Administracinė byla Nr. A-2726-520/2020

 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02530-2019-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gruodžio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo G. J. ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjas G. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), (toliau – ir atsakovas) 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2.       Pareiškėjas nurodė, kad jis nuo 2007 m. vasario mėnesio iki 2019 m. birželio 24 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, nes buvo pažeisti teisės aktuose nustatyti reikalavimai dėl minimalaus ploto, tenkančio vienam kameroje laikomam asmeniui. Laikymas tokiomis sąlygomis pareiškėjui sukėlė įvairius nepatogumus (trūko šviežio oro, nes neveikė ventiliatoriai, o vėdinimas per langus buvo nepakankamas). Lukiškių TI-K kamerose buvo pažeista jo teisė į privatumą atliekant gamtinius reikalus, nes sanitariniai mazgai kamerose atskirti tik sienele, nuo 2016 m. gruodžio mėnesio ir užuolaida, tačiau pareiškėjas galėjo būti stebimas pareigūnų pro duryse esantį stebėjimo langelį ir kameroje esančių kitų asmenų. Dėl nurodytų aplinkybių pareiškėjui kilo neturtinė žala.

3.       Atsakovo atstovas Vilniaus pataisos namai (toliau – ir atsakovo atstovas, Vilniaus PN) atsiliepime į skundą prašė jį atmesti ir taikyti sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą.

4.       Atsakovo atstovas nurodė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui tenkantis plotas gyvenamosiose kamerose atitiko teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Sanitarinis mazgas kamerose atskirtas nuo likusio kameros ploto sienele, kuri yra ne mažesnė kaip 1,5 m aukščio ir toks jo įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nekonkretizuoti, jis neįrodė, kad skunde minimi Lukiškių TI-K trūkumai sukėlė konkrečias neigiamas pasekmes pareiškėjui. Pareiškėjo skunde minimi trūkumai ir kilę neigiami išgyvenimai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, o patirti nepatogumai labiau sietini su jo paties elgesiu, kuris lėmė pareiškėjo patekimą į laisvės atėmimo vietą.

II.

5.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. rugsėjo 26 d. sprendimu pareiškėjo G. J. skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjui iš atsakovo 800 Eur neturtinei žalai atlyginti. 

6.       Teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalinamas nuo 2007 m. vasario mėnesio iki 2019 m. birželio 24 d. Pareiškėjas skundą dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K teismui pateikė 2019 m. liepos 8 d., todėl praleido terminą reikšti reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, patirtą nuo 2007 m. vasario mėn. iki 2016 m. liepos 7 d. Teismas nurodė, jog byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Teismas ex officio (pagal pareigas) taip pat nenustatė senaties termino atnaujinimo pagrindų, todėl atsakovo atstovo prašymą tenkino ir pareiškėjo skundui taikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą, reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, patirtą nuo 2007 m. vasario mėnesio iki 2016 m. liepos 7 d., atmetė. Teismas pažymėjo, kad byloje vertinamos pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K sąlygos nuo 2016 m. liepos 8 d. iki 2019 m. birželio 24 d (toliau – ir ginčo laikotarpis).

7.       Teismas nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu (1 082 paras) pareiškėjas buvo kameroje Nr. 52 (plotas 7,94 kv. m) vienas ir kameroje Nr. 76 (plotas 7,52 kv. m) kartu su kitu asmeniu. Teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjui Vilniaus PN kamerose tekdavo nuo 3,76 kv. m iki 7,94 kv. m, todėl ploto norma, turinti tekti kameroje laikomam vienam asmeniui, nebuvo pažeista. Teismas taip pat nenustatė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimo iš kameros ploto išskaičiavus sanitarinio mazgo užimamą plotą.

8.       Teismas dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su privatumo pažeidimu, aptarė Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, 14.5 punktą, Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, 16.5 punktą, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką privatumo užtikrinimo aspektu ir pažymėjo, kad tiek pareiškėjas, tiek atsakovo atstovas nurodė, jog Lukiškių TI-K kamerose sanitarinis mazgas nuo bendros kameros erdvės atskirtas užuolaida nuo 2016 m. gruodžio mėnesio.

9.       Teismas darė išvadą, kad pareiškėjui nuo 2016 m. gruodžio 1 d. iki 2019 m. vasario 20 d. (812 parų) buvo užtikrinta teisė į privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais, nes kamerose esantis sanitarinis mazgas nuo bendros kameros erdvės buvo atskirtas 1,5 m aukščio pertvara bei užuolaida, be to, pareiškėjas buvo laikomas vienas, o likusias 270 parų buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė būti laikomam kamerose, kuriose jam būtų užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, nes pareiškėjas kamerose buvo laikomas kartu su kitu asmeniu ir jose nebuvo atskiros sanitarinio mazgo kabinos (2019 m. vasario 21 d.–2019 m. birželio 24 d.) arba buvo laikomas vienas kameroje, kurioje nebuvo įrengta užuolaida (2016 m. liepos 8 d.–2016 m. lapkričio 30 d.). Teismas sprendė, kad pareiškėjas 270 parų buvo laikomas kamerose, neužtikrinant jo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, t. y. sąlygomis, pažeidžiančiomis Konvencijos 8 straipsnį.

10.       Teismas vertino, jog pareiškėjas skunde nenurodė konkrečių faktinių aplinkybių, t. y. kokie konkrečiai pareigūnai, kokiomis dienomis su juo galbūt neteisėtai elgėsi, todėl pareiškėjo pretenzijas dėl pareigūnų netinkamo elgesio atmetė.

11.       Teismas sprendė, kad pareiškėjas dėl nustatyto pažeidimo (270 parų neužtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu) galėjo patirti tam tikrų nepatogumų, todėl yra pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Teismas nustatė, kad padarytų pažeidimų patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 800 Eur.

III.

12.       Pareiškėjas G. J. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 26 d. sprendimą ir priteisti jam iš atsakovo 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

13.       Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

13.1.                      Konvencija nustato dvi absoliučias teises – teisę į gyvybę (2 str.) ir teisę nepatirti nežmoniško elgesio (3 str.). Absoliučioms teisėms negali būti taikomi jokie apribojimai. Konvencijos 3 straipsnis nenustato jokio senaties termino, todėl tokio termino negali nustatyti ir nacionalinė teisė;

13.2.                      Lukiškių TI-K nei vienoje kameroje, kurioje pareiškėjas atliko bausmę, nebuvo atskiros patalpos sanitariniam mazgui. Visose kamerose buvo tik unitazas, iš vienos pusės atitvertas 1,5 m aukščio sienele. Sanitariniame mazge nebuvo įrengta jokia ventiliacijos sistema, nebuvo prausyklos, veidrodžio, stovėjo tik klozetas, kuris užėmė 0,70 kv. m. Atlikus gamtinius reikalus, kameroje jausdavosi nemalonus kvapas. Pareiškėjas, atlikdamas gamtinius reikalus, jausdavo baimę, kad bet kuriuo momentu gali būti atidarytos kameros durys ir jis gali būti užkluptas pareigūnų. Taip jau buvo atsitikę ne vieną kartą. Nuo 2016 m. gruodžio mėnesio įrengtos užuolaidos nedavė jokio teigiamo rezultato, nes kojos buvo išlindusios ir visiems matomos. Teismas neteisingai nustatė, kad pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu buvo neužtikrintas tik 270 parų. Kadangi teismas pritaikė 3 metų senaties terminą, tai už visą šį laikotarpį ir turėjo būti priteista neturtinė žala. Nėra jokio skirtumo, ar pareiškėjas gyveno vienas, ar su kitu asmeniu, sanitarinis mazgas nepasikeitė, jis buvo ne kartą užkluptas pareigūnų, atliekantis gamtinius reikalus;

13.3.                      Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde nenurodė faktinių aplinkybių, kas ir kada su juo neteisėtai elgėsi. Pareiškėjas neturi galimybių užfiksuoti pažeidimus ar pareigūnų neteisėtus veiksmus, nes neturi nei fotoaparato, nei telefono. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodyta, kad iš pareiškėjo nėra būtina reikalauti pagrįsti patirtą žalą ir kančias, nes pagal EŽTT praktiką toks formalus įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą žalos atlyginimą.

14.       Atsakovo atstovas Vilniaus PN apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

15.       Atsakovo atstovo apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

15.1.                      Teismas konstatavo, kad egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą už pareiškėjo laikymą teisės aktų reikalavimų neatitinkančiose kamerose, tačiau nemotyvavo, kodėl pažeistai teisei apginti nepakanka vien pažeidimo pripažinimo. Neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, vertindamas ir aiškindamasis individualias bylai svarbias aplinkybes ir kitus reikšmingus kriterijus. Pareiškėjas turėjo teismui pateikti kuo daugiau ir kuo svarbesnių bei reikšmingų aplinkybių, patvirtinančių neturtinės žalos kilimo faktą, o teismo nustatyta atlygintinos neturtinės žalos suma nėra pagrįsta jokiais objektyviais kriterijais;

15.2.                      Teismas išsamiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pareiškėjui pasekmių, išgyvenimų, priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, o pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ir psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui, todėl teismo pozicija vertintina kaip neargumentuota;

15.3.                      Byloje nustatyti pažeidimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui. Šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

16.       Atsakovo atstovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti bei tenkinti atsakovo atstovo apeliacinį skundą.

17.       Atsakovo atstovas nurodo, kad pareiškėjas savo apeliacinį skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, jo nusiskundimai abstraktūs, bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Pareiškėjo nurodytas žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais. Nagrinėjamu atveju nėra būtinosios CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

18.       Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui G. J. iš atsakovo Lietuvos valstybės pagal CK 6.271 straipsnį dėl neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K.

19.       Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, susijusias su pareiškėjui neužtikrintomis tinkamomis kalinimo sąlygomis ir jo patirta neturtine žala, atsakovo atstovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad Lukiškių TI-K 270 parų neužtikrino pareiškėjui privatumo jam naudojantis sanitariniais mazgais, t. y. pažeidė Konvencijos 8 straipsnį, o pareiškėjas dėl to patyrė neturtinę žalą, kuri jam atlygintina priteisiant 800 Eur kompensaciją. Kitos pareiškėjo pretenzijos nepripažintos pagrįstomis ir įrodytomis, taip pat netenkintas skundo reikalavimas priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjo reikalavimui atsakovo atstovo prašymu buvo taikytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas ir dėl to pareiškėjo skundo reikalavimas priteisti neturtinės žalos, patirtos nuo 2007 m. vasario mėnesio iki 2016 m. liepos 7 d. (įskaitytinai), atlyginimą atmestas.

20.       Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinius skundus pateikė pareiškėjas ir atsakovas. Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisti jo skunde nurodytą neturtinės žalos atlyginimo dydį (10 000 Eur), nes nesutinka su taikytu ieškinio senaties terminu ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, susijusiomis su jo privatumo pažeidimu. Atsakovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Atsakovas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas nemotyvavo, kodėl priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl patirtos neturtinės žalos, todėl nėra jokio pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą.

21.       Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinių skundų argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šioje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

22.       Dėl ieškinio senaties termino EŽTT yra nurodęs, jog teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių nustatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, nustatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

23.       Atsižvelgus į aptartą EŽTT jurisprudenciją, nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiu, jog ieškinio senaties terminas negali būti įtvirtintas nacionalinėje teisėje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra nurodęs, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais (CK 6.271 str.) padarytos žalos atlyginimo (ABTĮ 17 str. 1 d. 3 p.), taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011; 2014 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-134/2014 ir kt.).

24.       CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Šio teisinio reguliavimo kontekste pabrėžtina, kad teismas negali taikyti ieškinio senatį savo iniciatyva ir gali taikyti tik tuo atveju, jei ginčo šalis reikalauja. Šiuo atveju atsakovo atstovas pareiškė reikalavimą taikyti byloje ieškinio senatį, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ją taikė ir teisingai nustatė, kad pareiškėjui 2019 m. liepos 8 d. (spaudas ant voko, b. l. 4) pateikus skundą teismui dėl neturtinės žalos atlyginimo už kalinimą netinkamomis sąlygomis Lukiškių TI-K nuo 2007 m. vasario mėnesio iki 2019 m. birželio 24 d., ieškinio senatis taikytina dėl pareiškėjo reikalavimo dalies nuo 2007 m. vasario mėnesio iki 2016 m. liepos 7 d.

25.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-792-1062/2017; kt.). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui.

26.       Įvertinus tai, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintas teises (niekas negali būti kankinamas, su niekuo neturi būti žiauriai, nežmoniškai ar žeminant jo orumą elgiamasi, ar jis baudžiamas), dėl kurių pažeidimo jis patyrė dvasinius išgyvenimus bei kitus nepatogumus, pripažintina, kad pareiškėjas turėjo suvokti, jog jo teisės kalėjimo Lukiškių TI-K metu buvo pažeidžiamos neigiamų patyrimų, t. y. pareiškėjas turėjo suvokti patį žalos faktą. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismui nepateikė jokių įrodymų dėl objektyvių aplinkybių, lėmusių tai, kad jis, būdamas pakankamai apdairus ir rūpestingas, iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises.

27.       Byloje nustačius, kad ieškinio senaties terminas praleistas ir nėra pagrindo jį atnaujinti, o ginčo šalis reikalauja ieškinio senatį taikyti, teismas gali skundą atmesti, motyvuodamas vien ieškinio senaties termino pasibaigimu. Tokiu atveju, teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstyti argumentų dėl pareikšto materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo nebūtina, pakanka teismo sprendimą motyvuoti ieškinio senaties taikymu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-429-442/2016; kt.).

28.       Taigi nagrinėjamu atveju yra reikšmingos aplinkybės, susijusios su pareiškėjo skunde pareikštomis pretenzijomis dėl kalinimo sąlygų nuo 2016 m. liepos 8 d. iki 2019 m. birželio 24 d., t. y. iš viso 1 082 paras.

29.       Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjas 812 parų (2016 m. gruodžio 1 d.–2019 m. vasario 20 d.) Lukiškių TI-K buvo laikomas vienas kameroje, kurioje sanitarinis mazgas nuo bendros kameros erdvės buvo atskirtas 1,5 m aukščio pertvara bei užuolaida, sprendė, jog buvo užtikrinta pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais, konstatavo Konvencijos 8 straipsnio pažeidimą, nustatęs, jog pareiškėjas 270 parų buvo laikomas kameroje kartu su kitu asmeniu ir joje nebuvo atskiros sanitarinio mazgo kabinos (2019 m. vasario 21 d.–2019 m. birželio 24 d.) arba pareiškėjas buvo laikomas vienas kameroje, kurioje nebuvo įrengta užuolaida (2016 m. liepos 8 d.–2016 m. lapkričio 30 d.).

30.       Iš pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų matyti, kad pareiškėjas savo privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais pažeidimą visu ginčo laikotarpiu, nepaisant to, ar kameroje buvo laikomas vienas, ar su kitu asmeniu, sieja su tuo, jog jis, besinaudojantis sanitariniais įrenginiais, buvo stebimas pareigūnų pro duryse esantį stebėjimo langelį. Pareiškėjas nurodo, kad užuolaidos nepakankamai apsaugojo jo privatumą ir jis ne kartą buvo užkluptas pareigūnų, atliekantis gamtinius reikalus.

31.       Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo pirmosios instancijos teismui išsakytas pretenzijas dėl jam neužtikrinto privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, atsakovo atstovo atsiliepimo į skundą argumentus, kad Lukiškių TI-K pareigūnai nuolat stebi suimtuosius ir nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, kurios įrengtos vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo taisyklių reikalavimais, Turto valdymo skyriaus pranešime „Dėl G. J. skundo“ esantį nurodymą, kad nuo 2016 metų gruodžio mėnesio iki 2017 metų kovo mėnesio buvo įrengtos užuolaidos, kurios uždengė matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse, o šias užuolaidas užsitraukti turėjo patys suimtieji ir nuteistieji, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo pretenzijų dėl jo privatumo pažeidimo, kai jis kameroje buvo vienas ir jam užsitraukus užuolaidą jis negalėjo būti stebimas pareigūnų, nepripažino pagrįstomis. Pažymėtina, kad pareiškėjas nenurodė, kokie konkrečiai pareigūnai, kokiomis dienomis su juo galbūt neteisėtai elgėsi, t. y. stebėjo, kai jis naudojosi sanitariniu mazgu. 

32.       Vertinant pareiškėjo argumentus apie tai, kad pats užuolaidos įrengimas kėlė nepatogumus, pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad netinkamo sanitarinio mazgo įrengimas, kai asmuo kameroje kali vienas, yra mažesnio masto ir nesukelia asmeniui tokių intensyvių neigiamų išgyvenimų, kokius jis patiria turėdamas pasinaudoti tualetu, kai kameroje nuolat yra kitas asmuo (žr., pvz., 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2177-415/2020).

33.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo naujas aplinkybes, kurių nebuvo nurodęs pirmosios instancijos teismui, t. y. dėl sanitarinio mazgo įrengimo (nebuvo prausyklos, veidrodžio, kameroje jausdavosi nemalonus kvapas). ABTĮ 134 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Naujais reikalavimais nelaikomi reikalavimai, neatsiejamai susiję su jau pareikštais reikalavimais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1041-261/2016; kt.). Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą. Vadovaudamasi ABTĮ 134 straipsnio 6 dalimi ir minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teisėjų kolegija pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių, susijusių su sanitarinio mazgo įrengimu, nenagrinėja.

34.       Vertindama atsakovo atstovo apeliacinio skundo argumentus, jog byloje nustatyti pažeidimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui, teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju pagrįstai nustatytas Konvencijos 8 straipsnio pažeidimas, o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017; kt.).

35.       Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

36.       Atsakant į klausimą, ar pareiškėjui priteistas 800 Eur neturtinės žalos atlyginimas šiuo atveju laikytina proporcinga pareiškėjo patirtų išgyvenimų kompensavimo priemone, pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014; kt.). Nustačius kalinamo asmens privatumo naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimą, konstatuotina, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka šio asmens pažeistai teisei apginti ir patirtos neturtinės žalos atlyginimas tokiam asmeniui priteisiamas pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1644-520/2018, kt.).

37.       Atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimo ir jo sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į kitus teismų praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; kt.) suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priteista 800 Eur suma laikytina adekvačia ir teisinga kompensacija pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti. Vertinant pareiškėjui priteistą neturtinės žalos atlyginimą taip pat atsižvelgiama į tai, jog byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, jog būtent dėl nustatytų netinkamų kalinimo sąlygų (atsakovo neteisėtų veiksmų) būtų pakenkta pareiškėjo sveikatai.

38.       Pareiškėjas prašo priteisti jam 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodo tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurie leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui vadovaujantis CK 6.250 straipsniu turėtų būti priteistas būtent toks neturtinės žalos atlyginimo dydis.

39.       Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinių skundų argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl apeliaciniai skundai atmetami, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

           Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. J. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Artūras Drigotas 

Romanas Klišauskas

Dalia Višinskienė