Baudžiamoji byla Nr. 2K-118/2011

                                                                                         Teisminio proceso Nr. 1-76-1-00196-2007-0

                                                                                         Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                                                         1.1.8.1.;

                                                                                         2.1.2.12. (S)

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2011 m. kovo 29 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Gintaro Godos, Vladislovo Ranonio ir pranešėjo Jono Prapiesčio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. V. kasacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. balandžio 2 d. nuosprendžio, kuriuo S. V. pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės atėmimu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281 straipsnio 6 dalį aštuoneriems metams.

Taip pat skundžiama Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 17 d. nutartis, kuria nuteistojo S. V. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešėjo pranešimą,

           

n u s t a t ė :

 

S. V. nuteistas už tai, kad 2007 m. kovo 11 d., apie 10.20 val., Panevėžio r., kelio Daugpilis–Rokiškis–Panevėžys 101,700 km, vairuodamas automobilį „Audi 80“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 53, 68, 175.2 punktų reikalavimus, dėl to sukėlė eismo įvykį, dėl kurio žuvo du žmonės. S. V. vairavo neblaivus, nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, važiavo viršydamas leistiną 90 km/h greitį, dėl to nesuvaldė automobilio, išvažiavo į priešpriešinę kelio juostą, kirto ją ir, nuvažiavęs nuo kelio sankasos, atsitrenkė į pakelės medį. Eismo įvykio metu žuvo kartu su S. V. važiavę keleiviai – J. M. (M.) ir L. G.

Kasaciniu skundu nuteistasis S. V. prašo sutrumpinti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės laiką arba paskirti jam laisvės atėmimo bausmę atlikti atviroje kolonijoje.

Kasatorius pirmiausia skunde prisipažįsta kaltu dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo ir teigia, kad dėl padaryto nusikaltimo nuoširdžiai gailisi. Kasatoriaus nuomone, svarstant jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės švelninimo klausimą, atsižvelgtina į tai, kad: jis augina tris mažamečius vaikus, kuriems reikia jo kaip tėvo pagalbos; jo pagalbos reikia ir vienišai neįgaliai pensininkei motinai; jis yra nebe jauno amžiaus, po avarijos sunkiai valdo ranką, griežtojo režimo pataisos namuose bausmę atlieka pavyzdingai, yra neprasikaltęs, susiradęs darbą.

Kasatorius skunde taip pat teigia, kad jo baudžiamąją bylą nagrinėjant teisme jam nebuvo paskirtas gynėjas, nors jis to prašė. Be to, kasatoriaus tvirtinimu, pirmosios instancijos teisme jo motinai B. V. nepagrįstai nebuvo suteikta teisė duoti parodymus. Pasak kasatoriaus, pirmosios instancijos teismas vadovavosi tik prokuroro pateikta medžiaga, o į jo (kasatoriaus) duotus parodymus neatsižvelgė.

            Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras Regimantas Žukauskas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo S. V. kasacinį skundą atmesti.

            Prokuroras, nesutikdamas su kasatoriaus teiginiais dėl jo teisės į gynybą suvaržymo, nesuteiktos teisės teisiamajame posėdyje jo motinai duoti parodymus, nurodo, kad teisiamajame posėdyje S. V. buvo išaiškinta teisė turėti gynėją, gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, o į teisiamąją posėdį iškviestai jo motinai – teisė duoti parodymus apie artimą asmenį ir giminaitį arba atsisakyti juos duoti, tačiau nei jis, nei jo motina šiomis teisėmis nepasinaudojo.

            Prokuroras atsiliepime į nuteistojo kasacinį skundą taip pat nurodo, kad teismas, skirdamas bausmę S. V., nepažeidė baudžiamojo įstatymo reikalavimų. Pasak prokuroro, teismas, nuteistajam S. V. už padarytą nusikaltimą paskirdamas didesnę negu BK 281 straipsnio 6 dalies sankcijos vidurkis bausmę, atsižvelgė į tai, jog jis itin šiurkščiai pažeidė KET reikalavimus, itin sunkius nusikaltimo padarinius, taip pat į tai, kad nenustatyta S. V. baudžiamąją atsakomybę lengvinančių aplinkybių, jo asmenybę. Dėl to, prokuroro nuomone, S. V. paskirta bausmė tinkamai individualizuota ir nėra aiškiai per griežta, o kasaciniame skunde nurodytos aplinkybės (motinos liga, paties kasatoriaus ligos, mažamečių vaikų turėjimas) nėra pagrindas švelninti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės, nes švelnesnės bausmės paskyrimas kasatoriui neleis pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje nurodytų bausmės tikslų.

Nuteistojo S. V. kasacinis skundas atmestinas.

           

            Dėl kasatoriaus argumentų dėl teisės į gynybą suvaržymo

 

Kasatorius skunde teigia, kad jo baudžiamąją bylą nagrinėjant teisme jam nebuvo paskirtas gynėjas, nors jis to prašė. Taigi kasatorius, nors tiesiogiai ir nenurodo, iš esmės teigia, kad buvo suvaržyta jo teisė į gynybą ir taip pažeistos BPK 10 straipsnio, 22 straipsnio 3 dalies, 44 straipsnio 7, 8 dalių nuostatos.

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 6 straipsnio 6 dalį, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies c punktą, Baudžiamojo proceso kodekso 10 straipsnio 1 dalį kiekvienam įtariamajam (kaltinamajam, nuteistajam) garantuojama teisė į gynybą. Teismas, kaip ir prokuroras, ikiteisminio tyrimo pareigūnas, privalo užtikrinti galimybę įtariamajam, kaltinamajam ir nuteistajam įstatymų nustatytomis priemonėmis ir būdais gintis nuo įtarimų bei kaltinimų ir imtis reikiamų priemonių užtikrinti jų asmeninių ir turtinių teisių apsaugą. Kaltinamasis (nuteistasis), be kitų teisių, turi teisę turėti gynėją. Kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo turi teisę turėti laiko bei galimybių pasirengti gynybai ir gali gintis pats arba per pasirinktą gynėją, o neturėdamas pakankamai lėšų gynėjui atsilyginti turi nemokamai gauti teisinę pagalbą įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka (BPK 10 straipsnio 2 dalis, 22 straipsnio 3 dalis, 44 straipsnio 7, 8 dalys).

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad, šaukiant S. V. į pirmosios instancijos teismo teisiamąjį posėdį, 2009 m. lapkričio 27 d. jam buvo išsiųstas ir raštas dėl teisinės pagalbos, kuriame, vadovaujantis BPK 50 straipsnio 3 dalies nuostatomis, išaiškinta teisė gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą bei jos gavimo tvarka. Pirmosios instancijos teismo 2009 m. gruodžio 17 d. ir 2010 m. lapkričio 27 d. teisiamuosiuose posėdžiuose S. V. buvo išaiškintos BPK 22 straipsnyje nurodytos jo kaip kaltinamojo teisės, tarp jų ir teisė turėti gynėją, tačiau jis nepasinaudojo šia teise. Vadinasi, nagrinėjant S. V. bylą pirmosios instancijos teisme jo kaip kaltinamojo teisė turėti gynėją nebuvo suvaržyta.

Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjant S. V. baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo pažeistos BPK 10 straipsnio, 22 straipsnio 3 dalies, 44 straipsnio 7, 8 dalių nuostatos. Be to, pažymėtina, kad, priešingai nei teigia kasatorius, jo motinai S. V. buvo suteikta teisė duoti parodymus, tačiau, prieš jos kaip liudytojos apklausą teisėjui išaiškinus BPK 278 straipsnio 2 dalies nuostatas, ji pasinaudojo BPK 82 straipsnio 2 dalyje suteikta teise ir atsisakė duoti parodymus.

 

Dėl kasatoriaus argumentų dėl jam paskirtos bausmės

 

Kasatorius, skundu prašydamas sutrumpinti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės laiką arba paskirti bausmę atlikti atviroje kolonijoje, teigia, kad, svarstant šį jo prašymą, atsižvelgtina į tai, kad: jis augina tris mažamečius vaikus, kuriems reikia jo kaip tėvo pagalbos; jo pagalbos reikia ir vienišai neįgaliai pensininkei motinai; jis yra nebe jauno amžiaus, po avarijos sunkiai valdo ranką, griežtojo režimo pataisos namuose bausmę atlieka pavyzdingai, yra neprasikaltęs, susiradęs darbą. Be to, kasatorius nurodo, kad jis prisipažįsta kaltu dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo ir dėl padaryto nusikaltimo nuoširdžiai gailisi. Taigi kasatorius, nors tiesiogiai ir nenurodo, iš esmės teigia, kad skiriant jam aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmę nebuvo tinkamai įvertintos BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės.

Pagal baudžiamąjį įstatymą teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Pažymėtina, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (pavyzdžiui, kasacinės bylos Nr. 2K-7-576/2006, 2K-58/2009, 2K-115/2009, 2K-603/2010). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas S. V. už jo padarytą BK 281 straipsnio 6 dalyje numatytą nusikaltimą aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmę, atsižvelgė į tai, jog: jo padarytas nusikaltimas yra neatsargus (BK 16 straipsnio 2 dalis), tačiau sukėlė labai sunkius padarinius – gyvybės neteko du žmonės; S. V. nusikalsta nebe pirmą kartą; jis aštuoniolika kartų buvo baustas administracine tvarka, iš jų ir už šiurkščius KET pažeidimus; nuobaudos, paskirtos už eismo įvykio sukėlimą vairuojant neblaiviam, vairavimą neblaiviam ir nepasidraudus privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, greičio viršijimą, vairavimą neapsidraudus privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, vairavimą neturint teisės vairuoti, galiojančios; S. V., būdamas pakankamai jaunas ir darbingas, niekur nedirba – girtauja; nusikalstamą veiką padarė būdamas sunkaus girtumo laipsnio, neturėdamas teisės vairuoti; S. V. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad dėl jo padarytos veikos atsirado sunkių padarinių – žuvo du žmonės (BK 60 straipsnio 11 punktas), o jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas motyvuotai konstatavo, kad „bausmės paskirtis gali būti įgyvendinta kaltinamajam S. V. skyrus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 6 dalies sankcijoje numatytą bausmę – terminuotą laisvės atėmimą, savo trukme artimą šios bausmės maksimaliam dydžiui“, o apeliacinės instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad baudžiamojoje byloje nėra duomenų, patvirtinančių S. V. teiginius dėl pagalbos neįgaliai pensininkei motinai bei mažamečiams vaikams, jo sveikatos būklės.

Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, parinkdamas nuteistajam S. V. bausmę už jo padarytą nusikaltimą ir ją motyvuodamas, laikėsi BK 54 straipsnio 1, 2 dalių, 61 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimų. Atsižvelgiant į kasatoriaus prašymą sušvelninti jam paskirtą bausmę, pažymėtina, kad baudžiamojo proceso įstatyme numatyta, jog kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu (BPK 376 straipsnio 3 dalis). Tuo tarpu S. V. baudžiamojoje byloje baudžiamasis įstatymas ir kvalifikuojant nuteistojo nusikalstamą veiką, ir paskiriant jam laisvės atėmimo bausmę pritaikytas tinkamai, todėl nėra teisinio pagrindo švelninti jam paskirtos bausmės.

Pažymėtina, kad kasatoriaus prašymas paskirti jam atlikti bausmę atviroje kolonijoje yra nepagrįstas, nes, kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, būtent tokio režimo kolonijoje jam ir yra paskirta atlikti bausmę.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

 

n u t a r i a :

           

            Nuteistojo S. V. kasacinį skundą atmesti.

 

 

Teisėjai                                                                                                  Gintaras Goda                                                                                                                         Vladislovas Ranonis     

                                                                                                                        Jonas Prapiestis