Administracinė byla Nr. I-414-283/2017

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00144-2017-6

Procesinių sprendimų administracinėse bylose  kategorijos: 7.8.; 55.1.3.

(S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. rugsėjo 20 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:  Nijolės Čekanauskienės, Dalios Pranckienės ir DalytėsZlatkuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),  

sekretoriaujant teismo posėdžių sekretorei Danei Gvildienei,

dalyvaujant pareiškėjui V. J.,

atsakovės  Panevėžio miesto savivaldybės administracijos atstovui A. V.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. skundą dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus atsakovei Panevėžio miesto savivaldybės administracijai.

Teisėjų kolegija             

n u s t a t ė : 

pareiškėjas V.J.  (toliau – ir pareiškėjas, ir V. J.) skundu kreipėsi į administracinį teismą ir prašė: 1) panaikinti Panevėžio miesto savivaldybės administracijos  (toliau – ir Savivaldybės administracija) Socialinės paramos skyriaus 2017 m. gegužės 2 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl socialinės paramos padidinimo, vienkartinės pašalpos skyrimo, įsiskolinimo nurašymo“ (toliau – ir Sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini)); 2) įpareigoti Savivaldybės administraciją tenkinti pareiškėjo prašymą dėl socialinės paramos padidinimo, vienkartinės pašalpos skyrimo. V. J. skunde nurodė, kad nebeišgalėdamas iš gaunamos 102,00 Eur socialinės pašalpospatenkinti būtiniausių poreikių ir susimokėti už komunalines paslaugas, 2017 m. balandžio 4 d. kreipėsi į Savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrių prašymu skirti vienkartinę 5000 Eur pašalpą, skirtą susimokėti skolai už komunalines paslaugas, bei iki 250 Eur padidinti skiriamą socialinę pašalpą. Savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrius 2017 m. gegužės 2 d. raštu  pareiškėjo prašymo netenkino. Pareiškėjas tokį atsakovės sprendimą vertina kaip neteisėtą ir nepagrįstą. V. J. nurodė, kad Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2014 m. spalio 23 d. sprendimu patvirtintame Vienkartinių pašalpų skyrimo ir mokėjimo tvarkos apraše (toliau – ir Aprašas) nėra numatyta, kad vienkartinė pašalpa negali būti skiriama skolai už komunalines paslaugas susimokėti, priešingai, Aprašo 19 punkte nustatyta, kad Paramos teikimo komisija turi teisę skirti pašalpą ir kitais Apraše neįvardytais atvejais. V. J. teigė, kad sprendžiant dėl jo prašymo, buvo pažeistos procedūrinės taisyklės, kadangi pareiškėjo gyvenimo sąlygos ir gaunamos pajamos nebuvo vertinamos, jo prašymui nagrinėti Paramos teikimo komisija apskritai nebuvo sudaryta. Be to, pareiškėjas teigė, kad jo gaunama socialinė pašalpa neleidžia sumokėti skolos už komunalines paslaugas ir pragyventi. V. J. apskaičiavimu, jam turėtų būti skiriama 250 Eur dydžio socialinė pašalpa, o susidariusią skolą jis galėtų padengti gavęs 5 000 Eur vienkartinę pašalpą (b. l. 2-4).

Teismo posėdyje V. J., iš esmės remdamasis skunde nurodytais argumentais ir motyvais, pateiktu teisės aktų aiškinimu, prašė tenkinti jo reikalavimus. Teikdamas paaiškinimus pareiškėjas akcentavo, kad Panevėžio miesto savivaldybės skiriama socialinė pašalpa vos užtikrina jo egzistavimą. Pabrėžė, kad Savivaldybės administracija, neskirdama vienkartinės pašalpos, visiškai  neatsižvelgė į pareiškėjo padėtį, t. y. kad jis turėjo siekį vienkartinę pašalpą panaudoti ne pramogoms ar pasipelnymui, o likviduoti turimus įsiskolinimus už įvairias komunalines paslaugas ir taip išsaugoti turimą būstą.

Atsakovė Panevėžio miesto savivaldybės administracija atsiliepimu prašė V. J. skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovė nurodė, kad piniginė socialinė parama asmenims skiriama remiantis Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymu (toliau – ir Socialinės paramos įstatymas). Atsakovė pabrėžė, kad ji privalo vykdyti Socialinės paramos įstatymą, kurisnustato piniginės socialinės paramos teikimo principus, finansavimo šaltinius, piniginę socialinę paramą gaunančių asmenų teises ir pareigas, piniginės socialinės paramos, teikiamos nepasiturintiems gyventojams, kai suaugę asmenys yra išnaudoję visas kitų pajamų gavimo galimybes, rūšis, jų dydžius ir teikimo sąlygas. Savivaldybės administracija, remdamasi Socialinės paramos įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi, tvirtino, kad atsakovė neturi teisės didinti pareiškėjui skiriamos piniginės socialinės pašalpos. Atsakovė paaiškino, kad Panevėžio miesto savivaldybėje vienkartinės pašalpos skiriamos vadovaujantis Aprašu, kuriame nustatytos vienkartinės pašalpos skyrimo sąlygos, dydžiai, pateikiamų dokumentų sąrašas, pašalpų gavėjų teisės ir pareigos, Socialinės paramos skyriaus atsakomybė, sprendimų apskundimo tvarka. Savivaldybės administracija, remdamasi Aprašo 13 punktu ir atsižvelgusi į tai, kad V. J. 76 Eur dydžio vienkartinė pašalpa paskutinį kartą buvo paskirta Savivaldybės administracijos direktoriaus 2016 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini), o naują prašymą skirti vienkartinę pašalpą jis pateikė 2017 m. balandžio 4 d., t. y. nepraėjus 12 mėnesių nuo jam skirtos vienkartinės pašalpos, teigė, jog V. J. pateiktas prašymas Paramos teikimo komisijoje negalėjo būti nagrinėjamas. Pabrėžė, kad buities tyrimo aktas rengiamas ir kiti veiksmai atliekami tik tuo atveju, kai asmenspateiktas prašymas atitinka visus Aprašo 13 punkte nustatytus reikalavimus (b. l. 30-31).

Teismo posėdyje atsakovės Savivaldybės administracijos atstovas A. V. prašė atmesti V. J. skundą atsiliepime išdėstytais argumentais ir motyvais. Atsakovės atstovas pabrėžė, kad Savivaldybės administracija vykdo Socialinės paramos įstatymą ir neturi teisės pareiškėjui skiriamossocialinėspašalpos padidinti iki jo nurodyto 250 Eur dydžio. Paaiškino, kad sprendžiant dėl vienkartinės pašalpos, Savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrius ir jo įgalioti tarnautojai, atsižvelgę į tai, jog vienkartinė pašalpa gali būti skiriama kartą per metus,  ir į tai, kad V. J. nebuvo įgijęs teisės kreiptis prašymu, neatliko nustatytų veiksmų ir pareiškėjo prašymoneteikė Paramos teikimo komisijai. Atsakovės atstovas pažymėjo, kad pareiškėjo atvejis nepateko į Apraše nurodytą vienkartinių pašalpų skyrimo atvejų sąrašą.

Skundas atmetamas.

Byloje nustatyta, kad V. J. 2017 m. balandžio 4 d. prašymu,reg. Nr. (duomenys neskelbtini), kreipėsi į Savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrių ir prašė 2017 m. balandžio mėnesį skirti jam vienkartinę 5000 Eur dydžio pašalpą, o paskirtą socialinę pašalpą padidinti iki 250 Eur; tuo atveju, jei jam vienkartinė pašalpa nebūtų paskirta, surasti galimybę, kad Panevėžio miesto savivaldybei pavaldžios įmonės pareiškėjo įsiskolinimą už komunalines paslaugas nurašytų (b. l. 34). 

Savivaldybės administracijos Socialinių reikalų skyrius  2017 m. gegužės 2 d.  raštu  Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl socialinės paramos padidinimo, vienkartinės pašalpos skyrimo, įsiskolinimo nurašymo“ pareiškėjo prašymo netenkino (b. l. 35).

Savivaldybės administracijos Socialinių reikalų skyriaus 2017 m. birželio 7 d. pažymos Nr. (duomenys neskelbtini) duomenimis, V. J. 2017 m. kovo 17 d. sprendimu nuo 2017 m. kovo 1 d. iki 2017 m. birželio 1 d. buvo paskirta 102 Eur socialinė pašalpa; 2017 m. birželio 7 d. pažymos Nr. 3624  ir 2017 m. rugpjūčio 10 d. pažymos Nr. (duomenys neskelbtini) duomenimis,  V. J. 2015 m. gruodžio mėn. - 2016 m. gegužės mėn.  laikotarpiu buvo mokama 71,40 Eur, 2016 m. birželio mėn. - 2016 m. lapkričio mėn. laikotarpiu -  61,20 Eur, 2016 m. gruodžio mėn. - 2017 m. liepos mėn. laikotarpiu – 102,00 Eur  dydžio socialinė pašalpa, (b. l. 37-39, 64).

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl vietos savivaldybės viešojo administravimo subjekto administracinio sprendimo, priimto nepasiturinčiam asmeniui teikiamos piniginės socialinės paramos klausimu, teisėtumo ir pagrįstumo.

              Piniginės socialinės paramos teikimo principus, finansavimo šaltinius, piniginę socialinę paramą gaunančių asmenų teises ir pareigas, taip pat piniginės socialinės paramos, teikiamos nepasiturintiems gyventojams, kai suaugę asmenys yra išnaudoję visas kitų pajamų gavimo galimybes, rūšis, jų dydžius ir teikimo sąlygas reglamentuoja Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymas. Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems Panevėžio miesto gyventojams  klausimus reguliuoja Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems Panevėžio miesto gyventojams teikimo tvarkos aprašas, patvirtintas Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2015 m. kovo 26 sprendimu Nr. 1-68, ir Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2014 m. spalio 23 d. sprendimu patvirtintas Vienkartinių pašalpų skyrimo ir mokėjimo tvarkos aprašas, galiojantis nuo 2015 m. sausio 1 d. Išvardinti teisės aktai paskelbti Teisės aktų registre, identifikaciniai kodai - 2015-04859 ir 2014-14791. Be to, Panevėžio miesto savivaldybėje vienkartinių pašalpų skyrimo klausimus nagrinėja Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. birželio 2 d. įsakymu Nr.A-570 sudaryta Paramos teikimo komisija, jos veiklą reguliuoja šiuo įsakymu patvirtintas Paramos teikimo komisijos darbo reglamentas. Ginčo laikotarpiu Panevėžio miesto savivaldybėje  veikė Paramos teikimo komisija, sudarytaPanevėžio miesto savivaldybės tarybos 2015 m. kovo 26 d. sprendimu Nr. 1-68. Išvardinti teisės aktai paskelbti Panevėžio miesto savivaldybės tinklalapyje adresu: http://www.panevezys.lt/aktai.

Socialinės paramos įstatymo 4 straipsnis nustato, kad piniginę socialinę paramą savivaldybės teikia, vykdydamos savarankiškąją savivaldybių funkciją, finansuojamą iš savivaldybių biudžetų lėšų (1 punktas), ir įpareigoja savivaldybės tarybą patvirtinti piniginės socialinės paramos teikimo tvarką reglamentuojantį aprašą ir jame nustatyti pagrindus, kai socialinė parama skiriama kitais šiame įstatyme nenumatytais atvejais (skiriama vienkartinė pašalpa; apmokama skola už būstą; kompensuojamos išlaidos už didesnį karšto ir geriamojo vandens kiekį, negu šiame įstatyme nustatytas normatyvas; kompensuojamos šiame įstatyme nenurodytos būsto išlaikymo išlaidos ir kita) ir kuriems esant ši parama didinama, mažinama, skiriama ne visiems bendrai gyvenantiems asmenims, sustabdomas, nutraukiamas ar atnaujinamas jos mokėjimas (2 dalis).

Pareiškėjo ginčijamą Sprendimą Savivaldybės administracija motyvavo tuo, kad: 1) Aprašas nenumato galimybės skirti pareiškėjui vienkartinę pašalpą komunaliniams mokesčiams ar jų įsiskolinimui sumokėti; 2) pareiškėjas teisę kreiptis dėl vienkartinės pašalpos skyrimo įgis, praėjus 12 mėnesių nuo paskutinės pašalpos skyrimo 2016 m. gruodžio 21 d., t.y. po 2017 m. gruodžio 21 d.; 3) Socialinės paramos įstatymo 9 straipsnis vietos savivaldybių administracijoms nesuteikia teisės skirti didesnę nei 102 Eur, t. y. valstybės remiamų pajamų dydžio, socialinę pašalpą vienam gyvenančiam  asmeniui (b. l. 35).

Pareiškėjas skunde ir teismo posėdyje tvirtino, kad  jam skiriama socialinė pašalpa turi būti didinama iki 250 Eur, kadangi mokama 102 Eur dydžio socialinė pašalpa  neleidžia patenkinti būtiniausių poreikių, atsiskaityti su įvairias paslaugas teikiančiomis įmonėmis, likviduoti turimus įsiskolinimus. Pareiškėjas, remdamasis Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos užsakymu atlikto tyrimo ataskaitos duomenimis (paskelbtaadresu: http://www.fsf.vu.lt/dokumentai/ataskaita_mpd_151216f.pdf), pagal kuriuos, asmens (šeimos) minimalių poreikių vienam suaugusiam asmeniui dydis yra 238,35 Eur, tvirtino, kad jo gaunamos socialinės pašalpos dydis neprilygsta piniginių lėšų sumai, reikalingai patenkinti moksliniais tyrimais pagrįstus minimalius vieno suaugusiojo asmens poreikius.

Savivaldybės administracija atsiliepime ir jos atstovas teismo posėdyje nurodė, kad nustatant V. J. mokamos socialinės pašalpos dydį, remiamasiSocialinės pašalpos įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią, atsižvelgus į tai, jog pareiškėjas yra vienas gyvenantis asmuo ir neturi pajamų, jam skiriama 102 Eur dydžio socialinė pašalpa.

Pagrindinius principus, kuriais grindžiama vietos savivalda, nustato Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnis. Šiame straipsnyje įstatymų leidėjas nurodė kad savivaldybės vykdomųjų institucijų sprendimai turi būti grindžiami įstatymais, Vyriausybės ir (arba) savivaldybės tarybos sprendimais (4 punktas); savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla ir visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus (6 punktas). Vietos savivaldos institucijos, kaip viešojo administravimo subjektai, vykdydamos viešojo administravimo veiklą, privalo laikytis ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – Viešojo administravimo įstatymas) keliamų reikalavimų.  Viešojo administravimo įstatymo3 straipsnyje yra įtvirtinta viešojo administravimo subjektų pareiga vadovautis įstatymų viršenybės, objektyvumo, proporcingumo ir kitais viešojo administravimo principais. Be to, viešojo administravimo subjektas yra saistomi gero administravimo principo, kuris, pagal teisminėje praktikoje suformuotą aiškinimą, reikalauja, jog valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, veiktų rūpestingai ir atidžiai, užtikrintų, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 4 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A502-134/2012, 2013 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-708/2013, 2014 m. balandžio 22 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A143-816/2014).

Teismas, atsižvelgęs į nurodytą teisinį reguliavimą ir jo taikymo aiškinimą, daro išvadą, kad įgalioto vietos savivaldybės viešojo administravimo subjekto sprendimas piniginės socialinės  paramos klausimu turi atitikti ne tik specialiųjų, bet ir bendrųjų teisės aktų keliamus reikalavimus. 

Socialinės paramos įstatymo 3 straipsnio 1 punkte numatyta viena iš piniginės socialinės paramos rūšių – socialinė pašalpa, kurios gavimo sąlygos įtvirtintos Įstatymo 7 straipsnyje.  Įstatymo leidėjas įpareigojo vietos savivaldybės tarybas piniginės socialinės paramos teikimo tvarką reglamentuojančiame  apraše numatyti pagrindus, kuriems esant, socialinė parama didinama, mažinama, skiriama ne visiems bendrai gyvenantiems asmenims, sustabdomas, nutraukiamas ar atnaujinamas jos mokėjimas. Panevėžio miesto savivaldybės taryba Aprašo 29 punkte nustatė, kad bendrai gyvenantiems asmenims arba vienam gyvenančiam asmeniui papildomai skiriama socialinė pašalpa, kurios dydis lygus 50 procentų socialinės pašalpos, mokėtos per praėjusius 12 mėnesių iki įsidarbinimo, vidutinio dydžio, už kiekvieną su darbo ar tarnybos santykiais susijusį mėnesį, bet ne ilgiau kaip 6 mėnesius, jeigu vienas gyvenantis asmuo arba bendrai gyvenantys asmenys atitinka visas 29.1-29.4 punktuose nustatytas sąlygas. Aplinkybių, jog pareiškėjas atitinka šias Aprašo 29 punkto nuostatas, V. J. nenurodė, jų nenustatyta ir nagrinėjant bylą. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas ilgą laiką, įskaitant ir 2016 m. – 2017 m., nedirba, Panevėžio teritorinėje darbo biržoje yra registruotas  kaip ieškantis darbo (b. l. 65-67).

Įstatymų leidėjas Socialinės pašalpos įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje įtvirtino nuostatą, kad socialinės pašalpos dydis vienam gyvenančiam asmeniui, turinčiam teisę ją gauti, sudaro 100 procentų skirtumo tarp valstybės remiamų pajamų vienam gyvenančiam asmeniui ir vidutinių vieno gyvenančio asmens pajamų per mėnesį. Pagal 2008 m. liepos 15 d. priimto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos išmokų atskaitos rodiklių ir bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio nustatymo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punktą, valstybės remiamos pajamos suprantamos kaip rodiklis, taikomas nustatant pajamas ir turto vertę, suteikiančias teisę asmenims gauti teisės aktų reglamentuotą socialinę paramą, taip pat apibrėžiant ir apskaičiuojant teisės aktų nustatytus dydžius. Šio straipsnio  4 dalis teisę tvirtinti socialinės apsaugos išmokų atskaitos rodiklius, bazinį bausmių ir nuobaudų dydį suteikė Lietuvos Respublikos Vyriausybei. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2014 m. rugsėjo 10 d. nutarimu Nr. 923 patvirtino, kad nuo 2015 m. sausio 1 d. valstybės remiamos pajamų dydis yra 102 Eur.

Teismas, remdamasis aukščiau nurodytu teisiniu reguliavimu, daro išvadą, kad Socialinės paramos skyrius tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias socialinės pašalpos, skiriamos vienam gyvenančiam asmeniui, turinčiam teisę ją gauti, dydžio nustatymą, ir pagrįstai atsisakė padidinti pareiškėjui skiriamą socialinę paramą iki jo nurodyto 250 Eur dydžio. Dėl šios priežasties nėra pagrindo šią Sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) dalį pripažinti neteisėta ir naikinti.

Pareiškėjas kaip neteisėtą ginčijo Savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus sprendimą neskirti jam 5 000 Eur dydžio vienkartinės pašalpos.  

Aprašo 2 punkte nustatyta, kad vienkartinės pašalpos skiriamos iš Panevėžio miesto savivaldybės biudžeto lėšų Savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu, pasiūlius Paramos teikimo komisijai, vadovaujantis šios komisijos darbo reglamentu. Paramos teikimo komisijos atliekamos funkcijos nurodytos Paramos teikimo komisijos darbo reglamento 7 punkte. Pagal šį punktą, Paramos teikimo komisija įgaliota priimti sprendimus dėl vienkartinių pašalpų ir kitokios paramos iš Savivaldybės ir valstybės biudžetų skyrimo, spręsti kitus aktualius klausimus socialinės paramos teikimo srityje (7.1 punktas); peržiūrėti sprendimą, jeigu pareiškėjas pateikia papildomų dokumentų, turinčių įtakos socialinės paramos skyrimui (7.2 punktas); teikti  Socialinės paramos skyriui siūlymus, pagal kuriuos nustatyta tvarka rengiami Savivaldybės administracijos direktoriaus  įsakymų projektai (7.3 punktas). Išanalizavęs šias teisės normų nuostatas,  teismas vertina, kad Paramos teikimo komisijos pasiūlymas turi rekomendacinį pobūdį, galutinį sprendimą vienkartinės pašalpos klausimu priima Savivaldybės administracijos direktorius.

Aprašo 24.1 punktas nustato, kad už tinkamą dokumentų priėmimą, jų rengimą, pašalpų išmokėjimą atsako Socialinės paramos skyrius. Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. A-190 patvirtinto Socialinės paramos skyriaus vedėjo pareigybės aprašymo (paskelbta adresu:http://www.panevezys.lt/aktai) 7.6 punktas suteikia šiam valstybės tarnautojui teisę skyriaus vardu priimti sprendimus socialinės paramos teikimo klausimais.Pagal Aprašo 3 punktą, kreiptis dėl pašalpos turi teisę asmenys, nuolat gyvenantys Panevėžio mieste ir deklaravę gyvenamąją vietą Panevėžyje arba įrašyti į apskaitą prie Panevėžio miesto savivaldybės. Aprašo 13 punktas nustato, kad vienkartinė pašalpa skiriama vieną kartą per metus; bendrai gyvenantis asmuo arba vienas gyvenantis asmuo turi teisę kreiptis dėl pašalpos ir ši pašalpa gali būti skiriama praėjus 12 mėnesių, skaičiuojant nuo paskutinės pašalpos skyrimo dienos. Teismo sprendžia, kad toks teisinis reguliavimas reiškia, jog kreiptis dėl vienkartinės pašalpos turi teisę asmuo, atitinkantis visas Aprašo 3 ir 13 punktuose nustatytas sąlygas.

Bylos duomenimis, V. J., kaip Panevėžio mieste nuolat gyvenantis ir jame deklaravęs gyvenamąją vietą, atitiko Aprašo 3 punkte įtvirtintą kriterijų. Savivaldybės administracijos  direktoriaus 2016 m. gruodžio 21 d. įsakymo Nr. AF-359 ir 2017 m. birželio 7 d. pažymos Nr. (duomenys neskelbtini) duomenimis,  V. J. 2016 m. buvo paskirta ir išmokėta 76 Eur dydžio vienkartinė pašalpa; pareiškėjas prašymu skirti vienkartinę pašalpą, dėl kurio priimtas ginčijamas Sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini), kreipėsi 2017 m. balandžio 4 d. (b. l. 34, 38, 40).

Teismas, atsižvelgęs į aukščiau nurodytas aplinkybes, sprendžia, jog Savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrius, įvertinęs pareiškėjo prašyme nurodytas faktines aplinkybes ir disponuodamas turimais duomenimis apie jam suteiktą piniginę socialinę paramą, pagrįstai nustatė, kad V. J., kaip vienas gyvenantis asmuo, prašymu skirti vienkartinę pašalpą į Savivaldybės administraciją kreipėsi nesilaikydamas Aprašo 13 punkte nustatyto termino ir todėl nėra įgijęs teisės į naujai skiriamą vienkartinę pašalpą. Teismo vertinimu, Socialinės paramos skyrius, nustatęs šias aplinkybes ir vykdydamas Aprašo 24.1 punktą, neprivalėjo imtis veiksmų bei atlikti procedūrų, skirtų dokumentams, teikiamiems vienkartinės pašalpos skyrimo klausimą svarstančiai Paramos teikimo komisijai, parengti.

Remiantis tuo, kas nurodyta, pareiškėjo teiginiai, kad Savivaldybės administracijos sprendimas neskirti jam vienkartinės pašalpos priimtas pažeidus Apraše nustatytas procedūrines taisykles, vertinami kaip nepagrįsti ir jais nesiremiama.

Išanalizavus Aprašo 17.1-17.5 punktų turinį, daroma išvada, kad juose Panevėžio miesto savivaldybės taryba nustatė ne tik skiriamų vienkartinių pašalpų dydžius, bet ir numatė atvejus, kada vienkartinės pašalpos gali būti skiriamos.Pagal Aprašo 19 punktą, Paramos teikimo komisijaisuteikta  teisė vienkartines pašalpas skirti ir kitais šiame apraše nenurodytais atvejais. Sąrašas atvejų, kada Paramos teikimo komisija neskiria vienkartinės pašalpos, pateiktas 18.1-18.10 punktuose. Teismas sprendžia, kad tiek Paramos teikimo komisija, svarstanti asmenų prašymus ir teikianti dėl jų pasiūlymus, tiek Savivaldybės administracijos direktorius, priimantis galutinį įsakymą vienkartinės pašalpos klausimu, tiek ir Socialinės paramos skyriaus vedėjas, priimantis administracinius sprendimus socialinės paramos teikimo klausimais, aukščiau nurodytas Aprašo nuostatas privalo taikyti kartu su Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2015 m. kovo 26 sprendimo Nr. 1-68 2-uoju punktu. Panevėžio miesto savivaldybės taryba, tvirtindama  Aprašą, šio sprendimo 2-ajame punkte įtvirtino įsakmią nuostatą, kad Panevėžio miesto savivaldybėje socialinė parama neskiriama kitais Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatyme nenumatytais atvejais: neapmokėti skolų už būstą, nekompensuoti išlaidų už didesnį karšto ar geriamojo vandens kiekį, negu nustatytas šiame įstatyme normatyvas, nekompensuoti šiame įstatyme nenurodytų būsto išlaikymo išlaidų ir kita.

Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, daroma išvada, kad Savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus sprendimą neskirti pareiškėjui 5 000 Eur vienkartinės pašalpos pagrindžiantis teiginys, jog Apraše nėra numatyta galimybė vienkartinę pašalpą skirti komunaliniams mokesčiams ir įsiskolinimams padengti, yra pagrįstas sistemiškai taikomų teisės normų nuostatomis.

V. J. skundu prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – Konstitucinis Teismas) prašymu išaiškinti, ar pagal ginčo nagrinėjimo metu galiojančius teisės aktus asmens gaunamos socialinės išmokos nepažeidžia žmogaus oraus gyvenimo Lietuvos Respublikoje konstitucinės doktrinos. Pareiškėjas skunde motyvų nesuformulavo, juosišdėstė ir pagrindžiančius argumentus pateikė, teikdamas paaiškinimus teismo posėdyje. Pareiškėjas vertino, kad Savivaldybės administracijos veiksmai ir sprendimaipiniginės socialinės paramos kausimais pažeidžia jo, kaip žmogaus, konstitucines teises, įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 21, 48, 52 straipsniuose. Pareiškėjo teigimu, tai, kad jis verčiamas gyventi nepritekliuje, kęsti alkį ir šaltį, negauti medicininių paslaugų, reiškia, jog yra pažeidžiamas Konstitucijoje įtvirtintas draudimas žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis. Vertino, kad valstybės vykdoma socialinė politika neatitinka nūdienos reikalavimų, negarantuoja asmens teisės į socialinę apsaugą, socialinę paramą nedarbo atveju, pažeidžia nuosavybės neliečiamumo principą.

Savivaldybės administracija atsiliepime nurodė, kad nėra pagrindo abejoti, kad socialinės paramos teikimą reguliuojančios Socialinės paramos įstatymo nuostatos prieštarautų Konstitucijai (b. l. 31). Teismo posėdyje tokiai  atsakovės pozicijai pritarė ir jos atstovas A. V.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų įstatymo (toliau – ABTĮ) 4 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Teismas, nustatęs, kad yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Taikant šią administracinių bylų proceso teisės normą,  atsižvelgiama į suformuotą ABTĮ 4 straipsnio 1 dalies taikymo teisminę praktiką. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui ir kad įstatymas šios teismo teisės nesieja su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais. Tai reiškia, kad tik teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-78/2012).

Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra pateikęs aiškinimą, kad Konstitucijos 52 straipsnio nuostatos, laiduojančios teisę į socialinį aprūpinimą, įpareigoja valstybę nustatyti pakankamas tos teisės įgyvendinimo ir teisinio gynimo priemones; valstybė turi kurti tokią socialinio aprūpinimo sistemą, kuri padėtų išlaikyti asmens orumą atitinkančias gyvenimo sąlygas, o prireikus suteiktų asmeniui būtiną socialinę pagalbą (2007 m. rugsėjo 26 d., 2010 m. gruodžio 14 d., 2012 m. vasario 6 d. nutarimai). Pagal Konstitucinio Teismas pateiktą išaiškinimą, Konstitucijos 52 straipsnis, kuriame nustatyti socialinės paramos pagrindai, aiškintinas kartu su Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalimi, nustatančia, jog  kiekvienas žmogus turi teisę į socialinę apsaugą nedarbo atveju, bei konstituciniu teisinės valstybės principu ir kitomis susijusiomis Konstitucijos normomis ir principais. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą valstybės pareigą užtikrinti kiekvieno žmogaus teisę į socialinę apsaugą nedarbo atveju, yra konstatavęs, kad jei asmuo dėl tam tikrų priežasčių netenka darbo ir negali pasirūpinti savo gerove, valstybei kyla pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį asmeniui būtų užtikrinta socialinė parama nedarbo atveju. Įstatymų leidėjas gali pasirinkti ir įstatymuose įtvirtinti minėtos paramos modelį, įskaitant ir įvairias šios paramos  formas, tačiau jo pasirinktas teisinis reguliavimas neturi sukurti prielaidų atsirasti tokiai situacijai, kai asmuo, dėl tam tikrų priežasčių netekęs darbo, negautų atitinkamos socialinės paramos (2008 m. gruodžio 24 d. nutarimas). Be to, Konstitucinis Teismas,  aiškindamas Konstitucijos 52 straipsnį, yra nurodęs ir tai, kad būtina atsižvelgti ir į konstitucinį teisinės valstybės principą (2003 m. gruodžio 3 d. nutarimas). Konstitucinio teisinės valstybės principo turinį Konstitucinis Teismas aiškina neatsiejamai nuo Konstitucijos preambulėje skelbiamo atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės siekio ir atskleidžia  įvertinant visas Konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes ir atsižvelgiant į įvairių kitų konstitucinių principų turinį. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teisingumas yra vienas pagrindinių teisės, kaip socialinių santykių reguliavimo priemonės, tikslų, viena svarbiausių moralinių vertybių ir teisinės valstybės pagrindas. Konstitucinio Teismo aiškinimu, Konstitucijos 52 straipsnis, jos preambulėje įtvirtintas atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekis, konstituciniai valstybės socialinės orientacijos, socialinio solidarumo principai suponuoja tai, kad socialinės paramos santykių teisinio reguliavimo turinį gali lemti įvairūs veiksniai, tarp jų  - ir  valstybės bei visuomenės ištekliai, materialinės ir finansinės galimybės, poreikis užtikrinti valstybės finansinį stabilumą, ūkio tvarumą ir plėtrą. Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į šiuos veiksnius ir atitinkamai reguliuodamas socialinio aprūpinimo santykius, turi plačią diskreciją pasirinkti ir įstatymu įtvirtinti socialinės paramos rūšis, finansinės paramos dydžius nedarbo atveju. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, jog Konstitucijoje įtvirtintas socialinio solidarumo principas nepaneigia asmeninės atsakomybės už savo likimą, todėl socialinės apsaugos teisinis reguliavimas turi būti toks, kad būtų sudarytos prielaidos ir paskatos kiekvienam visuomenės nariui pačiam pasirūpinti savo gerove, o ne pasikliauti vien valstybės laiduojama socialine apsauga (2012 m. vasario 6 d., 2012 m. vasario 27 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad asmens teisė į socialinę paramą ir apskritai į socialinę apsaugą aiškintina atsižvelgiant į Konstitucijoje įtvirtintus socialinės darnos ir teisingumo imperatyvus. Tai reiškia, kad asmeniui teikiama socialinė parama neturi virsti privilegija, ji neturi sudaryti prielaidų asmeniui nesistengti ieškoti galimybių užtikrinti sau ir savo šeimai žmogaus orumą atitinkančiųgyvenimo sąlygų, pačiam nesiekti gauti pajamų. Pagal Konstitucinio Teismo išaiškinimą,   įstatymų leidėjui pagal Konstituciją kyla pareiga įstatymu nustatyti tokius socialinės paramos teikimo pagrindus ir sąlygas, socialinės paramos rūšis ir dydžius, kad būtų sudarytos prielaidos ir paskatos kiekvienam visuomenės nariui pirmiausia pačiam pagal išgales stengtis pasirūpinti savo ir savo šeimos gerove, prisidėti prie visos visuomenės gerovės.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo pateikus argumentus, atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo jurisprudenciją socialinės paramos klausimais, konstatuoja, kad nekyla pagrįstų abejonių dėl nagrinėjamoje byloje taikomos Socialinės paramos įstatymo 9 straipsnio 1 dalies, reglamentuojančios socialinės pašalpos dydį vienam gyvenančiam asmeniui, atitikimo Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui. 

Apibendrinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes ir įvertinęs jas patvirtinančius įrodymus, teismas sprendžia, kad Savivaldybės administracijos priimtas individualus administracinis aktas, kuriame įtvirtinta viešojo administravimo subjekto valia netenkinti V. J. prašymų iki 250 Eur padidinti skiriamą socialinės pašalpą ir skirti 5000 Eur vienkartinę pašalpą, yra pagrįstas objektyviai nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir tinkamai parinktomis teisės normomis.Dėl šios priežasties pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą ir naikinti Sprendimą nėra. Atmetus kaip nepagrįstą pagrindinį skundo reikalavimą dėl administracinio akto panaikinimo, atmetamas ir išvestinis reikalavimas dėl viešojo administravimo subjekto įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

n u s p r e n d ž i a:

pareiškėjo V. J. skundą dėl individualaus administracinio akto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus atsakovei Panevėžio miesto savivaldybės administracijai atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.

Teisėjos:                                                                                    Nijolė  Čekanauskienė

Dalia Pranckienė

DalytėZlatkuvienė