Administracinė
byla Nr. AS63 – 687/2010
Procesinio sprendimo
kategorija 67
(S)
LIETUVOS
VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N
U T A R T I S
2010 m. lapkričio 12
d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo
administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos
Sabinos Alimienės (pranešėja), Audriaus Bakavecko ir Arūno Sutkevičiaus
(kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje rašytinio
proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo akcinės bendrovės „Kauno energija“ atskirąjį
skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 27 d.
nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Kauno
energija“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijai
dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas AB „Kauno energija“ (toliau – ir
pareiškėjas) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą,
prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos 2010
m. rugpjūčio 12 d. sprendimo Nr. 2K-157 „Dėl teisės pažeidimo bylos Nr. 12K-13“
dalį, kuria jam paskirta 50 000 Lt bauda už Vertybinių popierių įstatymo
5 straipsnio 4 dalies pažeidimą ir jis įpareigotas vadovaujantis 16 TAS
(tarptautiniai apskaitos standartai) „Nekilnojamasis turtas, įranga ir įrengimai“
24 straipsnio reikalavimais ilgalaikį materialųjį turtą, gautą kaip nepiniginis
turtinis įnašas, įvertinti tikrąja verte, naudojant motyvuotai ir pagrįstai
parinktus ir minėtam turtui ir tikslui tinkamus turto vertės nustatymo metodus,
ir nustačius, kad 2009 m. bendrovės finansinės ataskaitos ir konsoliduotos
finansinės ataskaitos neatitinka 16 TAS nuostatų, rengiant metines bendrovės
finansines ataskaitas ir konsoliduotąsias finansines ataskaitas už 2010 m.
laikotarpį, retrospektyviai ištaisyti finansines ataskaitas pagal 16 TAS
„Nekilnojamasis turtas, įranga ir įrengimai“ 24 straipsnio reikalavimus.
Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – iki
teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo sustabdyti Lietuvos Respublikos
vertybinių popierių komisijos 2010 m. rugpjūčio 12 d. sprendimo Nr. 2K-157 „Dėl
teisės pažeidimo bylos Nr. 12K-13“ dalį, kuria jam paskirta 50 000 Lt bauda už
Vertybinių popierių įstatymo 5 straipsnio 4 dalies pažeidimą ir jis įpareigotas
vadovaujantis 16 TAS (tarptautiniai apskaitos standartai) „Nekilnojamasis
turtas, įranga ir įrengimai“ 24 straipsnio reikalavimais ilgalaikį materialųjį
turtą, gautą kaip nepiniginis turtinis įnašas, įvertinti tikrąja verte,
naudojant motyvuotai ir pagrįstai parinktus ir minėtam turtui ir tikslui
tinkamus turto vertės nustatymo metodus, ir nustačius, kad 2009 m. bendrovės
finansinės ataskaitos ir konsoliduotos finansinės ataskaitos neatitinka 16 TAS
nuostatų, rengiant metines bendrovės finansines ataskaitas ir konsoliduotąsias
finansines ataskaitas už 2010 m. laikotarpį, retrospektyviai ištaisyti
finansines ataskaitas pagal 16 TAS „Nekilnojamasis turtas, įranga ir įrengimai“
24 straipsnio reikalavimus.
Pareiškėjas nurodė, kad nesiėmus reikalavimo
užtikrinimo priemonės teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų, nes tuo atveju jei
teismas išnagrinėjęs bylą priimtų jam palankų sprendimą ir nebūtų sustabdytas
ginčijamo sprendimo dalimi paskirtos 50 000 Lt baudos išieškojimas, tokia
teisinė situacija reikštų, kad net ir palankaus teismo sprendimo atveju jo
grąžinimas į iki tol buvusią padėtį būtų apsunkintas, nes nurodytu laikotarpiu
negalėdamas naudotis 50 000 Lt dydžio apyvartinėmis lėšomis, jis patirtų
nuostolius ir kitas neigiamas finansines bei materialines pasekmes, susijusias
su paskirtos baudos išieškojimu, kurių kompensavimas būtų susijęs su
papildomais teisiniais ginčais. Pažymėjo, jog teikia viešąsias paslaugas
vartotojams, todėl tokios didelės baudos skyrimas gali atsiliepti ne tik
bendrovės veiklai, bet ir viešųjų paslaugų vartotojams. Nurodė, jog nesiėmus
užtikrinimo priemonių dėl ginčijamo sprendimo dalies, kuria yra įpareigotas
pervertinti ilgalaikį materialųjį turtą, gautą kaip nepiniginis turtinis
įnašas, dėl naujai atliekamo vertinimo būtų patiriamos didelės išlaidos, o prireikus
koreguoti finansines ataskaitas, jos būtų koreguojamos retrospektyviai.
Panaikinus šią sprendimo dalį, tai reikštų, kad pakoreguotos finansinės
ataskaitos turės būti koreguojamos dar kartą (grąžinamos į buvusią padėtį).
Toks nenuoseklus ir atvirkštinis finansinių ataskaitų koregavimas klaidintų
akcininkus, potencialius investuotojus ir visuomenę. Manė, kad reikalavimo
užtikrinimo priemonių taikymas būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų
proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų
principų.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m.
rugsėjo 27 d. nutartimi pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo
priemones atmetė.
Teismo manymu, AB „Kauno energija“ argumentai dėl
būtinumo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones yra susiję ne su teismo sprendimo
įvykdymo galimybėmis, o su kitomis galimomis pasekmėmis – finansiniais
nuostoliais dėl paskirtos 50 000 Lt baudos išieškojimo ir ilgalaikio
materialaus turto vertinimo. Pažymėjo, kad galima neigiama ginčijamo akto įtaka
pareiškėjo finansinei padėčiai nelaikytina ypatinga (išskirtine) aplinkybe,
rodančia, jog teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali būti apsunkintas ar
tapti neįmanomas. Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentas, jog reikalavimo užtikrinimo
priemonės taikymas reikalingas ginant viešąjį interesą, taip pat nepagrįstas
konkrečiais įrodymais.
III.
Pareiškėjas atskiruoju skundu prašo Vilniaus
apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 27 d. nutarties dalį, kuria
atmestas prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, panaikinti ir jo
prašymą tenkinti.
Pareiškėjas nurodo, kad Lietuvos Respublikos
vertybinių popierių komisija skundžiamą sprendimą priėmė vadovaudamasi Vertybinių
popierių įstatymo ir Finansinių priemonių rinkų įstatymo atitinkamomis
nuostatomis (Vertybinių popierių įstatymo 42 straipsnio 1 dalies 5 punktu,
2 dalies 4 punktu, 46 straipsniu ir 47 straipsnio 1 dalies 2 punktu, taip pat Finansinių
priemonių rinkų įstatymo 73 straipsnio 4 dalimi ir 96 straipsniu). Pažymėjo,
jog Vertybinių popierių įstatymas visiškai nereguliuoja, kokia tvarka yra
skiriamos poveikio priemonės ir kaip yra vykdytini Lietuvos Respublikos
vertybinių popierių komisijos priimti sprendimai dėl poveikio priemonių taikymo
(pvz., baudų paskyrimo, tam tikrų įpareigojimų paskyrimo), t. y., ar jų
apskundimas sustabdo jų vykdymą, ar ne. Tuo tarpu kitas įstatymas, kuriuo
vadovaujasi Vertybinių popierių komisija, taikydama poveikio priemones –
Finansinių priemonių rinkų įstatymas – aiškiai numato poveikio priemonių
skyrimo tvarką (Finansinių priemonių rinkų įstatymo 96 str.), taip pat numato,
kad piniginės baudos į valstybės biudžetą sumokamos ne vėliau kaip per vieną
mėnesį nuo dienos, kai asmuo gavo Lietuvos Respublikos vertybinių popierių
komisijos sprendimą skirti baudą. Apskundus tokį sprendimą, bauda turi būti
sumokėta ne vėliau kaip per 40 dienų nuo teismo sprendimo, kuriuo atmestas
skundas, įsiteisėjimo dienos (Finansinių priemonių rinkų įstatymo 97 str.).
Mano, kad yra visiškai teisėta, pagrįsta ir logiška ginčo santykiams taikyti
analogiškus santykius reguliuojantį įstatymą, t. y. Finansinių priemonių rinkų
įstatymo 97 straipsnį. Pažymi, kad net ir palankaus teismo sprendimo atveju AB
„Kauno energija“ grąžinimas į iki tol buvusią padėtį būtų apsunkintas, nes
nurodytu laikotarpiu negalėdamas naudotis 50 000 Lt dydžio apyvartinėmis
lėšomis, AB „Kauno energija“ patirtų nuostolius ir kitas neigiamas finansines
bei materialines pasekmes, susijusias su paskirtos baudos išieškojimu, kurių
kompensavimas būtų susijęs su papildomais teisiniais ginčais. Pabrėžia, jog didelės
paskirtos baudos išieškojimas gali sutrikdyti bendrovės apyvartinių lėšų
srautus, neigiamai atsiliepti bendrovės pareigai nenutrūkstamai užtikrinti
šilumos ir karšto vandens tiekimą Kauno miesto ir rajono gyventojams, todėl
paskirtos baudos skubus išieškojimas neabejotinai gali pažeisti ir viešąjį
interesą. Šis aspektas ypač aktualus, įvertinus tai, kad bendrovę slegia
didelės vartotojų skolos, kurios 2010 m. rugpjūčio 31 d. sudaro 52 114 416,74 Lt,
todėl net ir 50 000 Lt apyvartinių lėšų netektis yra reikšminga. Nurodo, jog nesiėmus
užtikrinimo priemonių dėl ginčijamo sprendimo dalies, kuria AB „Kauno energija“
įpareigota pervertinti ilgalaikį materialųjį turtą gautą kaip nepiniginis turtinis
įnašas, dėl naujai atliekamo vertinimo būtų patiriamos didelės papildomos
išlaidos, o prireikus koreguoti finansines ataskaitas, jos būtų koreguojamos
retrospektyviai. Panaikinus šią sprendimo dalį, tai reikštų, kad vieną kartą
pakoreguotos finansinės ataskaitos turės būti koreguojamos dar kartą (atkuriama
iki sprendimo buvusi padėtis). Toks nenuoseklus ir daugkartinis finansinių
ataskaitų koregavimas ne tik reikštų papildomas ir visiškai beprasmes
finansines išlaidas, bet ir įneštų nereikalingos painiavos, taip pat klaidintų
visus bendrovės akcininkus, potencialius investuotojus ir visą visuomenę (pagal
bendrovei taikytinus reikalavimus finansinės ataskaitos turi būti skelbiamos
viešai). Pažymi, kad jeigu ginčo atveju bus taikomos reikalavimo užtikrinimo
priemonės, tai bus adekvatu siekiamam tikslui, nepažeis atsakovo interesų,
netrukdys šiai institucijai vykdyti veiksmingos AB „Kauno energija“ priežiūros
ir užtikrins viešųjų interesų apsaugą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Atskirasis skundas atmestinas.
Pagal ABTĮ 71 straipsnio 1 dalį
teismas arba teisėjas gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti proceso
dalyvių prašymu arba savo iniciatyva bet kurioje proceso stadijoje, jeigu,
nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba
pasidarytų negalimas. Teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas taikyti prašomą
reikalavimo užtikrinimo priemonę, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog,
priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą, iki jo priėmimo buvusios padėties
atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 str.).
Lietuvos vyriausiojo
administracinio teismo praktikoje yra ne kartą pažymėta, kad sprendžiant dėl
reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo turi būti įvertinta, ar yra reali
grėsmė, jog netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo
įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą
panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą) iki jo priėmimo buvusios padėties
atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 str.). Realus bei
veiksmingas iki skundžiamo administracinio akto priėmimo buvusios padėties
atkūrimas, pažeistų pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų atkūrimas ir
apgynimas, o, atsižvelgiant į paminėtą, ir realus teismo sprendimo įvykdymas
pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu
galiojantis aktas, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar
tikėtina, kad sukeltų) tokias neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas teismui
priėmus palankų pareiškėjui sprendimą būtų neįmanomas ar sudėtingas (Lietuvos
vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. AS5‑155/2005,
Nr. AS5-230/2005).
Sprendžiant dėl reikalavimo
užtikrinimo priemonių taikymo, turi būti atsižvelgta į prašomo užtikrinti
reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas
teises bei galimą šių teisių faktinį realizavimą, jų įtaką kitiems asmenims,
taip pat į tai, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas
aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo,
proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų principų
(administracinės bylos Nr. AS16-528/2007, Nr. AS10-349/2007).
Pareiškėjas prašymą taikyti
reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Lietuvos Respublikos vertybinių
popierių komisijos 2010 m. rugpjūčio 12 d. sprendimo Nr. 2K-157 „Dėl teisės pažeidimo
bylos Nr. 12K-13“ dalies, kuria jam paskirta 50 000 Lt bauda už Vertybinių
popierių įstatymo 5 straipsnio 4 dalies pažeidimą ir jis įpareigotas
vadovaujantis 16 TAS (tarptautiniai apskaitos standartai) „Nekilnojamasis
turtas, įranga ir įrengimai“ 24 straipsnio reikalavimais ilgalaikį materialųjį
turtą, gautą kaip nepiniginis turtinis įnašas, įvertinti tikrąja verte,
naudojant motyvuotai ir pagrįstai parinktus ir minėtam turtui ir tikslui
tinkamus turto vertės nustatymo metodus, ir nustačius, kad 2009 m. bendrovės
finansinės ataskaitos ir konsoliduotos finansinės ataskaitos neatitinka 16 TAS
nuostatų, rengiant metines bendrovės finansines ataskaitas ir konsoliduotąsias
finansines ataskaitas už 2010 m. laikotarpį, retrospektyviai ištaisyti
finansines ataskaitas pagal 16 TAS „Nekilnojamasis turtas, įranga ir įrengimai“
24 straipsnio reikalavimus, galiojimą iš esmės sieja su galimomis neigiamomis
skundžiamo atsakovo sprendimo galiojimo materialinėmis, ekonominėmis ir
finansinėmis pasekmėmis.
Pažymėtina, jog Vertybinių
popierių įstatymo laikymosi priežiūra ir atsakomybė už įstatymo pažeidimus
reglamentuojama Vertybinių popierių įstatymo 5 skirsnyje. Vertybinių popierių
komisija skirdama baudas už Vertybinių popierių įstatymo pažeidimus vadovaujasi
Finansinių priemonių rinkų įstatymo 96 straipsnyje nustatyta tvarka (Vertybinių
popierių įstatymo 47 str.). Finansinių priemonių rinkų įstatymo 97 straipsnyje
numatyta piniginių baudų išieškojimo tvarka – piniginės baudos į valstybės
biudžetą sumokamos ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo dienos, kai asmuo gavo
Vertybinių popierių komisijos sprendimą skirti baudą. Apskundus tokį sprendimą,
bauda turi būti sumokėta ne vėliau kaip per 40 dienų nuo teismo sprendimo,
kuriuo atmestas skundas, įsiteisėjimo dienos. Jei bauda nebuvo savanoriškai
sumokėta, Vertybinių popierių komisijos sprendimas skirti baudą vykdomas
Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Taigi Finansinių priemonių rinkų
įstatymas aiškiai detalizuoja bylos dėl Vertybinių popierių įstatyme numatytų
pažeidimų nagrinėjimo tvarką, todėl, teisėjų kolegijos manymu, ginčo santykiams
pagal analogiją taikytinos ir Finansinių priemonių rinkų įstatymo 97 straipsnio
nuostatos dėl paskirtų piniginių baudų išieškojimo (ABTĮ 4 str. 6 d.). Nagrinėjamu
atveju pareiškėjas yra pasinaudojęs teise apskųsti sprendimą, kuriuo jam buvo
skirta bauda, o vadovaujantis Finansinių priemonių rinkų įstatymo 97 straipsniu,
skundo padavimas stabdo ginčijamos baudos išieškojimą, todėl taikyti
reikalavimo užtikrinimo priemonę šioje dalyje nėra pagrindo.
Taip pat pažymėtina, kad galima
neigiama ginčijamo akto įtaka pareiškėjo finansinei padėčiai nelaikytina
ypatinga (išskirtine) aplinkybe, rodančia, jog teismo sprendimo įvykdymas iš
tikrųjų gali būti apsunkintas ar tapti neįmanomas. Įvertinus pareiškėjo
nurodytas aplinkybes dėl būtinybės užtikrinti reikalavimą (dėl naujai atliekamo
vertinimo būtų patiriamos didelės papildomos išlaidos), negalima daryti
išvados, kad yra pagrindas taikyti jo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę.
Nėra jokio objektyvaus pagrindo manyti, jog, priėmus pareiškėjui palankų teismo
sprendimą, nebūtų atkurta ar pasunkėtų iki skundžiamo įsakymo priėmimo buvusios
padėties atkūrimas. Pareiškėjo galimai patirta žala galės būti atlyginta teisės
aktų nustatyta tvarka. Kartu pabrėžtina, jog siekis ateityje išvengti galimų
teisminių procesų nėra pagrindas pripažinti, kad reikalavimo užtikrinimo
priemonės pritaikymas nagrinėjamu atveju yra būtinas, siekiant užtikrinti
būsimo teismo sprendimo įvykdymą.
Pareiškėjo veiklos apsunkinimas
dėl Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos sprendimo taip pat nelaikytina
aplinkybe, rodančia, jog teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali būti
apsunkintas ar tapti neįmanomas. Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas
nepateikė jokių įrodymų, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės,
nebus užtikrinamas šilumos ir karšto vandens tiekimas vartotojams, o argumentai
dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo šiuo aspektu (siekiant užtikrinti
viešąjį interesą) iš esmės grindžiami prielaidomis. Iš byloje esančių duomenų
teismas neturi pagrindo spręsti, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo
priemonę bus neproporcingai pažeistos pareiškėjo teisės ar viešasis interesas.
Įvertinusi išdėstytas aplinkybes,
teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nutartis iš
esmės yra teisėta ir pagrįsta, jos naikinti atskirajame skunde išdėstytais
argumentais nėra pagrindo.
Vadovaudamasi Administracinių
bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo
akcinės bendrovės „Kauno energija“ atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus
apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 27 d. nutartį palikti
nepakeistą.
Nutartis
neskundžiama.
Teisėjai
Roma Sabina Alimienė
Audrius Bakaveckas
Arūnas Sutkevičius