Civilinė byla Nr. 3K-3-297-695/2015

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00568-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 16.7 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gegužės 22 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Algio Norkūno (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo K. J. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 10 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Stiprybė“ ieškinį atsakovui K. J. , dalyvaujant trečiajam asmeniui uždarajai  akcinei bendrovei „Swedbank lizingas“, dėl lėšų priteisimo. 

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje keliami teisės klausimai dėl teisės normų, reglamentuojančių nepagrįstą praturtėjimą, įrodinėjimo pareigos paskirstymą.

Ieškovas BUAB „Stiprybė“ prašė priteisti iš atsakovo K. J. 460 000 Lt (133 225,21 Eur). Ieškovas nurodė, kad UAB „Stiprybė“ 2010 m. birželio mėnesį septyniais kasos išlaidų orderiais išmokėjo atsakovui 460 000 Lt (133 225,21 Eur). Kauno apygardos teismo 2010 m. liepos 29 d. nutartimi UAB „Stiprybė“ iškelta bankroto byla. Atsakovas bankroto byloje prašė patvirtinti 1 722 204,13 Lt (498 784,79 Eur) finansinį reikalavimą, teigdamas, kad 2007–2009 m. UAB „Stiprybė“ iš keturių Italijos įmonių įgijo automobilius, už kuriuos savo lėšomis sumokėjo atsakovas, kad UAB „Stiprybė“ jam kompensavo tik 460 000 Lt (133 225,21 Eur) ir liko skolinga 1 722 204,13 Lt (498 784,79 Eur). Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. vasario 7 d. nutartimi atsakovo reikalavimas dėl kreditoriaus reikalavimo patvirtinimo bankroto byloje atmestas, nurodant, kad atsakovas neįrodė, jog automobilius įgijo už nuosavas lėšas. Ieškovo nuomone, atsižvelgiant į teismų nustatytą aplinkybę, kad atsakovas K. J. neįrodė nuosavų lėšų panaudojimo fakto įmonės veiklai plėtoti, 460 000 Lt (133 225,21 Eur) atsakovui buvo išmokėta be teisėto pagrindo. 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Kauno apygardos teismas 2013 m. gruodžio 10 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad UAB „Stiprybė“ nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. iš keturių Italijos įmonių „CFL s.r.l.“, „Autorighi s.r.l.“, „Autoligure s.r.l.“ ir „Auto 2000 s.r.l.“ įgijo automobilius, kurių vertė 2 182 204,13 Lt. Automobilių pirkimu rūpinosi ir už juos atsiskaitė tuo metu įmonės vadybininko pareigas ėjęs atsakovas K. J. UAB „Stiprybė“ 2010 m. birželio mėnesį pagal septynis kasos išlaidų orderius atsakovui išmokėjo  460 000 Lt (133 225,21 Eur). Teismas laikė, kad pinigų išmokėjimas pagal kasos išlaidų orderį yra vienašalis sandoris, todėl sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti atsakovo nepagrįsto praturtėjimo faktą ir įpareigoti jį grąžinti (iš jo priteisti) ieškovui 460 000 Lt (133 225,21 Eur) pagal CK 6.237 straipsnį. Teismas nustatė, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. birželio 30 d. įmonės skolos automobilių tiekėjams sumažėjo ir įmonės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Teismo nuomone, nustačius, kad ieškovas iš Italijos įmonių automobilius gavo ir už juos atsiskaitė, ieškovui tenka pareiga įrodyti, kad, priešingai nei nurodo automobilių tiekėjai ir atsakovas, už automobilius buvo atsiskaityta kitomis įmonės lėšomis (CPK 178 straipsnis). Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad tokio pobūdžio aplinkybės nenustatytos byloje surinktais įrodymais, sprendė, kad ieškovo ieškinį tenkinus ir įpareigojus atsakovą grąžinti įmonei 460 000 Lt (133 225,21 Eur), įmonė, gavusi iš tiekėjo prekes (automobilius), kurių apmokėjimą patvirtino patys tiekėjai, papildomai gautų dar 460 000 Lt (133 225,21 Eur). Teismas konstatavo, kad pripažinti ginčijamos 460 000 Lt (133 225,21 Eur) sumos išmokėjimą niekiniu sandoriu nėra pagrindo. 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. liepos 10 d. sprendimu panaikino Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 10 sprendimą ir priėmė naują sprendimą: ieškinį tenkino, priteisė iš atsakovo ieškovui 460 000 Lt (133 225,21 Eur). Teisėjų kolegija nurodė, kad kasos išlaidų orderiai įrodo, jog 460 000 Lt (133 225,21 Eur) buvo išmokėta atsakovui kaip: avansas ūkiniams reikalams; avansas; avansas kelionės išlaidoms. Teisėjų kolegija sprendė, kad, ieškovui įrodžius, jog atsakovui buvo išmokėtas avansas darbo funkcijoms atlikti, atsakovas turėjo pareigą įrodyti, jog jam išmokėti avansai iš tiesų buvo panaudoti pagal tikslinę paskirtį, t. y. įrodyti, kad iš tiesų už UAB „Stiprybė“ vardu įsigytus automobilius atsakovas atsiskaitė asmeninėmis lėšomis ir dėl to jam atsirado pagrindas įgyti ginčo kasos išlaidų orderiais išmokėtus pinigus arba kad 2010 m. birželio mėnesį atsakovui išmokėta 460 000 Lt (133 225,21 Eur) suma buvo panaudota kitiems bendrovės interesams. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad įmonės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, ir nurodė, jog apyvartos žiniaraščiai Nr. 448 ir Nr. 450 buvo sudaryti 2010 m. sausio – birželio mėn., avanso apyskaita Nr. 1 – 2010 m. birželio mėn., nors finansinės operacijos buvo vykdomos 2007–2009 metais (Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1 dalis), be to, BUAB „Stiprybė“ buhalterinės apskaitos dokumentai buvo sudaryti, vadovaujantis Italijos įmonių raštais, o ne apskaitos dokumentais, pagrindžiančiais pinigų (atsakovo teigimu, jo asmeninių lėšų) sumokėjimą už UAB „Stiprybė“ nuosavybės teise įsigytus automobilius. Teisėjų kolegija konstatavo, kad avanso apyskaita Nr. 1, 2010 m. sausio–birželio mėn. žiniaraščiai ir kasos išlaidų orderiai negali būti laikomi pakankamais įrodymais, pagrindžiančiais, jog atsakovui išmokėta 460 000 Lt (133 225,21 Eur) suma buvo panaudota bendrovės tikslams. Teisėjų kolegija nurodė, kad būtent atsakovas turėjo įrodyti minėtą aplinkybę. Teisėjų kolegija sprendė, kad tiek civilinėje byloje Nr. B2-2518-260/2011, kurioje Kauno apygardos teismo 2012 m. birželio 21 d. nutartimi ir Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. vasario 7 d. nutartimi atmestas atsakovo prašymas patvirtinti 1 722 204,13 Lt (498 784,79 Eur) finansinį reikalavimą UAB „Stiprybė“ bankroto byloje, tiek nagrinėjamoje byloje nebuvo įrodyta, jog atsakovas su Italijos bendrovėmis UAB „Stiprybė“ vardu atsiskaitė asmeninėmis lėšomis, taip pat nepateikta duomenų, jog atsakovui išmokėta 460 000 Lt (133 225,21 Eur) suma buvo panaudota kitokiems bendrovės tikslams. Kadangi atsakovas neįrodė, jog iš bendrovės kasos gautus 460 000 Lt (133 225,21 Eur) jis panaudojo UAB „Stiprybė“ veikloje ir jos interesams, tai teisėjų kolegija sprendė, kad pagrindas, kuriuo atsakovas gavo šią sumą iš ieškovo, išnyko (CK 6.237 straipsnio 2 dalis) ir atsakovas privalo ieškovui grąžinti 460 000 Lt (133 225,21 Eur).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas K. J. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 10 d. sprendimą ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 10 sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Kai asmuo prašo teismo išreikalauti pas kitą asmenį esantį turtą, teismas visų pirma turi išspręsti materialinių teisinių santykių kvalifikavimo klausimą; nustatyti, kokiu pagrindu turtas atsakovo gautas ir iš ko kilo prievolė turtą grąžinti, ir atitinkamai koks įstatymas, reglamentuojantis tokiu pagrindu gauto turto išreikalavimo taisykles (restitucijos, be pagrindo gauto turto išreikalavimo ar kt. institutas), ginčo atveju turi būti taikomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Ž. T. v. V. K., bylos  Nr. 3K-3-396/2013; kt.). Teismai nustatė, kad 460 000 Lt (133 225,21 Eur) atsakovui buvo išmokėta, kai šalis siejo darbo teisiniai santykiai ir  lėšos (avansas) buvo išmokėtos darbo funkcijoms vykdyti (atsiskaityti su automobilių pardavėjais už įmonės vardu įsigytus automobilius). Kasatoriaus nuomone,  šalių santykius reglamentuoja darbo teisės normos, todėl teismas nepagrįstai taikė be pagrindo gauto turto grąžinimo institutą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB ,,Utvilsta“ v. IĮ ,,Utenos stogai“, bylos Nr. 3K-3-140/2010).

2. Kai darbdavys netinkamai tvarko savo buhalterinę apskaitą, būtent darbdaviui, o ne darbuotojui tenka pareiga įrodyti, kad darbuotojas gautų pinigų nepanaudojo įmonės interesais. Pažymėtina, kad byloje pateikti netiesioginiai įrodymai patvirtina, jog 2010 m. birželio mėnesį iš įmonės gautais pinigais atsakovas atsiskaitė su Italijos įmonėmis už automobilius. Teismai nustatė, kad atsakovas, dirbdamas UAB „Stiprybė“ vadybininku ir vykdydamas savo tarnybines pareigas, palaikė komercinius ryšius su Italijos tiekėjais, rūpinosi automobilių įsigijimu, dėl ko jam iš UAB „Stiprybė“ kasos buvo išmokamos lėšos, kuriomis jis atsiskaitydavo su automobilių tiekėjais. Nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. birželio 30 d. (taigi ir tuo metu, kai atsakovui buvo išmokėta ginčijama suma) ieškovo skolos automobilių tiekėjams sumažėjo. Kasatoriaus nuomone,  darytina  išvada, kad iš įmonės gautais pinigais atsakovas atsiskaitė su Italijos įmonėmis, todėl ieškinio tenkinti nebuvo pagrindo.

3. Darbuotojui visiška materialinė atsakomybė taikoma išimtiniais atvejais  (DK 255 straipsnis). Pažymėtina, kad ieškovas net neįrodinėjo atsakovo, kaip darbuotojo, materialinės atsakomybės taikymo sąlygų, todėl vien dėl to ieškinys turėjo būti atmestas.

4. Ieškovas praleido 3 metų ieškinio senaties terminą (DK 27 straipsnis).

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas BUAB „Stiprybė“ prašo kasacinį skundą atmesti, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 10 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:

1. Neteisėti atsakovo veiksmai pasireiškė ne pinigų gavimu, o jų negrąžinimu įmonei. Teismai nustatė, kad pinigai atsakovui buvo išmokėti darbo funkcijoms vykdyti. Atsakovui nesumokėjus už automobilius, pinigai turėjo būti sugrąžinti į bendrovės kasą, o atsakovui lėšų negražinus, šios tapo gautos be pagrindo. Tokie atsakovo veiksmai atitinka nepagrįstą praturtėjimą.

2. Atsakovas nepagrįstai nurodo, kad įrodinėjimo pareiga buvo paskirstyta netinkamai, kad  darbdavys turėjo pareigą įrodinėti, jog darbuotojas gautas lėšas panaudojo ne bendrovės interesais. Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai, kurie atspindi įmonei priklausančių lėšų panaudojimą įmonės reikmėms, turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Teismai nustatė, kad buhalterinės apskaitos dokumentai buvo sudaryti vadovaujantis Italijos įmonių raštais ir neįrodo atsakovo nurodomų aplinkybių. Atsakovas, nors ir darbuotojas, bet turi įrodyti pinigų panaudojimo įmonės reikmėms faktą.

3. Ieškovas sutinka, kad jį ir atsakovą siejo darbo teisiniai santykiai, tačiau pažymi, jog net taikant darbuotojo atsakomybę reglamentuojančias teisės normas rezultatas liktų toks pats. Už įmonės turto (lėšų) netekimą atsakingam darbuotojui kyla materialinė atsakomybė. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į teismo nustatytas aplinkybes, yra pagrindas taikyti atsakovo materialinę atsakomybę. Atsakovas savo darbo funkcijoms vykdyti iš bendrovės kasos buvo paėmęs 460 000 Lt (133 225,21 Eur), tačiau iki šiol nepateikė ieškovui jų tinkamą panaudojimą patvirtinančių dokumentų. Taigi atsakovas ieškovui padarė 460 000 Lt (133 225,21 Eur) žalą. Šiais tyčiniais atsakovo veiksmais ieškovui padaryta žala turi būti atlyginama visa apimtimi (DK 255 straipsnio 1 punktas).

4. BUAB „Stiprybė“ atsakovui nuo 2010 m. birželio 7 d. iki 2010 m. birželio 22 d. kasos išlaidų orderiais išmokėjo 460 000 Lt (133 225,21 Eur). Apie lėšų panaudojimą atsakovas turėjo pranešti ir pateikti dokumentus per vieną mėnesį nuo šių lėšų gavimo dienos (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintos Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklės). Taigi ieškinio senaties termino pradžia laikytina kita diena, praėjus vienam mėnesiui nuo kasos išlaidų orderių išrašymo datos: jeigu kasos išlaidų orderis išrašytas 2010 m. birželio 7 d., tai trejų metų ieškinio senaties terminas baigtųsi 2013 m. liepos 8 d. Ieškovo nuomone, jis nepraleido trejų metų ieškinio senaties termino. Pažymėtina, kad UAB „Stiprybė“ bankroto byla iškelta ir bankroto administratore paskirta UAB „Renavita“ Kauno apygardos teismo 2010 m. liepos 29 d. nutartimi, kuri įsiteisėjo 2010 m. lapkričio 25 d., ir tik nuo tada bankroto administratorė galėjo imtis veiksmų apginti bendrovės interesus. Be to, atsakovas neprašė taikyti ieškinio senatį.

Atsiliepimu į kasacinį skundą trečiasis asmuo UAB „Swedbank lizingas“ prašo kasacinį skundą atmesti, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 10 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:

1. Atsakovas nesirėmė argumentais dėl DK taikymo, ribotos darbuotojo atsakomybės ir įrodinėjimo pareigos paskirstymo nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme, todėl šie klausimai negali būti kasacijos nagrinėjimo dalykas. Net sutikus su kasatoriaus argumentais dėl DK taikymo, ieškinys turėtų būti tenkintas. Nagrinėjamoje byloje buvo įrodytos visos sąlygos taikyti kasatoriui, kaip darbuotojui, materialinę atsakomybę ir priteisti iš jo 460 000 Lt (133 225,21 Eur). Kasatoriui buvo išmokėti 460 000 Lt (133 225,21 Eur) darbo funkcijoms atlikti, tačiau jis nepateikė šių pinigų tinkamą panaudojimą patvirtinančių dokumentų, todėl padarė ieškovui žalą ir privalo ją atlyginti.     

2. Kasatorius įrodinėjo, kad asmeninėmis lėšomis sumokėjo 2 235 549,89 Lt (647 460 Eur) tiekėjams (už automobilius) už ieškovą, ieškovas grąžino tik 460 000 Lt (133 225,21 Eur) ir liko skolingas 1 775 549,89 Lt (514 234,79 Eur). Taigi kasatorius įrodinėjo, kad jo reikalavimo teisė atsirado iš prievolinių teisinių santykių. Teismai nenustatė, kad kasatorius asmeninėmis lėšomis sumokėjo už automobilius, tai reiškia, kad 460 000 Lt (133 225,21 Eur) buvo išmokėti be teisinio pagrindo.  

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

                                                        IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

              Dėl nepagrįsto praturtėjimo

Turtas pripažįstamas įgytu be pagrindo tada, kai: 1) asmuo įgyja tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti; 2) turtas įgyjamas savo veiksmais ar kitokiu būdu; 3) turtas įgyjamas tyčia arba dėl neatsargumo; 4) turtas įgytas be teisinio pagrindo arba pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau (CK 6.237 straipsnio 1, 2 dalys). Pagal kasacinio teismo praktiką tam, kad atsirastų pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą, visų pirma asmuo turi turtą įgyti be teisinio pagrindo, t. y. daikto ar pinigų gavimas negali būti pateisinamas nei įstatymu, nei sandoriu. Jeigu turto įgijimas gali būti pagrindžiamas teisės aktu, sandoriu ar kitokiu civilinių teisių atsiradimo pagrindu (CK 1.136 straipsnis), preziumuotina, kad toks turtas įgytas teisėtai ir aptariamo civilinės teisės instituto pagrindu turto išreikalauti negalima. Tačiau jeigu turto įgijimo pagrindas buvo, o po turto įgijimo jis išnyko, tai tokiu atveju įgijusiam turtą asmeniui atsiranda pareiga grąžinti įgytą turtą kaip įgytą be pagrindo. Be to, tam, kad atsirastų pareiga grąžinti turtą, jis turi būti asmens realiai gautas, o jo išreikalauti kitais civilinių teisių gynimo būdais (pvz., taikant restituciją, vindikaciją, priteisiant nuostolius, įpareigojant prievolę įvykdyti natūra, taikant kitus sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės nustatytus gynybos būdus) nėra teisinio pagrindo arba tokius būdus taikant pažeistos asmens teisės būtų apgintos nevisiškai. Kai asmuo prašo teismo išreikalauti pas kitą asmenį esantį turtą, teismas visų pirma turi išspręsti materialinių teisinių santykių kvalifikavimo klausimą: nustatyti, kokiu pagrindu turtas atsakovo gautas ir iš ko kilo prievolė turtą grąžinti, ir atitinkamai koks įstatymas, reglamentuojantis tokiu pagrindu gauto turto išreikalavimo taisykles (restitucijos, be pagrindo gauto turto išreikalavimo ar kt. institutas), ginčo atveju turi būti taikomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. V. v. Lietuvos profesinė sąjunga „Solidarumas“, bylos Nr. 3K-3-355/2009; 2013 m. liepos 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Ž. T. v. V. K., bylos Nr. 3K-3-396/2013; kt.).

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad UAB „Stiprybė“ (darbdavys) 2010 m. birželio mėnesį pagal septynis kasos išlaidų orderius atsakovui (darbuotojui) išmokėjo 460 000 Lt (133 225,21 Eur) kaip avansą ūkiniams reikalams; avansą; avansą kelionės išlaidoms. Ieškovas įrodinėjo, kad atsakovas gautų pinigų nepanaudojo darbo funkcijoms vykdyti, todėl privalėjo grąžinti ieškovui. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad santykiai tarp ieškovo ir atsakovo dėl darbuotojui išmokėto avanso panaudojimo susiklostė darbo teisinių santykių pagrindu, o gauto avanso panaudojimą ir grąžinimą reglamentuoja darbo įstatymai ir kiti norminiai teisės aktai darbo santykių reglamentavimo klausimais. Tai sudaro pagrindą taikyti darbo įstatymus ir kitus norminius teisės aktus darbo santykių reglamentavimo klausimais, o ne nepagrįsto praturtėjimo institutą.

Dėl darbuotojo materialinės atsakomybės

Darbuotojo materialinė atsakomybė suprantama kaip darbuotojo pareiga atlyginti darbdaviui žalą, padarytą neatlikus ar netinkamai atlikus nustatytas darbo pareigas (DK 245 straipsnis). Pagal kasacinio teismo suformuotą teisės normų, reglamentuojančių darbuotojo materialinę atsakomybę, aiškinimo ir taikymo praktiką materialinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti šias  sąlygas: 1) padaryta žala; 2) žala padaryta neteisėta veika (veiksmais, neveikimu); 3) yra priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo; 4) yra pažeidėjo kaltė; 5) pažeidėjas ir nukentėjusi šalis teisės pažeidimo metu buvo susiję darbo teisiniais santykiais; 6) žalos atsiradimas susijęs su darbo veikla (DK 246 straipsnis). Materialinė atsakomybė atsiranda tik tada, kai yra visos DK 246 straipsnyje nurodytos pažeidėjo materialinės atsakomybės sąlygos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. sausio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Osviris“ v. R. M. ir kt., bylos Nr. 3K-7-2/2004; 2009 m. gruodžio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB „Mažeikių nafta“ v. I. D. ir kt., bylos Nr. 3K-3-446/2009; 2011 m. vasario 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Pakruojo ūkininkų kredito unija v. A. E. R. , bylos Nr. 3K-3-47/2011; kt.). Nuo kaltės rūšies, jos laipsnio priklauso materialinės atsakomybės ribos, dydis. Darbuotojų materialinė atsakomybė skirstoma į dvi rūšis: ribotąją ir visišką. Ribotoji darbuotojų materialinė atsakomybė įtvirtinta DK 254 straipsnyje ir, jai esant, darbuotojas privalo atlyginti visą padarytą žalą, bet ne daugiau kaip jo trijų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio. Visiškos materialinės atsakomybės atvejai nustatyti DK 255 straipsnyje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje P. K. v. UAB „Dannemand“, bylos Nr. 3K-3-96-2013; 2013 m. birželio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Šiaulių lyra v. V. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-359/2013). Vienas iš DK 255 straipsnyje įtvirtintų visiškos darbuotojo materialinės atsakomybės atvejų – kai žala padaryta tyčia (DK 255 straipsnio 1 punktas).

Kaip minėta, bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovas UAB „Stiprybė“ (darbdavys) 2010 m. birželio mėnesį pagal septynis kasos išlaidų orderius atsakovui (darbuotojui) išmokėjo 460 000 Lt (133 225,21 Eur) kaip avansą ūkiniams reikalams; avansą; avansą kelionės išlaidoms. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo, kasos operacijų atlikimo taisyklių 9 punkte nustatyta, kad ūkio subjektas gali išmokėti pinigus ūkio subjekto darbuotojams, kuriuos ūkio subjekto vadovas paskyrė mokėti už turtą, žemės ūkio produkciją, suteiktas paslaugas, mokėti avansą, padengti kitas su ūkio subjekto veikla susijusias išlaidas ir (arba) priimti pinigų įplaukas (toliau vadinama – atskaitingas asmuo). Išmokant pinigus iš kasos, išrašomas kasos išlaidų orderis. Atskaitingas asmuo, gautais pinigais atsiskaitęs su kitais ūkio subjektais, fiziniais asmenimis, pateikia vyriausiajam buhalteriui (buhalteriui) pinigų sumokėjimo įrodymo dokumentus, kuriuos surašo į avanso ataskaitą, – nurodo joje šių dokumentų pavadinimus, numerius, datas, išmokėtas sumas. Atskaitingas asmuo atsiskaito vyriausiojo buhalterio (buhalterio) nustatyta ir ūkio subjekto vadovo patvirtinta tvarka ir terminais, tačiau ne rečiau kaip kartą per mėnesį. Nepanaudotų pinigų grąžinimas į kasą įforminamas kasos pajamų orderiu.

Taigi, atsakovas, kaip darbuotojas, kuriam darbdavys išmokėjo pinigus iš kasos tam, kad padengtų su ūkio subjekto veikla susijusias išlaidas, turėjo pareigą pateikti vyriausiajam buhalteriui (buhalteriui) pinigų sumokėjimo įrodymo dokumentus ir surašyti avanso ataskaitą, joje nurodyti šių dokumentų pavadinimus, numerius, datas, išmokėtas sumas, arba grąžinti nepanaudotus pinigus. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą, nurodydamas, kad ieškovui įrodžius, jog atsakovui buvo išmokėtas avansas darbo funkcijoms atlikti, atsakovas turėjo pareigą įrodyti, jog jam išmokėti avansai iš tiesų buvo panaudoti pagal tikslinę paskirtį, t. y. įrodyti, kad iš tiesų už UAB „Stiprybė“ vardu įsigytus automobilius atsakovas atsiskaitė asmeninėmis lėšomis ir dėl to jam atsirado pagrindas įgyti ginčo kasos išlaidų orderiais išmokėtus pinigus arba kad 2010 m. birželio mėnesį atsakovui išmokėta 460 000 Lt (133 225,21 Eur) suma buvo panaudota kitiems bendrovės interesams. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, konstatavo, kad atsakovas neįrodė, jog panaudojo 460 000 Lt (133 225,21 Eur) bendrovės interesams. Ta aplinkybė, ar atsakovas atsiskaitė už UAB „Stiprybė“ vardu įsigytus automobilius asmeninėmis lėšomis, yra fakto klausimas, kuris nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių 460 000 Lt (133 225,21 Eur) panaudojimą bendrovės interesams, ir negrąžino šių pinigų darbdaviui, darytina išvada, kad atsakovas, kaip darbuotojas, padarė 460 000 Lt (133 225,21 Eur) žalą darbdaviui tyčiniais veiksmais ir privalo ją visą atlyginti (DK 255 straipsnio 1 punktas). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai kvalifikavo šalių santykius, jiems taikydamas nepagrįstą praturtėjimą reglamentuojančias teisės normas ir netaikydamas darbuotojo materialinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų, tačiau nustatė visas darbuotojo materialinės atsakomybės sąlygas, sudarančias pagrindą šiam taikyti neribotą materialinę atsakomybę (DK 255 straipsnio 1 punktas). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad netinkamas šalių santykius kvalifikavimas neturi įtakos apeliacinės instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir nesudaro pagrindo naikinti ar keisti apeliacinės instancijos teismo sprendimo.

Dėl ieškinio senaties

Pagal DK 27 straipsnį darbdavys ieškinį dėl žalos atlyginimo galėjo pareikšti per trejus metus nuo tada, kai sužinojo arba turėjo sužinoti apie padarytą žalą. 2010 m. birželio 7 d. – 2010 m. birželio 22 d. kasos išlaidų orderiais atsakovui išmokėjo 460 000 Lt (133 225,21 Eur). Kaip minėta, pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo, kasos operacijų atlikimo taisyklių 9 punktą atskaitingas asmuo atsiskaito vyriausiojo buhalterio (buhalterio) nustatyta ir ūkio subjekto vadovo patvirtinta tvarka ir terminais, tačiau ne rečiau kaip kartą per mėnesį. Taigi atsiskaityti dėl gautų pinigų atsakovas privalėjo iki 2010 m. liepos 8 d. – 2010 m. liepos 23 d. ir nuo šių datų skaičiuotinas trejų metų ieškinio senaties terminas, jo ieškovas 2013 m. birželio 25 d. pareikšdamas ieškinį nepraleido. 

Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi apskųstą apeliacinės instancijos teismo sprendimą, konstatuoja, kad priimtas iš esmės teisingas sprendimas, jį naikinti kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

              Kasaciniame teisme patirta 14,12 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2015 m. gegužės 13 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu), jos, atmetus kasacinį skundą, priteistinos valstybei iš kasatoriaus. Kadangi ieškovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių patirtas bylinėjimosi išlaidas kasaciniame teisme, tai jos ieškovui nepriteistinos.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš K. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) 14,12 Eur (keturiolika Eur 12 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginimo. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                                                              Gražina Davidonienė

Sigitas Gurevičius

Algis Norkūnas