Civilinė byla Nr. e2A-612-640/2022

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-17009-2021-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.6.3; 2.6.8.8; 2.6.8.9; 2.6.8.10; 2.6.16.1; 3.2.8.1; 3.3.1.18.2.

 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

S P R E N D I M A S  

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

        2022 m. balandžio 19 d.         

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija susidedanti iš teisėjų Donatos Kravčenkienės, Margaritos Stambrauskaitės ir Rūtos Veniulytės-Jankūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo apelianto ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Westerwijk Klaipėda“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 1 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Westerwijk Klaipėda” ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Ageseta” dėl skolos ir netesybų priteisimo, ir atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Ageseta” priešieškinį dėl pripažinimo, kad nuomininkas neturi pareigos mokėti nuomos mokesčio karantino laikotarpiu.

Teismas

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovas UAB „Westerwijk Klaipėda“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo UAB „Ageseta” ieškovo naudai 8607,43 Eur skolos, 334,72 Eur delspinigių, 6 procentų dydžio procesines metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2.       Nurodė, kad UAB „Westerwijk Klaipėda“ ir UAB „Ageseta“ 2018 m. gruodžio 4 d. sudarė Nuomos sutartį Nr. NS/WK/18-21 (toliau – Nuomos sutartis) dėl patalpų, esančių PC „MOLAS”, (duomenys neskelbtini) (toliau – Patalpos), nuomos. Pažymėjo, kad 2021 m. vasario 22 d. pranešimu atsakovas informavo ieškovą, kad detaliai išanalizavus Nuomos sutartį jam paaiškėjo, kad karantino situacija aptariama Nuomos sutarties Bendrosios dalies 15.6 punkte, todėl atsakovas prašė neskaičiuoti nuomos mokesčio ir kitų mokėjimų. Nurodė, kad ieškovas Nuomos sutarties pagrindu išrašė atsakovui sąskaitas 8 607,43 Eur sumai. Pažymėjo, kad sąskaitų apmokėjimo terminai yra suėję. Atsakovas turi pareigą mokėti nuomos mokesčius, komunalinius mokesčius, rinkodaros bei eksploatavimo mokestį, tačiau jų nemoka. Atsakovas nepagrįstai teigia, kad jis neturėjo ir neturi pareigos sąskaitų apmokėti Nuomos sutarties Bendrosios dalies 15.6 punkto pagrindu Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu 2020 lapkričio 4 d. Nr.1226 (toliau-Nutarimas) nustatyto draudimo vykdyti parduotuvių veiklą laikotarpiu. Pažymėjo, kad nėra nagrinėjamu atsakovo skolos atveju nebuvo atsiradusi nė viena sąlyga, kuriai įvykus, taikytinas Bendrosios dalies 15.6 punktas ir atsakovas būtų įgijęs teisę nemokėti atitinkamų mokesčių Nuomos sutarties Bendrosios dalies 15.6 punkto pagrindu: ieškovas nėra ir nebuvo uždaręs PC „MOLAS” ir/ar jo dalį; jokia kompetentinga valstybės ir/ar savivaldybės institucija nebuvo nurodžiusi uždaryti PC „MOLAS” ar atitinkamą jo dalį, o taip pat jokiame įstatyme, nutarime, reglamente, taisyklėse, teismo ar arbitražo sprendime arba bet kuriame kitame teisės akte nėra numatytas PC „MOLAS” ar atitinkamos jo dalies uždarymas; Nutarimu buvo uždrausta parduotuvių veikla, o ne prekybos centrų veikla (o tuo labiau nebuvo uždrausta PC „MOLAS” veikla), todėl PC „MOLAS” uždarymas/neuždarymas niekaip nedaro įtakos Vyriausybės Nutarimu nustatyto parduotuvių veiklos draudimui, tai yra, atsakovo negalėjimo naudotis Patalpomis fizinės parduotuvės veiklai priežastis buvo Vyriausybės nustatyti draudimai, o ne PC „MOLAS” uždarymas. Pažymėjo, kad Nuomos sutarties Bendrosios dalies 15.6 punktas yra aiškus ir jokių abejonių dėl jo turinio nėra. Kaip nurodyta, nėra atsiradusi nė viena sąlyga, kuriai įvykus, atsakovas būtų turėjęs teisę nemokėti atitinkamų mokesčių Nuomos sutarties Bendrosios dalies 15.6 punkto pagrindu. Atsižvelgiant į sutarčių aiškinimo principus, remiantis tiek lingvistiniu, tiek sisteminiu sutarties sąlygų aiškinimo principais, Nuomos sutarties Bendrosios dalies 15.6 punktas aiškintinas kaip reglamentuojantis tuos atvejus, kai kompetentinga valstybės ir/ar savivaldybės institucija nurodo uždaryti PC „MOLAS” ar atitinkamą jo dalį, o taip pat, kai PC „MOLAS” ar atitinkamos jo dalies uždarymas yra privalomas pagal teisinius reikalavimus ir dėl to Nuomininkas negali naudotis Patalpomis. Šiuo atveju, jokia kompetentinga institucija nėra nurodžiusi uždaryti PC „MOLAS” ir atsakovo negalėjimo naudotis Patalpomis prekybinei veiklai priežastis yra Vyriausybės nustatyti draudimai, o ne PC „MOLAS” uždarymas, todėl nebuvo jokio teisinio pagrindo atsakovui nemokėti Nuomos sutartyje nustatytų mokesčių. Be to, nurodė, kad antrosios COVID-19 bangos metu (iki pat 2021 m. vasario 22 d.), kaip ir pirmosios bangos metu, atsakovas nesirėmė Nuomos sutarties Bendrosios dalies 15.6 punktu ir net neužsiminė, kad Vyriausybės nustatyti draudimai vykdyti parduotuvių veiklą būtų pagrindas atsakovui nemokėti nuomos mokesčio ir kitų Nuomos sutartyje nustatytų mokėjimų Nuomos sutarties Bendrosios dalies 15.6 punkto pagrindu. Atsakovo pateiktas Nuomos sutarties Bendrosios dalies 15.6 punkto aiškinimas taip pat neatitinka tikrųjų Nuomos sutarties šalių ketinimų bei prieštarauja sąžiningumo principui. Abi Nuomos sutarties šalys yra verslininkai. Atsakovo veiklos Patalpose draudimas nebuvo susijęs su ieškovo veikla ar neveikimu, taip pat ieškovo, kaip PC „MOLAS” pastato savininko, netinkamu teisių įgyvendinimu ir/ar pareigų vykdymu. Nuomos sutarties Bendrosios dalies 15.6 punkto sąlyga parengta ieškovo. Atitinkamai, ieškovas, rengdamas Nuomos sutartį ir ją sudarydamas, objektyviai negalėjo turėti ketinimų atsisakyti gaunamų pajamų tuo atveju, jei PC „MOLAS” būtų uždaromas dėl nuo jo nepriklausančių priežasčių, o tuo labiau, jei parduotuvių veikla būtų uždrausta valstybės institucijų sprendimu ieškovui prie to niekaip neprisidėjus. Nurodė, kad nėra pagrindo atsakovui nemokėti nuomos mokesčio ir kitų Nuomos sutartyje nustatytų mokėjimų CK 6.487 straipsnio 1 dalies pagrindu. Visų pirma, atsakovas nėra prašęs mažinti nuomos mokesčio CK 6.487 straipsnio 1 dalies pagrindu, o teigia, kad apskritai neturi pareigos mokėti. Antra, ieškovas nėra pažeidęs CK 6.483 straipsnio 1 dalyje reglamentuotos pareigos garantuoti, kad daiktas bus tinkamas naudoti pagal paskirtį, kuriai jis išnuomojamas, visą nuomos terminą. Patalpos yra tinkamos naudoti pagal paskirtį, kuriai jos išnuomotos. Atsakovui buvo draudžiama vykdyti parduotuvės veiklą ne todėl, kad Patalpos netinkamos naudoti pagal paskirtį, o todėl, kad parduotuvių veikla uždrausta Nutarimu. Pažymėjo, kad šalys buvo susitarę dėl nuolaidos taikymo Susitarimu Nr. 5, ieškovas ne kartą siūlė atsakovui taikyti nuolaidas nuomos mokesčiui ir po 2021 m. sausio mėnesio, tačiau atsakovas su tuo nesutiko, teigdamas, kad jis apskritai nieko nemokės.

3.       UAB „Ageseta“ pateikė ieškinį (priešieškinį), kuriuo prašo pripažinti, kad UAB „Ageseta“ nuo 2021 m. vasario 1 d. neturi pareigos UAB „Westerwijk Klaipėda“ mokėti nuomos, rinkodaros ir eksploatavimo mokesčių pagal 2018 m. gruodžio 4 d. Nuomos sutartį Nr. NS-WK/18-21 karantino metu įvesto draudimo patalpose, esančiose prekybos centre „MOLAS“, adresu (duomenys neskelbtini), vykdyti nuomos sutartyje nurodytą veiklą – mažmeninę prekybą avalyne ir jos priežiūros priemonėmis – laikotarpiu; iš UAB „Westerwijk Klaipėda“ UAB „Ageseta“ naudai priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

4.       Nurodė, kad nurodytas Nuomotojo Sutarties 15.6. punkto aiškinimas prieštarauja sutarties aiškinimo taisyklėms, paneigia teisės aktų (Nutarimo) esmę bei reikalavimus, sudaro sąlygas Nuomotojui piktnaudžiauti savo teise į nuomos kainą, bei prieštarauja CK 6.483 straipsnio ir 6.487 straipsnio nuostatoms. Nurodė, kad Nuomos sutarties 15.6. punkto nuostatoje, šalys aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, kad Nuomininkas neprivalo mokėti nuomos kainos tais atvejais, kai: Nuomotojas pats uždaro Prekybos centrą ar jo dalį pagal valstybės ir / ar savivaldybės nurodymą; arba kai Prekybos centro ar atitinkamos jo dalies uždarymas yra privalomas pagal teisinius reikalavimus. Pažymėjo, kad šiuo atveju egzistuoja pastaroji Sutarties 15.6. punkto taikymo sąlyga – dėl Nutarimu įvestų apribojimų, dalis Prekybos centro privalomai turi būti uždaryta, t. y. dalis Prekybos centro patalpų nuomojamų prekybai, į kurias patenka ir Nuomininko naudojamos Patalpos, negali būti naudojamos dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų teisinių reikalavimų. Pagal šią nuostatą Nuomininko teisė nemokėti nuomos mokesčio atsiranda nepriklausomai nuo Nuomotojo valios ar kaltės – tam pakanka, kad Prekybos centras ar atskiros jo dalys negalėtų būti naudojamos atitinkamos prekybos srityse pagal teisės aktų reikalavimus. Sutarties 15.6. punktas nesudaro jokio kito pagrindo šią nuostatą vertinti kitaip, nei ji yra aiškiai išreikšta pačioje Sutartyje. Vien tai, kad Nutarimu paskelbtas karantinas bei įvesti ribojimai yra privalomi ne tik Patalpose, bet ir visoje Lietuvos Respublikoje, nepaneigia šios Sutarties nuostatos, o priešingai – tik įrodo, kad sparti SARS-CoV-2 viruso ir COVID-19 ligos plėtra yra rimta valstybinio (ir pasaulinio) masto problema, kurios nei Nuomotojas, nei Nuomininkas negali ignoruoti dėl jų turtinių interesų. Be to Nuomotojas, veikdamas kaip verslo subjektas, Sutarties šalis parengusi Sutarties sąlygas, įtraukusi į jas 15.6. punkto nuostatą prisiėmė riziką, dėl nuostolių atsiradimo (pajamų iš nuomos negavimo) ir įvykus Sutarties 15.6. punkto sąlygoms turi pareigą vadovautis Sutarties nuostatomis. Pažymėjo, kad priešingai nei nurodo Nuomotojas, Sutarties 15.6. punktas aiškintinas, kaip nustatantis pareigą Nuomotojui karantino laikotarpiu nereikalauti nuomos kainos už nuomojamas Patalpas, dėl šių priežasčių: 1) Nuomotojo nurodomas Sutarties 15.6. punkto aiškinimas prieštarauja sąžiningumo principui ir nuomos sutarties esmei; 2) Nuomotojo nurodomas Sutarties 15.6. punkto aiškinimas prieštarauja Sutarties šalių ketinimams; 3) Sutarties 15.6. punktas aiškintinas Nuomininko naudai; 4) tarp šalių nėra susiformavusios tarpusavio santykių praktikos, turinčios įtakos Sutarties aiškinimui. Pažymėjo, kad Nuomotojas dėl Vyriausybės Nutarimu nustatytų ribojimų, t. y. nenugalimos jėgos, yra nepajėgus įvykdyti pareigą garantuoti teisinę Nuomininkui nuomojamų Patalpų kokybę, o taip pat ir efektyviai reklamuoti Nuomininko prekės ženklo bei prekių asortimento. Atitinkamai, Nuomininkas neturi galimybės Patalpose vykdyti veiklos, iš kurios jis gauna pajamas bei negauna naudos iš jo parduotuvės reklamos, nes neturi galimybės parduoti reklamuojamų prekių. Kaip matyti iš 2021 m. birželio 1 d. ataskaitos apie apyvartą per ataskaitinį laikotarpį, Nuomininkas 2021 metais iš jo vykdomos veiklos Patalpose negavo jokių pajamų. Taigi, Nuomininkas iš sutartinių teisinių santykių su Nuomotoju karantino laikotarpiu negauna jokios naudos. Dėl šios priežasties, pripažinus, jog Nuomotojas turi teisę į Sutarties kainą, Nuomininkui iš Sutarties negaunant jokios naudos, būtų pažeistas Sutarties šalių lygiateisiškumas. Išvadą, kad Nuomininkas neturi prievolės mokėti nuomos mokesčių ir rinkodaros mokesčio Nuomotojui galiojant Vyriausybės nustatytiems Nuomininko veikos ribojimams, pagrindžia ir CK 6.62 straipsnio 1 dalies nuostata, pagal kurią, tais atvejais, kai viena šalis nebegali įvykdyti prievolės pagal dvišalę sutartį dėl tokios aplinkybės, už kurią neatsako nė viena iš šalių, o kitko nenumato įstatymai ar sutartis, tai nė viena iš šalių neturi teisės reikalauti, kad kita šalis įvykdytų sutartį.

5.       UAB „Westerwijk Klaipėda“ pateikė atsiliepimą į UAB „Ageseta“ ieškinį (priešieškinį), kuriuo prašė civilinę bylą pagal UAB „Ageseta” ieškinį dėl fakto pripažinimo nutraukti; UAB „Ageseta” ieškinį atmesti, jei civilinė byla nebus nutraukta.

6.       Atsiliepime nurodė, kad UAB „Ageseta“ pareikštas reikalavimas nėra dėl civilinių teisių pripažinimo. Priešingai, UAB „Ageseta“ suformuluotas ieškinys patvirtina, kad byloje pareikštas reikalavimas dėl fakto pripažinimo, o faktai teismo tvarka nustatinėjami tik jeigu jie turi CPK 444 straipsnyje apibrėžtą juridinę reikšmę. Ieškinys dėl fakto pripažinimo negali būti nagrinėjamas kaip materialusis teisinis reikalavimas, todėl byla, kaip nenagrinėtina teisme, turi būti nutraukta (CPK 293 straipsnio 1 punktas). Pažymėjo, kad jei byla nebūtų nutraukta UAB „Ageseta“ ieškinys turi būti atmestinas. Nurodė, kad nėra pagrindo taikyti Nuomos sutarties 15.6 punktą Nutarimu uždraudus vykdyti parduotuvių veiklą. Nurodė, kad pandemija savaime nesudaro pagrindo spręsti, kad valstybės nustatyti ribojimai laikytini force majeure aplinkybe. Atmetė kaip nepagrįstus ieškovo argumentus dėl CK 6.62 straipsnio 1 dalies taikymo. Nurodė, kad UAB „Westerwijk Klaipėda“ savo prievoles pagal Nuomos sutartį vykdo. UAB „Ageseta“ buvo draudžiama vykdyti parduotuvės veiklą pilna apimtimi ne todėl, kad UAB „Westerwijk Klaipėda“ negalėjo vykdyti savo prievolės, o todėl, kad parduotuvių veikla uždrausta Nutarimu, t. y. CK 6.62 straipsnis šiuo atveju apskritai netaikytinas. Pažymėjo, kad UAB „Westerwijk Klaipėda“ nėra pažeidęs CK 6.483 straipsnio 1 dalyje reglamentuotos pareigos garantuoti, kad daiktas bus tinkamas naudoti pagal paskirtį, kuriai jis išnuomojamas, visą nuomos terminą. Patalpos buvo ir yra tinkamos naudoti pagal paskirtį, kuriai jos išnuomotos. Pakartojo, kad UAB „Ageseta“ buvo draudžiama vykdyti parduotuvės veiklą ne todėl, kad Patalpos netinkamos naudoti pagal paskirtį, o todėl, kad parduotuvių veikla uždrausta Nutarimu. Be to, pažymėjo, kad ieškinio (priešieškinio) rezoliucinėje dalyje neapibrėžtas reikalavimas pripažinti, kad jis nuo 2021 m. vasario 1 d. neturi pareigos mokėti mokesčius, kuriuos jau yra sumokėjęs ir netgi gavęs iš valstybės nuomos mokesčio kompensaciją, todėl yra ne tik nepagrįstas ir neteisėtas, bet ir akivaizdžiai nesąžiningas.

7.       Atsakovas UAB „Ageseta“ pateikė atsiliepimą į ieškovo UAB „Westerwijk Klaipėda“ ieškinį, kuriuo prašė atmesti ieškovo UAB „Westerwijk Klaipėda“ ieškinį; priteisti atsakovo UAB „Ageseta“ naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas.

8.       Atsiliepime į ieškinį nurodė, kad Nuomininkas karantino ribojimų galiojimo laikotarpiu Lietuvos Respublikos teritorijoje neturėjo ir neturi prievolės mokėti nuomos mokesčių pagal Sutartį. Pažymėjo, kad iškeltos bylos atveju Nutarimo pagrindu buvus įvestam karantino režimui egzistavo Sutarties 15.6. punkto taikymo sąlyga – dėl Nutarimu įvestų apribojimų, dalis Prekybos centro privalomai turėjo būti uždaryta, t. y. dalis Prekybos centro patalpų, nuomojamų prekybai, į kurias pateko ir Nuomininko naudojamos Patalpos, objektyviai negalėjo būti naudojamos dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų teisinių reikalavimų. Priešingai nei nurodo Nuomotojas, Sutarties 15.6. punktas aiškintinas, kaip nustatantis pareigą Nuomotojui karantino laikotarpiu nereikalauti nuomos kainos už nuomojamas Patalpas. Pažymėjo, kad Sutarties tekstas aiškiai įtvirtina, kad tais atvejais, kai Prekybos centro ar atitinkamos jo dalies uždarymas yra privalomas pagal teisinius reikalavimus, Nuomininkas neturi prievolės mokėti nuomos mokesčių. Kadangi Nuomininkas negali naudotis Patalpomis dėl veiklos, kuriai vykdyti buvo išnuomotos Patalpos, ribojimo, būtų nesąžininga reikalauti Nuomininko mokėti nuomos mokestį už tai, ko jis negauna. Tai pagrindžia ir CK 6.62 straipsnio 1 dalies nuostatos bei nuomos sutarties esmė. Atitinkamai, tai reiškia, kad Nuomotojas neturi teisės reikalauti iš Nuomininko nuomos mokesčių mokėjimo karantino laikotarpiu. Pažymėjo, kad ieškovo į bylą pateikti delspinigių paskaičiavimai yra neaiškūs, nekonkretūs. Nurodė, kad ieškovas, reikalaudamas iš atsakovo sumokėti susidariusią skolą, savo reikalavimus grindžia PVM sąskaitomis-faktūromis serija WK Nr. 0005141 ir serija WK Nr. 0005389, kurių bendra suma sudaro 941,05 Eur. Minėtomis sąskaitomis reikalaujama sumokėti už laikotarpius nuo 2020 m. gruodžio 1 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d. bei nuo 2021 m. sausio 1 d. iki 2021 m. sausio 31 d. Atsakovas nurodė, kad minėtos dvi sąskaitos per klaidą nebuvo apmokėtos, todėl siekdamas išlaikyti sąžiningumą tarp šalių tarpusavio sutartinių santykių, atsakovas pažymėjo, kad minėtos sąskaitos buvo apmokėtos 2021 m. liepos 9 d. ir pateikė į bylą tai pagrindžiančius įrodymus.

9.       Šalys į bylą pateikė dublikus ir triplikus, kuriais iš esmės palaikė savo pozicijas išdėstytas procesiniuose dokumentuose (ieškiniuose bei atsiliepimuose).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

10.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. gruodžio 1 d. sprendimu ieškinį atmetė, o priešieškinį tenkino. Pripažino, kad UAB „Ageseta“ nuo 2021 m. vasario 1 d. neturi pareigos UAB „Westerwijk Klaipėda“ mokėti nuomos, rinkodaros ir eksploatavimo mokesčių pagal 2018 m. gruodžio 4 d. Nuomos sutartį Nr. NS-WK/18-2 karantino metu įvesto draudimo patalpose, esančiose prekybos centre „Molas“, adresu (duomenys neskelbtini), vykdyti Nuomos sutartyje nurodytą veiklą – mažmeninę prekybą avaline ir jos priežiūros priemonėmis – laikotarpiu. Priteisė iš UAB „Westerwijk Klaipėda“ UAB „Ageseta“ naudai 3402,50 Eur bylinėjimosi išlaidas.

11.       Teismas atmesdamas ieškinį pažymėjo, kad sutarties privalomumo ir vykdytinumo (lot. pacta sunt servanda) principai, kuriais grindžiami sutartiniai santykiai ir ieškovo reikalavimas atsakovui, yra taikomi kartu visumoje (visete) su viešosios teisės normomis, civilinės teisės normomis, aiškinant 2018 m. gruodžio 4 d. Nuomos sutarties Nr. NS-WK/18-2 sąlygas ir iš sutarties atsiradusius civilinius santykius taikant teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo 2020 m. lapkričio 4 d. Nr.1226 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ 2.2.2. punktas šalių ginčo laikotarpiu 2021 m. vasario 1 d. iki 2021 m. balandžio 18 d. draudė atsakovui vykdyti prekybos avalyne veiklą išsinuomotuose iš ieškovo patalpose. Atsakovo veiklos apribojimas buvo privalomas pagal teisinius reikalavimus, kurių privalėjo laikytis tiek atsakovas, tiek ieškovas. Ūkio subjektams nevykdant Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo 2020 m. lapkričio 4 d. Nr.1226 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ buvo numatyta atsakomybė, nutarimas buvo taikomas taip pat ir ieškovui, nes nutarime numatyta veikla, kuri leidžiama prekybos ir (arba) pramogų centruose. Ieškovas pagal Vyriausybės norminį aktą privalėjo kontroliuoti prekybos centre nuomininkų veiklą, kad būtų vykdoma ne tik sudarytose nuomos sutartyse veikla, bet ir dėl nepalankios epideminės COVID-19 situacijos tik leidžiama Lietuvos Respublikos Vyriausybės norminiu aktu ūkinė veikla. 2018 m. gruodžio 4 d. Nuomos sutartyje šalys sutarties 15.6. punkte numatė, kad nuomotojas turi teisę uždaryti visą Prekybos Centrą ar bet kurią jo dalį taip pat ir tais atvejais, kai kompetentinga valstybės ir/ar savivaldybės institucija nurodo uždaryti visą Prekybos Centro ar atitinkamą jo dalį, o taip pat visais atvejais, kai Prekybos Centro ar atitinkamos jo dalies uždarymas yra privalomas pagal Teisinius Reikalavimus. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas 2020 m. lapkričio 4 d. Nr.1226 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ buvo taikomas abiem ginčo šalims, nutarimą privalėjo vykdyti abi šalys, nepriklausomai nuo to, ar ieškovas uždraus atskiru nurodymu atsakovo veiklą išnuomotose patalpose ar ne. Vertinant teorinę (hipotetinę) galimybę, tai yra atsakovui pažeidus vyriausybės norminį aktą, ieškovas privalėtų imtis priemonių, kad pagal teisinius reikalavimus atsakovas nevykdytų draudžiamos pandemijos metu veiklos, nes galioja valstybės nustatytas draudimas.

12.       Teismas tenkindamas priešieškinį nurodė, kad šalys sudarydamos 2018 m. gruodžio 4 d. Nuomos sutartį Nr. NS-WK/18-2 dėl patalpų nuomos verslui 15.6 punkte aptarė nuomos ir kitų mokesčių nemokėjimo pagrindą prekybos centro ar atitinkamos jo dalies uždarymas atveju pagal privalomus teisinius reikalavimus. Nustatė, kad ginčo atveju atsakovas, įsigaliojus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimui 2020 m. lapkričio 4 d. Nr.1226 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“, negalėjo vykdyti verslo – pardavinėti avalynės, jos priežiūros priemonių. Sudarant Nuomos sutartį 2018 m. gruodžio 4 d. Nuomos sutartimi Nr. NS-WK/18-2 15.6 punkte šalys susitarė: „15.6. Nepažeidžiant kitų Sutarties nuostatų, Nuomotojas turi teisę uždaryti visą Prekybos Centrą ar bet kurią jo dalį taip pat ir tais atvejais, kai kompetentinga valstybės ir/ar savivaldybės institucija nurodo uždaryti visą Prekybos Centro ar atitinkamą jo dalį, o taip pat visais atvejais, kai Prekybos Centro ar atitinkamos jo dalies uždarymas yra privalomas pagal teisinius reikalavimus. Jeigu dėl šiame punkte numatyto Prekybos Centro (ar jo dalies) uždarymo Nuomininkas negali naudotis Patalpomis ilgiau kaip 5 (penkias) dienas, Nuomininkas turi teisę nemokėti Nuomos mokesčių, Rinkodaros mokesčio ir Eksploatavimo mokesčio už visą laikotarpį, viršijantį 5 (penkias) dienas, kurį Nuomininkas negali naudotis Patalpomis.“ Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarime 1996 m. liepos 15 d. Nr. 840 „Dėl atleidimo nuo atsakomybės esant nenugalimos jėgos (Force Majeure) aplinkybėms taisyklių“ 3 punkte patvirtintas negalutinis įvykių sąrašas, kuriame yra numatytas pagrindas atleisti nuo finansinio įsipareigojimo nevykdymo dėl valstybės valdymo institucijos veiksmų. Atsakovas teismui pateikė įrodymą – 2021 m. vasario 22 d. pranešimą ieškovui, kad dėl karantino ir nuomos sutarties 15.6 punkto sąlygų, nemokės nuomos mokesčių ir kitų sutartyje numatytų mokesčių.

13.       Pažymėjo, kad byloje nustatytos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kad šalys sudarydamos 2018 m. gruodžio 4 d. nuomos sutartį Nr. NS-WK/18-2 15.6 punkte numatė galimas aplinkybes, kai ieškovas uždaro prekybos centrą ar jo dalį, uždarymo pasekmes nuomininkui. Nurodė, kad ieškovas kilusiame ginče nesąžiningai aiškina susitarimo (sutarties 15.6. punkto) turinį. Ieškovas neigia atsakovo teisę pasinaudoti sutarties 15.6.punkto sąlyga aplinkybe, kad nebuvo nuomotojo valios, sprendimo uždaryti patalpų dalį ir nuomininkas neįgijo teisės nemokėti nuomos, rinkodaros, eksploatavimo mokesčio. Pažymėjo, kad toks sutarties aiškinimas yra nesąžiningas. Pažymėjo, kad esminis sutarčių teisės tikslas - užtikrinti sąžiningus mainus. Abi šalys yra verslininkai, kurių viena organizuoja prekybos centro darbą, reklamą, pritraukia klientus, nuomoja prekybos patalpas verslininkams nustatytomis sąlygoms vykdyti pardavimus. Prekybos centras, dalis patalpų gali būti uždaryta dėl įvairių priežasčių – priešgaisrinių reikalavimų, cheminio pavojaus (pvz., išlietas gyvsidabris), nenugalimos jėgos (force majeure) ir t. t. Sutarties 15.6.punkto aiškinimas, kad visur turi būti nuomotojo sprendimas, neatsižvelgiant į priežasčių pasekmes, jų keliamą pavojų, valstybės veiksmus, nenugalimą jėgą yra nesąžiningas sutarties 15.6.punkto aiškinimas: ieškovas įgyja neproporcingai didelę teisę valdant neigiamų padarinių riziką, kuri priklauso nuo vienašalio nuomotojo sprendimo nenumatytų atvejų metu. Todėl kilusio teisminio ginčo atveju nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybės pasekmes prievolės vykdymui – nuomininko teisę nemokėti nuomos, rinkodaros, eksploatavimo mokesčio. Sąžiningumo principas aiškinant sutarties 15.6.punktą suponuoja, kad nenugalimos jėgos atveju sustabdytos veiklos pasekmes, tai yra nuomojant parduotuvės (skirtas prekybai) patalpas, abi šalys, vykdančios tarpusavyje susijusį verslą, turi pajusti vienodai - nuomotojas negali reikalauti nuomos mokesčio (ir kitų sutartyje numatytų mokesčių) už patalpas, kuriomis nuomininkas negali naudotis. Nenugalimos jėgos (Force Majeure) poveikis abiem šalims turi būti vienodas. Nurodė, kad ginčo atveju ieškovas nesąžiningai aiškina sutarties sąlygą, kad turėjo būti ieškovo sprendimas, tai yra ieškovo išreikšta valia uždaryti atsakovo patalpas.

14.       Pažymėjo, kad ieškovas nuomodamas prekybos centre patalpas skirtas prekybinei veiklai, esant force majeure aplinkybėmis, negali reikalauti pagal pasirašytos sutarties 15.6 punkto sąlygas iš atsakovo nuomos, rinkodaros, eksploatavimo mokesčio, kai atsakovas neturi teisės pandemijos laikotarpiu vykdyti verslo, tai yra valdyti ir naudoti patalpas pagal pasirašytos nuomos esmę ir tikslą - išnuomojamos patalpos avalynės verslui prekybos centre vykdyti. Pažymėjo, kad CK 6.483 str. 1 d. nurodyta, kad nuomotojas privalo garantuoti, kad daiktas bus tinkamas naudoti pagal paskirtį, kuriam jis išnuomojamas, visą nuomos laikotarpį. Išnuomotos patalpos pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą 2020-11-04 Nr.1226 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“, negalėjo būti naudojamos pagal paskirtį dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo sutarties šalių valios.

15.       Teismas atmeta ieškovo paaiškinimą, kad šalys teisinius santykius dėl prievolės apmokėjimo vykdant 2018 m. gruodžio 4 d. nuomos sutartį Nr. NS-WK/18-2 turėjo spręsti tarp šalių susiformavusia praktika – 2021 m. sausio 22 d. susitarimu Nr.5. šalys susitarė, kad laikotarpiu nuo 2020 m. gruodžio 16 d. iki 2021 m. sausio 31 d. atsakovas apmoka 50 procentų nuomos mokestį, sumoka rinkodaros, eksploatavimo, komunalinius mokesčius. 2021 m. sausio 22 d. susitarimo Nr.5. 8 punkte numatyta, kad nepakeistos susitarimo nuostatos lieka galioti. Šalys 2021 m. sausio 22 d. susitarimu Nr.5 nepakeitė 2018 m. gruodžio 4 d. nuomos sutarties Nr. NS-WK/18-2 15.6 punkto sąlygos. Šalių ginčas kilo, kai nuomininkas pareikalavo nuomotojo laikytis nuomos sutarties sąlygų, įsipareigojimo, pasinaudojo sutartyje numatyta teise. Ieškovas netinkamai kvestionuoja atsakovo teisę, naudodamasis šalių 2021 m. sausio 22 d. susitarimu Nr.5, nes tai yra išimtis, dispozityviai sutarties šalims naudojantis turimomis teisėmis (sutarties 27.1.punktas), iš susiklosčiusių 2018 m. gruodžio 4 d. nuomos sutartimi Nr. NS-WK/18-2 nuomos teisnių santykių.

16.       Teismas atmetė ieškovo atsikirtimą, kad ieškovas neuždarė prekybos centro ar jo dalies. Toks ieškovo aiškinimas yra nesąžiningas, prieštaraujantis viešosios teisės normoms – esant valstybės draudimui vykdyti konkrečią ūkinę veiklą, atsakovo veikla sustabdyta, išnuomotos patalpos negalėjo būti naudojamos pagal paskirtį nuo sandorio šalių nepriklausančių aplinkybių, atsakovui nevykdant karantino sukeltų apribojimų, ieškovas privalėtų stabdyti neteisėtą veiklą.

17.       Teismas atmetė ieškovo argumentus, kad atsakovas galėjo vykdyti sandėliavimo, elektroninės prekybos veiklą, nes šalių sudaryta nuomos sutartis numatė patalpų paskirtį, prekinį ženklą, vykdant elektroninę prekybą. Pažymėjo, kad vykdant elektroninę prekybą yra reikalinga ne tik elektroninė aparatūra, bet ir prekių atsiėmimo struktūra, tai yra patalpų pertvarkymas. Atsakovą sieja sutartiniai santykiai su prekių tiekėjais, todėl tokia ieškovo argumentacija atmetama, nes neatitinka verslo susiformavusios ilgalaikio verslo aplinkos, reikalavimų vykdomam verslui.

18.       Pažymėjo, kad ieškovas nepateikė įrodymų, skaičiavimų dėl protingai pagrįstų atsiradusių komunalinių mokesčių išlaidų atsakovui, kai atsakovo veikla buvo sustabdyta.

19.       Nesutiko su ieškovu, kad pagal atsakovo priešieškinį byla turi būti nutraukta, nes atsakovo pareikštas reikalavimas negali būti savarankišku bylos nagrinėjimo dalyku. Teismas pažymėjo, kad atsakovas, vadovaudamasis CK 1.138 str. 1 p., 6.196 str. 2 d., 6.212 str., kreipėsi į teismą dėl teisės pripažinimo, įgyvendinimo, siekiant paneigti ieškovo reikalavimą vykdyti piniginę prievolę pagal nuomos sutartį. Atsakovo priešieškinis su išdėstytu reikalavimu yra teisminė gynybos forma, pripažįstant susiklosčiusio teisinio santykio šalies ginamą teisę, numatytą sutartyje, teisės normose. Atsakovas prašydamas pripažinti teisę pagal 2018 m. gruodžio 4 d. nuomos sutarties Nr. NS-WK/18-2 15.6 punktą, iškilus šalių ginčui, realizuoja teisę nevykdyti prievolės esant force majeure aplinkybėms, kylančią iš šalių sudarytos verslo patalpų nuomos prekybos centre sutarties. 

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

20.       Apeliantas UAB „Westerwijk Klaipėda“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo: Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 1 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-22247-534/2021 panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį tenkinti, bylos dalį pagal atsakovo ieškinį (priešieškinį) nutraukti; apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka; priteisti ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas; priimti naujus įrodymus.

21.       Apeliacinis skundas grindžiamas žemiau nurodytomis aplinkybėmis ir argumentais:

21.1.                      Pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas ginčo atveju visiškai nepagrįstai nevertino, kad: nutarimu nebuvo draudžiama prekybos centrų veikla; atsakovo negalėjimo naudoti Patalpų fizinės parduotuvės veiklai priežastis buvo ne PC „MOLAS” uždarymas (kas yra viena iš būtinų Nuomos sutarties 15.6 taikymo sąlygų), o Vyriausybės nustatytas draudimas vykdyti fizinės parduotuvės veiklą, kas lėmė sprendime nurodomos klaidingos motyvacijos dėl Nuomos sutarties 15.6 punkto taikymo ginčo atveju. Nutarimo nuostatos ir Nuomos sutarties 15.6 punkto tekstas patvirtina, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti Nuomos sutarties 15.6 punkto ir neatsirado atsakovo teisė nemokėti šiame Nuomos sutarties punkte nurodytų mokesčių Vyriausybei uždraudus parduotuvių veiklą.

21.2.                      Sprendime nepagrįstai nurodyta, kad neva ieškovas nesąžiningai aiškina, jog Nuomos sutarties 15.6 punktas netaikytinas tik dėl tos priežasties, kad ieškovas nebuvo priėmęs sprendimo uždaryti PC „MOLAS”. Priešingai, byloje ieškovas įrodinėjo, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo taikyti Nuomos sutarties 15.6 punktą, nes nebuvo visų sąlygų visumos: 1) ieškovas nebuvo realizavęs savo teisės uždaryti PC „MOLAS” ir/ar jo dalį; 2) prekybos centrų veikla nebuvo uždrausta jokiais Nutarimo galiojimo laikotarpiais. Nutarimu nebuvo uždrausta ieškovui priklausančio PC „MOLAS”, kuriame yra Patalpos, veikla. Vyriausybės nustatyti imperatyvūs draudimai vykdyti parduotuvių veiklą niekaip nėra susiję su PC „MOLAS” ar jo dalies uždarymu pagal Nuomos sutarties Bendrosios dalies 15.6 punktą. Atsakovo fizinės parduotuvės veikla buvo negalima dėl Nutarimo, o ne dėl PC „MOLAS” uždarymo. Tai yra, atsakovui buvo draudžiama vykdyti fizinės parduotuvės veiklą visiškai nepriklausomai nuo PC „MOLAS” uždarymo ar neuždarymo. Nutarimu nustatyto draudimo vykdyti fizinių parduotuvių veiklą laikotarpiu PC „MOLAS” veikė, ir objektyviai negalėjo neveikti/būti uždarytas, nes net ir tie nuomininkai, kurie neprekiavo Nutarimo išimtyse numatytomis prekėmis, veikė ir vykdė Nutarimu leistiną veiklą (elektroninę prekybą, prekių atsiėmimo punktų veiklą); 3) atsakovo negalėjimo naudotis patalpomis fizinės parduotuvės veiklai priežastis nebuvo PC „MOLAS” ar atitinkamos jo dalies uždarymas. Tuo tarpu Nuomos sutarties Bendrosios dalies 15.6 punkte aiškiai ir nedviprasmiškai nurodytas atsakovo teisės nemokėti atitinkamų mokesčių atsiradimo pagrindas – atsakovo teisė nemokėti Nuomos sutarties 15.6 punkte nurodytų mokesčių atsirastų tik tuo atveju, jei atsakovas negalėtų naudotis Patalpomis dėl PC „MOLAS” ar jo dalies uždarymo.

21.3.                      Pažymėjo, kad Nuomos sutarties Bendrosios dalies 15.6 punktas yra aiškus ir jokių abejonių dėl jo turinio nėra. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad šalys vienodai suprato ir vertino 15.6 punktą iki pat 2021 m. vasario 22 d., kai atsakovas pradėjo jį aiškinti kaip taikytiną Vyriausybei uždraudus fizinių parduotuvių veiklą. Vis dėlto, atsižvelgiant į tai, kad šalys byloje skirtingai aiškino Nuomos sutarties 15.6 punktą, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl šio punkto aiškinimo ir taikymo, turėjo vadovautis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, įtvirtintomis CK 6.193 straipsnyje ir išsamiai suformuluotomis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas nemotyvuotai CK 6.193 straipsnyje įtvirtintų sutarčių aiškinimo taisyklių netaikė, taip nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos, dėl ko sprendime nurodytas Nuomos sutarties 15.6 punkto aiškinimas yra nepagrįstas ir atitinkamai dėl to priimtas nepagrįstas bei neteisėtas sprendimas. Pažymėjo, kad remiantis tiek lingvistiniu, tiek sisteminiu sutarties sąlygų aiškinimo principais, Nuomos sutarties Bendrosios dalies 15.6 punktas aiškintinas kaip reglamentuojantis nuomininko teisę nemokėti šiame punkte nurodytų mokesčių, jei ieškovas realizuoja savo teisę uždaryti PC „MOLAS”, kai PC „MOLAS” uždarymas privalomas pagal teisinius reikalavimus ir dėl to atsakovas negali naudotis Patalpomis. Pirmosios instancijos teismo pateikto aiškinimo rezultatas reikštų nesąžiningumą ieškovo atžvilgiu ir tuo aspektu, kad ieškovas ne tik negautų jokių nuomos pajamų, nors niekaip neprisidėjo prie atsakovo fizinės parduotuvės veiklos draudimo, bet ir visos išlaidos PC „MOLAS” komunalinėms paslaugoms, eksploatavimui ir rinkodarai tektų išimtinai ieškovui, kas prieštarauja sprendimo išvadai, kad poveikis turėtų būti vienodas. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad 2020 m. gruodžio - 2021 m. balandžio mėnesiais išlaidos PC „MOLAS” rinkodarai, eksploatavimo išlaidos ir komunaliniai mokesčiai už komunalines paslaugas sudarė 402 545,24 Eur. Pažymėjo, kad toks teismo išaiškinimas prieštarauja valstybės, taikiusios fizinių parduotuvių veiklos draudimus, pozicijai. Nurodė, kad pirmojo draudimo vykdyti fizinių parduotuvių veiklą metu valstybė mokėjo nuomos mokesčio kompensacijas būtent nuomininkams, jei nuomotojai suteikė ne mažesnę kaip 30 proc. nuolaidą, kas patvirtina valstybės požiūrį, jog ir veiklos draudimo laikotarpiu nuoma turėjo būti mokama, kartu skatinant šalis bendradarbiauti ir tartis sudėtingoje situacijoje (ką darė ieškovas tiek pirmojo, tiek antrojo draudimo metu, pasiūlydamas 50 proc. nuolaidą). 

21.4.                      Pažymėjo, kad Nutarimu nustatyto draudimo vykdyti fizinių parduotuvių veiklą laikotarpiu buvo galima Nutarimu leidžiama kita veikla (el. prekybos, prekių atsiėmimo punktų veikla) (Nutarimo 2.2.2.3 punktas), kurią sėkmingai vykdė kiti PC nuomininkai, kurių fizinių parduotuvių veikla taip pat buvo apribota Nutarimu. Visu Nutarimu nustatyto draudimo vykdyti fizinių parduotuvių veiklą laikotarpiu atsakovas sandėliavo prekes Patalpose, galėjo į jas patekti ir vykdyti Nutarimu neuždraustą veiklą. Atsakovo aiškinimas, kad nuomojamose patalpose jis neva galėjo vykdyti tik mažmeninės prekybos aksesuarais ir drabužiais veiklą, bet negalėjo vykdyti Nutarimu neuždraustos veiklos, yra nepagrįstas ir prieštarauja CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems principams: 1) elektroninė prekyba ir prekių atsiėmimo punkto veikla niekaip neprieštarauja Nuomos sutartyje numatytai leistinai veiklai – prekybai avalyne; 2) elektroninė prekyba numatyta Nuomos sutartyje; 2) Nutarimo 2.2.2.3 punkte numatyta išimtis taikoma visiems subjektams, įskaitant ir atsakovą. Draudimas vykdyti el. prekybą ar prekių atsiėmimo punkto veiklą galiojant Nutarimui, prieštarautų ne tik viešosios teisės normoms, bet ir protingumo principui; 4) nepaisant to, kad Susitarimo Nr. 5 prie Nuomos sutarties nuolaidos taikymo laikotarpis nebuvo pratęstas, Susitarimo Nr. 5 4 punkte šalys patvirtino, kad nuomininkas gali vykdyti Nutarimu leistiną veiklą.

21.5.                      Pirmosios instancijos teismas, aiškindamas Nuomos sutarties 15.6 punktą, turėjo atsižvelgti į tikruosius Nuomos sutarties šalių ketinimus, tačiau jų apskritai nevertino ir į juos neatsižvelgė, taip pažeisdamas CK 6.193 straipsnio 1 dalies reikalavimus bei nukrypdamas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Pažymėjo, kad: 1) atsakovo paaiškinimai dėl jo tikrųjų ketinimų prieštarauja byloje esantiems įrodymams dėl atsakovo elgesio vykdant Nuomos sutartį bei paties atsakovo subjektyvaus Nuomos sutarties 15.6 punkto vertinimo, kuris pasikeitė tik nuo 2021 m. vasario 22 d.; 2) atsakovas byloje įrodinėjo, kad sudarė Nuomos sutartį taip, kaip pasiūlė ieškovas, tai yra, atsakovas pats patvirtina, kad jo argumentai dėl atsakovo tikrųjų ketinimų negali būti laikomi pagrįstais; 3) atsakovo pateiktas Nuomos sutarties 15.6 p. aiškinimas atsirado tik 2021 m. vasario 22 d., kai Nuomos sutartį išanalizavo advokatai. Bylos nagrinėjimo iš esmės metu teisininkų suformuota pozicija dėl Nuomos sutarties 15.6 punkto aiškinimo, siekiant pateisinti atsakovo piniginių prievolių nevykdymą, niekaip nepatvirtina atsakovo byloje įrodinėjamų jo tikrųjų ketinimų. Tuo labiau, kad atsakovo elgesys iki 2021 m. vasario 22 d. byloje deklaruojamus jo „tikruosius ketinimus” akivaizdžiai paneigia. Tuo tarpu ieškovo paaiškinimai dėl ieškovo ketinimų yra aiškūs ir nuoseklūs bei atitinka ieškovo elgesį visu Sutarties galiojimo laikotarpiu. Ieškovas, rengdamas Nuomos sutartį ir ją sudarydamas, objektyviai negalėjo turėti ketinimų atsisakyti nuomos, rinkodaros ir eksploatavimo mokesčio tuo atveju, jei atsakovo veikla patalpose būtų apribota dėl su PC „MOLAS” ir/ar ieškovu nesusijusių priežasčių.

21.6.                      CK 6.193 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta taisyklė nagrinėjamu atveju netaikytina dėl žemiau nurodytų argumentų: 1) jokių abejonių, kad Nuomos sutarties 15.6 punktas yra aiškus ir netaikytinas Vyriausybei uždraudus parduotuvių veiklą, nėra ir nebuvo pačiam atsakovui tiek pirmojo, tiek ir antrojo fizinių parduotuvių draudimo metu iki pat 2021 m. vasario 22 d.; 2) Nuomos sutartis, sudaryta tarp dviejų verslininkų, nebuvo sudaryta prisijungimo būdu.

21.7.                      Pirmosios instancijos teismas nesivadovavo CK 6.193 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta taisykle aiškinant sutartį atsižvelgti į šalių elgesį po sutarties sudarymo, dėl ko nepagrįstai atmetė ieškovo argumentus. Nuomos sutarties šalių elgesys po Nuomos sutarties sudarymo dviejų draudimų vykdyti fizinių parduotuvių veiklą metu (iki 2021 m. vasario 22 d.) paneigia atsakovo pateiktą Nuomos sutarties Bendrosios dalies 15.6 punkto aiškinimą, kuris vertintinas kaip atsakovo nesąžiningas siekis išvengti neigiamų pasekmių dėl savo prievolių nevykdymo. Pažymėjo, kad Nuomos sutarties vykdymo metu atsakovas kreipėsi į Invegą ir gavo Nuomos sutartyje nustatyto nuomos mokesčio kompensaciją už Patalpų nuomą 2020 m. kovo ir balandžio mėnesiais, kai parduotuvių veikla buvo draudžiama Vyriausybės sprendimu, tokiu būdu patvirtindamas valstybės įgaliotam subjektui, kad turėjo pareigą mokėti nuomos mokestį pagal Nuomos sutartį. Tai yra, paties atsakovo elgesys po Nuomos sutarties sudarymo patvirtina, kad nėra pagrindo aiškinti Nuomos sutarties 15.6 punktą kaip suteikiantį teisę nemokėti jame nustatytų mokesčių Vyriausybei uždraudus vykdyti parduotuvių veiklą visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.

21.8.                      Pirmosios instancijos teismas, netaikydamas CK 6.193 straipsnyje įtvirtintų sutarčių aiškinimo taisyklių, padarė nepagrįstą išvadą dėl šalių „faktiško” susitarimo Nuomos sutarties 15.6 punktą taikyti esant nenugalimos jėgos aplinkybėms. Pažymėjo, kad Nuomos sutarties Bendrosios dalies 23.7 punkte šalys susitarė, kad nei viena iš šalių nėra atsakinga už savo įsipareigojimų pagal Sutartį neįvykdymą ar netinkamą vykdymą dėl nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybių, kurios nustatomos pagal taikytinus teisinius reikalavimus. Taip pat atsakovas nesirėmė nenugalimos jėgos aplinkybe, atsisakydamas mokėti Nuomos sutartyje nurodytus mokesčius. Nenugalimos jėgos aplinkybėmis atsakovas ėmė remtis tik byloje.

21.9.                      Atsakovas neįgijo teisės nemokėti nuomos, rinkodaros ir eksploatavimo mokesčių CK 6.62 straipsnio pagrindu, nes šis CK straipsnis byloje nagrinėjamu atveju apskritai netaikytinas: 1) ieškovas savo prievoles pagal Nuomos sutartį vykdė tinkamai. Ieškovas nėra pažeidęs CK 6.483 straipsnio 1 dalyje reglamentuotos pareigos garantuoti, kad daiktas bus tinkamas naudoti pagal paskirtį, kuriai jis išnuomojamas, visą nuomos terminą; 2) vadovaujantis Nutarimo 2.2.2.3 punktu, Nuomos sutartimi, Susitarimo Nr. 5 prie Nuomos sutarties 4 punktu atsakovas sandėliavo prekes Patalpose, galėjo naudoti Patalpas Nutarimu neuždraustai veiklai, dėl ko taikyti ginčui CK 6.62 straipsnį taip pat nėra pagrindo; 3) nei Nutarimu, nei kitais teisės aktais ieškovui (kaip ir kitiems patalpų savininkams) nebuvo uždrausta nuomoti patalpas; 4) nuomos teisinių santykių (įskaitant patalpų nuomą prekybos centruose) praktika tiek pirmojo, tiek antrojo draudimo vykdyti fizinių parduotuvių veiklą metu paneigia atsakovo argumentaciją dėl CK 6.62 straipsnio taikymo Vyriausybės draudimo vykdyti fizinių parduotuvių veiklą metu; 5) paties atsakovo veiksmai – Susitarimų Nr. 2 ir Nr. 5 sudarymas, kreipimasis į Invegą dėl kompensacijos – paneigia atsakovo argumentus dėl negalėjimo nuomoti ir nuomotis patalpas Vyriausybės nustatyto draudimo metu; 6) teismų praktikoje nėra nė vieno teismo sprendimo, kuriuo būtų konstatuota, kad Nutarimu ar LR Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. 207 (toliau – Nutarimas Nr. 207) taikyti draudimai vykdyti parduotuvių veiklą būtų pripažinti draudimu nuomoti ir/ar nuomotis patalpas.

21.10.                      Pažymėjo, kad nei pandemija, nei valstybės veiksmai pagal teismų praktiką savaime nėra laikomi force majeure. Vien tik Vyriausybės nustatytas veiklos ribojimas nėra pagrindas taikyti nenugalimos jėgos aplinkybių ir nevykdyti prievolių. Tuo labiau, kad nagrinėjamu atveju, vadovaujantis Nutarimo 2.2.2.3 punktu bei Susitarimo Nr. 5 4 punktu atsakovas Patalpas naudojo ir galėjo vykdyti Nutarimu leistiną veiklą.

21.11.                      Pažymėjo, kad atsakovo ieškinys dėl fakto pripažinimo negali būti nagrinėjamas kaip materialusis teisinis reikalavimas, todėl bylos dalis pagal atsakovo ieškinį (priešieškinį), kaip nenagrinėtina teisme turėjo būti nutraukta (CPK 293 straipsnio 1 punktas).

21.12.                      Pirmosios instancijos teismui laikant, kad atsakovo ieškiniu pareikštas reikalavimas nagrinėtinas teisme, aiškiai nesuformuluotas ir neapibrėžtas atsakovo ieškinio reikalavimas turėjo būti paliktas nenagrinėtu kaip neatitinkantis įstatymo reikalavimų (CPK 296 straipsnio 1 dalies 11 punktas). Pažymėjo, kad atsakovo ieškinys buvo pateiktas teismui 2021 m. birželio mėnesį, tai yra, jau pasibaigus Nutarimu taikytam draudimo vykdyti fizinių parduotuvių veiklą laikotarpiui. Atsakovas ieškinyje nebuvo konkrečiai nurodęs ir sprendime nėra nurodyta, kurio konkrečiai karantino ir draudimo metu (ar bet kurio kito ateityje taikytino karantino ir draudimo metu) atsakovas turi teisę nemokėti mokesčių, ir iki kada atsakovas turi teisę tokių mokesčių nemokėti. Atitinkamai, sprendimas, neatitinkantis CPK 270 straipsnio 5 dalies 1 punkto, naikintinas kaip nepagrįstas ir neteisėtas. Be to, atsakovas iki bylos išnagrinėjimo iš esmės nebuvo įvardinęs, kokia yra jo nurodomų mokesčių, kurių jis turi teisę nemokėti, suma. Sprendime pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas, prašydamas pripažinti teisę pagal Nuomos sutarties 15.6 punktą, iškilus šalių ginčui, realizuoja teisę nevykdyti (piniginės) prievolės. Tai yra, atsakovo ieškinio reikalavimo tenkinimo atveju atsakovas išvengtų Nuomos sutartyje nustatytos piniginės prievolės vykdymo. Už tokį akivaizdžiai turtinį reikalavimą turėtų būti sumokėtas žyminis mokestis. Kaip minėta, atsakovas iki bylos nagrinėjimo iš esmės nebuvo patikslinęs ieškinio, nurodant ieškinio sumą, kas dar kartą patvirtina, kad atsakovo ieškinys neatitiko CPK ieškiniui keliamų reikalavimų, dėl ko atsakovo ieškinys turėjo būti paliktas nenagrinėtu (CPK 296 straipsnio 1 dalies 11 punktas).

21.13.                      Pirmosios instancijos teismas taip pat visiškai nepagrįstai netenkino ieškovo reikalavimo dėl Nuomos sutartyje nustatytų komunalinių mokesčių priteisimo. Sprendimo išvada, kad komunaliniai mokesčiai patenka į Nuomos sutarties 15.6 punktą, prieštarauja Nuomos sutarčiai. Komunaliniai mokesčiai Nuomos sutarties 15.6 punkte nėra nurodyti ir šalys nesutarė, kad atsakovas yra atleidžiamas nuo šių mokesčių mokėjimo 15.6 punkto taikymo atveju.

22.       Atsakovas UAB „Ageseta“ pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo apelianto apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Priteisti bylinėjimosi išlaidas.

23.       Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas žemiau nurodytomis aplinkybėmis ir argumentais:

23.1.                      Pažymėjo, kad egzistuoja visos Sutarties 15.6. punkto sąlygos ir jis turi būti taikomas. Nuomininkas nėra atsisakęs ar išreiškęs savo valios netaikyti Sutarties 15.6. punkto. Atitinkamai toks Sutarties aiškinimas, kokį teikia nuomotojas, visiškai prieštarauja sąžiningumo ir lygių mainų principui nuomininko atžvilgiu, rodo akivaizdų siekį nepagrįstai susiaurinti nuomininko galimybes naudotis savo teise nemokėti nuomos, eksploatacinius ir rinkodaros mokesčius karantino metu įvestų draudimų laikotarpiu. Nurodė, jog tam, kad nuomininkas įgytų teisę naudotis Sutarties 15.6. punktu, būtina šių kumuliatyvių sąlygų visuma: 1) turi būti uždarytas Prekybos centras arba jo dalis; 2) Prekybos centro arba jo dalies uždarymas turi būti nulemtas nuomotojo sprendimo ar teisinio reikalavimo arba kompetentingos valstybės ir (ar) savivaldybės nurodymo; 3) dėl Prekybos centro arba jo dalies uždarymo nuomininkas netenka galimybės naudotis Patalpomis; 4) negalėjimas naudotis Patalpomis tęsiasi ilgiau nei penkias dienas. Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja visos būtinosios sąlygos Sutarties 15.6. punktui taikyti, t. y. dėl Nutarimu įvestų apribojimų dalis Prekybos centro patalpų privalomai turėjo būti uždarytos. Nuomininkas negalėjo naudotis Patalpomis pagal jų paskirtį (vykdyti fizinę prekybą avalyne ir jos aksesuarais) ir šios aplinkybės tęsėsi ilgiau nei penkias dienas. Taigi pagal Sutarties 15.6. punktą nuomininko teisė nemokėti nuomos ir kitus susijusius mokesčius atsiranda nepriklausomai nuo Nuomotojo valios ar kaltės – tam pakanka, kad Prekybos centras ar atskiros jo dalys negalėtų būti naudojamos atitinkamos prekybos srityse pagal teisės aktų reikalavimus. Sutarties 15.6. punktas nesudaro jokio kito pagrindo šią nuostatą vertinti kitaip, nei ji yra aiškiai išreikšta pačioje Sutartyje. Be to, nuomotojas, veikdamas kaip verslo subjektas ir Sutarties šalis, parengusi Sutarties sąlygas bei įtraukusi į jas 15.6. punkto nuostatą, prisiėmė riziką dėl nuostolių atsiradimo (pajamų iš nuomos negavimo) ir įvykus Sutarties 15.6. punkto sąlygoms turi pareigą vadovautis Sutarties nuostatomis.

23.2.                      Vien tai, kad Nutarime nėra pažodžiui nurodoma, jog privalomai turi būti uždarytos Prekybos centro „MOLAS“ patalpos, tai nereiškia, kad Nutarimas nėra teisinis reikalavimas.

23.3.                      Nurodė, kad nepagrįstas nuomotojo teiginys, kad Prekybos centras nebuvo uždarytas ir negalėjimas naudotis Patalpomis pagal jų paskirtį nėra nulemtas paties Prekybos centro uždarymo (ar neuždarymo). Pažymėjo, kad patalpos yra Prekybos centro dalis. Taigi, uždarius patalpas, atitinkamai reiškia, kad yra uždaroma ir dalis Prekybos centro. Be to, vien tai, kad Nutarime (teisiniame reikalavime) nėra pažodžiui vartojamas žodis „uždaryti“, savaime nesudaro pagrindo daryti išvados, kad toks reikalavimas nereiškia Prekybos centro ar jo dalies uždarymo. Todėl, nepriklausomai nuo vartojamos formuluotės esminės reikšmės turi tai, ar Nuomininkas galėjo tęsti savo veiklą Patalpose. Kaip nustatyta bylos nagrinėjimo iš esmės metu ir dėl to byloje ginčo nėra, nuomininkas nevykdė ir negalėjo vykdyti Sutartimi numatytos veiklos ginčo laikotarpiu. Taigi darytina išvada, kad patalpos, vadinasi ir dalis Prekybos centro, buvo uždaryti.

23.4.                      Vien ta aplinkybė, kad Sutarties sudarymo metu pandemijos situacija neegzistavo ar buvo mažai tikėtina, savaime nereiškia, kad Sutarties 15.6. punkto nuostatos negali būti taikomos tais atvejais, kai Prekybos centras ar jo dalis negali veikti dėl šalyje įvesto karantino. Nors šalys, sudarydamos Sutartį, nežinojo ir negalėjo žinoti, kad visame pasaulyje, inter alia, Lietuvos Respublikos susiklostys aptariama epidemiologinė situacija (pandemija), tačiau pats reiškinys kaip pandemija gali egzistuoti ir šalims nėra svetimas (nežinomas). Todėl aiškinti, kad Sutarties 15.6. punktas buvo rengtas neturint omenyje pandemijos ir su tuo susijusių apribojimų, yra ne tik neprotinga, bet ir nesąžininga.

23.5.                      Nagrinėjamu atveju nėra svarbu, ar nuomininkas galėjo vykdyti elektroninę prekybą ir Patalpas naudoti kaip prekių atsiėmimo punktą arba tai, kad Patalpose buvo sandėliuojamos nuomininko prekės. Svarbu identifikuoti nuomos sutarties tikslą bei reikšmę (CK 6.193 straipsnio 3 dalis). Nuomos sutartis yra abišalė (sinalagmatinė), nes pagal nuomos sutartį viena šalis (nuomotojas) įsipareigoja duoti nuomininkui daiktą laikinai valdyti ir naudotis juo už užmokestį, o kita šalis (nuomininkas) įsipareigoja mokėti nuomos mokestį. Nutarimu nustatyti draudimai buvo teisiniai naudojimosi daiktu suvaržymai ir buvo privalomi visiems fiziniams bei juridiniams asmenims. Šie draudimai galiojo ir nuomotojui. Nuomotojas ginčo laikotarpiu negalėjo ne dėl nuo jo priklausančių priežasčių įgyvendinti CK 6.483 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos garantuoti, kad daiktas yra tinkamas naudoti pagal paskirtį, kuriai jis išnuomojamas. Kaip nustatyta bylos nagrinėjimo iš esmės metu, pagrindinis tikslas (paskirtis), kylantis iš Sutarties – vykdyti fizinę prekybą avalyne (ir jos aksesuarais). Nuomotojo teigimu, būtent tam ir yra skirti prekybos centrai – fizinei prekybai vykdyti. Kitaip tariant, aiškinant pagal Sutarties esmę ir tikslą (CK 6.193 straipsnis), abiem šalims pagrindinę reikšmę turi tai, ar nuomininkas gali vykdyti fizinę prekybą Patalpose. Atitinkamai tam nuomotojas turi vykdyti savo pareigas – garantuoti teisinę Patalpų kokybę, kad nuomininkas galėtų vykdyti fizinę prekybą avalyne. Vadinasi, jeigu Nuomininkas negali naudotis Patalpomis pagal jų paskirtį, atsiranda prielaida taikyti Sutarties 15.6. punktą, kaip apsauginę rizikos paskirstymo priemonę. Pažymėjo, kad tiek Sutarties 15.6. punkto sąlygų aiškinimas, tiek pačios Sutarties tikslo (esmės) aiškinimas lemia, kad nagrinėjamu atveju nuomininkas turi teisę nemokėti nuomos, rinkodaros ir eksploatacinių mokesčių tuo atveju, kai dėl karantino įvestų draudimų jis negali naudotis Patalpomis pagal jų tikslinę paskirtį – fizinei prekybai avalyne.

23.6.                      Pažymėjo, kad epidemiologinė situacija, kuri yra ypatingai sunkiai nuspėjama, taip pat negalėjo lemti šalių susitarimo per neva susidariusią praktiką paneigti Sutarties 15.6. punkto taikymą, kai Lietuvos Respublikoje yra skelbiamas karantino režimas, o Patalpos privalo būti uždarytos. Sudarant 2021 m. sausio 22 d. susitarimą buvo tikimasi, kad prekybos centrų ir parduotuvių veikla bus atnaujinta jau 2021 m. vasario mėnesį, t. y. parduotuvių veiklos apribojimas bus trumpalaikis, neturintis įtakos nuomininko (ir bendrai – verslo) veiklai. Todėl minėtos epidemiologinės situacijos nenuspėjamumas ir nurodytos aplinkybės tik pagrindžia, kad dalykinė praktika tarp šalių negalėjo būti suformuota. Abejotina ir ta aplinkybė, kad tarp šalių sudaryti susitarimai taikyti nuolaidą karantino laikotarpiu turėjo lemti šalių praktikos susiformavimą, t. y. vietoj Sutarties 15.6. punkto karantino laikotarpiais sudarinėti susitarimus mažinti nuomos mokestį. Šalys, bendradarbiaudamos ir kooperuodamosi, tik laikinai sureguliavo tarpusavio santykius, todėl tai negali turėti įtakos Sutarties 15.6. punkto aiškinimui ar lemti standarto mažinti nuomos, rinkodaros ir eksploatacinius mokesčius Nuomininko veiklos draudimo laikotarpiais, o ne visiškai jos netaikyti, susiformavimą. Šalių susitarimo dėl nuolaidos taikymo pirmojo karantino laikotarpiu taip pat negalima priskirti Šalių tarpusavio santykių praktikos formavimui, nes pirmojo karantino laikotarpiu nuomos mažinimo ir kompensavimo teisinius santykius papildomai reguliavo valstybė. Be kita ko, vertinant šalių sudarytus susitarimus prie Sutarties, taip pat svarbu atsižvelgti į tai, kad Sutartis buvo sudaryta prisijungimo būdu, Sutarties 15.6. punktas yra įtrauktas ne į specialiąsias, o į bendrąsias Sutarties sąlygas, parengtas ne nuomininko, o nuomotojo. Dėl šios priežasties yra pagrindas išvadai, kad nuomininkas susitarimus su nuomotoju sudarė nesikonsultavęs su teisininkais ir nežinodamas apie Sutarties 15.6. punkto turinį. Tai reiškia, kad nuomininkas taip pat neturėjo galimybės išreikšti valią atitinkamai šalių tarpusavio santykių praktikai formuotis ir tokiu būdu faktiškai pakeisti Sutartį.

23.7.                      Pastebėjo, kad susitarimai vertintini ir iš ekonominės (verslo santykių) perspektyvos. Kadangi, kaip nurodyta, pandemijos sukelta situacija kėlė neaiškumų ir neužtikrintumą, kada fizinės parduotuvės (įskaitant Patalpas) vėl pradės veikti, siekiant išlaikyti gerus verslo santykius su nuomotoju, ir buvo sudaryti trumpalaikiai susitarimai. Pažymėjo, kad kreipimasis į UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ (Invega) yra nulemtas ne nuomininko siekio (valios) pripažinti, kad jis pripažįsta neturintis teisės nemokėti nuomos ir kitų susijusių mokesčių pagal Sutarties 15.6. punktą, bet dėl minėtų trumpalaikių susitarimų.

23.8.                      Priešingai nei teigia nuomotojas, ginčui išnagrinėti taip pat yra taikytina CK 6.194 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta contra proferentem taisyklė. Vien tai, kad kartu su Sutarties bendrąja dalimi pasirašoma ir specialioji dalis, kuri neva sudaro nuomininkui visišką laisvę koreguoti pagrindines Sutarties nuostatas, dar nesudaro pakankamo pagrindo daryti išvadą, kad Sutarties 15.6. punktas buvo individualiai šalių aptartas, taigi neva paneigiantis contra proferentem taisyklę. Be to, net jeigu nesivadovauti contra proferentem taisykle, Sutarties 15.6. punktas bet kokiu atveju atitinka nuomininko dėstomą aiškinimą.

23.9.                      Nurodė, kad eksploataciniai mokesčiai apima ir komunalinius mokesčius, skirtus Prekybos centro bendrojo naudojimo objektams aptarnauti. Tokiu atveju, eksploataciniams mokesčiams apimant ir komunalinius mokesčius, nuomininkui neatsiranda pareiga apmokėti ir šių Nuomotojo pateiktų sąskaitų, nes jos patenka į Sutarties 15.6. punkto taikymo sritį. Kaip matyti iš visų nuomotojo pateiktų sąskaitų (Nuomotojo ieškinio priedas Nr. 17, t. y. PVM sąskaita-faktūra Nr. 0005389; Nr. 0005563; Nr. 0005728), jos išrašytos už bendrojo naudojimo objektų aptarnavimą, taipogi tiesiogiai įvardytos kaip eksploatacinės išlaidos (tiesioginės ir netiesioginės). Vadinasi, pats nuomotojas pripažįsta, kad šios išlaidos priskirtinos prie Sutarties 20.5.-20.10. punktuose nurodytų mokesčių ir nesudaro pareigos nuomininkui jų apmokėti ginčo laikotarpiu dėl Sutarties 15.6. punktu suteiktos teisės. Be to, nurodė, kad nuomininkas negalėjo naudotis Patalpomis pagal jų paskirtį ir nevykdė jose ginčo laikotarpiu jokios kitos veiklos, vadinasi negalėjo būti ir jokio faktinio komunalinių paslaugų vartojimo.

23.10.                      Pažymėjo, kad nuomininko pareigos mokėti nuomos ir kitus mokesčių nebuvimą papildomai pagrindžia force majeure institutas. Pažymėjo, kad Nagrinėjamo ginčo atveju karantino režimu įvesti apribojimai laikomi valstybės veiksmais, nulemtais gamtos reiškinių (SARS-CoV-2 viruso ir jo sukeliamos COVID-19 ligos plėtros). Nuomotojas dėl Vyriausybės Nutarimu nustatytų ribojimų, t. y. nenugalimos jėgos, yra nepajėgus įvykdyti pareigą garantuoti teisinę Nuomininkui nuomojamų Patalpų kokybę, o taip pat ir efektyviai reklamuoti Nuomininko prekės ženklo bei prekių asortimento. Atitinkamai, Nuomininkas neturi galimybės Patalpose vykdyti veiklos, iš kurios jis gauna pajamas bei negauna naudos iš jo parduotuvės reklamos, neturi galimybės Patalpose parduoti reklamuojamų prekių. Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju esminę reikšmę turi ne tai, ar Nuomininkas yra pajėgus vykdyti piniginę prievolę Nuomotojui, o tai, ar pati Sutartis yra ištikta nenugalimos jėgos. Dėl SARS-CoV-2 viruso ir jo sukeliamos COVID-19 ligos plėtros bei dėl to paskelbto Nutarimo ir juo nustatytų apribojimų Nuomotojas negali garantuoti teisinės Patalpų kokybės, efektyviai reklamuoti Nuomininko prekės ženklą ir asortimentą. Atitinkamai dėl minėtų aplinkybių Nuomininkas negali naudotis Patalpomis pagal jų paskirtį. Taigi nenugalimos jėgos aplinkybės paveikė pačią Sutartį, o ne Nuomininko prievolę mokėti nuomos ir kitus susijusius mokesčius Nuomotojui. Esant minėtoms aplinkybėms, atsiranda pagrindas taikyti CK 6.62 straipsnio 1 dalį bei 6.487 straipsnio 1 dalį. Priešingai nei teigia nuomotojas, nuomininkas sąžiningai ir ne kartą buvo informavęs nuomotoją apie egzistuojančias nenugalimos jėgos aplinkybes dar iki bylos iškėlimo teisme dienos. Dar 2021 m. vasario 22 d. nuomininkas informavo nuomotoją, kad dėl įvesto karantino režimo nuomininkas naudojasi savo teise nemokėti nuomos ir kitų mokesčių pagal Sutarties 15.6. punktą. Apie tai, kad nuomininkas objektyviai negali naudotis Patalpomis pagal jų paskirtį dėl Nutarimu įvestų apribojimų ir draudimų, nuomotojas papildomai buvo informuotas dar keletą kartų iki bylos iškėlimo teisme: 2021 m. vasario 26 d., 2021 m. kovo 18 d., 2021 m. balandžio 7 d., 2021 m. gegužės 27 d. Minėtuose raštuose aiškiai nurodoma, kad dėl Nutarimu įvestų apribojimų nuomininkas objektyviai negali vykdyti veiklos Patalpose, nuomotojas, nors ir ne dėl jo kaltės, tačiau nesugeba garantuoti teisinės Patalpų kokybės, tačiau, nepaisant to, nesąžiningai ir nepagrįstai reikalauja nuomos ir kitų mokesčių iš nuomininko. Taigi nuomininkui nurodžius esmines nenugalimos jėgos aplinkybes net keletą kartų iki bylos iškėlimo teisme, laikytina, kad yra tinkamai įvykdyta CK 6.212 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta informavimo pareiga. Be to, nenugalimos jėgos sąlygų nebuvimo nepagrindžia ir tai, kad teismų praktika pandemijos ir valstybės veiksmų savaime nelaiko force majeure. Šis nuomotojo teiginys yra pernelyg abstraktus, be to, deklaratyvus.

23.11.                      Pažymėjo, kad nuomininkas yra pareiškęs reikalavimą pripažinti jam neturint pareigos nuomotojui mokėti nuomos ir kitus susijusius mokesčius laikotarpiu nuo 2021 m. vasario 1 d. iki 2021 m. balandžio 18 d., t. y. tuo laikotarpiu, kai dėl karantino metu įvesto draudimo nuomininkas Patalpose negalėjo vykdyti mažmeninės prekybos avalyne. Atsakovo vertinimu, šis reikalavimas sukelia teisinius padarinius ir tai patvirtina CK 1.138 straipsnio 1 dalies 1 punktas bei su tuo susijusi teismų praktika. Nurodė, kad šiuo atveju reiškiamas reikalavimas pripažinti, kad jis neturi pareigos mokėti nuomos kainos, savo esme yra laikytinas negatyviuoju ieškiniu dėl pripažinimo, kad nuomotojas neturi teisės reikalauti nuomos ir kitų su nuoma susijusių mokesčių mokėjimo ginčo laikotarpiu, o nuomininkas neturi pareigos mokėti (turi teisę nemokėti) šių mokesčių. Pažymėjo, kad nuomininko reikalavimas pripažinti, jog jis neturi prievolės mokėti nuomotojui nuomos, eksploatacinius ir rinkodaros mokesčius ginčo laikotarpiu sukelia padarinius nuomininko ir nuomotojo teisėms ir pareigoms. Teismui tenkinus nuomininko reikalavimą, pastarasis neturėtų pareigos apmokėti nuomotojo pateiktų sąskaitų. Atitinkamai nuomotojas neturėtų pagrindo reikalauti šias sąskaitas apmokėti.

23.12.                      Nurodė, kad nėra teisinio pagrindo palikti bylos dalį, susijusią su nuomininko reikalavimu, nenagrinėta. Pažymėjo, kad priešieškinio reikalavimas yra suformuluotas aiškiai ir nedviprasmiškai, todėl nėra teisinio pagrindo palikti jo nenagrinėtu, kaip to prašo nuomotojas. Dar priešieškinyje nuomininkas nurodė, kad Nutarimo pagrindu įvesti apribojimai galiojo laikotarpiu nuo 2020 m. gruodžio 16 d. iki pat 2021 m. balandžio 18 d. Tai buvo pakartota ir kituose procesiniuose dokumentuose: nuomininko atsiliepime į ieškinį, rašytiniu formatu pateiktose baigiamosiose kalbose. Taigi vien sisteminis procesinių dokumentų aiškinimas leidžia daryti aiškią ir nedviprasmišką išvadą, kad Nuomininkas prašo pripažinti jam neturint pareigos mokėti nuomos ir kitų mokesčių Nutarimu įvestu karantino draudimo laikotarpiu, t. y. nuo 2021 m. vasario 1 d. iki 2021 m. balandžio 18 d. Nepagrįstas Nuomotojo samprotavimas, kad Nuomininkas turėjo pareigą įvardyti konkrečią sumą, kurios jis neturi pareigos mokėti karantino laikotarpiu. Nuomininkas nekėlė ir nekelia reikalavimo atleisti jį nuo konkrečios sumos mokėjimo ar pripažinti, kad Nuomininkas neturi pareigos mokėti tikslios sumos Nuomotojui. Nuomininko reikalavimas nėra siejamas su konkrečia pinigų suma, o yra siejamas su laikotarpiu, kurį jis neturėjo ir neturi pareigos mokėti nuomos bei kitų mokesčių Nuomotojui. Šis laikotarpis yra įvardytas konkrečiomis pradžios ir pabaigos datomis: nuo 2021 m. vasario 1 d. iki 2021 m. balandžio 18 d. Todėl vien tai, kad reikalavimas yra siejamas su laikotarpiu, o ne su pingine suma, nėra pagrindas pripažinti esant priešieškinio trūkumams.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

24.       Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio (savo iniciatyva) patikrinti, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas, išnagrinėjęs bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Dėl žodinio proceso

25.       CPK 321 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklė – apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Pagal CPK 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas; dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui neprivalomas. Taigi, apeliacinės instancijos teismas bylą apeliacine tvarka nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai savo iniciatyva arba (ir) dalyvaujančio byloje asmens (asmenų) prašymu pripažįsta, kad, atsižvelgiant į bylos esmę, žodinis nagrinėjimas yra būtinas. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 321 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes (pavyzdžiui, būtina apklausti specialistą, ekspertą, liudytojus ir pan.), dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2013).

26.       Apeliantas pateikė prašymą jo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Nurodė, jog byloje sujungti du reikalavimai bei sprendžiami sudėtingi teisės taikymo ir aiškinimo klausimai, tai yra civilinėje byloje pareikšto reikalavimo išsprendimas yra sudėtingas teisiniu aspektu. Be to, nagrinėjant apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka, kilus klausimams šalys operatyviai galėtų pateikti atsakymus/paaiškinimus visais bylos klausimais, kas atitiktų greito ir teisingo bylos išnagrinėjimo tikslą. 

27.       Nagrinėjamu atveju byloje dalyvaujantys asmenys savo argumentus išsamiai yra išdėstę pateiktuose procesiniuose dokumentuose, taip pat ir apeliaciniame skunde, atsiliepime į jį. Be to, šalys dalyvavo ir pasisakė duodamos paaiškinimus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Pažymėtina, jog būtinumą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka apeliantas grindžia abstrakčiais teiginiais, nurodydamas, jog byla yra sudėtinga, todėl jo prašymas laikytinas nemotyvuotu. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pagrindo nukrypti nuo rašytinės proceso formos nagrinėjamu atveju nėra. Tokiu būdu apelianto prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka netenkinamas (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

Dėl naujai teikiamų įrodymų priėmimo

28.       Apeliantas prie apeliacinio skundo pateikė ir prašo priimti Aiškinamąjį raštą prie 2020 m. Finansinių ataskaitų rinkinio, nes pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jį atsisakė Pirmosios instancijos teismas 2021 m. spalio 20 d. bylos nagrinėjimo iš esmės metu priėmė atsakovo į bylą pateiktus: ieškovo 2020 m. pelno (nuostolio) ataskaitą ir balansą, kurie atsakovo teigimu patvirtina ieškovo didelį (7 milijonų) pelną 2020 m. Nepaisant to, kad ieškovas prieštaravo dėl atsakovo teikiamų dokumentų prijungimo, nes atsakovo teikiami įrodymai neatitiko sąsajumo reikalavimo (ginčas kilo dėl nuomos sutartyje nustatytų mokesčių nemokėjimo nuo 2021 m. vasario 1 d., tuo tarpu ieškovo pelno (nuostolio) atskaita ir balansas už 2020 m.; be to, šalies turtinė padėtis niekaip neįtakoja sutarties aiškinimo), pirmosios instancijos teismas atsakovo pateiktus dokumentus priėmė, tačiau tame pačiame posėdyje atsisakė priimti ieškovo teikiamą Aiškinamąjį raštą prie 2020 m. Finansinių ataskaitų rinkinio, kuris patvirtina, kad atsakovo nurodomas ieškovo itin didelis 2020 m. pelnas susidarė ne iš veiklos, o atsirado dėl jau turėto nekilnojamojo turto vertės pasikeitimo.

29.       Papildomu prašymu apeliantas į bylą pateikė ir prašo prijungti naujus įrodymus: atsakovo patvirtinimą apie skolą ieškovui, ieškovo buhalterinę apskaitą vedančio asmens pažymą apie atsakovui išrašytas sąskaitas bei skolos suderinimą (su išsiuntimą patvirtinančiu dokumentu). Nurodo, jog atsakovo patvirtinimas apie jo skolą ieškovui buvo pateiktas jau po sprendimo priėmimo.

30.       Atsakovas pateikė prašymą priimti papildomus įrodymus, reaguodamas į apelianto pateiktus papildomus įrodymus. Nurodė, jog apelianto pateiktas pranešimas yra parengtas atsakovo buhalterijos darbuotojų, kurie nežinojo apie priimtą teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-22247-534/2021, kurioje atsakovas pripažintas neturintis pareigos mokėti nuomos ir kitų susijusių mokesčių ginčo laikotarpiu. Vadinasi, pranešimas dėl skolų suderinimo buvo atliktas esant paprasčiausiam buhalteriniam netikslumui, t. y. neatsižvelgus į minėtą procesinį sprendimą. Atitinkamai šis netikslumas buvo ištaisytas – atsakovas informavo apeliantą apie atliktą buhalterinę klaidą pateikdamas naują pranešimą, kuriame nebėra atsakovo skolos apeliantui už ginčo laikotarpį. Teigia, jog iš paties apelianto į bylos medžiagą pateiktų naujų įrodymų matyti, jog  pranešimas pasirašytas atsakovo buhalterės, o ne jo, kaip bendrovės, valdymo organo (pavyzdžiui, vadovo). Kadangi buhalterė neturi įgaliojimų ir (ar) įstatymo suteiktų teisių pripažinti įsipareigojimus bendrovei (atsakovui), toks pranešimas negali būti laikomas sukeliančiu neigiamus teisinius padarinius atsakovui. Tik atsakovo valdymo organai turi teisę pripažinti apie bendrovės turimą skolą, o ne jos buhalteriai. Atitinkamai, minėta, nurodyta skola tebuvo buhalterinė klaida, kuri taip pat buvo ištaisyta, o apeliantas apie šį ištaisymą buvo informuotas.

31.       CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas apeliacine tvarka tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. CPK 314 straipsnis nustato ribojimus pateikiant naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme, t. y. apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-701/2016, 51 punktas).

32.       Kasacinis teismas dėl CPK 314 straipsnio taikymo yra nurodęs, kad naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui draudimas nėra absoliutus. Pagrindinis bet kurios instancijos teismo tikslas yra teisingas bylos išnagrinėjimas, siekiant nustatyti materialią tiesą byloje. Teismo pareiga – ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti teisingą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas, net nustatęs, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, turi nustatyti, ar nėra sąlygų CPK 314 straipsnyje išvardytoms išimtims taikyti ir šį įrodymą priimti. Teismas turi taikyti įstatymus tik pagal patikimus duomenis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl, kai nustatomas fakto klausimas, gali būti priimami naujai sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja. CPK 314 straipsnyje nustatyti ribojimai pirmiausia yra nukreipti prieš nesąžiningus proceso dalyvius, kurie dalį įrodymų nuslepia. Nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, neturi būti taikoma formaliai ir panaudota prieš sąžiningus teismo proceso dalyvius, be to, negali būti vertinama kaip kliūtis teismui konkrečioje byloje įvykdyti teisingumą. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgti į prašomo naujai priimti įrodymo įtaką šalių ginčo išsprendimui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2008; 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3- 347/2014; 2016 m. gruodžio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-701/2016 52 punktą).

33.       Kolegija, įvertinus tai, jog šalių teikiami įrodymai iš esmės neatitinka įrodymų sąsajumo taisyklės bei gauti yra jau po sprendimo priėmimo, tiek apelianto, tiek atsakovo prašymų dėl papildomų įrodymų priėmimo netenkina.

Dėl Nuomos sutarties 15.6. punkte numatytos sąlygos aiškinimo ir taikymo

34.       Byloje kilo ginčas, ar LR Vyriausybei uždraudus fizinių parduotuvių veiklą ir dėl to atsakovui negalint vykdyti Nutarimu draudžiamos veiklos, atsirado pagrindas taikyti Nuomos sutarties 15.6 punktą.

35.       Apeliantas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas sprendime akcentavo Nutarimu nustatytų draudimų privalomumą visiems asmenims, tačiau visiškai nepagrįstai nevertino, kad Nutarimu nebuvo draudžiama prekybos centrų veikla; taip pat nebuvo vertinama, kad atsakovo negalėjimo naudoti Patalpų fizinės parduotuvės veiklai priežastis buvo ne PC “MOLAS” uždarymas (kas yra viena iš būtinų Nuomos sutarties 15.6 taikymo sąlygų), o Vyriausybės nustatytas draudimas vykdyti fizinės parduotuvės veiklą, kas lėmė sprendime nurodomos klaidingos motyvacijos dėl Nuomos sutarties 15.6 punkto taikymo ginčo atveju. 

36.       Nagrinėjamu atveju sudarydamos 2018 m. gruodžio 4 d. Nuomos sutartį Nr. NS-WK/18-2 šalys 15.6 punkte susitarė: „15.6. Nepažeidžiant kitų Sutarties nuostatų, Nuomotojas turi teisę uždaryti visą Prekybos Centrą ar bet kurią jo dalį taip pat ir tais atvejais, kai kompetentinga valstybės ir/ar savivaldybės institucija nurodo uždaryti visą Prekybos Centro ar atitinkamą jo dalį, o taip pat visais atvejais, kai Prekybos Centro ar atitinkamos jo dalies uždarymas yra privalomas pagal Teisinius Reikalavimus. Jeigu dėl šiame punkte numatyto Prekybos Centro (ar jo dalies) uždarymo Nuomininkas negali naudotis Patalpomis ilgiau kaip 5 (penkias) dienas, Nuomininkas turi teisę nemokėti Nuomos mokesčių, Rinkodaros mokesčio ir Eksploatavimo mokesčio už visą laikotarpį, viršijantį 5 (penkias) dienas, kurį Nuomininkas negali naudotis Patalpomis.“

37.       Kadangi šalių pozicija dėl Nuomos sutarties 15.6 punkto aiškinimo skirtinga, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl šio punkto aiškinimo ir taikymo, turėjo vadovautis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, įtvirtintomis CK 6.193 straipsnyje ir išsamiai suformuluotomis kasacinio teismo praktikoje.

38.       Remiantis kasacinio teismo praktika, šalims nesutariant dėl sudarytos sutarties sąlygų turinio, tokios sąlygos aiškinamos pagal bendrąsias sutarčių aiškinimo taisykles, įtvirtintas CK 6.193 straipsnyje, vadovaujantis sąžiningumo bei sisteminio sutarties sąlygų aiškinimo principais, kurie reikalauja, kad visos sutarties sąlygos būtų aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes; sutartį būtina aiškinti kaip vientisą dokumentą, o ne vertinti atskiras jos sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-435/2013). Tais atvejais, kai šalys skirtingai aiškina savo ketinimus pagal sutartį ir kai neįmanoma jų nustatyti taikant subjektyvųjį (šalių tikrųjų ketinimų) sutarties aiškinimo būdą, prioritetas teikiamas pažodiniam sutarties teksto aiškinimui (lingvistiniam aiškinimui), kaip objektyviausiai atspindinčiam tikrąją šalių valią dėl prisiimtų įsipareigojimų turinio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-100-823/2020). Be to, vertinant šalių sutarties vykdymą reikia atsižvelgti į CK 6.200 straipsnyje įtvirtintus sutarčių vykdymo principus: tinkamo ir sąžiningo vykdymo, bendradarbiavimo ir kooperavimosi, kuo ekonomiškesnio kitai sutarties šaliai vykdymo būdo, maksimalių protingų pastangų.

39.       Nagrinėjamu atveju Nuomos sutarties Bendrosios dalies 15.6 punktas turi būti aiškinamas vadovaujantis lingvistiniu ir sisteminiu aiškinimo principais. CK 6.193 straipsnyje įtvirtintos sutarčių aiškinimo taisyklės išsamiai suformuluotos kasacinio teismo praktikoje. Esminiai sutarčių aiškinimo principai lemia būtinybę, aiškinant sutarties sąlygas, atsižvelgti tiek į jų lingvistinę reikšmę, tiek į sutarties šalių elgesį, jų subjektyvią nuomonę dėl sutarties sąlygų turinio ir sutarties sudarymo metu buvusį sąlygų suvokimą. Sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Aiškindamas rašytine forma sudarytos sutarties turinį, teismas pirmiausia atsižvelgia į rašytinės sutarties tekstą. Jei jis yra aiškus ir neprieštarauja kitoms byloje nustatytoms aplinkybėms, teismas, spręsdamas dėl sutarties turinio (šalių teisių ir pareigų), turi pagrindą daryti išvadą, kad tikroji šalių valia sutampa su rašytiniu sutarties tekstu, ir remtis lingvistiniu sutarties aiškinimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-62-690/2018).

40.       Nagrinėjamu atveju kolegija pabrėžia, jog turi būti vertinama tai, jog Nuomos sutartis buvo sudaryta 2018 metais, t. y. dar iki COVID-19 pandemijos ir buvo vykdoma dviem Vyriausybės nustatytų draudimų vykdyti fizinių parduotuvių veiklą laikotarpiais, t. y. Lietuvos Respublikos vyriausybei (toliau – Vyriausybė) nustačius draudimus vykdyti fizinių (ne maisto ir kitų Nutarime nurodytų prekių) parduotuvių veiklą tiek nuo 2020 m. kovo 16 d. iki 2020 m. balandžio 22 d. (Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimas Nr. 207 (toliau – Nutarimas Nr. 207)), tiek nuo 2020 m. gruodžio 16 d. iki 2021 m. balandžio 18 d. (Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimas Nr. 1226 “Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo” (toliau – Nutarimas)). Byloje nustatyta, jog pirmojo draudimo vykdyti fizinių parduotuvių veiklą laikotarpiu atsakovas iš pradžių prašė atidėti Nuomos sutartyje numatytus mokėjimus, vėliau – atleisti jį nuo nuomos mokesčio ir kitų mokėjimų. 2020 m. balandžio 30 d. Susitarimu Nr. 2 prie Nuomos sutarties šalys susitarė dėl nuolaidos taikymo Nuomos sutartyje nustatytam minimaliam nuomos mokesčiui ir rinkodaros mokesčiui. Nuomos sutarties vykdymo metu atsakovas kreipėsi į UAB “INVESTICIJŲ IR VERSLO GARANTIJOS” (toliau – Invega) ir gavo Nuomos sutartyje nustatyto nuomos mokesčio kompensaciją už Patalpų nuomą, įskaitant už 2020 m. kovo ir balandžio mėnesius, kai fizinių parduotuvių veikla buvo draudžiama Nutarimu Nr. 207 (nuo 2020 m. kovo 16 d. iki 2020 m. balandžio 22 d.). Atsakovas, kreipdamasis dėl Nuomos sutartyje nustatyto nuomos mokesčio kompensavimo, valstybės įgaliotam subjektui patvirtino, kad jis turi pareigą mokėti nuomos mokestį pagal Nuomos sutartį Vyriausybės nustatyto draudimo vykdyti fizinių parduotuvių veiklą laikotarpiu. Todėl tokie atsakovo veiksmai vykdant Nuomos sutartį pirmojo karantino metu patvirtina, kad pirmojo Vyriausybės draudimo vykdyti fizinių parduotuvių veiklą metu, atsakovas pripažino ir patvirtino, jog Vyriausybės nustatyti ribojimai nėra pagrindas taikyti Nuomos sutarties 15.6 punktą, dėl kurio kilo ginčas byloje, ir atsakovo teisė nemokėti šiame Nuomos sutarties punkte nurodytų mokesčių neatsirado.

41.       Kolegija nurodo, jog remiantis tiek lingvistiniu, tiek sisteminiu sutarties sąlygų aiškinimo principais, Nuomos sutarties Bendrosios dalies 15.6 punktas aiškintinas kaip reglamentuojantis nuomininko teisę nemokėti šiame punkte nurodytų mokesčių, jei ieškovas (šiuo atveju nuomotojas) realizuoja savo teisę uždaryti PC “MOLAS”, kai PC “MOLAS” uždarymas privalomas pagal teisinius reikalavimus ir dėl to atsakovas negali naudotis Patalpomis. Byloje nustatyta, jog ieškovas nebuvo realizavęs savo teisės uždaryti PC “MOLAS” ar jo dalį. Be to, Nutarimu nebuvo numatytas PC “MOLAS” uždarymas, ir atsakovo negalėjimo naudotis Patalpomis fizinės parduotuvės veiklai priežastis buvo LR Vyriausybės nustatyti draudimai, o ne PC “MOLAS” uždarymas.

42.       Nutarimu nustatyto draudimo vykdyti fizinių parduotuvių veiklą laikotarpiu PC “MOLAS” veikė, ir objektyviai negalėjo neveikti/būti uždarytas, nes net ir tie nuomininkai, kurie neprekiavo Nutarimo išimtyse numatytomis prekėmis, veikė ir vykdė Nutarimu leistiną veiklą (elektroninę prekybą, prekių atsiėmimo punktų veiklą) (Nutarimo 2.2.2.3. punktas). Kolegija atkreipia dėmesį, jog Nutarimas Nr. 207 3.2.7 p. buvo draudžiama ir prekybos centrų veikla, tačiau net ir tuo metu atsakovas nelaikė, kad toks draudimas būtų pagrindas taikyti Nuomos sutarties Bendrosios dalies 15.6 punktą.

43.       Tokiu būdu galima daryti išvadą, jog Nuomos sutarties 15.6 taikytinas tik tuo atveju, kai ieškovas uždaro PC “MOLAS”, nes būtent PC “MOLAS” ar atitinkamos jo dalies (o ne prekybos centrų apskritai) uždarymas yra privalomas pagal teisinius reikalavimus, ir dėl tokio PC “MOLAS” uždarymo nuomininkas negali naudotis patalpomis.

44.       Atsakovo negalėjimo naudotis patalpomis fizinės parduotuvės veiklai priežastis nebuvo PC “MOLAS” ar atitinkamos jo dalies uždarymas. Tuo tarpu Nuomos sutarties Bendrosios dalies 15.6 punkte aiškiai ir nedviprasmiškai nurodytas atsakovo teisės nemokėti atitinkamų mokesčių atsiradimo pagrindas – atsakovo teisė nemokėti Nuomos sutarties 15.6 punkte nurodytų mokesčių atsirastų tik tuo atveju, jei atsakovas negalėtų naudotis Patalpomis dėl PC “MOLAS” ar jo dalies uždarymo. Taigi ginčo atveju aktualu ne tik tai, kad ieškovas nebuvo uždaręs PC “MOLAS” ir/ar jo dalį, ir PC “MOLAS” veikla nebuvo uždrausta Nutarimu, bet ir tai, kad vadovaujantis Nutarimo 2.2.2 punktu atsakovas negalėjo naudotis Patalpomis fizinės parduotuvės veiklai būtent dėl imperatyvių Vyriausybės draudimų vykdyti fizinių parduotuvių veiklą, o ne dėl PC “MOLAS” uždarymo/neuždarymo. Todėl teigti, jog atsirado atsakovo teisė nemokėti Nuomos sutarties 15.6 punkte nurodytų mokesčių nėra pagrindo.

45.       Pažymėtina, jog sutarties sąlygos turi būti aiškinamos ir vadovaujantis sąžiningumo principu. Pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyta, kad “Sąžiningumo principas aiškinant sutarties 15.6 punktą suponuoja, kad nenugalimos jėgos atveju sustabdytos veiklos pasekmes, tai yra nuomojant parduotuvės (skirtas prekybai) patalpas, abi šalys, vykdančios tarpusavyje susijusį verslą, turi pajusti vienodą - nuomotas negali reikalauti nuomos mokesčio (ir kitų sutartyje numatytų mokesčių) už patalpas, kuriomis nuomininkas negali naudotis. Nenugalimos jėgos (Force Majure) poveikis abiem šalims turi būti vienodas”. Kolegija nurodo, jog tokia pirmosios instancijos teismo išvada yra visiškai nepagrįsta, nes nagrinėjamu atveju vien karantino įvestų apribojimų pagrindu teigti, jog buvo nenugalima jėga, negalima, taip pat toks aiškinimas reiškia nesąžiningumą ieškovo atžvilgiu. Vadovaujantis pirmosios instancijos teismo pateiktu Nuomos sutarties 15.6 punkto aiškinimu, visos neigiamos pasekmės perkeliamos išimtinai ieškovui, kai tuo tarpu nustatyta, jog jis nepadarė įtakos atsakovo veiklos draudimui Patalpose. Todėl toks Nuomos sutarties nuostatų aiškinimas neatitinka sąžiningumo principų.

46.       Pažymėtina, kad Nutarimu nustatyto draudimo vykdyti fizinių parduotuvių veiklą laikotarpiu buvo galima Nutarimu leidžiama kita veikla (el. prekybos, prekių atsiėmimo punktų veikla) (Nutarimo 2.2.2.3 punktas). Be to, Nutarimu nustatyto draudimo vykdyti fizinių parduotuvių veiklą laikotarpiu atsakovas sandėliavo prekes Patalpose, galėjo į jas patekti ir vykdyti Nutarimu neuždraustą veiklą. Atsakovo atsikirtimai, kad nuomojamose patalpose jis neva galėjo vykdyti tik mažmeninės prekybos aksesuarais ir drabužiais veiklą, bet negalėjo vykdyti Nutarimu neuždraustos veiklos, yra nepagrįsti ir deklaratyvūs. Atsakovas byloje patvirtino, kad sandėliavo prekes Patalpose. Tuo tarpu elektroninė prekyba ir prekių atsiėmimo veikla numatyta Nuomos sutartyje ir neprieštarauja nei leistinai veiklai – prekybai avalyne, nei prekės ženklui, o tuo labiau, kad šalys Susitarimu Nr. 5 patvirtino, kad nuomininkas gali vykdyti Nutarimu leistiną veiklą. Atsakovas vykdo elektroninę prekybą (byloje pateiktas atsakovo el. parduotuvės išrašas). Byloje atsakovas nepagrindė ir neįrodė, jog prekių atsiėmimui yra būtinas Patalpų pertvarkymas ir jis negalėjo vykdyti elektroninės prekybos. 

47.       Nuomos sutarties 15.6. punkto taikymo sąlygų aiškinimui yra svarbūs šalių veiksmai vykdant pačią sutartį iki tarp šalių kilusio ginčo. Iki ginčo susiformavusi Nuomos sutarties vykdymo praktika fizinių parduotuvių veiklos draudimo laikotarpiu patvirtina, kad Nuomos sutarties 15.6 punktas netaikytinas Vyriausybei uždraudus parduotuvių veiklą. Tai yra, Nuomos sutarties 15.6 punkto tekstas atitinka Nuomos sutarties vykdymo praktiką. Nuomos sutarties 15.6 punktas yra aiškus ir neprieštarauja kitoms byloje nustatytoms aplinkybėms/Nuomos sutarties vykdymo praktikai iki pat 2021 m. vasario 22 d. Atsakovo atsikirtimai, jog minėtų veiksmų negalima vertinti kaip šalių susiformavusią praktiką, atmestini kaip nepagrįsti. Atsakovas tiek pirmo, tiek antro karantino metu laikėsi tos pačios nuomonės, jog jis turi pareigą mokėti mokesčius pagal Nuomos sutartį ir tik antram karantinui tęsiantis savo nuomonę pakeitė. Todėl teigti, jog iki to nebuvo susiformavusios nuomos sutarties praktikos, nėra pagrindo.

48.       Be to, kolegija nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, netaikydamas CK 6.193 straipsnyje įtvirtintų sutarčių aiškinimo taisyklių, padarė nepagrįstą išvadą dėl šalių “faktiško” susitarimo Nuomos sutarties 15.6 punktą taikyti esant nenugalimos jėgos aplinkybėms. Tokia išvada nepagrįsta ir prieštarauja byloje esantiems rašytiniams dokumentams. Visų pirma, tokia išvada prieštarauja Nuomos sutarties 15.6 punkto turiniui. Antra, Nuomos sutarties Bendrosios dalies 23.7 punkte šalys susitarė, kad nei viena iš šalių nėra atsakinga už savo įsipareigojimų pagal Sutartį neįvykdymą ar netinkamą vykdymą dėl nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybių, kurios nustatomos pagal taikytinus teisinius reikalavimus. Be to, atsakovas nesirėmė nenugalimos jėgos aplinkybe, atsisakydamas mokėti Nuomos sutartyje nurodytus mokesčius. Atsakovas nebuvo pranešęs apie nenugalimos jėgos aplinkybes (CK 6.212 straipsnio 3 dalis) ieškovui ir nenugalimos jėgos aplinkybėmis ėmė remtis tik nagrinėjant bylą teisme. Tai yra pats atsakovas nelaikė, kad šalys susitarė, jog Nuomos sutarties 15.6 punktas taikytinas esant nenugalimos jėgos aplinkybėms, ką nepagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas.

49.       Įvertinus aukščiau išdėstytą kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas aiškindamas Nuomos sutarties 15.6 punkto turinį pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles ir netinkamai aiškino ir taikė minėtą punktą. Todėl skundžiamu sprendimu nepagrįstai padaryta išvada, jog atsakovas karantino laikotarpiu negalėjo Patalpomis naudotis pagal jų paskirtį, dėl ko yra pagrindas, remiantis Sutarties 15.6 punktu nemokėti nuomos mokesčio.

Dėl atsakovo teisės nemokėti Nuomos sutartyje nustatytų mokesčių CK 6.62 straipsnio 1 dalies pagrindu

50.       Apeliantas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad atsakovas priešieškinį grindžia ne tik Nuomos sutarties 15.6 punkto sąlyga, bet ir CK 6.62 straipsnio 1 dalimi, todėl priešieškinį tenkina, tačiau pirmosios instancijos teismas nepateikė argumentacijos dėl CK 6.62 straipsnio 1 dalies taikymo ginčui. Su tokiais apeliacinio skundo argumentais sutiktina.

51.       CK 6.62 straipsnio 1 dalis nustato, jog jeigu viena šalis nebegali įvykdyti prievolės pagal dvišalę sutartį dėl tokios aplinkybės, už kurią neatsako nė viena iš šalių, o kitko nenumato įstatymai ar sutartis, tai nė viena iš šalių neturi teisės reikalauti, kad kita šalis įvykdytų sutartį. Šiuo atveju abi šalys turi teisę reikalauti grąžinti visa, ką jos įvykdė be atitinkamo priešpriešinio įvykdymo.

52.       Byloje nėra duomenų, jog ieškovas savo prievoles pagal Nuomos sutartį būtų vykdęs netinkamai. Todėl konstatuotina, jog ieškovas nėra pažeidęs CK 6.483 straipsnio 1 dalyje reglamentuotos pareigos garantuoti, kad daiktas bus tinkamas naudoti pagal paskirtį, kuriai jis išnuomojamas, visą nuomos terminą. Nutarimo draudimas nagrinėjamu atveju nukreiptas į veiklos draudimą, o ne į negalėjimą naudotis Patalpomis. Ginčo atveju ne Patalpos buvo netinkamos naudoti fizinės parduotuvės veiklai, o buvo draudžiama tam tikrų prekių fizinių parduotuvių veikla, visiškai nepriklausomai nuo parduotuvės fizinės vietos Lietuvos Respublikoje, parduotuvės būklės, parduotuvės patalpų tinkamumo/netinkamumo. Taip pat Nuomos sutartimi išnuomotos Patalpos buvo tinkamos naudoti pagal paskirtį (Patalpos nebuvo areštuotos, atitiko visus statybos teisės aktų, higienos, sanitarijos ir kitus reikalavimus) visą nuomos terminą, o atsakovui buvo draudžiama vykdyti parduotuvės veiklą pilna apimtimi ne todėl, kad ieškovas neįvykdė CK 6.483 straipsnio 1 dalyje reglamentuotos prievolės, o todėl, kad fizinių parduotuvių veikla buvo uždrausta Nutarimu, t. y. CK 6.62 straipsnis nagrinėjamu atveju negali būti taikomas.

53.       Nustatyta, kad vadovaujantis Nutarimo 2.2.2.3 punktu, Nuomos sutartimi, Susitarimo Nr. 5 prie Nuomos sutarties 4 punktu atsakovas sandėliavo prekes Patalpose, galėjo naudoti Patalpas Nutarimu neuždraustai veiklai, dėl ko taikyti ginčui CK 6.62 straipsnį taip pat nėra pagrindo. 

54.       Nei Nutarimu, nei kitais teisės aktais ieškovui (kaip ir kitiems patalpų savininkams) nebuvo uždrausta nuomoti patalpas. Priešingai, valstybė pirmosios COVID-19 bangos metu mokėjo nuomos mokesčio kompensacijas nuomininkams, jei nuomotojai jiems suteikė nuolaidas pagal nuomos sutartis, kas paneigia atsakovo argumentus, jog ieškovas negalėjo nuomoti Patalpų bei atsakovas turi būti atleistas nuo pareigos mokėti nuomos mokestį.

55.       Be to, nuomos teisinių santykių (įskaitant patalpų nuomą prekybos centruose) praktika tiek pirmojo, tiek antrojo draudimo vykdyti fizinių parduotuvių veiklą metu paneigia atsakovo argumentaciją dėl CK 6.62 straipsnio taikymo Vyriausybės draudimo vykdyti fizinių parduotuvių veiklą metu. Paties atsakovo veiksmai – Susitarimų Nr. 2 ir Nr. 5 sudarymas su ieškovu, kreipimasis į Invegą dėl kompensacijos – paneigia atsakovo argumentus dėl negalėjimo nuomoti ir nuomotis patalpas Vyriausybės nustatyto draudimo metu.

56.       Tokiu būdu nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti CK 6.62 straipsnio 1 dalį, kuri numato, kad jeigu viena šalis nebegali įvykdyti prievolės pagal dvišalę sutartį dėl tokios aplinkybės, už kurią neatsako nė viena iš šalių, o kitko nenumato įstatymai ar sutartis, tai nė viena iš šalių neturi teisės reikalauti, jog kita šalis įvykdytų sutartį, nes kaip jau nustatyta, atsakovas Patalpomis galėjo naudotis pagal tiesioginę jų paskirtį ir jomis naudojosi, o tai, kokiai veiklai – mažmeninei, didmeninei prekybai, internetinei, prekių sandėliavimui ir panašiai, yra pačios atsakovės ūkinės komercinės veiklos organizavimo sprendimai. Ieškovas neturėjo ir neturi prievolės užtikrinti, kad atsakovas nepatirtų jokių nuostolių dėl savo vykdomos veiklos.

Dėl nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybių (CK 6.212 straipsnio taikymo)

57.       Apeliantas ginčija teismo sprendimą, nurodydamas, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė nenugalimos jėgos (force majeure) institutą. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad teismų praktikoje pagal CK 6.212 straipsnį pandemija ir valstybės veiksmai, kiekviena jų gali būtų pripažintos force majeure aplinkybėmis. 

58.       Pagal CK 6.212 straipsnį, jog būtų pripažintos force majeure aplinkybės, būtina šių sąlygų visuma (kumuliatyvios sąlygos): 1) aplinkybių nebuvo sudarant sutartį ir jų atsiradimo nebuvo galima protingai numatyti; 2) dėl susidariusių aplinkybių sutarties objektyviai negalima įvykdyti; 3) šalis, neįvykdžiusi sutarties, tų aplinkybių negalėjo kontroliuoti ar negalėjo užkirsti joms kelio; 4) šalis nebuvo prisiėmusi tų aplinkybių ar jų padarinių atsiradimo rizikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-233-1075/2020).

59.       Naujausioje kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad COVID-19 pandemijos kontekste egzistuoja objektyvus poreikis plėtoti antrąjį nenugalimos jėgos kriterijų papildant jį aiškinimu, kad nenugalima jėga laikomi ne tik objektyvaus neįmanomumo atvejai, bet ir kitos išorinių veiksnių nulemtos neįmanomumo atmainos, kurios pripažįstamos šiuolaikinėje sutarčių teisėje, pavyzdžiui, sutarties vykdymo ekonominis (praktinis) neįmanomumas, sutarties tikslo žlugimas (frustracija). Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad pandemija ar jai suvaldyti pasitelktos priemonės pačios savaime negali būti laikomos nei nenugalimos jėgos, nei sutarties vykdymo esminio suvaržymo aplinkybėmis. Tai reiškia, kad pandemijos ar jos valdymo priemonių poveikį reikia vertinti individualiai kiekvienų sutartinių teisinių santykių atžvilgiu. Vienokius sutartinius santykius pandemija ar jos valdymo priemonės gali iš esmės suvaržyti arba padaryti neįvykdomus, o intervencija į kitus sutartinius santykius gali būti mažesnio laipsnio arba apskritai esmingai jų nesuvaržyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-66-313/2022).

60.       Kolegija nurodo, jog vadovaujantis suformuota teismų praktika, nenugalimos jėgos aplinkybės nepreziumuojamos ir jas turi įrodyti šalis, kuri jomis remiasi. Nagrinėjamu atveju sutiktina su apeliacinio skundo argumentais, jog priimdamas sprendimą pirmosios instancijos teismas nesivadovavo ir nukrypo nuo kasacinio teismo išaiškinimų, pagal kuriuos CK 6.212 straipsnyje įtvirtintos nenugalimos jėgos sąlygos (požymiai) turi būti konstatuojamos kiekvienu konkrečiu atveju individualiai, o nenugalimos jėgos aplinkybių buvimu besiremianti šalis privalo įrodyti, kad nenugalimos jėgos sąlygos egzistuoja būtent jos atžvilgiu.

61.       Nagrinėjamu atveju atsakovas nesirėmė nenugalimos jėgos aplinkybe, atsisakydamas mokėti Nuomos sutartyje nurodytus mokesčius. Nenugalimos jėgos aplinkybėmis atsakovas ėmė remtis tik bylos nagrinėjimo teisme metu. Kolegija nurodo, jog vien tik LR Vyriausybės nustatytas veiklos ribojimas nėra pagrindas taikyti nenugalimos jėgos aplinkybių ir nevykdyti prievolių. Tuo labiau, kad nagrinėjamu atveju, vadovaujantis Nutarimo 2.2.2.3 punktu bei Susitarimo Nr. 5 4 punktu atsakovas Patalpas naudojo ir galėjo vykdyti Nutarimu leistiną veiklą.

62.       CK 6.212 straipsnio 1 dalis numato atleidimą nuo atsakomybės už sutarties nevykdymą, tačiau nenugalima jėga (force majeure) nelaikoma tai, kad sutarties šalis neturi reikiamų finansinių išteklių). Byloje atsakovas rėmėsi teismų praktika, kurioje, atsakovo teigimu, pripažįstama, jog Vyriausybės Nutarimu nustatyti veiklos ribojimai laikytini force majeure aplinkybe. Pažymėtina, jog atsakovo byloje nurodytų apygardos teismų išnagrinėtų bylų ir šios bylos aplinkybės nesutampa, nes buvo sprendžiami sutarčių nutraukimo bei dėl to taikytinos atsakomybės (netesybų) klausimai. Todėl atsakovo minėtose bylose esančiais teismų išaiškinimais negalima vadovautis nagrinėjamu atveju.

63.       Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad neegzistuoja visos būtinosios sąlygos karantiną pripažinti force majeure aplinkybe nagrinėjamoje byloje, nes karantino metu abi Nuomos sutarties šalys neturėjo jokių kliūčių vykdyti sutartį ir pasiekti sutarties tikslą.

64.       Tokiu būdu teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino šalių sudarytą sutartį, taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias nenugalimos jėgos sąlygų buvimo bei padarė nepagrįstą išvadą dėl atsakovo teisės nemokėti Nuomos sutartyje numatytų mokesčių.

Dėl ieškinio reikalavimų

65.       Ieškovas ieškiniu prašė iš priteisti iš atsakovo 8 607,43 Eur skolos ir 334,72 Eur delspinigių, 6 procentų dydžio procesines metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas. patikslinęs ieškinio reikalavimas, t. y. juos sumažinęs dėl to, jog po bylos iškėlimo atsakovas dalį skolos – 941,05 Eur sumokėjo, ieškovas prašo iš atsakovo priteisti 7 666,38 Eur skolą bei 334,72 Eur delspinigių, 6 procentų dydžio procesines metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas (ieškovo 2021 m. spalio 20 d. rašytiniai paaiškinimai).

66.       Ieškovas Nuomos sutarties pagrindu buvo išrašęs atsakovui sąskaitas faktūras (2020 m. gruodžio 31 d., 2021 m. sausio 31 d., 2021 m. vasario 24 , 2021 vasario 28 d. 2021 m. kovo 2 d., 2021 m. kovo 31 d., 2021 m. balandžio 30 d.) iš viso 8607,46 Eur sumai, kurią sudaro komunaliniai mokesčiai, eksploatavimo mokesčiai ir nuoma bei rinkodaros mokestis (priedas prie ieškinio).

67.       Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino Nutarimą, Nuomos sutarties 15.6 punktą, dėl ko priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą ieškinį atmesti, o priešieškinį tenkinti. Todėl įvertinus tai, jog nebuvo pagrindo konstatuoti, jog atsakovas gali remtis Nuomos sutarties 15.6 punktu, sąskaitų apmokėjimo terminai yra suėję, atsakovas turi pareigą mokėti nuomos mokesčius, komunalinius mokesčius, rinkodaros bei eksploatavimo mokestį laikydamasis Nuomos sutarties terminų (CK 6.487 straipsnio 1 dalis, Bendrosios dalies 18.5, 20.4, 20.10 punktai). Atsakovas pačių skaičiavimų dėl skolos neginčijo, todėl ieškovo ieškinys tenkinamas visiškai, priteisiant        7 666,38 Eur skolos.

68.       Nuomos sutarties Bendrosios dalies 23.1 punkte atsakovas įsipareigojo mokėti ieškovui 0,05 proc. dydžio delspinigius nuo vėluojamos sumokėti sumos už kiekvieną uždelstą dieną. Ieškovas prašė priteisti delspinigius nuo vėluojamų sumokėti sumų, kurie sudaro 334,72 Eur (delspinigių pažyma  - priedas prie ieškovo dubliko). Ieškovo reikalavimas dėl delspinigių priteisimo yra pagrįstas ir tenkinamas.

69.       Ieškovas su ieškiniu pateikė Nuomos sutarties pagrindu atsakovui išrašytas sąskaitas bei Nuomos sutartį. Atsakovas neginčija aplinkybės, kad sąskaitos nebuvo apmokėtos (atsakovas apmokėjo dvi sąskaitas jau po ieškinio pareiškimo, tačiau ieškiniu prašomi priteisti delspinigiai yra apskaičiuoti už laikotarpį iki ieškinio pareiškimo, todėl dalies sąskaitų apmokėjimas niekaip neįtakoja ieškiniu prašomų priteisti delspinigių dydžio). Iš pateiktos delspinigių pažymos yra matyti, jog joje yra nurodytas delspinigių dydis (0,05 proc.), kiekvienos atsakovui išrašytos sąskaitos apmokėjimo pabaigos terminas, neapmokėta sąskaitos suma bei delspinigių suma, nurodytas pradelstų dienų skaičius. Todėl reikalavimas dėl delspinigių yra teisėtas ir pagrįstas (CK 6.71 straipsnis).

70.       Ginčijamu sprendimu nebuvo tenkintas ieškovo reikalavimas dėl Nuomos sutartyje nustatytų komunalinių mokesčių priteisimo, nes komunaliniai mokesčiai patenka į Nuomos sutarties 15.6 punktą. Tačiau su tokia sprendime padaryta išvada kolegija nesutinka.

71.       Tokia ginčijama išvada prieštarauja Nuomos sutarčiai. Komunaliniai mokesčiai Nuomos sutarties 15.6 punkte nėra nurodyti ir šalys nesutarė, kad atsakovas yra atleidžiamas nuo šių mokesčių mokėjimo 15.6 punkto taikymo atveju. Nuomos sutarties Bendrosios dalies 20.1 punkte šalys susitarė, kad papildomai prie Nuomos mokesčių, Nuomininkas privalo mokėti Nuomotojui komunalinius mokesčius, eksploatavimo mokestį ir rinkodaros mokestį Bendrosios dalies 20.2. - 20.14. punktuose nustatyta tvarka. Jeigu Nuomos sutartyje aiškiai nenumatyta kitaip, komunaliniai mokesčiai, eksploatavimo mokestis ir rinkodaros mokestis pradedami skaičiuoti ir Nuomininko pareiga juos mokėti atsiranda nuo Patalpų perdavimo dienos. Komunaliniai mokesčiai yra nustatomi ir turi būti mokami už Patalpose suvartotą elektros energiją, vandenį, dujas, taip pat Patalpų šildymą, nuotekų šalinimą iš Patalpų ir kitas Patalpose faktiškai suteiktas paslaugas (komunalinės paslaugos) (Nuomos sutarties Bendrosios dalies 20.2 punktas). Komunaliniai mokesčiai apskaičiuojami remiantis atitinkamų komunalinių paslaugų tiekėjų nustatytais tarifais ir matavimo prietaisų (skaitiklių), kurie skirti apskaičiuoti Patalpose suteiktas atitinkamas komunalines paslaugas, parodymais. Jeigu nėra įrengti atskiri matavimo prietaisai (skaitikliai), skirti Patalpose suteiktų (suvartotų) atitinkamų komunalinių paslaugų kiekio apskaičiavimui, nuomininko mokėtini komunaliniai mokesčiai už tokias komunalines paslaugas apskaičiuojami proporcingai nuomojamam plotui (Nuomos sutarties Bendrosios dalies 20.3 punktas).

72.       Kaip matyti iš ieškovo į bylą pateiktų sąskaitų su išklotinėmis, juose yra aiškiai nurodytos išlaidos (išklotinėse pavadintos „tiesioginės eksploatacinės išlaidos“) už konkrečiai Patalpose suvartotą elektros energiją pagal Patalpose įrengto skaitiklio parodymus bei Patalpų šildymą (proporcingai nuomojamam Patalpų plotui, nes atskiro šilumos skaitiklio Patalpose nėra). Eksploatavimo mokestis (išklotinėse nurodytos netiesioginės eksploatavimo išlaidos ir administracinės išlaidos) yra nustatytas Nuomos sutarties 20.5 punkte ir į jį nėra įskaičiuojami komunaliniai mokesčiai. Tokiu būdu darytina išvada, jog ieškinio reikalavimas dėl Nuomos sutarties Bendrosios dalies 20.2 punkte nustatytų komunalinių mokesčių priteisimo yra teisėtas ir pagrįstas.

73.       Ieškovas taip pat ieškinyje prašė priteisti 6 procentų dydžio procesines metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kadangi ieškovo reikalavimai dėl skolos ir delspinigių priteisimo yra patenkinti, tenkinamas ir reikalavimas dėl palūkanų priteisimo (CK 6.37, 6.210 straipsniai).

Dėl atsakovo priešieškinio reikalavimų nagrinėtinumo teisme

74.       Apeliantas nurodo, jog atsakovo ieškinio reikalavimas nenagrinėtinas teisme, nes materialiųjų teisinių padarinių nesukeliantis reikalavimas negali būti savarankiškas bylos nagrinėjimo dalykas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-27-684/2020). Pirmosios instancijos teismas ieškovo argumentus atmetė, sprendime konstatavęs, kad atsakovas, prašydamas pripažinti teisę pagal nuomos sutarties 15.6 punktą, iškilus šalių ginčui, realizuoja teisę nevykdyti prievolę, todėl atsakovo ieškiniu pareikštas reikalavimas nagrinėtinas teisme. Apelianto įsitikinimu, atsakovo ieškinys dėl fakto pripažinimo negali būti nagrinėjamas kaip materialusis teisinis reikalavimas, todėl bylos dalis pagal atsakovo ieškinį (priešieškinį), kaip nenagrinėtina teisme, turėjo būti nutraukta (CPK 293 straipsnio 1 punktas).

75.       Atsakovo vertinimu, šis reikalavimas sukelia teisinius padarinius ir tai patvirtina CK 1.138 straipsnio 1 dalies 1 punktas bei su tuo susijusi teismų praktika. Nurodė, kad šiuo atveju reiškiamas reikalavimas pripažinti, kad jis neturi pareigos mokėti nuomos kainos, savo esme yra laikytinas negatyviuoju ieškiniu dėl pripažinimo, kad nuomotojas neturi teisės reikalauti nuomos ir kitų su nuoma susijusių mokesčių mokėjimo ginčo laikotarpiu, o nuomininkas neturi pareigos mokėti (turi teisę nemokėti) šių mokesčių. Pažymėjo, kad nuomininko reikalavimas pripažinti, jog jis neturi prievolės mokėti nuomotojui nuomos, eksploatacinius ir rinkodaros mokesčius ginčo laikotarpiu sukelia padarinius nuomininko ir nuomotojo teisėms ir pareigoms. Teismui tenkinus nuomininko reikalavimą, pastarasis neturėtų pareigos apmokėti nuomotojo pateiktų sąskaitų. Atitinkamai nuomotojas neturėtų pagrindo reikalauti šias sąskaitas apmokėti.

76.       Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatyme nustatyta tvarka kreiptis į teismą tam, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Teismas imasi nagrinėti civilinę bylą pagal asmens (arba jo atstovo), kuris kreipėsi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, pareiškimą (CPK 5 straipsnio 3 dalis). Spręsdamas suinteresuoto asmens pateikto ieškinio, pareiškimo ar prašymo priėmimo klausimą, teismas turi patikrinti tik tai, ar egzistuoja visos teisės kreiptis į teismą prielaidos ir šios teisės įgyvendinimo sąlygos, ar nėra procesinių kliūčių priimti ieškinį (CPK 137 straipsnio 2 dalis).

77.       Asmenų, kurių materialiosios subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesų gynimas – įstatyme įtvirtintas civilinio proceso tikslas (CPK 2 straipsnio 1 dalis). Įgyvendinus teisę į teisminę gynybą pasiekiamas materialusis teisinis efektas, t. y. modifikuojamos (sukuriamos, panaikinamos, pakeičiamos) suinteresuoto asmens subjektinės teisės ar pareigos. Materialiųjų teisinių padarinių nesukeliantis reikalavimas negali būti savarankiškas bylos nagrinėjimo dalykas, nes jo nagrinėjimas ir patenkinimas nėra teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas. Tokios pozicijos nuosekliai laikomasi teismų praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2008; 2013 m. balandžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2013; kt.). Tai reiškia, kad materialinis teisinis reikalavimas yra toks prašymas teismui, kurį išsprendus ir įgyvendinus sukuriamos, pakeičiamos ar panaikinamos asmens teisės ir pareigos. Tokiu būdu materialinis teisinis reikalavimas yra susijęs su veiksmais ar aktais, kurie nustato ar kitaip turi teisinės reikšmės asmenų teisėms ar pareigoms. Atitinkamai, jeigu aktai ar veiksmai, dėl kurių reiškiamas reikalavimas teismui, nenustato asmens teisių ir pareigų, tai toks reikalavimas nevertinamas kaip materialinis teisinis reikalavimas, sudarantis ieškinio dalyką (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-19-695/2020 19 punktą).

78.       Nagrinėjamu atveju byloje kvestionuojama atsakovo teisė reikšti reikalavimą pripažinti teisę pagal nuomos sutarties 15.6 punktą, iškilus šalių ginčui, nevykdyti prievolės. Apelianto įsitikinimu, atsakovo ieškinys dėl fakto pripažinimo negali būti nagrinėjamas kaip materialusis teisinis reikalavimas.

79.       Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad asmuo, kuris kreipiasi į teismą siekdamas civilinių teisių gynybos, be kita ko, turi nurodyti, kokių materialiųjų teisinių padarinių jis siekia, t. y. suformuluoti ieškinio dalyką (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Nagrinėjamu atveju atsakovas priešieškiniu suformulavo reikalavimą pripažinti, kad atsirado aplinkybės, dėl kurių šiuo metu nevykdytina atsakovo kaip nuomininko pareiga mokėti nuomos mokesčių ir rinkodaros mokesčio pagal šalių sudarytą sutartį. Atsakovas nurodė, jog šiuo atveju reiškia negatyvųjį reikalavimą dėl jau iki teismo proceso įvykusio juridinio fakto pripažinimo.

80.       Šalių dalyvavimo procese tikslas – pasiekti, kad teismo sprendimas turėtų tiesioginę įtaką jų materialiosioms teisėms ir pareigoms, tai yra išspręsti tarp šalių kilusį ginčą. Atitinkamai teismas galimai pažeistas teises gina ne bet kokiais, o įstatyme nustatytais būdais (CK 1.138 straipsnis), kurie atitinka tarp šalių kilusio ginčo pobūdį ir yra tinkami apginti pažeistas ar ginčijamas į teismą besikreipiančio asmens teises ar teisėtus interesus.

81.       CK 1.138 straipsnio 1 punkte nustatytas civilinių teisių gynimo būdas – pripažinimas civilinių teisių ir atsakovo priešieškiniu reiškiamas negatyvusis reikalavimas dėl jau iki teismo proceso įvykusio juridinio fakto pripažinimo, yra ne tas pats, nes civilinių teisių pripažinimas sukuria asmenims civilines teisines pasekmes, materialinį teisinį rezultatą, tačiau šiuo atveju atsakovas nereikalauja jam pripažinti kokią nors teisę, kai būtų pasiekiamas materialusis teisinis efektas, o prašo pripažinti juridinį faktą. 

82.       Nagrinėjamu atveju atsakovo priešieškiniu reiškiamas reikalavimas pripažinti, kad atsirado aplinkybės, dėl kurių šiuo metu nevykdytina nuomininko pareiga mokėti nuomos mokesčių ir rinkodaros mokesčio, yra susijęs su faktinių aplinkybių teisiniu kvalifikavimu, o ne su ieškinio dalyku. Todėl vien prašymas pripažinti, kad UAB „Ageseta“ nuo 2021 m. vasario 1 d. neturi pareigos UAB „Westerwijk Klaipėda“ mokėti nuomos, rinkodaros ir eksploatavimo mokesčių pagal 2018 m. gruodžio 4 d. nuomos sutartį Nr. NS-WK/18-21 karantino metu įvesto draudimo patalpose, esančiose prekybos centre „MOLAS“, adresu (duomenys neskelbtini), vykdyti nuomos sutartyje nurodytą veiklą – mažmeninę prekybą avalyne ir jos priežiūros priemonėmis – laikotarpiu atsakovei savaime nesukelia teisinių pasekmių, nepažeidžia atsakovo teisių ar įstatymų saugomų interesų, nekeičia šio asmens teisių ir pareigų apimties. Tokie atsakovo argumentai ir priešieškiniu įrodinėjama aplinkybė, kad jis neturėjo pareigos mokėti nuomos sutartyje nustatytų mokėjimų, turėtų būti vertinama sprendžiant reikalavimą dėl skolos priteisimo ir gali būti atsikirtimų į ieškovo ieškinį pagrindas, tačiau nesudaro savarankiško materialinio teisinio reikalavimo (ieškinio), nes neturi būtinų ieškinio elementų – ieškinio pagrindo ir dalyko. Tokiu būdu atsakovo priešieškinio reikalavimas būtent tokia forma kaip jis yra suformuluotas priešieškinyje, negali būti savarankišku nagrinėtino teisme ieškinio dalyku (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

83.       Apeliacinės instancijos teismas, nurodytų išaiškinimų kontekste ir įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, nurodo, jog įstatymas nenumato galimybės įrodinėti aplinkybių, sudarančių reikalavimų ar atsikirtimų pagrindą, ieškinio teisenos tvarka, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo bylos dalį pagal atsakovo suformuluotą ieškinį nutraukti (CPK 293 straipsnio 1 dalies 1 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-528-403/2018).

84.       Padarius išvadą, jog bylos dalis pagal atsakovo priešieškinį turėjo būti nutraukta, kolegija nenagrinėja ir nepasisako dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su nepagrįstu CPK 296 straipsnio 1 dalies 11 punkto netaikymu.

Dėl procesinės bylos baigties

85.       Įvertinus aukščiau išdėstytą, kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje nustatytas faktines aplinkybes ir padarė nepagrįstą išvadą dėl ieškinio ir priešieškinio, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas – ieškinys tenkinamas, o byla dalyje dėl atsakovo priešieškinio nutraukiama (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose

86.       Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ieškinį atmetus visiškai, perskirstomos bylinėjimosi išlaidos.

87.       Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnis).

88.       Ieškovas byloje pirmosios instancijos teisme patyrė tokias bylinėjimosi išlaidas: 201 Eur žyminio mokesčio, 6 392,43 Eur teisinių išlaidų, kurias sudaro išlaidos už ieškinio (1 165,23 Eur), dubliko (871,20 Eur), atsiliepimo į atsakovo ieškinį (1 633,50 Eur), tripliko (1 633,50 Eur) parengimą ir atstovavimą teisme (1 089 Eur) išlaidos. Pagal CPK 93, 98 straipsnius ieškinį patenkinus visiškai, iš atsakovo ieškovo naudai priteistina iš viso 6 593,43 Eur bylinėjimosi išlaidų.

89.       Apeliacinės instancijos teisme ieškovas patyrė tokias bylinėjimosi išlaidas: 265 Eur žyminio mokesčio, 2 831,40 Eur teisinių išlaidų už apeliacinio skundo parengimą. Todėl patenkinus apeliacinį skundą, iš atsakovo ieškovo naudai priteistina 3 096,40 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 93,98 straipsniai).  

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 331 straipsniu,

n u s p r e n d ž i a :

apeliacinį skundą tenkinti.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Ieškovo UAB “Westerwijk Klaipėda” ieškinį tenkinti.

Priteisti iš atsakovo UAB „Ageseta” (juridinio asmens kodas 175868435) ieškovo UAB „Westerwijk Klaipėda” (juridinio asmens kodas 304849438) naudai 7 666,38 Eur (septynis tūkstančius šešis šimtus šešiasdešimt šešis eurus 38 ct) skolos, 334,72 Eur (tris šimtus trisdešimt keturis eurus 72 ct) delspinigių, 6 procentų dydžio procesines metines palūkanas už priteistą sumą    (8 001,10 Eur) (aštuoni tūkstančiai vienas euras 10 ct) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2021 m. birželio 16 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti iš atsakovo UAB „Ageseta” (juridinio asmens kodas 175868435) ieškovo UAB „Westerwijk Klaipėda” (juridinio asmens kodas 304849438) naudai 6 593,43 Eur (šešis tūkstančius penkis šimtus devyniasdešimt tris eurus 43 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.

Bylą dalyje dėl atsakovo UAB „Ageseta“ priešieškinio nutraukti.

Priteisti iš atsakovo UAB „Ageseta” (juridinio asmens kodas 175868435) ieškovo UAB „Westerwijk Klaipėda” (juridinio asmens kodas 304849438) naudai 3 096,40 Eur (tris tūkstančius devyniasdešimt šešis eurus 40 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Šis sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.

Teisėjai Donata Kravčenkienė

Margarita Stambrauskaitė 

                                                                                                              Rūta Veniulytė-Jankūnienė