Administracinė byla Nr. A822-1727/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01431-2011-6

Procesinio sprendimo kategorija 3.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. vasario 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,

dalyvaujant vertėjai Jurgai Marcinkevičiūtei,

pareiškėjui V. Y.,

pareiškėjo atstovei advokatei Danutei Puzirauskienei,

trečiajam suinteresuotam asmeniui T. K.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. Y. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. Y. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – T. K.) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas V. Y. skundu (b. l. 1–3) ir patikslintu skundu (b. l. 15–17) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imigracijos reikalų skyriaus 2011 m. birželio 9 d. sprendimą Nr. (15/4-2)3I-415(00030) „Dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) piliečiui V. Y.“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą pakeisti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas skundžiamą Sprendimą atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje priėmė remdamasis vienintele aplinkybe, teigdamas, kad pareiškėjo ir jo sutuoktinės Lietuvos pilietės T. K. santuoka yra fiktyvi. Pareiškėjas pažymi, kad santuoką su T. K. sudarė 2008 m. rugpjūčio 16 d., o 2010 m. liepos 1 d. atsakovas išdavė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi. Tuo metu atsakovas nenustatė, kad santuoka yra fiktyvi, tačiau po metų jau pripažino ją fiktyvia. Sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, nes jame nurodytos aplinkybės prieštarauja tos pačios institucijos 2010 m. liepos 1 d. patvirtintoms aplinkybėms.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad tuo metu, kai 2011 m. balandžio 15 d. įgalioti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos darbuotojai atliko patikrinimą ir nustatė santuokos fiktyvumą, sutuoktinių santykiai buvo pašliję. Minėto patikrinimo metu sutuoktinių nurodytoje gyvenamoje vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini), nebuvo rasta pareiškėjo daiktų, tačiau šis motyvas neleidžia daryti vienareikšmiškos išvados, kad santuoka yra fiktyvi. Pareigūnai nesiaiškino sutuoktinių tarpusavio santykių, kurie tuo metu buvo pašliję. Pareiškėjas darbo reikalais ilgą laiką buvo išvykęs į Italiją, todėl visus būtiniausius daiktus buvo išsivežęs, tačiau nesezoniniai drabužiai ir kiti daiktai buvo likę. Jam būnant Italijoje, tarp pareiškėjo ir jo žmonos kilo kivirčas, nes sutuoktinei kilo įtarimų, jog pareiškėjas bendrauja su kita moterimi, dėl to santykiai ir atvėso. Grįžus į Lietuvą, sutuoktinė paprašė kurį laiką pagyventi atskirai. Pareiškėjas visada turėjo raktus nuo buto. Patikrinimo metu, pareigūnams stebint, pareiškėjas nerado savo asmeninių daiktų, nes, kaip vėliau paaiškėjo, sutuoktinė supykusi, juos buvo išnešusi į rūsį. Tačiau sutuoktiniai jau susitaikė, kartu gyvena ir veda bendrą ūkį. Pareiškėjas nurodė, kad santykių sunkumų pasitaiko kiekvienoje šeimoje, todėl jam labai gaila, kad, remiantis vien šia aplinkybe, atsakovas priima visiškai nepagrįstus ir neobjektyvius sprendimus. Patikrinimo metu dėl minėto kivirčo sutuoktiniai gyveno atskirai ir bute asmeninių jo daiktų nebuvo, tačiau tai nereiškia, kad santuoka yra apsimestinė, nes tiek iki kivirčo, tiek ir dabar jie gyvena kartu ir veda bendrą ūkį. Dėl šios priežasties Sprendimas yra naikintinas.

Be to, pareiškėjas pažymi, kad Sprendimas yra grindžiamas prielaidomis. Sprendime atsakovas nurodė, kad 2011 m. balandžio 20 d. tarnybiniame pranešime Nr. 10-27-S-3227 daroma išvada, kad leidimas laikinai gyventi pareiškėjui reikalingas vien tam, kad jis galėtų gyventi ir dirbti Italijoje. Tačiau tai yra tik prielaida, kuri nėra patvirtinta ir įrodyta. Italijoje pareiškėjas būna tik tam, kad įsigytų automobilių, kuriuos pargabentų pardavimui. Taip daro daug Lietuvos piliečių. Pareiškėjas nesutinka ir su kita Sprendimo išvada, kad jis daug laiko gyvena Italijoje, teigdamas, kad ji taip pat yra neparemta jokiais duomenimis. Pabrėžia, kad Sprendimas priimtas nemotyvuotai, remiantis prielaidomis ir tinkamai neužfiksuotais įrodymais, darbuotojų pasakojimais, todėl turi būti panaikintas.

Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 21–25) su skundu nesutiko ir prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad 2008 m. gruodžio 29 d. Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariato Vilniaus rajono Migracijos poskyriui pareiškėjas pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, tačiau ne šeimos susijungimo, o teisėtos veiklos pagrindu. Nenustačius priežasčių, nurodytų Lietuvos Respublikos įstatymo Dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 35 straipsnio 1 dalyje, dėl kurių pareiškėjui galėtų būti atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi, 2009 m. birželio 26 d. Migracijos departamento Imigracijos skyrius priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi vieneriems metams. 2010 m. balandžio 27 d. pareiškėjas, ketindamas gyventi Lietuvoje pas žmoną, Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariato Migracijos valdybai pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu.

Atsakovas pažymėjo, kad vadovaujantis Įstatymo 43 straipsnio 4 dalimi, tais atvejais, kai leidimas laikinai gyventi užsieniečiui išduodamas tuo pagrindu, kad Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis ir kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba užsienietis, turintis leidimą gyventi, turi būti nustatyta, ar sudaryta santuoka nėra fiktyvi. Nagrinėdamas šį prašymą, Migracijos departamentas neturėjo pakankamai duomenų, kad būtų galima daryti išvadą, jog yra rimtas pagrindas manyti, kad pareiškėjo ir T. K. santuoka yra fiktyvi, tačiau, siekiant tinkamai įvykdyti Įstatymo nuostatas buvo nuspręsta pareiškėjo šeimą stebėti toliau. Tuo metu nebuvo nustatytos priežastys, dėl kurių būtų galima atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, todėl 2010 m. gegužės 12 d. Migracijos departamento Imigracijos skyrius priėmė sprendimą pakeisti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi ir 2010 m. liepos 1 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdyba išdavė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi. Atsakovas pabrėžė, kad šiuo Migracijos departamento sprendimu pareiškėjo santuoka nebuvo pripažinta tikra, kaip teigia pareiškėjas. Migracijos departamentas neturi įgaliojimų pripažinti santuoką tikra/netikra. Be to, pažymėjo, jog faktas, kad Migracijos departamentas jau buvo išdavęs pareiškėjui vieną leidimą laikinai gyventi santuokos pagrindu, neužkerta kelio sprendžiant, ar šis leidimas gali būti pakeistas, pakartotinai atlikti patikrinimą, siekiant nustatyti, ar iš tiesų santuoka nebuvo sudaryta tik siekiant tikslą gauti leidimą laikinai gyventi. Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka.

Atsiliepime atsakovas nurodė, kad 2011 m. balandžio 15 d. įgalioti valstybės tarnautojai apklausė raštu abu sutuoktinius. Paaiškėjo, kad skyrėsi atsakymai apie jų susipažinimo aplinkybes, šventes ir kartu praleista atostogas. Į klausimą, kada ir kokiomis aplinkybėmis susipažino sutuoktiniai atsakė skirtingai: T. K. parašė, kad su pareiškėju susipažino 2007 m. pas bendrus pažįstamus V. ir L. M. per L. M. gimtadienį, o pareiškėjas teigė, kad su T. K. jį supažindino 2008 m. jos brolis S., kur ir kokiomis aplinkybėmis tai įvyko, jis neprisimena. Sutuoktiniai skirtingai nurodė ir asmenų, dalyvavusių jų sutuoktuvėse skaičių: T. K. teigė, kad vestuvėse, be sutuoktinių, dalyvavo dar du žmonės, pareiškėjas –kad keturi. Pareiškėjas neprisiminė savo sutuoktinės pavardės – apklausos lapuose užrašė: „pavardės neprisimenu“, tik vėliau įrašė: „(duomenys neskelbtini)“. Tai liudija nesant artimų santykių tarp sutuoktinių. Aplinkybę, kad sutuoktiniai nesidomi vienas kito gyvenimu, kad jų santykiai nėra artimi, patvirtina tai, kad sutuoktiniai negalėjo nurodyti, kur tiksliai kiekvienas iš jų dirba – T. K. nurodė, kad ji dirba (duomenys neskelbtini) vadybininke, tuo tarpu pareiškėjas nurodė, kad jo sutuoktinė dirba valytoja ir kur tiksliai jis nežino. Paklausta, kur dirba pareiškėjas, T. K. nurodė, kad jis oficialiai dirba Italijoje, ten turi savo firmą, tačiau pareiškėjas teigė, kad oficialiai jis niekur nedirba, jokios firmos neturi, tik perveža automobilius iš Italijos. Sutuoktiniai negalėjo tiksliai nurodyti vienas kito specialybės. Aplinkybę, kad santuokos sudarymu nebuvo siekiama sukurti tikrų, nuolatinių ir patikimų šeimos santykių, liudija ir tai, kad sutuoktiniai nepažįsta vienas kito giminaičių, vienintelį iš savo sutuoktinės giminių pareiškėjas pažįsta jos brolį S. Nors santuokoje gyvena jau trejus metus, kaip savo bendrus pažįstamus sutuoktiniai nurodo tik po kelis asmenis ir dar skirtingus – T. K. nurodė šiuos bendrus pažįstamus: V. M., L. M., jos brolį S., pareiškėjas nurodė tik T. K. brolį S. ir jo žmoną. Tai, kad sutuoktiniai nesupažindino vienas kito su savo artimaisiais bei draugais, rodo, kad jie savo santuokos nevertina kaip svarbios, reikšmingos bei turinčios perspektyvą, bei leidžia teigti, jog santuoka sudaryta tik dėl akių. Apklausos lapuose sutuoktiniai nurodė, kad nešventė kartu vienų didžiausių metų švenčių – Kalėdų ir Naujųjų Metų. T. K. minėtas šventes sutiko namie su sūnumi (nors pareiškėjas nurodė, kad ji šventė su draugėmis), pareiškėjas – Italijoje. Be to, sutuoktiniai visiškai skirtingai parašė, kada po Naujųjų Metų iš Italijos į Lietuvą grįžo pareiškėjas. T. K. teigė, kad jis grįžo sausio mėnesio viduryje, o pareiškėjas nurodė, kad į Lietuvą pirmą kartą anais metais atvyko balandžio 9 d. Atsakydami į klausimą, kada, kur, su kuo ir kiek dienų atostogavo pastaruoju metu, abu sutuoktiniai parašė, kad paskutinį kartą atostogavo 2009 m. Italijoje, tačiau T. K. teigė, kad dienomis ji būdavo pas savo brolį, gyvenantį šiame mieste, nakvoti grįždavo į sutuoktinio nuomojamą dviejų kambarių butą, kuriame jis gyvena su savo dukra, o pareiškėjas parašė, kad abu jie gyveno pas sutuoktinės brolį, ir tikino, kad jis pats jokio buto Italijoje nenuomoja. Jokių bendrų buities ar namų apyvokos daiktų per pastaruosius metus sutuoktiniai nėra įsigiję. Iš pokalbių su sutuoktiniais paaiškėjo, kad pareiškėjas daug laiko gyvena Italijoje. Pasak T. K., pareiškėjas į Lietuvą atvyksta 1-2 kartus per mėnesį ir užtrunka čia nuo kelių dienų iki savaitės. Pareiškėjas taip pat 2011 m. balandžio 15 d. raštu Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai patvirtino, kad daug laiko praleidžia ne Lietuvoje. Išeina, kad pareiškėjas vidutiniškai 20 dienų per mėnesį praleidžia ne Lietuvoje, atskirai nuo sutuoktinės. Atsakovas pastebi, kad leidimas laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu, išduodamas būtent tuo tikslu, kad sutuoktiniai galėtų gyventi kartu Lietuvoje. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju šito nėra. Atsižvelgiant į tai, galima daryti prielaidą, kad leidimas gyventi pareiškėjui yra reikalingas visai kitu tikslu, nei nuolatinis gyvenimas su sutuoktine.

Atsakovas nurodė, kad tą pačią dieną, po apklausos, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos valstybės tarnautojai kartu su pareiškėju nuvyko į sutuoktinių nurodytą gyvenamąją vietą. Pareiškėjas žinojo laiptinės durų kodą, turėjo buto durų raktus, tačiau bute nebuvo jo asmeninių daiktų. Vonioje nerasta jam priklausančių higienos reikmenų. Šis faktas leidžia daryti išvadą, kad sutuoktiniai kartu negyvena. Beje, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pareiškėjas apklausos lapuose nurodė, kad kartu su jais minėtame bute gyvena vyresnysis sūnus Jurijus, tačiau sutuoktinė teigė, kad su jais, netgi viename kambaryje, gyvena jos sūnus Aleksandras. Sutuoktiniai skirtingai nurodė ir vonios kambario spalvas. Visos aplinkybės patvirtina faktą, kad pareiškėjas negyvena kartu su T. K., bendro ūkio neveda.

Atsakovas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas klaidina teismą teigdamas, kad Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos valstybės tarnautojų teiginiai neužfiksuoti jokiuose dokumentuose, patikrinimo rezultatai išdėstyti 2011 m. balandžio 20 d. tarnybiniame pranešime Nr. 10-27-S-3227. Sprendimas yra pagrįstas ne prielaidomis, kaip teigia pareiškėjas, o pačių sutuoktinų pateikta raštiška informacija, esančia apklausos lapuose, pareiškėjo raštiškame pranešime, taip pat faktais, nustatytais pareiškėjo gyvenamosios vietos patikrinimo metu. Taigi visiškai neaišku, kuo vadovaudamasi pareiškėjas teigia, kad skundžiamas sprendimas yra paremtas vien darbuotojų prielaidomis. Be to, įrodymai, kuriais remiasi Migracijos departamentas yra užfiksuoti tinkamai – sutuoktinių paaiškinimai surašyti tinkamai patvirtintuose apklausos lapuose, įgaliotų valstybės tarnautojų išvados – tarnybiniame pranešime.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. rugsėjo 26 d. sprendimu (b. l. 70–76) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad, pagal Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punktą, leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui šeimos susijungimo atveju, kai Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis ir kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba užsienietis, turintis leidimą gyventi. Įstatymo 43 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas reikalavimas vertinti sudarytos santuokos arba registruotos partnerystės fiktyvumą. Pagal Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto Dokumentų leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gauti pateikimo ir leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka arba registruotos partnerystės sutartis buvo sudaryta arba vaikas buvo įvaikintas, kad užsienietis gautų leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 42 punktą, jeigu leidimas laikinai gyventi užsieniečiui išduodamas ar keičiamas pagal Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punktą, įgaliotas Migracijos departamento ar migracijos tarnybos valstybės tarnautojas turi įvertinti, ar sudaryta santuoka arba registruota partnerystė nėra fiktyvi. Turi būti vertinama užsieniečio santuoka arba registruota partnerystė, sudaryta per 5 metų laikotarpį prieš prašymo išduoti arba pakeisti leidimą pateikimą ir kelianti pagrįstų įtarimų. Pažymėjo, kad iš Aprašo 43 punkto formuluotės akivaizdu, kad išvadai dėl sudarytos santuokos ar registruotos partnerystės fiktyvumo padaryti nėra būtina ir dažnai neįmanoma nustatyti visų šiame punkte išvardintų veiksnių, pakanka nustatyti tiek veiksnių, kad atsirastų rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta santuoka arba registruota partnerystė yra fiktyvi. Byloje surinkta faktinių duomenų visuma patvirtina, kad nagrinėjamu atveju yra Aprašo 43 punkte numatyti veiksniai, dėl kurių atsakovas pagrįstai pripažino, kad pareiškėjo santuoka su T. K. yra fiktyvi. Teismas konstatavo, kad bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas ir jo sutuoktinė pateikė prieštaringus duomenis apie aplinkybes, susijusias su jų santuoka. Nors pareiškėjas skunde nurodė, kad jam būnant Italijoje telefoninio pokalbio su sutuoktine metu tarp jų kilo kivirčas, dėl to jų santykiai atvėso, ir pareiškėjui sugrįžus į Lietuvą, sutuoktinė paprašė kurį laiką gyventi atskirai, tačiau vertinant šias aplinkybes, pažymėtina, kad atsakovui atliekant patikrinimą šių aplinkybių nenurodė nei pareiškėjas, nei tretysis suinteresuotas asmuo T. K.. Todėl teismo nuomone šie paaiškinimai yra vertintini kaip gynybinė pozicija siekiant pareiškėjui palankaus sprendimo. Atsakovas pagrįstai padarė išvadą, kad yra rimtas pagrindas manyti, jog pareiškėjo santuoka yra fiktyvi.

Teismas taip pat konstatavo, kad bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjas raštu nurodė, jog 1-2 kartus per mėnesį vyksta į Italiją, o kelionė trunka 10 dienų, T. K. tai patvirtino ir, be to, nurodė, kad pareiškėjas turi Italijoje įkūręs įmonę, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad skundžiamo Migracijos departamento Sprendimo išvados yra pagrįstos tik prielaidomis.

Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas taip pat nepagrįstai nurodo, kad Sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.7 straipsnio 1 daliai, 1.63 straipsnio 1 daliai, 1.86 straipsniui, nes nagrinėjamu atveju CK normos netaikytinos, kadangi viešosios teisės normomis yra nustatytos specialios taisyklės, nustatančios užsieniečių teisinę padėtį Lietuvoje bei leidimų laikinai gyventi išdavimo tvarką.

III.

Pareiškėjas V. Y. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 78–80), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti ir panaikinti Migracijos departamento Sprendimą bei įpareigoti atsakovą priimti sprendimą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad santuoka yra įstatymų nustatyta tvarka įformintas savanoriškas vyro ir moters susitarimas sukurti šeimos teisinius santykius (CK 3.7 str.), o CK 3.39 straipsnis nustato, kad santuoka, sudaryta tik dėl akių, neturint tikslo sukurti šeimos teisinius santykius (t. y. fiktyvi), gali būti pripažinta negaliojančia pagal vienos iš sutuoktinių arba prokuroro ieškinį. Todėl pažymi, kad pripažinti, kad santuoka yra fiktyvi, gali tik teismas. Atsakovas negalėjo priimti ginčijamą Sprendimą, nesant įsiteisėjusiam teismo sprendimui dėl pareiškėjo santuokos pripažinimo negaliojančia dėl fiktyvumo. Vilniaus apygardos administracinis teismas neteisingai taikė teisės normas, reglamentuojančias santuokos pripažinimą fiktyvią, todėl, pareiškėjo nuomone, priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, kuris yra naikintinas.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas bylą, neatsižvelgė į pareiškėjo ir jo sutuoktinės paaiškinimus, išdėstytus teismui teismo posėdžio metu. Fiktyvi santuoka yra tokia, kuri sudaroma neturint tikslo ir neketinant sukurti šeimos santykių. Tačiau tiek pareiškėjas, tiek jo sutuoktinė aiškino, kad jie gyvena viena šeima, turi tarpusavio šeiminius santykius. Nė vienas teisės aktas nenustato ir objektyviai negali nustatyti, kokiais konkrečiais požymiais pasireiškia fiktyvi santuoka. Tai yra subjektyvus vertintojo įvertinimas. Atsakovas, tikrindamas pareiškėjo ir jo sutuoktinės santykius, nesigilino į sutuoktinių santykių subtilybes, o, remiantis standartizuotų testų rezultatais, padarė formalią išvadą apie santuokos fiktyvumą. Tačiau kiekviena santuoka yra individuali ir jos neįmanoma vertinti standartizuotu būdu. Abu sutuoktiniai tvirtina, kad nežiūrint į laikinus nesutarimus, jie gyvena bendrą šeimos gyvenimą ir yra vyras ir žmona tikrąja prasme. CK 3.41 straipsnio 3 punktas nustato, kad santuoka negali būti pripažinta fiktyvia, jeigu sutuoktiniai sukūrė šeimos santykius. Be to, pareiškėjas nurodo, kad vieno iš sutuoktinio išvykimas verslo/darbo ar kitais reikalais nėra fiktyvios santuokos požymis. Šiuolaikinėmis sąlygomis, kai žmonių judėjimas yra laisvas ir dažni verslo santykiai turi tarptautinį elementą, dažnos kelionės yra įprastas reiškinys. Todėl ir šis atsakovo argumentas dėl fiktyvumo yra visiškai nepagrįstas. Pareiškėjas visada turėjo raktus nuo buto, žinojo durų kodą, bute buvo jo asmeniniai daiktai. Tačiau pirmosios instancijos teismas į šias aplinkybes neatsižvelgė.

Pareiškėjas teigia, kad fiktyvi santuoka – tai toks atvejis, kai santuoka neišreiškia tikrosios sutuoktinių valios, santuoka tik siekiama panaudoti kaip pagrindą užsieniečiui gauti leidimą gyventi Lietuvoje, įgyti pilietybę ir t. t., santuoka naudojama siekiant neteisėtų tikslų ar teisių, kurių, nesudarius santuokos, nebūtu galima įgyti. Tačiau Įstatymo 45 straipsnis nustato, kad, leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis įregistruoja įmonę, įstaigą ar organizaciją Lietuvos Respublikoje kaip savininkas arba bendraturtis, kurio turimos įmonės įstatinio kapitalo dalies nominalioji vertė turi sudaryti ne mažiau kaip 50 000 litų, ir jo buvimas Lietuvos Respublikoje yra būtinas siekiant įmonės, įstaigos, organizacijos tikslų ir vykdant veiklą. Pareiškėjas atsakovo Sprendimo priėmimo metu ir iki šiol yra uždarosios akcinės bendrovės bendrasavininkis, kurio dalis bendrovės įstatiniame kapitale sudaro daugiau kaip 50 000 Lt, todėl jis turėjo teisę kreiptis dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo ir kitu pagrindu, ne tik dėl santuokos. Nei atsakovas nei teismas šios aplinkybės neįvertino.

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 91–94) su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Be argumentų, nurodytų pirmosios instancijos teismui, atsakovas pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, visapusiškai, išsamiai bei objektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes. Migracijos departamentas nurodo, kad teismas pripažino, kad Sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas, remdamasis ne tik ta aplinkybe, kad apeliantas dažnai būna išvykęs iš Lietuvos Respublikos, kaip kad teigia apeliantas, o visomis kitomis aplinkybėmis, kurios yra užfiksuotos apklausos lapuose ir patikrinimo metu. Remiantis Aprašo 43 punktu, tokie veiksniai kaip – susituokus negyvenama kartu, sutuoktiniai netvarko bendro ūkio, sutuoktiniai apie save, apie pirmąjį susitikimą arba apie kitas su jais susijusias aplinkybes pateikia prieštaringus duomenis, yra pagrindas manyti, kad sudaryta santuoka yra fiktyvi. Todėl nagrinėjamu atveju yra rimtas pagrindas manyti, kad apelianto ir T. K. santuoka gali būti sudaryta tik dėl akių, neturint tikslo sukurti šeimos teisinius santykius, o tik siekiant apeliantui gauti leidimą laikinai gyventi. Apelianto teiginys, jog jis galėtų gauti leidimą laikinai gyventi ne santuokos, o kitu pagrindu, nepaneigia padarytos išvados, kad yra rimtas pagrindas manyti, jog apelianto santuoka yra fiktyvi. Be to, atsakovas pažymi, kad minėto apelianto argumento Vilniaus apygardos administracinis teismas nevertino ir neturėjo vertinti, nes apeliantas juo negrindė savo skundo minėtam teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl to, ar atsakovas Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą „Dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) piliečiui V. Y.“, pagrįstai pripažino, kad pareiškėjo 2008 m. rugpjūčio 16 d. sudaryta santuoka su Lietuvos Respublikos piliete T. K. yra fiktyvi.

Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 43 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatyta, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gali būti išduodamas užsieniečiui šeimos susijungimo atveju, kai Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis ir kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba užsienietis, turintis leidimą gyventi. To paties straipsnio 4 dalis nustato, kad, jeigu leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui išduodamas pagal šio straipsnio 1 dalies 5 punktą, vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka turi būti nustatyta, ar sudaryta santuoka arba registruota partnerystė nėra fiktyvi. Įstatymo 2 straipsnio 6 dalis fiktyvią santuoką apibūdina, kaip Lietuvos Respublikos piliečio arba teisėtai Lietuvos Respublikoje gyvenančio užsieniečio ir užsieniečio, kuris nėra Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, santuoką, kai ji sudaroma siekiant gauti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ir nesiekiant sukurti Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatytų kitų santuokos teisinių pasekmių.

Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto Dokumentų leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gauti pateikimo ir leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka arba registruotos partnerystės sutartis buvo sudaryta arba vaikas buvo įvaikintas, kad užsienietis gautų leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tvarkos aprašą, kurio V dalis nustato įvertinimo, ar santuoka arba registruotos partnerystės sutartis buvo sudaryta arba vaikas buvo įvaikintas, kad užsienietis gautų leidimą laikinai gyventi, tvarką. Pagal Aprašo 42 punktą, jeigu leidimas laikinai gyventi užsieniečiui išduodamas ar keičiamas pagal Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punktą (šeimos susijungimo pagrindu, kai sudaryta santuoka), įgaliotas Migracijos departamento ar migracijos tarnybos valstybės tarnautojas turi įvertinti, ar sudaryta santuoka arba registruota partnerystė nėra fiktyvi. Turi būti vertinama užsieniečio santuoka arba registruota partnerystė, sudaryta per 5 metų laikotarpį prieš prašymo išduoti arba pakeisti leidimą pateikimą ir kelianti pagrįstų įtarimų. Remiantis Aprašu, pagrįsti įtarimai dėl galimo santuokos fiktyvumo gali kilti, jei yra tokios aplinkybės, kaip inter alia: susituokus arba sudarius registruotos partnerystės sutartį negyvenama kartu (Aprašo 43.1 p.), sutuoktiniai arba asmenys, sudarę registruotos partnerystės sutartį, netvarko bendro ūkio (Aprašo 43.2 p.), sutuoktiniai arba asmenys, sudarę registruotos partnerystės sutartį, apie save, apie pirmąjį susitikimą arba apie kitas su jais susijusias aplinkybes pateikia prieštaringus duomenis (Aprašo 43.4 p.), yra kitų požymių, kad vienas ar abu sutuoktiniai yra sudarę fiktyvią santuoką arba kad vienas ar abu asmenys, sudarę registruotos partnerystės sutartį, yra sudarę fiktyvią registruotą partnerystę (Aprašo 43.8 p.).

Pareiškėjas V. Y., gimęs 1961 m. sausio 30 d., 2008 m. rugpjūčio 16 d. sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliete T. K., gimusia 1959 m. sausio 2 d. Pareiškėjas ir atsakovas nurodo, kad pirmą kartą pareiškėjas pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu 2010 m. balandžio 27 d. (b. l. 15, 22). Atsakovas nurodo, kad tuo metu nebuvo priežasčių, dėl kurių būtų galima atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, todėl 2010 m. liepos 1 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdyba išdavė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2011 m. birželio 30 d. Pareiškėjas 2011 m. balandžio 12 d. pateikė antrą prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos susijungimo pagrindu, tačiau atsakovas, remdamasis 2011 m. balandžio 19 d. Tarnybiniu pranešimu apie atliktą patikrinimą dėl T. K. ir V. Y. sudarytos santuokos įvertinimo Nr. 10-27-PR5-931 (toliau – ir Tarnybinis pranešimas) (b. l. 35), priėmė 2011 m. birželio 9 d. sprendimą „Dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) piliečiui V. Y.“ (b. l. 54-56), kuriame padarė išvadą, kad pareiškėjo santuoka gali būti sudaryta tik dėl akių, neturint tikslo sukurti šeimos teisinius santykius, o tik siekiant pareiškėjui gauti leidimą laikinai gyventi.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į aplinkybę, kad pareiškėjas ir jo sutuoktinė naudojasi Europos Sąjungos (toliau – ir ES) garantuojama judėjimo laisve, bei siekiant visapusiškai ir objektyviai įvertinti susiklosčiusią situaciją yra aktualu ir pravartu paminėti Europos Sąjungos Komisijos 2009 m. liepos 2 d. Komunikatą Europos Parlamentui ir Tarybai dėl geresnio Direktyvos 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje nuostatų perkėlimo ir taikymo gairių, o konkrečiai tą Komunikato dalį, kurioje yra kalbama apie fiktyvios santuokos įvertinimą. Komunikato 4.2 punktas numato, kad santuoka negali būti laikoma fiktyvia santuoka vien todėl, kad ji suteikia imigracijos privalumą arba bet kokį kitą privalumą. Priemonės, kurių imasi valstybės narės, kad kovotų su fiktyviomis santuokomis, neturėtų atgrasyti ES piliečių ir jų šeimų narių naudotis laisvo judėjimo teise arba paminti jų teisės aktais nustatytų teisių. Siekiant nesudaryti nereikalingų kliūčių galima nustatyti orientacinius kriterijus, liudijančius, kad piktnaudžiavimo suteiktomis teisėmis tikimybė menka: trečiosios šalies pilietybę turintis sutuoktinis pats asmeniškai, be jokių sunkumų, gautų teisę gyventi šalyje arba jau anksčiau teisėtai gyveno ES piliečio valstybėje narėje; poros santykiai – ilgalaikiai; pora ilgą laiką turi bendrą būstą arba veda bendrą ūkį, pora prisiėmė svarbių ilgalaikių teisinių arba finansinių įsipareigojimų, kurių atžvilgiu jie dalijasi atsakomybe (būsto pirkimo paskola ir t. t.); santuoka yra ilgalaikė.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad minėtas Komunikatas yra rekomendacinio pobūdžio ir nesukuria privalomų nurodymų valstybėms narėms, tačiau taip pat pažymi, kad ji palaiko ir sutinka su Komunikate pateikta pozicija, kad santuoka negali būti laikoma fiktyvia santuoka vien todėl, kad ji suteikia imigracijos privalumą arba bet kokį kitą privalumą. Teismas, vertindamas ir apibendrindamas aktualias aplinkybes, susijusias su santuokos fiktyvumo nustatymu, negali vadovautis vien formaliu požiūriu. Priimant galutinį sprendimą arba darant išvadas dėl santuokos fiktyvumo nustatymo negali likti pagrįstų abejonių dėl konkrečios santuokos fiktyvumo, priešingu atveju, būtų padaryta neatstatoma žala žmogaus teisių apsaugai, o konkrečiai – žmogaus teisei į privataus gyvenimo apsaugą, inter alia įtvirtintai Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnyje, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 7 straipsnyje, bei pažeistų asmens teisę į santuoką, inter alia įtvirtintą Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 12 straipsnyje, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 9 straipsnyje. Nors šios teisės nėra absoliučios ir, kaip pripažino Europos Žmogaus Teisių Teismas, valstybė (taip pat ir nacionaliniai teismai) turi vertinimo nuožiūros laisvę imigracijos įstatymų kontekste nustatyti tokį reguliavimą, kuris, esant pagrįstoms priežastims manyti, kad santuoka sudaroma išimtinai siekiant užtikrinti imigracinį pranašumą (pvz., gauti leidimą atvykti ar gyventi priimančiojoje šalyje), užkirstų kelią tokių fiktyvių santuokų sudarymui, tačiau kiekvienu atveju turi būti įvertinta, ar toks kišimasis į žmogaus teisę nėra savavališkas ir neproporcingas (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2010 m. gruodžio 14 d. sprendimą byloje O'Donoghue ir kiti prieš Didžiąją Britaniją, pareiškimo Nr. 34848/07).

Konkrečioje situacijoje teisėjų kolegijai kyla pagrįstų abejonių, ar pareiškėjo santuokos sudarymas su Lietuvos Respublikos piliete T. K. 2008 m. rugpjūčio 16 d. turėjo fiktyvios santuokos vieną esminių elementų – specialųjį tikslą, kad santuoka buvo sudaroma išimtinai siekiant gauti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ir nesiekiant sukurti Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatytų kitų santuokos teisinių pasekmių. Atsakovas Migracijos departamentas nurodė, kad po santuokos sudarymo, t. y. 2008 m. gruodžio 29 d. pareiškėjas pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ne šeimos susijungimo, bet teisėtos veiklos pagrindu (pareiškėjas įsteigė TŪB „FidesBalt“) (b. l. 54). Prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos susijungimo pagrindu pirmą kartą pareiškėjas pateikė tik 2010 m. balandžio 27 d. Vadinasi, pareiškėjo santuokos sudarymas negali būti vertinamas, kaip išimtinai siekiantis gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Nei atsakovas Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, nei pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės nevertino.

Susiformavusi administracinių teismų praktika teigia, jog Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalis inter alia numato, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka (VAĮ 8 str. 1 d., 2 d.). Pažymėtina, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-420/2009, 2009 m. balandžio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-471/2009).

Iš atsakovo priimto Sprendimo (b. l. 54-56) matyti, kad pagrindiniai įrodymai, kurių pagrindu buvo nustatyta, kad minėta santuoka yra fiktyvi, buvo pareiškėjo ir jo sutuoktinės užpildyti apklausos lapai (b. l. 36-51) ir tarnybinis patikrinimas sutuoktinių nurodytoje gyvenamoje vietoje. Kaip nurodyta Tarnybiniame pranešime ir matyti iš apklausos lapų, sutuoktiniai į daugumą klausimų atsakė vienodai, skyrėsi tik atsakymai apie jų supažindinimo aplinkybes, šventes ir kartu praleistas atostogas. Atsakovas Migracijos departamentas nesiaiškino, kodėl susidarė tam tikri pareiškėjo ir jo sutuoktinės atsakymų neatitikimai. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu pareiškėjas ir trečiasis suinteresuotas asmuo T. K. pateikė jų vestuvių dienos nuotraukas ir žodinius paaiškinimus dėl kai kurių apklausos lapuose nurodytų atsakymų neatitikimų. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo ir jo sutuoktinės atsakymų neatitikimai yra paaiškinti iš dalies, todėl vertintini kaip nereikšmingi. Be to, pažymėtina, kad vien tik apklausos lapais nustatytų sutuoktinių atsakymų neatitikimo ir fakto, kad sutuoktinių nurodytoje gyvenamoje vietoje patikrinimo metu nebuvo pareiškėjo asmeninių daiktų, nepakanka nustatyti santuokos fiktyvumą. Atsakovo Sprendime nenurodyta jokių kitų įrodymų ar duomenų, kurie pagrįstų atsakovo padarytą išvadą, kad santuoka sudaryta dėl akių, siekiant pareiškėjui gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvieni santykiai yra individualūs ir negali būti vertintini paviršutiniškai, neįsigilinus į santykių savitumą.

Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo paaiškinimai dėl to, kad, kol buvo išvykęs į Italiją, jis buvo susipykęs su sutuoktine ir dėl šios priežasties, sutuoktinių nurodytoje gyvenamoje vietoje nebuvo pareiškėjo asmeninių daiktų, yra vertintini kaip gynybinė pozicija, siekianti pareiškėjui palankaus sprendimo, nes pirmosios instancijos teismas, darydamas tokią išvadą, remiasi tik prielaida, neapklausdamas papildomų liudytojų ir nesiremdamas kitais pagrįstais duomenimis, todėl tinkamai neįvertino galimos pareiškėjo ir jo sutuoktinės santykių situacijos. Be to, Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas ir jo sutuoktinė bendrai naudojasi jiems nuosavybės teise priklausančiais daiktais (pateiktas įgaliojimas, kuriuo 2008 m. spalio mėnesį T. K. įgaliojo savo sutuoktinį parduoti jai nuosavybės teise priklausantį automobilį), prisiėmė svarbų turtinį įsipareigojimą – planuoja pirkti bendrą būstą (tai patvirtina pateikta preliminari pirkimo-pardavimo sutartis).

Remdamasi išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas tinkamai neįsigilino į nagrinėjamų santykių individualumą, pareiškėjo atžvilgiu priėmė nepakankamai pagrįstą sprendimą, todėl neatitinkantį VAĮ 8 straipsnio individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų, ir sprendžia, jog, priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, atsakovas nepagrįstai padarė išvadą, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje surinktų duomenų kontekste yra rimtas pagrindas manyti, jog pareiškėjo santuoka yra fiktyvi, todėl ginčijamas atsakovo Sprendimas yra naikintinas. Visapusiškam, išsamiam ir objektyviam susiklosčiusios situacijos įvertinimui, ar pareiškėjo sudaryta santuoka iš tikrųjų yra sudaryta dėl akių, siekiant pareiškėjui gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, reikia surinkti ir įvertinti daugiau naujų įrodymų. Išvardintos priežastys yra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo (ABTĮ 141 str. 1 d. 2 p.).

Tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgdama į visas išdėstytas aplinkybes ir argumentus, vadovaudamasi ABTĮ 141 straipsnio 2 dalimi, taip pat atsižvelgdama į nagrinėjamos bylos specifiškumą, jog kilusio ginčo išsprendimas turi tiesioginės įtakos užsieniečio teisinei padėčiai Lietuvos Respublikoje, konstatuoja, kad administracinės bylos grąžinimas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo gali užvilkinti galutinio sprendimo priėmimą ir tai neatitiktų vieno iš administracinio proceso tikslų – operatyvaus iškilusio teisinio ginčo išsprendimo. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas – pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, panaikinant atsakovo Migracijos departamento priimtą ginčijamą Sprendimą ir įpareigojant atsakovą išnagrinėti pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje iš naujo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

n u t a r i a :

pareiškėjo apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 26 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo V. Y. skundą tenkinti iš dalies. Panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imigracijos reikalų skyriaus 2011 m. birželio 9 d. sprendimą Nr. (15/4-2)3I-415(00030) „Dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) piliečiui V. Y.“. Įpareigoti atsakovą Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos išnagrinėti pareiškėjo V. Y. prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje iš naujo.

Nutartis neskundžiama.