Civilinė byla Nr. 2A-780/2014

                        Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01255-2010-1

                        Procesinio sprendimo kategorija:

(S)

                      89.; 44.5.2.;

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 16 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko, Konstantino Gurino, Egidijos Tamošiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Gileon“ ir atsakovų uždarosios akcinės bendrovės „Autorail“, P. G. ir T. K. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3061-656/2013 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Gileon“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Autorail“, P. G. ir T. K. dėl nesąžiningos konkurencijos veiksmais padarytos žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas UAB „Gileon“, kuris yra UAB „LLG transportas“ teisių perėmėjas (buvusi UAB „Ligopolijos transporto grupė“) kreipėsi į teismą prašydamas: priteisti solidariai iš atsakovų UAB „Autorail“, P. G. ir T. K. 317 803 Lt padarytai žalai atlyginti; 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos ir bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas nurodė, kad atsakovai P. G. ir T. K. UAB „LLG transportas“ dirbo pardavimo vadovais ir žinojo komercines paslaptis – krovinių ekspedijavimo paslaugų pagrindiniam klientui UAB „Bleiras“ teikimo sąlygas (maržas). Atsakovai buvo įsipareigoję neatskleisti komercinės paslapties. Atsakovai P. G. 2008 m. rugsėjo 8 d., o T. K. 2007 m. birželio 29 d. nutraukė darbo sutartis su UAB „LLG transportas“ ir 2008 m. spalio 6 d. įsteigė naują įmonę - UAB „Autorail“. UAB „Autorail“ užsiima ta pačia veikla kaip ir ieškovas. Po trijų mėnesių nuo minėtos įmonės įsteigimo, į ją perėjo ir pagrindinis ieškovo klientas UAB „Bleiras“, kurio užsakymų vertė per 2008 metus siekė 3 072 285 Lt. Atsakovai disponavo esmine informacija, susijusia su ieškovo klientais, pervežimo kainomis, partneriais, užsakymo dydžiais. UAB „Autorail“ konkurencijos galimybės išaugo, o ieškovo sumažėjo, nes atsakovai P. G. ir T. K. ieškovo įmonėje dirbo pardavimų vadovais, organizavo paslaugų teikimą UAB „Bleiras“ ir įsteigus naują įmonę - perdavė UAB „Autorail“ ieškovo komercinę informaciją ir tuo pažeidė Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas. UAB „Bleiras“ buvo nesąžiningai perviliota siūlant palankesnes krovinio pervežimo sąlygas.

Ieškovo darbuotojai vadybininkai R. D. ir E. T. po UAB „Autorail“ įsteigimo taip pat išėjo iš darbo UAB „LLG transportas“ įmonėje. Ieškovas turi pagrindo manyti, kad UAB „Autorail“ nesąžiningai perviliojo ieškovo darbuotojus ir tuo buvo pažeistas Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 4 punktas.

Ieškovo teigimu, dėl atsakovų atliktų nesąžiningos konkurencijos veiksmų jis negavo 245 783 Lt pajamų, kurias jis būtų gavęs jeigu nebūtų buvę atsakovų neteisėtų veiksmų. Ieškovo apyvarta pagal UAB „Bleiras“ užsakymus sudarė 3 072 285 Lt, o 2009 metais šis klientas perkėlė savo užsakymus į UAB „Autorail“. Minimali pelno marža nuo užsakymo sumos sudaro 8 procentus, todėl ieškovas 2009 metais dėl atsakovų kaltės negavo mažiausiai 245 783 Lt pelno. Taip pat iš teismui pateiktų įrodymų matyti, jog UAB „Bleiras“ su ieškovu sutartį nutraukė netrukus po atsakovų įsteigtos UAB „Autorail“, su kuria pasirašė bendradarbiavimo sutartį ir jai atliko mokėjimus už suteiktas paslaugas. Darytina išvada, kad tiek ieškovo negautos pajamos, tiek ir nauda (pajamos), kurią nesąžiningai konkuruodami gavo atsakovai pasirašydami sutartį su UAB „Bleiras“ yra laikytinos ieškovo patirta žala ir priteistinos iš atsakovų. UAB „Autorail“ pelno marža 2009 metais buvo 5 procentai, skaičiuojant gautą bendrąjį pelną nuo bendrovės gautų pardavimo pajamų. Atsakovų pardavimų apimtis per 2009 m. su UAB „Bleiras“ sudarė 1 440 397 Lt, todėl nauda, kurią atsakovai gavo nesąžiningos konkurencijos veiksmais yra – 72 020 Lt.

Bendra atsakovų gauta nauda nesąžiningos konkurencijos veiksmais yra 317 803 Lt, ir ją,

vadovaujantis CK 6.251 straipsnyje įtvirtintu visišku nuostolių atlyginimo principu, ieškovas prašo priteisti iš atsakovų.

Atsakovai prašė ieškinį atmesti. Pažymėjo, jog aplinkybė, kad atsakovai žinojo praeityje UAB „Bleiras“ taikytas paslaugų teikimo maržas, nesuteikė atsakovams konkurencinio pranašumo. Atsakovai dirbdami UAB „LLG transportas“ patys maržų nenustatinėjo, nes maržas nustatinėjo akcininkas. Duomenys apie paslaugas yra viešai skelbiami internete. UAB „Bleiras“ buvo nepatenkinta UAB „LLG transportas“ teikiamomis paslaugomis, todėl išėjo pas atsakovus. UAB „Bleiras“ savo 2010 m. balandžio 21 d. rašte Nr.2010/04/21-1 nurodo, kad netinkamas ieškovo sutartinių įsipareigojimų vykdymas, dėmesio į daugkartinius kliento teisėtus reikalavimus ir prašymus nekreipimas, savivalė nesiderinanti su gera verslo praktika ir esminiais bendradarbiavimo principais nulėmė ieškovo ir UAB „Bleiras“ bendradarbiavimo nutraukimą. UAB „Autorail“ pasiūlė palankesnes paslaugų kainas. Iš pradžių pats UAB „Bleiras“ teikė paslaugas UAB „Autorail“ (nuomojo geležinkelio vagonus) ir tik vėliau UAB „Bleiras“ pradėjo pirkti iš UAB „Autorail“ ekspedijavimo paslaugas.

Pats UAB „Autorail“ įsteigimas neprieštarauja ūkinės veiklos sąžiningai praktikai ir geriems papročiams, priešingu atveju, tai būtų traktuojama kaip atsakovų ūkinės veiklos laisvės paneigimas. Ieškovas neįrodė, kad atsakovai nesąžiningai perviliojo ieškovo darbuotojus R. D. ir E. T., ir kokiu būdu pasireiškė atsakovų kaltė. Teismų praktikoje konstatuojama, kad susitarimo dalis dėl konkurencijos draudimo kurti tokios pat veiklos profilio įmonę, dirbti tokį patį ar panašų darbą konkuruojančioje tokios pat veiklos įmonėje prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms, tokie susitarimai yra niekiniai. Ieškovas pateikęs susitarimą – „Įsipareigojimą neatskleisti komercinės, gamybinės paslapties“, kurio nuostatomis ieškinyje nesiremia, teoriškai jį bando prilyginti susitarimui dėl nekonkuravimo. Nekonkuravimo susitarimai galioja tik tada, kai jie yra sąžiningi, juose nustatyti įsipareigojimai ir darbuotojui, ir darbdaviui – juose numatyta materialinė kompensacija darbuotojui už laikotarpį, kai bus ribojamos darbuotojo galimybės užsiimti veikla, susijusia su darbu ankstesnėje įmonėje. Ieškovė nepateikė jokio tarp ieškovės ir atsakovo P. G. pasirašyto susitarimo dėl komercinės paslapties neatskleidimo ar nekonkuravimo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovui UAB „Gileon“, solidariai iš atsakovų UAB „Autorail“, P. G. ir T. K. 72 020 Lt žalai atlyginti, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2010 m. balandžio 9 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos bei po 720 Lt bylinėjimosi išlaidų. Likusioje dalyje ieškinį atmetė.

Teismas sprendė, kad atsakovai P. G. ir T. K. žinojo UAB „LLG transportas“ komercines paslaptis ir panaudodami komercines paslaptis naujai įkurtos įmonės veikloje pažeidė darbo sutartimis prisiimtus įsipareigojimus neatskleisti komercinės paslapties, todėl CK 1.116 straipsnio 2 dalies nuostatų pagrindu privalo atlyginti ieškovui žalą.

Teismo vertinimu, byloje susiklosčiusių faktinių aplinkybių visuma (buvusių ieškovo bendrovės keturių darbuotojų darbo sutarčių nutraukimas savo iniciatyva ir perėjimas dirbti į savo pačių įkurtą konkuruojantį verslo subjektą, kur sudaromos sąlygos pasinaudoti dėl darbo ieškovo bendrovėje turima konfidencialia informacija, ieškovo bendrovės pelno sumažėjimas, sandorio su tuo pačiu klientu sudarymas ir pan.) bei atsakovų veiksmų seka teismui sudaro pagrindą konstatuoti, jog buvo neteisėtai pasinaudota ieškovo komercine paslaptimi ir taip nesąžiningai konkuruota.

Vertindamas priteistinos žalos dydį teismas nurodė, jog ieškovo prašomas priteisti sumas vertina kaip reikalavimą priteisti žalą už tą patį 2009 metų laikotarpį. Remiantis CK 6.251 straipsniu, padaryti nuostoliai, kurie yra žalos piniginė išraiška, turi būti atlyginti visiškai, tačiau teismas sprendė, kad nėra pagrindo tą pačią žalą atlyginti du kartus. Teismas prašomą priteisti 245 783 Lt žalą vertino tik kaip prielaidą, nepagrįstą faktinėmis įplaukomis. Teismo vertinimu 72 020 Lt žala atspindi faktinį iš UAB „Bleiras“ negautą pelną, todėl ją iš atsakovų solidariai ir priteisė.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Atsakovai UAB „Autorail“, P. G. ir T. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2013 m. rugpjūčio 29 d. Vilniaus apygardos teismo sprendimą dalyje, kuria ieškovo ieškinys tenkintas, o iš atsakovų solidariai ieškovo naudai priteita 72 020 Lt, šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismo išvados, kuriomis nuspręsta tenkinti ieškinio reikalavimus priimtos neįvertinus byloje esančių įrodymų, patvirtinančių, jog ieškovo pajamų praradimą ginčo laikotarpiu sąlygojo ne atsakovų veiksmai.

2. Ieškovas nepagrindė, o teismas nenustatė, kokią ieškovo komercinę paslaptį sudarančią informaciją, neva, panaudojo atsakovai ir taip sukėlė ieškovui žalą. Teismo išvados šiuo klausimu pagrįstos spėjimais ir prielaidomis, kadangi jokių įrodymų, kurie leistų spręsti, jog atsakovai perdavė tam tikrą informaciją naujai įsteigtai įmonei, nepateikta.

3. Priimdamas skundžiamą teismo sprendimą teismas netinkamai taikė CK 1.116 straipsnio normas.

Atsiliepimu į atsakovų apeliacinį skundą ieškovas UAB „Gileon“, prašo skundo netenkinti, skundžiamą sprendimo dalį, kuria konstatuoti nesąžiningos konkurencijos veiksmai palikti nepakeistą, o ieškovų apeliacinį skundą tenkinti.

Ieškovo manymu, skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis yra pagrįsta ir teisėta, todėl jos keisti ar naikinti apeliacinio skundo argumentais, kurių dauguma susiję ne su nagrinėjama bylą, o vertintini kaip atsakovų pastebėjimai, nėra pagrindo.

Ieškovas UAB „Gileon“ apeliaciniu skundu prašo pakeisti 2013 m. rugpjūčio 29 d. Vilniaus apygardos teismo sprendimą, nurodant, kad jis tenkintinas visa apimtimi.

Ieškovo manymu, teismas nepagrįstai atmetė ieškinio dalį, kuria iš atsakovų buvo prašoma priteisti 245 783 Lt negautų pajamų, kadangi tiek dėl atsakovų nesąžiningos konkurencijos veiksmų įgytas atsakovų komercinės veiklos pelnas, tiek dėl tokių atsakovų nesąžiningų veiksmų ieškovo negautos pajamos yra vertintini kaip savarankiški apeliantui padarytos žalos teisiniai pagrindai.

Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovai UAB „Autorail“, P. G. ir T. K., prašo jį atmesti, kadangi jų teigimu, ieškovas, prašydamas priteisti iš atsakovų žalą, turėjo ją pagrįsti įrodymais, to nepadarius, ieškinys turėjo būti netenkintas. Be to, pirmosios instancijos teismui konstatavus, jog atsakovai pažeidė konkurencijos ribojimus ir perdavė naujai įsteigtai įmonei duomenis apie maržos suformavimo metodiką, byloje jos neatskleidus ir nepagrindus, teismo išvados šiuo klausimu laikytinos tik prielaidomis.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinių skundų ribų nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinių skundų ribų.

Lietuvos ūkis grindžiamas asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva, taip pat sąžiningos konkurencijos laisve, kurią saugo ir gina įstatymas (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 1, 4 dalys). Būtina prielaida sąžiningai konkurencijai, kaip vienai iš pamatinių rinkos ekonomikos vertybių, apsaugoti yra nesąžiningos konkurencijos veiksmų įvardijimas ir uždraudimas įstatymu. Konkurencijos įstatymo (aktuali redakcija) 15 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad ūkio subjektams draudžiama atlikti bet kuriuos veiksmus, prieštaraujančius ūkinės veiklos sąžiningai praktikai ir geriems papročiams, kai tokie veiksmai gali pakenkti kito ūkio subjekto galimybėms konkuruoti.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas pirmiau nurodytų teisės normų taikymo sąlygas, yra pasisakęs, kad, norint asmens atliktus veiksmus pripažinti nesąžiningos konkurencijos veiksmais, būtina konstatuoti dvi esmines sąlygas: pirma, turi būti nustatytas konkurencijos santykis tarp verslo ar profesine veikla užsiimančių subjektų; antra, būtina nustatyti, kad atitinkami konkurento veiksmai atliekami turint tikslą konkuruoti, ir būtent atliekant tokius veiksmus yra naudojamasi kitų subjektų reputacija, produktų, žymenų imitavimu ar kitais nesąžiningais veiksmais (vartotojų klaidinimu ir pan.), sąmoningai siekiant tapti konkuruojančiu subjektu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 13 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-475/2008; 2011 m. spalio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-366/2011). Pavyzdinis nesąžiningos konkurencijos veiksmų, kurie per se pripažįstami neteisėtais sąžiningos verslo praktikos požiūriu, sąrašas įvardijamas Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 – 7 punktuose, tačiau nustatinėjant, ar ūkio subjektas kito ūkio subjekto atžvilgiu atliko nesąžiningos konkurencijos veiksmus minėtu sąrašu neapsiribojama. Kitaip tariant, nesąžiningos konkurencijos veiksmais gali būti pripažinti ir neįvardinti Konkurencijos 15 straipsnio 1 dalyje. Tokiu atveju konkuruojančio subjekto veiksmų kvalifikavimas neteisėtais sąžiningos konkurencijos požiūriu priklauso nuo to, ar egzistuoja pagrindai, leidžiantys pripažinti juos prieštaraujančius įprastai ūkinės veiklos sąžiningai praktikai ar geriems papročiams.

Deliktinė atsakomybė už nesąžiningos konkurencijos veiksmus galima tik nustačius visas civilinės atsakomybės būtinąsias sąlygas: neteisėtus veiksmus, žalą, kaltę ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų bei žalos (CK 6.246 – 6.249 str.). Pareiga pagrįsti egzistuojant šias sąlygas tenka ieškinį reiškiančiam asmeniui (CPK 12, 178 str.). Taigi, reikalavimas atlyginti nesąžiningos konkurencijos veiksmais padarytą žalą gali būti tenkinamas tik nustačius, jog atitinkamoje rinkoje ieškovo atžvilgiu kitas subjektas atliko tyčinius ūkinės veiklos sąžiningai praktikai ir geriems papročiams prieštaraujančius veiksmus, šie veiksmai tiesiogiai paveikė ieškovą ir padarė jam žalą.

Nagrinėjamos bylos atveju ieškovas įrodinėja, jog atsakovai jo atžvilgiu atliko neteisėtus veiksmus: atskleidė jo komercinę paslaptį sudarančią informaciją ir panaudojo ją savo naujai įsteigtos įmonės veikloje, perviliojant ieškovo klientą, taip pat perviliojo į naujai įsteigtą įmonę dalį ieškovo darbuotojų, t. y. atliko veiksmus, draudžiamus Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktu (straipsnio redakcija galiojusi nuo 1999 m. balandžio 2 d. iki 2012 m. gegužės 1 d.).

Pagal bylos faktinį pagrindą išskirtini du epizodai, kurių metu, anot ieškovo, atsakovai atliko sąžiningos konkurencijos standartams prieštaraujančius veiksmus, t. y. veiksmai, kuriais buvo pervilioti ieškovo darbuotojai (Konkurencijos įstatymo 16 str. 1 d. 4 p.); ir veiksmai, kuriais buvo atskleista ir savo veikloje panaudota ieškovo komercinė paslaptis (Konkurencijos įstatymo 16 str. 1 d. 3 p.; CK 1.116str. 3 d.). Pirmosios instancijos teismas ieškinio reikalavimus tenkino, pripažinęs, jog atsakovai atliko nurodomus neteisėtus veiksmus, tačiau atsakovai su šiomis išvadomis nesutinka ir ginčija skunde išdėstytais argumentais, todėl apeliacinės instancijos teismas vertina ir pasisako dėl kiekvienos iš aplinkybių, ieškovo teigimu, sudarančių pagrindą atsakovų civilinei atsakomybei kilti.

Byloje ginčas pirmiausia kilo dėl to, ar buvę ieškovo UAB „LLG transportas“, (jo teisių perėmėjas UAB „Gileon“) darbuotojai P. G. ir T. K. pažeidė įsipareigojimus neatskleisti komercinės įmonės paslapties, panaudojo šią informaciją naujai įsteigtos įmonės - UAB „Autorail“, veikloje ir remdamiesi ja persiviliojo ieškovo klientą. Atsakant į šiuos klausimus būtina įvertinti, ar UAB „Autorail“ veikloje atsakovų panaudota informacija apie UAB „Gileon“ klientus ir bendradarbiavimo su jais sąlygas, gali būti laikoma ieškovo komercine paslaptimi.

Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 3 punktas (straipsnio redakcija galiojusi nuo 1999 m. balandžio 2 d. iki 2012 m. gegužės 1 d.) draudė informacijos, kuri yra kito ūkio subjekto komercinė paslaptis, naudojimą, perdavimą, skelbimą be šio subjekto sutikimo, taip pat tokios informacijos gavimą iš asmenų, neturinčių teisės šios informacijos perduoti, turint tikslą konkuruoti, siekiant naudos sau arba padarant žalą šiam ūkio subjektui. CK 1.116 straipsnio 3 dalis numato pareigą darbuotojams, atskleidusiems komercinę (gamybinę) paslaptį, atlyginti tokiais veiksmais padarytus nuostolius. Atitinkamai Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje (straipsnio redakcija galiojusi nuo 1999 m. balandžio 2 d. iki 2012 m. gegužės 1 d.) nustatyta, kad asmenys, kuriems komercinė paslaptis tapo žinoma dėl jų darbo ar kitokių sutartinių santykių su ūkio subjektu, gali naudoti šią informaciją praėjus ne mažiau kaip vieneriems metams nuo darbo ar kitokių sutartinių santykių pasibaigimo, jeigu įstatymuose ar sutartyje nenumatyta kitaip.

Remiantis CK 1.116 straipsnio 1 dalimi informacija laikoma komercine (gamybine) paslaptimi, jeigu ji turi tikrą ar potencialią komercinę (gamybinę) vertę dėl to, kad jos nežino tretieji asmenys ir ji negali būti laisvai prieinama dėl šios informacijos savininko ar kito asmens, kuriam savininkas ją yra patikėjęs, protingų pastangų išsaugoti jos slaptumą. Pagal šią įstatymo normą dėl informacijos pripažinimo paslaptimi sprendžia jos savininkas, t. y. pats savininkas, vadovaudamasis komercijos (gamybos) interesais, sprendžia, kuri informacija yra komercinė paslaptis ir negali būti atskleista. Informacija tam, kad būtų laikoma komercine paslaptimi, turi atitikti šiuos požymius: 1)

informacija turi būti slapta (nevieša); 2) ji turi turėti tikrą ar potencialią komercinę (gamybinę) vertę; 3) informacija turi būti saugoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-350/2012; 2012 m. liepos 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-326/2012). Taigi, komercinę paslaptį sudaro tokia informacija, kuri nėra visuotinai žinoma ar laisvai prieinama tretiesiems asmenims, turi komercinę (gamybinę vertę) ir yra saugoma. Informacijos slaptumas nereiškia, kad informacija turi būti absoliučiai slapta. Reikšminga yra tai, ar informacijos savininkas ėmėsi protingų pastangų ją apsaugoti, pavyzdžiui, naudojo fizines, technines, teisines, organizacines ar kitokias priemones, priėmė sprendimą paskelbti konkrečius duomenis kaip saugotinus ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2011). Pavyzdžiui, protingomis pastangomis išsaugoti informacijos slaptumą inter alia galėtų būti laikomos papildomos sutarčių nuostatos, įtvirtinančios konfidencialumo pareigą, tačiau savaime faktas, jog bendrovėje nėra patvirtinto komercinių paslapčių sąrašo, neturi būti suabsoliutinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 4 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-366/2011). Sprendžiant, ar informacija turi komercinę (gamybinę) vertę, atsižvelgtina į tai, kad ji turi suteikti šios turėtojui konkurencinį pranašumą, t. y. tam tikrų verslo privalumų, gamybinio pranašumo, finansinės naudos ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-350/2012). Ar konkretūs duomenys turi komercinę vertę, gali būti įrodinėjimo objektas.

Nagrinėjamu atveju iš byloje esančių duomenų nustatyta, jog ieškovas konfidencialia informacija laikė: informaciją apie esamus ir potencialius įmonės tiekėjus, sutartis su jais ir jų sąlygas, teikiamų paslaugų kainas bei prekių paslaugų savikainos struktūrą, ir kitą Įsipareigojime neatskleisti komercinės, gamybinės paslapties 1 punkte nurodytą informaciją (t. 1, b. l. 25). Ūkio subjektui priklausanti komercinę paslaptį sudaranti informacija užtikrina jo pranašumą prieš kitus ūkio subjektus, ji yra neatskiriamas rinkos elementas, jos atskleidimas tretiesiems asmenims gali lemti sąžiningos konkurencijos pažeidimą.

Siekdamas apsaugoti šią informaciją, ieškovas priimamus į darbą asmenis supažindindavo su šia informacija ir, pasirašant Įsipareigojimą neatskleisti komercinės, gamybinės paslapties, įpareigodavo juos neatskleisti šios informacijos. Nustatyta, jog 2005 m. rugpjūčio 23 d. ieškovas vadybininku dirbti priėmė atsakovą T. K., 2007 m. sausio 4 d. jis buvo perkeltas į pardavimų vadovo pareigas (t. 1, b. l. 20-23). Darbo sutartimi atsakovas buvo supažindintas, jog ketinant dirbti numatytomis sąlygomis, jis turės sudaryti komercinių paslapčių saugojimo ir materialinės atsakomybės sutartis (Darbo sutarties 10 p., t. 1, b. l. 21), šiam įsipareigojimui atsakovas neprieštaravo ir 2007 m. balandžio 3 d. pasirašė Įsipareigojimą neatskleisti komercinės, gamybinės paslapties (t. 1, b. l. 25-27), kuria įsipareigojo iki įmonės veiklos pabaigos, bet ne ilgiau kaip 10 metų atsakyti už konfidencialios informacijos atskleidimą (t. 1, b. l. 27). Darbo sutartis su T. K. buvo nutraukta, jo paties prašymu, 2007 m. birželio 29 d. (t. 1, b. l. 21, 24).

2006 m. kovo 7 d. ieškovas sudarė darbo sutartį ir su atsakovu P. G., kuris kaip ir T. K. buvo priimtas dirbti vadybininku, o nuo 2008 m. balandžio 7 d. pardavimų skyriaus vadovu (t. 1, b. l. 28-31). Darbo sutartyje sudarytoje su P. G. taip pat buvo įtvirtintas jo sutikimas pasirašyti komercinių paslapčių saugojimo ir materialinės atsakomybės sutartis (Darbo sutarties 10 p., t. 1, b. l. 28), šį savo įsipareigojimą, bei suvokimą apie įmonėje egzistuojančias ir jo darbinėje veikloje taikomas komercinių paslapčių saugojimo taisykles atsakovas patvirtino ir darbo sutarties papildyme (t. 1, b. l. 32). Nors byloje nepateiktas atsakovo P. G. su ieškovu pasirašytas Įsipareigojimus neatskleisti komercinės, gamybinės paslapties, teisėjų kolegija nemano, jog tik šis formalumas atleido atsakovą nuo pareigos saugoti įmonės komercinę paslaptį, kadangi aukščiau išdėstytos aplinkybės bei vadybininko darbo aprašu (primintina, jog tiek T. K., tiek ir P. G. įmonėje iš pradžių ėjo vadybininko pareigas) nustatyta atsakomybė už konfidencialios informacijos saugojimą (t. 5, b. l. 91-92), leido suprasti apie įmonės saugomas komercines paslaptis, jų apimtis ir atsakovo atsakomybę už jų išsaugojimą. Teisėjų kolegijos manymu, atsakovui P. G. 2008 m. rugsėjo 8 d. nutraukus su ieškovu darbo sutartį, jam kaip ir T. K., kilo pareiga neatskleisti komercinės (gamybinės) paslapties (CK 1.116 straipsnis, Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 4 dalis).

Ieškovo įmonėje patvirtintas Vadybininko darbo aprašas nustatė, jog atsakovai darbo ieškovo įmonėje metu buvo atsakingi už klientų paiešką ir ryšių išlaikymą, sutarčių su jais sudarymą (t. 5, b. l. 90), taigi, jiems buvo žinomos ir kainodaros taisyklės, taikomos atitinkamiems klientams. Ieškovo teigimu, atsakovai, surinkę jiems darbo ieškovo įmonėje atskleistus duomenimis (ieškovo klientams taikomas sutarčių sąlygas ir paslaugų kainų nustatymo principus), sudarančius įmonės komercinę paslaptį ir įsteigę naują įmonę, pasinaudojo ja, siekiant pervilioti iš ieškovo klientus, t. y. atskleidė ieškovo komercinę paslaptį sudarančią informaciją ir panaudojo ją kito ūkio subjekto veikloje, siekiant gauti iš to naudos. Atsakovai ginčydami šiuos ieškovo teiginius, kuriems pritarė pirmosios instancijos teismas, nurodė, jog ieškovas ne tik, kad nepagrindė, jog informacija apie ieškovo klientus sudaro komercinę paslaptį, bet ir neįrodė jos atskleidimo bei panaudojimo naujai įsteigtoje įmonėje UAB „Autorail“ fakto.

Teisėjų kolegijos manymu, be aukščiau aptartų įrodymų (Įsipareigojimo neatskleisti komercinės, gamybinės paslapties, Vadybininko darbo aprašo), kurie leidžia pripažinti, jog informacija apie ieškovo klientus buvo laikoma konfidencialia ir jai apsaugoti buvo numatytos tam tikros priemonės, teismo išvadas dėl ieškovo informacijos apie klientus konfidencialumo patvirtina ir teismų praktika. Teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2007) informacija apie ieškovo klientus pripažįstama komercine paslaptimi, pasinaudojimas kuria nesilaikant įstatyme nustatytos tvarkos laikytinas neteisėtais veiksmais (CK 6.246 str.).

Vertinant apeliantų teiginius, jog ieškovas neįrodė komercinės paslapties atskleidimo fakto, teisėjų kolegija pažymi, jog teisminėje praktikoje pripažįstama, kad šios kategorijos bylose įrodinėjimas turi savitą specifiką, nes, sprendžiant dėl žalos, padarytos pasinaudojant komercine paslaptimi, priežastinio ryšio tarp atitinkamų veiksmų ir padarytos žalos, iš esmės daugiausia reikia remtis netiesioginiais įrodymais. Į įrodinėjimo specifiką būtina atsižvelgti, nagrinėjant šios kategorijos bylas, nes priešingu atveju dažnai būtų neįmanoma įrodyti pasinaudojimo komercine paslaptimi, siekiant nesąžiningai konkuruoti ir dėl to gaunant pelną (dėl per aukšto ir neatsižvelgiant į šios kategorijos bylų specifiką, keliamo įrodinėjimo standarto, netinkamo įrodinėjimo pareigos tarp šalių paskirstymo) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-326/2012).

Teisėjų kolegija įvertinusi kasacinio teismo išaiškinimus įrodinėjimo klausimais bei visumą ieškovo pateiktų įrodymų ir nurodytų aplinkybių mano, jog jos patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadas dėl atsakovų veiksmų, pažeidžiančių nesąžiningą konkurenciją ir sudariusių pagrindą jų civilinei atsakomybei kilti, egzistavimo.

Kaip minėta, atsakovai P. G. ir T. K. ieškovo įmonėje dirbo pardavimų skyriuje. Dirbdami ieškovo įmonėje jie sukaupė ir nuolatos disponavo informacija apie ieškovo klientus, kurią sudarė konfidenciali informacija apie užsakovų kontaktinius asmenis (atstovus), užsakymų pobūdį ir intensyvumą, užsakovams taikytas kainas, jų sudėtines dalis (savikaina, marža ir kt.) (t. 5, b. l. 90-92). 2007 m. birželio 29 d. T. K. nutraukė darbo sutartį su ieškovu, o 2008 m. rugsėjo 8 d. darbo sutartis, paties darbuotojo prašymu, buvo nutraukta ir su P. G.. 2008 m. spalio 9 d. minėti asmenys įsteigė UAB „Autorail“ (t. 1, b. l. 56-59). Atsakovai neneigia, jog naujai įsteigtos įmonės, kaip ir ieškovo, veikla buvo orientuota į krovinių pervežimo paslaugų teikimą. Nors kaip nurodė atsakovai, išdėstytos aplinkybės nesudaro pagrindo manyti, jog jie savaime pažeidė konkurencijos įstatyme nustatytus konkurencijos draudimus, tačiau dėstomų įvykių seka ir toliau nurodytos aplinkybės leidžia manyti, jog atsakovai atliko veiksmus, draudžiamus Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktais (straipsnio redakcija galiojusi nuo 1999 m. balandžio 2 d. iki 2012 m. gegužės 1 d.).

Nustatyta, jog ieškovas nuo 2006 m. lapkričio 15 d. Krovinių ekspedijavimo sutarties sudarymo bendradarbiavo su UAB „Bleiras“ (t. 2, b. l. 25-28), tačiau atsakovams įsteigus UAB „Autorail“, UAB „Bleiras“ nutraukė sutartinius santykius su ieškovu ir 2008 m. gruodžio 15 d. sudarė Krovinių ekspedijavimo sutartį su UAB „Autorail“ (t. 5, b. l. 145-148). Pažymėtina, jog UAB „Bleiras“ sutarties su UAB „Autorail“ sąlygos iš esmės analogiškos 2006 m. lapkričio 15 d. su ieškovu sudarytos Krovinių ekspedijavimo sutarties sąlygoms.

Nors atsakovai teigia, jog sutartinius santykius su UAB „Bleiras“ inicijavo būtent ši įmonė, ir kaip tai pagrindžiančius įrodymus pateikė minėtos įmonės komercinį pasiūlymą bei paaiškinimus, teisėjų kolegija linkusi tikėti ieškovo nurodytomis aplinkybėmis, jog šis jo klientas, atsakovams pasinaudojus darbo įmonėje metu sukauptomis žiniomis ir informacija, buvo perviliotas į naujai įsteigtą įmonę siūlant palankesnes sutartines sąlygas nei ieškovo įmonėje.

Kaip teisingai pažymėta skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime, atsakovų pateiktas UAB „Bleiro“ komercinis pasiūlymas ir paaiškinimai kelia abejones dėl jų tikrumo: komercinio pasiūlymo gavimo faktas naujai įsteigtoje įmonėje neužfiksuotas, adresatai nenurodyti, blanko rekvizitai rodo jo galimą parengimą atgaline data (t. 1, b. l. 74). Teisėjų kolegijai taip pat siekiama įrodyti, jog UAB „Bleiras“ pasiūlė bendradarbiauti UAB „Autorail“, tačiau kolegijos nuomone, UAB „Bleiras“, turintis ilgametę bendradarbiavimo su ieškovu patirtį, vargu ar nutrauktų sutartį su ieškovu tik dėl, kaip teigiama UAB „Bleiras“ paaiškinimuose, tarp įmonių kilusių nesutarimų (t. 1, b. l. 76), kurie, kaip pažymėtina, net neįrodyti (teismui nepateikta duomenų, jog tarp įmonių buvo kilę nesutarimų, jog juos buvo bandoma išspręsti derybų būdu ir pan.). Teisėjų kolegijos nuomone, atsakovė UAB „Autorail“ buvo įsteigta turint tikslą nesąžiningai konkuruoti su ieškovu, UAB „Bleiras“ apsisprendimą nutraukti ilgamečius santykius su ieškovo įmone turėjo sąlygoti ne iškilę nesutarimai tarp įmonių, bet palankesnių sąlygų suteikimas, ką atsakovai, naudodamiesi žiniomis apie ieškovo klientams taikomas kainodaros taisykles, galėjo pasiūlyti. Atsakovų argumentus, jog UAB „Bleiras“ pats kreipėsi į juos siūlydamas bendradarbiauti paneigiamas ir tuo, jog byloje nėra duomenų apie tai, jog tik ką įsisteigusi įmonė reklamavo savo paslaugas, vykdė klientų paiešką ar atliko kitus veiklą išviešinančius veiksmus. Teisėjų kolegijai atrodo neįtikima, jog UAB „Bleiras“ sutiktų sudaryti didelės apimties ir vertės sandorį su naujai įsteigta, rinkoje neįsitvirtinusia įmone. Teisėjų kolegijos nuomone, išdėstytos aplinkybės, leidžia manyti, jog atsakovų veiksmai nutraukiant darbo sutartis su ieškovu, įsteigiant naują įmonę ir atskleidžiant jai ieškovo komercinę paslaptį, siekiant ir panaudojant ją naujai įsteigtos įmonės veikloje, rodo konkurenciją draudžiančių veiksmų, numatytų Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir 4 dalyje (straipsnio redakcija galiojusi nuo 1999 m. balandžio 2 d. iki 2012 m. gegužės 1 d.) atlikimą.

Be nurodytų Konkurencijos įstatymu draudžiamų nesąžiningos konkurencijos veiksmų atlikimo, teisėjų kolegija mano, jog byloje įrodyti ir Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 4 punkte (straipsnio redakcija galiojusi nuo 1999 m. balandžio 2 d. iki 2012 m. gegužės 1 d.) įvardinti konkurenciją draudžiantys veiksmai, siūlant konkuruojančio ūkio subjekto darbuotojams nutraukti darbo sutartį ar nevykdyti visų ar dalies savo darbo pareigų siekiant naudos sau ar padarant žalą šiam ūkio subjektui.

Objektyviai įmonės gebėjimą sumaniai veikti mažina kvalifikuoto darbuotojo netekimas, o jo perėjimas į konkuruojantį subjektą (perviliojimas) rodo tai, kad dar labiau išauga konkurento galimybės. Kaip nesąžiningos konkurencijos veiksmas, siūlymas darbuotojams nutraukti darbo sutartį gali duoti naudos tiesiogiai. Neieškoma tinkamų, bet galbūt dirbti mažiau parengtų darbuotojų laisvoje darbo rinkoje, o jau pasinaudojama parengtais specialistais, dirbančiais konkurentui, turinčiais patirties ir kvalifikacijos. Kvalifikuoto darbuotojo netekimas įmonei, nepriklausomai nuo to, pereis jis dirbti ar ne, savaime turi jai neigiamos įtakos, taip pat ir jos konkurencingumui. Taigi, jeigu darbo sutartis nutraukiama be svarbių priežasčių, o po jos pasibaigimo iš karto įsidarbinama konkuruojančiame ūkio subjekte, tai gali būti svarstoma, ar darbo sutarties nutraukimas nėra susijęs su nesąžininga konkurencija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. lapkričio mėn. 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2011). Bylos duomenimis nustatyta, kad po UAB „Autorail“ įregistravimo juridinių asmenų registre 2008 m. spalio 16 d. (t. 1, b. l. 55), kiti du buvę ieškovo darbuotojai R. D. ir E. T., taip pat dirbę įmonėje vadybininkais ir valdę komercine paslaptimi esančią informaciją, 2009 m. vasario 3 d. pateikė prašymus išeiti iš darbo ieškovo įmonėje (t. 1, b. l. 35-52). 2009 m. vasario 24 d. ir 2009 m. vasario 25 d. minėti asmenys įsidarbina UAB „Autorail“, R. D. – projektų vadovu, o E. T. – pardavimų vadovu (t. 2, b. l. 2-5).

Tik faktas, kad darbuotojas nutraukė darbo santykius vienoje įmonėje ir įsidarbino konkuruojančioje, nėra pagrindas daryti išvadą dėl nesąžiningos konkurencijos. Tačiau kai yra daugiau įrodymų, patvirtinančių kryptingą darbuotojų rengimąsi pereiti dirbti pas konkurentą, darbo sutartis nutraukiama be svarbių priežasčių, o po jos pasibaigimo iš karto įsidarbinama konkuruojančiame ūkio subjekte, ypač kai tokius veiksmus atlieka ne vienas, o daugiau darbuotojų, šie darbuotojai turi reikšmingos patirties, atitinkančios įmonių veiklos sritį, konkurentas po naujų darbuotojų įdarbinimo įgijo pranašumą, palyginti su buvusia padėtimi, teismas, įvertinęs surinktų įrodymų visumą, turi spręsti dėl nesąžiningos konkurencijos veiksmų egzistavimo ar jų nebuvimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. lapkričio mėn. 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2011).

Atsakovai neigia atlikę aktyvius veiksmus, kuriais buvo siekiama į naujai įsteigtą įmonę pervilioti R. D. ir E. T., tačiau byloje nustatytos aplinkybės leidžia manyti, jog atsakovų darbo sutarties su ieškovu nutraukimas ir įsidarbinimas atsakovo įmonėje UAB „Autorail“ nebuvo atsitiktinis. Teismo posėdžio metu R. D. ir E. T. neneigė, jog dirbdami ieškovo įmonėje, jie buvo susipažinę su ieškovo darbo specifika, bendravo su klientais, tarp jų ir su UAB „Bleiras“. Minėti asmenys teigė, jog jų apsisprendimą nutraukti darbo sutartį sąlygojo vykę nesutarimai su ieškovo vadovais, tačiau šias aplinkybes pagrindžiančių įrodymų nepateikta, tuo labiau jie patys, o ne ieškovas inicijavo darbo sutarčių nutraukimą. R. D. bei E. T. teigė, jog išėję iš darbo ieškovo įmonėje jie ieškojo darbo, tačiau aktyvias darbo paieškas patvirtinančių įrodymų nepateikta, kaip nepateikta ir įrodymų, jog UAB „Autorail“ buvo paskelbęs darbuotojų paiešką, todėl teisėjų kolegija mano, jog minėtiems asmenims buvo pasiūlyta iš ieškovo įmonės pereiti dirbti į naujai įsteigtą įmonę UAB „Autorail“. Šias išvadas pagrindžia pačių liudytojų nurodytos aplinkybės, jog net ir atsakovams išėjus iš darbo ieškovo įmonėje, R. D. bei E. T. su jais palaikė santykius, jiems buvo žinoma apie naujai įsteigtą įmonę bei pasiūlyta ateiti dirbti į UAB „Autorail“ (t. 5, b. l. 327-328). R. D. bei E. T. teigė, jog išeiti iš ieškovo įmonės juos paskatino ir perspektyvos galimybės, tačiau įvertinus ieškovo įmonėje ir UAB „Autorail“ jiems sutartą mokėti darbo užmokestį, akivaizdu, jog perėjimą į naują darbą lėmė ne galimybė gauti didesnį darbo užmokestį (ieškovo įmonėje minėtiems asmenims buvo sutarta mokėti iš pradžių 1316,71 Lt, o vėliau 1733,71 Lt per mėnesį darbo užmokestį (t. 1, b. l. 35-38, 44-47), tuo tarpu UAB „Autorail“ buvo sutartas 1240,40 Lt dydžio mėnesinis atlyginimas (t. 2, b. l. 2-5).

Teismo nuomone byloje esantys įrodymai: naujos įmonės UAB „Autorail“ įsteigimas, darbuotojų perėjimas dirbti pas naujai įsteigtą konkurentą, darbo sutarčių nutraukimas pačių darbuotojų iniciatyva be svarbių priežasčių, o po jų pasibaigimo darbo sutarčių sudarymas su konkuruojančiu ūkio subjektu, ypač kai tokius veiksmus atlieka ne vienas, o daugiau darbuotojų, šie darbuotojai turi reikšmingos patirties, atitinkančios įmonių veiklos sritį, kuriai buvo atskleista ieškovo komercinę paslaptį sudaranti informacija, ieškovo klientų perviliojimas, patvirtina, jog konkurentas po naujų darbuotojų, turinčių žinių apie konkurento komercinę paslaptį, įdarbinimo įgijo pranašumą, palyginti su buvusia padėtimi, todėl teismas, įvertinęs surinktų įrodymų visumą, sprendžia, jog šiuo atveju egzistavo nesąžiningos konkurencijos veiksmai. Taigi šiuo atveju išvardinti visų atsakovų veiksmai (CK 6.279 str. 1 d.), atitinka CK 6.246 straipsnyje 1 dalyje įtvirtintos civilinės atsakomybės sąlygos (neteisėtų veiksmų) požymius.

Tačiau atsakovų civilinei atsakomybei taikyti be nustatytų jų neteisėtų veiksmų būtina įvertinti, ar ieškovo prašoma atlyginti žala sąlygota išimtinai neteisėtų atsakovų veiksmų. Ieškovo teigimu, dėl konstatuotų neteisėtų atsakovų veiksmų jis patyrė bendrą 317 803 Lt dydžio žalą, kurią sudaro atsakovo nesąžiningos konkurencijos veiksmais įgytas veiklos pelnas (72 000 Lt) bei dėl tokių veiksmų ieškovo negautos pajamos (245 783 Lt). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad nesąžiningos konkurencijos veiksmais padarytą žalą gali būti sudėtinga įvardyti ir įrodyti tikslų nuostolių dydį. Kartu pažymėtina, kad paprastai tokios kategorijos bylose nebus tiesioginių įrodymų, tiesioginiu priežastiniu ryšiu siejančių atsakovo (fizinio asmens) veiksmus, atsakovo bendrovės (juridinio asmens) veiklą bei dėl tos veiklos gautą naudą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. birželio mėn. 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326/2012). Tačiau, kaip nurodoma teismų praktikoje, civilinė atsakomybė atsiranda ir esant netiesioginiam priežastiniam ryšiui, t. y. kai žala atsiranda ne tiesiogiai iš neteisėtų veiksmų, bet kai šie veiksmai yra pakankamai susiję su žalingais padariniais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-197/2007; kt.). Kadangi ieškovo prašoma atlyginti žala susideda tiek iš atsakovo veiklos pajamų, gautų naudojant ieškovo komercinę paslaptį, tiek ir ieškovo negautų pajamų, teismas vertina kiekvieno iš prašomų atlyginti nuostolių ryšį su atsakovų atliktais veiksmais.

Pirmosios instancijos teismas ieškovo reikalavimus tenkino tik iš dalies, kadangi sprendė, jog ieškovas neįrodė prašomos priteisti sumos – 245 783 Lt kaip negauto pelno, pagrįstumo. Ieškovas su šia teismo išvada nesutinka ir pateikė šioje dalyje apeliacinį skundą, atsakovai savo ruožtu skundžia teismo sprendimo dalį dėl nuostolių priteisimo, kuria iš jų ieškovo naudai priteistas 72 000 Lt dydžio nuostolių atlyginimas.

Atsakovai savo skundą grindžia aplinkybe, jog teismas vertindamas ieškovo prašymą dėl 72 000 lt dydžio nuostolių priteisimo ir apskaičiuodamas priteistiną ieškovui nuostolių sumą netinkamai vertino atsakovų pateiktą pažymą apie bendradarbiaujant su UAB „Bleiras“ UAB „Autorail“ gautą pelną. Apeliacinės instancijos teismas susipažinęs su bylos medžiaga ir skundų argumentais neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Teisėjų kolegijos vertinimu, nustačius neteisėtus sąžiningą konkurenciją pažeidžiančius atsakovų veiksmus, dėl kurių padidėjo UAB „Autorail“ konkurencinės galimybės, o ieškovo atitinkamai sumažėjo, ieškovas patyrė žalą, kuri pasireiškė atsakovo naudojantis nesąžiningais veiksmais gautomis pajamomis, bendraujant su ieškovo klientu UAB „Bleiras“. Atsakovų pateikta 2011 m. gegužės 25 d. pažyma apie UAB „Autorail“ finansinius rodiklius (kuria rėmėsi ir pirmosios instancijos teismas) pagrindžia, jog laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gegužės 1 d. UAB „Bleiras“ suteiktų paslaugų kaina sudarė 1 440 397,08 Lt (t. 4, b. l. 19), atsakovo pelno marža sudarė 5 procentus (apskaičiuota pagal tinklalapyje http://www.auditum.lt/index.php/finansiniu-rodikliu-skaiciuokles/18-pelningumo-rodikliai/58-veiklos-pelningumo-koeficinetass.html pateiktą lentelę, vadovaujantis VĮ Registrų centras pateiktais UAB „Autorail“ 2009 metų finansiniais duomenimis (CPK 179 str. 3 d., 302 str.), todėl įvertinus atsakovo pardavimo apimtis (1 440 397,08 Lt) su UAB „Bleiras“, laikytina, jog nauda, kurią UAB „Autorail“ gavo nesąžiningai konkuruojant su ieškovu sudaro 72 000 Lt (5 procentai nuo 1 440 397,08 Lt). Kasacinio teismo išaiškinta, jog negautos pajamos neturi būti suprantamos kaip sąmatoje nurodoma pelno norma ar pelnas. Negautos pajamos yra pagrįstai iš sutarties tikėtinos gauti lėšos, kurios šaliai liktų įvertinus visas sąnaudas ir įplaukas. Taip gaunamas ikimokestinis pelnas. Jis nesudaro negautų pajamų kaip nuostolių, nes nuo šios sumos turi būti mokamas pelno mokestis pagal Pelno mokesčio įstatymą. Atskaičiavus pelno mokestį likęs grynasis pelnas būtų asmens iš neteisėtai sutrikdytos veiklos gautina nauda, kuria jis pagrįstai tikėjosi praturtėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2008). Šiuo atveju ieškovas savo reikalavimą dėl nuostolių atlyginimų siejo su tikėtina atsakovo gautu pelnu, atsakovai nesutinka su nurodomo dydžio iš jų priteistais nuostoliais teigdami, jog UAB „Autorail“ pelnas sudarė tik 2 086,60 Lt. Tačiau UAB „Autorail“ pateiktoje 2011 m. gegužės 25 d. Pažymoje dėl finansinių UAB „Autorail“ rodiklių dirbant su UAB „Bleiras“ (t. 4, b. l. 19) nurodyta suma (2 087,60 Lt) teismo vertinimu mažai tikėtina. Pagal byloje esančius UAB ‚Autorail“ išrašytų pridėtinės vertės mokesčio sąskaitų faktūrų registro duomenis (t. 4, b. l. 39-64), minėtą pažymą nustatyta, jog laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gegužės 1 d. atsakovo UAB „Autorai“ UAB „Bleiras“ suteiktų paslaugų kaina sudarė 1 440 397,08 Lt. Pagal Pelno mokesčio įstatymo 11 straipsnio 1 dalį apskaičiuojant Lietuvos vieneto apmokestinamąjį pelną, jeigu šis straipsnis nenustato ko kita, iš pajamų: 1) atimamos neapmokestinamosios pajamos; 2) atskaitomi leidžiami atskaitymai; 3) atskaitomi ribojamų dydžių leidžiami atskaitymai. Leidžiamus atskaitymus nustato Pelno mokesčio įstatymo 17 straipsnis. Pagal minėto straipsnio 1 dalį leidžiami atskaitymai yra visos faktiškai patirtos įprastinės tokiai veiklai vieneto sąnaudos, būtinos vieneto pajamoms uždirbti ar vieneto ekonominei naudai gauti, jeigu šis Įstatymas nenustato ko kita. Leidžiamiems atskaitymams taip pat priskiriamos visos išlaidos darbuotojų naudai, jeigu ši darbuotojų gauta nauda pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostatas yra gyventojų pajamų mokesčio objektas. Pelno mokesčio įstatymo 17 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti ribojamų dydžių leidžiami atskaitymai, kurie iš esmės priklauso nuo atsakovo pasirinktos turto ir pajamų apskaitos politikos, jo vykdytos veiklos ypatumų (ilgalaikio turto nusidėvėjimo arba amortizacijos sąnaudos; ilgalaikio materialiojo turto eksploatavimo, remonto ir rekonstravimo sąnaudos; komandiruočių sąnaudos; reklamos ir reprezentacijos sąnaudos ir kt.). Tačiau atsakovas pažymoje nenurodo, kokio dydžio leidžiamus atskaitymus jis padarė, koks šių atskaitymų atsiradimo pagrindas. Kasacinio teismo praktikoje išskirta, jog teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą ir tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008). Šiuo atveju įvertinus aptartus byloje esančius atsakovo finansiniu dokumentus bei teisės normas, teismas pripažįsta, jog labiau tikėtina, kad suteikus 1 440 397,08 Lt vertės paslaugų, atsakovas turėjo gauti 5 procentų pelną, todėl teisėjų kolegijos vertinimu, teismas pagrįstai ir teisėtai nustatė, jog atsakovai savo veikloje panaudoję neteisėtais veiksmais įgytą ieškovo komercinę paslaptį, gavo turtinę naudą - 72 000 Lt, kuri iš atsakovų priteistina ieškovui.

Siekdamas pagrįsti prašomų priteisti ir 245 783 Lt negautų pajamų dydį, ieškovas nurodė, kad UAB „LLG transportas“ už paslaugų pardavimą UAB „Bleiras“ 2008 metų laikotarpiu gavo 3 072 285 Lt pajamų (t. 1, b. l. 54), o 2009 metais UAB „Bleiras“ visus užsakymus perkėlė į UAB „Autorail“. Kadangi minimali pelno marža nuo užsakymo sumos sudaro 8 procentus, todėl ieškovas per 2009 metus dėl atsakovų kaltės negavo mažiausiai 245 783 Lt pelno, ši suma laikytina ieškovo patirta žala (negautomis pajamomis).

CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, jo turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos (netiesioginiai nuostoliai), kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Civilinės atsakomybės taikymui svarbu, kad būtų priteisiamos tik tos išlaidos, kurios yra būtinos realiam kreditoriaus turtinės padėties atkūrimui, priežastiniu ryšiu susijusios su žalos padarymu bei patikimai įrodytos. Be to, jos turi būti protingos ir pagrįstos. Kasacinio teismo išaiškinta, kad nuostolius išlaidų forma apibūdina tokie požymiai: realumas, būtinumas ir protingumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2008). Bylos šalis, reikšdama reikalavimą atlyginti netiesioginius nuostolius, turi įrodyti, kad ji patyrė realių nuostolių, t. y. negavo pajamų dėl sutarties kontrahento neteisėtų veiksmų padarinių. Patirti netiesioginiai nuostoliai turi būti pagrįsti realiomis, įrodytomis, neišvengiamomis, o ne tikėtinomis pajamomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. balandžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-116/2012).

Ieškovas reikalavimą atlyginti 245 783 Lt dydžio negautą pelną grindžia ta aplinkybe, jog ieškovo kliento UAB „Bleiras“, kuris kaip nustatyta nesąžiningais atsakovų veiksmais buvo perviliotas dirbti su UAB „Autorail“, užsakymų vertė 2008 metais sudarė 3 072 285 Lt (t. 1, b. l. 54), tačiau 2009 metais užsakymų ieškovui jau nebeteikė, visus užsakymus gavo UAB „Autorail“. Šie ieškovo argumentai prieštarauja jo paties į bylą pateiktiems įrodymams: 2010 m. rugsėjo 15 d. ieškovo pažyma patvirtina, jog ir 2009 metais (iki kovo 31 d., iki šio laikotarpio pateikti duomenys) ieškovas gavo užsakymų iš UAB „Bleiras“, jie per pirmus tris 2009 metų mėnesius siekė 769 184,37 Lt (t. 1, b. l. 141), todėl akivaizdu, jog ieškovo prašoma priteisti 245 783 Lt dydžio negautų pajamų suma, nepagrįsta realiais įrodymais. Be to, negalima kategoriškai teigti, jog tik ieškovo kliento išėjimas į naujai atsakovų įsteigtą įmonę, lėmė nuostolių atsiradimą. Ieškovo 2007 -2009 metų finansinių ataskaitų analizė atskleidžia, jog esminės aplinkybės sąlygojusios ieškovo pelno sumažėjimą įvyko 2007-2008 metais (tuo tarpu nauja įmonė įsteigiama 2008 m. spalio mėnesį). 2007 metais įmonė gavo 2 245 016 Lt dydžio pelną, 2008 metais – 422 064 Lt, o 2009 m. įmonė patyrė 733 547 Lt dydžio nuostolį (t. 2, b. l. 48-77). Finansinių rodiklių svyravimai rodo, jog įmonės didžiausi nuostoliai buvo patirti ne tuo laikotarpiu, kai ieškovas dėl neteisėtų atsakovų veiksmų prarado vieną didžiausių savo klientų, todėl teismas nemano, jog ieškovo nurodomus nuostolius - 245 783 Lt, sąlygojo atsakovų neteisėti veiksmai. Teismas, spręsdamas dėl aplinkybių, turėjusių įtakos ieškovo pelno sumažėjimui, taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pagal ieškovo finansinės atskaitomybės dokumentus ieškovo apyvarta nuolat mažėjo jau nuo 2007 m. Pagal 2009 m. rugsėjo 1 d. Pelno (nuostolių) ataskaitą už 2008 metus ( t. 2, b. l. 53) ieškovo pardavimo pajamos lyginant su 2007 m. sumažėjo nuo 42 158 298 Lt iki 32 124 112 Lt, o bendrasis pelnas (nuostolis) sumažėjo nuo 5 174 767 Lt iki 2 444 749 Lt. Pagal 2010 m. balandžio 1 d. Pelno (nuostolių) ataskaitą (t. 2, b. l. 77) už 2009 metus ieškovo pardavimo pajamos sumažėjo nuo 32 124 112 Lt iki 6 120 463 Lt, o bendrasis pelnas (nuostoliai) nuo 2 444 749 Lt iki 930 948 Lt. Šiuo laikotarpiu ieškovas patyrė 733 547 Lt nuostolių. Akivaizdu, jog ieškovo veiklos mastai pasikeitė dėl įvairaus pobūdžio aplinkybių ir negalėjo būti įtakoti tik atsakovų atliktų veiksmų. Byloje nepakanka įrodymų spręsti dėl priežastinio ryšio tarp visos ieškovo nurodytos patirtos žalos (negautų pajamų) ir atsakovų veiksmų, nes apyvartai ir sumažėjusioms pajamoms galėjo turėti įtakos tiek kiti ekonominio pobūdžio veiksniai, tiek ir su paties ieškovo bendrovės vykdoma veikla susiję veiksniai. Todėl nesant pagrįstų įrodymų, patvirtinančių tiek ieškovo patirtų nuostolių dydį, tiek ir juos įtakojusius atsakovų veiksmus, reikalavimas priteisti iš atsakovų ir 245 783 Lt dydžio nuostolius, netenkintas pagrįstai.

Apibendrinant išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija mano, jog pirmosios instancijos teismas įvertinęs bylos medžiagą pagrįstai konstatavo, jog nustatyti atsakovų veiksmai, kuriais buvo atskleista bei naujai įsteigtoje įmonėje panaudota ieškovo komercinę paslaptį sudaranti informacija, buvo nukreipti į UAB „Autorail“ konkurencingumo didinimą, kas lėmė ieškovo nuostolius, kurie teismo pagrįstai įvertinti 72 000 Lt suma. Apeliacinių skundų argumentai nesudaro pagrindo konstatuoti priešingas nustatytoms aplinkybes ir naikinti ar keisti pagrįstą ir teisėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Atsakovų apeliacinio skundo reikalavimų netenkinus, jų patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tarp bylos šalių klausimas nesprendžiamas (CPK 93 str.). Ieškovas prašė priteisti iš atsakovų jo patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau šias patirtas išlaidas pagrindžiančių įrodymų nepateikė, todėl prašymas taip pat nevertinamas (CPK 98 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                        Artūras Driukas

                                                                                      Konstantinas Gurinas

                 Egidija Tamošiūnienė