Civilinė byla Nr. e3K-3-105-684/2025
Teisminio proceso Nr. 2-08-3-00496-2020-6
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.15.; 3.3.3.10.1.
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. gegužės 22 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės, Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Sigitos Rudėnaitės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės viešosios įstaigos krepšinio klubo „Lietkabelis“ kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. lapkričio 27 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės viešosios įstaigos krepšinio klubo „Lietkabelis“ ieškinį atsakovams M. I., uždarajai akcinei bendrovei „Endovita“ ir uždarajai akcinei bendrovei „Irmus“ dėl sandorių negaliojimo ir civilinės atsakomybės taikymo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių paramos atšaukimą dėl paramos panaudojimo ne pagal paskirtį, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė VšĮ krepšinio klubas „Lietkabelis“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama, be kita ko, iš atsakovo M. I. ieškovei priteisti 34 476,79 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
3. Ieškovė nurodė, kad atsakovas M. I. savo vadovavimo ieškovės veiklai laikotarpiu ieškovės vardu ir interesais sudarė: 2017 m. vasario 6 d. paramos sutartį, pagal kurią UAB „Endovita“ įsipareigojo suteikti 10 000 Eur finansinę paramą ieškovei; 2018 m. sausio 2 d. ir 2018 m. kovo 5 d. – paramos sutartis, pagal kurias UAB „Irmus“ įsipareigojo suteikti iš viso 20 000 Eur finansinę paramą ieškovei, (toliau – Paramos sutartys). Ieškovė nurodė, kad abiejų rėmėjų atsakovui M. I. perduotos lėšos liko atsakovo M. I. žinioje, nes į ieškovės kasą šios lėšos nebuvo įneštos, jos nebuvo įtrauktos į apskaitą kaip ieškovės gautos lėšos grynaisiais pinigais. Šios atsakovo M. I. gautos lėšos buvo įtrauktos į atsakovo avanso apyskaitą ir liko atsakovo dispozicijoje kaip gauti avansai, skirti atsiskaitymams pagal ieškovės einamuosius poreikius ir įsipareigojimus.
4. Atsakovės UAB „Irmus“ ir UAB „Endovita“ pateikė priešieškinius, kuriais prašė atšaukti ieškovei pagal Paramos sutartis suteiktą paramą ir priteisti šią pinigų sumą bei bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. balandžio 11 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino, o atsakovių UAB „Endovita“ ir UAB „Irmus“ priešieškinius atmetė.
6. Vilniaus apygardos teismas 2022 m. gruodžio 6 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. balandžio 11 d. sprendimo dalį, kuria buvo patenkintas ieškinio reikalavimas dėl 34 476,79 Eur žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovo M. I. ir atmesti atsakovių UAB „Endovita“ bei UAB „Irmus“ priešieškiniai dėl paramos atšaukimo, taip pat paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, panaikino ir šią bylos dalį perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kitą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. balandžio 11 d. sprendimo dalį paliko nepakeistą.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
7. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. liepos 31 d. sprendimu grąžintą ieškinio dalį tenkino ir, be kita ko, priteisė iš atsakovo M. I. 34 476,79 Eur žalos atlyginimą, atsakovių UAB „Endovita“ ir UAB „Irmus“ priešieškinius atmetė.
8. Teismas nurodė, kad ieškovei reikalaujant, jog atsakovas M. I. sumokėtų atšaukimo iš pareigų avanso apyskaitoje nurodytą sumą, atsakovas M. I. 2018 m. spalio 5 d. elektroniniu paštu atsiuntė atsakymą su priedais, nurodydamas, kad 2017–2018 metais ieškovei suteikta 30 000 Eur dydžio parama panaudota honorarams ir atlygiui išmokėti. Atsakovas pateikė paramos sutarčių priedų bei 2018 m. balandžio 9 d. honorarų ir atlygio išmokėjimo žiniaraščio Nr. 18/1 kopijas.
9. Teismas nustatė, kad 2017 m. gruodžio 19 d. priedu prie sudarytos su UAB „Endovita“ paramos sutarties nustatyta, jog paramos teikėjas įsipareigoja už pasiekimus 2018 m. vasario 17–18 dienomis vyksiančiame turnyre ieškovės žaidėjui Ž. P. (Ž. P.) sumokėti paramos sutartyje nurodytą paramą – 10 000 Eur, o 2018 m. kovo 5 d. priedu prie sudarytų su UAB „Irmus“ paramos sutarčių nustatyta, kad paramos teikėjas įsipareigoja už pasiekimus 2018 m. vasario 17–18 dienomis vykusiame turnyre ieškovės žaidėjams D. L. (D. L.) ir K. L. (K. L.) sumokėti paramos sutartyse nurodytą paramą – po 10 000 Eur (iš viso – 20 000 Eur). Krepšininkai Ž. P., D. L., K. L. ir G. L. nurodė, kad 2018 m. balandžio 9 d. honorarų ir atlygio žiniaraštyje Nr. 18/1 pasirašė, tačiau premijų negavo.
10. Teismas nustatė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 4 d. nutartimi, priimta baudžiamojoje byloje Nr. 2K-78-489/2024, nuteistojo M. I. kasacinis skundas buvo atmestas ir liko galioti Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. rugpjūčio 29 d. nuosprendis, priimtas baudžiamojoje byloje Nr. 1A-46-449/2023, kuriuo atsakovas M. I. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 222 straipsnio 1 dalį už tai, kad, būdamas ieškovės vadovas ir direktorius, apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą nuo 2015 m. gegužės 13 d. iki 2018 m. liepos 30 d. Taip pat M. I. nuteistas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį už tai, kad pasisavino jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą.
11. Teismas nurodė, kad įsiteisėjusiais teismų sprendimais baudžiamojoje byloje nustatytos faktinės aplinkybės yra pripažintinos prejudiciniais faktais (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 182 straipsnio 3 punktas) ir leidžia teismui spręsti, jog ieškovės reikalaujamą priteisti 34 476,79 Eur sumą atsakovas M. I. tyčia pasisavino, neperduodamas jos ieškovės žinion. Įsiteisėjusiais teismų sprendimais yra konstatuoti neteisėti atsakovo M. I. veiksmai ir kaltė (tyčinis pasisavinimas), priežastinis ryšys (būdamas atleistas iš klubo direktoriaus pareigų negrąžino minėtos pinigų sumos į klubo kasą) ir žalos dydis (34 476,79 Eur).
12. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės, ištirti įrodymai patvirtina tai, jog atsakovas M. I. jam patikėtą svetimą ieškovės turtą (gautą paramą iš atsakovių UAB „Irmus“ ir UAB „Endovita“) neteisėtai pavertė savo turtu ir padarė žalą ieškovei. Baudžiamojoje byloje yra konstatuota atsakovo M. I. tiesioginė tyčia, t. y. nustatyta, kad atsakovas M. I. aiškiai suvokė, jog pagal pareigas jam patikėtą bendrovės turtą – lėšas savinasi neteisėtai ir neatlygintinai, taip ne tik pažeisdamas ieškovės interesus, bet ir darydamas bendrovei atitinkamo dydžio žalą. Todėl minėtoje baudžiamojoje byloje nustatyta, kad kaltinime nurodytomis aplinkybėmis atsakovas M. I. pasisavino jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą.
13. Atsižvelgdamas į įsiteisėjusiais teismų sprendimais minėtoje baudžiamojoje byloje nustatytus prejudicinius faktus teismas nusprendė, kad atsakovės UAB „Endovita“ ir UAB „Irmus“ netinkamai aiškina Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.476 straipsnio 5 dalį, nes tam, kad ieškovė būtų galėjusi panaudoti paramą Paramos sutartyse nustatytais tikslais, ji turėjo šią paramą gauti.
14. Teismas nurodė, kad įsiteisėjusiais teismų sprendimais minėtoje baudžiamojoje byloje konstatuota, jog atsakovas M. I. atsakovių UAB „Irmus“ ir UAB „Endovita“ skirtą paramą pasisavino, pavertė nuosavu turtu, taip gaudamas naudos krepšinio klubo sąskaita. Taigi, ieškovė ne dėl savo neteisėtų veiksmų negalėjo panaudoti atsakovių skirtos paramos, o dėl to, kad atsakovas M. I. atsakovių UAB „Irmus“ ir UAB „Endovita“ paramą pasisavino ir jos net neperdavė ieškovei. Atsižvelgdamas į tai, teismas atmetė UAB „Endovita“ ir UAB „Irmus“ argumentus, kad ieškovė turi grąžinti jai net neperduotą paramą. Byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų ieškovės veiksmų neteisėtumą dėl paramos panaudojimo. Teismas pažymėjo, kad ieškovė ne dėl savo neteisėtų veiksmų negalėjo panaudoti atsakovių skirtos paramos, o dėl atsakovo M. I. veiksmų atsakovių UAB „Irmus“ ir UAB „Endovita“ paramą pasisavinus ir jos net neperdavus ieškovei.
15. Teismas nurodė, kad nors atsakovės UAB „Irmus“ ir UAB „Endovita“ laikėsi pozicijos, jog ieškovė turi būti atsakinga už buvusio vadovo neteisėtus veiksmus, pagrindo sutikti su šiais atsakovių teiginiais nėra, nes įsiteisėjusiais teismų sprendimais minėtoje baudžiamojoje byloje nustatyta, jog pažeidimai paaiškėjo tik atleidus M. I. iš direktoriaus pareigų. Be to, ir pati ieškovė patyrė žalą dėl neteisėtų atsakovo M. I. veiksmų.
16. Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovių UAB „Endovita“ ir UAB „Irmus“ apeliacinį skundą, 2024 m. lapkričio 27 d. nutartimi panaikino dalį pirmosios instancijos teismo sprendimo ir dėl šios dalies priėmė naują sprendimą – tenkino atsakovių UAB „Endovita“ ir UAB „Irmus“ priešieškinius dėl paramos atšaukimo ir šios paramos priteisimo atsakovėms UAB „Endovita“ ir UAB „Irmus“.
17. Kolegija pažymėjo, kad esminis aukos (paramos) teisinių santykių elementas yra aukos (paramos) naudojimas naudingam tikslui. Naudingas tikslas CK 6.476 straipsnio 1 dalies prasme – tai bendra nauda, t. y. padovanotas turtas ar turtinė teisė, skiriama ne asmeniniams apdovanotojo, o visuomenės požiūriu vertingiems, nesavanaudiškiems poreikiams tenkinti. Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo, kad ieškovės buvęs vadovas atsakovas M. I. pasisavino ieškovei suteiktą paramą, todėl ieškovei suteikta parama nebuvo panaudota siekiant visuomenei naudingų tikslų (sporto srityje ir paramos gavėjo uždaviniams, tikslams bei funkcijoms įgyvendinti), kitaip tariant, parama nebuvo panaudota tam tikslui, kuriam ji buvo suteikta.
18. Kolegija pripažino teisiškai pagrįstais apeliacinio skundo argumentus, kad CK 6.476 straipsnis nenustato jokių pagrindų, kuriems esant CK 6.476 straipsnio 5 dalies pasekmės neturėtų būti taikomos, todėl, pagal CK 6.476 straipsnio 5 dalį, parama turi būti atšaukiama visais atvejais, kai yra nustatomas jos netinkamo naudojimo faktas, įskaitant ne(pa)naudojimą itin ilgą laiką. Kolegija pažymėjo, kad, priešingai nei nusprendė pirmosios instancijos teismas, priežastys, dėl kurių suteikta parama nebuvo naudojama itin ilgą laiką, neturi teisinės reikšmės sprendžiant dėl CK 6.476 straipsnio 5 dalies taikymo.
19. Kolegijos vertinimu, aplinkybė, kad atsakovių UAB „Endovita“ bei UAB „Irmus“ ieškovei suteikta parama po jos perdavimo liko ieškovės direktoriaus M. I. žinioje, o jį atleidus iš ieškovės direktoriaus pareigų nebuvo grąžinta ieškovei, priešingai nei nusprendė pirmosios instancijos teismas, nereiškia, jog atsakovės nebuvo perdavusios ieškovei paramos pagal Paramos sutartis. Kolegija pažymėjo, kad juridiniai asmenys įgyja civilines teises, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per savo organus, kurie sudaromi ir veikia pagal įstatymus ir juridinių asmenų steigimo dokumentus (CK 2.82 straipsnio 1 dalis). Juridinio asmens valdymo organų pareigos yra įtvirtintos CK 2.87 straipsnyje ir jos teismų praktikoje laikomos fiduciarinėmis.
20. Kolegija pažymėjo, kad buvusio bendrovės vadovo M. I. ir atsakovių UAB „Endovita“ bei UAB „Irmus“ ieškovei suteiktos paramos pagrindu nesiejo tiesioginiai prievoliniai santykiai, o sudarytos Paramos sutartys yra galiojančios ir turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgdama į tai, kolegija nusprendė, kad tai, jog ieškovės direktorius M. I. pasisavino atsakovių UAB „Endovita“ ir UAB „Irmus“ suteiktą ieškovei paramą, nepaneigia atsakovių kaip paramos davėjų teisės prašyti grąžinti nepanaudotą pagal paskirtį paramą.
21. Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. liepos 31 d. sprendimu ieškovei iš atsakovo M. I. priteistas 34 476,79 Eur žalos atlyginimas, kurį sudaro ir žala, patirta atsakovui M. I. pasisavinus atsakovių UAB „Endovita“ ir UAB „Irmus“ ieškovei suteiktą 30 000 Eur paramą, ir ši teismo sprendimo dalis nebuvo skundžiama, todėl yra įsiteisėjusi.
22. Kolegija pažymėjo, kad paramos atšaukimas savo esme atitinka civilinių teisių gynybos būdą, įtvirtintą CK 1.138 straipsnio 2 punkte, t. y. pažeistos subjektinės teisės ir (ar) įstatymo saugomi interesai apginami atkuriant buvusią iki teisės pažeidimo padėtį. Negana to, CK 6.62 straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu viena šalis nebegali įvykdyti prievolės pagal dvišalę sutartį dėl tokios aplinkybės, už kurią neatsako nė viena iš šalių, o kitko nenustato įstatymai ar sutartis, tai nė viena iš šalių neturi teisės reikalauti, kad kita šalis įvykdytų sutartį. Šiuo atveju abi šalys turi teisę reikalauti grąžinti visa, ką jos įvykdė be atitinkamo priešpriešinio įvykdymo. Minėta teisės norma yra imperatyvi. Atsižvelgdama į tai, kolegija konstatavo, kad, šiuo atveju net ir pripažinus, jog ieškovė paramos negalėjo panaudoti dėl buvusio vadovo M. I. neteisėtų veiksmų (aplinkybės, už kurią neatsako nė viena iš paramos sutarčių šalių), ieškovė turi pareigą atsakovėms grąžinti jai suteiktą paramą.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
23. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2024 m. lapkričio 27 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. liepos 31 d. sprendimą; priteisti patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
23.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 6.476 straipsnio 5 dalį, nes parama teismo tvarka gali būti atšaukta tuo atveju, kai nustatomas būtinų sąlygų visetas: turtas yra naudojamas (panaudotas) ir jis naudojamas (panaudotas) netinkamai. Tuo tarpu ieškovė faktiškai negavo atsakovių (paramos teikėjų) suteiktos 30 000 Eur dydžio paramos, kadangi ją neteisėtai pasisavino atsakovas M. I.. Ieškovė, negavusi paramos, akivaizdu, jos nepanaudojo ir negalėjo panaudoti.
23.2. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nepagrįstai išplėtė CK 6.476 straipsnio 5 dalies ribas, paramos nepanaudojimą prilygindamas netinkamam paramos panaudojimui. Šios normos lingvistinė analizė leidžia teigti, kad paramos davėjas įgyja teisę reikalauti atšaukti paramą tik esant paramos gavėjo aktyviems veiksmams (paramos naudojimui), kurie yra netinkami. Paramos gavėjui negali būti taikomos neigiamos teisinės pasekmės už elgesį, kuris neįtvirtintas kaip pagrindas tokioms neigiamoms pasekmėms atsirasti. Priešingu atveju atsirastų teisinis neapibrėžtumas ir netikrumas ir būtų pažeista paramos gavėjo, kaip teisinių santykių dalyvio, teisių ir pareigų pusiausvyra. Paramos nepanaudojimas (ypač tais atvejais, kai nėra nustatyta paramos gavėjo neteisėtų veiksmų ir tyčios nepanaudoti paramos) paramos teikėjams (atsakovams) nesukėlė ir negalėjo sukelti jokių neigiamų pasekmių, o netinkamas paramos panaudojimas reikštų, kad nebuvo pasiekti paramos suteikimo tikslai.
23.3. Apeliacinės instancijos teismas sukūrė naują CK 6.476 straipsnio 5 dalyje įtvirtintoms pasekmėms atsirasti sąlygą, nes ši norma nenustato per ilgai nepanaudotos paramos kaip sąlygos, kuriai esant yra pagrindas taikyti aptariama norma įtvirtintas pasekmes. CK 6.476 straipsnio 5 dalis įtvirtina išimtinai tik vieną pagrindą, kada yra taikomos aptariamoje normoje įtvirtintos pasekmės, – netinkamą paramos panaudojimą.
23.4. Paramos teikėjos su atsakovu M. I. nesąžiningai retrospektyviai sudarė paramos sutarčių priedus, kuriais siekta pagrįsti, kad atsakovas M. I. tinkamai panaudojo paramą, tačiau įsiteisėjusiu teismo sprendimu šie priedai buvo pripažinti fiktyviais (tariamais). Taigi, paramos teikėjų pozicija, kad ieškovė ilgą laiką nepanaudojo paramos ir tokiu būdu tariamai pažeidė jų teises, atsirado tik esant ginčui teisme pagal ieškovės ieškinį dėl žalos atlyginimo priteisimo ir vertintina kaip gynybinė pozicija, siekiant nepagrįstai susigrąžinti suteiktą paramą.
23.5. Paramos sutarties sudarymo ir vykdymo aplinkybės turi esminę reikšmę taikant CK 6.476 straipsnio 5 dalyje nustatytas pasekmes ir privalo būti analizuojamos bei vertinamos. Nagrinėjamu atveju ieškovė ne dėl savo neteisėtų veiksmų negalėjo panaudoti paramos teikėjų skirtos paramos, o dėl atsakovo M. I. tyčinio nusikaltimo, pasisavinus paramos teikėjų suteiktą paramą ir jos net neperdavus ieškovei. Šios aplinkybės svarbios, vertinant, ar ieškovė kokiu nors būdu ar apimtimi buvo prisidėjusi prie to, kad parama nebuvo panaudota. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų ieškovės veiksmų neteisėtumą dėl paramos panaudojimo. Pažymėtina, kad ieškovė, siekdama tinkamai panaudoti gautą paramą, operatyviai ir aktyviai gynė savo pažeistas teises. Ieškovės veiksmuose nesant neteisėtumo dėl paramos nepanaudojimo, nustačius aktyvius jos veiksmus ginant savo teises ir teisėtus interesus dėl žalos atlyginimo pasisavinus paramą, nustačius, kad ieškovė paramos neteko ir negalėjo panaudoti dėl kito asmens tyčinio nusikaltimo, ieškovei negali būti taikomi CK 6.476 straipsnio 5 dalyje nustatyti neigiami padariniai.
24. Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovės UAB „Endovita“ ir UAB „Irmus“ prašo jį atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
24.1. Kasaciniu skundu yra ginčijama tik dalis apeliacinės instancijos teismo sprendimo išvadų, tad net pagrįstais pripažinti kasaciniame skunde išdėstyti motyvai negalėtų paneigti apeliacinės instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Apeliacinės instancijos teismas išvadą dėl ieškovės pareigos grąžinti atsakovėms UAB „Endovita“ ir UAB „Irmus“ jų ieškovei suteiktą paramą buvimo grindė dviem savarankiškais pagrindais: CK 6.476 straipsnio 5 dalimi ir 6.62 straipsnio 1 dalimi. Ieškovė kasaciniu skundu ginčija tik tą apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį, kuri yra susijusi su CK 6.476 straipsnio 5 dalies taikymu, ir nekelia jokių teisės klausimų dėl CK 6.62 straipsnio 1 dalies netinkamo taikymo. Taigi, ieškovei kasaciniu skundu neiškėlus jokių teisės klausimų dėl CK 6.62 straipsnio 1 dalies, kurios taikymas sudarė savarankišką apeliacinės instancijos teismo sprendimo priėmimo pagrindą, netinkamo aiškinimo ir taikymo, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas kasacinį skundą, negali spręsti dėl CK 6.62 straipsnio 1 dalies taikymo pagrįstumo. Todėl net ir pripažinus, kad kasaciniame skunde iškelti teisės klausimai dėl CK 6.476 straipsnio 5 dalies netinkamo aiškinimo ir taikymo yra pagrįsti, vien tik kasacinio skundo motyvų pagrindu nėra ir nebūtų pagrindo kasacinio skundo tenkinti, o apeliacinės instancijos teismo sprendimo panaikinti.
24.2. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino CK 6.476 straipsnio 5 dalį ir nesukūrė naujų teisės taisyklių. Aiškinant CK 6.476 straipsnio 5 dalį, būtina vertinti šios teisės normos tikslus ir uždavinius, taikyti sisteminį šios teisės normos aiškinimą bei vadovautis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. Atsakovių įsitikinimu, CK 6.476 straipsnio 5 dalies sudėtis aiškiai suponuoja, kad ja yra siekiama užtikrinti, jog paramos gavėjas realiai vykdytų paramos teikėjo valią, o suteikta parama būtų naudojama įgyvendinant tikslus, kuriems įgyvendinti buvo suteikta. Be to, CK 6.476 straipsnio 5 dalis yra neatsiejamai susijusi ir turi būti aiškinama ir taikoma kartu su CK 6.476 straipsnio 3 dalimi, taip pat su CK 6.38 straipsnio 1 dalyje įtvirtintais prievolių vykdymo principais bei CK 6.200 straipsnyje nustatytais sutarties vykdymo principais. Atsakovių supratimu, paramos sutarties vykdymo tikslais protingu, tinkamu ir sąžiningu paramos panaudojimu yra pripažintinas tik toks paramos gavėjo elgesys, kuriuo jis, naudodamas suteiktą paramą, realiai įgyvendina paramos suteikimo tikslus, o jo veiksmai, susiję su paramos panaudojimu šiais tikslais, atitinka protingo (atidaus ir rūpestingo) asmens elgesio standartą.
24.3. Siauras CK 6.476 straipsnio 5 dalies aiškinimas, t. y. toks, kokį kasaciniu skundo siūlo ieškovė, sudarytų sąlygas paramos gavėjui piktnaudžiauti, t. y. sulaikyti suteiktą paramą ir jos nepanaudoti konkretiems naudingiems tikslais, kurių siekia paramos teikėjas, taip nepaisant ir negerbiant paramos teikėjo valios ir interesų. Be to, toks CK 6.476 straipsnio 5 dalies aiškinimas taip pat nebūtų suderinamas su protingo elgesio standartu, kurio yra reikalaujama iš prievolės (sutarties) šalies, turinčios pareigą vykdyti prievolę (sutartį), šiuo konkrečiu atveju – imtis veiksmų, kad suteikta parama būtų naudojama konkretiems tikslams.
24.4. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė atsakovių UAB „Endovita“ ir UAB „Irmus“ pagal Paramos sutartis suteiktos paramos ne(pa)naudojo itin ilgą laiką, t. y. parama nebuvo panaudota iki apeliacinės instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos (paramos ne(pa)naudojimas siekia daugiau kaip septynerius metus). Taigi, apeliacinės instancijos teismas, nustatęs šią aplinkybę, turėjo pagrindą taikyti ir pagrįstai taikė CK 6.476 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas pasekmes – ieškovei suteiktos paramos atšaukimą. Be to, ieškovė visiškai nepagrįstai kasaciniame skunde nurodė, esą ji negavo atsakovių UAB „Endovita“ ir UAB „Irmus“ paramos pagal Paramos sutartis. Atsakovėms perdavus atitinkamai Paramos sutartyje nurodytas pinigų sumas ieškovės vardu veikusiam tuometiniam ieškovės direktoriui, laikytina, kad šios pinigų sumos nuo perdavimo momento buvo perduotos ir ieškovei.
24.5. Ieškovė kasaciniame skunde nenurodė jokios teisės normos, kurios pagrindu turėtų ar galėtų būti atleista nuo CK 6.476 straipsnio 5 dalyje nustatytų pasekmių taikymo. Be to, CK 6.476 straipsnis nenustato jokių pagrindų, kuriems esant CK 6.476 straipsnio 5 dalies pasekmės neturėtų būti taikomos. Todėl yra pagrįsta teigti, kad, pagal CK 6.476 straipsnio 5 dalį, parama turi būti atšaukiama visais atvejais, kai yra nustatomas jos netinkamo naudojimo faktas, įskaitant ne(pa)naudojimą itin ilgą laiką. CK 6.476 straipsnio 5 dalies taikymo tikslais nereikia nustatyti visų civilinės atsakomybės sąlygų, o užtenka nustatyti tik vienintelę sąlygą, t. y. suteiktos paramos panaudojimą kitiems nei paramos teikėjo nurodytiems tikslams arba jos ne(pa)naudojimą itin ilgą laiką, nepriklausomai nuo priežasčių, lėmusių šios sąlygos atsiradimą. Atitinkamai priežastys, dėl kurių suteikta parama nebuvo naudojama itin ilgą laiką, neturi reikšmės, sprendžiant dėl CK 6.476 straipsnio 5 dalies taikymo.
24.6. Vertinant ieškovės kasaciniame skunde nurodytas priežastis, dėl kurių ji, kaip pati mano, turėtų būti atleista nuo CK 6.476 straipsnio 5 dalyje nustatytų pasekmių taikymo, būtina atsižvelgti į tai, kad ieškovė pati paskyrė atsakovą M. I. savo direktoriumi (vadovu) ir suteikė jam itin plačius ir nevaržomus įgaliojimus veikti jos vardu, įskaitant teisę ieškovės vardu priimti, laikyti savo žinioje, valdyti ir naudoti ieškovės turtą (taip pat ir gautą paramą). Taigi, buvusiam ieškovės direktoriui pasisavinus atsakovių UAB „Endovita“ ir UAB „Irmus“ ieškovei suteiktą paramą ir tokiu būdu sukėlus kliūčių ieškovei ją panaudoti savo veikloje, ieškovei tenka visa su šiomis aplinkybėmis susijusi neigiama rizika ir su šia rizika susijusios pasekmės. Būtų neteisinga šią riziką perkelti atsakovėms UAB „Endovita“ ir UAB „Irmus“, taip pateisinant itin ilgą laiką trunkantį atsakovių valios dėl jų ieškovei suteiktos paramos panaudojimo konkrečiais tikslais nevykdymą. Vadovaujantis CK 6.253 straipsnio 4 dalimi, net civilinės atsakomybės atveju trečiojo asmens veikla gali būti priežastimi atleisti konkretų asmenį nuo atsakomybės tik tuo atveju, jeigu už tokį trečiąjį asmenį neatsako nei skolininkas, nei kreditorius. Be to, tarp ieškovės ir buvusio jos direktoriaus atsakovo M. I. atsiras civilinės atsakomybės teisiniai santykiai dėl atsakovių UAB „Endovita“ ir UAB „Irmus“ suteiktos paramos nepanaudojimo ir praradimo. Kitaip tariant, ieškovės turtiniai interesai dėl paramos atšaukimo galės būti patenkinami, išieškant padarytos žalos atlyginimą iš atsakovo M. I..
25. Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas M. I. prašo jį nagrinėti teismo nuožiūra, atsižvelgiant į atsakovo M. I. atsiliepimu nurodytas aplinkybes ir argumentus. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
25.1. Ieškovė nepagrįstai teigia, kad negavo 30 000 Eur paramos iš atsakovių UAB „Irmus“ ir UAB „Endovita“, nes parama buvo perduota M. I., tuometiniam ieškovės direktoriui ir atskaitingam asmeniui. Kadangi paramos sutartis yra realinis sandoris, Paramos sutartys laikomos sudarytomis ir vykdytinomis paramos perdavimo metu.
25.2. Ieškovė byloje neneigia, kad gautos paramos per se (savaime) nepanaudojo Paramos sutartyse nustatytu tikslu, tačiau taip pat neįrodė, kad apskritai negalėjo vykdyti Paramos sutarčių iš kito savo turimo turto. Visos ieškovės gautos pajamos įeina į ieškovės turto masę, todėl civilinių bei baudžiamųjų procesų iškėlimas M. I. neatėmė iš ieškovės realios galimybės vykdyti Paramos sutartis iš kitų savo lėšų paramos sumos apimtimi.
25.3. CK 6.200 straipsnio 1 dalis įtvirtina sutarties šalių pareigą vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai, tad ieškovė, piktybiškai nevykdydama Paramos sutarčių daugiau nei septynerius metus, prisiėmė riziką, kad paramos davėjos UAB „Irmus“ ir UAB „Endovita“ pasinaudos CK 6.476 straipsnio 5 dalimi įtvirtinta teise reikalauti, kad nenaudojama parama būtų atšaukta ir grąžinta ją suteikusiems asmenims.
25.4. Jei CK 6.476 straipsnio 5 dalies nuostata, pagal kurią paramos davėjas turi teisę atšaukti paramą, jeigu ji naudojama ne tam, kam buvo paaukota, būtų aiškinama ieškovės nurodomu būdu, būtų paneigtas šios nuostatos tikslas užtikrinti, kad parama būtų panaudota jos davimo tikslais, o paramos gavėjui būtų suteikta galimybė išvengti neigiamų pasekmių nepateisinamai ilgai delsiant įgyvendinti paramos davėjo valią.
25.5. Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi ne tik CK 6.476 straipsnio 5 dalimi, bet ir CK 6.62 straipsnio 1 dalimi, kuri nustato, kad jeigu viena šalis nebegali įvykdyti prievolės pagal dvišalę sutartį dėl tokios aplinkybės, už kurią neatsako nė viena iš šalių, o kitko neįtvirtina įstatymai ar sutartis, tai nė viena iš šalių neturi teisės reikalauti, kad kita šalis įvykdytų sutartį. Šiuo atveju abi šalys turi teisę reikalauti grąžinti visa, ką jos įvykdė be atitinkamo priešpriešinio įvykdymo. Apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad šiuo atveju net ir pripažinus, jog ieškovė paramos negalėjo panaudoti dėl atsakovo M. I. neteisėtų veiksmų (aplinkybės, už kurią neatsako nė viena iš Paramos sutarčių šalių), ieškovė turi pareigą atsakovėms UAB „Irmus“ ir UAB „Endovita“ grąžinti joms suteiktą paramą. Ieškovei kasaciniame skunde nekritikavus šių apeliacinės instancijos teismo išvadų teisingumo ir nekėlus klausimo dėl CK 6.62 straipsnio 1 dalies taikymo sprendžiant šį ginčą, vienas iš dviejų atsakovių UAB „Irmus“ ir UAB „Endovita“ priešieškinių tenkinimo pagrindų lieka nenuginčytas, o šio pagrindo teisinis vertinimas kasaciniame teisme išeitų už kasacinio skundo ribų.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribų
26. Bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribas apibrėžia CPK 353 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį, kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Aiškindamas šią teisės normą kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad pagal ją kasacinis teismas sprendžia tik teisės klausimus, be to, tik tuos teisės klausimus, kurie yra tiesiogiai iškelti kasaciniame skunde (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-50-313/2024 56 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
27. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad atrankos kolegijos padarytas kasacinio skundo apibendrintas vertinimas (kaip atitinkančio įstatymo reikalavimus) ne visada reiškia, kad kiekvienas skundo argumentas ar jų grupė atitinka įstatymo nustatytus reikalavimus – suformuluoja kasacinio nagrinėjimo dalyką. Detalų skundo argumentų vertinimą atlieka bylą kasacine tvarka nagrinėjanti teisėjų kolegija (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2013).
28. Nagrinėjamoje byloje ieškovo kasaciniu skundu keliami klausimai dėl netinkamo CK 6.476 straipsnio 5 dalies taikymo. Kasaciniu skundu neskundžiama apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis dėl paramos atšaukimo remiantis CK 6.62 straipsnio 1 dalimi, nustatančia, kad jeigu viena šalis nebegali įvykdyti prievolės pagal dvišalę sutartį dėl tokios aplinkybės, už kurią neatsako nė viena iš šalių, o kitko nenustato įstatymai ar sutartis, tai nė viena iš šalių neturi teisės reikalauti, kad kita šalis įvykdytų sutartį. Kadangi minimas klausimas nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas, tai teisėjų kolegija dėl jo nepasisakys.
Dėl paramos atšaukimo paramą naudojant ne pagal paskirtį
29. Dovanojimas – tai sandoris, kurio esmė ta, kad turto savininkas valingai, nesavanaudiškai, neatlygintinai perduoda savo turtą ar suteikia kitokią įstatyme nustatytą turtinę naudą kitam asmeniui, o pastarasis asmuo šią turtinę naudą sąmoningai (valingai) priima. CK 6.465–6.475 straipsniuose įtvirtintos bendrosios dovanojimo sutarties instituto nuostatos, o CK 6.476 straipsnio normų reglamentuojama atskira dovanojimo sutartinių santykių grupė – aukos (paramos ar labdaros) sutartis.
30. CK 6.476 straipsnio normos yra specialiosios bendrųjų dovanojimo sutarties instituto normų atžvilgiu. Aukos (labdaros ar paramos) sutartys iš kitų dovanojimo sutarčių išskiriamos pagal specialų sutarties tikslą – pagal CK 6.476 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą apibrėžtį, auka (parama ar labdara) laikomas turto ar turtinės teisės dovanojimas tam tikram naudingam tikslui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-355/2009). Auka (parama) yra siejama su konkrečiu tikslu, nes auka turi būti naudojama tam, kam buvo paaukota (CK 6.476 straipsnio 3 dalis).
31. Taigi, esminis aukos (labdaros ar paramos) teisinių santykių elementas yra aukos (labdaros ar paramos) naudojimas visuomenei naudingam tikslui. Naudingas tikslas CK 6.476 straipsnio 1 dalies prasme – tai bendra nauda, t. y. padovanotas turtas ar turtinė teisė yra skiriamas ne asmeniniams apdovanotojo, o visuomenės požiūriu vertingiems, nesavanaudiškiems poreikiams tenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-355/2009). Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos įstatyme visuomenei naudingais tikslais laikoma veikla tarptautinio bendradarbiavimo, žmogaus teisių apsaugos, mažumų integracijos, kultūros, religinių ir etinių vertybių puoselėjimo, švietimo, mokslo ir profesinio tobulinimo, neformaliojo ir pilietinio ugdymo, sporto, socialinės apsaugos ir darbo, sveikatos priežiūros, nacionalinio saugumo ir gynybos, teisėtvarkos, nusikalstamumo prevencijos, gyvenamosios aplinkos pritaikymo ir būsto plėtros, autorių teisių ir gretutinių teisių apsaugos, aplinkos apsaugos ir kitose visuomenei naudingomis ir nesavanaudiškomis pripažįstamose srityse (šio įstatymo 3 straipsnio 3 dalis).
32. Pagal CK 6.476 straipsnio 5 dalį, jeigu turtas naudojamas ne tam, kam jis buvo paaukotas, tai aukotojas ar jo teisių perėmėjai turi teisę reikalauti teismo tvarka atšaukti auką.
33. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo atsakovėms UAB „Irmus“ ir UAB „Endovita“ priešieškiniu pareikalavus CK 6.476 straipsnio 5 dalies pagrindu atšaukti ieškovei suteiktą iš viso 30 000 Eur paramą, kadangi ši, atsakovių įsitikinimu, buvo panaudota ne pagal paskirtį.
34. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Paramos sutartimis suteikiamos paramos objektą šalys apibrėžė kaip paramos panaudojimą siekiant visuomenei naudingų tikslų, t. y. suteikti finansinę paramą sporto srityje ir įgyvendinti ieškovės uždavinius, tikslus bei funkcijas. Taigi, esminę reikšmę turi tai, ar UAB „Irmus“ ir UAB „Endovita“ ieškovei suteikta parama buvo panaudota šiems naudingiems tikslams.
35. Byloje nėra ginčo dėl to, kad Paramos sutartimis suteikta parama buvo išmokėta grynaisiais pinigais šias lėšas priėmusiam atsakovui M. I., paramos išmokėjimo metu buvusiam ieškovės vadovu – direktoriumi. Tačiau ieškovė kasaciniu skundu teigia, kad faktiškai negavo atsakovių suteiktos 30 000 Eur dydžio paramos, kadangi ją neteisėtai pasisavino atsakovas M. I.; negavusi paramos, jos nepanaudojo ir negalėjo panaudoti.
36. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad fiziniai asmenys, kaip civilinės teisės subjektai, patys išreiškia valią, sudarydami sandorį, o juridiniai asmenys – per savo organus, taip įgydami civilines teises, prisiimdami civilines pareigas ir jas įgyvendindami (CK 2.81 straipsnio 1 dalis). Atstovo sudarytas sandoris atstovaujamojo vardu, atskleidžiant atstovavimo faktą ir neviršijant suteiktų teisių, tiesiogiai sukuria, pakeičia ir panaikina atstovaujamojo civilines teises ir pareigas (CK 2.133 straipsnio 1 dalis). Taigi, kai sandorį atstovaujamojo vardu sudaro atstovas, laikydamasis prieš tai nurodytų sąlygų (atskleisdamas atstovavimo faktą ir veikdamas pagal suteiktų teisių ribas), atstovaujamajam atsiranda tokių pačių padarinių, kaip ir tuo atveju, jeigu sandorį jis sudarytų pats asmeniškai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-102/2012; 2021 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-51-313/2021, 53 punktas).
37. Taigi, UAB „Endovita“ bei UAB „Irmus“ suteiktą paramą išmokėjus ieškovės vadovui atsakovui M. I., veikusiam kaip ieškovės teisėtam atstovui, laikytina, kad parama buvo išmokėta pačiai ieškovei (VšĮ krepšinio klubui „Lietkabelis“). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pripažįsta teisiškai pagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad ta aplinkybė, jog atsakovių UAB „Irmus“ ir UAB „Endovita“ ieškovei suteikta parama po jos perdavimo liko ieškovės direktoriaus M. I. žinioje, o jį atleidus iš ieškovės direktoriaus pareigų nebuvo grąžinta ieškovei, priešingai nei nusprendė pirmosios instancijos teismas, nereiškia, jog atsakovės nebuvo perdavusios ieškovei paramos pagal Paramos sutartis.
38. Sprendžiant dėl CK 6.476 straipsnio 5 dalies pagrindu reiškiamo reikalavimo grąžinti suteiktą paramą, pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, pareigą pagrįsti paramos panaudojimo pagal paskirtį faktą turi paramos gavėjas, teigiantis, kad ši buvo tinkamai panaudota (CPK 178 straipsnis). CK 6.476 straipsnio 3 dalis nustato, kad jeigu aukos gavėjas yra juridinis asmuo, jis privalo tvarkyti visų operacijų, susijusių su paaukoto turto naudojimu, apskaitą. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje ieškovė nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų, kad atsakovių UAB „Endovita“ bei UAB „Irmus“ suteikta parama būtų buvusi panaudota tiems tikslams, kuriems įgyvendinti ir buvo suteikta. Priešingai, byloje esantys įrodymai pagrindžia, kad ieškovės vadovas atsakovas M. I. atsakovių UAB „Endovita“ ir UAB „Irmus“ suteiktą ir jam patikėtą paramą neatlygintinai pavertė savo turtu, taip padarydamas žalą ieškovei (t. y. paramą pasisavino).
39. Bylą apeliacine instancija nagrinėjęs teismas pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 4 d. nutartimi, priimta baudžiamojoje byloje Nr. 2K-78-489/2024, paliktas galioti Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. rugpjūčio 29 d. nuosprendis, kuriuo atsakovas M. I. nuteistas už tai, kad apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą (BK 222 straipsnio 1 dalis), ir už tai, kad pasisavino jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą (BK 183 straipsnio 2 dalis). Įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais konstatuota, kad M. I., kaip atskaitingas asmuo gavęs iš ieškovės 84 550,94 Eur (įskaitant ir UAB „Endovita“ bei UAB „Irmus“ suteiktą 30 000 Eur paramą), pateisinęs apskaitos dokumentais jam išduotų 50 074,15 Eur panaudojimą ir šiuos dokumentus pateikęs buhalterei, likusios pinigų dalies – 34 476,79 Eur, išduotos jam kaip atskaitingam asmeniui atsiskaitymams klubo reikmėms, nuo 2018 m. liepos 29 d. būdamas atleistas iš klubo direktoriaus pareigų negrąžino į klubo kasą. Be to, per vėliau nustatytus terminus neperdavė šių pinigų paskirtam naujam klubo direktoriui. Siekdamas pateisinti šių lėšų panaudojimą, pateikė 2018 m. balandžio 9 d. savo surašytą Krepšinio klubo honorarų ir atlygio išmokėjimo žiniaraštį Nr. 18/1 dėl 35 000 Eur išmokėjimo klubo sportininkams už pasiekimus Karaliaus Mindaugo taurėje. Vis dėlto buvo nustatyta, kad M. I. šių pinigų sportininkams neišmokėjo, tik žadėjo, taip pat nepateikė šio žiniaraščio įtraukti į klubo buhalterinę apskaitą.
40. Teisėjų kolegijos vertinimu, pastaroji aplinkybė leidžia pagrįstai konstatuoti, kad buvęs ieškovės vadovas M. I. pasisavino ieškovei suteiktą paramą, todėl ieškovei VšĮ krepšinio klubui „Lietkabelis“ suteikta parama nebuvo panaudota visuomenei naudingiems tikslams, kitaip tariant, parama nebuvo panaudota tam tikslui, kuriam ji buvo suteikta.
41. Pažymėtina, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. liepos 31 d. sprendimu ieškovei iš atsakovo M. I. buvo priteistas 34 476,79 Eur žalos atlyginimas, kurį sudaro ir žala, patirta atsakovui M. I. pasisavinus atsakovių UAB „Endovita“ ir UAB „Irmus“ ieškovei suteiktą 30 000 Eur paramą. Ši teismo sprendimo dalis nebuvo skundžiama apeliacine tvarka, todėl yra įsiteisėjusi.
42. Atsižvelgdama į anksčiau išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai tenkino atsakovių UAB „Endovita“ ir UAB „Irmus“ priešieškinius dėl paramos atšaukimo ir šios paramos priteisimo.
Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų
43. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė CK 6.476 straipsnio nuostatas, todėl pagrįstai tenkino atsakovių UAB „Endovita“ ir UAB „Irmus“ priešieškinius. Ieškovės kasaciniame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia apeliacinės instancijos teismo padarytų išvadų, todėl kasacinis skundas netenkinamas, o apeliacinės instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
44. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
45. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės kasacinis skundas nebuvo patenkintas, jos kasaciniame teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos nėra atlyginamos. Teisę, kad būtų atlygintos kasaciniame teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos, įgijo atsakovės. Atsakovės prašo priteisti joms iš ieškovės po 943,80 Eur bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms rengiant atsiliepimą į kasacinį skundą, atlyginti. Atsakovės UAB „Endovita“ ir UAB „Irmus“ nurodytas išlaidas grindžia 2025 m. balandžio 22 d. sąskaitomis už teisines paslaugas bei sudarytomis teisinių paslaugų sutartimis, kuriomis įsipareigojo sąskaitas apmokėti.
46. Šios išlaidos atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, įsigaliojusi nuo 2015 m. kovo 20 d.) 2, 7, 8.14 punktų nuostatas, jų atlyginimas atsakovėms priteistinas iš ieškovės.
47. Išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas šioje byloje nepatyrė.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Šiaulių apygardos teismo 2024 m. lapkričio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Endovita“ (j. a. k. 303350457) iš ieškovės viešosios įstaigos krepšinio klubo „Lietkabelis“ (j. a. k. 301048677) 943,80 Eur (devynių šimtų keturiasdešimt trijų Eur 80 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimo.
Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Irmus“ (j. a. k. 300090399) iš ieškovės viešosios įstaigos Krepšinio klubo „Lietkabelis“ (j. a. k. 301048677) 943,80 Eur (devynių šimtų keturiasdešimt trijų Eur 80 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimo.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Gražina Davidonienė
Virgilijus Grabinskas
Sigita Rudėnaitė