Civilinė byla Nr. 2-221-553/2020

                                                                                    Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00047-2018-8

                                                                                    Procesinio sprendimo kategorija 3.4.3.11

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. sausio 16 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Aldona Tilindienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens A. U. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. lapkričio 11 d. nutarties, kuria bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Gautransa“ bankrotas pripažintas tyčiniu pagal bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Gautransa“ bankroto administratorės N. M. pareiškimą dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu, suinteresuoti asmenys A. U. ir uždaroji akcinė bendrovė „Eivora“,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Byloje sprendžiamas klausimas dėl pagrindų bankrotą pripažinti tyčiniu egzistavimo.

2.       Kauno apygardos teismas 2018 m. vasario 12 d. nutartimi UAB „Gautransa“ (toliau – ir bendrovė) iškėlė bankroto bylą, jos bankroto administratore paskyrė N. M.. 2018 m. birželio 28 d. nutartimi bendrovė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.

3.       Bendrovės bankroto administratorė kreipėsi į teismą su prašymu bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu. Nurodė, kad bendrovės vadovas nevykdė arba netinkamai vykdė jam nustatytas pareigas – nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo; pasisavino ir po bankroto bylos iškėlimo neperdavė didelės vertės bendrovės dokumentų ir turto bei nepateikė įrodymų apie turto panaudojimą bendrovės reikmėms; sudarė nuostolingus ir ekonomiškai nenaudingus bendrovei sandorius; atsiskaitymus vykdė pažeidžiant atsiskaitymą grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą. Bankroto administratorės teigimu, bendrovė su finansiniais sunkumai susidūrė 2016 m., nes nepajėgė padengti skolų biudžetui, darbuotojams ir kitiems kreditoriams,  todėl suinteresuotas asmuo privalėjo inicijuoti bendrovės bankroto bylos iškėlimą, tačiau šios savo pareigos jis nevykdė. Vadovas periodiškai išiminėjo iš bendrovės sąskaitos pinigus, juos pervedinėjo į savo asmeninę sąskaitą, sudarė paskolos sutartis. Suinteresuotam asmeniui per 2016-2017 metus iš kasos buvo išduota 24 424,94 Eur suma, pervesta į jo asmeninę sąskaitą ir išgryninta 24 666,03 Eur suma, tačiau nėra duomenų apie jų panaudojimą bendrovės interesais. Tarp bendrovės, atstovaujamos direktoriaus A. U., ir vienintelio bendrovės akcininko A. U. buvo sudarytos beprocentinės paskolos sutartys, tačiau pinigai nebuvo įnešti į bendrovės kasą ar atlikti mokėjimo pavedimai į banko sąskaitas. A. U. perdavė beprocentines paskolos sutartis 110 600 Eur sumai, o pagal bendrovės dokumentus nustatyta, kad buvo paskolinta 102 100 Eur suma. Bankroto administratorė nustatė, kad A. U. 2016-2017 metais buvo grąžinta paskolų 103 500 Eur sumai, todėl bendrovė grąžino didesnę sumą, nei buvo paskolinusi. Paskolos grąžinimais bendrovei padaryta žala, nes sumažintas ne tik bendrovės turtas, bet ir sumažėjo kitų kreditorių galimybės gauti savo reikalavimų patenkinimą. Esant ir daugiau kreditorių, tarp jų ir pirmos eilės, bei žinant, kad bendrovė yra nemoki, atlikus mokėjimus suinteresuotam asmeniui  be pagrindo suteikta pirmenybė prieš kitus kreditorius. Bankroto administratorė nustatė, kad bendrovės apskaitoje fiksuota, jog bendrovė su vyr. buhaltere L. Š. (A. U. motina) sudarė paskolos sutartį, pagal kurią pastaroji paskolino bendrovei 5 939,10 Eur sumą. Vėliau ši paskola dalimis iš dalies buvo grąžinta, tačiau jos grąžinimas vertintinas kaip priešingas bendrovės veiklos tikslams ir pažeidžiantis kitų kreditorių interesus. Bankroto administratorės teigimu, buvo sudaryti nenaudingi bendrovei sandoriai, nes bendrovės turtas – transporto priemones, buvo parduotos mažesnėmis kainomis nei reali jų vertė. Taip pat suinteresuotas asmuo neperdavė bankroto administratorei visų bendrovės dokumentų bei turto ir/ar jo perleidimą patvirtinančių dokumentų. Suinteresuotas asmuo buvo atsakingas už bendrovės veiklos, apskaitos inventorizacijos organizavimą, inventorizacijos duomenų išsaugojimą, metinių finansinių ataskaitų sudarymą bei bendrovės apskaitos dokumentų ir turto išsaugojimą, tačiau šių savo pareigų nevykdė.

4.       Suinteresuotas asmuo A. U. su pareiškimu nesutiko. Nurodė, kad nėra pagrindo išvadai, jog jis sąmoningai nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo bei siekė dar labiau pabloginti bendrovės turtinę padėtį. Bendrovė siekė tęsti veiklą, savo įsipareigojimus kreditoriams vykdė pagal galimybes. Suinteresuotas asmuo pagal paskolos sutartis įnešė į bendrovę savo asmenines lėšas, todėl jo veiksmuose nebuvo sąmoningo tikslo bendrovę privesti prie bankroto. Nėra priežastinio ryšio tarp suinteresuoto asmens neveikimo (galimo nesavalaikio bankroto bylos neiškėlimo) ir bendrovės nemokumo, nes bendrovės bankrotą lėmė verslo nesėkmė. Per 2016-2017 metus 24 424,94 Eur suma susidarė suinteresuotam asmeniui apmokant bendrovės veiklos išlaidas, kurios buvo apmokamos suinteresuoto asmens grynais pinigais ir grąžinamos iš bendrovės kasos. Šias aplinkybes patvirtina kasos išlaidų orderiuose atlikti įrašai bei pirkimus patvirtinančios sąskaitos faktūros, esančios bendrovės pirkimų dokumentų bylose. Bendrovei pagal paskolos sutartis buvo paskolinta 110 600 Eur, suinteresuotas asmuo pinigus bendrovei skolino, juos įnešdamas į kasą ir atlikdamas bankinius pavedimus į sąskaitą. Visi duomenys apie paskolos suteikimą atsispindi bendrovės apyvartos žiniaraštyje, sąskaitos Nr. 4495. Vykdant įsipareigojimus pagal paskolos sutartis buvo grąžinta dalimis 103 500 Eur suma, taip pat grąžinta dalis paskolos L. Š.. 2016-2017 m. buvo atliekami mokėjimai ir kitiems kreditoriams, tarp jų ir pirmos eilės kreditoriams. Bankroto administratorė nepateikė įrodymų, patvirtinančių nenaudingų sandorių sudarymą. Parduotos transporto priemonės buvo nusidėvėjusios ir su defektais, nes jos nuolat buvo eksploatuojamos. Suinteresuotas asmuo nepriėmė sąmoningų sprendimų, kuriais bendrovės turtas būtų perleistas, iššvaistytas, sunaikintas ar sugadintas. Bankroto administratorė turi didžiąją dalį bendrovės dokumentų, o neišnaudojus visų galimybių juos išreikalauti iš atsakingų asmenų, negalima daryti išvados, kad jų neperdavimas sudaro pagrindą bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu. Nagrinėjamu atveju nebuvo bendrovės vadovo tyčinių veiksmų, kuriais būtų siekiama bendrovę privesti prie bankroto.  

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

5.       Kauno apygardos teismas 2019 m. lapkričio 11 d. nutartimi bendrovės bankrotą pripažino tyčiniu.

6.       Teismas, įvertinęs bendrovės finansinės atskaitomybės duomenis, sprendė, kad nuo 2016 m. bendrovė buvo nemoki, todėl buvęs bendrovės vadovas A. U. privalėjo vykdyti Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 8 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau šios pareigos nevykdė. Teismas nustatė, kad bendrovei esant nemokiai per 2016-2017 metus pagal kasos išlaidų orderius veiklos išlaidoms A. U. iš kasos buvo išduota 22 817,62 Eur, tačiau byloje nepateikta įrodymų, kokiais bendrovės interesais šios lėšos panaudotos. Teismas nustatė, kad per 2016-2017 metus iš bendrovės sąskaitų į A. U. asmeninę sąskaitą buvo pervesta ir grynaisiais pinigais išgryninta 24 616,03 Eur. Tokiu būdu buvęs bendrovės vadovas, sąmoningai nesikreipdamas į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, išsimokėjo sau pačiam ženklias sumas, nors tuo metu bendrovė jau buvo nemoki. Tokiais veiksmais suinteresuotas asmuo siekė išvengti atsakomybės prieš kreditorius, apriboti jų galimybes nukreipti išieškojimą į bendrovės turtą ir taip pažeidė bendrovės bei jos kreditorių interesus, tyčia blogino bendrovės turtinę padėtį ir privedė ją prie bankroto tyčia. 

7.       Teismas nustatė, kad bendrovė pardavė transporto priemones, kurios netrukus buvo parduotos kitiems pirkėjams: vilkiką DAF XF 105 pardavė už 9 680 Eur (likutinė vertė 29 563,10 Eur, vėliau parduota už 9 801 Eur); sunkvežimį Renault Premium 300.26 už 1 210 Eur (likutinė vertė 2 900,32 Eur, vėliau parduota už 1 270,50 Eur), MAN TGX 18.480 už 7 260 Eur (likutinė vertė 14 133,80 Eur, išregistruota ir parduota į Baltarusiją), puspriekabę KOEGEL SNCO 24 120 už 2 420 Eur (vėliau parduota už 2 541 Eur), vilkiką DAF XF 105 už 7 260 Eur (likutinė vertė 17 917,50 Eur, vėliau parduota už 7 441,50 Eur); puspriekabę KAISER S3803 V2C už 1 210 Eur (likutinė vertė 1 875,11 Eur, vėliau parduota už 1 331 Eur), vilkiką DAF XF 105 už 7 260 Eur (likutinė vertė 12 536,10 Eur, vėliau parduota už 7 441,50 Eur); puspriekabę HUMBAUR BIG ONE už 2 420 Eur (likutinė vertė 5 375,60 Eur, vėliau parduota už 2 541 Eur); vilkiką DAF XF 105.460 už 6 050 Eur (likutinė vertė 8 708,48 Eur, vėliau parduota už 6 195,20 Eur). Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos Kauno apygardos valdybos ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus 2018 m. vasario 28 d. specialisto išvadoje (toliau – specialisto išvada) nurodyta, kad bendrovė 2017 m. kovo – balandžio mėnesiais pardavė transporto priemones už 76 870,07 Eur mažesnę sumą nei likutinė jų vertė ir patyrė minėto dydžio nuostolį. Teismas sprendė, kad bendrovei esant nemokiai, jai priklausančios transporto priemonės buvo perleistos susijusiems asmenims (UAB „Filesa“ ir „Rometra“, kurių vienos akcininke, o kitos direktore buvo G. G., kuri dabar yra suinteresuoto asmens sutuoktinė). Minėtas turtas parduotas už mažesnę kainą nei likutinė jo vertė, o tai, teismo vertinimu, ženkliai pakeitė bendrovės kreditorių galimybes gauti savo reikalavimų patenkinimą.

8.       Teismas nustatė, kad 2016-2017 metais tarp vienintelio bendrovės akcininko ir direktoriaus A. U. buvo sudarytos beprocentinės paskolos sutartys, kuriose nurodyta skolinama suma – 110 600 Eur, tačiau faktiškai paskolinta 102 100 Eur suma. 2016-2017 metais bendrovei esant nemokiai, A. U. grąžinta didesnė nei paskolinta suma, t. y. 103 500 Eur. Taip pat nustatyta, kad minėtu laikotarpiu buvo atliekami 5 939,10 Eur paskolos grąžinimo mokėjimai bendrovės buhalterei L. Š.. Kauno apylinkės teismas 2019 m. kovo 25 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-542-920/2019 tarp bendrovės ir L. Š. atliktus paskolos grąžinimo mokėjimus 4 770,10 Eur sumai pripažino negaliojančiais nuo pavedimo atlikimo momento. Specialisto išvadoje nurodyta, jog bendrovė nesilaikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.9301 straipsnyje nustatytos eiliškumo tvarkos, nes pirmiausia privalėjo atsiskaityti su valstybės ir Sodros biudžetu (skola 2017 m. balandžio 25 d. sudarė 24 323,88 Eur), visiškai nevykdė atsiskaitymų su tiekėju UAB „Rotada“ (skola sudarė 19 857,66 Eur), tačiau A. U. nuo 2017 m. kovo 13 d. iki 2017 m. rugpjūčio 25 d. buvo grąžinta 97 000 Eur paskola. Teismas sprendė, kad minėtais veiksmais suinteresuotasis asmuo nesiekė išsaugoti ir tęsti bendrovės veiklos, bet blogino jos finansinę padėtį, sumažino kreditorių galimybes į reikalavimų patenkinimą, todėl yra ĮBĮ straipsnio 2 dalies 4 punkte numatyto tyčinio bankroto požymis.

9.       Bankroto administratorė nurodė, kad buvęs bendrovės direktorius neperdavė originalių darbo sutarčių (iš 57 yra perduotos tik 4), darbo laiko apskaitos žiniaraščių, darbo užmokesčio žiniaraščių už 2015-2016 metus, visų buhalterinių dokumentų už 2015 m., direktoriaus įsakymų. Teismo vertinimu, vien bendrovės pinigų paėmimas iš kasos, pervedimai į asmeninę direktoriaus sąskaitą be pateisinamų dokumentų bei neatvaizdavimas tokių operacijų bendrovės finansinėje apskaitoje yra neteisėtas veiksmas, kuris iškraipo bendrovės veiklos rezultatus ir suvaržo galimybes nustatyti tikrą jos turtinę padėtį. Taip pat specialisto išvadoje nurodoma, kad bendrovė nesivadovavo buhalterinės apskaitos tvarkymą reglamentuojančiomis normomis. Suinteresuotas asmuo įrodymų, paneigiančių specialisto išvadoje konstatuotas aplinkybes, teismui nepateikė, todėl teismas sprendė, kad yra ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodyti tyčinio bankroto požymiai. Teismo vertinimu, bendrovės vadovas netinkamai vykdė savo pareigas, laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, neteisėtai savinosi bendrovės lėšas, sudarinėjo kreditorių turtinius interesus pažeidžiančius sandorius, aplaidžiai tvarkė bendrovės buhalterinę apskaitą ir tokiais tyčiniais veiksmais padarė žalą bendrovei bei jos kreditoriams. Šios nustatytos aplinkybės yra pakankamas pagrindas bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 3, 4, 5 punktai).

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

10.       Suinteresuotas asmuo A. U. (toliau – apeliantas) atskiruoju skundu prašo Kauno apygardos teismo 2019 m. lapkričio 11 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – pareiškimą dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

10.1.                      Teismas netinkamai vertino bylai reikšmingas aplinkybes, neužtikrino tinkamo bylos nagrinėjimo proceso, neatskleidė esminių bylos aplinkybių ir todėl nepagrįstai bendrovės bankrotą pripažino tyčiniu.  

10.2.                      Nepagrįsta teismo išvada, kad bendrovė jau 2016 m. buvo nemoki. Teismas nevertino aplinkybių, kad didelė dalis kreditoriams mokėtinų skolų terminų nebuvo suėję, t. y. 506 438 Eur skoliniai įsipareigojimai nebuvo pradelsti. Iš specialisto išvados matyti, kad 2016 m. bendrovė vykdė veiklą, taip pat ir įsipareigojimus kreditoriams bei tiekėjams, mokėjo darbuotojams darbo užmokestį, įmokas į valstybės biudžetą. Veiklos tęstinumui apeliantas suteikė bendrovei paskolą.

10.3.                      Nepagrįsta teismo išvada, kad nėra dokumentų, jog 24 616,03 Eur suma buvo panaudota bendrovės interesams. Minėta suma susidarė apmokant apeliantui bendrovės veiklos išlaidas, kurias jis apmokėdavo savo lėšomis. Tai, jog lėšos buvo skirtos bendrovės veiklai, patvirtina kasos išlaidų orderiuose atlikti įrašai bei pirkimus patvirtinančios sąskaitos faktūros. Išlaidas patvirtinantys dokumentai bei apyvartos žiniaraščiai yra pas bankroto administratorę arba ikiteisminio tyrimo byloje.  

10.4.                      Nepagrįstos teismo išvados, kad bendrovės transporto priemonės buvo parduotos už mažesnę nei rinkos kainą, nes nepateikti duomenys apie tuo metu rinkoje egzistavusias kainas. Parduotos transporto priemonės – vilkikai ir jų puspriekabės, buvo nusidėvėję ir su defektais, dalis jų nevažiuojančios. Bendrovės sandoriai sudaryti atsižvelgiant į transporto priemonių stovį, būklę bei įvertinus panašių transporto priemonių kainą. Vėliau transporto priemones įsigiję asmenys jas pardavė tik nežymiai didesnėmis kainomis, o tai patvirtina, kad transporto priemonės buvo parduotos pagal rinkoje egzistavusias kainas.

10.5.                      Apeliantas 2016-2017 metais bendrovei suteikė paskolas neturint tikslo privesti bendrovę prie bankroto ar apsunkinti jos kreditorių galimybes skolų išsiieškojimui. Apeliantas stengėsi išsaugoti bendrovės komercinę veiklą, o susidūrus su sunkumais, nesustojo vykdyti mokėjimų kreditoriams ir tiekėjams, rizikavo savo asmeniniu turtu. Apelianto nuomone, bendrovei grąžinus jam 103 500 Eur, CK 6.9301 straipsnyje numatytas atsiskaitymų eiliškumas nebuvo pažeistas.

10.6.                      Neegzistuoja priežastinis ryšys tarp sąmoningo blogo bendrovės valdymo ir jos nemokumo ar nemokios padėties esminio pabloginimo. Apeliantas neturėjo tyčios privesti bendrovę prie bankroto ir neatliko sąmoningų veiksmų, kurie lemtų blogą bendrovės valdymą. Apeliantas dėjo visas pastangas verslo išsaugojimui, o nepasiteisinusi verslo rizika negali būti vertinama kaip tyčiniai veiksmai, sąlygoję bendrovės bankrutavimą. 

10.7.                      Nepagrįsta teismo išvada dėl apgaulingos buhalterinės apskaitos tvarkymo, nes specialisto išvadose nenurodytos aplinkybės dėl bankroto administratorės nurodomų dokumentų neperdavimo. Dauguma dokumentų yra perduoti bankroto administratorei arba ikiteisminio tyrimo institucijai. Net ir nustačius, kad kai kurių dokumentų trūksta, minėti trūkumai pripažintini mažareikšmiais ir nesudarančiais esminės įtakos bendrovės bankroto pripažinimui tyčiniu.

10.8.                      Teismas pažeidė apelianto teisę į teisingą teismo procesą, nes buvo apsunkinta galimybė bylai reikšmingais klausimais teikti paaiškinimus, prašymus bei įrodymus. Apeliantas neturėjo galimybės dalyvauti teismo posėdžiuose dėl objektyvių priežasčių, nes buvo suimtas užsienio valstybėje. Apelianto atstovas prašė atidėti bylos nagrinėjimą iki apeliantas bus paleistas, tačiau teismas šiuos prašymus atmetė. Apeliantui negalint dalyvauti teismo posėdžiuose, tam tikrų aplinkybių bylos nagrinėjimo metu negalėjo nurodyti ir jo atstovas, todėl nebuvo atskleistos esminės bylos aplinkybės. Be to, teismas privalėjo stabdyti bylos nagrinėjimą iki tol, kol apeliantas bus išleistas į laisvę ir turės galimybę dalyvauti teismo procese. Teismas neapklausė G. G. / Urbanavičės ir kitų turto pardavimo sandoriuose dalyvavusių asmenų, tokiu būdu teismas tinkamai neištyrė visų reikšmingų bylai aplinkybių.

11.       Atsakovė atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo Kauno apygardos teismo 2019 m. lapkričio 11 d. nutartį palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

11.1.                      Apelianto argumentą, kad nėra pagrindo bendrovės nemokumui 2016 m. konstatuoti, paneigia Kauno apygardos teismo 2018 m. vasario 12 d. nutartyje, kuria bendrovei iškelta bankroto byla, Kauno apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 17 d. sprendime už akių civilinėje byloje Nr. e2-1979-638/2018 bei specialisto išvadoje nustatytos aplinkybės. Apeliantas nevykdė pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo bei blogino jos finansinę padėtį, t. y. periodiškai išiminėjo iš bendrovės sąskaitos pinigus, juos pervedinėjo į savo asmeninę sąskaitą. Per 2016-2017 metus iš bendrovės sąskaitų į apelianto asmeninę sąskaitą pervesta ir grynaisiais pinigais išgryninta 24 616,03 Eur suma. Tokie apelianto veiksmai lėmė bendrovės bankrotą. Nurodytos faktinės aplinkybės yra prejudiciniai faktai, konstatuoti teismų sprendimais, bei prima facie įrodymai, nustatyti ikiteisminio tyrimo metu gavus specialisto išvadą.

11.2.                      Apeliantas nepagrindė argumentų, kuriais nesutiko su teismo išvada dėl nuostolingų sandorių sudarymo. Specialisto išvadoje nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą vertinimui, kad bendrovei esant nemokiai, jai priklausančios transporto priemonės buvo perleistos susijusiems asmenims. Šis turtas parduotas už mažesnę kaina nei likutinė jo vertė, todėl tokie apelianto veiksmai pakeitė bendrovės kreditorių galimybes gauti savo reikalavimų patenkinimą.

11.3.                      Apelianto argumentus, kad jam grąžinus 103 500 Eur paskolą, nebuvo pažeistas atsiskaitymų eiliškumas, paneigia faktinės bylos aplinkybės, priimti įsiteisėję teismų sprendimai bei specialisto išvada. Apeliantas nesiekė išsaugoti ir tęsti bendrovės veiklos, blogino jos finansinę padėtį, sumažino kreditorių galimybes į reikalavimų patenkinimą.

11.4.                      Apeliantas nepaneigė teismo išvados dėl netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo. Specialisto išvada nustatyta, kad bendrovė, tvarkydama buhalterinę apskaitą, nesivadovavo atitinkamus santykius reglamentuojančiais įstatymais, todėl teismas pagrįstai bendrovės bankrotą pripažino tyčiniu.

11.5.                      Byloje nustatyti ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 4 punktuose numatyti tyčinio bankroto požymiai – netinkamas bendrovės vadovo pareigų vykdymas (nesikreipimas laiku į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, neteisėtas bendrovės lėšų pasisavinimas, aplaidus buhalterinės apskaitos valdymas ir kt.). Šiais veiksmais bendrovei ir jos kreditoriams padaryta žala.  

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12.       Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis numato, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

13.       Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria BUAB „Gautransa“ bankrotas pripažintas tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

14.       Byloje nustatyta, kad nuo bendrovės įregistravimo dienos – nuo 2015 m. vasario 13 d., iki bankroto bylos jai iškėlimo – 2018 m. vasario 12 d., bendrovės vadovu ir vieninteliu akcininku buvo suinteresuotas asmuo A. U.. Bendrovės bankroto administratorė prašė bankrotą pripažinti tyčiniu, nurodydama aplinkybes, kad bendrovės nemokumą (bankrotą) nulėmė sąmoningi jos vadovo (apelianto) veiksmai (neveikimas) ir savo pareigų tinkamas nevykdymas, t. y. nesikreipimas į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo; neteisėtas bendrovės lėšų pasisavinimas; nuostolingų ir ekonomiškai nenaudingų bendrovei sandorių sudarymas; CK 6.9301 straipsnyje nustatytos atsiskaitymų tvarkos pažeidimas; netinkamas (apgaulingas) buhalterinės apskaitos tvarkymas. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad bendrovės buvęs vadovas (apeliantas) netinkamai vykdė savo pareigas bei savo veiksmais blogino bendrovės finansinę padėtį, apribojo kreditorių galimybes į reikalavimų patenkinimą, todėl bendrovės bankrotą pripažino tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 3, 4 ir 5 punktų pagrindu. Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nutartimi, padavė atskirąjį skundą.

15.       Apeliantas nesutikimą su pirmosios instancijos teismo nutartimi grindžia tuo, kad: teismas nepagrįstai bendrovės bankrotą pripažino tyčiniu, nes (1) neegzistuoja priežastinis ryšys tarp sąmoningo blogo bendrovės valdymo ir jos nemokumo ar nemokios padėties esminio pabloginimo; (2) nepagrįsta teismo išvada dėl bendrovės nemokumo jau 2016 metais; (3) apelianto 24 616,03 Eur išlaidų panaudojimą bendrovės interesams patvirtinantys dokumentai yra perduoti bankroto administratorei arba jie yra ikiteisminio tyrimo byloje; (3) bendrovei priklausęs turtas – transporto priemonės, parduotas pagal rinkoje egzistavusias kainas; (4) bendrovei grąžinus apeliantui 103 500 Eur suteiktos paskolos, CK 6.9301 straipsnyje numatytas atsiskaitymų eiliškumas nebuvo pažeistas; (5) nepagrįsta teismo išvada dėl apgaulingos buhalterinės apskaitos tvarkymo; (6) teismas pažeidė apelianto teisę į teisingą procesą bei tinkamai neištyrė visų bylai reikšmingų aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus ir šalių paaiškinimus, su apelianto argumentais sutikti neturi pagrindo. 

Dėl procesinių pažeidimų

16.       Apeliantas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė jo teisę į teisingą teismo procesą, nes nesuteikė galimybės apeliantui dalyvauti teismo posėdžiuose, teikti paaiškinimus, prašymus bei įrodymus. Be to, teismas privalėjo stabdyti bylos nagrinėjimą iki tol, kol apeliantas turės galimybę dalyvauti teismo procese, t. y. iki jam nebebus taikomas kardomasis kalinimas.

17.       CPK 51 straipsnio 1 dalis numato, kad asmenys gali vesti savo bylas teisme patys arba per atstovus. Atstovo atvykimas į teismo posėdį laikomas tinkamu byloje dalyvaujančio asmens, kuriam jis atstovauja, dalyvavimu teismo posėdyje, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, jog atstovaujamojo dalyvavimas procese yra būtinas (CPK 51 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju apeliantas pirmosios instancijos teisme buvo atstovaujamas profesionalaus teisininko – advokato, kuris teikė paaiškinimus, prašymus bei dalyvavo teismo posėdyje. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė teisės normų, reglamentuojančių apelianto atstovavimą, pažeidimo. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teisme apelianto teisės į rungtynišką procesą realizavimas buvo užtikrintos, todėl nepagrįstas apelianto argumentas dėl jo teisės į teisingą procesą pažeidimo.

18.       Nepagrįstas apelianto argumentas, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo stabdyti bylą iki apeliantui nebebus taikomas kardomasis kalinimas ir jis turės galimybę dalyvauti teismo procese asmeniškai. Bylos sustabdymo pagrindus reglamentuoja civilinio proceso įstatymas. Pagal CPK 1623 straipsnį bylos sustabdymas – tai procesinių veiksmų, kuriais siekiama bylą išspręsti iš esmės, atlikimo laikinas sustabdymas neapibrėžtam terminui. Byla gali būti sustabdyta dėl įstatymuose numatytų objektyvių aplinkybių, kliudančių teismui išnagrinėti civilinę bylą ir nepriklausančių nuo dalyvaujančių byloje asmenų ar teismo valios (privalomasis bylos sustabdymas CPK 163 straipsnis), taip pat kitais atvejais, nors įstatymuose ir nenumatytais, tačiau kliudančiais teismui išnagrinėti bylą (ginčą) iš esmės (fakultatyvus bylos sustabdymas CPK 164 straipsnis). Bylą sustabdyti remiantis fakultatyviaisiais bylos sustabdymo pagrindais teismas gali, bet nėra įpareigotas, tokiu atveju pats teismas nusprendžia dėl sustabdymo poreikio, derindamas greito ir operatyvaus ir kartu teisingo ginčo išnagrinėjimo principus.

19.       Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė nei fakultatyvių, nei privalomųjų bylos (klausimo dėl tyčinio bankroto pripažinimo) sustabdymo pagrindų (CPK 163, 164 straipsniai). Apelianto nurodytos aplinkybės (jo suėmimas), nekliudė išnagrinėti bankroto administratoriaus prašymo dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu, juo labiau kad apeliantas pirmosios instancijos teisme buvo atstovaujamas profesionalaus teisininko – advokato. Nenustačius aplinkybių, trukdančių ginčijamą klausimą išnagrinėti iš esmės, pirmosios instancijos teismas nei privalėjo, nei turėjo procesinį pagrindą stabdyti šio klausimo nagrinėjimą (CPK 1623 straipsnis). Akcentuotina, kad apeliantas, remdamasis argumentais apie jo teisių suvaržymą, apeliacinės instancijos teismui nenurodė jokių konkrečių aplinkybių, kokiu būdu jo dalyvavimas teismo procese būtų įtakojęs ir kaip įtakojęs jo interesų atstovavimą bei kokią reikšmę tai galėjo turėti pirmosios instancijos teismo procesiniam sprendimui.  

Dėl tyčinio bankroto požymių

20.       2020 m. sausio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos Juridinių asmenų nemokumo įstatymui (toliau – JANĮ), neteko galios Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas su visais pakeitimais (JANĮ 153 straipsnis). JANĮ 155 straipsnyje, reglamentuojančiame pereinamąsias nuostatas dėl nemokumo procesų, nustatyta, kad iki 2019 m. gruodžio 31 d. pradėtiems juridinių asmenų nemokumo procesams šio įstatymo (JANĮ) nuostatos taikomos toms asmenų teisėms ir pareigoms, kurios atsiranda arba yra įgyvendinamos jam įsigaliojus, taip pat toms nemokumo procedūroms, kurios pradedamos šiam įstatymui įsigaliojus, išskyrus tam tikras išvardytas šio įstatymo nuostatas. Nagrinėjamu atveju pareiškimas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu gautas iki JANĮ įsigaliojimo, todėl nagrinėjamu atveju taikytinos ginčo klausimo sprendimo pirmosios instancijos teisme metu galiojusio Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (ĮBĮ) nuostatos.

21.       ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, esant ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje nurodytiems požymiams, gali pripažinti bankrotą tyčiniu savo iniciatyva arba kreditoriaus (kreditorių) ar administratoriaus prašymu. Tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalis).

22.       Kasacinio teismo praktikoje, analizuojant tyčinio bankroto institutą, išaiškinta, kad, sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Šie kriterijai ir kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 28 punktas; 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018, 18 punktas, 2018 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-337-219/2018, 18 punktas).

23.       Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. Jau nemoki tapusi įmonė nebegali dar sykį būti privesta prie nemokumo, tačiau nemokios įmonės padėtis tyčia gali būti dar labiau pabloginta. Todėl net jei įmonės nemokumas ir nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, vėlesni veiksmai tyčia bloginant jau nemokios įmonės turtinę padėtį gali esmingai pažeisti kreditorių teises. Atsižvelgiant į tai, kasacinio teismo praktikoje tyčiniu bankrotu laikomi taip pat ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis, t. y. nėra ryšio tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir anksčiau atsiradusio nemokumo, bet yra ryšys tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir tolesnio nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 29 punktas, 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018, 19 punktas, 2018 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-337-219/2018, 18 punktas).

24.       Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje pateikiamu tyčinio bankroto apibrėžimu (žr. šios nutarties 22 punktas). Jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai (įtvirtinti kasacinio teismo praktikoje, o vėliau ir ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse) gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 31 punktas, 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018, 20 punktas).

25.       Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad apeliantas, būdamas bendrovės vadovu, netinkamai vykdė savo pareigas, laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, neteisėtai savinosi bendrovės lėšas, sudarinėjo kreditorių turtinius interesus pažeidžiančius sandorius, aplaidžiai tvarkė bendrovės buhalterinę apskaitą, bendrovės bankrotą pripažino tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 3, 4 ir 5 punktų pagrindais. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, nagrinėjamam klausimui aktualų teisinį reglamentavimą bei aptartą teismų praktiką, sprendžia, kad apelianto atskirojo skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl bendrovės tyčinio bankroto požymių egzistavimo.

26.       Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis). Kasacinio teismo praktika dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo išplėtota ir nuosekli. Pagal ją faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-288-469/2015, 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561-378/2016, 2017 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-78-686/2017 ir kt.). Taigi, įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą.

Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyto tyčinio bankroto požymio

27.       ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte vienu iš tyčinio bankroto požymių nurodoma tai, kad įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu. Bankroto administratorė tokiu požymiu, be kita ko, laikė bendrovės vadovo (apelianto) pareigos laiku kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimą (ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad apeliantas pažeidė ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pareigą, nes bendrovei jau 2016 metais esant nemokiai, apeliantas tyčia blogino jos turtinę padėtį. Nors apeliantas nesutinka su šia pirmosios instancijos teismo išvada, tačiau pagrindo priešingai išvadai apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

28.       ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta įmonės vadovo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, visų pirma, yra siejama su asmenine atsakomybe atlyginti žalą, kurią įmonė ir (ar) kreditoriai patyrė dėl laiku neįvykdytos prievolės padidėjus kreditorių reikalavimams (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis). Vien šios prievolės pažeidimo konstatavimas negali būti pakankamas tyčiniam bankrotui konstatuoti, todėl šios pareigos pažeidimas papildomai gali būti kvalifikuojamas kaip tyčinio bankroto požymis tik tais atvejais, kai bankroto byla laiku neinicijuojama sąmoningai (įmonės vadovui aiškiai suvokiant, kad įmonė yra nemoki ir neturi galimybių išvengti likvidavimo dėl bankroto), taip pat kartu laikotarpiu, kai turėjo būti inicijuota bankroto byla, sąmoningai sudarant sandorius, pažeidžiančius kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018, 27 punktas).

29.       Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, išsamiai išanalizavęs bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentus už 2015 – 2017 metus, taip pat ir už 2018 m. sausio 1 d. – vasario 23 d. laikotarpį (jų duomenų apeliacinės instancijos teismas nekartoja), nustatė, kad bendrovė besitęsiančių finansinių sunkumų turėjo nuo 2016 metų, todėl padarė išvadą, kad nuo 2016 metų bendrovė akivaizdžiai buvo nemoki ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies prasme, nes 2016 metais bendrovės turtas sudarė 455 397 Eur, o bendrovės įsiskolinimų suma (per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai) – 506 438 Eur. Apeliantas, kvestionuodamas šią teismo išvadą teigia, kad teismas nevertino aplinkybių, jog didelė dalis kreditoriams mokėtinų skolų terminų nebuvo suėję, t. y. 506 438 Eur skoliniai įsipareigojimai nebuvo pradelsti. Tačiau šių savo argumentų apeliantas nepagrindė (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis).

30.       Priešingai, Kauno apygardos teismo 2018 m. vasario 12 d. nutartyje, kuria bendrovei iškelta bankroto byla, konstatuota, kad 2017 m. balanso duomenimis bendrovės turto vertė 2017 m. gruodžio 1 d. siekė 56 116 Eur, o 2017 m. gruodžio 5 d. pradelsti bendrovės finansiniai įsipareigojimai kreditoriams sudarė 390 171,34 Eur. Kaip matyti iš byloje esančio kreditorių, kurių reikalavimai buvo pradelsti 2017 m. gruodžio 5 d., sąrašo, tai didžioji dalis jų buvo pradelsta daugiau kaip vienerius metus (1 t., b. l. 57-59). Taip pat iš byloje esančio 2017 m. gruodžio 1 d. balanso duomenų matyti, kad praėjusiais finansiniais metais (2016 m.) bendrovės turtas sudarė 480 060 Eur, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 576 682 Eur, tačiau jau 2017 metais – turto vertė tebesiekė 56 116 Eur, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 428 979 Eur (1 t., b. l. 26), iš jų, kaip minėta, pradelsti įsipareigojimai kreditoriams sudarė 390 171,34 Eur. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad bendrovė jau nuo 2016 metų turėjo finansinių sunkumų, šias aplinkybes patvirtina ir tai, jog 2016 metais bendrovė patyrė 264 800 Eur nuostolį (1 t., b. l. 25). Pažymėtina, kad specialisto išvadoje konstatuota, jog 2016 m. gruodžio 31 d. bendrovės turtas sudarė 452 676,84 Eur, o įsipareigojimai – 622 146,66 Eur, t. y. bendrovės įsipareigojimai 169 469,82 Eur viršijo visą bendrovės turtą (6 t., b. l. 50). Tokiu būdu nepagrįstais laikytini apelianto argumentai, kad visi 2016 metais kreditoriniai įsipareigojimai 506 438 Eur sumai buvo nepradelsti (CPK 185 straipsnis).

31.       Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad apeliantas, žinodamas sunkią bendrovės finansinę padėtį, jau 2016 metais privalėjo kreiptis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo, tačiau šios savo pareigos nevykdė. Kaip minėta, nors vien šios pareigos pažeidimas nėra pakankamas pagrindas tyčiniam bankrotui konstatuoti, tačiau apelianto veiksmus per 2016-2017 metus yra pagrindas vertinti kaip nukreiptus bendrovės finansinės padėties pabloginimui, kas suponuoja išvadą dėl sąmoningo kreditorių teisių ir/ar teisėtų interesų pažeidimo.

32.       Byloje neginčytinai nustatyta, kad per 2016-2017 metus iš bendrovės sąskaitos apeliantui buvo pervesta / išmokėta grynais bendra 24 616,03 Eur suma. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nėra dokumentų, pagrindžiančių šios sumos panaudojimą bendrovės tikslais, bei teigia, jog šias išlaidas patvirtina apyvartos žiniaraščiai, esantys pas bankroto administratorę arba ikiteisminio tyrimo byloje. Pažymėtina, kad byloje yra tik kasos išlaidų orderiai (3 t., b. l. 28-33), patvirtinantys atitinkamų sumų apeliantui išmokėjimą (šios aplinkybės apeliantas neginčija), bei apyvartos žiniaraštis (4 t., b. l. 158-160), kuriais apeliantas grindžia savo argumentus apie aptariamų lėšų panaudojimą bendrovės veiklai, tačiau apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantas nenurodė ir neįrodė aplinkybių, kokioms konkrečioms bendrovės veiklos išlaidoms apmokėti šios lėšos buvo panaudotos, t. y. nepagrindė aplinkybių, kad 24 616,03 Eur suma buvo panaudota būtent bendrovės interesais (CPK 185 straipsnis). Tokiu būdu pripažintina pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantas, išsimokėdamas sau ir / arba pervesdamas bendrovės lėšas į savo asmeninę sąskaitą, bendrovei esant nemokiai, dar labiau pablogino bendrovės padėtį, apribojo kreditorių galimybes nukreipti išieškojimą į bendrovės turtą ir tuo pažeidė tiek bendrovės, tiek ir jos kreditorių interesus. Šias išvadas taip pat patvirtina ir žemiau nurodyti argumentai, susiję su nuostolingų ir ekonomiškai nenaudingų bendrovei sandorių sudarymu.

Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodyto tyčinio bankroto požymio

33.       ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 3 punkte vienu iš tyčinio bankroto požymių nurodoma tai, kad turtas buvo parduotas mažesnėmis negu rinkos kainomis asmenims, kuriuos su įmone pardavimo metu siejo glaudūs ryšiai, kaip jie apibrėžti Finansinių priemonių rinkų įstatyme, ar kurie susiję giminystės (tiesiosios aukštutinės ir tiesiosios žemutinės linijos giminaičiai, tikrieji bei netikrieji broliai ir seserys, įtėviai ir įvaikiai), svainystės ar partnerystės ryšiais su įmonės vadovu ar kitu asmeniu, įmonėje turėjusiu teisę priimti atitinkamą sprendimą, (toliau – susiję asmenys) arba turtas perleistas neatlygintinai, arba atsiskaitymas už turtą atidėtas ekonomiškai nenaudingam laikotarpiui ar su įmone atsiskaityta veiklos nevykdančių įmonių ir (arba) įmonių, nepateikusių juridinių asmenų registrui finansinės atskaitomybės ataskaitų, akcijomis.

34.       Pirmosios instancijos teismas, išsamiai išanalizavęs bendrovės sandorius, kuriais 2017 metais buvo parduotas bendrovės turtas – transporto priemonės (vilkikai ir puspriekabės), bei kitus byloje esančius įrodymus, sprendė, kad šis turtas buvo perleistas susijusiems asmenims už mažesnę kainą, nei buvo likutinė jo vertę, t. y. priešingai bendrovės tikslams ir interesams, o tokie apelianto veiksmai ženkliai pakeitė bendrovės kreditorių galimybes gauti savo reikalavimų patenkinimą. Apeliantas nesutikimą su šia teismo išvada grindžia tuo, kad byloje nėra duomenų apie tuo metu egzistavusias rinkos kainas, o transporto priemonės parduotos, atsižvelgiant į rinkos kainas ir į turto būklę. Apeliacinės instancijos teismas sutikti su šia apelianto pozicija neturi pagrindo. 

35.       Pirmosios instancijos teismas detaliai nurodė su transporto priemonių perleidimo sandoriais susijusią informaciją (jos apeliacinės instancijos teismas nekartoja), kurios apeliantas neginčija. Taip pat apeliantas neginčija ir pirmosios instancijos teismo konstatuotos aplinkybės, kad transporto priemonės buvo perleistos susijusiems asmenims. Tokiu būdu šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako.

36.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nepagrįsti apelianto argumentai, kad transporto priemonės buvo parduotos pagal tuo metu egzistavusias rinkos kainas, atsižvelgiant į transporto priemonių būklę, nes apeliantas nepateikė nei rinkos kainas patvirtinančių įrodymų, nei įrodymų apie perleistų transporto priemonių būklę. Byloje nesant atitinkamų įrodymų nėra pagrindo išvadai, kad transporto priemonių perleidimas mažesnėmis nei likutinė jų vertė kainomis susijusiems asmenims bendrovei buvo naudingi sandoriai (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis). Be to, specialisto išvadoje konstatuota, kad bendrovė 2017 m. kovo – balandžio mėnesiais pardavė transporto priemones už bendrai 69 106 Eur sumą, nors jų likutinė vertė sudarė 145 976,07 Eur, t. y. bendrovė pardavė transporto priemones už 76 870,07 Eur mažesnę sumą nei jų likutinė vertė ir todėl bendrovė patyrė minėto dydžio nuostolį. 

37.       Pažymėtina ir tai, kad bendrovei, kuri užsiėmė krovinių gabenimo veikla, transporto priemonės buvo būtinos veiklos tęstinumui. Tokiu būdu nelogiškas apelianto argumentas, kad jų pardavimu buvo siekiama užtikrinti veiklos tęstinumą bei atsiskaityti su kreditoriais (darbuotojais).  Reikšminga ir tai, kad pagal byloje esančius duomenis nėra galimybės nustatyti už transporto priemonių pardavimą gautų lėšų panaudojimo, o apeliantas, turėdamas pareigą įrodyti bendrovės lėšų panaudojimo teisėtumą, jokių teisiškai reikšmingų argumentų nenurodė ir nepateikė atitinkamas aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Tiek šios nutarties 33 punkte nurodytų aplinkybių, tiek ir aplinkybių, susijusių su paskolos apeliantui grąžinimu vertinimas (išsamesni argumentai nurodyti žemiau), suponuoja išvadą, kad bendrovės turtu buvo tenkinami išskirtinai apelianto ir su juo susijusių asmenų interesai.

38.       Nagrinėjamu atveju yra reikšminga ir ta aplinkybė, kad pagal specialisto išvadoje pateiktus duomenis bendrovės turimo turto vertė, juos vertinant 2016 m. gruodžio 31 dienai ir 2017 m. rugpjūčio 31 dienai, sumažėjo nuo 452 676,84 Eur iki 59 596,48 Eur, t. y. sumažėjo daugiau kaip 7 kartus, o įsipareigojimai tuo pačiu laikotarpiu sumažėjo tik nuo 622 146,66 Eur iki 436 190,59 Eur, t. y. mažiau nei 1,5 karto (6 t., b. l. 35 antra pusė). Akcentuotina, kad labiausiai sumažėjo įsiskolinimas bendrovės savininkams  - nuo 86 450 Eur iki 3 450 Eur. Šios aplinkybės suponuoja išvadą, kad apeliantas, būdamas bendrovės vadovu, sąmoningai perleidinėjo bendrovei priklausantį turtą, taip dar labiau blogindamas nemokios bendrovės padėtį bei pažeisdamas kreditorių interesus, apribojant jų teises į reikalavimų patenkinimą. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas nuostolingų ir bendrovei nenaudingų sandorių, susijusių su transporto priemonių perleidimu, sudarymą ištyrė visas reikšmingas bylai aplinkybes, todėl nepagrįsti apelianto argumentai dėl procesinės teisės normų pažeidimo neapklausus turto pardavimo sandoriuose dalyvavusių asmenų.

Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodyto tyčinio bankroto požymio

39.       Pirmosios instancijos teismas bendrovės bankrotą pripažino tyčiniu ir ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu, t. y. nustatęs, kad bendrovės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į bendrovės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal CK 6.9301 straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo pradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto. ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatyta, jog tyčinis bankrotas preziumuojamas, kai bendrovėje atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant CK 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą ir nebuvo vykdomas šio ar kitų įstatymų reikalavimas dėl privalomo įmonės bankroto bylos inicijavimo, kai įmonės darbuotojui (darbuotojams) ilgiau kaip 3 mėnesius iš eilės nemokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos.

40.       Apeliantas iš esmės neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, kad 2016-2017 metais jam buvo grąžinta 103 500 Eur paskolų suma, tačiau kvestionuoja pirmosios instancijos teismo išvadą dėl CK 6.9301 straipsnyje numatyto atsiskaitymo eiliškumo pažeidimo. Tačiau su šiuo apelianto argumentu apeliacinės instancijos teismas nesutinka.

41.       Visų pirma, aptariamą argumentą dėl CK 6.9301 straipsnio reikalavimų paneigia specialisto išvada, kuria nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2017 m. rugpjūčio 25 d. apeliantas bendrovei suteikė 110 600 Eur dydžio paskolą, kad 107 150 Eur paskolos jam buvo grąžinta, nors bendrovė pirmiausiai privalėjo atsiskaityti su valstybės ir Sodros biudžetu (skola 2017 m. rugpjūčio 25 d. sudarė 24 323,88 Eur), po to vykdyti mokėjimus pagal vykdomuosius dokumentus kitiems piniginiams reikalavimams patenkinti ir, eiliškumo tvarka, sumažinti skolas tiekėjams (6 t., b. l. 54). Antra, iš byloje esančių beprocentinių paskolos sutarčių, pasirašytų laikotarpiu nuo 2006 m. balandžio 8 d. iki 2017 m. sausio 27 d., matyti, kad visų apelianto suteiktų paskolų bendrovei grąžinimo terminai numatyti 2017 m. gruodžio 31 d. (3 t., b. l. 21-27). Tokiu būdu, pirmosios instancijos teismo nustatytos ir apelianto neginčijamos aplinkybės apie jam bendrovės grąžintą 103 500 Eur paskolos sumą patvirtina, kad paskola apeliantui buvo grąžinta net nesuėjus jos grąžinimo terminui. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo CK 6.9301 straipsnyje numatyto atsiskaitymo eiliškumo pažeidimą.

42.       Pažymėtina, kad ĮBĮ nuostatos tyčinį bankrotą sieja ne vien su formaliu CK 6.9301 straipsnyje įtvirtinto atsiskaitymų eiliškumo pažeidimu, bet su sąmoninga bendrovės valdymo organų veikla, siekiant išvengti atsiskaitymo su visais ar dalimi bendrovės kreditorių. Nagrinėjamu atveju yra pakankamas pagrindas pastarųjų aplinkybių konstatavimui, nes apeliantas, žinodamas apie sudėtingą bendrovės finansinę būklę (šios nutarties 30-32 punktai), nesiėmė veiksmų bendrovės veiklos išsaugojimui ir tęstinumui, o dar labiau pablogino jos finansinę padėtį, taip sumažindamas kreditorių galimybes į reikalavimų patenkinimą. Taigi, pagrįstai pirmosios instancijos teismas pripažino, kad apeliantas veiklą bendrovėje organizavo taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į bendrovės turtą būtų apribotos arba panaikintos.

Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 nurodyto tyčinio bankroto požymio

43.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad esant ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytoms aplinkybėms, susijusioms su apgaulingu ir (arba) netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu arba neišsaugotais buhalterinės apskaitos dokumentais, kai dėl to visiškai ar iš dalies negalima nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, siekiant pripažinti bankrotą tyčiniu, neprivalo būti atskirai nustatytas ryšys tarp šių aplinkybių ir įmonės privedimo prie bankroto arba jau nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo. Priešingas aiškinimas, kad net ir netinkamai tvarkius buhalterinę apskaitą arba neišsaugojus buhalterinės apskaitos dokumentų tyčinio bankroto nustatymas būtų įmanomas tik įrodžius konkrečias įmonės privedimo prie nemokumo priežastis, padarytų tyčinio bankroto aplinkybių įrodinėjimą neįmanomą bei neatitiktų principo, jog niekas negali gauti naudos iš savo neteisėtų veiksmų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018). 

44.       Pažymėtina, kad netinkamai ir (ar)apgaulingai tvarkoma bendrovės buhalterinė apskaita įprastai kliudo nustatyti įmonės komercinės, ūkinės, finansinės būklės rezultatus ar įvertinti turtą, ir tai taip pat gali būti kliūtimi identifikuoti tikrąsias bendrovės bankroto priežastis. Nors apeliantas ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo, tačiau tokį nesutikimą grindžia tik argumentais, siejamais su pareigos perduoti įmonės dokumentus bankroto administratorei įvykdymu / neįvykdymu. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, vien bendrovės pinigų ėmimas iš kasos ar pervedimai į asmeninę apelianto banko sąskaitą be pateisinamų dokumentų bei jų nefiksavimas (neapskaitymas) bendrovės finansinėje apskaitoje yra neteisėtas veiksmas, kuris iškraipo bendrovės veiklos rezultatus ir suvaržo galimybes nustatyti tikrąją bendrovės turtinę padėtį. Byloje esančia specialisto išvada nustatyta, kad bendrovė, tvarkydama buhalterinę apskaitą, nesivadovavo Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo ir Lietuvos Respublikos finansinės atskaitomybės įstatymo nuostatomis, apeliantas šios išvados jokiu būdu nepaneigė, todėl apelianto argumentai dėl tinkamo buhalterinės apskaitos vedimo vertinami nepagrįstais.

Dėl bylos procesinės baigties

45.       Pirmiau išdėstytų aplinkybių pagrindu apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad byloje pakanka įrodymų išvadai, jog egzistuoja priežastinis ryšys tarp apelianto veiksmų (neveikimo) ir bendrovės nemokumo bei nemokios bendrovės esminio pabloginimo. Konstatavus, kad apeliantas laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nepagrindė bendrovės lėšų panaudojimo teisėtumo, sudarė nuostolingus ir ekonomiškai nenaudingus bendrovei sandorius ir netinkamai (apgaulingai) tvarkė jos buhalterinę apskaitą, nėra pagrindo spręsti, kad įmonės bankrotą lėmė verslo nesėkmė, o ne jos vadovo aptarti veiksmai / neveikimas. Tokiu būdu sprendžiama, kad pirmiau nustatytų aplinkybių visuma patvirtina egzistuojant ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 3, 4 ir 5 punktuose įtvirtintus tyčinio bankroto požymius.

46.       Apibendrinęs išdėstytus argumentus apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl Kauno apygardos tesimo 2019 m. lapkričio 11 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

47.       Apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl kitų atskirajame skunde išdėstytų argumentų, kaip neturinčių esminės reikšmės skundžiamos nutarties teisėtumui.

 Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Kauno apygardos teismo 2019 m. lapkričio 11 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                                             Aldona Tilindienė