Civilinė byla Nr. e2-574-196/2018

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00579-2017-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.2.2.6.

3.6.3.5. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 15 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Konstantinas Gurinas,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovės akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. sausio 5 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e2-879-567/2018 pagal ieškovės akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Rhenus Svoris“, tretieji asmenys uždaroji akcinė bendrovė „LTT Group“, Lenkijos Respublikos bendrovė Trade Trans Log SP.z.o.o., L&p Anita Beata Sniadovska dėl žalos atlyginimo,

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

1. Ieškovė UAB „ACC Distribution“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės UAB „Rhenus Svoris“ 499 614,53 Eur žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.
2. Kauno apygardos teismas 2017 m. birželio 21 d. nutartimi pradinę ieškovę UAB „ACC Distribution“ pakeitė tinkama ieškove ADB „Gjensidige“ ir priėmė patikslintą ieškinį, kuriame ieškovė  ADB „Gjensidige“ prašė priteisti iš atsakovės UAB „Rhenus Svoris“ 408 564,57 Eur žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovė ADB „Gjensidige“ draudėjui UAB „ACC Distribution“ 2016 m. gruodžio 30 d. išdavė krovinių draudimo liudijimą, patvirtinantį, kad laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d. buvo apdrausti draudėjui priklausantys kroviniai nuo pervežimo metu gręsiančių dingimo pavojų. Užsakovė UAB „ACC Distribution“ su vežėja UAB „Rhenus Svoris“ sudarė transporto paslaugų sutartį Nr. ACC-20170428, kuria šalys susitarė, jog 2017 m. balandžio 28 d. Nyderlanduose į transporto priemonių junginį bus pakrautas kompiuterinės technikos krovinys, kuris 2017 m. gegužės 2 d. bus pristatytas užsakovui į Lietuvą, adresu Jonavos g. 196, Kaunas, tačiau jis nustatytu laiku nebuvo pristatytas. Transporto priemonės savininkas kreipėsi į Lenkijos policiją, nurodydamas, kad vairuotojas neteisėtai pasisavino jam patikėtą vilkiką su puspriekabe bei joje buvusią elektroninę techniką. Ieškovė krovinio vagystės įvykį pripažino draudiminiu ir išmokėjo UAB „ACC Distribution“ 408 564,57 Eur draudimo išmoką. Ieškovė reikalavimą grindė CK 6.1015 straipsnio 1 dalies nuostata, numatančia, jog tuo atveju, kai draudimo sutartis nenustato ko kita, draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Ginčo teismingumą ieškovė grindė UAB „ACC Distribution“ ir atsakovės UAB „Rhenus Svoris“  sudarytos pervežimo sutarties dalies „Šalių atsakomybė“ 3 punkto nuostata, jog tuo atveju, kai ginčai ir nesutarimai šalių derybomis neišsprendžiami, juos nagrinėja teismas, kurio apylinkėje yra registruotas užsakovės (t. y. UAB „ACC Distribution“) juridinis adresas. Kadangi UAB „ACC Distribution“ buveinės adresas yra Jonavos g. 196, Kaune, ieškinys, atsižvelgiant į ginčą bei CPK 27 straipsnio 1 dalyje nustatytą reglamentavimą, nagrinėtinas Kauno apygardos teisme.

2. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

3. Kauno apygardos teismas 2018 m. sausio 5 d. nutartimi ieškovės ADB ,,Gjensidige“ ieškinį atsakovei UAB „Rhenus Svoris“, tretieji asmenys UAB „LTT Group“, Lenkijos Respublikos bendrovė Trade Trans Log SP.z.o.o., L&p Anita Beata Sniadovska dėl žalos atlyginimo  paliko nenagrinėtą, pavedė Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos grąžinti UAB „ACC Distribution“ 4 616,00 Eur žyminio mokesčio.
4. Teismas nurodė, kad ginčo santykis turi tarptautinį (užsienio) elementą, todėl teismas privalo išspręsti jurisdikcijos Lietuvos Respublikos teismams klausimą (CPK 782 str.). CMR Konvencijos 31 str. numato, jog teisines procedūras, kylančias iš pervežimų pagal šią konvenciją, ieškovas gali pradėti bet kuriame šalių – konvencijos dalyvių teisme, pasirinktame susitarimu tarp šalių, taip pat teismuose valstybių – konvencijos dalyvių, kurių teritorijoje: (a) atsakovas turi nuolatinę gyvenamąją vietą, ar pagrindinę verslo vietą, firmos filialą ar agentūrą, per kuriuos buvo sudaryta vežimo sutartis, arba (b) yra krovinio priėmimo vežti vieta arba numatyta pristatymo vieta.
5. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju Lietuvos Respublikos teismai būtų kompetentingi spręsti byloje kilusį ginčą tiek vertinant pagal atsakovės pagrindinės verslo vietos, tiek pagal krovinio pristatymo vietos kriterijų (CMR Konvencijos 31 str. a ir b papunkčiai). Taigi, į CMR Konvencijos taikymo sritį patenkančius ginčus turi teisę nagrinėti dviejų kategorijų teismai. Ieškinys buvo pateiktas Kauno apygardos teismui, pagal UAB „ACC Distribution“ ir atsakovės UAB „Rhenus Svoris“ sudarytos pervežimo sutarties (užsakymo Nr. ACC-10170428) dalies „Šalių atsakomybė“ 3 punktą, nes užsakovės UAB „ACC Distribution“ juridinis adresas yra Kaune. CMR Konvencijos komentare ir doktrinoje nurodoma, kad tik minėti teismai turi jurisdikciją nagrinėti į CMR konvencijos taikymo sritį patenkančias bylas, tačiau šalių susitarimas neturi viršenybės kitų nuostatoje nurodytų teismų atžvilgiu ir nepaneigia jų jurisdikcijos nagrinėti ginčus (žr. 1975 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (CMR) komentarą, JTO vežimo keliais komiteto dokumentas ECE/TRANS/14; Clarke, M.; Yates, D. Contracts of Carriage by Land and Air, Second edition, London, 2008, p. 52–54).
6. Teismas nustatė, kad Kauno apygardos teisme 2017 m. gegužės 9 d. gautas ieškovės UAB „ACC Distribution“ ieškinys atsakovei UAB „Rhenus Svoris“ dėl žalos dėl prarasto krovinio atlyginimo, kuris priimtas teisėjos rezoliucija 2017 m. gegužės 11 d. Kauno apygardos teismui priėmus ieškinį paaiškėjo aplinkybė, kad ieškinys dėl to paties krovinio vežimo taip pat buvo pateiktas Zeeland – West-Brabant teismui – pagal krovinio pakrovimo vietą. 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (nauja redakcija) (toliau – Reglamentas Nr. 1215/2012) 31 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu ieškiniai priskiriami išimtinei kelių teismų jurisdikcijai, bet kuris teismas, kitas nei teismas, į kurį buvo kreiptasi pirmiausia, atsisako jurisdikcijos to teismo naudai. Reglamento (EB) Nr. 1215/2012 29 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu skirtingų valstybių narių teismuose pradedamas procesas bylose tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, teismo, į kurį kreiptasi dėl ginčo, prašymu bet kuris kitas teismas, į kurį buvo kreiptasi, nedelsdamas informuoja pirmąjį teismą apie datą, kai į jį buvo kreiptasi pagal 32 straipsnį.
7. Teismas nurodė, kad tiek ieškinys Kauno apygardos teismui, tiek ieškinys Zeeland – West-Brabant teismui buvo pateikti 2017 m. gegužės 9 d. Kauno apygardos teisme 2017 m. gegužės 9 d. gautas ieškovės UAB „ACC Distribution“ ieškinys buvo priimtas teisėjos rezoliucija 2017 m. gegužės 11 d., todėl teismas sprendė, kad byla Kauno apygardos teisme buvo iškelta 2017 m. gegužės 11 d. (CPK 137 str. 1 d.). Atsakydamas į Kauno apygardos teismo paklausimą teisminis pareigūnas D.W.J. van Leeuwen 2017 m. rugpjūčio 17 d. rašte nurodė, jog pagal Olandijos proceso kodekso 125 straipsnį, teismo procesas tarp šalių prasideda nuo to momento, kai teismo pareigūnas įteikia teismo šaukimą priimančiai agentūrai. Iš 2 priedo dokumentų teismas nustatė, jog šaukimas buvo įteiktas 2017 m. gegužės 9 d. 17:58 val., teisėjo L.W. L. 2017 m. rugsėjo 1 d. rašte taip pat nurodyta, jog byla buvo iškelta teisme ir įtraukta į bylų sąrašą. Teismo nuomone, iš pateiktos medžiagos aišku, kad pirmiausia buvo kreiptasi į Olandijos Zeeland – West-Brabant teismą, kuriame byla buvo iškelta 2017 m. gegužės 9 d. ir kuris savo iniciatyva neatsisakė jurisdikcijos ir šio klausimo nėra išsprendęs iki šiol (teisėjo L.W. L. 2017 m. gruodžio 6 d. raštas).
8. Teismas pažymėjo, kad siekiant išvengti kelių valstybių teismų skirtingų sprendimų tuo pačiu klausimu tarptautiniame civiliniame procese yra nustatytas lis pendens institutas, kuris  reiškia, kad, iškėlus bylą vienos valstybės teisme, asmuo neturi teisės reikšti tapataus reikalavimo kitos valstybės teisme. Lis pendens esminis principas yra paremtas pirmiau pradėtos bylos  prioritetu (Reglamento 9 skirsnis „Lis pendens – susiję ieškiniai“). Nagrinėjamu atveju teismas nurodė, kad nustačius, jog skirtingų valstybių narių teismuose iškeliamos bylos su tuo pačiu dalyku ir ieškinio pagrindu, dėl to paties krovinio vežimo, kad į Olandijos Zeeland – West-Brabant teismą buvo kreiptasi pirmiausia ir šis teismas netiesiogiai patvirtino savo jurisdikciją, bei siekiant harmoningai vykdyti teisingumą, taip pat sumažinti vienu metu vykstančių teismo procesų galimybę ir užtikrinti, kad dviejose valstybėse narėse nebūtų priimami nesuderinami sprendimai, atsižvelgiant į Reglamente Nr. 1215/2012 įtvirtintą lis pendens principą, kad nei vienoje iš bylų nėra priimtas galutinis vykdytinas sprendimas, ieškinį paliko nenagrinėtu (CPK 296 str. 1 d. 12 p., 782 str.).

3. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

9. Ieškovė ADB ,,Gjensidige“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2018 m. sausio 5 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – pripažinti Kauno apygardos teismo jurisdikciją nagrinėjant civilinę bylą Nr. e2-879-567/2018. Atskirąjį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:
1. Susitarimus dėl tarptautinės jurisdikcijos nustato 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlemento ir Tarybos Reglamento Nr. 1215/2012 25 straipsnis, kuris pakeitė 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad jeigu šalys, neatsižvelgiant į jų nuolatinę gyvenamąją (buveinės) vietą, yra susitarusios, kad valstybės narės teismas arba teismai turi jurisdikciją spręsti bet kuriuos ginčus, kilusius arba galinčius kilti iš konkrečių teisinių santykių, tas teismas (tie teismai) turi jurisdikciją, išskyrus atvejus, kai pagal tos valstybės narės teisę susitarimas yra niekinis turinio galiojimo atžvilgiu. Toks susitarimas dėl jurisdikcijos sudaromas arba paliudijamas raštu (Reglamento Nr. 1215/2012 25 str. 1 d. a p.). Pagal transporto paslaugų sutarties Nr. ACC-2017-04-08 dalies ,,Šalių atsakomybė“ 3 punktą: ,,tuo atveju, kai ginčai ir nesutarimai šalių derybomis neišsprendžiami, juos nagrinėja teismas, kurio apylinkėje yra įregistruotas užsakovo (t. y. UAB „ACC Distribution“) juridinis adresas“. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog pervežimo sutarties šalys susitarė, jog visi ginčai bus sprendžiami Lietuvos Respublikos teismuose pagal užsakovo buveinės vietą. Toks šalių sudarytas susitarimas dėl teismingumo yra svarbus derybų dėl tarptautinį elementą turinčių sutarčių, nes kilus ginčui juo užtikrinamas teisinis nuspėjamumas. Šalys yra laisvos susitarti dėl konkrečios valstybės narės teismo jurisdikcijos nagrinėti jų civilinius ir komercinius ginčus, išskyrus tiesiogiai Reglamente Nr. 1215/2012 nurodytas išimtis. Toks šalių susitarimas, jeigu jis nėra niekinis turtinio galiojimo atžvilgiu ir atitinka jam keliamus formos reikalavimus, yra privalomas ne tik pačioms šalims, bet ir valstybės narės teismui (teismams), kurio jurisdikciją nagrinėti ginčus yra pasirinkusios šalys. Tokią išvadą patvirtina ir Reglamento 1215/2012 19 konstatuojamosios dalies nuostata, kad, atsižvelgiant į Reglamente nustatytus išimtinės jurisdikcijos pagrindus, turėtų būti paisoma sutarčių šalių autonomijos, išskyrus draudimo, vartojimo arba darbo sutarčių atvejus, kai laisvė nustatyti teismo jurisdikciją yra ribota. Tokiu atveju, šalims susitarus dėl ginčo nagrinėjimo jurisdikcijos, remiantis CPK 32 str. 1 d. ir CPK 27 str. 1 d., ieškinys pagrįstai buvo teikiamas Kauno apygardos teismui.
2. Tiek Reglamento Nr. 1215/2012, tiek CMR Konvencijos 31 straipsnio 1 punkte įtvirtintos teismingumo taisyklės tarpusavyje iš esmės neprieštarauja viena kitai. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra nurodęs, kad jei ginčas yra susijęs su specialiosios konvencijos taikymu, iš principo, pagal Reglamento Nr. 44/2001 71 straipsnį, reikia taikyti konvencijoje nustatytas nuostatas, o ne Reglamento taisykles, tačiau, taikant konvencijų nuostatas, vis dėlto negalima pažeisti principų, kuriais Europos Sąjungoje grindžiamas teismų bendradarbiavimas civilinėse ir komercinėse bylose, pvz., nurodytųjų Reglamento Nr. 44/2001 6,11,12,17 straipsnių konstatuojamosiose dalyse, todėl, jei CMR Konvencijos nuostatų taikymas sukeltų mažiau palankius tinkamo vidaus rinkos veikimo įgyvendinimo pasekmes, nei tos, kurias lemia šio Reglamento nuostatos, CMR Konvencijos nuostatos neturėtų būti taikomos (ESTT 2010 m. gegužės 4 d. sprendimas priimtas byloje TnT Express Nederland BV v. AXA Versicherung AG, bylos Nr. C-533/2008). Ginčo šalių teisiniams santykiams taikant tiek Reglamento Nr. 1215/2012, tiek CMR Konvencijos nuostatas dėl jurisdikcijos, svarbu yra tai, kad atsakovas Lietuvoje turi buveinę, Lietuvoje buvo numatytas ir prievolės įvykdymas, dėl kurios pareikštas ieškinys, čia veikia atsakovo būstinė, kuriai tarpininkaujant buvo sudaryta vežimo sutartis, o pastarosios pagrindu šalys susitarė dėl ginčų nagrinėjimo jurisdikcijos Lietuvoje. Tai sudaro pagrindą spręsti, kad byla nagrinėtina Kauno apygardos teisme. Be to, nustatant jurisdikciją Nyderlandų teisme, tokiu būdu būtų apsunkinta galimybė ADB ,,Gensidige“ įrodyti UAB ,,Rhenus Svoris“ neteisėtus veiksmus, kvalifikuotinus kaip didelį neatsargumą, prilyginamą tyčiniams veiksmams ir jo atsakomybę pilna apimtimi, o tai lemtų rezultatą, kuris būtų mažiau palankus tinkamam vidaus rinkos veikimui įgyvendinti nei tas, kuris pasiekiamas minėto Reglamento Nr. 1215/2012 nuostatomis.
3. Remiantis 2007 m. lapkričio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu Nr. 1393/2007, kuriuo teismas turėjo vadovautis nustatydamas įteiktinų dokumentų momentą, kuris yra esminis šioje byloje sprendžiant teismų jurisdikcijos klausimą, 9 straipsnyje nurodoma, kad nepažeidžiant 8 straipsnio, dokumento įteikimo pagal 7 straipsnį data yra valstybės narės, į kurią kreipiamasi, teisėje nurodyta data, kurią dokumentas įteikiamas. Taigi esminis klausimas, nustatant, kuri iš šalių pirmoji iniciavo teisminį procesą, yra kada dokumentų įteikimas įvyko Lietuvoje, nes valstybė į kurią kreipiamasi yra Lietuva, o ne Nyderlandai. Teismas neatsižvelgė į tai, kad 2017-05-09 buvo išsiųstas iš Nyderlandų ieškinys (šaukimas į teismą) ADB ,,Gjensidige“ tačiau tokį ieškinį (šaukimą) pagrįstai Reglamento Nr. 1393/2007 8 straipsnio 1 dalies pagrindu ji atsisakė priimti, nes teisminis dokumentas nebuvo parengtas suprantama kalba adresatui. Pagal Reglamento Nr. 1393/2007 8 straipsnio 3 dalies nuostatą, dokumentų įteikimas įvyko ne 2017-05-09, o dokumento įteikimo data yra ta, kurią dokumentas yra įteikiamas valstybės narės, į kurią kreipiamasi, teisėje nurodyta data. Šiuo atveju antrąjį kartą dokumentai su vertimu registruotu paštu ADB ,,Gjensidige“ gavo 2017-05-29, o el. paštu – 2017-05-30. Todėl 2017-05-09 data nėra Nyderlanduose ieškinio įteikimo data priimančiai institucijai. Dėl to šalių ginčo nagrinėjimas priskirtinas Kauno apygardos teismo jurisdikcijai, kai ieškinys buvo pareikštas 2017-05-08.
10. Atsakovė UAB ,,Rhenus Svoris“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodo šiuos argumentus:
1. CMR Konvencija turi pirmenybę prieš Reglamento Nr. 1215/2012 nuostatas. Aukštesnę CMR Konvencijos galią pripažįsta ir Reglamento Nr. 1215/2012 preambulės 35 punktas bei 71 straipsnis. CMR Konvencijos 31 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintos specialios teismingumo taisyklės, kurioms teismingumo reglamentavimo apimtyje netaikomos Reglamento Nr. 1215/2012 nuostatos. Reglamentas Nr. 1215/2012 turi būti taikomas tik subsidiariai ir tik toms faktinėms ir teisinėms situacijoms, kurios nėra sureguliuotos CMR Kovencijos nuostatomis. Nagrinėjamu atveju krovinio vežimo sutartyje buvo susitarta dėl ginčų teismingumo Kauno apygardos teisme, tačiau šiam susitarimui turi būti taikomas ne Reglamento Nr. 1215/2012 25 straipsnis, o CMR Konvencijos 31 straipsnio 1 dalis.
2. Bylos iškėlimo ir proceso pradžios momentas turi būti nustatomas atsižvelgiant į Nyderlandų teisėjo ir teismo pareigūno Kauno apygardos teismui pateiktus duomenis, pagal kuriuos byla Nyderlandų Zeeland – West – Brabant apylinkės teisme buvo iškelta 2017-05-09, Kauno apygardos teisme buvo iškelta 2017-05-11. Dviejų jurisdikcijų konkurencija yra negalima, todėl susiklosčiusi lis pendens situacija Kauno apygardos teismo buvo tinkamai išspręsta.
3. CMR Konvencijos 32 straipsnio 2 punkte lis pendens situacija yra sureguliuota, ji skiriasi nuo Reglamente Nr. 1215/2012 29 straipsnyje nurodyto teisinio reguliavimo. CMR Konvencijos 32 straipsnio 2 dalies terminas ,,ieškinys yra viename iš tame punkte nurodytų teismų“ reiškia jau teisme esančią iškeltą civilinę bylą, kai tuo tarpu pagal Reglamento Nr. 1215/2012 29 straipsnį ir 32 straipsnio 1 dalį proceso teisme pradžia yra siejama su kreipimusi į teismą, t. y. bylos iškėlimo dokumento pateikimu teismui. CMR Konvencijos 32 straipsnio 2 dalyje nurodytas požymis ,,ieškinys esantis viename iš teismų“ Lietuvos procesinės teisės kontekste turi būti suprantamas, kaip situacija, kuomet teisėjo rezoliucija ieškinys buvo priimtas ir byla buvo iškelta (CPK 137 str. 1 d.). Kauno apygardos teisme tai įvyko 2017-05-11. Pagal Nyderlandų teisėjo ir teismo pareigūno pateiktą informaciją, ieškinys Nyderlanduose buvo iškeltas 2017-05-09, t. y. anksčiau nei Lietuvoje.
11. Trečiasis asmuo bendrovė Trade Trans Log SP.z.o.o. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
12. Trečiasis asmuo UAB ,,LTT Groip“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti.

k o n s t a t u o j a :

4. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio (atskirojo) skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
14. Byloje kilo ginčas dėl šalių susitarimo dėl ginčo nagrinėjimo jurisdikcijos galiojimo ir lis pendens taisyklės taikymo. CPK 782 straipsnyje teismui nustatyta pareiga ex officio (savo iniciatyva) vertinti tarptautinį bylos teismingumą ir, nustačius, kad byla Lietuvos Respublikos teismams neteisminga, palikti ieškinį nenagrinėtą. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas sprendžia, ar pirmosios instancijos teismas, palikęs ieškovės ieškinį nenagrinėtu, teisingai įvertino šalių keliamą ginčą dėl šalių sudarytos išlygos dėl jurisdikcijos galiojimo ir taikymo.

Dėl lis pendens taisyklės taikymo

15. Byloje nustatyta, kad UAB „ACC Distribution“ ir UAB „Rhenus Svoris“ sudarytos pervežimo sutarties (užsakymo Nr. ACC-10170428) (toliau – Sutartis) dalyje „Šalių atsakomybė“ 3 punkte šalys susitarė dėl ginčo nagrinėjimo jurisdikcijos („Tuo atveju, kai ginčai ir nesutarimai šalių derybomis neišsprendžiami, juos nagrinėja teismas, kurio apylinkėje yra įregistruotas „Užsakovo“ juridinis adresas“). Šioje Sutartyje nurodyta, kad „Užsakovo“ (UAB „ACC Distribution“) buveinės vieta yra Jonavos g. 196, Kaunas. Taigi šalys susitarė dėl konkretaus teismo jurisdikcijos.
16. Iš bylos aplinkybių matyti, kad ADB „Gjensidige“ draudėjui UAB „ACC Distribution“ 2016 m. gruodžio 30 d. išdavė krovinių draudimo liudijimą, pagal kurį laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d. apdraudė draudėjui priklausančius krovinius nuo pervežimo metu gresiančių dingimo pavojų. Kadangi draudėjo apdraustas krovinys buvo prarastas, draudikas pripažino įvykį draudiminiu ir išmokėjo 408 564,57 Eur draudimo išmoką. Remiantis subrogacijos institutu (CK 6.1015 straipsnio 1 dalimi) ieškovė pateikė ieškinį už žalą atsakingam asmeniui. Tarp šalių nekilo ginčo, kad draudikas subrogacijos pagrindu perėmė reikalavimą pagal Sutartį, kurioje įtvirtinta ir išlyga dėl ginčų sprendimo jurisdikcijos.
17. Tarp šalių susiklosčiusius materialinius teisinius santykius reglamentuoja CMR Konvencija, kurios 31 straipsnyje yra numatytos taisyklės dėl ginčų nagrinėjimo jurisdikcijos.
18. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas 2018 m. sausio 5 d. nutartyje pripažino, kad iš bylos aplinkybių matyti, jog ieškovės ieškinys Kauno apygardos teisme buvo gautas 2017 m. gegužės 9 d., o teisėjo rezoliucija priimtas nagrinėti 2017 m. gegužės 11 d. Tačiau teismas nustatė, kad ieškinys paduotas ne tik Kauno apygardos teismui, bet ir Zeeland-West-Brabant teismui (Olandija), kuriame ieškinys pateiktas 2017 m. gegužės 9 d.
19. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į šias aplinkybes, konstatavo, kad šiuo atveju dėl to paties krovinio vežimo buvo kreiptasi pirmiausiai į Zeeland-West-Brabant teismą, todėl remiantis  Reglamente Nr. 1215/2012 įtvirtintu lis pendens principu, ieškinį dėl žalos atlyginimo paliko nenagrinėtą. Apeliacinės instancijos teismas su tokiu vertinimu nesutinka.
20. Minėta, kad pagal Sutartį tarp UAB „ACC Distribution“ ir UAB „Rhenus Svoris“ susiklostė tarptautinio vežimo teisiniai santykiai, reglamentuojami CMR Konvencijoje. Pagal Reglamento Nr. 1215/2012 konstatuojamosios dalies 33 punktą valstybių narių prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų laikymasis reiškia, kad šis reglamentas neturėtų daryti poveikio specialioms konvencijoms, kurių šalys yra valstybės narės. Remiantis šio teisės akto 71 straipsniu, šis reglamentas nedaro poveikio jokioms konvencijoms, kuriose dalyvauja valstybės narės ir kurios konkrečiose bylose reglamentuoja jurisdikciją arba teismo sprendimų pripažinimą ir vykdymą.
21. CMR Konvencija, prie kurios Lietuvos Respublika prisijungė 1993 m., – specialioji konvencija Reglamento Nr. 1215/2012 71 straipsnio prasme. Todėl sprendžiant dėl Sutartyje šalių sutartos išlygos dėl ginčų sprendimo jurisdikcijos, reikia įvertinti tiek Reglamento Nr. 1215/2012, tiek CMR Konvencijos nuostatas. Abejuose teisės aktuose yra numatytos jurisdikcijos ir lis pendens taisyklės.
22. CMR Konvencija reglamentuoja klausimus, susijusius su kelių transporto priemonėmis už užmokestį vežamo krovinio sutartimis, kai bent viena iš krovinio siuntėjų ir gavėjų yra skirtingų šalių teritorijose ir bent viena iš jų yra CMR konvencijos narė. Konvencijos 31 straipsnis numato, jog teisines procedūras, kylančias iš pervežimų pagal šią konvenciją, ieškovas gali pradėti bet kuriame šalių–konvencijos dalyvių teisme, pasirinktame susitarimu tarp šalių, taip pat teismuose valstybių–konvencijos dalyvių, kurių teritorijoje: (a) atsakovas turi nuolatinę gyvenamąją vietą, ar pagrindinę verslo vietą, firmos filialą ar agentūrą, per kuriuos buvo sudaryta vežimo sutartis, arba (b) yra krovinio priėmimo vežti vieta arba numatyta pristatymo vieta. Į jokius kitus teismus ar tribunolus kreiptis negalima. Taigi numatytas tiek sutartinis teismingumas (31 straipsnio 1 punktas), tiek ir teismingumas pagal aplinkybes, nurodytas 31 str. 1 p. a ir b papunkčiuose. CMR Konvencijoje taip pat reglamentuojamas klausimas dėl tų pačių šalių ieškinio dėl to paties dalyko pakartotinio pateikimo (31 straipsnio 2 dalis).
23. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad tuo atveju, kai ginčas patenka ir į Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismų sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – Reglamentas Nr. 44/2001), ir į CMR Konvencijos taikymo sritį, pagal šio reglamento 71 straipsnio 1 dalį valstybė narė gali taikyti CMR Konvencijos 31 straipsnio 1 punkte numatytas jurisdikcijos taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-11-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-214/2014). Reglamentą Nr. 44/2001 pakeitusio Reglamento Nr. 1215/2012 71 straipsnis šį klausimą reglamentuoja analogiškai.
24. Tačiau sprendžiant dėl Reglamento Nr. 44/2001 ir CMR Konvencijoje numatytų taisyklių suderinamumo, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – Teisingumo Teismas) praktikoje pažymima, kad „<...> bylose, kurioms taikomos specialios konvencijos, šiose konvencijose numatytomis taisyklėmis negalima pažeisti principų, kuriais Europos Sąjungoje grindžiamas teismų bendradarbiavimas civilinėse ir komercinėse bylose, kaip antai tų, kurie nurodyti Reglamento Nr. 44/2001 6, 11, 12 ir 15–17 konstatuojamosiose dalyse: laisvo civilinėse ir komercinėse bylose priimtų sprendimų judėjimo, jurisdikcijos nuspėjamumo, teisės subjektų teisinio saugumo, gero teisingumo vykdymo, maksimalaus rizikos, kad vienu metu vyks teismo procesai dėl to paties ginčo, sumažinimo, taip pat tarpusavio pasitikėjimo teisingumu Sąjungoje” (Teisingumo Teismo 2014 m. rugsėjo 4 d. sprendimas byloje C- 157/13, para. 38).
25. Vienoje tokio pobūdžio bylų Teisingumo Teismas konstatavo, kad pagal ankstesnę Reglamento Nr. 1215/2012 redakciją (Reglamentas Nr. 44/2001), sprendžiant klausimą dėl šio reglamento ir CMR Konvencijos nuostatų taikymo, pastarosios nuostatos netaikomos, jei dėl to sukeliamos mažiau palankios tinkamo vidaus rinkos veikimo įgyvendinimui pasekmės nei tos, kurias lemia minėto reglamento nuostatos: “Reglamento Nr. 44/2001 71 straipsnio turinys negali prieštarauti principams, kuriais grindžiami teisės aktai, kurių jis yra sudėtinė dalis. Todėl šio reglamento taikymo srityje, kaip antai tarptautinis krovinių vežimas keliais, specialios konvencijos, kokia yra CMR Konvencija, nuostatos negali būti taikomos, jei dėl tokio taikymo sukeliamos mažiau palankios tinkamo vidaus rinkos veikimo įgyvendinimui pasekmės nei tos, kurias lemia minėto reglamento nuostatos” (Teisingumo Teismo 2010 m. gegužės 4 d. sprendimas byloje C-553/08, para. 51).
26. Taip pat šioje byloje Teisingumo Teismas pasisakė dėl CMR Konvencijoje nustatytos lis pendens taikymo suderinamumo su Reglamento Nr. 44/2001 nuostatomis: „Reglamento Nr. 44/2001 71 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad tokioje byloje, kokia yra pagrindinė, specialioje konvencijose nustatytos jurisdikcijos ir teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo taisyklės, kaip antai CMR Konvencijos 31 straipsnio 2 dalyje nustatyta lis pendens taisyklė ir 31 straipsnio 3 dalyje nustatyta vykdymo reikalavimo taisyklė, yra taikomos, jeigu jos užtikrina didelį kompetentingų jurisdikcijų nuspėjamumo laipsnį, palengvina gero teisingumo administravimą ir leidžia maksimaliai sumažinti vienu metu vykstančių teismo procesų atsiradimo riziką ir jeigu jomis ne mažiau palankiomis sąlygomis nei tos, kurios nustatytos Reglamente Nr. 44/2001, užtikrinamas teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose laisvas judėjimas ir tarpusavio pasitikėjimas, vykdant teisingumą Sąjungoje (favor executionis)” (Teisingumo Teismo 2010 m. gegužės 4 d. sprendimas byloje C-553/08, para. 56).
27. Kitoje byloje Teisingumo Teismas nustatė, kad CMR Konvencija negali būti taikoma, jei tokiu atveju būtų pasiektas rezultatas, mažiau palankus tinkamam vidaus rinkos veikimui: „Reglamento Nr. 44/2001 71 straipsnis negali turėti reikšmės, prieštaraujančios principams, kuriais grindžiamas teisės aktas, kurio sudedamoji dalis jis yra. Todėl šis straipsnis negali būti aiškinamas taip, kad šio reglamento taikymo srityje, kaip antai tarptautinio krovinių vežimo keliais srityje, speciali konvencija, kaip CMR Konvencija, galėtų lemti rezultatą, kuris būtų mažiau palankus tinkamam vidaus rinkos veikimui įgyvendinti nei tas, kuris pasiekiamas minėto reglamento nuostatomis. Todėl atitinkamos CMR Konvencijos nuostatos Sąjungoje gali būti taikomos tik tuomet, jei jos leidžia pasiekti laisvo civilinėse ir komercinėse bylose priimtų sprendimų judėjimo, taip pat tarpusavio pasitikėjimo teisingumu Sąjungoje tikslus bent jau tokiomis pat palankiomis sąlygomis, kurias lemia Reglamento Nr. 44/2001 taikymas” (Teisingumo Teismo 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje C-452/12, para. 37-38).
28. Apibendrinant Teisingumo Teismo praktiką darytina išvada, kad nustačius, jog ginčo jurisdikcija patenka tiek į Reglamento Nr. 1215/2012, tiek į CMR Konvencijos reguliavimo sritį, CMR Konvencijos, kaip specialiosios sutarties nuostatos taikomos tokia apimtimi, kiek nepažeidžiami esminiai, pagrindiniai Reglamento Nr. 1215/2012 principai (pavyzdžiui, jurisdikcijos nuspėjamumas, geras teisingumo administravimas) ir nėra sukeliamos mažiau palankios tinkamo vidaus rinkos veikimo įgyvendinimui pasekmės nei tos, kurias lemia minėto reglamento nuostatos. Atsižvelgiant į tai, sprendžiant dėl šalių Sutartyje sudarytos jurisdikcijos išlygos ir lis pendens taisyklės taikymo, taikytinos Reglamento Nr.  2015/2012 nuostatos.
29. Reglamento Nr. 1215/2012 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta bendroji lis pendens taisyklė, pagal kurią nedarant poveikio 31 straipsnio 2 dalies nuostatoms, jeigu skirtingų valstybių narių teismuose pradedamas procesas bylose tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, bet kuris teismas, į kurį kreiptasi vėliau, savo iniciatyva sustabdo bylos nagrinėjimą, kol bus nustatyta teismo, į kurį kreiptasi pirmiausia, jurisdikcija. Tačiau lis pendens taisyklės taikymas turi išimčių, kai tarp šalių yra sudarytas susitarimas dėl jurisdikcijos. Šio reglamento 31 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nedarant poveikio 26 straipsnio nuostatoms, kai kreipiamasi į valstybės narės teismą, kuriam pagal 25 straipsnyje nurodytą susitarimą suteikiama išimtinė jurisdikcija, bet kuris kitos valstybės narės teismas sustabdo bylos nagrinėjimą, kol teismas, į kurį kreiptasi remiantis susitarimu, paskelbia, kad jis neturi jurisdikcijos pagal susitarimą.
30. Reglamento Nr. 1215/2012 konstatuojamosios dalies 22 punkte nurodyta, kad siekiant gerinti susitarimų dėl išimtinės jurisdikcijos veiksmingumą ir išvengti piktnaudžiavimo bylinėjimosi taktika, būtina numatyti bendros lis pendens taisyklės išimtį, kad būtų tinkamai išspręsti konkretūs atvejai, kai teismo procesai gali vykti vienu metu. Tai atvejai, kai siekiant pradėti procesą buvo kreiptasi į teismą, kuris nebuvo nurodytas susitarime dėl išimtinės jurisdikcijos, o vėliau buvo kreiptasi į susitarime nurodytą teismą siekiant pradėti procesą byloje tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Tokiu atveju, kai tik buvo kreiptasi į susitarime nurodytą teismą, teismas, į kurį kreiptasi pirmiausia, turėtų sustabdyti bylos nagrinėjimą tol, kol susitarime nurodytas teismas paskelbs, kad jis neturi jurisdikcijos pagal susitarimą dėl išimtinės jurisdikcijos.
31. Minėta, kad Reglamento Nr. 1215/2012 22 konstatuojamoje dalyje nustatyta lis pendens taisyklės išimtis, kai siekiant pradėti procesą buvo kreiptasi į teismą, kuris nebuvo nurodytas susitarime dėl išimtinės jurisdikcijos, o vėliau buvo kreiptasi į susitarime nurodytą teismą siekiant pradėti procesą byloje tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Šia nauja Reglamento Nr. 1215/2012 nuostata, kuri detalizuota 31 straipsnio 2 dalyje pakeista iki tol be išimčių galiojusi lis pendens taisyklė, pagal kurią teismas, į kurį buvo kreiptasi pirmiau, turi teisę spręsti dėl jurisdikcijos, nepaisant, kad susitarime dėl jurisdikcijos nurodytas kitas teismas (Teisingumo Teismo 2003 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje C-116/02, para. 75).
32. Šiuo atveju Sutartyje šalys aiškiai ir tiksliai susitarė dėl ginčo jurisdikcijos. Byloje nėra ginčo, kad toks susitarimas dėl jurisdikcijos atitinka Reglamento Nr. 1215/2012 25 straipsnio 1 dalyje formos (rašytinis susitarimas) ir turinio (neprieštarauja Lietuvos Respublikos imperatyvioms teisės normoms) nustatytus reikalavimus.
33. Remiantis Teisingumo Teismo praktika, lis pendens taisyklė taikoma, tik esant visoms jos taikymo sąlygoms (Teisingumo Teismo 2017 m. gegužės 4 d. sprendimas byloje C-29/16, para. 26).
34. Sprendžiant dėl lis pendens taikymo svarbu nustatyti, ar skirtingiems teismams išnagrinėjus susijusius ieškinius tokių sprendimų vykdymas nebus nesuderinamas. Teisės doktrinoje nurodoma, kad sprendžiant dėl šios taisyklės taikymo, ieškiniai neturi būti identiški, bet susiję (angl. congruent) (Ulrich Magnus, Peter Mankowski, Brussels I Regulation, European Law Publishers (2007), p. 500). Sprendžiant dėl susietumo reikalavimo, tiek šalys, tiek ginčo dalykas turi būti tie patys (Ulrich Magnus, Peter Mankowski, Brussels I Regulation, European Law Publishers (2007), p. 501). Nors Teisingumo Teismas yra pripažinęs, kad lis pendens taisyklė gali būti taikoma ir tada, kai šalys bylose skiriasi (Teisingumo Teismo 1994 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje C-406/92, para. 35). Nagrinėjamu atveju skirtingose valstybėse keliami ginčai nėra susiję.
35. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad Olandijos Zeeland-West-Brabant teisme yra nagrinėjama byla tarp ieškovų UAB „Rhenus Svoris“ ir Navigators Underwriting Agency Limited ir atsakovų „ACC Distribution“, ABD „Gjesidige“, Syncreon Netherlands B.V., Dell Technology & Solutions Limited, Dell (PS) Limited ir Dell Emerging Markets (EMEA) Limited (b. l. 111, 2 t.). Iš šiam teismui pateikto ieškovų ieškinio matyti, kad ieškovų reikalavimas yra susijęs su kompiuterių techninės įrangos transportavimu iš Nyderlandų į Lietuvos Respubliką ir ieškovų atsakomybės pagal CMR Konvenciją kvalifikavimo. Ieškinyje ieškovai teismo prašo panaikinti atsakomybę jų atžvilgiu remiantis CMR Konvencijos 23 straipsnio 3 dalimi, pripažinti, kad ieškovai nėra atsakingi dėl importo mokesčių, akcizų, PVM ir/ar muito mokesčių atlyginimo, numatyto CMR Konvencijos 23 straipsnyje ir priteisti bylinėjimosi išlaidas (b. l. 48-51, 1 t.). Apibendrinant šiuo ieškinyje nurodytus reikalavimus darytina išvada, kad ginčo dalykas pagal šį ieškinį yra ieškovų civilinės atsakomybės apimties nustatymo dėl netinkamo krovinio vežimo klausimas.
36. Kauno apygardos teismo nagrinėjamoje byloje pagal patikslintą ieškinį ieškovė ADB „Gjensidige“ prašo priteisti iš  atsakovės UAB „Rhenus svoris“ 408 564,57 Eur žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė savo reikalavimą grindžia CK 6.1015 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingų už padarytą žalą asmens. Tretieji asmenys byloje yra UAB „LTT Group“, Lenkijos Respublikos bendrovė Trade Trans Log SP.z.o.o., L&p Anita Beata Sniadovska. Taigi šioje byloje ginčo dalykas yra draudiko reikalavimo teisės, atsiradusios pagal subrogaciją, reikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo ją sukėlusiam asmeniui, įgyvendinimas.
37. Vertinant šias bylas, darytina išvada, kad Kauno apygardos teisme pagal ieškovės ABD „Gjensidige“ patikslintą ieškinį yra nagrinėjama byla, kurios šalys ir ginčo dalykas iš esmės skiriasi nuo Olandijos Zeeland-West-Brabant teisme nagrinėjamos bylos pagal ieškovų UAB „Rhenus Svoris“ ir Navigators Underwriting Agency Limited ieškinį.
38. Olandijos Zeeland-West-Brabant teisme nagrinėjama byla susijusi su ieškovų toje byloje civiline atsakomybę dėl krovinių vežimo. Tuo tarpu Kauno apygardos teisme nagrinėjama byla dėl draudiko pareikšto reikalavimo, kurį jis įgijo pagal subrogacijos institutą atlyginęs draudėjo patirtą žalą.
39. Minėta, kad remiantis Reglamento Nr. 1215/2012 29 straipsnio 1 dalimi lis pendens taisyklės taikymas siejamas su skirtingose valstybėse narėse pradėtomis bylomis tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Šiuo atveju Kauno apygardos teisme ir Olandijos Zeeland-West-Brabant teisme nagrinėjamose bylose ne tik yra skirtingos šalys, bet ir skirtingas ginčo dalykas.
40. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir Teisingumo Teismo praktiką, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė Reglamente Nr. 1215/2012 įtvirtintą lis pendens taisyklę ir nepagrįstai netaikė šalių susitarime dėl jurisdikcijos pagal Sutartį įtvirtintos išlygos. Pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino iš esmės skirtingose valstybėse narėse nagrinėjamų bylų panašumo, sąsajų tarp pareikštų ieškinių, neįvertino aplinkybės, kad kitos valstybės narės teisme nagrinėjamas ieškinys tarp skirtingų šalių. Atitinkamai, tai reiškia, kad nagrinėjamu atveju tarp šalių kilęs ginčas turi būti nagrinėjamas remiantis jų Sutartyje įtvirtinta galiojančia išlyga dėl jurisdikcijos, pagal kurią šalių kilęs turi būti nagrinėjamas Lietuvos Respublikos teismuose.
41. Kita vertus, Briuselis Ia reglamento 8 straipsnio 1 dalyje numatyta speciali jurisdikcijos taisyklė, leidžianti nagrinėti bylą vieno iš atsakovų nuolatinės gyvenamosios (buveinės) vietos teismuose, jeigu reikalavimai yra taip glaudžiai susiję, kad yra tikslinga juos nagrinėti ir spręsti kartu, siekiant išvengti teismo sprendimų nesuderinamumo rizikos, atsirandančios dėl atskirai vykstančių procesų. Taigi šis straipsnis suteikia galimybę nagrinėti skirtingose valstybių narių teismuose pareikštus reikalavimus keliems atsakovams viename teisme. Teisingumo Teismo praktikoje nurodyta, kad pagal Briuselis I reglamento 6 straipsnio 1 dalį (kurią pakeitė Briuselis Ia reglamento 8 straipsnio 1 dalis) „<...> tam, kad sprendimai galėtų būti laikomi prieštaringais, nepakanka, jog ginčas būtų išspręstas skirtingai; dar reikia, kad šis skirtumas toje pačioje situacijoje pasireikštų de facto ir de jure (Teisingumo Teismo 2007 m. spalio 11 d. sprendimas byloje C-98/06 para. 40). Tačiau pažymėtina, kad ši nuostata gali būti taikoma net ir kai skiriasi keliems atsakovams pareikštų reikalavimų teisiniai pagrindai (Teisingumo Teismo 2007 m. spalio 11 d. sprendimas byloje C-98/06 para. 47). Atsižvelgiant į tai, kad tarp Lietuvos Respublikos ir Olandijoje vykstančių bylų yra tam tikras ryšys, pirmosios instancijos teismas turėtų įvertinti ar yra pagrindas spręsti dėl Briuselis Ia reglamento 8 straipsnio 1 dalyje numatytos taisyklės taikymo.
42. Kiti atskirojo skundo ir atsiliepimų argumentai neturi reikšmės teismingumo klausimo išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.
43. Nustačius, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai sprendė dėl lis pendens taisyklės taikymo bei šalių ginčo jurisdikcijos, skundžiama nutartis panaikinama ir byla pirmosios instancijos teismui grąžinama nagrinėti iš esmės.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

44. Bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą teismas išsprendžia priimdamas byloje galutinį procesinį sprendimą atsižvelgdamas į bylos rezultatą (CPK 93 str. 270 str. 5 d. 3 p.). Dėl šios priežasties byloje dalyvaujančių asmenų pateikti prašymai dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo šioje proceso stadijoje nenagrinėjami. Šie klausimai turės būti sprendžiami priimant galutinį sprendimą byloje, priklausomai nuo bylos baigties.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo 2018 m. sausio 5 d. nutartį panaikinti ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš esmės.

Teisėjas                            Konstantinas Gurinas