Administracinė byla Nr. I-3709-422/2018
Proceso Nr. 3-62-3-00743-2018-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 37.2; 20.2.3.2;
55.1.1; 55.1.3
(S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. liepos 5 d.
Kaunas
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų (toliau – ir teismas) teisėja Janina Vitunskienė,
sekretoriaujant Deivydui Aidukui,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Teismas
n u s t a t ė :
Pareiškėjas A. S. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Pareiškėjas skunde (b. l. 2–9) nurodė, jog jis laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 8 d. iki 2017 m. vasario 10 d. buvo kalinamas Kauno tardymo izoliatoriaus kameroje, pažeidžiant reglamentuotą vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto normą. Tvirtino, kad kameroje buvo laikomi 3-4 asmenys, dalį kameros ploto užėmė sanitarinis mazgas, baldai ir kiti įrenginiai, todėl beveik neturėjo laisvos vietos judėti. Kalėdamas tokiomis sąlygomis patyrė asmeninių nepatogumų (neišsimiegodavo), dvasinių kančių, fizinių nepatogumų, išgyvenimų, kurie viršijo įprastoms kalinimo sąlygoms būdingus suvaržymus, t. y. patyrė neturtinę žalą, kurią vertino 10 000 Eur ir prašė priteisti iš atsakovės.
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Kauno TI atsiliepime į skundą (b. l. 13–15) su pareiškėjo skundu nesutiko. Nurodė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 8 d. iki 2017 m. vasario 10 d. 9 kartus kalėjo Kauno TI. Pareiškėjo kalėjimo Kauno TI metu vienam nuteistajam tenkanti reglamentuota gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista, todėl jis neturi teisės reikalauti neturtinės žalos atlyginimo. Prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senatį.
Į teismo posėdį neatvyko pareiškėjas, atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, atstovas, apie teismo posėdį jiems pranešta tinkamai, todėl byla nagrinėtina jiems nedalyvaujant (ABTĮ 77 str.).
Skundas netenkintinas.
Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą siejo su atsakovės atstovo veiksmais, laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 8 d. iki 2017 m. vasario 10 d. tam tikrais periodais jį kalinant Kauno TI, pažeidžiant reglamentuotą gyvenamojo ploto normą.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas Kauno TI kalėjo laikotarpiais nuo 2013 m. sausio 14 d. iki 2013 m. vasario 2 d., nuo 2013 m. vasario 14 d. iki 2013 m. liepos 22 d., nuo 2013 m. rugpjūčio 6 d. iki 2013 m. rugpjūčio 30 d., nuo 2013 m. rugsėjo 12 d. iki 2014 m. sausio 13 d., nuo 2014 m. vasario 18 d. iki 2015 m. liepos 20 d., nuo 2015 m. liepos 23 d. iki 2016 m. gegužės 17 d., nuo 2016 m. gegužės 19 d. iki 2016 m. birželio 8 d., nuo 2016 m. birželio 13 d. iki 2016 m. lapkričio 8 d., nuo 2016 m. lapkričio 10 d. iki 2017 m. vasario 20 d. (b. l. 13, 33–35).
Atsakovės atstovas prašė taikyti pareiškėjo reikalavimui sutrumpintą 3 metų ieškinio senatį.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas, CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).
CK 1.125 straipsnio 8 dalis numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo siejamas su laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 8 d. iki 2017 m. vasario 10 d. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tokio pobūdžio bylose ne kartą yra nurodęs, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuomone, sužinojimo apie teisių pažeidimą momentas siejamas su paties pareiškėjo patirtais subjektyviais išgyvenimais, nes asmuo neturtinę žalą patiria subjektyviai (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.).
Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, pareiškėjo nurodytų galimų pažeidimų pobūdį bei jam sukeltas pasekmes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo pirmojo apgyvendinimo Kauno TI pradžios (2013 m. sausio 14 d.).
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie ir Kauno TI galimus pažeidimus, į teismą kreipėsi 2018 m. balandžio 11 d. (b. l. 10), todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos iki 2015 m. balandžio 10 d. pareikšti.
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).
Pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, jog galimų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie šiuos pažeidimus. Nenurodė šio termino praleidimo aplinkybių ar priežasčių, gavęs Kauno TI atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame prašoma taikyti pareiškėjo reikalavimui sutrumpintą trejų metų ieškinio senatį, neprašė teismą šį terminą atnaujinti. Tokiu būdu, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo.
Esant šioms aplinkybėms, atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, prašymas tenkintinas, pareiškėjo skundo reikalavimui taikytinas ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2015 m. balandžio 11 d. šiuo pagrindu atmestinas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).
Pritaikius trejų metų senaties terminą laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos nuo 2015 m. balandžio 11 d. iki 2017 m. vasario 20 d.
Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 ,,Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančiam vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 p. nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Minėtoje teisės normoje nurodytas vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas nėra įvardijamas kaip neužstatytas kameros plotas, todėl laikytina, kad teisės aktais nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m viso bendro kameros ploto. Atitinkamai skaičiuojant kameros gyvenamąjį plotą iš jo neišskaitomas baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas.
Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-386-822/2017 ).
Atsakovo atstovo pateiktos 2018 m. gegužės 14 d. pažymos Nr. 11-2051 duomenys apie pareiškėjo laikymo sąlygas Kauno TI (b. l. 18–32) patvirtina, kad pareiškėjas Kauno TI byloje vertinamuoju laikotarpiu kalėjo kamerose Nr. 129, 167, 241, 325, 349, kuriose buvo nuo 1 iki 6 asmenų. Pareiškėjo kalėjimo metu šiose kamerose skirtingais laikotarpiais jam teko nuo 3,67 kv. m iki 15,23 kv. m gyvenamojo ploto.
Gavęs atsiliepimą į skundą, pareiškėjas atsakovės atstovo pateiktų duomenų apie kamerų gyvenamąją plotą, jose kalėjusių asmenų skaičių neginčijo, nepateikė teismui jokių duomenų, paneigiančių atsakovės atstovo pateiktus duomenis apie pareiškėjo gyvenamąsias vietas, jų plotus ir jose kalėjusių asmenų skaičių, todėl teismas vadovaujasi Kauno TI pateiktais duomenimis spręsdamas pareiškėjo reikalavimo pagrįstumą. Nustačius, kad pareiškėjo kalėjimo ginčo kamerose metu jam buvo užtikrinta reglamentuota gyvenamojo ploto norma, nėra pagrindo atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų konstatavimui.
Byloje nenustačius atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų, konstatuotina, kad nėra pagrindo kilti prievolei atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnį, nes tam, kad būtų priteistas pareiškėjo prašomas žalos atlyginimas, turi būti nustatytos visos trys sąlygos, būtinos deliktinei atsakomybei kilti, – neteisėti veiksmai, žala, priežastis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-315-602/2015). Remiantis išdėstytais argumentais, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas
n u s p r e n d ž i a :
Pareiškėjo A. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.
Teisėja Janina Vitunskienė