mokėtojo netenkina atliekų tvarkymo sąlygos, rinkliavos dydis ar kiti reikalavimai.

9.       Pareiškėjas VšĮ „Gargždų švara“ atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

10.       Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą pakartoja savo prašymo argumentus, apžvelgia ginčo aplinkybes. Pareiškėjo vertinimu, teismas tinkamai taikė teisės aktus, reglamentuojančius komunalinių atliekų tvarkymą, tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

11.       Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo Klaipėdos rajono savivaldybės viešosios įstaigos „Gargždų švara“ reikalavimo priteisti iš atsakovo A. J. Z.
92,57 Eur nesumokėtą vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už atsakovui nuosavybės teise priklausantį sodo paskirties nekilnojamojo turto objektą – sodo pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), – laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. teisėtumo ir pagrįstumo.

12.       Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

13.       Akcentuotina, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, jog suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas.

14.       Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas.

15.       Analizuojamu atveju atsakovas apeliaciniame skunde neišdėstė išsamių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu, jo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis motyvų. Apeliaciniame skunde nurodyti tik deklaratyvūs argumentai, kad teismas neatsižvelgė į jo nurodytus motyvus ir aplinkybes, dėstant tuos pačius argumentus bei faktines ginčo aplinkybes, jau nurodytas skunde pirmosios instancijos teismui. Taigi pareiškėjas apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, iš esmės nenurodo jokių įstatymų ir bylos faktinių aplinkybių, kuriomis grindžiamas sprendimo neteisėtumas ir nepagrįstumas (ABTĮ 134 str. 2 d. 6 p.). Atsakovas pakartotinai pabrėžia, jog jis negyvena Objekte, neturi komunalinių atliekų konteinerių ir jais nesinaudoja, o bendrojo naudojimo konteinerių sodininkų bendrijoje nebuvo ir nėra, net nėra numatytos bendrojo naudojimo konteinerių vietos, todėl pareiškėjas atsakovo atžvilgiu neturėjo jokių išlaidų. Atsakovas akcentuoja, kad vietinės rinkliavos apskaičiavimo metodika buvo patvirtinta 2017 m. gruodžio mėnesį, bet rinkliava taikoma jau nuo 2012 metų, taip pat pastebi, kad Nuostatuose nėra numatyta atliekų tvarkymo alternatyva, jeigu mokėtojo netenkina atliekų tvarkymo sąlygos, rinkliavos dydis ar kiti reikalavimai.

16.       Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas pareiškėjo prašymo pagrįstumą bei atsakovo veiksmų teisėtumą dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo, atliko išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad atsakovas pagal Nuostatus laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju ir todėl turėjo pareigą sumokėti vietinę rinkliavą už jam nuosavybės teise priklausantį sodo paskirties pastatą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į anksčiau minėtas teisės normas, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, pripažįsta tikslinga atskirai aptarti tik tuos aspektus, dėl kurių apeliaciniame skunde keliamas ginčas.

17.       Dėl atsakovo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su reikalavimo priteisti rinkliavą nepagrįstumu, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje vietinė rinkliava apibrėžta kaip savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje. Minėto įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktas suteikia teisę savivaldybės tarybai jos teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. Šio įstatymo 12 straipsnio 1–2 punktai taip pat numato, kad savivaldybės taryba savo sprendimu nustato vietinę rinkliavą ir tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus. Taigi vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą yra įstatymo pagrindu ir savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka į savivaldybės biudžetą.

18.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje, aiškinant vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo teisinį reglamentavimą, pažymėta, kad, skirtingai nuo Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje pateikiamos valstybinės rinkliavos, kuri inter alia (liet. be kita ko, įskaitant) apima privalomas įmokas už vietos savivaldos institucijų, įstaigų, tarnybų ar organizacijų teikiamas paslaugas, apibrėžimo, vietinės rinkliavos įstatymų leidėjas expressis verbis (liet. aiškiais žodžiais, tiesiogiai) nesieja su atitinkamomis paslaugomis. Vietinės rinkliavos objektas iš esmės yra siejamas su atitinkamos teisės vietinės rinkliavos mokėtojui suteikimu, t. y. asmuo, norėdamas įgyti (naudotis) atitinkamą teisę, o ne gauti atitinkamas paslaugas, privalo sumokėti atitinkamą vietinę rinkliavą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. kovo 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-471/2010 išaiškino, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą vertintina kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Tai savo ruožtu leidžia daryti išvadą, kad aptariama vietinė rinkliava ir jos dydis nėra siejami su konkrečios paslaugos suteikimu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje nutartyje akcentavo ir tai, jog vietinės rinkliavos privalomasis pobūdis (Rinkliavų įstatymo 2 str. 3 d.) ir paskirtis lemia, kad rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas, ir ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis. Todėl aptariamos vietinės rinkliavos objektas negali būti laikomas komunaline paslauga (šiukšlių išvežimu) Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.584 straipsnio 1 dalies prasme.

19.       Toks vietinės rinkliavos aiškinimas iš esmės atitinka ir formuojamą praktiką kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse (žr., pvz., 2011 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-2210/2011; 2011 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1035/2011), kuriose pažymėta, kad vietinė rinkliava yra viešosios teisės nustatytas privalomasis mokėjimas, o ne privatinės (civilinės) teisės reguliavimo srities sutartinio pobūdžio įsipareigojimas. Pareiga mokėti minėtą rinkliavą atsiranda pagal tokias sąlygas, kurios yra numatytos ją nustatančiuose teisės aktuose.

20.       Klaipėdos rajono savivaldybės taryba 2011 m. spalio 27 d. sprendimu Nr. T11-672 patvirtino Klaipėdos rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymo nuostatus bei Klaipėdos rajono savivaldybės atliekų tvarkymo taisykles (su vėlesniais pakeitimais), kurių pagrindu pareiškėjas apskaičiavo atsakovui rinkliavos dydį. Nuostatai numato, kad vietinės rinkliavos mokėtojai – komunalinių atliekų turėtojai Klaipėdos rajono savivaldybės teritorijoje, išskyrus Lietuvos banką bei įmones turinčias Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos nustatyta tvarka išduotus Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimus, kuriuose nustatyti atliekų tvarkymo reikalavimai negali būti įvykdyti savivaldybės organizuojamoje komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą yra įstatymo pagrindu ir savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka į savivaldybės biudžetą. Vietinės rinkliavos mokėtojo pasirinkimas atitinka Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje nurodytą atliekų tvarkymo srityje taikomą principą „teršėjas moka“. Nuostatai numato, kad vietinės rinkliavos lengvatas nustato Klaipėdos rajono savivaldybės taryba atskiru sprendimu. Be kita ko, Nuostatuose taip pat nustatyta, kad vietinė rinkliava už sodo paskirties pastatą skaičiuojama nepriklausomai nuo to, ar jame gyvenama.

21.       Atsakovo argumentus, kad jam faktiškai nebuvo teikiama komunalinių atliekų surinkimo paslauga, paneigia byloje nustatytos faktinės aplinkybės, kad nors atsakovas dėl mišrių komunalinių atliekų konteinerių nesikreipė, tačiau jis turėjo galimybę naudotis bendraisiais mišrių komunalinių atliekų surinkimo konteineriais, esančiais sodininkų bendrijos „(duomenys neskelbtini)“ teritorijoje. Iš Įstaigos 2018 m. vasario 12 d. rašto Nr. GŠ-(1.5)-61 matyti, kad sodininkų bendrijoje „(duomenys neskelbtini)“ komunalinėms atliekoms surinkti pagal sodininkų bendrijos pirmininko prašymą kiekvienais metais po keletą kartų bendrijos teritorijoje buvo pastatyti stambiagabaritiniai atliekų konteineriai, į kuriuos sodininkų bendrijos nariai galėjo šalinti atliekas.

22.       Pažymėtina ir tai, kad administracinių teismų praktikoje aiškinant Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo nuostatas, kiek tai susiję su savivaldybės teise nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį,
bet pagal turimo nekilnojamojo turto plotą, yra konstatuota, kad Atliekų tvarkymo įstatymas expressis verbis nenustato reikalavimo, jog atliekų turėtojas atliekų tvarkymo išlaidas apmokėtų tik pagal faktiškai sukauptų komunalinių atliekų kiekį. Aiškinant bylai aktualų principą „teršėjas moka“, nagrinėjamu atveju yra aktuali Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika. 2006 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/12/EB dėl atliekų (toliau – ir Direktyva) 15 straipsnyje įtvirtintas principas „teršėjas moka“, pagal kurį „atliekų šalinimo išlaidas privalo padengti [atliekų] turėtojas, kurio atliekas tvarko atliekų surinkėjas arba įmonė, <...> ir (arba) ankstesni [atliekų] turėtojai arba produkto, iš kurio atliekos atsirado, gamintojai“. Pastebėtina, jog Atliekų tvarkymo įstatyme vartojamos sąvokos atitinka Direktyvos 1 straipsnio pateikiamas sąvokų inter alia atliekų gamintojo, turėtojo, atliekų tvarkymo bei atliekų surinkimo reikšmes. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, aiškindamas minėtą principą, yra nusprendęs, jog, kalbant apie komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidų padengimą, kiek tai susiję su paslauga, kuri kolektyviai teikiama visiems atliekų turėtojams, valstybės narės turi, remdamosi Direktyvos 15 straipsnio a punktu, užtikrinti, kad iš principo visi šios paslaugos vartotojai,
kaip atliekų turėtojai tos pačios Direktyvos 1 straipsnio prasme, kolektyviai padengtų visas
minėtų atliekų šalinimo išlaidas (žr. 2009 m. liepos 16 d. prejudicinio sprendimo byloje
Futura Immobiliare srl Hotel Futura ir kt., C-254/08, EU:C:2009:479, 46 p.), o valstybės narės finansinės atsakomybės už išlaidas, susijusias su atliekų šalinimu, atžvilgiu turi teisę pasirinkti formą ir būdus šiam rezultatui pasiekti (žr. 2008 m. birželio 24 d. didžiosios kolegijos prejudicinio sprendimo byloje Commune de Mesquer, C-188/07, EU:C:2008:359, 80 p.) (taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-3542/2011). 

23.       Iš paminėto teisinio reguliavimo seka, kad asmuo, kuris yra vietinės rinkliavos mokėtojas, kartu su kitais vietinės rinkliavos mokėtojais turi kolektyviai padengti visas komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidas, nepriklausomai nuo to, kokiu būdu yra apskaičiuojamas vietinės rinkliavos dydis (pagal atliekų kiekį ar pagal turimo nekilnojamojo turto plotą). Tai savo ruožtu lemia, kad net ir tais atvejais, kai vietinės rinkliavos mokėtojas faktiškai atitinkamais laikotarpiais nepriduoda komunalinių atliekų jų tvarkytojui, jis vis tiek turi sumokėti bent minimalaus dydžio vietinę rinkliavą. Tačiau tokią teisę – mokėti minimalaus dydžio rinkliavą ar būti atleistam nuo jos mokėjimo – asmuo gali įgyti tik tais atvejais, kai jis nustatyta tvarka kompetentingos institucijos yra atleidžiamas nuo visos ar dalies rinkliavos mokėjimo.

24.       Byloje nustatyta, kad vietinės rinkliavos dydis atsakovui buvo skaičiuojamas atsižvelgiant į atsakovo pateiktus duomenis apie jo faktinį gyvenimą Objekte, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pastarasis atsakovui buvo apskaičiuotas tinkamai.

25.       Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra reikšmingi teisingam ginčo išsprendimui, todėl dėl kiekvieno iš jų detaliai nėra apsisakoma. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

26.       Apibendrindama išdėstytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos tokios kategorijos bylose, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo A. J. Z. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. balandžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Audrius Bakaveckas

        Milda Vainienė

        Dalia Višinskienė