Adm. byla Nr. I-722-142/09
Procesinio sprendimo kategorija 1.2; 1.3; 36;
37.1; 37.2.8
(S)
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. birželio 11 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Inos Kirkutienės (kolegijos pirmininkė), Henriko Sadausko ir Halinos Zaikauskaitės (pranešėja), sekretoriaujant Vaidai Laukavičiūtei, dalyvaujant atsakovo atstovei Editai Žiobienei, trečiajam suinteresuotam asmeniui Ž. G., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo pareiškėjo UAB „Ekstra žinios“ skundą dėl Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos 2007 03 22 sprendimo Nr. 38 panaikinimo, tretieji suinteresuoti asmenys Š. M. ir Ž. G., ir
nustatė:
Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija (toliau – Komisija) 2007 03 19 posėdyje svarstė Š. M. ir Ž. G. skundus dėl publikacijos dienraštyje „L.T.“ ir dėl publikacijos ir nuotraukos išspausdinimo dienraštyje „L.T.“. Komisija nusprendė, kad laikraščio „L.T.“ redakcija publikacijoje „M. – naujos moters glėbyje“ pažeidė Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 8, 16, 36 straipsnius; dienraštis „L.T.“ prie publikacijos „Užkeiktoje vietoje vėl nelaimė“ išspausdindamas žuvusio žmogaus nuotrauką pažeidė Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 47 straipsnį. Nusprendė priskirti dienraštį „L.T.“ profesinės etikos nesilaikančių viešosios informacijos rengėjų kategorijai. Laikraščio „L.T.“ vyriausiajai redaktorei L. V. apie šį sprendimą pranešta 2007 03 22 raštu Nr. 38 (b. l. 28-29).
Pareiškėjas UAB „Ekstra žinios“ (toliau – ir pareiškėjas) padavė teismui skundą, kuriame prašo: 1) atsakovo Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos 2007 03 22 sprendimą Nr. 38 (visus juo įformintus sprendimus) pripažinti neteisėtu ir nepagrįstu bei jį panaikinti; 2) kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 71 straipsnio 1 punktas, įtvirtinantis Komisijos teisę priskirti viešosios informacijos rengėją profesinės etikos nesilaikančių viešosios informacijos rengėjų kategorijai, neprieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui bei Viešosos informacijos įstatymo 3 straipsnio 4 daliai; ar Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 71 straipsnio 1 punktas neprieštarauja Konstitucijoje įtvirtintiems teisingumo, proporcingumo ir teisinės valstybės principams ta apimtimi ir tiek, kiek Kodekse nėra numatytas Kodekso 71 straipsnio 1 punkte numatytos sankcijos taikymo (galiojimo) terminas ir jos pasibaigimo bei panaikinimo tvarka; sustabdyti administracinę bylą iki Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme bus išnagrinėtas prašymas ištirti Kodekso teisėtumą.
Pareiškėjas paaiškina, kad teisėtai fotografavo Š. M. bei teisėtai paskelbė jo nuotraukas prie dienraščio „L.T.“ publikacijos „M. – naujos moters glėbyje“, kadangi informacija apie Š. M. buvo renkama etiškais ir teisėtais būdais, jis yra viešas asmuo, o visuomenė turi teisėtą ir pagrįstą interesą žinoti apie tas su juo susijusias aplinkybes, kurios buvo paskleistos publikacijoje. Publikacija „Užkeiktoje vietoje vėl nelaimė“ ir joje išspausdinta nuotrauka pareiškėjas siekė informuoti visuomenę apie pavojingą kelio ruožą. Mano, kad Komisijos sprendimo dalys dėl Š. M. ir Ž. G. prašymų yra nepagrįstos, turi būti laikoma nepagrįsta ir sprendimo dalis priskirti pareiškėją profesinės etikos nesilaikančių viešosios informacijos rengėjų kategorijai.
Dėl sprendimo dalies, susijusios su Š. M. skundu, paaiškina, kad nesutinka su Komisijos argumentais, nes Š. M. yra viešas asmuo, todėl jis negali pretenduoti į tokį pat privataus gyvenimo gynimą kaip privatus asmuo. Tai, kad šis asmuo yra viešas asmuo, pareiškėjo manymu, patvirtina tokios aplinkybės: Š. M. yra visuotinai pripažįstamas „legendiniu“ Lietuvos krepšininku, jis yra Jurgio Baltrušaičio lietuvių ir rusų bendradarbiavimo, labdaros ir paramos fondo narys, vaikams ir paaugliams skirtos Š. M. krepšinio akademijos įkūrėjas ir vadovas, šis asmuo apdovanotas valstybiniais apdovanojimais – ordinais, aktyviai dalyvauja Lietuvos sporto, kultūros, verslo bei politiniame gyvenime, 2006 m. pretendavo į Tarptautinės krepšinio federacijos Europos padalinio (FIBA-Europe) prezidento postą. Mano, jog dėl to šis asmuo daro įtaką nemažai visuomenės daliai. Visuomenė nuolat domisi jo privataus gyvenimo aspektais, tarp jų ir jo šeimyninio gyvenimo aplinkybėmis. Tai patvirtina nemažai publikacijų. Mano, kad dėl šių aplinkybių visuomenė turi interesą žinoti apie Š. M. privatų gyvenimą, publikacija pateisina visuomenės interesus, kaip tai nustato Kodekso 16 str. Teigia, kad publikacijoje paskelbta informacija buvo renkama teisėtais ir etiškais būdais, nenukrypta nuo Visuomenės informavimo įstatymo (toliau – VIĮ) 13 str. 1 dalyje nustatytų reikalavimų. Teigia, kad remiantis VIĮ 16 str. 6 dalimi, greta Kodekso bei VIĮ nuostatų, Komisija, nagrinėdama skundus, taip pat privalo atsižvelgti ir į Civilinio kodekso nuostatas, reglamentuojančias asmens privataus gyvenimo apsaugą ir asmens teisę į atvaizdą (CK 2.22 str.).
Dėl sprendimo dalies, susijusios su Ž. G. prašymu, pareiškėjas teigia, kad 2007 02 03 dienraščio „L.T.“ publikacija „Užkeiktoje vietoje – vėl nelaimė“ nesiekė piktnaudžiauti avarijos ir mirties vaizdais. Būtina atsižvelgti į visos publikacijos kontekstą. Pareiškėjas siekė atkreipti visuomenės bei valdžios institucijų dėmesį į sudėtingas kelių eismo sąlygas bei ypatingai pavojingą kelio ruožą, kuriame nuolat kartojasi katastrofiški eismo įvykiai ir žūsta žmonės.
Paaiškina, kodėl nesutinka su sprendimo dalimi, kuria pareiškėjas priskirtas profesinės etikos nesilaikančių viešosios informacijos rengėjų kategorijai. Kodekso 71 str. 1 punkte įtvirtinta nuostata negali būti taikoma, nes to nepatvirtina faktinės aplinkybės. Be to, mano, kad minėta Kodekso nuostata prieštarauja iš Konstitucijos ir VIĮ išplaukiančiam reikalavimui, jog sankcijos, apribojimai ar bausmės juridiniam asmeniui gali būti nustatomos tik įstatymo pagrindu. Tokia nuostata prieštarauja ir konstituciniams principams, numatantiems, kad sankcija turi būti aiški ir apibrėžta laike.
Teigia, kad Komisijos kompetencija yra apibrėžta VIĮ 46 str. 4 ir 6 dalyse. Nei VIĮ, nei kitas įstatymas nenumato Komisijos teisės priimti aktus ar skirti sankcijas. Įstatymai tai pat nenumato, kad Kodeksą priėmęs subjektas turi teisę Kodekse numatyti Komisijos teisę priimti tokius aktus ar skirti tokias sankcijas. Mano, kad dėl to Kodekso 71 str. 1 punkto nuostata prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintiems teisinės valstybės ir įstatymo viršenybės principams, VIĮ 3 str. 4 dalyje įtvirtintai nuostatai, jog naudojimasis informacijos laisve gali būti saistomas tik tokių reikalavimų, sąlygų, apribojimų ar bausmių, kuriuos nustato įstatymai. Atkreipia dėmesį į tai, kad Kodekso 71 str. 1 punkte numatyta sankcija ir jos taikymas bei galiojimas nėra apibrėžti laike. Tokia situacija prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintiems teisingumo, proporcingumo ir teisinės valstybės principams.
Taip pat aiškina, kad tarp pažeidimo ir už juos nustatytų sankcijų turi būti proporcinga pusiausvyra. Negali būti taikomos akivaizdžiai neproporcingos sankcijos.
Teigia, kad vadovaujantis Konstitucinio Teismo išaiškinimais, teismai turi pareigą kreiptis dėl teisės aktų teisėtumo, tame tarpe dėl žemesnės galios teisės akto atitikimo įstatymui, kai tokio teisės akto teisėtumą tiria LVAT.
Teismo posėdyje 2009 03 23 pareiškėjo atstovas palaikė visus skundo reikalavimus. Prašė pakartotinai kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 15 straipsnio 1 dalies 12 punktu. Pagal šias įstatymo nuostatas LVAT tiria ir visuomeninių organizacijų, bendrijų, politinių partijų, politinių organizacijų ar asociacijų priimtų bendro pobūdžio aktų teisėtumą. Papildomai nurodė, kad Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija nėra juridinis asmuo, todėl neturi teisinio subjektiškumo ir negalėjo priimti sprendimo. Remiasi Visuomenė informavimo įstatymo 46 straipsniu, Civilinio kodekso 2.63, 266 straipsnio 2 dalimi. Prašė skundą tenkinti.
Teismo posėdyje 2009 06 01 pareiškėjo atstovas nedalyvavo. Teisme 2009 06 01 gautas pareiškėjo atstovo prašymas nagrinėti bylą pareiškėjo atstovui nedalyvaujant (t. II, b. l. 6). Prašyme pareiškėjo atstovas pareiškė, kad palaiko skundą visa apimtimi.
Atsakovas Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija (toliau – ir atsakovas, Komisija) atsiliepime į skundą (t. I, b. l. 51-54) dėsto nuomonę, kad pareiškėjos skundas nenagrinėtinas administraciniame teisme.
Nesutinka, kad Komisijos priimti sprendimai gali būti skundžiami administraciniam teismui. Paaiškina, kad Komisija yra savireguliacijos institucija, sudaryta iš įvairių nevyriausybinių organizacijų ir nagrinėjanti profesinės etikos pažeidimus. Komisija nėra valstybinės valdžios institucija, neįgyvendina jokių valstybinio valdymo funkcijų, nėra pavaldi ar atskaitinga jokiai valstybinės valdžios institucijai. Paaiškina, kad Komisija, kaip ir Notarų rūmai, Advokatų taryba ir kitos profesiniu pagrindu formuojamos savireguliacinės institucijos, konstatuoja profesinės etikos pažeidimus, tačiau dėl šios funkcijos netampa viešojo administravimo subjektais. Jokios kitos savireguliacinės institucijos (Notarų rūmų, Advokatų tarybos ir kt.) sprendimų teisėtumas nenagrinėjamas administraciniuose teismuose ir joms netaikomos Viešojo administravimo įstatymo nuostatos. Remiasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 str. 1 dalies nuostatomis bei Specialios kolegijos ginčams dėl teismingumo tarp bendros kompetencijos ir administracinio teismo spręsti 2005 03 31 nutartimi byloje UAB „Buhalterinės ekspertizės“ Lietuvos auditorių rūmai.
Paaiškina, kad pareiškėja skunde kelia teisės į privatų gyvenimą turinio taikymo problemas, kas akivaizdžiai priskirtina bendrosios kompetencijos teismams.
Taip pat nurodo, kad skundas atmestinas.
Paaiškina, kad publikacijoje „M. – naujos moters glėbyje“ yra pateikiama informacija apie privatų asmens gyvenimą. Konstitucijos 22 str. nustatyta privataus gyvenimo neliečiamybė. Analogiškos nuostatos įtvirtintos Civiliniame kodekse ir Visuomenės informavimo įstatyme. Teigia, kad Š. M. nelaikytinas viešuoju asmeniu, jo nuolatinė veikla neturi reikšmės viešiesiems interesams. Be to, Visuomenės informavimo įstatymo 14 str. 3 dalis nustato, jog galima atskleisti viešojo asmens privatų gyvenimą tiek, kiek jis įtakoja viešuosius reikalus. Nesupranta, kaip publikacijoje atskleista privati informacija gali turėti įtakos viešiesiems valstybės reikalams. Komisijos manymu, laikraštis „L.T.“ tikrai neturėjo visuomenei svarbaus tikslo, o siekė tenkinti smalsumą ir tuo akivaizdžiai pažeidė Kodekso 8, 16 ir 36 straipsnius.
Dėl publikacijos „Užkeiktoje vietoje vėl nelaimė“ paaiškina, kad šalia informacijos apie įvykusią nelaimę išspausdinta žuvusiojo A. G. nuotrauka stambiu planu. VIĮ 13 str. 1 d. 6 punkte nustatytas draudimas be mirusiojo ar žuvusiojo šeimos narių sutikimo filmuoti, fotografuoti mirusįjį stambiu planu, daryti vaizdo įrašus. Analogiška nuostata įtvirtinta Kodekso 47 straipsnyje. Komisija paaiškino visuomenės informavimo priemonių leidėjams ir žurnalistams minėtas teisės aktų nuostatas. Teigia, kad laikraštis „L.T.“ pamynė teisės aktų nuostatas, pažeidė Kodekso 47 straipsnį ir tuo pačiu sukėlė skausmą žuvusiojo artimiesiems, o tuo pačiu pažeidė Nepilnamečių apsaugos nuo viešosios informacijos neigiamo poveikio įstatymą.
Paaiškina, kad laikraštis „L.T.“ nuolat grubiai pažeidžia profesinės etikos normas renkant ir platinant informaciją, negerbia teismo nutarties, draudžiančios skelbti informaciją, ir jos nesilaiko, pažeidžia įstatymų ir profesinės etikos nuostatas, todėl Komisija, vadovaudamasi Kodekso 71 straipsnio 1 dalimi, priskyrė dienraštį „L.T.“ profesinės etikos nesilaikančių viešosios informacijos rengėjų kategorijai.
Paaiškina, kad laikraščio priskyrimas profesinės etikos nesilaikančiųjų kategorijai nesukelia jokių teisinių pasekmių, tai sukelia moralines pasekmes, nes yra tam tikras signalas profesinei gildijai ir visuomenei, kad laikraštis yra neprofesionalus, nes nuolat pažeidžia etiką.
Teismo posėdyje 2009 03 23 atstovas paaiškino, kad komisija veikia ir naudoja biudžeto lėšas, o komisijos nariai - tai pagal autorines sutartis dirbantys asmenys, kuriuos delegavo įvairios asociacijos. Šios asociacijos atsisakė steigti juridinį asmenį, tačiau komisija veikė teisės aktų pagrindu, todėl teisėtai. Dėl Etikos kodekso 71 straipsnio 1 dalies teisėtumo paaiškino, kad šiuo klausimu yra Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, todėl nėra pagrindo dar kartą kreiptis dėl šio akto teisėtumo. Prašė skundą atmesti.
Teismo posėdyje 2009 06 01 atsakovo atstovė prašė skundą atmesti. Paaiškino, kad skundžiamas komisijos sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, pažymėjo, kad dienraščio „L.T.“ redakcija pažeidė žurnalistų ir leidėjų profesinę etiką, tai darė nuolat, netgi po skundžiamo sprendimo priėmimo.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Š. M. bylos nagrinėjime nedalyvavo. Apie teismo posėdį pranešta tinkamai, gautas Š. M. atstovės prašymas nagrinėti bylą trečiajam suinteresuotam asmeniui ir jo atstovei nedalyvaujant (t. II, b. l. 7).
Ž. G. prašė skundo netenkinti, pažymėjo, kad sutinka su Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos sprendimu.
Teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, įvertinęs proceso šalių pasisakymus teisme bei bylos rašytinius įrodymus, daro išvadą, kad skundas netenkinamas.
Ginčas kilęs dėl Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos 2006 m. kovo 19 d. posėdžio protokolinio sprendimo, apie kurį laikraščio „L.T.“ vyriausiajai redaktorei L. V. buvo pranešta 2006 03 22 raštu Nr. 38 (t. I, b. l. 28-29), ginčijamas šis raštas ir visi juo įforminti sprendimai.
Dėl bylos teismingumo.
Teismas priėmė šią bylą nagrinėti 2007 04 27 nutartimi, o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis, Nr. 3 (13), 2007 rugsėjis-gruodis, psl. 388-390) buvo paskelbta specialiosios teisėjų kolegijos nutarčių dėl teismingumo apžvalga, kur buvo pasakyta, kad, atsižvelgiant į Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos veiklos teisinį pobūdį (2.2 skyrius), ginčai dėl savitvarkos ir savikontrolės institucijų sprendimų nagrinėtini bendros kompetencijos teisme (2007 10 24 nutartis). Tačiau šiuo metu, priėmus įstatymą Nr. X-1696, 2008 07 14 (Žin., Nr. 87-3456), nuo 2008 07 31 galioja nauja Visuomenės informavimo įstatymo 46 straipsnio 8 dalies redakcija, kurioje nurodyta, kad viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai, nesutinkantys su Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos sprendimais, gali kreiptis dėl jų į Vilniaus apygardos administracinį teismą. Taigi, ginčo teismingumo klausimas sureguliuotas įstatymu, todėl byla turi būti nagrinėjama Vilniaus apygardos administraciniame teisme. ABTĮ 15 straipsnio 2 dalyje pasakyta, kad įstatymu administracinių teismų kompetencijai gali būti priskiriamos ir kitokios bylos, todėl teismas vadovaujasi Visuomenės informavimo įstatymo 46 straipsnio 8 dalimi.
Dėl ginčo esmės.
Nagrinėjamam ginčui aktualūs teisės aktai yra skundžiamo sprendimo priėmimo metu galiojusios Visuomenės informavimo įstatymo, Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso (toliau – Etikos kodeksas), paskelbto Valstybės žinių 2005 06 15 Informaciniuose pranešimuose, Nr. 47-435, normos, taip pat Civilinio kodekso normos, nustatančios neturtinių teisių sąvoką bei gynimo būdus. Visuomenės informavimo įstatymo (VIĮ) 43 straipsnyje nustatyta, kad profesinės etikos normas, kurių privalo laikytis viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai, žurnalistai, nustato Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas, Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos rezoliucija „Dėl žurnalistų etikos“, taip pat Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, reglamentuojančios viešosios informacijos rengimą bei platinimą, ir šis įstatymas. Pagal šio įstatymo 46 straipsnį būtent Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijai pavesta nagrinėti profesinės etikos pažeidimus, kuriuos padarė žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai ar jų dalyvių paskirti atsakingi asmenys informuodami visuomenę. VIĮ 46 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad Komisija dirba pagal pačios patvirtintą reglamentą. Iš šių įstatymo nuostatų seka, kad Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijai, kaip viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų savitvarkos institucijai, pavesta priimti sprendimus dėl profesinės etikos pažeidimų, Komisija savo veikloje vadovaujasi Žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksu (46 straipsnio 6 dalis). Be to, komisijos sprendimai šiuo klausimu privalomai skelbiami toje visuomenės informavimo priemonėje, kurios veikloje nustatytas pažeidimas.
Iš šių įstatymo nuostatų daroma išvada, kad šiuo atveju Komisija teisėtai ir pagrįstai nagrinėjo suinteresuotų asmenų skundus (46 straipsnio 5 dalis), teisėtai taikė Kodekso normas.
Ginčas yra dėl Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos 2007 03 19 posėdyje (protokolo Nr. 5 išrašas, t. I, b. l. 55-56, 167-170) priimtų protokolinių sprendimų, kurie išdėstyti komisijos 2007 03 22 rašte Nr. 38 laikraščio „L.T.“ vyriausiajai redaktorei (b. l. 28-29). Šiame rašte 1 ir 2 punktuose kursyvu išdėstyti priimti sprendimai, o motyvai išdėstyti 1 ir 2 rašto punktuose įprastiniu šriftu. Pastebėtina, kad teismui skundžiamu raštu pareiškėjui tik pateikiama informacija, kad 2007 03 19 komisijos posėdyje buvo priimtas sprendimas priskirti dienraštį „L.T.“ profesinės etikos nesilaikančių viešosios informacijos rengėjų kategorijai. Kartu su atsiliepimu Komisija pateikė ir 2007 03 19 protokolo išrašą Nr. 5 (t. I, b. l. 55-56), kuriame išdėstytas sprendimas ir turėjo būti skundžiamas teismui. Tuo tarpu, nors į bylą buvo pateiktas protokolinis sprendimas, pareiškėjas skundo netikslino ir skundė teismui informacinį raštą bei „visus juo įformintus sprendimus“. Iš skundžiamo rašto aiškiai matyti, kad sprendimas priimtas 2007 03 19 posėdyje, tačiau pareiškėjas skundo reikalavimo nekonkretizavo. Teismas daro išvadą, kad būtent 2007 03 19 Komisijos protokole Nr. 5 esančius sprendimus laikraščio „L.T.“ atžvilgiu skundžia pareiškėjas, nes informacinio rašto panaikinimas pareiškėjui jokių teisinių pasekmių nesukeltų.
Dėl Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos teisinio statuso, kuris pareiškėjo atstovo manymu neleidžia komisijai priimti sprendimo, teismas vadovaujasi Visuomenės informavimo įstatymo (VIĮ) 46 straipsniu, kuris šį statusą ir apibrėžia. Skundžiamo sprendimo priėmimo metu galiojo VIĮ 46 straipsnio 1 dalis, kuri apibrėžė, kad Komisija – viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų savitvarkos institucija ir, kad Komisija yra juridinis asmuo (įstatymo redakcija, galiojusi sprendimo priėmimo metu). VIĮ 46 straipsnio 2 dalyje apibrėžta komisijos sudėtis, 4 dalyje numatytos Komisijos funkcijos, šios dalies 2 punkte numatyta komisijos teisė nagrinėti profesinės etikos pažeidimus, kuriuos padarė žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai ar jų dalyvių paskirti atsakingi asmenys informuodami visuomenę. Nuo 2008 07 31 galioja VIĮ 46 straipsnio redakcija, kur šio straipsnio 1 dalyje jau nėra nuostatos, kad Komisija yra juridinis asmuo, nurodoma, kad Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija – kolegiali viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų savitvarkos institucija.
Taigi, nagrinėjamu atveju, Komisija priėmė skundžiamą sprendimą, kai komisija nebuvo juridiniu asmeniu, nors VIĮ tokio statuso reikalavo ir tuo metu Komisiją apibrėžė, kaip juridinį asmenį. Tačiau svarbu ir tai, kad reikalavimas, kad Komisija būtų juridinis asmuo VIĮ buvo neilgą laiko tarpą – toks reikalavimas buvo VIĮ 46 straipsnio 1 dalyje tik nuo 2006 09 01 iki 2008 07 30. Iki 2006 09 01 Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos veiklą reguliavo VIĮ 47 straipsnis, kurio 1 dalyje Komisija taip pat buvo apibrėžiama tik kaip viešosios informacijos rengėjų ir platintojų savitvarkos institucija.
Atsakovo atstovas patvirtino, kad komisija niekada nebuvo juridiniu asmeniu, nes VIĮ 46 straipsnio 2 dalyje (anksčiau 47 straipsnio 2 dalyje) nurodyti juridiniai asmenys, privalėję būti Komisijos steigėjais, atsisakė steigti šį juridinį asmenį. Informaciją patvirtina ir VĮ Registrų centro duomenų bazė (paieškos rezultatus pateikė pareiškėjo atstovas, t. I, b. l. 149). Civilinio kodekso 2.63 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad juridinis asmuo laikomas įsteigtu nuo jo įregistravimo juridinių asmenų registre, galimas ir kitoks juridinio asmens įsteigimas, tačiau tuomet toks įsteigimas turi atitikti CK 2.63 straipsnio 2 dalies nuostatas. VIĮ 46 straipsnio 1 dalyje nebuvo numatyta, kad juridinis asmuo steigiamas įstatymu, be to, CK 2.66 straipsnyje nurodyti privalomi duomenys nebuvo pateikti jokiame teisės akte ir atitinkamai toks teisės aktas negalėjo būti perduotas juridinių asmenų registrui, taigi ir šiuo būdu juridinis asmuo nebuvo įregistruotas.
Tačiau šios aplinkybės, nagrinėjant bylą administraciniame teisme, nedaro Komisijos priimto sprendimo niekiniu. Komisija aptariamuoju laikotarpiu buvo sudaryta ir veikė teisėtai, kadangi jos sudarymą ir funkcijas numatė įstatymas. Komisijos sprendimus teismai vertino kaip galiojančius ir toks faktas sukeldavo atitinkamas pasekmes. Pavyzdžiui, Vilniaus apygardos teismas įsiteisėjusiu 2007 10 25 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1546-48/2007 kaip vienu iš įrodymų, rėmėsi ir Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos sprendimu (5 sprendimo lapas, 5, 4 eilutės iš apačios). Šis Komisijos sprendimas galėjo būti priimtas tik 2006 – 2007 metais, kai galiojo VIĮ 46 straipsnio 1 dalies nuostata dėl komisijos kaip juridinio asmens statuso.
Kadangi šio pobūdžio ginčai įstatymu perduoti nagrinėti administraciniams teismams, būtina atsižvelgti ir į tai, kad ABTĮ 48 straipsnyje nėra reikalavimo, kad proceso šalis būtų juridinis asmuo. Tai patvirtina ir administracinių teismų praktika. Administraciniai teismai nagrinėja bylas dėl LR Sveikatos apsaugos ministerijos Centrinės darbo medicinos ekspertų komisijos (CDMEK) priimtų sprendimų, kur bylos šalimi yra būtent ši komisija (atsakovu), kuri nėra juridinis asmuo, ši komisija taip pat sudaroma iš į ją deleguojamų specialistų (LVAT 2008 12 09 nutartis administracinėje byloje Nr. A-143-2010/2008), tačiau komisijos sprendimai tuo pagrindu, kad juos priėmė ne juridinis asmuo, nėra laikomi niekiniais. CDMEK įstatymas bei kiti teisės aktai paveda atitinkamas funkcijas, kurias vykdydama CDMEK priima sprendimus, sukeliančius asmenims teisines pasekmes, todėl šie sprendimai gali būti ir yra ginčijami teisme. Taigi, Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija gali būti atsakovu byloje, tuo pačiu Komisija turi teisnumą ir veiksnumą, kuris šiuo atveju susidaro iš Komisiją sudarančių fizinių asmenų teisnumo ir veiksnumo. Tai, kad komisija buvo sudaryta ir veikė teisėtai, patvirtina ir komisijos pateikti jos sudarymą patvirtinantys dokumentai (t. I, b. l. 171-184). Pareiškėjas skundžia būtent Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos sprendimą, kuris, kaip teigia pareiškėjas, sukėlė jam teisines pasekmes, nes riboja pareiškėjo teisnumą, teisę į gerą vardą ir reputaciją.
Šiuo atveju taip pat būtina atsižvelgti į pirmiau minėtą specialiosios teisėjų kolegijos nutarčių dėl teismingumo apžvalgą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis, Nr. 3 (13), 2007 rugsėjis-gruodis, psl. 388-390). Sprendžiant teismingumo klausimus, nebuvo pasisakyta, kad Komisija neturi jokio teisinio subjektiškumo. Apžvalgoje paaiškinama, kad Komisija, priimdama sprendimą, iš esmės vykdė ne valstybės valdžios, jos subjektų priimtų teisės aktų įgyvendinimo, o savitvarkos ir savikontrolės, grindžiamos savireguliacinio pobūdžio aktu, funkcijas. Taip Komisija apibūdinama ir 2007 m. galiojusios redakcijos VIĮ 46 straipsnio 1 dalyje - Komisija yra viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų savitvarkos institucija. Atitinkamai šioje byloje taikytas aktas – Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas - nebuvo teismo pripažintas norminiu teisės aktu, kai nagrinėjant šią bylą teismas kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl tam tikrų šio akto nuostatų teisėtumo tyrimo (LVAT 2009 02 26 nutartis, t. I, b. l. 125-127). Atsakant į pareiškėjo atstovo prašymą, kad teismas dar kartą kreiptųsi į LVAT, teismas pažymi, kad 2009 02 26 LVAT nutartyje administracinėje byloje Nr. I442-5/2009 yra nurodyta, dėl kokių priežasčių byla dėl akto teisėtumo tyrimo nutraukta. Pareiškėjo atstovas nepagrįsti remiasi ABTĮ 20 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 15 straipsnio 1 dalies 12 punktu, nes pastarajame 15 straipsnio punkte yra pasakyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl visuomeninių organizacijų, bendrijų, politinių organizacijų ar asociacijų priimtų bendro pobūdžio aktų teisėtumo. Tuo tarpu LVAT minėtoje nutartyje pasisakė: „...vienas pagrindinių teisės aktų, tarp jų ir norminių administracinių aktų, požymių yra visuotinis privalomumas. Tam, kad teisės aktas būtų pripažintas norminiu, jis turi įtvirtinti privalomas elgesio taisykles, skirtas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei (ABTĮ 2 straipsnio 13 dalis).“. Toliau nutartyje rašoma, kad Etikos kodekse įtvirtintų etikos normų privalo laikytis visi viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai, žurnalistai, tačiau Etikos kodeksas neturi teisės aktui būdingo visuotinio privalomumo požymio, kylančio iš viešojo administravimo subjektų įgaliojimų savo aktais išreikšti valstybės valią ir nustatyti privalomas elgesio taisykles, taikytinas visiems atitinkamo visuomeninio santykio dalyviams. Taigi, pareiškėjo nurodytais teisės aktais (ABTĮ 15 ir 20 straipsnis) vadovautis vėl kreipiantis į LVAT teismas negali, nes minėtose ABTĮ nuostatose kalbama apie bendro pobūdžio, t. y. norminių teisės aktų teisėtumo tyrimą, o Etikos kodeksas tokiu aktu nebuvo pripažintas.
Nagrinėjamas ginčas dėl Etikos kodekso 71 straipsnio taikymo. Etikos kodekso 71 straipsnis nustato, kad tokia viešosios informacijos rengėjo veikla, kai jis pažeidinėja šio kodekso nuostatas, yra pagrindas žurnalistų ir leidėjų etikos komisijai priskirti jį profesinės etikos nesilaikančių viešosios informacijos rengėjų kategorijai. Skundžiamame sprendime nurodoma – priskirti dienraštį „L.T.“ profesinės etikos nesilaikančių viešosios informacijos rengėjų kategorijai. Pagal Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 62 dalies nuostatas viešosios informacijos rengėjas – transliuotojas, leidykla, kino, garso ar vaizdo studija, informacijos, reklamos agentūra, redakcija, informacinės visuomenės informavimo priemonės valdytojas ar kitas asmuo, rengiantis ar pateikiantis skleisti viešąją informaciją. Šio ginčo atveju svarbu aiškinti šią normą, nes Etikos kodekso 71 straipsnyje sakoma apie viešosios informacijos rengėjo veiklą, o skundžiamame sprendime nurodomas konkrečiai dienraštis „L.T“, nenurodant, kokia leidykla ar koks kitas rengėjas leidžia šį dienraštį. VIĮ 2 straipsnio 62 dalyje išvardinami viešosios informacijos rengėjai kaip lygiaverčiai, todėl duodamas papildomas požymis, kas kiekvienu konkrečiu atveju gali būti pripažintas tokiu rengėju – rengiantis ar pateikiantis skleisti informaciją. Bet kuriuo atveju skundžiamas sprendimas priimtas viešosios informacijos rengėju pripažįstant dienraštį „L.T.“, o ne UAB „Ekstra žinios“, o pagal minėtas įstatymo nuostatas ir redakcija gali būti viešosios informacijos rengėjas. Šios aplinkybės reiškia, kad skundžiamas sprendimas teisines pasekmes sukelia tik dienraščio „L.T.“ redakcijai, kuri šiuo metu nebeegzistuoja.
Iš straipsnių visuomenės informavimo priemonėse nustatyta, kad dienraščio „L.T.“ leidyba nutraukta nuo 2008 10 25 (2008 m. spalio mėnesio BNS informacija, JT naujienos ir kita informacija randama to laikotarpio visuomenės informavimo priemonėse, tame tarpe ir internetinėse). Faktą, kad laikraščio (dienraščio) leidyba nutraukta tuo laikotarpiu, patvirtino ir pareiškėjo atstovas. Teisme 2009 04 20 gauti UAB „Ekstra žinios“ pateikti duomenys, iš kurių matyti, kad 2008 10 20 UAB „Ekstra žinios“ valdybos posėdyje priimtas sprendimas nuo 2008 10 27 nutraukti UAB „Ekstra žinios“ leidybinę veiklą (t. I, b. l. 200). Iš šio valdybos sprendimo taip pat seka, kad redakcijos darbuotojai turėjo būti atleisti. Šiuo metu dienraštis „L.T.“ nebeegzistuoja, reiškia nebeegzistuoja ir dienraščio redakcija. Priešingų įrodymų pareiškėjas nepateikė, nors toks reikalavimas pareiškėjui teismo 2009 04 02 raštu buvo perduotas. Taigi, skundžiamas sprendimas pareiškėjui šiuo metu jokių teisinių padarinių nesukelia. Tokius padarinius pareiškėjui laikraščio „L.T.“ leidyba galėjo sukelti tik tuo periodu, kai tokį dienraštį pareiškėjas UAB „Ekstra žinios“ leido. Pagal pareiškėjo pateiktus dokumentus matyti, kad pareiškėjas leidybinę veiklą nutraukė dėl finansinių rezultatų. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad laikraščio leidyba buvo nutraukta būtent dėl skundžiamo Komisijos sprendimo. Dienraštį leidžiant, Komisijos sprendimas galėjo įtakoti jo platinimą, nes Komisijos sprendimas konstatavo, kad tai dienraštis, kuris nesilaiko profesinės etikos. Toks sprendimas galėjo įtakoti ir šio dienraščio dalykinę reputaciją, tačiau pareiškėjas nepateikė konkrečių duomenų, kokį poveikį jo dalykinei reputacijai turėjo skundžiamas sprendimas. Pažymėtina, kad atsakovo atstovas, nagrinėjant administracinę bylą Nr. I442-5/2009 LVAT, (dėl akto teisėtumo tyrimo) paaiškino, kad Komisijos veiklą reguliuojančiame Reglamente yra nuostata, kad Komisijos sprendimas priskirti viešosios informacijos rengėją profesinės etikos nesilaikančių viešosios informacijos rengėjų kategorijai galioja tik vienerius metus nuo sprendimo priėmimo dienos (Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos reglamentas, redakcija įsigaliojusi nuo 2008 06 09, straipsnis „Komisijos sprendimai“, dalis 6, t. I, b. l. 193). Taigi, šiuo atveju sprendimas neteko galios 2008 03 20, o dienraštis nuo 2008 10 27 neleidžiamas iki šiol.
Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pareiškėjas nagrinėjamu atveju nenurodo, kaip pranešimas apie Komisijos sprendimą, kuris buvo priimtas jau nuo 2008 10 27 neleidžiamo dienraščio „L.T.“ atžvilgiu, gali pažeisti pareiškėjo teisę ar įstatymų saugomą interesą. Teismas pabrėžia, kad ginčijamas sprendimas priimtas tik dienraščio „L.T.“, įvardijant dienraštį kaip viešosios informacijos rengėją, atžvilgiu, nenurodant jo leidėjo.
Kadangi administraciniai teismai gina tik pažeistą ar ginčijamą teisę arba įstatymų saugomą interesą, o šiuo atveju pareiškėjo atžvilgiu toks pažeidimas nenustatytas, skundas negali būti tenkinamas ir dėl šios priežasties.
Tačiau, kadangi pareiškėjas iš esmės skundu gina neturtinę teisę, kurią mano esant pažeistą skundžiamu sprendimu, teismas pasisako ir dėl to, ar skundžiamu aktu tokia teisė buvo pažeista.
CK 2.74 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad privatieji juridiniai asmenys gali turėti ir įgyti bet kokias civilines teises ir pareigas, išskyrus tas, kurioms atsirasti reikalingos tokios fizinio asmens savybės kaip lytis, amžius bei giminystė. Taigi ginama teisė į dalykinę reputaciją, tokios teisės apsauga juridiniam asmeniui nustatyta CK 2.24 straipsnio 8 dalyje.
Dėl laikraščio „L.T.“ redakcijos publikacijos „M. – naujos moters glėbyje“ (t. I, b. l. 204, vokas) Komisija pagrįstai pasisakė, kad tokia publikacija pažeisti Kodekso 8, 16, 36 straipsniai. Teismas nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad publikacijoje aprašytas asmuo yra viešas asmuo, todėl jis negali pretenduoti į tokį pat privataus gyvenimo gynimą, kaip privatus asmuo. Teismas pažymi, kad publikacijoje skelbiama informacija neturi jokio ryšio su aprašyto asmens visuomenine veikla. Žmogaus privataus gyvenimo neliečiamybė įtvirtinta Konstitucijos 22 straipsnyje. Teisė į privataus gyvenimo pagarbą yra numatyta ir 1950 m. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (Konvencija), kuri ratifikuota Lietuvoje 1995 04 27. Teisė į privataus gyvenimo gerbimą yra įtvirtinta 2005 12 08 Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 7 straipsnyje.
Konvencijos 8 straipsnyje įtvirtinta kiekvieno asmens teisė į pagarbą jo privačiam gyvenimui, o šio straipsnio 2 dalyje yra nustatyti pagrindai, kada žmogaus teisė į privatų gyvenimą gali būti apribota. Nacionaliniai įstatymai taip pat garantuoja fizinio asmens privataus gyvenimo neliečiamumą ir draudžia apie tokį gyvenimą skelbti informaciją be jo paties sutikimo (Civilinio kodekso 2.23 str. 1 d.). Tokia informacija gali būti skelbiama tik atsižvelgiant į asmens einamas pareigas ar padėtį visuomenėje, kai tokios informacijos skleidimas atitinka teisėtą bei pagrįstą visuomenės interesą tokią informaciją žinoti (CK 2.23 str. 3 dalis). Analogiškos normos įtvirtintos ir VIĮ 14 straipsnyje, kuriame pasakyta, kad informacija apie privatų gyvenimą gali būti skelbiama be žmogaus sutikimo tais atvejais, kai ji padeda atskleisti įstatymų pažeidimus ar nuskalstamas veikas, taip pat kai informacija yra pateikiama viešai nagrinėjant bylą. Toliau nurodoma, kad be to, informacija apie viešojo asmens privatų gyvenimą gali būti skelbiama be jo sutikimo, jeigu ši informacija atskleidžia visuomeninę reikšmę turinčias privataus šio asmens gyvenimo aplinkybes ar asmenines savybes. Taigi ir apie viešo asmens privatų gyvenimą informacija gali būti skleidžiama tik tam tikroms sąlygoms esant – būtina nustatyti, kad tokios informacijos skleidimas atitiko teisėtą ir pagrįstą visuomenės interesą tokią informaciją žinoti. Žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas, kuris šiuo atveju ir buvo taikomas, nustato analogiškus draudimus. Kodekso 16 straipsnyje nustatyta, kad turi būti atskirta informacija, kurios paskelbimą iš tikrųjų pateisina visuomenės (viešasis) interesas, nuo informacijos, kuri tik tenkina smalsumą. Šiuo atveju nustatyta, kad paskelbta informacija yra apie trečiojo suinteresuoto asmens privatų gyvenimą ir neesant jo sutikimo. Negalima teigti, kad tokio pobūdžio informacija paskleista esant teisėtam visuomenės interesui, nes publikacijoje pateikiama informacija neturi jokio ryšio su to asmens visuomenine veikla. Akivaizdu, kad aptariamu atveju būtent tenkinamas tam tikros visuomenės dalies smalsumas. Esant tokiai situacijai, laikraščio redakcija pažeidė ir Kodekso 36 straipsnio reikalavimus. Kodekso 36 straipsnyje kalbama apie viešąjį asmenį, o viešojo asmens sąvoka paaiškinama VIĮ 2 str. 60 dalyje. Pagal šį sąvokos aprašymą trečiasis suinteresuotas asmuo iš viso nepriskirtinas viešųjų asmenų kategorijai, nes sąvokos aprašyme kalbama apie nuolatinę visuomeninę veiklą. Pareiškėjai nenurodė, kokia nuolatine visuomenine veikla užsiima trečiasis suinteresuotas asmuo. Tai, kad šis asmuo visuotinai pripažįstamas „legendiniu“ Lietuvos krepšininku, jo pasiekimai sporto srityje, pagal minėtą sąvokos aiškinimą nepriskiria šio asmens viešųjų asmenų kategorijai.
Taip pat pagrįstai Komisija nurodė, kad pažeistas Kodekso 8 straipsnis, nes iš publikacijos ir ją iliustruojančių nuotraukų akivaizdus sekimo faktas. VIĮ 13 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad renkant ir viešai skelbiant informaciją draudžiama be asmens sutikimo filmuoti, fotografuoti, daryti garso ir vaizdo įrašus fizinio asmens privačioje namų valdoje ir jai priklausančioje aptvertoje ar kitaip aiškiai pažymėtoje teritorijoje, o 2 punkte nustatyta, kad draudžiama filmuoti fotografuoti <...> neviešų renginių metu be organizatorių, turinčių teisę rengti tokius renginius, sutikimo. Šiuo atveju pateiktos nuotraukos iš neviešų renginių ir neturint jokio sutikimo, ką patvirtina Š. M. skundas Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijai (t. I, b. l. 57-58), be to, šio fakto neneigia ir pareiškėjas.
Taigi nurodytų Kodekso normų pažeidimas konstatuotas pagrįstai.
Dėl 2007 02 03 dienraščio „L.T.“ publikacijos „Užkeiktoje vietoje vėl nelaimė“ (t. I, b. l. 204, vokas) Komisija pagrįstai nustatė, kad pažeistas Kodekso 47 straipsnis, kuris draudžia piktnaudžiauti katastrofų, avarijų, mirties, smurto ar agresijos vaizdais, galinčiais žeisti asmenų arba jų artimųjų jausmus, skaitytojų ir (arba) žiūrovų jautrumą.
2007 02 03 publikacija iliustruojama nuotrauka, kurioje pavaizduotas žuvęs žmogus, ir šios nuotraukos publikavimas aiškiai prieštarauja Kodekse įtvirtintam draudimui piktnaudžiauti tokio pobūdžio vaizdais. Trečiasis suinteresuotas asmuo Ž. G. patvirtino, kad šios nuotraukos publikavimas žeidė artimųjų jausmus, nors pažeidimo konstatavimui nebūtina nustatyti, ar publikacija žeidė asmenų jausmus, jautrumą, o pakanka tokios galimybės. Pareiškėjo argumentai, kad šiuo atveju būtina atsižvelgti į visą publikacijos turinį, nepagrįsti, nes tokios nuotraukos publikavimas pakankamas pažeidimui nustatyti.
Taigi, Kodekso nuostatų pažeidimas, buvo pakankamas pagrindas priskirti dienraštį „L.T.“ profesinės etikos nesilaikančių viešosios informacijos rengėjų kategorijai, kadangi Kodekso 71 straipsnio 1 punktas suteikia Komisijai tokią teisę. Komisija, taikydama tam tikrą savikontrolės ir savireguliacijos priemonę, taip pat galėjo atsižvelgti ir į tai, kad redakcija nuolatos grubiai pažeidžia profesinės etikos normas, nes tai yra subjektą apibūdinanti, jį charakterizuojanti informacija, kas turi reikšmės taikant minėtas poveikio priemones.
Pareiškėjo atstovo žodžiu išsakytas prašymas kreiptis pakartotinai į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 71 straipsnio 1 punkto teisėtumo netenkinamas dėl pirmiau išdėstytų argumentų, t. y. LVAT jau pasisakė dėl šio akto nenorminio pobūdžio.
Atsižvelgiant į visas nurodytas aplinkybes, pareiškėjo skundas netenkinamas, nes yra nepagrįstas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsniu, teisėjų kolegija
nusprendė:
Pareiškėjo UAB „Ekstra žinios“ skundą atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo sprendimo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui ar per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėjai Ina Kirkutienė
Henrikas Sadauskas
Halina Zaikauskaitė