Civilinė byla Nr. e2-322-567/2024

Teisminio proceso Nr. 2-59-3-00030-2023-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 

3.3.2.5; 3.4.3.11; 3.1.7.1.4; 3.4.3.13

(S)

 

 

 

 

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

        LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU        

 

2024 m. gegužės 9 d.

Vilnius

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Neringa Švedienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens J. T. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2024 m. vasario 20 d. nutarties pripažinti likviduojamos dėl bankroto viešosios įstaigos Teisės ir psichologijos instituto bankrotą tyčiniu ir teisių apribojimo, 

 

n u s t a t ė :

 

I.                      Ginčo esmė

 

1.       Likviduojamos dėl bankroto viešosios įstaigos (toliau – LVšĮ) Teisės ir psichologijos instituto (toliau – ir įstaigos) nemokumo administratorė R. Ž. prašė pripažinti įstaigos bankrotą tyčiniu, nustatyti, kad įstaigos bankrotą sukėlė nesąžiningi J. T. ir I. S. veiksmai ir apriboti šiems asmenims 5 metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu.

2.       Nemokumo administratorė nurodė, kad J. T. įstaigos vadovu buvo iki 2022 m. vasario 22 d., o I. St. įstaigos vadove buvo nuo 2022 m. vasario 22 d. iki nutarties iškelti įstaigai bankroto bylą įsiteisėjimo 2023 m. balandžio 19 d. Buvę įstaigos vadovai tyčia privedė įstaigą prie bankroto, nes sudarė įstaigai neprivalomus sandorius, naudojo lėšas ne įstaigos reikmėms, prisiėmė įsipareigojimus, kurių neketino vykdyti, apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą, neperdavė turto nemokumo administratorei, perdavė tik dalį įstaigos dokumentų. 2020 m. įstaiga gavo 2 904,41 Eur įplaukų už suteiktas teisines ir mokymo paslaugas, sąskaitų išrašė tik už 1 750 Eur. Pelno (nuostolių) ataskaitoje nurodė, kad gavo 11 906 Eur pajamų. Tais pačiais metais įstaiga iš Užimtumo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Užimtumo tarnyba) gavo 13 381,53 Eur, skirtų prastovų ir darbo užmokesčio subsidijavimui. Paaiškėjo, kad J. T. teikė Užimtumo tarnybai tikrovės neatitinkančius duomenis, nurodant žymiai didesnius nei faktiškai apskaičiuotus atlyginimus, siekiant gauti išmokas, kurios buvo naudojamos ne įstaigos reikmėms. 2020 m. įstaiga patyrė 27 183,46 Eur išlaidas darbo užmokesčiui, 5 939,90 Eur kitoms išlaidoms, tačiau pelno (nuostolių) ataskaitoje nurodė, kad sąnaudos buvo 21 412 Eur, nuostoliai – 9 506 Eur, nors pagal pirminius buhalterinės apskaitos dokumentus nuostoliai sudarė 30 221,95 Eur. Nors 2020 m. įstaiga turėjo pradelstų įsipareigojimų, sąskaitoms buvo taikomi areštai, įstaiga veiklos beveik nevykdė, tačiau specialiai priiminėjo naujus darbuotojus, siekiant gauti subsidijas. 2021 m. įstaiga už suteiktas paslaugas gavo 12 934,86 Eur, tačiau išrašė sąskaitų faktūrų už 17 422,36 Eur, pelno (nuostolių) ataskaitoje prie pajamų nurodė 16 205 Eur, o korespondentinėje buhalterinėje sąskaitoje – jau 13 220 Eur. Tais pačiais metais įstaiga iš Užimtumo tarnybos gavo 22 083,61 Eur subsidijų už prastovas ir darbuotojų įdarbinimą. Subsidijų apskaičiavimo laikotarpiu atlyginimai būdavo padidinami, o subsidijas nutraukus – žymiai sumažinami, dalis darbuotojų atleidžiami tą pačią dieną. 2021 m. įstaiga patyrė 33 667,03 Eur su darbo užmokesčiu susijusias sąnaudas, 7 829,29 Eur kitas išlaidas. 2020–2021 m. duomenys apie apskaičiuotą darbo užmokestį ir socialinio draudimo išmokas nesutampa su darbo užmokesčio žiniaraščiais, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai (toliau – VSDFV) pateiktais duomenimis. 2021 m. įstaiga patyrė 41 496,32 Eur sąnaudas, 28 561,46 Eur nuostolių, tačiau pelno (nuostolių) ataskaitoje nurodyta, kad sąnaudas sudarė 30 321 Eur, nuostolius – 14 116 Eur. Neatitikimai kartojosi ir 2022 m. įstaigos buhalterinės apskaitos dokumentuose. 2022 m. įstaiga gavo 31 237,68 Eur pajamų, tačiau sąskaitos faktūros išrašytos dėl 15 813,71 Eur, pelno (nuostolių) ataskaitoje nurodytos 31 548 Eur pajamos, o korespondentinėje buhalterinėje sąskaitoje jau 15 795,71 Eur. Įstaigos išrašytose sąskaitose faktūrose nurodyta, kad suteiktos vertimo, tekstų rengimo, teisinės paslaugos, psichologo konsultacijos ir mokymo paslaugos, tačiau įstaiga neturėjo psichologo, tokių paslaugų nepirko. Kai kurios įplaukos gautos iš įstaigos darbuotojų, J. T. motinos, tikėtina grąžinant subsidijų dalį. 2022 m. įstaiga gavo 15 755,66 Eur subsidijų už prastovas ir įdarbinimą. Užimtumo tarnybai įstaiga teikė galimai suklastotas mokėjimo pavedimo kopijas. 2022 m. įstaigos sąnaudos darbo užmokesčiui 2 kartus viršijo gautas pajamas, darbo užmokestis buvo didinamas, nors įstaiga nemokėjo mokesčių, skolos kreditoriams viršijo 60 000 Eur. 2023 m. pradžioje įstaiga su darbuotojais sudarinėjo neteisėtus susitarimus dėl didelių ir neadekvačių priedų, nutraukiant darbo sutartis, išmokėjimo. J. T. organizavo įstaigos netinkamai ir ekonomiškai nenaudingu būdu, o po vadovo pasikeitimo naujoji vadovė I. S. netinkamai organizavo įstaigos veiklą, vedė ją prie bankroto tyčia, galimai klastojo įmonės dokumentus. Įstaigos vadovai neatsakingai valdė ir naudojo įstaigos turtą bei jį nurašydavo. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama priteisti įstaigos neteisėtai gautas subsidijas darbo užmokesčiui, tačiau byla buvo nutraukta. Šiuo metu VMI finansinis reikalavimas patvirtintas įstaigos bankroto byloje.

3.       Suinteresuotas asmuo J. T. su nemokumo administratorės prašymu nesutiko, nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog jis, eidamas įstaigos vadovo pareigas, iššvaistė įstaigos turtą, sudarinėjo ekonomiškai nenaudingus įstaigai sandorius, kuriais įstaiga prie bankroto būtų vedama tyčia. Darbuotojų skaičius didintas pagrįstai, nes tai buvo būtina įstaigos veiklai vykdyti. Įstaigos mokumo klausimas 2020 m. neturi būti vertinamas, nes šalyje 2 kartus buvo paskelbtas karantinas, o įstaiga tuo laikotarpiu priėmė į darbą 2 naujus darbuotojus, pati valstybė finansavo naujų darbuotojų įdarbinimą. Dėl per karantiną įvestų ribojimų įstaiga negalėjo vykdyti veiklos, įgyvendinti planų dėl plėtros. Jei nebūtų apribojimų, įstaiga būtų sėkmingai veikusi, išlaikiusi savo mokumą. Karantino laikotarpiu įstaiga negalėjo atleisti darbuotojų, privalėjo jiems mokėti darbo užmokestį už paskelbtas prastovas. 2020 m. gruodžio mėn. jam išmokėtas didelis darbo užmokestis, kompensuojant už darbą dideliu darbo krūviu, ir už 2020 m. rugpjūčio–lapkričio mėn. laikotarpius, nes buvo dirbama be darbo užmokesčio, įstaiga neturėjo lėšų dėl susiklosčiusios situacijos.

4.       Suinteresuotas asmuo I. S. su nemokumo administratorės prašymu nesutiko, nurodė, kad įstaigos lėšos buvo naudojamos tik su įmonės veikla susijusioms reikmėms, įstaiga nebuvo tyčia privesta prie bankroto. Įstaigos darbuotojų kiekis nebuvo didinamas sistemingai, siekiant bloginti įstaigos finansinę padėtį. Darbuotojų įdarbinimas buvo būtinas įstaigos veiklai vykdyti. Karantino metu įstaiga negalėjo vykdyti veiklos, buvo skelbiamos prastovos, kurias iš dalies kompensavo Užimtumo tarnyba, išmokėdama subsidijas. Pasibaigus karantinui, šalyje galiojo valstybės lygio ekstremalioji situacija visoje šalyje dėl koronaviruso (COVID-19) plitimo grėsmės, todėl įstaiga negalėjo vykdyti veiklos, žymiai sumažėjo gaunamų užklausų, įstaiga negalėjo plėsti veiklos. 2021 m. įstaigos finansiniuose dokumentuose nurodytos pajamos ir veiklos rezultatai tik už kelis mėnesius. Karantino laikotarpiu ir jam pasibaigus, įstaigos vadovei nekilo pareiga inicijuoti įstaigos nemokumo bylą. 2021 m. įstaiga neturėjo pradelstų įsipareigojimų, skolų mokėjimas valstybės biudžetams buvo atidėtas. Susitarimai su darbuotojais dėl priedų skyrimo buvo būtini, siekiant nedidinti įstaigos įsipareigojimų.

 

II.                      Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

 

5.       Panevėžio apygardos teismas 2024 m. vasario 20 d. nutartimi nutarė:

5.1.                      pripažinti LVšĮ Teisės ir psichologijos instituto bankrotą tyčiniu;

5.2.                      nustatyti, kad už tyčinį LVšĮ Teisės ir psichologijos instituto bankrotą yra atsakingi buvę įstaigos vadovai J. T. ir I. S.;

5.3.                      apriboti teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu J. T. – 5 metus, o I. S. – 1 metus.

6.       Teismas nustatė, kad J. T. VšĮ Teisės ir psichologijos instituto vadovu buvo 2019 m. rugpjūčio 20 d.–2022 m. vasario 14 d., I. S. – 2022 m. vasario 15 d.–2023 m. balandžio 19 d. Panevėžio apygardos teismas 2023 m. balandžio 7 d. nutartimi nutarė iškelti įstaigai bankroto bylą, nemokumo administratore paskirti R. Ž. Nutartis įsiteisėjo 2023 m. balandžio 19 d. Įstaigos bankroto byloje patvirtinti 65 456,79 Eur kreditorių finansiniai reikalavimai.

7.       Teismas įvertino, kad 2020 m. įstaiga komercinės ūkinės veiklos beveik nevykdė. 2020 m. įstaiga išrašė sąskaitų už 1 750 Eur už suteiktas teisines ir mokymo paslaugas, tačiau pelno (nuostolių) ataskaitoje už 2020 m. nurodyta, jog įstaiga turėjo 11 906 Eur pajamas. Nėra žinoma, kokiems verslo ar privatiems subjektams galėjo būti suteiktos daugiau nei 10 000 Eur vertės paslaugos, nes tokią sumą pagrindžiančių sąskaitų faktūrų nemokumo administratorei perduota nebuvo, o buvę vadovai procesiniuose dokumentuose tokių aplinkybių nepaaiškino. Pagal pateiktus duomenis 2020 m. įstaiga gavo 2 904,41 Eur pajamas be aiškaus teisinio pagrindo, dalį gautų pajamų grąžino jas sumokėjusiems asmenims. Teismas priėjo išvadą, kad neteisingų apskaitos duomenų apie veiklos pajamas teikimu įstaigos administracija siekė be jokio realaus pagrindo parodyti įstaigos vykdomą veiklą, teigiamus ekonominius veiklos rezultatus, nors tokių nebuvo.

8.       Teismas nustatė, kad 2020 m. įstaiga iš Užimtumo tarnybos gavo 13 381,53 Eur paramos prastovų darbo užmokesčio subsidijavimui ir darbo užmokesčio subsidijavimui. J. T. už 2020 m. rugsėjo mėn. buvo išmokėta 151,75 Eur, nors jam buvo apskaičiuotas tik 12,84 Eur darbo užmokestis, neatskaičius mokesčių. Už 2020 m. spalio mėn. J. T. buvo išmokėta 106,23 Eur, nors apskaičiuotas darbo užmokestis buvo tik 17,12 Eur, neatskaičius mokesčių. J. V. už 2019 m. gruodžio mėn. buvo apskaičiuota 490,74 Eur, tačiau iš Užimtumo tarnybos lėšų jai buvo išmokėta 666,77 Eur. 2020 m. balandžio 15 d. VSDFV buvo pakeisti duomenys į 1 314,47 Eur apskaičiuotą darbo užmokestį, neatskaičius mokesčių. Už 2020 m. birželio–rugpjūčio mėn. J. V. buvo apskaičiuotas 700 Eur darbo užmokestis, neatskaičius mokesčių, nors iš Užimtumo tarnybos jai išmokėta 910 Eur. Siekiant pagrįsti darbuotojams išmokėtą didesnį darbo užmokestį, Užimtumo tarnybai buvo pateikti įstaigos kasos išlaidų orderiai, nors įstaiga grynųjų pinigų neturėjo ir kasos dokumentų nepildė. Galimai grynaisiais pinigais išmokėtos lėšos mokėjimo pavedimais buvo grąžinamos J. T.

9.       Teismo vertinimu, J. T. galimai pelnėsi Užimtumo tarnybos skiriamomis subsidijomis. J. T. sesuo J. T. įstaigoje dirbo iki 2023 m. sausio 1 d., tačiau, Užimtumo tarnybai nebeskyrus subsidijos šios darbuotojos darbo užmokesčiui, jai darbo užmokestis buvo priskaitomas tik 16,51 Eur per mėnesį, neatskaičius mokesčių. Tokia pati situacija buvo ir su G. P. Šioms darbuotojoms darbo užmokestis buvo žymiai didesnis tik tuo laikotarpiu, kol Užimtumo tarnyba mokėjo subsidijas, o vėliau asmenys nebeatliko įstaigoje jokių pareigų. G. P. darbo sutartimis buvo nustatytas ne mažesnis nei 1,05 minimaliosios mėnesinės algos (toliau – MMA) darbo užmokestis, J. T. darbo sutartimi buvo nustatytas 0,1 MMA dydžio atlyginimas už pirmus du darbo mėnesius, o kai darbo užmokestis buvo subsidijuojamas, J. T. buvo apskaičiuotas 1 041 Eur už 2020 m. lapkričio mėn. ir 1 735 Eur už 2020 m. gruodžio mėn. J. T. darbo užmokestis buvo padidintas tik prieš bankroto bylos iškėlimą, nuo 2022 m. spalio 1 d. mokant po 1,5 MMA, o nuo 2022 m. lapkričio 1 d. – po 2 MMA. Užimtumo tarnybos subsidijos buvo pagrindinės įstaigos pajamos 2020 m. J. T. teikdavo Užimtumo tarnybai tikrovės neatitinkančius duomenis, kad gautų išmokas, o gautų išmokų dalį naudojo ne darbo užmokesčiui sumokėti, tačiau kitoms įstaigos reikmėms. Darbuotojams darbo užmokestis buvo mokamas ne pagal jų atliekamą darbą, o pagal Užimtumo tarnybos skirtas subsidijas, kurias nutraukus, darbo užmokestis mažinamas arba darbo santykiai nutraukiami.

10.       Teismas nustatė, kad 2020 m. įstaigoje vidutiniškai dirbo 2,25 darbuotojų. J. V. priimta į darbą Užimtumo tarnybos teikimu nuo 2019 m. gruodžio 5 d., kitas darbuotojas 2020 m. buvo J. T. 2020 m. spalio mėn. J. T. pateikė Užimtumo tarnybai prašymą dėl darbuotojų darbo užmokesčio kompensavimo VMI paskelbtam mokesčių mokėtojui, nukentėjusiam dėl COVID-19 (koronaviruso infekcijos). 2020 m. lapkričio mėn. įstaigoje buvo įdarbintos dar dvi darbuotojos, įskaitant J. T. seserį J. T. 2020 m. antroje pusėje įstaigos veikla buvo realiai nevykdoma, įstaiga pripažinta nukentėjusi nuo COVID-19, todėl nebuvo ekonomiškai pagrįsto poreikio naujų darbuotojų priėmimui, tačiau įstaigos vadovas J. T. veikė priešingai, papildomai priėmė į darbą dar dvi darbuotojas, pasikėlė sau darbo užmokestį nuo 17,12 Eur iki 4 637 Eur, padidino darbo užmokestį J. V. nuo 700 Eur iki 2 428 Eur ir kreipėsi į Užimtumo tarnybą dėl subsidijos skyrimo. Už 2020 m. lapkričio–gruodžio mėn. įmonė išrašė sąskaitų faktūrų už suteiktas mokymo ir teisines paslaugas tik už 410 Eur, iš šios sumos 300 Eur dydžio sąskaita buvo išrašyta kitai J. T. valdomai ir atstovaujamai VšĮ Centrinis vertimo biuras. Taigi, darbo užmokestis darbuotojams buvo nustatomas ne nuo jų atliekamo darbo rezultatų ir gautų pajamų, tačiau nuo Užimtumo tarnybos skiriamų dotacijų dydžio ir laikotarpių, todėl teismas priėjo išvadą, kad VšĮ Teisės ir psichologijos institutas realiai veiklos nevykdė, o tik „įsisavindavo“ Užimtumo tarnybos skirtas lėšas.

11.       Teismas nustatė, kad per 2020 m. įstaiga darbuotojams darbo užmokesčiui bendrai apskaičiavo 26 710,66 Eur, o išmokėtina suma darbuotojams, atskaičius mokesčius, 16 079,85 Eur. Taigi, darbo vietų sąnaudos per 2020 m. sudarė 27 183,46 Eur, nes prie apskaičiuotino darbo užmokesčio pridedamas 1,77 proc. mokestis VSDFV, kurį moka darbdavys už darbuotojus pagal neterminuotas darbo sutartis. 2020 m. darbo užmokesčiui patirtos sąnaudos buvo daugiau nei 9 kartus didesnės nei pagal banko išraše nurodytus duomenis įstaiga 2020 m. gavo pajamų (2 904,41 Eur) iš savo veiklos. Taigi, įstaigos veiklos organizavimas ir vykdymas buvo nukreiptas „įsisavinti“ lėšas iš Užimtumo tarnybos, kitų institucijų skiriamų piniginių lėšų, o ne gauti pajamas iš įstaigos veiklos.

12.       Teismas nurodė, kad įstaigos 2020 m. pelno (nuostolių) ataskaitoje nurodytos 21 412 Eur sąnaudos neatitinka buhalterinės apskaitos dokumentų, pagal kuriuos įstaiga patyrė 33 123,36 Eur sąnaudas. Įstaigos 2020 m. aiškinamajame rašte nurodyta, kad 24 391 Eur darbo užmokesčio sąnaudos ir 430 Eur socialinio draudimo sąnaudos yra apskaitytos paslaugų teikimo savikainoje ir veiklos sąnaudose, tačiau veiklos sąnaudos nesutampa su apskaičiuotu darbo užmokesčiu. Pelno (nuostolių) ataskaitoje nurodyta, kad įstaigos nuostoliai 2020 m. sudarė 9 506 Eur, tačiau pagal pirminius buhalterinės apskaitos dokumentus įstaiga patyrė 30 221,95 Eur nuostolius. 2020 m. balanso duomenimis įstaiga turėjo trumpalaikio turto už 2 045 Eur, iš kurių tik 149 Eur sudarė piniginės lėšos, ir turėjo 11 464 Eur finansinių įsipareigojimų. Nuo 2020 m. vasario 26 d. įstaigos banko sąskaitai jau buvo taikomi apribojimai ir VSDFV naudai buvo nuskaitomos lėšos per Piniginių lėšų apribojimų informacinę sistemą (toliau – PLAIS). 2020 m. gruodžio 31 d. įstaiga nebeturėjo apyvartinių lėšų veiklai vykdyti.

13.       Teismas priėjo išvadą, kad įstaiga jau 2020 m. pabaigoje buvo nemoki, negalėjo vykdyti savo prievolių, nes jos turimas trumpalaikis turtas sudarė 2 045 Eur ir buvo beveik 6 kartus mažesnis už įstaigos turimus trumpalaikius įsipareigojimus, kurie sudarė 11 464 Eur, įstaigos įsipareigojimai viršijo turimą turtą daugiau nei 5 kartus, todėl buvo pakankamas pagrindas inicijuoti nemokumo bylos iškėlimą. J. T. netinkamai organizavo veiklą, įstaigai esant nukentėjusiai nuo COVID-19, priėmė į darbą papildomus darbuotojus, kurių vienas iš jų yra jo paties sesuo, nustatė neproporcingai didelį atlygį už neatliktus darbus, nepagrįstai padidino darbo užmokestį darbuotojams, prieš kreipiantis į Užimtumo tarnybą dėl paramos suteikimo, gautą subsidijų dalį mokėjo ne darbuotojų darbo užmokesčiui, tačiau kitoms ir savo reikmėms. Įstaigos pajamos buvo 9 kartus mažesnės nei įstaiga turėjo sąnaudų darbuotojų darbo užmokesčiui mokėti, todėl tai patvirtina, kad darbuotojai įstaigoje buvo įdarbinti, siekiant gauti subsidijas iš Užimtumo tarnybos. J. T., įstaigai esant nemokiai, nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau prisiėmė riziką ir tęsė veiklą.

14.       Teismas nustatė, kad 2021 m. įstaiga į banko sąskaitą gavo 12 934,86 Eur pajamų už suteiktas paslaugas, tačiau išrašė sąskaitas faktūras už 17 422,36 Eur vertimo, tekstų rengimo, teisines ir mokymo paslaugas. Įstaigos 2021 m. pelno (nuostolių) ataskaitoje nurodyta, kad pajamos sudarė 16 205 Eur. Korespondentinėje buhalterinėje sąskaitoje nurodyta, kad pajamos sudarė 13 220 Eur. Teismas priėjo išvadą, kad įstaigos buhalterinė apskaita buvo tvarkoma netinkamai ir aplaidžiai, nes nesutampa nurodytos pajamų sumos.

15.       Teismas nustatė, kad 2021 m. įstaiga iš Užimtumo tarnybos pagal J. T. prašymus gavo 22 083,61 Eur subsidiją už prastovas ir įdarbinimą. Darbuotojos J. V. darbo užmokesčiui subsidijuoti lėšos buvo skiriamos iki 2021 m. birželio 30 d. Nuo 2021 m. liepos 1 d. J. V. jau buvo priskaitomas tik 16,51 Eur darbo užmokestis, neatskaičius mokesčių, nors 2020 m. gruodžio mėn. jai buvo apskaičiuotas 2 428 Eur darbo užmokestis. J. T. savo darbo užmokestį nuo 1 733,40 Eur, apskaičiuotą už 2021 m. gegužės mėn., 2021 m. rugpjūčio mėn. susimažino iki 16,51 Eur. J. R. už 2021 m. lapkričio mėn. apskaičiuotas ir iš Užimtumo tarnybos kompensuojamas 1 926 Eur darbo užmokestis 2022 m. sausio mėn. buvo sumažintas iki 730 Eur. Užimtumo tarnybai nebeteikus subsidijos darbo užmokesčiui, darbuotojai E. V. ir A. M. buvo atleisti iš darbo, todėl, teismo vertinimu, nurodyti darbuotojai realiai darbo funkcijų neatliko, o darbo sutartys su jais buvo sudarytos, siekiant pasinaudoti galimybe gauti lėšas iš Užimtumo tarnybos.

16.       Teismas nustatė, kad 2021 m. įstaigoje vidutiniškai dirbo 4,3 darbuotojų. 2021 m. rugsėjo mėn. Užimtumo tarnybos teikimu buvo įdarbinti trys nauji darbuotojai. Nuo 2021 m. sausio 4 d. įstaigoje buvo paskelbtos prastovos J. V. ir J. T. Darbuotojams buvo nustatyta apmokėti proporcingai už prastovos valandas, taikant 963 Eur dydžio prastovos mėnesinį dydį. J. T. buvo paskelbta dalinė prastova nuo 2021 m. sausio 19 d., dirbant vieną valandą per savaitę. Už 2021 m. sausio–vasario mėn. J. T. buvo apskaičiuotas 1 926 Eur darbo užmokestis, o tai neatitinka įstaigoje priimto paties J. T. įsakymo. 2021 m. balandžio 27 d. J. T. priėmė dar vieną įsakymą, kuriame pakeitė savo dalinės prastovos tvarką. Įsakyme nurodyta, kad buhalterijai pavedama apskaičiuoti J. T. atlygį už prastovą, taikant 963 Eur dydžio prastovos mėnesinį dydį, taip pat nustatyta, jog nuo 2021 m. gegužės 3 d. J. T. dirbs 2 val. per dieną ir vieną dieną per savaitę. Tokiu būdu už 8 valandas per 2021 m. gegužės–birželio mėn. J. T. buvo apskaičiuotas 1 733,40 Eur darbo užmokestis, neatskaičius mokesčių. Subsidija J. T. darbo užmokesčiui kompensuoti buvo mokama iki 2021 m. birželio 30 d., o nuo 2021 m. liepos mėn. J. T. buvo nustatytas 67,41 Eur atlygis, kuris kitais mėnesiais buvo dar labiau sumažintas. Analogiška situacija buvo ir su J. V., kuriai subsidija buvo mokama iki 2021 m. birželio 30 d., o už 2021 m. liepos mėn. jai buvo apskaičiuotas tik 4,04 Eur darbo užmokestis. J. R. taip pat nuo 2021 m. gruodžio mėn. buvo daugiau nei 3 kartus sumažintas darbo užmokestis, kai Užimtumo tarnyba nebeskyrė subsidijos. Teismas priėjo išvadą, kad įstaigos darbuotojų darbo užmokesčio dydį lėmė ne jų atliekamo darbo poreikis ir kiekis, o Užimtumo tarnybos skiriamos lėšos.

17.       Teismas nustatė, kad įstaiga 2021 m. darbuotojams darbo užmokesčiui bendrai apskaičiavo 33 081,53 Eur, o išmokėtina suma darbuotojams, atskaičius mokesčius, sudarė 19 503,19 Eur, darbo vietų sąnaudos per 2021 m. sudarė 33 667,03 Eur. Taigi, vien darbo užmokesčiui skirta daugiau nei 2,5 karto didesnė suma nei pagal banko išraše nurodytus duomenis įstaiga 2021 m. gavo pajamų (12 434,86 Eur) iš savo veiklos.

18.       Teismas priėjo išvadą, kad 2020–2021 m. darbuotojams darbo užmokestis buvo didinamas tik tuo laikotarpiu, kuomet Užimtumo tarnyba skirdavo lėšų darbo užmokesčiui subsidijuoti, o vėliau darbuotojai arba buvo atleidžiami iš darbo, arba darbo užmokestis žymiai sumažinamas. J. T. galimai klastojo mokėjimo pavedimų kopijas ir galimai suklastotus dokumentus teikė Užimtumo tarnybai kaip įrodymą, kad darbuotojams yra mokamas darbo užmokestis. Užimtumo tarnybai buvo pateiktas 2021 m. rugsėjo 29 d. galimai suklastotas banko išrašas dėl 1 157,46 Eur išmokėjimo E. V., 2021 m. spalio 31 d. galimai suklastotas banko išrašas dėl 2 000 Eur išmokėjimo E. V., 2021 m. rugsėjo 29 d. galimai suklastotas banko išrašas dėl 1 100,07 Eur išmokėjimo A. M., 2021 m. lapkričio 7 d. galimai suklastotas banko išrašas dėl 1 100,07 Eur išmokėjimo A. M., 2021 m. spalio 26 d. galimai suklastotas banko išrašas dėl 2 000 Eur išmokėjimo J. R. Jeigu administracijos vadovas J. T. būtų pateikęs tikrą informaciją Užimtumo tarnybai, kad darbo užmokestis darbuotojams nemokamas tinkamai ir laiku, Užimtumo tarnyba nebūtų skyrusi subsidijų, o jau paskirtas subsidijas būtų nutraukusi. Tokiais savo galimais nusikalstamais veiksmais – dokumentų galimu klastojimu – J. T. siekė gauti didesnę paramą ir ją gavo.

19.       Teismas nustatė, kad pagal 2021 m. įstaigos pelno (nuostolių) ataskaitą įstaiga patyrė 30 321 Eur sąnaudas, tačiau jos neatitinka buhalterinės apskaitos dokumentų, pagal kuriuos įstaiga patyrė 41 496,32 Eur sąnaudas. Aiškinamajame rašte už 2021 m. nurodyta, kad 35 693 Eur darbo užmokesčio sąnaudos ir 632 Eur socialinio draudimo sąnaudos yra apskaitytos paslaugų teikimo savikainoje ir veiklos sąnaudose, tačiau veiklos sąnaudos (30 321 Eur) nesutampa su apskaičiuotu darbo užmokesčiu. Pelno (nuostolių) ataskaitoje nurodyta, kad įstaigos nuostoliai sudarė 14 116 Eur, tačiau pagal pirminius buhalterinės apskaitos dokumentus įstaiga patyrė 28 561,46 Eur nuostolius.

20.       Teismas nustatė, kad įstaiga 2021 m. balanso duomenimis turėjo trumpalaikio turto už 5 253 Eur, iš šios sumos 3 095 Eur sudarė ilgalaikis turtas, o 2 158 Eur trumpalaikis turtas, iš jo piniginės lėšos sudarė 181 Eur, o finansinių įsipareigojimų kreditoriams turėjo už 28 788 Eur sumą, t. y. įsipareigojimai viršijo įstaigos turimą turtą beveik 6 kartus, o skolos kreditoriams tik didėjo. 2021 m. gruodžio 31 d. įsiskolinimas VSDFV sudarė 6 660,85 Eur ir 8,32 Eur delspinigių. Pradelstas įsiskolinimas kreditorei VMI sudarė 3 448,25 Eur. Nuo 2021 m. spalio 16 d. nebuvo mokamas darbo užmokestis darbuotojai E. V., įstaigos finansinė situacija prastėjo. 2021 m. įstaigos pajamos nedengė net pusės darbuotojų darbo užmokesčio ir su juo susijusių mokėtinų mokesčių, tačiau nepaisant to, darbo užmokestis buvo didinamas, priimami nauji darbuotojai, todėl teismas priėjo išvadą, kad J. T. netinkamai organizavo įstaigos veiklą ir vedė ją prie bankroto, o darbuotojai buvo įdarbinami siekiant gauti subsidijas iš Užimtumo tarnybos. Įstaigos vadovas veiklą organizavo netinkamai ir ekonomiškai nenaudingu būdu. Netinkami ir neteisėti įstaigos vadovo veiksmai nulėmė tolesnį nemokios įstaigos finansinės padėties blogėjimą.

21.       Teismas nustatė, kad 2022 m. įstaiga į banko sąskaitą už suteiktas paslaugas gavo 31 237,68 Eur pajamų, nors įstaiga išrašė sąskaitas faktūras dėl 15 813,71 Eur. Įstaigos pelno (nuostolių) ataskaitoje nurodyta, kad pajamas sudarė 31 548 Eur, t. y. nurodyta suma beveik sutampa su gautomis įplaukomis į banko sąskaitą. Korespondentinėje buhalterinėje sąskaitoje nurodyta, kad pajamos sudarė 15 795,71 Eur, o išrašytose sąskaitose faktūrose nurodoma, jog suteiktos vertimo, tekstų rengimo, teisinės paslaugos, psichologo konsultacijos ir mokymo paslaugos. Įstaiga neturėjo įdarbinusi psichologo ir nepirko psichologinių paslaugų, kurias galėjo parduoti. Kai kurios pajamos kelia abejonių, kad buvo apmokamos už kokias nors suteiktas paslaugas, pavyzdžiui, A. T. (J. T. motina) per 2022 m. sumokėjo įstaigai 3 800 Eur, tačiau nėra žinoma, kokios paslaugos jai buvo suteiktos. A. C., atskaičius jam grąžintas sumas, pervedė įstaigai 654,03 Eur, tačiau nėra žinoma, kodėl šis asmuo mokėjo įstaigai, kurioje buvo įdarbintas ir kuri jam neapskaičiavo, bet nemokėjo darbo užmokesčio už 2022 m. Iš E. V., dirbusios įstaigoje nuo 2021 m. rugsėjo 1 d. iki 2021 m. lapkričio 30 d., taip pat buvo gauti 697 Eur. Teismas priėjo išvadą, kad įstaigos darbuotojai galimai grąžindavo sutartą darbo užmokesčio (subsidijos) dalį.

22.       Teismas nustatė, kad 2022 m. įstaiga iš Užimtumo tarnybos gavo 15 755,66 Eur subsidiją už prastovas ir įdarbinimą. Prašymus ir kitus dokumentus Užimtumo tarnybai 2021 m. teikė administracijos vadovai J. T. ir I. S. I. S., kaip ir buvęs vadovas J. T., teikė Užimtumo tarnybai galimai suklastotas mokėjimo pavedimų kopijas. Per 2022 m. Užimtumo tarnybai buvo pateikti trys tikrovės neatitinkantys dokumentai, kuriuose nurodyta, kad 2022 m. rugpjūčio 10 d. įstaiga iš banko sąskaitos išmokėjo J. V. 996,73 Eur, 2022 m. spalio 10 d. ir 2022 m. spalio 25 d. (2 kartus) dar po 996,73 Eur. 2022 m. lapkričio 9 d. ir 2022 m. lapkričio 21 d. Užimtumo tarnybai pateiktos galimai suklastotos mokėjimo pavedimo kopijos A. T. dėl 2 440,98 Eur. Nemokumo administratorei patikrinus nurodytus banko sąskaitos išrašus, tokių mokėjimų nei J. V., nei A. T. nebuvo rasta. Nurodyti mokėjimai Užimtumo tarnybai buvo reikalingi, siekiant gauti subsidijas už įdarbinimą ir prastovas, nes įstaiga turėjo mokėti darbuotojui tam tikro dydžio darbo užmokesčio dalį.

23.       Teismas nustatė, kad 2022 m. įstaigoje vidutiniškai dirbo 6,2 darbuotojų. 2022 m. rugpjūčio 3 d. Užimtumo tarnybos teikimu įstaigoje buvo įdarbinta J. T. motina A. T. Užimtumo tarnyba nuo 2022 m. rugpjūčio 3 d. iki 2022 m. lapkričio 30 d. subsidijavo 50 proc. A. T. darbo užmokesčio dalį. J. V.  buvo įdarbinta Užimtumo tarnybos teikimu nuo 2022 m. sausio 28 d.

24.       Teismas nustatė, kad nemokumo administratorei perduotuose darbo užmokesčio žiniaraščiuose nurodyti duomenys neatitinka duomenų, pateiktų VSDFV. Įstaiga per 2022 m. darbuotojams darbo užmokesčiui bendrai apskaičiavo 72 793,26 Eur, o išmokėtina suma darbuotojams, atskaičius mokesčius, sudarė 43 741,97Eur, t. y. darbo vietų sąnaudos per 2022 m. sudarė 74 081,68 Eur. Taigi, vien darbo užmokesčiui išmokėti įstaiga per 2022 m. patyrė 74 081,68 Eur sąnaudas, o tai yra daugiau nei 2 kartus didesnė suma nei pagal banko išraše nurodytus duomenis įstaiga gavo pajamų iš savo veiklos.

25.       Teismas nustatė, kad pagal įstaigos 2022 m. pelno (nuostolių) ataskaitą sąnaudos sudarė 72 006 Eur, tačiau vien darbo užmokesčio sąnaudos viršija nurodytą sumą, o įstaiga turėjo ir kitų veiklos sąnaudų, todėl pelno (nuostolių) ataskaitoje nurodytos sąnaudos negali būti laikomos teisingomis. 2022 m. pabaigoje darbo užmokestis darbuotojams buvo padidintas. Nuo 2022  m. vasario 22 d. administracijos vadovės pareigas ėjo I. S., todėl, būdama įstaigos finansininke, turėjo suprasti ir suprato labai sudėtingą įstaigos finansinę padėtį, planavo kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo. I. S. žinojo, kad įstaigos bankroto atveju darbuotojų reikalavimai bus patenkinami iš Garantinio fondo lėšų, todėl darbuotojams be realaus pagrindo buvo didinamas darbo užmokestis, o nuo apskaičiuotų padidintų darbo užmokesčio sumų nebuvo mokami mokesčiai, nes įstaiga juos mokėti neturėjo finansinių galimybių. Pagal buhalterinės apskaitos dokumentus įstaiga patyrė 75 558,59 Eur sąnaudas. Pelno (nuostolių) ataskaitoje nurodyta, kad įstaigos nuostoliai 2022 m. sudarė 40 458 Eur, tačiau pagal pirminius buhalterinės apskaitos dokumentus įstaiga patyrė 44 320,91 Eur nuostolius.

26.       Teismas nustatė, kad pagal 2022 m. balanso duomenis įstaiga turėjo trumpalaikio turto už 1 981 Eur, iš šios sumos piniginės lėšos sudarė 2 Eur, įsipareigojimai sudarė 65 975 Eur dydžio finansinių įsipareigojimų, t. y. įsipareigojimai viršijo turtą daugiau nei 33 kartus, skolos kreditoriams itin didėjo. Teismas priėjo išvadą, kad tiek I. S., tiek J. T. elgėsi priešingai įprastai verslo praktikai ir logikai, abu netinkamai organizavo įstaigos veiklą ir akivaizdžiai vedė įstaigą prie bankroto, abu tyčia galimai klastojo dokumentus siekdami gauti paramą iš Garantinio fondo lėšų, nuo dirbtinai padidinto darbo užmokesčio nebuvo mokami mokesčiai, darbuotojai be ekonominės logikos buvo įdarbinami ne darbo funkcijų atlikimui, o siekiant gauti išmokas – subsidijas iš Užimtumo tarnybos.

27.       Teismas konstatavo, kad J. T., įvertinęs gaunamas pajamas iš įstaigos veiklos ir darbuotojams tenkančias sąnaudas, jau 2020–2021 m., o I. S. 2022 m. turėjo inicijuoti darbuotojų skaičiaus mažinimą (darbuotojų atleidimus) ir ieškoti būtų didinti įstaigas žinomumą, teikiamų paslaugų pardavimus, o darbuotojų optimalų skaičių vertinti pagal turimų darbų apimtis, tačiau nurodytų veiksmų neatliko, dėl ko įstaiga ir jos kreditoriai patyrė nuostolius. Kreditorių pareikšti finansiniai reikalavimai sudaro 63 766,29 Eur. Įstaigos nemokumą lėmė jos vadovų priimti sprendimai, ekonomiškai nenaudingi ir nuostolingi, įstaigai realiai nevykdant komercinės veiklos arba ją vykdant tik simboliškai, pernelyg didelis darbuotojų darbo užmokestis pagal galimai suklastotus mokėjimo dokumentus Užimtumo tarnybai, siekiant gauti paramą.

28.       Teismas nustatė, kad 2023 m. sausio 16 d., įstaigai esant akivaizdžiai nemokiai, neturint apyvartinių lėšų ir turto, I. S. su įstaigos dalininku J. T. pasirašė susitarimą dėl 12 792,35 Eur priedo dalininkui išmokėjimo, kuriame numatyta, kad sumažėjus darbų apimčiai, įstaigos administracija nusprendė atlikti struktūrinius pertvarkymus ir sumažinti darbuotojų skaičių, šaliu susitarimu nutraukti 2022 m. rugsėjo 30 d. darbo sutartį 2023 m. sausio 31 d., išmokant J. T. 2 940 darbo užmokestį už 2023 m. sausio mėn., 12 792,35 Eur priedą ir 1 113,54 Eur kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas. J. T., žinodamas, kad įstaigos vadovė I. S. pateikė pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo ir niekas neatstovaus įstaigos interesų (I. S. tuo metu buvo nedarbinga, kreipėsi į Darbo ginčų komisiją dėl susitarime numatytų sumų priteisimo. Valstybinės darbo inspekcijos Darbo ginčų komisijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VDI DGK) 2023 m. balandžio 12 d. sprendimu darbo byloje Nr. APS-118-6175/2023 patenkino J. T. reikalavimus. Panevėžio apygardos teismas 2023 m. liepos 31 d. nutartimi nutarė savo iniciatyva pripažinti negaliojančiais nuo sudarymo momento įstaigos 2022 m. gruodžio 30 d. įsakymą dėl 12 792,35 Eur priedo skyrimo ir 2023 m. sausio 16 d. susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu dalyje dėl 12 792,35 Eur priedo išmokėjimo. Lietuvos apeliacinis teismas 2023 m. spalio 10 d. nutartimi nutarė palikti Panevėžio apygardos teismo 2023 m. liepos 31 d. nutartį nepakeistą.

29.       Teismas nustatė, kad įstaiga 2023 m. sausio 16 d. sudarė susitarimą su A. C. dėl darbo sutarties nutraukimo nuo 2023 m. sausio 31 d. šalių susitarimu ir išmokėti 2 562 Eur darbo užmokestį už 2023 m. sausio mėn., 12 810 Eur išeitinę kompensaciją ir 2 360,52 Eur kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas. Panevėžio apygardos teismas 2023 m. lapkričio 28 d. nutartimi nutarė pripažinti nurodytą susitarimą niekiniu ir negaliojančiu nuo sudarymo momento ir atsisakė patvirtinti A. C. 16 368,05 Eur finansinį reikalavimą, nes susitarimas buvo be pagrindo finansiškai naudingas išimtinai A. C., susitarimu be loginio, teisinio ir ekonominio pagrindo nepagrįstai buvo sukurtas A. C. finansinis reikalavimas, kuris būtų galimai patenkintas iš Garantinio fondo išmokų, įstaigos vadovė tokios galimybės neturėjo, puikiai suvokė blogą finansinę situaciją, 2023 m. sausio 31 d. inicijuodama kreditorių susirinkimo sušaukimą, siekiant pradėti neteisminį įstaigos bankrotą.

30.       Teismas nustatė, kad I. S., būdama pateikusi pareiškimą Panevėžio apygardos teismui dėl bankroto bylos įstaigai iškėlimo, Klaipėdos apylinkės teismo nagrinėtoje civilinėje byloje, būdama byloje trečiuoju asmeniu, pasiūlė bylos šalims sudaryti taikos sutartį, įstaigai prisiimant visus šalių įsipareigojimus. Kitos šalys, nežinodamos apie pateiktą pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo teismui, sutiko sudaryti taikos sutartį. Taikos sutartimi įstaiga prisiėmė įsipareigojimus sumokėti R. Š. jo turėtas 1 200 Eur bylinėjimosi išlaidas, taip pat įsipareigojo sumokėti VšĮ Lietuvos verslo kolegija“ 1 263,63 Eur, 14 Eur bylinėjimosi išlaidas, 500 Eur už advokato paslaugas. Teismas byloje patvirtino taikos sutartį ir nutartis įsiteisėjo.

31.       Teismas nustatė įstaigos vadovei 2023 m. lapkričio 24 d. nutartimi I. S. buvo paskirta bauda už įstaigos turto ir dokumentų neperdavimą nemokumo administratorei. I. S. perdavė tik mažą dalį įstaigos turto (2 pozicijas iš 17), todėl teismas priėjo išvadą, kad nuo pat savo darbo pradžios iki bankroto bylos iškėlimo netinkamai rūpinosi įstaigai priklausančio turto apskaitą bei turto išsaugojimu.

32.       Teismas padarė išvadą, kad įstaiga, būdama nemoki ir turėdama vykdytinų finansinių įsipareigojimų darbuotojams, mokestinių prievolių, lėšas ir turtą naudojo ne įstaigos veikloje reikalingoms reikmėms (mokesčių, atlyginimų darbuotojams mokėjimas). Lėšos buvo naudojamos, perkant įvairų turtą: daigus, gėles, žemių substratus, vazonus, kepsnines, sodo baldus, vejapjoves ir kitokį turtą, kuris niekaip nebuvo reikalingas įstaigos veikloje. Įstaigos lėšomis taip pat buvo įsigyjamos kelionės, lėktuvo bilietai, nors joks darbuotojas į komandiruotes nebuvo siunčiamas.

33.       Teismas nustatė, kad J. T. yra dalininkas ir buvęs VšĮ Centrinio vertimo biuro vadovas. Panevėžio apygardos teismas 2022 m. sausio 10 d. nutartimi iškėlė VšĮ Centriniam vertimo biurui bankroto bylą, 2023 m. birželio 12 d. nutartimi pripažino šios įstaigos bankrotą tyčiniu, o atsakingais asmenimis už tyčinį bankrotą buvusius vadovus G. R. ir J. T. Lietuvos apeliacinis teismas 2023 m. liepos 27 d. nutartimi paliko pirmosios instancijos teismo 2023 m. birželio 12 d. nutartį nepakeistą. Nurodytoje byloje konstatuota, kad VšĮ Centrinio vertimo biuro vadovai 2019–2021 m. siekė gauti paramos subsidijas ne tik iš Ekonomikos ir inovacijų ministerijos ir Užimtumo tarnybos, tačiau įstaigai realiai bankrutavus, bankroto proceso metu gauti iš Garantinio fondo lėšas, iš kurių mokamos išmokos darbuotojams, kurių nesumokėjo bankrutuojantis darbdavys, t. y. VšĮ „Centrinis vertimo biuras“. J. T. bankroto bylos iškėlimą inicijavo 2021 m. gruodžio 15 d., t. y. po dviejų metų nuo realaus įstaigos bankroto 2019–2020 m. Buvusių vadovų pasirinkta veiklos organizavimo taktika buvo nukreipta ne į veiklos optimizavimą, realaus darbuotojų poreikio įvertinimą, atsižvelgiant į atliktinų darbų apimtis, o buvo kryptingas siekis pasinaudoti subsidijomis iš Ekonomikos ir inovacijų ministerijos ir Užimtumo tarnybos bei iš Garantinio fondo skiriamų lėšų bankroto proceso metu.

34.       Teismas nustatė, kad J. T. beveik tuo pačiu metu vykdė veiklą dviejose viešosiose įstaigose (VšĮ Centriniame vertimo biure 2014–2023 m. laikotarpiu, VŠĮ Teisės ir psichologijos institute 2019–2023 m. laikotarpiu. Įstaigos buvo valdomos identiškai, darbuotojams mokėtiną didžiausią darbo užmokesčio dalį sudarydavo Užimtumo tarnybos skirtos subsidijos, nes abiejų įstaigų veiklos pajamos buvo daug mažesnės nei darbuotojams apskaičiuojamo darbo užmokesčio dalis, įstaigose buvo įdarbinta dalis tų pačių darbuotojų (J. T., A. T., I. S., A. C.), buvo bendras akivaizdžiai kryptingas siekis pasinaudoti subsidijomis iš Ekonomikos ir inovacijų ministerijos, Užimtumo tarnybos, o neišvengiamo bankroto atveju – iš Garantinio fondo skiriamų lėšų bankroto proceso metu. Abiejų įstaigų veiklos organizavimas prieštaravo atsakingo verslo sprendimams, nebuvo priimti būtini sprendimai dėl optimalaus darbuotojų skaičiaus pagal turimas darbo apimtis ir darbuotojų poreikį, siekiant sukurti pridėtinę vertę generuojančius verslo subjektus, o ne išmokas iš valstybės struktūrinių fondų „įsisavinančius“ subjektus.

35.       Teismas padarė išvadą, kad įstaigos bankroto situacija buvo pasiekta ne dėl verslo nesėkmių ar su COVID-19 taikytais apribojimais verslui, o įstaigos vadovams nesiėmus priimti būtinų sprendimų dėl optimalaus darbuotojų skaičiaus pagal turimas darbo apimtis ir darbuotojų poreikį, siekiant sukurti pridėtinę vertę generuojančią įstaigą, o ne vykdyti veiklą gaunant išmokas iš valstybės fondų, o neišvengiamo bankroto atveju tenkinti padidintus darbuotojų reikalavimus iš Garantinio fondo skiriamų lėšų. Įstaigos buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai, nes tiek J. T., tiek I. S. galimai klastojo įstaigos finansinius dokumentus, juos teikė Užimtumo tarnybai siekiant gauti subsidijas. 2022 m. esant aiškiai situacijai dėl neišvengiamo bankroto, I. S. įstaigos veiklą organizavo taip, jog neliktų lėšų atsiskaitymui su kreditoriais, o didelės sumos darbo užmokesčio būtų išmokėtos įstaigos darbuotojams iš valstybės skirtų pinigų, todėl teismas pripažino įstaigos bankrotą tyčiniu pagal Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 70 straipsnio 1 dalį ir 2 dalies 3 punktą.

36.       Teismas įvertinęs, kad I. S. įstaigoje dirbo daugiau kaip metus, jog šios įstaigos steigėjas ir veiklos modelio organizatorius buvo J. T., nutarė apriboti I. S. 1 metus, o J. T. 5 metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu.

37.       Teismas nutarė netenkinti J. T. ir I. S. prašymų atnaujinti bylos nagrinėjimą, nes galiojantis teisinis reglamentavimas nenumato būtinybės prašymą pripažinti bankrotą tyčiniu nagrinėti žodinio proceso tvarka, tačiau numato teismo pareigą informuoti suinteresuotus asmenis apie tokį prašymą ir pasiūlyti pateikti atsiliepimus į tokį prašymą. Byla buvo išnagrinėta žodinio proceso tvarka, buvę įstaigos vadovai pateikė teismui atsilepimus į pareiškimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, kuriame plačiai išdėstė savo nesutikimus dėl nemokumo administratorės prašymo pripažinti įstaigos bankrotą tyčiniu, t. y. teismui buvo pateikta ir žinoma suinteresuotų asmenų pozicija. Teismas nenustatė naujų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai arba poreikio naujai ištirti įrodymus.

 

III.                      Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

 

38.       Suinteresuotas asmuo J. T. atskiruoju skundu prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2024 m. vasario 20 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – atmesti LVšĮ Teisės ir psichologijos instituto nemokumo administratorės pareiškimą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

38.1.                      Apeliantas įstaigos vardu nesudarė sandorių, kurių vykdymas reikštų nepagrįstai didelę finansinę naštą įstaigai, taip pat nebuvo atliekami veiksmai, kuriais siekiama sužlugdyti įstaigą ir perkelti jos veiklą į kitą tų pačių ar susijusių asmenų naujai įsteigtą įmonę. Apelianto susitarimas su įstaiga buvo sudarytas, kaip su darbuotoju, jis nežinojo, kad įstaigos vadovė inicijavo bankroto bylos iškėlimą. Apeliantas, kaip darbuotojas, taip pat turėjo teisę kreiptis į darbo ginčų komisiją, kurios sprendimas vėliau buvo panaikintas ir nesukėlė įstaigai nuostolių. Analogiška situacija, kuri buvo naudinga išimtinai įstaigai, susidarė ir su A. C. Įstaiga prie bankroto nebuvo privesta tyčia, t. y. bankrotą nulėmė verslo nesėkmė, COVID-19 pandemija ir su tuo susijusios pasekmės, veiklų draudimai, ribojimai, sumažėjusios pajamos, užsitęsę ginčai ir pan.

38.2.                      Neįrodyta, kad apeliantas savo galimu veikimu ar neveikimu iššvaistė įstaigos turtą, sąmoningai ir sistemingai sudarė itin didelio masto ir vertės ekonomiškai nenaudingus įstaigai sandoriai ar priėmė kitus itin nuostolingus ir ekonomiškai nenaudingus įstaigos sprendimus, kuriais įstaiga  prie bankroto vedama tyčia.

38.3.                      Teismas nenustatė įmonės nemokumo pradžios momento ir vadovų pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, taip pat dėl kokių konkrečių veiksmų vadovai galėtų būti atsakingi dėl galimo tyčinio bankroto ar galimo pavėluoto kreipimosi į teismą iškelti bankroto bylą. Karantino metu įstaigos mokumas nebuvo vertinamas, įmonių vadovams buvo atidėta pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, todėl ir teismas neturėjo nustatyti nemokumo pradžios šalyje įvesto karantino metu.

38.4.                      Teismas, spręsdamas dėl įstaigos finansinės situacijos 2020 m., turėjo vadovautis Juridinių asmenų registrui pateiktais finansinės atskaitomybės dokumentais. Aplinkybė, kad paskutinė įstaigos vadovė neperdavė dalies įstaigos dokumentų, nereiškia, jog teismas turėjo vadovautis įstaigos išrašytomis sąskaitomis faktūromis. Galimai nemokumo administratorei buvo perduoti sąskaitų faktūrų juodraščiai ar netikslios sąskaitos, kurios vėliau galėjo būti taisomos. Trūkstamų dokumentų nemokumo administratorė nereikalavo, o apeliantas negali būti atsakingas už dalies dokumentų neperdavimą, nes tokią pareigą turėjo paskutinioji įstaigos vadovė. 2020 m. įstaiga veiklos nevykdė ar ribotai vykdė, darbuotojai buvo prastovose dėl objektyvių priežasčių, t. y. šalyje įvesto visuotinio karantino, o vėliau ir paskelbtos ekstremalios situacijos bei pakartotinio karantino. Už darbuotojų prastovas buvo mokamos subsidijos, reikalaujant išlaikyti ir neatleisti darbuotojų.

38.5.                      2020 m. įstaiga nesinaudojo advokatų paslaugomis, neturėjo teisminių ginčų, todėl aplinkybė, kad A. C. sumokėjo įstaigai atstovavusiai advokatei 2 000 Eur, yra nustatyta neteisingai. 2000 m. įstaigos klientams buvo grąžinama dalis jų sumokėtų lėšų, nes įstaiga negalėjo vykdyti veiklos dėl jau minėtų objektyvių priežasčių. Teismas padarė įrodymais nepagrįstą išvadą, kad įstaiga siekė be jokio realaus pagrindo parodyti vykdomą veiklą, teigiamus ekonominius veiklos rezultatus.

38.6.                      2020 m. Užimtumo tarnyba nebuvo pareiškusi pretenzijų dėl galimų sutartinių įsipareigojimų nevykdymo ar sutarties pažeidimo. Užimtumo tarnyba priima pateiktus dokumentus, atlieka jų vertinimą ir išmoka priklausančią subsidiją, todėl nemokumo administratorė galimai netinkamai įvertino informaciją, susijusią su darbo užmokesčio mokėjimu. Normali ir įprasta yra praktika patikslinti VSDFV teikiamus duomenis apie darbuotojui paskirtus priedus prie darbo užmokesčio ir tai nėra susiję su Užimtumo tarnyba ir jos mokama subsidija. Įstaiga nėra skolinga Užimtumo tarnybai ir nepadarė jai žalos.

38.7.                      Įstaiga grynųjų pinigų ir kasos neturėjo, todėl su darbuotoja J. V. buvo atsiskaitoma iš asmeninių vadovo lėšų. Įstaiga buvo naujai įsteigta, todėl kasos išlaidų orderiai buvo užpildyti dėl buhalterinės apskaitos žinių trūkumo. Užimtumo tarnybai buvo priimtinas bet kuris rašytinis dokumentas, patvirtinantis darbo užmokesčio išmokėjimo faktą. Kasos išlaidų orderis yra analogiškas pinigų priėmimo–perdavimo kvitui.

38.8.                      Teismas nepagrįstai nurodė, kad apeliantas pelnėsi iš Užimtumo tarnybos skiriamų subsidijų. Užimtumo tarnyba subsidijuoja darbo užmokestį tam tikrą laikotarpį, o pasibaigus finansavimui nėra prievolės išlaikyti prieš tai buvusį darbuotojo darbo užmokestį, juolab kad įstaiga negalėjo pasiūlyti darbo darbuotojui dėl minėtų objektyvių priežasčių. Sudėtingu laikotarpiu įstaigos vadovas turėjo pareigą taupyti lėšas ir veikti ekonomiškiau, todėl ir buvo priimtas laikinas sprendimas sumažinti darbo užmokestį, neatleidžiant darbuotojo.

38.9.                      Teismas nepatikrino informacijos, ar J. T. yra apelianto sesuo, o apeliantui nėra pareigos patvirtinti ar paneigti aplinkybių, nesusijusių su byla. J. T. po subsidijavimo laikotarpio buvo sumažintas darbo užmokestis, tačiau teisės aktai to nedraudžia. Darbo sutarties šalys yra laisvos susitarti, o toks susitarimas buvo naudingas įstaigai finansiškai, pasibaigus finansavimo laikotarpiui, Užimtumo tarnyba nedalyvauja ir nesprendžia dėl darbuotojo darbo užmokesčio nustatymo. Darbuotojų atleidimas po finansavimo sutarties būtų buvęs itin nenaudingas įstaigai, nes būtų reikėję darbuotojams apskaičiuoti išeitines išmokas, kompensaciją už nepanaudotas atostogas.

38.10.                      Teismas nepagrįstai nurodė, kad Užimtumo tarnybai buvo teikti tikrovės neatitinkantys dokumentai ir kaip tai susiję su įstaigos finansine situacija. Darbo užmokesčio išmokėjimo dokumentai yra tikri, pasirašyti, darbuotojai nėra pareiškę pretenzijų, finansinių reikalavimų. Subsidijos buvo naudojamos tik darbuotojų darbo užmokesčiui ir mokesčiams.

38.11.                      Teismas nepagrįstai nurodė, kad darbo užmokestis buvo mokamas ne už atliekamą darbą, o pagal subsidijas. Pirmiausia yra išmokamas darbo užmokestis, pateikiami tai patvirtinantys dokumentai ir tik tada yra išmokama subsidija. Jei po subsidijų išmokėjimo pabaigos apeliantas nemažintų darbo užmokesčio, tuomet apeliantas veiktų priešingai įstaigos interesams.

38.12.                      2020 m. įstaiga buvo įtraukta į nukentėjusių dėl COVID-19 mokesčių mokėtojų sąrašą pagal aiškius ir konkrečius kriterijus, nes įstaiga turėjo finansinių sunkumų. Subsidijos buvo skiriamos naujų darbuotojų įdarbinimui, esamų darbuotojų darbo užmokesčio subsidijavimui tam, kad įstaiga po karantino galėtų tęsti veiklą, todėl ir buvo kuriamos naujos darbo vietos, nes įstaiga turėjo tik du darbuotojus, kurių nepakako veiklai vykdyti.

38.13.                      Apeliantui 2020 m. gruodžio mėn. išmokėtas didesnis atlyginimas, kompensuojant už darbą dideliu krūviu ir be darbo užmokesčio 2020 m. rugpjūčio–lapkričio mėn. Vidutinis atlyginimas 2020 m. rugpjūčio–gruodžio mėn. sudarė tik 570,62 Eur. Už ankstesnius mėnesius įstaiga negalėjo išmokėti darbo užmokesčio, nes neturėjo lėšų, tačiau tai nereiškia, kad vadovas neturi teisės į apmokamą darbą. Nuo 2021 m. sausio mėn. darbo užmokestis buvo sumažintas pagal darbo krūvį, dirbtą laiką ir įstaigos realias galimybes atsiskaityti.

38.14.                      2020 m. įstaiga patyrė 27 183,46 Eur sąnaudas darbo užmokesčiui, tačiau jų padengti iš veiklos pajamų negalėjo dėl karantino, ekstremalios situacijos. Nurodytos aplinkybės nėra susijusios su įstaigos atliktais veiksmais ar įstaigos vadovų veikimu ar neveikimu. Jeigu nebūtų paskelbto karantino, įvestos ekstremaliosios padėties šalyje 2020 m., akivaizdu, kad darbuotojams nebūtų skelbtos prastovos, įstaiga būtų galėjusi sėkmingai vykdyti veiklą ir išlaikyti darbuotojus be Užimtumo tarnybos subsidijų. Taigi, įstaigos veiklos vykdymas ir organizavimas nebuvo nukreiptas įsisavinti paramos lėšas, nes įstaiga negalėjo vykdyti veiklos.

38.15.                      Aplinkybė, kad 2020 m. įstaigos sąskaitai buvo taikomi apribojimai, patvirtina, jog įstaiga turėjo lėšų, jos buvo nuskaitomos VSDFV. 2020 m. įstaiga neturėjo žymiai pradelstų mokėjimų. 2020 m. įstaiga galėjo vykdyti turtines prievoles, todėl ir buvo priimtas sprendimas tęsti veiklą.

38.16.                      Teismas nepagrįstai nurodė, kad darbuotojams buvo nustatytas neproporcingai didelis atlyginimas už neatliktus darbus, tačiau teismas tuo ir nesidomėjo. Su darbuotojais už 2020 m. buvo visiškai atsiskaityta, tačiau 2020 m. neturėtų būti vertinami apskritai, nes tokių kreditorių finansinių reikalavimų nėra.

38.17.                      Teismo akcentuotos įstaigos panaudotos lėšos įvairiems daiktams pirkti yra nereikšmingos, nes sudaro keliolika eurų per metus. Byloje nėra duomenų apie kitų daiktų įsigijimą, todėl teismo išvada, kad lėšos buvo naudojamos ne įstaigos veiklai reikalingam turtui įsigyti, yra nepagrįsta.

38.18.                      Teismas nepagrįstai vadovavosi Panevėžio apygardos teismo nutartimi, kuria VšĮ Centrinis vertimo biuro bankrotas pripažintas tyčiniu, nes nagrinėjama byla savo faktinėmis aplinkybėmis nėra susijusi su VšĮ Centrinio vertimo biuro bankroto byla.

38.19.                      Teismas nepagrįstai apribojo apeliantui teisę eiti viešojo ir / ar privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, nes apeliantas buvo įstaigos steigėju, teismo nurodomo veiklos modelio, pasisavinant subsidijas, neorganizavo. Teismo paskirta poveikio priemonė neatitinka protingumo ir proporcingumo principų, juolab kad apeliantas vadovo pareigų nebeina nuo 2022 m. vasario 15 d. Apeliantas, vadovavimo įmonėms laikotarpiu, neturėjo aukštojo išsilavinimo, neturėjo patirties, apskaitos žinių. Šiuo metu apeliantas turi aukštąjį universitetinį išsilavinimą, darbo patirtį, dalyvavo tarptautinėse stažuotėse, rengė mokslinius straipsnius, dėstė aukštosiose mokyklose, todėl pritaikytas apribojimas stipriai paveiktų apelianto karjerą, galimybę dirbti darbą pagal turimą kvalifikaciją. Dėl apribojimo taikymo apeliantas taptų bedarbiu, todėl jeigu vėliau bus reiškiami ieškiniai dėl žalos priteisimo ir juos teismui tenkinus, lėšos vis tiek nebūtų išieškotos iš socialiai remtino asmens.

39.       LVšĮ Teisės ir psichologijos instituto nemokumo administratorė R. Ž. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

39.1.                      Teismas pagrįstai konstravo, kad įstaiga buvo valdoma sąmoningai blogai, siekiant pasipelnyti Užimtumo tarnybos skiriamomis lėšomis. Gautos paramos lėšos buvo naudojamos ne įstaigos reikmėms. VMI buvo pareiškusi ieškinį dėl subsidijų grąžinimo, todėl apelianto argumentai dėl subsidijų gavimo teisėtumo yra nepagrįsti. Įstaigos pajamos buvo menkos, todėl lėšų švaistymas įstaigos veiklai nereikalingiems daiktams įsigyti patvirtina sąmoningą vadovų siekį bloginti įstaigos finansinę situaciją.

39.2.                      Apeliantas nepagrįstai nurodė, kad įstaigos bankrotą lėmė šalyje prasidėjusi pandemija. Apeliantas prašymą dėl darbuotojų darbo užmokesčio kompensavimo pateikė 2020 m. spalio mėn., tačiau jau 2020 m. lapkričio mėn. įstaigoje dėl nepaaiškinamų priežasčių įdarbino dar du darbuotojus, padidino sau ir kitai darbuotojai atlyginimą, nors įstaiga neturėjo lėšų darbo užmokesčiui mokėti.

39.3.                      Teismas tinkamai ištyrė įstaigos finansinę situaciją ir pagrįstai pripažino, kad įstaiga tapo nemoki 2020 m., o veiklos vykdymas buvo išimtinai susijęs tik su subsidijų pasisavinimu. 2021 m. įstaigos pajamos buvo žymiai mažesnės už patiriamas sąnaudas darbo užmokesčiui, tačiau jie buvo vis didinami, priimami nauji darbuotojai. Analogiška situacija buvo ir tęsėsi 2022 m., tačiau buvę vadovai nesiėmė aktyvių veiksmų, siekiant išsaugoti įstaigą. Įstaigos buhalterinė apskaita buvo vedama apgaulingai, dalis dokumentų nemokumo administratorei nebuvo perduoti.  

39.4.                      Apeliantas panašiu neteisėtu būdu ir valdė ir VšĮ Centrinį vertimo biurą, kurios bankrotas taip pat pripažintas tyčiniu. Apeliantas nepaneigė, kad abu vadovai sudarė sandorius, kurių sudaryti neprivalėjo, įstaigos lėšas naudojo su įstaigos veikla nesusijusioms reikmėms, įstaigai esant nemokiai prisiėmė įsipareigojimus, kurių net neketino vykdyti. Įstaigos veikla buvo organizuojama taip, kad įstaigoje neliktų lėšų atsiskaitymui su kreditoriais, o itin didelės sumos būtų išmokėtos kai kuriems darbuotojams.

 

Teismas

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

 

Dėl apeliacijos ribų

 

40.       Apeliacijos objektą sudaro teismo nutartis pripažinti įstaigos bankrotą tyčiniu ir nustatyti apeliantą, kaip atsakingą už tyčinį bankrotą asmenį bei apriboti apeliantui teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, civilinė byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.

41.       Skundžiama nutartimi teismas pripažino LVšĮ Teisės ir psichologijos instituto bankrotą tyčiniu, nes padarė išvadą, kad įstaiga prie bankroto buvo privesta tyčia, bloginant įstaigos finansinę būklę, nesiimant įstatyme numatytų priemonių, siekiant ją pagerinti bei atsiskaityti su kreditoriais, laiku nesikreipiant dėl įstaigos bankroto proceso inicijavimo, taip didinant kreditorių reikalavimų apimtį, netinkamai ir aplaidžiai tvarkant bendrovės buhalterinę apskaitą.

42.       Nesutikimą su skundžiama nutartimi apeliantas argumentuoja tuo, kad teismo išvados yra nepagrįstos, nes įstaigos bankrotą lėmė verslo nesėkmė, karantino metu įvesti apribojimai, apeliantas neteisėtų veiksmų neatliko.

 

Dėl tyčinio bankroto požymių

 

43.       Pagal JANĮ 70 straipsnio 1 dalį teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo juridinio asmens valdymo (veikimu ir (ar) neveikimu) ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, kai tapo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus.

44.       JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje nustatyti požymiai, į kuriuos teismas, priimdamas nutartį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, be kita ko, gali atsižvelgti: 1) buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sprendimai; 2) turtas buvo parduotas mažesne negu rinkos kaina, turtas perleistas neatlygintinai, atsiskaitymas už turtą atidėtas juridiniam asmeniui ekonomiškai nenaudingam laikotarpiui ar su juridiniu asmeniu atsiskaityta veiklos nevykdančių juridinių asmenų ir (arba) juridinių asmenų, nepateikusių Juridinių asmenų registro tvarkytojui finansinių ataskaitų rinkinių, akcijomis; 3) kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į juridinio asmens skolininko turtą buvo apribotos arba panaikintos, nes juridinio asmens atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi, pažeidžiant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą; 4) juridinio asmens buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ar aplaidžiai, Juridinių asmenų registro tvarkytojui nepateikti ar pateikti neteisingi finansinių ataskaitų rinkiniai ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas mokesčių mokėjimo vengimas; 5) veikla ir (ar) turtas buvo perkelti į kitą juridinį asmenį, kai finansiniai įsipareigojimai ar jų dalis liko veiklą ir (ar) turtą perdavusiame juridiniame asmenyje.

45.       Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra pabrėžta, kad JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje numatyti požymiai taikytini tik esant bent vienai privalomai JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatytai sąlygai. Vadinasi, vien JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje numatytų požymių nustatymas nėra pakankamas tyčiniam bankrotui konstatuoti, jeigu nėra pagrindo manyti, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningo blogo jo valdymo ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises ir (ar) teisėtus interesus (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1438-553/2020, 2020 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1511-450/2020, 2020 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1461-241/2020).

46.       Iki JANĮ įsigaliojimo suformuota kasacinio teismo praktika bylose dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu taip pat išlieka aktuali. Kasacinis teismas, formuodamas teismų praktiką tyčinio bankroto bylose, yra nurodęs, kad, aiškinantis, ar įmonė prie bankroto nebuvo privesta tyčia, reikia visų bylos aplinkybių kontekste nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo, o nustačius aplinkybę, kad įmonė faktiškai buvo nemoki, patikrinti, ar tolesnė tokios įmonės veikla nebuvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės tyčinį bankrotą, nėra būtina nustatyti vien tik konkretų veiksmą ar sandorį, lėmusį įmonės bankrotą, bet reikia įvertinti aplinkybių, susijusių su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitų aplinkybių, nulėmusių įmonės nemokumą, įmonės valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-102-219/2019).

47.       Pagal nurodytą reglamentavimą ir jį aiškinančią teismų praktiką tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės tyčinį bankrotą, nėra būtina nustatyti vien tik konkretų veiksmą ar sandorį, lėmusį įmonės nemokumą, tačiau reikia įvertinti reikšmingų aplinkybių visumą, kurią nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė ir teisingai įvertino.

48.       Apeliantas pagrįstai nurodė, kad pripažįstant bankrotą tyčiniu, ypač svarbus įmonės nemokumo momento nustatymas, nes tik nustačius tokį faktą, galima analizuoti buvusio bendrovės vadovo veiksmus ir nustatyti priežastinio ryšio tarp šių veiksmų ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp įmonės nemokumo ir jos būklės pabloginimo (ne)egzistavimą, taip pat tuo remiantis padaryti pagrįstas išvadas, ar įmonės bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1167-910/2022). Jeigu nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-348-219/2019).

49.       Įmonės vadovo pareiga laiku inicijuoti bankroto bylą nustatyta, atsižvelgiant į tai, kad vadovas yra tas asmuo, kuris geriausiai žino (privalo žinoti) įmonės finansinę būklę, jos galimybę vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus suėjus jų vykdymo terminui, todėl privalo nedelsdamas veikti, jei finansinė padėtis pasikeičia taip, kad kyla įmonės nemokumo grėsmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-89-378/2017).

50.       Įmonės vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimas papildomai gali būti kvalifikuojamas kaip tyčinio bankroto požymis tik tais atvejais, kai bankroto byla laiku neinicijuojama sąmoningai (įmonės vadovui aiškiai suvokiant, kad įmonė yra nemoki ir neturi galimybių išvengti likvidavimo dėl bankroto), taip pat kartu laikotarpiu, kai turėjo būti inicijuota bankroto byla, sąmoningai sudarant sandorius, pažeidžiančius kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-102-219/2019).

51.       Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad tais atvejais, kai bendrovė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios bendrovės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti bendrovės turtinę padėtį. Šie kriterijai ir kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į bendrovės skolininkės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų bendrovei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą. Esminis tyčinio bankroto elementas yra bendrovės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo bendrovės valdymo ir bendrovės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į bendrovės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, bendrovė nebūtų tapusi nemoki. Jau nemoki tapusi bendrovė nebegali dar sykį būti privesta prie nemokumo, tačiau nemokios bendrovės padėtis tyčia gali būti dar labiau pabloginta. Todėl net jei bendrovės nemokumas ir nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, vėlesni veiksmai tyčia bloginant jau nemokios bendrovės turtinę padėtį gali esmingai pažeisti kreditorių teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).

52.       Tyčiniu bankrotu laikomi taip pat ir atvejai, kai faktiškai nemokioje bendrovėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama bendrovės turtinė padėtis. Nors nėra ryšio tarp tyčinio blogo bendrovės valdymo ir anksčiau atsiradusio nemokumo, bet yra ryšys tarp tyčinio blogo bendrovės valdymo ir tolesnio nemokios bendrovės padėties esminio pabloginimo.

53.       Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad įstaiga faktiškai nemoki tapo 2020 m. Balanso ir pelno (nuostolių) ataskaitos duomenimis įstaiga nurodytais metais turėjo tik 2 045 Eur vertės turto (visas trumpalaikis, iš jo 149 Eur piniginės lėšos), įsipareigojimai kreditoriams sudarė 11 464 Eur, pajamos sudarė 11 906 Eur, sąnaudos – 21 412 Eur, įstaiga patyrė 9 056 Eur nuostolius. Įstaiga turėjo 2 773,51 Eur pradelstą įsipareigojimą VSDFV, kuri nuo 2020 m. vasario 26 d. taikė priverstines skolos išieškojimo priemones (lėšų nurašymas per PLAIS) ir nuo 2020 m. kovo 16 d. susidariusį 2 105,46 Eur pradelstą įsipareigojimą VMI. Taigi, vien 2020 m. įstaigos finansinės atskaitomybės dokumentai patvirtina faktinį įstaigos nemokumą 2020 m., tačiau nemokumo administratorės pateikti dokumentai patvirtina, jog 2020 m. įstaigos finansinė situacija buvo dar blogesnė. Įstaigos banko sąskaitos išrašai patvirtina, kad 2020 m. įstaiga už suteiktas paslaugas gavo 2 904,41  Eur pajamų, o iš Užimtumo tarnybos 13 381,53 Eur paramos lėšų, kaip darbuotojų darbo užmokesčio subsidiją. Įstaigos darbo užmokesčio žiniaraščių duomenimis įstaigos darbuotojams buvo apskaičiuota 27 183,46 Eur darbo užmokesčio (įskaitant 1,77 proc. mokestį VSDFV). Prekių ir paslaugų pirkimo dokumentų duomenimis įstaiga įsigijo prekių ir paslaugų už 5 939,90 Eur. Įvertinus nurodytus duomenis, darytina išvada, kad 2020 m. įstaigos nuostoliai sudarė 30 000 Eur, t. y. buvo žymiai didesni už įmonės turtą ir gautas pajamas. Taigi, apelianto nurodoma aplinkybė, kad paskutinė įstaigos vadovė nepateikė kai kurių įstaigos dokumentų, nepatvirtina įstaigos nemokumo fakto 2020 m., nes tiek pagal finansinės atskaitomybės duomenis, tiek pagal nemokumo administratorės pateiktus pirminius buhalterinės apskaitos duomenis yra akivaizdu, jog 2020 m. įstaiga buvo nemoki, negalėjo vykdyti savo įsipareigojimų kreditoriams, jos pajamas iš esmės sudarė Užimtumo tarnybos skirta parama darbo užmokesčio subsidijoms.  

54.       Apeliantas pripažino, kad įstaiga veiklos 2020 m. beveik nevykdė, tačiau nurodė, jog neinicijavo įstaigos nemokumo proceso, nes tokios pareigos neturėjo dėl šalyje įvesto visuotinio karantino.  

55.       Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad 2020–2021 m. Lietuvoje buvo paskelbtas karantinas dėl COVID-19 pandemijos. Lietuvos Respublikos naujojo koronaviruso (COVID-19) sukeltų pasekmių poveikio JANĮ taikymui įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad juridinio asmens vadovui inicijavus nemokumo procesą, susitarimo dėl pagalbos finansiniams sunkumams įveikti sudarymo termino, nustatyto JANĮ 8 straipsnio 3 dalyje, skaičiavimas sustabdomas ir juridinio asmens vadovo pareiga kreiptis į teismą dėl restruktūrizavimo ar bankroto bylos iškėlimo arba inicijuoti bankroto procesą ne teismo tvarka netaikoma karantino laikotarpiu ir tris mėnesius nuo jo atšaukimo. Teismų praktikoje pripažinta, kad minėti teisės aktai iš esmės taikomi tik toms bankroto byloms, kuriose tiesiogiai juridiniai asmenys su finansiniais sunkumais susidūrė ir (ar) jie tapo nemokūs dėl naujojo koronaviruso (COVID-19) plitimo pasaulyje po 2020 m. kovo 16 d. karantino įvedimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-999-781/2020). Todėl sprendžiant dėl minėtų aktų taikymo, svarbu atskirti, ar įmonės finansiniai sunkumai (pavyzdžiui, prievolių kreditoriams nevykdymas) atsirado prieš minėtų aktų priėmimą ar po jo (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1687-798/2020).

56.       Pažymėtina, kad pirmasis karantinas Lietuvoje buvo įvestas nuo 2020 m. kovo 16 d. ir galiojo iki 2020 m. birželio 16 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimu Nr. 1226 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ buvo paskelbtas antrasis karantinas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje nuo 2020 m. lapkričio 7 d. iki 2021 m. birželio 30 d. Taigi, apeliantas, kaip buvęs įstaigos vadovas buvo atleistas nuo pareigos inicijuoti įstaigai bankroto bylą pirmojo karantino laikotarpiu iki 2020 m. rugsėjo 16 d. Tarp pirmojo karantino atšaukimo (įskaitant 3 mėnesius po atšaukimo) ir antro karantino paskelbimo jau egzistavo pradelsti įstaigos įsiskolinimai, kurių įstaiga nepajėgė įvykdyti, valstybės biudžetui, todėl 2020 m. rugsėjo 17 d.–2020 m. lapkričio 6 d. laikotarpiu įstaigos vadovas turėjo imtis aktyvių veiksmų, siekiant atstatyti įstaigos mokumą arba inicijuoti bankroto bylos iškėlimą.

57.       Byloje nustatyta, kad apeliantas nusprendė tęsti įstaigos veiklą ir 2021 m. Nurodytų metų įstaigos balanso ir pelno (nuostolių) ataskaitos duomenimis įstaiga turėjo 5 253 Eur vertės turto (piniginės lėšos sudarė tik 181 Eur), 28 788 Eur įsipareigojimų kreditoriams, 30 321 Eur sąnaudų, 16 205 Eur pajamų, patyrė 14 116 Eur nuostolius. Įstaigos įsipareigojimai VSDFV išaugo iki 6 660,85 Eur, VMI – 3 448,25 Eur. Taigi, 2021 m. įstaigos finansinės atskaitomybės dokumentai patvirtina faktinį tebesitęsiantį įstaigos nemokumą nuo 2020 m., tačiau nemokumo administratorės pateikti dokumentai patvirtina, jog 2021 m. įstaigos finansinė situacija buvo dar blogesnė nei užfiksuota finansinės atskaitomybės dokumentuose. Įstaigos banko sąskaitos išrašai patvirtina, kad 2021 m. įstaiga už suteiktas paslaugas gavo 12 934,86 Eur pajamų, o iš Užimtumo tarnybos 22 083,61 Eur paramos lėšų, kaip darbuotojų darbo užmokesčio subsidiją. Įstaigos darbo užmokesčio žiniaraščių duomenimis įstaigos darbuotojams buvo apskaičiuota 33 667,03 Eur darbo užmokesčio (įskaitant 1,77 proc. mokestį VSDFV). Prekių ir paslaugų pirkimo dokumentų duomenimis įstaiga įsigijo prekių ir paslaugų už 7 829,29 Eur. Įvertinus nurodytus duomenis, darytina išvada, kad 2021 m. įstaigos įsipareigojimai kreditoriams padidėjo beveik 3 kartus, nuostoliai, beveik kaip ir 2020 m. (apie 30 000 Eur), sudarė 28 500 Eur, t. y. buvo žymiai didesni už įmonės turtą ir gautas pajamas. Kaip minėta, antrasis karantinas Lietuvoje buvo atšauktas 2021 m. birželio 30 d., t. y. apeliantas, kaip buvęs įstaigos vadovas, buvo atleistas nuo pareigos inicijuoti įstaigai bankroto bylą antrojo karantino (įskaitant 3 mėnesius po atšaukimo) laikotarpiu iki 2021 m. rugsėjo 30 d. Taigi, tiek po pirmojo karantino atšaukimo, tiek po antrojo karantino atšaukimo jau egzistavo pradelsti įstaigos įsiskolinimai, kurių įstaiga nepajėgė įvykdyti, valstybės biudžetui ir kitiems kreditoriams, įstaigos veiklos nuostolingumas ir pradelsti įsipareigojimai buvo keliskart didesni nei turto vertė, sąnaudos darbo užmokesčiui, kaip 2020 m., buvo žymiai didesnės už pajamas iš vykdomos veiklos, tačiau apeliantas vengė vykdyti pareigą inicijuoti bankroto bylos iškėlimą.

58.       2022 m. įstaigos balanso ir pelno (nuostolių) ataskaitos duomenimis įstaiga turėjo 1 981 Eur vertės turto (visas trumpalaikis, piniginės lėšos – 2 Eur), 65 975 Eur įsipareigojimų kreditoriams, 72 006 Eur sąnaudų, 31 548 Eur pajamų, patyrė 40 458 Eur nuostolius. Taigi, 2022 m. įstaigos finansinės atskaitomybės dokumentai patvirtina faktinį tebesitęsiantį įstaigos nemokumą nuo 2020–2021 m., tačiau nemokumo administratorės pateikti dokumentai patvirtina, jog 2022 m. įstaigos finansinė situacija buvo dar blogesnė nei užfiksuota finansinės atskaitomybės dokumentuose. Įstaigos banko sąskaitos išrašai patvirtina, kad 2022 m. įstaiga už suteiktas paslaugas gavo 31 237,68 Eur pajamų, o iš Užimtumo tarnybos 15 755,66 Eur paramos lėšų, kaip darbuotojų darbo užmokesčio subsidiją. Įstaigos darbo užmokesčio žiniaraščių duomenimis įstaigos darbuotojams buvo apskaičiuota 74 081,68 Eur darbo užmokesčio (įskaitant 1,77 proc. mokestį VSDFV). Prekių ir paslaugų pirkimo dokumentų duomenimis įstaiga įsigijo prekių ir paslaugų už 1 476,91 Eur. Įvertinus nurodytus duomenis, darytina išvada, kad 2022 m. įstaigos įsipareigojimai kreditoriams, palyginus su 2021 m., padidėjo daugiau kaip 2 kartus, nuostoliai padidėjo beveik 3 kartus. Taigi, net 2022 m. vasario mėn. pasikeitus įstaigos vadovams, nuostolinga įstaigos veikla buvo tęsiama, patiriant neproporcingai dideles sąnaudas (palyginus su pajamomis) darbuotojų darbo užmokesčiui, tačiau nei apeliantas, nei paskutinė vadovė 2020–2022 m. neinicijavo bankroto bylos įstaigai iškėlimo. Paskutinioji įstaigos vadovė bankroto bylos iškėlimą inicijavo tik 2023 m. vasario 28 d., kai įstaigos įsipareigojimai kreditoriams padidėjo iki 105 848 Eur, o nuostoliai sudarė 44 974 Eur.

59.       Apelianto nurodytas argumentas, kad įstaigos bankrotą lėmė verslo nesėkmė ar pandemija yra nepagrįstas. Apelianto atskirojo skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, patvirtinančių, kad įstaigai esant nemokiai 2020 m. apeliantas netinkamai organizavo įstaigos veiklą. Byloje nustatyta, kad 2020 m. įstaiga aktyvios veiklos beveik nevykdė, t. y. nebuvo pakankamai darbo ir pajamų, tačiau 2020 m. lapkričio mėn. apeliantas įdarbino du naujus darbuotojus, padidino sau atlyginimą nuo 17,12 Eur (2020 m. spalio mėn.) iki 4 637 Eur (2020 m. gruodžio mėn.), padidino kitai įstaigos darbuotojai J. V. atlyginimą nuo 700 Eur (2020 m. birželio–rugpjūčio mėn.) iki 2 428 Eur (2020 m. lapkričio mėn.) ir kreipėsi į Užimtumo tarnybą dėl subsidijos skyrimo, pateikdamas įstaigos kasos išlaidų orderius, nors įstaiga kasos neturėjo. Apelianto versija, kad pagal kasos išlaidų orderius jis išmokėjo darbuotojams atlyginimus iš asmeninių lėšų, yra nepagrįsta įrodymais. Aplinkybė, kad darbuotojai nepareiškė savo finansinių reikalavimų įstaigos bankroto byloje, savaime nepatvirtina, jog su jais faktiškai buvo atsiskaityta, nes JANĮ nustatyta teisė, o ne pareiga pareikšti finansinį reikalavimą juridinio asmens bankroto byloje.

60.       2020 m. įstaiga veiklos beveik nevykdė, todėl apelianto argumentas, kad jam atlyginimas padidintas, kompensuojant atlyginimą už praėjusius mėnesius, yra nepagrįstas. 2020 m. lapkričio–gruodžio mėn. įstaiga išrašė tik dvi sąskaitas faktūras dėl 410 Eur, iš kurių 300 Eur – savo vadovaujamai VšĮ Centriniam vertimo biurui, todėl apelianto argumentai dėl padidėjusio darbo krūvio ar verslo plėtros yra nepagrįsti. Apelianto argumentas, kad įstaiga negavo daugiau pajamų, nes dėl pandemijos į Lietuvą negalėjo atvykti užsieniečiai, taip pat nepagrįstas, nes byloje nėra duomenų, jog įstaigos veikla buvo orientuota į paslaugų teikimą užsieniečiams.

61.       Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad įstaigos veikla buvo orientuota ne į pajamų iš realiai vykdomos veiklos, o į subsidijų darbo užmokesčiui gavimą. Naujai įdarbintoms darbuotojoms buvo nustatytas 1,05 MMA (G. P.) ir 0,1 MMA (J. T.) atlyginimas, tačiau darbo užmokesčio žiniaraščių duomenimis, kai darbo užmokestį subsidijavo Užimtumo tarnyba, šioms darbuotojoms (kaip ir apeliantui bei J. V.) darbo užmokestis buvo padidintas (2020 m. lapkričio mėn. – 1 041 Eur, 2020 m. gruodžio mėn. – 1 735 Eur). Užimtumo tarnybai 2021 m. birželio 30 d. nutraukus subsidijas, apelianto, J. V., J. T. atlyginimas buvo žymiai sumažintas (neviršijo net 70 Eur). Pagal įstaigos banko sąskaitos išrašo duomenis 2020 m. įstaiga iš veiklos gavo 2 904,41 Eur pajamų, o vien sąnaudos darbo užmokesčiui sudarė 27 183,46 Eur, todėl akivaizdu, kad įstaigos veiklos organizavimas buvo netinkamas, įstaigos vadovui nustatant didelį darbuotojų darbo užmokestį, siekiant gauti subsidijas. 

62.       Apeliantas įstaigos veiklą, paremtą iš esmės subsidijų darbo užmokesčiui gavimu, tęsė ir 2021 m., priėmė 3 naujus darbuotojus, tačiau, Užimtumo tarnybai nebeteikus subsidijų, darbuotojai E. V. ir A. M. buvo atleisti iš darbo, o darbuotojai J. R. darbo užmokestis sumažintas (pagal naują sutartį Užimtumo tarnyba subsidijavo (2021 m. rugsėjo 6 d.–2021 m. lapkričio 30 d.) nuo 1 926 Eur (2021 m. lapkričio mėn.) iki 730 Eur (2021 m. gruodžio mėn.). Pagal įstaigos banko sąskaitos išrašus 2021 m. įstaiga iš vykdomos veiklos gavo 12 434,86 Eur pajamų, o vien sąnaudos darbo užmokesčiui sudarė 33 667,03 Eur, todėl šios aplinkybės patvirtina, jog 2021 m., kaip ir 2020 m., įstaigos veikla nebuvo tinkamai organizuojama, buvo tęsiama nuostolinga veikla.

63.       Pažymėtina, kad apeliantas, 2021 m. siekdamas gauti subsidiją darbo užmokesčiui ir pagrįsti darbo užmokesčio išmokėjimo darbuotojams faktą, pateikė Užimtumo tarnybai 5 2021 m. rugsėjo 29 d. (du mokėjimo nurodymai), 2021 m. spalio 31 d., 2021 m. spalio 26 d., 2021 m. lapkričio 7 d. sudarytus mokėjimų nurodymus. Patikrinus įstaigos sąskaitos išrašus, nenustatyta, kad nurodytu laikotarpiu įstaiga būtų pervedusi įstaigoms darbuotojams darbo užmokestį. Šios aplinkybės patvirtina, kad, kaip ir 2020 m. naudojant kasos išlaidų orderius, taip ir 2021 m., naudojant netikrus mokėjimų nurodymus, apeliantas siekė nesąžiningai gauti subsidiją darbo užmokesčiui. Darytina išvada, kad 2021 m. įstaigos veikla buvo organizuojama netinkamai, buvo vykdoma nuostolinga veikla ir didinami įsipareigojimai kreditoriams.

64.       Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nors 2022 m. pasikeitė įstaigos vadovas, tačiau ir 2022 m. įstaigos veikla buvo organizuojam taip pat, kaip ir 2020–2021, t. y. įstaiga priėmė naujus darbuotojus, kurių darbo užmokestį subsidijavo Užimtumo tarnyba. Įstaigos sąnaudos vien darbo užmokesčiui sudarė 74 081,68 Eur, nors pajamos (banko sąskaitos išrašo duomenimis) sudarė tik 31 237,68 Eur, o nuostoliai buvo 40 000 Eur. Įstaiga, vadovaujama naujos vadovės, siekdama gauti subsidiją darbo užmokesčiui, pateikė Užimtumo tarnybai 5 2022 m. rugpjūčio 10 d., 2022 m. spalio 10 d., 2022 m. spalio 25 d. (du mokėjimų nurodymai), 2022 m. lapkričio 9 d. ir 2022 m. lapkričio 21 d. mokėjimų nurodymus. Patikrinus sąskaitos išrašus, nenustatyta, kad nurodytu laikotarpiu įstaiga būtų pervedusi darbuotojams darbo užmokestį. Taigi, net ir pasikeitus įstaigos vadovams, 2022 m. įstaigos veiklos organizavimas buvo susijęs ne su realių pajamų gavimu iš vykdomos veiklos, o subsidijų darbo užmokesčiui gavimu, nuo 2022 m. buvo tęsiama nuostolinga įstaigos veikla, bloginama įstaigos finansinė būklė.

65.       Aplinkybę, kad įstaigos veikla buvo išimtinai orientuota į subsidijų darbo užmokesčiui gavimą patvirtina ir, jog VMI 2023 m. sausio 19 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama priteisti iš įstaigos valstybės naudai 500 Eur išmokėtos subsidijos, 4,89 Eur Europos Komisijos nustatyto dydžio metines palūkanas, kurios skaičiuojamas nuo 500 Eur subsidijos išmokėjimo (2021 m. kovo 22 d.) iki pareiškimo pateikimo teismui dienos, 41,25 Eur delspinigius (0,03 procento dydžio delspinigiai už kiekvieną uždelstą dieną, vėluojant grąžinti išmokėtą subsidijos sumą (500 Eur) nuo Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministro 2022 m. balandžio 5 d įsakyme Nr. 4-539 nurodyto termino grąžinti subsidijos sumą pabaigos (nuo 2022 m. balandžio 20 d.) iki pareiškimo pateikimo teismui dienos. VMI nurodė, kad subsidija įstaigai išmokėta pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2021 m. sausio 15 d. nutarimu Nr. 24 patvirtinto priemonės „Subsidijos nuo COVID-19 nukentėjusioms įmonėms“ lėšų skyrimo ir administravimo tvarkos aprašo nuostatas, tačiau vėliau paaiškėjo, jog įstaiga neatitinka nurodyto aprašo nuostatų dėl pajamų sumažėjimo, kurių sumažėjimo priežastis įstaiga nepagrindė. VMI finansinis reikalavimas buvo patvirtintas įstaigos bankroto byloje, todėl Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. birželio 12 d. nutartimi nutraukė administracinę bylą Nr. eI3-3441-1066/2023 (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Taigi, nurodytos aplinkybės patvirtina, kad įstaiga subsidiją gavo neteisėtai, o gautų lėšų grąžinti negalėjo dėl savo nemokumo.

66.       Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vien nurodytų aplinkybių visuma patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino įstaigos bankrotą tyčiniu, nes įstaiga prie bankroto buvo privesta tyčia, bloginant įstaigos finansinę būklę, nesiimant įstatyme numatytų priemonių, siekiant ją pagerinti bei atsiskaityti su kreditoriais, laiku nesikreipiant dėl įstaigos bankroto proceso inicijavimo, taip didinant kreditorių reikalavimų apimtį. 

67.       Įstaigos netinkamą veiklos organizavimą patvirtina ir pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, jog įstaiga, prieš pat bankroto bylos inicijavimą, 2023 m. sausio mėn. su apeliantu sudarė susitarimą dėl darbo sutarčių nutraukimo šalių susitarimu, išmokant didelius priedus ar kompensacijas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokie įstaigos susitarimas su apeliantu, įstaigai esant nemokiai, tik dar labiau pablogina įstaigos finansinę būklę, padidina nemokios įstaigos įsipareigojimus kreditoriams, juolab kad byloje nustatyta, jog įstaiga faktiškai nemoki tapo 2020 m., piniginių lėšų praktiškai neturėjo, veiklos nevykdė arba ją vykdė tik epizodiškai ir netrukus po susitarimų sudarymo inicijavo bankroto bylos iškėlimą.

68.       Aplinkybę, kad įstaigos vadovybė buvo linkusi prisiimti papildomas ir ekonomiškai įstaigai nenaudingas prievoles, bloginančias įstaigos finansinę būklę ir didinančias nemokumą, patvirtina ir pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, jog įstaigos vadovės I. S. iniciatyva Klaipėdos apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-141-637/2023 buvo patvirtinta taikos sutartis, pagal kurią prisiėmė įsipareigojimus sumokėti atsakovui R. Š. 1 200 Eur bylinėjimosi išlaidas, ieškovei VšĮ Lietuvos verslo kolegijai 1 263,63 Eur, 14 Eur bylinėjimosi išlaidas, 500 Eur advokato paslaugas. Nurodytoje byloje Klaipėdos apylinkės teismas 2023 m. birželio 14 d. nutartimi atnaujino bylos nagrinėjimą ir 2024 m. sausio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eA2-250-965/2024 nutarė priteisti ieškovei VšĮ Lietuvos verslo kolegijai skolą ir kitas sumas tik iš atsakovo R. Š., o atsakovei LVšĮ Teisės ir psichologijos institutui 2 550 Eur bylinėjimosi išlaidų iš ieškovės, t. y. ieškinio reikalavimai LVšĮ Teisės ir psichologijos institutui buvo atmesti (CPK 179 straipsnio 3 dalis).

69.       Netinkamą įstaigos veiklos organizavimą, turto ir lėšų naudojimą patvirtina byloje nustatytos aplinkybės, kad įstaiga, būdama nemoki nuo 2020 m., 2020–2022 m. pirko įvairias prekes ir paslaugas, nesusijusias su įstaigos veikla (daigus, gėles, žemių substratus, vazonus, kepsnines, sodo baldus, vejapjovę, televizorių, keliones, lėktuvų bilietus). Teismo nutartimi iškelti įstaigai bankroto bylą įstaigos vadovė buvo įpareigota perduoti nemokumo administratorei įstaigos turtą, tačiau iš 17 pozicijų (pagal pirkimo dokumentus) turto vienetų perdavė tik 2 vnt. ausinių komplektų. Įvairių prekių ir paslaugų, nesusijusių su įstaigos veikla, pirkimas, įstaigai esant nemokiai, o vėliau didžiosios dalies turto neperdavimas, patvirtina netinkamą įstaigos valdymą, sąmoningą siekį bloginti įstaigos turtinę būklę, taip esmingai pažeidžiant įstaigos ir jos kreditorių interesus.

 

Dėl apelianto teisės eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ir būti kolegialaus valdymo organo nariu apribojimo

 

70.       Pagal JANĮ 13 straipsnio 2 dalį teismas turi teisę apriboti juridinio asmens vadovo teisę nuo vienerių iki penkerių metų eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, jeigu jis: 1) neinicijavo juridinio asmens nemokumo proceso, kai pagal šį įstatymą tą privalėjo padaryti; 2) veikimu ar neveikimu sukėlė tyčinį bankrotą; 3) įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti juridiniam asmeniui bankroto bylą neperdavė nemokumo administratoriui turto, dokumentų ir (ar) informacijos.

71.       Pagal savo paskirtį (tikslą) juridinio asmens vadovo teisės eiti tam tikras pareigas apribojimas, kaip griežčiausia vadovui taikoma sankcija, negali būti taikoma tik dėl formalių priežasčių, ji turėtų būti taikoma išimtiniais atvejais, tik tada, jeigu nustatomas akivaizdus įmonės vadovo aplaidumas (nerūpestingumas) einant savo pareigas ar sąmoningas jų netinkamas vykdymas. Ar padaryti pažeidimai yra formalūs, ar ne, nustatinėjama kvalifikuojant konkretaus ginčo faktines aplinkybes ir jų pagrindu kilusias materialiąsias teisines pasekmes (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1057-196/2015).

72.       Teismas, spręsdamas klausimą dėl įmonės vadovui teisių apribojimo taikymo, turi nustatyti ir įvertinti visas faktines aplinkybes, susijusias su įmonės vadovo neveikimu ir tokio elgesio priežastimis, išsiaiškinti, ar byloje surinkti įrodymai ir nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą taikyti įstatymo nustatytą apribojimą šiam asmeniui dirbti tam tikrą darbą. Aptariamos teisės normos pagrindu vadovui nustatoma sankcija yra baudinė, todėl teisės pažeidimą padariusio vadovo kaltė nepreziumuojama, ji nustatoma tik išsamiai ištyrus reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-270-690/2016).

73.       Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apelianto argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai apribojo apelianto teisę 5 metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad apeliantas sąmoningai tyčia sukėlė įstaigos nemokumą, blogino nemokios įstaigos padėtį. Pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės patvirtina, kad tokie pareiškėjo veiksmai, valdant įstaigas ir jų veiklą iš esmės siejant su subsidijų darbo užmokesčiui gavimu, yra tendencingi ir nesusiję su apelianto išsilavinimo ar įstaigų valdymo žinių stoka. Panevėžio apygardos teismas 2023 m. birželio 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-207-425/2023 pripažino apeliantą ir G. R. atsakingais asmenimis už VšĮ Centrinio vertimo biuro tyčinį bankrotą. Nurodytoje byloje teismas padarė išvadą, kad įstaigos vadovų G. R. ir J. T. veiksmai buvo siekis 2019–2021 m. gauti paramos subsidijas darbo užmokesčiui, taip pat išmokas iš Garantinio fondo, įstaigai bankrutavus, nors įstaiga nemoki buvo 2019–2020 m., o apeliantas į teismas dėl bankroto bylos iškėlimo kreipėsi tik 2021 m. pabaigoje. Teismas nurodė, kad įstaigos vadovų pasirinkta veiklos organizavimo taktika buvo nukreipta ne į veiklos optimizavimą, realaus darbuotojų poreikio įvertinimą, atsižvelgiant į atliktinų darbų apimtis, o buvo kryptingas siekis pasinaudoti subsidijomis iš Ekonomikos ir inovacijų ministerijos ir Užimtumo tarnybos bei Garantinio fondo skiriamų lėšų. Lietuvos apeliacinis teismas 2023 m. liepos 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-750-881/2023 nutarė pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad įstaigos vadovai, įskaitant apeliantą J. T., įstaigos veiklą organizavo netinkamai ir ekonomiškai nenaudingu būdu, žinodami veiklos apimtis, finansinę būklę, nemažino tuo metu įstaigoje buvusių darbuotojų skaičiaus iki realaus poreikio, nesant poreikio išlaikė įdarbintus darbuotojus, jiems nustatę neprotingai didelį darbo užmokestį. Nepagrįstai didelis darbuotojų skaičius ir neproporcingas atliekamoms pareigoms darbo užmokestis sudarė prielaidas gauti didesnes išmokas iš Užimtumo tarnybos, Ekonomikos ir inovacijų ministerijos, tačiau net ir nepagrįstai gaudama minėtas išmokas, įstaiga nevykdė įsipareigojimų, dėl to didėjo įstaigos skolos kreditoriams.

74.       Taigi, apeliantas sąmoningai ir sistemiškai vykdė ne tik LVšĮ Teisės ir psichologijos instituto, bet ir VšĮ Centrinio vertimo biuro veiklą, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, veiklą organizavo netinkamai ir ekonomiškai nenaudingu būdu, išimtinai siekiant gauti subsidijas darbo užmokesčiui, o vėliau ir Garantinio fondo lėšas. Apeliacinės instancijos teismas prieina išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai apribojo apeliantui teisę 5 metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, nes šios sankcijos skyrimas, atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, visiškai atitinka jos paskirtį – pašalinti iš verslo rinkos asmenį, kuris, vadovaudamas verslo subjektui, nevykdo įstatymo nustatytų pareigų, nesilaiko sąžiningo verslo, dėl ko viešieji, privatūs juridiniai ir fiziniai asmenys patiria normalios verslo rizikos neatitinkančius turtinius praradimus.

 

Dėl bylos procesinės baigties ir žyminio mokesčio 

 

75.       Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, teismo išvados atitinka byloje surinktų įrodymų visetą. Pirmosios instancijos teismas įvertino byloje esančių įrodymų visumą, teismo išvados dėl įrodinėjimo dalyko (įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu ir teisių apribojimo) yra pagrįstos byloje surinktais duomenimis ir nešališkos. Teismas pagrįstai nustatė priežastinį ryšį tarp sąmoningo blogo įstaigos veiklos organizavimo ir nemokios įmonės turtinės padėties pabloginimo. Pirmosios instancijos teismas nepažeidė proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, ir nenukrypo nuo šiuo aspektu aktualios kasacinio teismo praktikos. Esant tokioms aplinkybėms, apelianto atskirojo skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista. Kiti apelianto argumentai neturi teisinės reikšmės skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas jų nevertina.

76.       Apeliantas J. T. nepateikė duomenų, kad už atskirąjį skundą yra sumokėtas žyminis mokestis, todėl Lietuvos apeliacinis teismas 2024 m. balandžio 24 d. nutartimi nustatė apeliantui terminą iki 2024 m. gegužės 2 d. (įskaitytinai) pašalinti atskirojo skundo trūkumą – sumokėti 54 Eur žyminį mokestį ir pateikti Lietuvos apeliaciniam teismui tai patvirtinančio dokumento kopiją.

77.       2024 m. gegužės 3 d. apeliantas J. T. pateikė prašymą atidėti žyminio mokesčio sumokėjimo klausimą iki bus gautas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo byloje.

78.       CPK 80 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad už atskiruosius skundus žyminis mokestis nemokamas, išskyrus atskiruosius skundus bankroto bylose. Už šioje dalyje nurodytus atskiruosius skundus mokamas 50 Eur žyminis mokestis. Jeigu procesiniai dokumentai teikiami į bylą tik elektroninių ryšių priemonėmis, mokama 75 procentai už atitinkamą procesinį dokumentą mokėtinos sumos (CPK 80 straipsnio 7 dalis).

79.       Nagrinėjamu atveju apeliantas į CPK 83 straipsnio 1 dalyje nurodytų subjektų, kurie atleisti nuo žyminio mokesčio sumokėjimo, sąrašą nepatenka, todėl jam kilo pareiga už pateiktą atskirąjį skundą sumokėti nurodytą 54 Eur žyminį mokestį, kurio apeliantas nesumokėjo (CPK 80 straipsnio 2 dalis, 80 straipsnio 7 dalis).

80.       Pagal JANĮ 31 straipsnio 4 dalį atskirieji skundai dėl nutarčių nemokumo procese Lietuvos apeliaciniame teisme turi būti išnagrinėti ne vėliau kaip per 30 dienų nuo jų gavimo Lietuvos apeliaciniame teisme dienos.

81.       Apelianto prašymas atidėti žyminio mokesčio sumokėjimo klausimą iki bus gautas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo byloje netenkinamas, nes tai užvilkintų bankrotą bylos nagrinėjimo procedūras.

82.       Atsižvelgiant į tai, kad atskirieji skundai dėl nutarčių bankroto procese turi būti išnagrinėti ne vėliau kaip per 30 dienų nuo jų gavimo Lietuvos apeliaciniame teisme dienos, apelianto atskirasis skundas Lietuvos apeliaciniame teisme gautas 2024 m. balandžio 9 d., o skundžiama nutartis yra susijusi su apelianto teisėms ir pareigoms, siekiant nepažeisti JANĮ nustatytų bylų nagrinėjimo terminų ir užtikrinti apelianto teisę į apeliaciją, nustatytas teisinis pagrindas išnagrinėti pareiškėjo atskirąjį skundą iš esmės, o atskirąjį skundą atmetus – priteisti iš apelianto 54 Eur žyminį mokestį už atskirąjį skundą.

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

 

n u t a r i a : 

 

Panevėžio apygardos teismo 2024 m. vasario 20 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš suinteresuoto asmens J. T. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) valstybei 54 Eur (penkiasdešimt keturis eurus) žyminio mokesčio.

 

 

Teisėja                                                               Neringa Švedienė