Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [AS-63-687-10].doc
Bylos nr.: AS-63-687-10
Bylos rūšis: administracinė byla
Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Kategorijos:

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS63 – 687/2010

Procesinio sprendimo kategorija 67

 (S)

 

 

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

 

2010 m. lapkričio 12 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės (pranešėja), Audriaus Bakavecko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo akcinės bendrovės „Kauno energija“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 27 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Kauno energija“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijai dėl sprendimo panaikinimo.

 

Teisėjų kolegija

 

 n u s t a t ė:

 

I.

 

Pareiškėjas AB „Kauno energija“ (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos 2010 m. rugpjūčio 12 d. sprendimo Nr. 2K-157 „Dėl teisės pažeidimo bylos Nr. 12K-13“ dalį, kuria jam paskirta 50 000 Lt bauda už Vertybinių popierių įstatymo 5 straipsnio 4 dalies pažeidimą ir jis įpareigotas vadovaujantis 16 TAS (tarptautiniai apskaitos standartai) „Nekilnojamasis turtas, įranga ir įrengimai“ 24 straipsnio reikalavimais ilgalaikį materialųjį turtą, gautą kaip nepiniginis turtinis įnašas, įvertinti tikrąja verte, naudojant motyvuotai ir pagrįstai parinktus ir minėtam turtui ir tikslui tinkamus turto vertės nustatymo metodus, ir nustačius, kad 2009 m. bendrovės finansinės ataskaitos ir konsoliduotos finansinės ataskaitos neatitinka 16 TAS nuostatų, rengiant metines bendrovės finansines ataskaitas ir konsoliduotąsias finansines ataskaitas už 2010 m. laikotarpį, retrospektyviai ištaisyti finansines ataskaitas pagal 16 TAS „Nekilnojamasis turtas, įranga ir įrengimai“ 24 straipsnio reikalavimus. Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo sustabdyti Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos 2010 m. rugpjūčio 12 d. sprendimo Nr. 2K-157 „Dėl teisės pažeidimo bylos Nr. 12K-13“ dalį, kuria jam paskirta 50 000 Lt bauda už Vertybinių popierių įstatymo 5 straipsnio 4 dalies pažeidimą ir jis įpareigotas vadovaujantis 16 TAS (tarptautiniai apskaitos standartai) „Nekilnojamasis turtas, įranga ir įrengimai“ 24 straipsnio reikalavimais ilgalaikį materialųjį turtą, gautą kaip nepiniginis turtinis įnašas, įvertinti tikrąja verte, naudojant motyvuotai ir pagrįstai parinktus ir minėtam turtui ir tikslui tinkamus turto vertės nustatymo metodus, ir nustačius, kad 2009 m. bendrovės finansinės ataskaitos ir konsoliduotos finansinės ataskaitos neatitinka 16 TAS nuostatų, rengiant metines bendrovės finansines ataskaitas ir konsoliduotąsias finansines ataskaitas už 2010 m. laikotarpį, retrospektyviai ištaisyti finansines ataskaitas pagal 16 TAS „Nekilnojamasis turtas, įranga ir įrengimai“ 24 straipsnio reikalavimus.   

Pareiškėjas nurodė, kad nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonės teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų, nes tuo atveju jei teismas išnagrinėjęs bylą priimtų jam palankų sprendimą ir nebūtų sustabdytas ginčijamo sprendimo dalimi paskirtos 50 000 Lt baudos išieškojimas, tokia teisinė situacija reikštų, kad net ir palankaus teismo sprendimo atveju jo grąžinimas į iki tol buvusią padėtį būtų apsunkintas, nes nurodytu laikotarpiu negalėdamas naudotis 50 000 Lt dydžio apyvartinėmis lėšomis, jis patirtų nuostolius ir kitas neigiamas finansines bei materialines pasekmes, susijusias su paskirtos baudos išieškojimu, kurių kompensavimas būtų susijęs su papildomais teisiniais ginčais. Pažymėjo, jog teikia viešąsias paslaugas vartotojams, todėl tokios didelės baudos skyrimas gali atsiliepti ne tik bendrovės veiklai, bet ir viešųjų paslaugų vartotojams. Nurodė, jog nesiėmus užtikrinimo priemonių dėl ginčijamo sprendimo dalies, kuria yra įpareigotas pervertinti ilgalaikį materialųjį turtą, gautą kaip nepiniginis turtinis įnašas, dėl naujai atliekamo vertinimo būtų patiriamos didelės išlaidos, o prireikus koreguoti finansines ataskaitas, jos būtų koreguojamos retrospektyviai. Panaikinus šią sprendimo dalį, tai reikštų, kad pakoreguotos finansinės ataskaitos turės būti koreguojamos dar kartą (grąžinamos į buvusią padėtį). Toks nenuoseklus ir atvirkštinis finansinių ataskaitų koregavimas klaidintų akcininkus, potencialius investuotojus ir visuomenę. Manė, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų principų.

 

II.

 

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. rugsėjo 27 d. nutartimi pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones atmetė.

Teismo manymu, AB „Kauno energija“ argumentai dėl būtinumo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones yra susiję ne su teismo sprendimo įvykdymo galimybėmis, o su kitomis galimomis pasekmėmis – finansiniais nuostoliais dėl paskirtos 50 000 Lt baudos išieškojimo ir ilgalaikio materialaus turto vertinimo. Pažymėjo, kad galima neigiama ginčijamo akto įtaka pareiškėjo finansinei padėčiai nelaikytina ypatinga (išskirtine) aplinkybe, rodančia, jog teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali būti apsunkintas ar tapti neįmanomas. Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentas, jog reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas reikalingas ginant viešąjį interesą, taip pat nepagrįstas konkrečiais įrodymais.

 

III.

 

Pareiškėjas atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 27 d. nutarties dalį, kuria atmestas prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, panaikinti ir jo prašymą tenkinti.

Pareiškėjas nurodo, kad Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisija skundžiamą sprendimą priėmė vadovaudamasi Vertybinių popierių įstatymo ir Finansinių priemonių rinkų įstatymo atitinkamomis nuostatomis (Vertybinių popierių įstatymo 42 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 2 dalies 4 punktu, 46 straipsniu ir 47 straipsnio 1 dalies 2 punktu, taip pat Finansinių priemonių rinkų įstatymo 73 straipsnio 4 dalimi ir 96 straipsniu). Pažymėjo, jog Vertybinių popierių įstatymas visiškai nereguliuoja, kokia tvarka yra skiriamos poveikio priemonės ir kaip yra vykdytini Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos priimti sprendimai dėl poveikio priemonių taikymo (pvz., baudų paskyrimo, tam tikrų įpareigojimų paskyrimo), t. y., ar jų apskundimas sustabdo jų vykdymą, ar ne. Tuo tarpu kitas įstatymas, kuriuo vadovaujasi Vertybinių popierių komisija, taikydama poveikio priemones – Finansinių priemonių rinkų įstatymas – aiškiai numato poveikio priemonių skyrimo tvarką (Finansinių priemonių rinkų įstatymo 96 str.), taip pat numato, kad piniginės baudos į valstybės biudžetą sumokamos ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo dienos, kai asmuo gavo Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos sprendimą skirti baudą. Apskundus tokį sprendimą, bauda turi būti sumokėta ne vėliau kaip per 40 dienų nuo teismo sprendimo, kuriuo atmestas skundas, įsiteisėjimo dienos (Finansinių priemonių rinkų įstatymo 97 str.). Mano, kad yra visiškai teisėta, pagrįsta ir logiška ginčo santykiams taikyti analogiškus santykius reguliuojantį įstatymą, t. y. Finansinių priemonių rinkų įstatymo 97 straipsnį. Pažymi, kad net ir palankaus teismo sprendimo atveju AB „Kauno energija“ grąžinimas į iki tol buvusią padėtį būtų apsunkintas, nes nurodytu laikotarpiu negalėdamas naudotis 50 000 Lt dydžio apyvartinėmis lėšomis, AB „Kauno energija“ patirtų nuostolius ir kitas neigiamas finansines bei materialines pasekmes, susijusias su paskirtos baudos išieškojimu, kurių kompensavimas būtų susijęs su papildomais teisiniais ginčais. Pabrėžia, jog didelės paskirtos baudos išieškojimas gali sutrikdyti bendrovės apyvartinių lėšų srautus, neigiamai atsiliepti bendrovės pareigai nenutrūkstamai užtikrinti šilumos ir karšto vandens tiekimą Kauno miesto ir rajono gyventojams, todėl paskirtos baudos skubus išieškojimas neabejotinai gali pažeisti ir viešąjį interesą. Šis aspektas ypač aktualus, įvertinus tai, kad bendrovę slegia didelės vartotojų skolos, kurios 2010 m. rugpjūčio 31 d. sudaro 52 114 416,74 Lt, todėl net ir 50 000 Lt apyvartinių lėšų netektis yra reikšminga. Nurodo, jog nesiėmus užtikrinimo priemonių dėl ginčijamo sprendimo dalies, kuria AB „Kauno energija“ įpareigota pervertinti ilgalaikį materialųjį turtą gautą kaip nepiniginis turtinis įnašas, dėl naujai atliekamo vertinimo būtų patiriamos didelės papildomos išlaidos, o prireikus koreguoti finansines ataskaitas, jos būtų koreguojamos retrospektyviai. Panaikinus šią sprendimo dalį, tai reikštų, kad vieną kartą pakoreguotos finansinės ataskaitos turės būti koreguojamos dar kartą (atkuriama iki sprendimo buvusi padėtis). Toks nenuoseklus ir daugkartinis finansinių ataskaitų koregavimas ne tik reikštų papildomas ir visiškai beprasmes finansines išlaidas, bet ir įneštų nereikalingos painiavos, taip pat klaidintų visus bendrovės akcininkus, potencialius investuotojus ir visą visuomenę (pagal bendrovei taikytinus reikalavimus finansinės ataskaitos turi būti skelbiamos viešai). Pažymi, kad jeigu ginčo atveju bus taikomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, tai bus adekvatu siekiamam tikslui, nepažeis atsakovo interesų, netrukdys šiai institucijai vykdyti veiksmingos AB „Kauno energija“ priežiūros ir užtikrins viešųjų interesų apsaugą.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

 

IV.

 

Atskirasis skundas atmestinas.

Pagal ABTĮ 71 straipsnio 1 dalį teismas arba teisėjas gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti proceso dalyvių prašymu arba savo iniciatyva bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas. Teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog, priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą, iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 str.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra ne kartą pažymėta, kad sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo turi būti įvertinta, ar yra reali grėsmė, jog netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą) iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 str.). Realus bei veiksmingas iki skundžiamo administracinio akto priėmimo buvusios padėties atkūrimas, pažeistų pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų atkūrimas ir apgynimas, o, atsižvelgiant į paminėtą, ir realus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokias neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą būtų neįmanomas ar sudėtingas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. AS5‑155/2005, Nr. AS5-230/2005).

Sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi būti atsižvelgta į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises bei galimą šių teisių faktinį realizavimą, jų įtaką kitiems asmenims, taip pat į tai, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų principų (administracinės bylos Nr. AS16-528/2007, Nr. AS10-349/2007).  

Pareiškėjas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos 2010 m. rugpjūčio 12 d. sprendimo Nr. 2K-157 „Dėl teisės pažeidimo bylos Nr. 12K-13“ dalies, kuria jam paskirta 50 000 Lt bauda už Vertybinių popierių įstatymo 5 straipsnio 4 dalies pažeidimą ir jis įpareigotas vadovaujantis 16 TAS (tarptautiniai apskaitos standartai) „Nekilnojamasis turtas, įranga ir įrengimai“ 24 straipsnio reikalavimais ilgalaikį materialųjį turtą, gautą kaip nepiniginis turtinis įnašas, įvertinti tikrąja verte, naudojant motyvuotai ir pagrįstai parinktus ir minėtam turtui ir tikslui tinkamus turto vertės nustatymo metodus, ir nustačius, kad 2009 m. bendrovės finansinės ataskaitos ir konsoliduotos finansinės ataskaitos neatitinka 16 TAS nuostatų, rengiant metines bendrovės finansines ataskaitas ir konsoliduotąsias finansines ataskaitas už 2010 m. laikotarpį, retrospektyviai ištaisyti finansines ataskaitas pagal 16 TAS „Nekilnojamasis turtas, įranga ir įrengimai“ 24 straipsnio reikalavimus, galiojimą iš esmės sieja su galimomis neigiamomis skundžiamo atsakovo sprendimo galiojimo materialinėmis, ekonominėmis ir finansinėmis pasekmėmis.

Pažymėtina, jog Vertybinių popierių įstatymo laikymosi priežiūra ir atsakomybė už įstatymo pažeidimus reglamentuojama Vertybinių popierių įstatymo 5 skirsnyje. Vertybinių popierių komisija skirdama baudas už Vertybinių popierių įstatymo pažeidimus vadovaujasi Finansinių priemonių rinkų įstatymo 96 straipsnyje nustatyta tvarka (Vertybinių popierių įstatymo 47 str.). Finansinių priemonių rinkų įstatymo 97 straipsnyje numatyta piniginių baudų išieškojimo tvarka – piniginės baudos į valstybės biudžetą sumokamos ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo dienos, kai asmuo gavo Vertybinių popierių komisijos sprendimą skirti baudą. Apskundus tokį sprendimą, bauda turi būti sumokėta ne vėliau kaip per 40 dienų nuo teismo sprendimo, kuriuo atmestas skundas, įsiteisėjimo dienos. Jei bauda nebuvo savanoriškai sumokėta, Vertybinių popierių komisijos sprendimas skirti baudą vykdomas Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Taigi Finansinių priemonių rinkų įstatymas aiškiai detalizuoja bylos dėl Vertybinių popierių įstatyme numatytų pažeidimų nagrinėjimo tvarką, todėl, teisėjų kolegijos manymu, ginčo santykiams pagal analogiją taikytinos ir Finansinių priemonių rinkų įstatymo 97 straipsnio nuostatos dėl paskirtų piniginių baudų išieškojimo (ABTĮ 4 str. 6 d.). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas yra pasinaudojęs teise apskųsti sprendimą, kuriuo jam buvo skirta bauda, o vadovaujantis Finansinių priemonių rinkų įstatymo 97 straipsniu, skundo padavimas stabdo ginčijamos baudos išieškojimą, todėl taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę šioje dalyje nėra pagrindo.

Taip pat pažymėtina, kad galima neigiama ginčijamo akto įtaka pareiškėjo finansinei padėčiai nelaikytina ypatinga (išskirtine) aplinkybe, rodančia, jog teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali būti apsunkintas ar tapti neįmanomas. Įvertinus pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl būtinybės užtikrinti reikalavimą (dėl naujai atliekamo vertinimo būtų patiriamos didelės papildomos išlaidos), negalima daryti išvados, kad yra pagrindas taikyti jo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę. Nėra jokio objektyvaus pagrindo manyti, jog, priėmus pareiškėjui palankų teismo sprendimą, nebūtų atkurta ar pasunkėtų iki skundžiamo įsakymo priėmimo buvusios padėties atkūrimas. Pareiškėjo galimai patirta žala galės būti atlyginta teisės aktų nustatyta tvarka. Kartu pabrėžtina, jog siekis ateityje išvengti galimų teisminių procesų nėra pagrindas pripažinti, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės pritaikymas nagrinėjamu atveju yra būtinas, siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą.

Pareiškėjo veiklos apsunkinimas dėl Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos sprendimo taip pat nelaikytina aplinkybe, rodančia, jog teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali būti apsunkintas ar tapti neįmanomas. Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, nebus užtikrinamas šilumos ir karšto vandens tiekimas vartotojams, o argumentai dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo šiuo aspektu (siekiant užtikrinti viešąjį interesą) iš esmės grindžiami prielaidomis. Iš byloje esančių duomenų teismas neturi pagrindo spręsti, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonę bus neproporcingai pažeistos pareiškėjo teisės ar viešasis interesas.

Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nutartis iš esmės yra teisėta ir pagrįsta, jos naikinti atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

 

n u t a r i a:

 

Pareiškėjo akcinės bendrovės „Kauno energija“ atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 27 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama. 

 

 

 

 

Teisėjai                                                                            Roma Sabina Alimienė

 

                                                                                         Audrius Bakaveckas

 

                                                                                         Arūnas Sutkevičius