Civilinė byla Nr. 3K-3-421/2010 Procesinio
sprendimo kategorijos: 11.9.5; 11.9.6; 14.7; 99.9 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. spalio 26 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko, Juozo
Šerkšno (kolegijos pirmininkas) ir Prano Žeimio (pranešėjas),
rašytinio
proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. P.
kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 23 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje
pagal ieškovo A. P. ieškinį atsakovui UAB „Vekada“ dėl atleidimo iš darbo
datos perkėlimo, išeitinės išmokos priteisimo ir neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų
kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje nustatyta, kad ieškovas
nuo 2004 m. rugpjūčio 30 d. dirbo pas atsakovą elektromontuotoju. 2008 m.
spalio 31 d. atsakovas raštu pasirašytinai įspėjo ieškovą, kad 2008 m. gruodžio
31 d. jis bus atleistas iš darbo dėl darbuotojų skaičiaus mažinimo. Atsakovui
sudarius sutartį dėl elektros montavimo darbų atlikimo naujame objekte, 2008 m.
lapkričio 5 d. nuspręsta darbuotojų nebeatleisti. Ieškovas buvo žodžiu
informuotas apie tokį atsakovo sprendimą. 2008 m. gruodžio pabaigoje ieškovui
buvo suteiktos atostogos, kurios tęsėsi ir 2009 m. sausio mėnesį. 2009 m.
sausio 18 d. ieškovas, dar nepradėjęs dirbti, susirgo. Dėl ligos jo laikinojo
nedarbingumo laikotarpis tęsėsi iki 2009 m. gegužės 15 d. Dirbti jis pradėjo
2009 m. gegužės 18 d. 2009 m. gegužės mėnesio pradžioje vėl sumažėjus
darbų apimčiai, atsakovas nusprendė mažinti darbuotojų skaičių dėl ekonominių
priežasčių ir dalį jų, įskaitant ieškovą, atleisti. 2009 m. birželio 1 d. jis
buvo raštu pasirašytinai įspėtas apie būsimą atleidimą iš darbo 2008 m.
rugpjūčio 1 d. pagal DK 129 straipsnio 2 dalį. Pasibaigus įspėjimo
terminui, atsakovo direktoriaus 2009 m. liepos 30 d. įsakymu Nr. K-20
ieškovas buvo atleistas iš darbo.
Ieškovo darbo sutartyje
nurodyta, kad jo darbo užmokestį sudaro 700 Lt mėnesinė alga ir priedas
pagal bendrovės darbo apmokėjimo nuostatus, bet ne mažiau Vyriausybės nustatyto
darbo užmokesčio minimumo. Ieškovo vidutinis darbo užmokestis, išmokant jam
2411,73 Lt išeitinę išmoką, buvo apskaičiuotas pagal darbo užmokestį, kurį
jis gavo 2009 m. gegužės, birželio ir liepos mėnesiais, t. y. trijų
paskutinių kalendorinių mėnesių, ėjusių prieš tą mėnesį, už kurį (ar jo dalį)
mokamas vidutinis darbo užmokestis, laikotarpiu (Vyriausybės 2003 m. gegužės 27
d. nutarimu Nr. 650 patvirtinto Darbuotojo ir valstybės tarnautojo
vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas)
6.1 punktas). Atsakovas atsiskaitė su atleidžiamu iš darbo ieškovu 2009 m.
liepos 31 d.
Ieškovo teigimu, atsakovas
privalėjo atleisti jį iš darbo 2009 m. gegužės 19 d., t. y. kitą
dieną po tos dienos, kurią jis pradėjo dirbti (2009 m. gegužės 18 d.) grįžęs po
ligos, nes dar iki 2009 m. birželio 18 d. galiojo pirmasis (2008 m. spalio
31 d.) įspėjimas apie atleidimą iš darbo (DK 130 straipsnio 7 dalis), ir
atitinkamai apskaičiuoti jam priklausančią išeitinę išmoką. Ieškovas nurodo,
kad, atsakovui įteikus jam 2008 m. spalio 31 d. įspėjimą apie atleidimą iš
darbo, jo darbo užmokestis sumažėjo, todėl vidutinis darbo užmokestis išeitinei
išmokai mokėti turėjo būti skaičiuojamas pagal Aprašo 6.8 punkte nurodytą
laikotarpį – tris paskutiniuosius kalendorinius mėnesius, einančius prieš tą
mėnesį, kurį buvo įteiktas įspėjimas (šiuo atveju – pirmasis) apie atleidimą iš
darbo. Ieškovo teigimu, pagal 2008 m. liepos, rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais jo
gauto darbo užmokesčio dydžius turėjo būti apskaičiuota 13 760,85 Lt
išeitinė išmoka. Atsakovas, išmokėdamas 2411,73 Lt, neteisingai
apskaičiavo išeitinės išmokos dydį, todėl, ieškovo teigimu, iš jo priteistinas
skirtumas. Tvirtindamas, kad dėl to, jog buvo atleistas atsakovui nesilaikant
atleidimo iš darbo, taip pat atsiskaitymo su atleidžiamu iš darbo darbuotoju
tvarkos, jis patyrė dvasinių išgyvenimų ir nepatogumų, jautė įtampą bei emocinę
depresiją, buvo pažeistas jo ir šeimos socialinis stabilumas, ieškovas nurodė,
jog iš atsakovo priteistinas neturtinės žalos atlyginimas (CK
1.5 straipsnis, DK 250 straipsnis).
Ieškovas prašė:
1) perkelti jo atleidimo iš darbo pagal
atsakovo direktoriaus 2009 m. liepos 30 d. įsakymą Nr. K-20 datą iš 2009
m. rugpjūčio 1 d. į 2009 m. gegužės 19 d.;
2) priteisti iš atsakovo
11 349,12 Lt išeitinės išmokos, 2500 Lt neturtinės žalos atlyginimo
ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo 2009 m. gegužės 19 d.
iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
II. Pirmosios ir
apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2009 m. gruodžio
15 d. sprendimu ieškinį atmetė; priteisė atsakovui iš ieškovo 1815 Lt
atstovavimo išlaidų.
Atsakovo direktoriaus G. J. ir liudytojos
S. V. (nurodžiusių, kad ieškovas bei kiti numatyti atleisti darbuotojai
buvo pakviesti pas atsakovo direktorių ir jiems asmeniškai buvo pranešta, jog
jie nebebus atleisti 2008 m. gruodžio 31 d.) parodymų, byloje nustatytų
aplinkybių, kad 2008 m. gruodžio pabaigoje ieškovui buvo suteiktos atostogos, o
po jų ir ligos jam grįžus į darbą, jis nebuvo atleistas, taip pat paties ieškovo
paaiškinimų, jog grįžęs po ligos jis manė dirbsiąs ir toliau, pagrindu teismas
pripažino atsakovą įrodžiusiu, kad ieškovui buvo pranešta apie tai, jog jis
nebus atleidžiamas dėl darbuotojų skaičiaus mažinimo 2008 m. gruodžio 31 d. Teismas
sprendė, kad ieškovo reikalavimas perkelti darbo sutarties nutraukimo datą iš
2009 m. rugpjūčio 1 d. į 2009 m. gegužės 19 d. negali būti
tenkinamas, nes visą laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 18 d. iki atleidimo iš
darbo dienos jis dirbo pas atsakovą pagal darbo sutartį. Be to, teismas nurodė,
kad ieškovas negali reikalauti, jog atsakovas atleistų jį iš darbo DK 129 straipsnio
2 dalies pagrindu 2009 m. gegužės 19 d., nes tai prieštarauja DK
įtvirtintoms nuostatoms dėl darbo sutarties nutraukimo pagrindų. Teismo
nuomone, nutraukiant darbo sutartį darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo
kaltės, dėl darbo sutarties nutraukimo ar nenutraukimo sprendžia darbdavys,
kurio iniciatyva baigiasi darbo santykiai; darbuotojas negali reikalauti, kad
darbdavys nutrauktų su juo darbo sutartį tais pagrindais, kurie įstatyme
priskiriami darbdavio iniciatyvai.
Dėl ieškinio dalies, kuria ginčijamas ieškovui
išmokėtos trijų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinės išmokos (DK
140 straipsnis) apskaičiavimas ir dydis, teismas sprendė, kad, apskaičiuojant
ieškovo vidutinį darbo užmokestį pagal darbo užmokestį, kurį jis gavo 2009 m.
gegužės, birželio ir liepos mėnesiais, buvo laikytasi Aprašo 6 punkte
nustatytos tvarkos. Konstatavęs, kad ieškovas apie jo atleidimą iš darbo nuo
2009 m. rugpjūčio 1 d. įstatyme nustatyta tvarka buvo įspėtas 2009 m. birželio
1 d., o ne 2008 m. spalio 31 d., teismas pripažino nepagrįstu ieškovo
tvirtinimą, kad jo vidutinis darbo užmokestis turėjo būti skaičiuojamas pagal
2008 m. liepos, rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais gautą darbo užmokestį,
t. y. pagal darbo užmokestį, kurį jis gavo iki 2008 m. spalio 31 d.
įspėjimo apie atleidimą iš darbo. Be to, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad
ieškovo darbo užmokestis po to, kai 2009 m. birželio 1 d. jam buvo įteiktas
įspėjimas apie darbo sutarties su juo nutraukimą, nesumažėjo: tiek 2009 m.
gegužės mėnesį, tiek po įspėjimo ieškovas gavo tokį patį mėnesio darbo
užmokestį (už 2009 m. gegužės mėnesį dirbtas 10 d. jam buvo apskaičiuotas
400 Lt darbo užmokestis, 2009 m. birželio ir liepos mėnesiais jo mėnesio atlyginimas
buvo 800 Lt). Pažymėjęs, kad ieškovo darbo sutartyje, be šalių sulygtos
700 Lt mėnesinės algos, yra nuoroda į konkretų aktą – bendrovės darbo
apmokėjimo nuostatus, teismas padarė išvadą, kad šalys susitarė, jog šie
nuostatai yra sudėtinė darbo sutarties dalis. Pagal šiuos nuostatus ieškovo
darbo užmokesčio dydis priklausė ir nuo jo indėlio – individualiai darbininkams
darbo užmokestis objektuose paskirstomas darbų vadovų pagal kiekvieno
darbininko indėlį. Teismas pažymėjo, kad liudytojas R. B., buvęs darbų
vadovas objektuose, kuriuose dirbo ieškovas iki įspėjimo apie atleidimą iš
darbo gavimo ir po įspėjimo, patvirtino, jog ieškovas vengė dirbti, dirbo
blogai, todėl jis nenustatė jam priedo prie mėnesinės algos. Konstatavęs, kad
atsakovas, nustatydamas ieškovui mokėtinos išeitinės išmokos dydį, nepažeidė
vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos, teismas atmetė ieškovo
reikalavimą dėl išeitinės išmokos (skirtumo) bei procesinių palūkanų
priteisimo. Pažymėjęs, kad, nenustačius teisės pažeidimo, nėra pagrindo neturtinės
žalos padarymui konstatuoti, teismas netenkino ir ieškovo reikalavimo dėl
neturtinės žalos atlyginimo.
Panevėžio apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo
apeliacinį skundą, 2010 m. kovo 23 d. nutartimi Panevėžio miesto apylinkės
teismo 2009 m. gruodžio 15 d. sprendimą paliko nepakeistą; priteisė atsakovui
iš ieškovo 1210 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.
Pažymėjusi,
kad patikslintame ieškinyje nesuformuluota reikalavimo pripažinti ieškovo
atleidimą iš darbo neteisėtu ir taikyti atitinkamą pažeistų teisių gynimo būdą,
teisėjų kolegija, remdamasi civiliniame procese galiojančiu dispozityvumo
principu, pagal kurį teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o
ne teismo pareiga, pripažino nepagrįstais ieškovo apeliacinio skundo argumentus,
jog pirmosios instancijos teismas netyrė darbuotojų skaičiaus atsakovo
bendrovėje mažinimo teisėtumo ir kitų patikslintame ieškinyje nurodytų su jo
atleidimu iš darbo susijusių aplinkybių, todėl padarė nepagrįstas išvadas, taip
pat pažeidė CPK 414 straipsnio 3 dalies nuostatas. Nurodydama, kad iš
skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, jog teismas įvardijo
materialiosios ir proceso teisės normas, kuriomis vadovavosi priimdamas
sprendimą, teisėjų kolegija atmetė apeliacinio skundo argumentus dėl CPK
270 straipsnio 4 dalies reikalavimų nesilaikymo, kartu pažymėdama, kad
teismo sprendimo antrojo lapo sakinyje „ieškovo atstovai prašo ieškinį atmesti
ir priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas“ yra rašymo apsirikimo klaida (iš
sprendimo turinio akivaizdu, kad to prašė atsakovo atstovai), kuri teismo gali
būti ištaisyta CPK 276 nustatyta tvarka. Dėl apeliacinio skundo argumentų, kad
pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK įtvirtintas įrodinėjimo taisykles,
nes vadovavosi liudytojų, kurie yra atsakovo darbuotojai, todėl yra šališki,
parodymais, teisėjų kolegija nurodė, jog šioje byloje nagrinėjamas iš darbo
teisinių santykių kilęs ginčas, todėl įrodinėjimo dalyką sudarančias aplinkybes
gali žinoti arba nežinoti tik kiti įmonės darbuotojai. Teisėjų kolegijos
nuomone, pirmosios instancijos teismas liudytojų parodymus vertino kartu su
kitais byloje esančiais įrodymais, išvadas darė bylos duomenų viseto pagrindu,
todėl nėra pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas
priimtas pažeidžiant įrodymų vertinimo principus ar nukrypstant nuo šiuo
klausimu suformuotos praktikos. Pažymėjusi, kad išeitinė kompensacija
apskaičiuojama pagal konkretaus darbuotojo, o ne kitų įmonės darbuotojų tam
tikrą laikotarpį gautą darbo užmokestį, taip pat ne pagal vidutinį visų tos
įmonės darbuotojų darbo užmokestį, teisėjų kolegija konstatavo, jog tai, kad
pirmosios instancijos teismas nepareikalavo duomenų apie atskirų ieškovo
pasirinktų darbuotojų darbo užmokestį, esminės reikšmės teismo sprendimo
pagrįstumui ir teisėtumui neturi. Pripažindama nepagrįstu ieškovo apeliacinio
skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas, netenkindamas prašymo sustabdyti
bylą iki bus atliktas ikiteisminis tyrimas dėl atsakovo pateiktų dokumentų
klastojimo, pažeidė CPK 163 straipsnio 3 punktą, teisėjų kolegija pažymėjo,
jog pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką CPK 163 straipsnio 3 punkto
pagrindu civilinė byla privalo būti sustabdyta tik tokiu atveju, jeigu šios
proceso teisės normos reikalavimus atitinkanti baudžiamoji byla nagrinėjama
teisme. Ikiteisminis tyrimas nėra pagrindas privalomai sustabdyti civilinės
bylos nagrinėjimą. Byloje nesant jokių duomenų apie tai, kad teisme nagrinėjama
baudžiamoji byla, kurios rezultatas turėtų prejudicinį ar kitą tiesioginį ryšį
su šia byla, teisėjų kolegija nekonstatavo CPK 163 straipsnio 3 punkto
pažeidimo. Nesutikdama su ieškovo apeliacinio skundo argumentais dėl netinkamo
DK 204 straipsnio 1 dalies ir Aprašo 6.8 punkto taikymo, teisėjų kolegija
nurodė, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė su ieškovui išmokėtos
išeitinės išmokos apskaičiavimu susijusius bylos duomenis, tinkamai argumentavo
ir pagrįstai konstatavo, jog ieškovo darbo užmokestis, nurodytas Aprašo 3.1–3.4
punktuose, po to, kai jam įstatyme nustatyta tvarka buvo įteiktas įspėjimas
apie atleidimą iš darbo, nesumažėjo, todėl atsakovas apskaičiavo ieškovui
mokėtiną išeitinę išmoką nepažeisdamas nurodytų teisės normų reikalavimų.
III. Kasacinio skundo
ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu
ieškovas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti
bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Šis kasatoriaus prašymas
grindžiamas tokiais argumentais:
1. Teismų
procesiniuose sprendimuose klaidingai nurodoma, kad ieškovas nekėlė jo
atleidimo iš darbo teisėtumo klausimo. Kasatoriaus teigimu, jis viso bylos
nagrinėjimo metu nuolat tvirtino, kad atsakovo direktoriaus 2009 m. gegužės 8
d. įsakymas Nr. K-89 dėl darbuotojų skaičiaus mažinimo yra suklastotas,
todėl 2009 m. birželio 1 d. įspėjimas yra niekinis, o jis – atleistas
nepagrįstai ir neteisėtai. Byloje nėra jokių darbuotojų skaičiaus mažinimą atsakovo
įmonėje patvirtinančių duomenų, išskyrus atsakovo pateiktą jokiame jo įsakymų
registracijos žurnale neregistruotą, taigi – suklastotą, 2009 m. gegužės 8 d.
įsakymą Nr. K-89 „Dėl darbuotojų skaičiaus mažinimo ir darbų vadovo
pavadavimo“. Kasatorius nurodo, kad byloje esančiame UAB „Vekada“ įsakymų
registravimo žurnale įregistruotas 2009 m. gegužės 8 d. įsakymas visai kitokiu
numeriu (Nr. P-89) ir pavadinimu („Dėl darbų vadovo D. S.
pavadavimo“, vėliau, prieš pat teismo posėdį, prirašant „dėl darbuotojų sk. mažinimo“).
Atsakovo 2009 m. birželio 1 d. įspėjimas apie ieškovo atleidimą iš darbo nuo
2009 m. rugpjūčio 1 d. ieškovui buvo įteiktas dar galiojant pirmajam, t. y.
2008 m. spalio 31 d., įspėjimui. Kasatoriaus teigimu, jam grįžus po ligos į
darbą 2009 m. gegužės 18 d., pirmasis įspėjimas, kuris nebuvo panaikintas ar
atšauktas (atsakovas to neįrodė), galiojo iki 2009 m. birželio 18 d. (DK 130 straipsnio
7 dalis). Taigi jo atleidimas iš darbo pagal vėlesnį įspėjimą yra
neteisėtas ir nepagrįstas. Abiejuose įspėjimuose nenurodyta konkrečių darbo
sutarties nutraukimo priežasčių, o tik abstrakti DK 129 straipsnio 2 dalies
formuluotė, todėl įspėjimai neatitinka DK 130 straipsnio 2 dalies 1
punkto reikalavimų. Be to, 2008 m. spalio 31 d.–2009 m. rugpjūčio 1 d. ieškovo
įspėjimo apie atleidimą iš darbo dėl darbuotojų skaičiaus mažinimo laikotarpiu
atsakovas priėmė dirbti elektromontuotojais daugiau kaip trisdešimt naujų,
jaunesnių, tačiau žemesnės kvalifikacijos nei kasatorius, darbuotojų, taip pat
pratęsė dvidešimt tris terminuotas darbo sutartis. Kasatorius nurodo, kad jam
nebuvo pasiūlyta nė viena iš šių darbo vietų, taigi – pažeistos imperatyviosios
darbuotojų garantijas įtvirtinančios darbo įstatymų nuostatos (DK 129 straipsnio
1 dalis, 135 straipsnis), ir tai yra pakankamas pagrindas atleidimui
iš darbo pripažinti neteisėtu. Be to, atsakovas, priimdamas elektromontuotojo
pareigoms jaunus darbuotojus ir nepasiūlydamas kito darbo kasatoriui, pažeidė
diskriminaciją draudžiančias Konstitucijos 29 straipsnio, DK
2 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 129 straipsnio 3 dalies 5 punkto
normas. Teismai nurodytų aplinkybių, taip pat fakto, ar, atleidžiant kasatorių
iš darbo dėl ekonominių priežasčių, buvo laikytasi DK 130 straipsnio
4 dalyje nustatyto reikalavimo, prieš įspėjant apie darbo sutarties
nutraukimą, surengti konsultacijas su darbuotojų atstovais (DK
19 straipsnis), netyrė ir nesiaiškino. Remdamasis šiais argumentais,
kasatorius prašo vadovautis DK 297 straipsnio 4 dalimi ir pripažinti, kad iš
darbo jis atleistas neteisėtai, nurodyti, kad darbo sutartis su juo nutraukta
teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo datos, ir priteisti jam išeitinę išmoką
bei vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką.
2. Teismai,
pasisakydami dėl ieškinio argumentų išeitinės išmokos apskaičiavimo klausimu,
nepagrįstai pripažino, kad kasatoriaus darbo užmokestis, įteikus jam 2009 m.
birželio 1 d. įspėjimą apie atleidimą iš darbo, nesumažėjo. Tai lėmė netinkamą
Aprašo 6.8 punkto taikymą ir nepagrįstą teismų išvadą, kad vidutinis darbo
užmokestis, išmokant ieškovui išeitinę išmoką, teisingai atsakovo buvo apskaičiuotas
pagal darbo užmokestį, kurį jis gavo 2009 m. gegužės, birželio ir liepos
mėnesiais. Kasatoriaus teigimu, faktą, kad jo darbo užmokestis sumažėjo,
patvirtina UAB „Vekada“ 2009 m. liepos 31 d. pažyma Nr. 353 apie jo darbo
užmokestį 2006–2009 metais; jis niekada nereikalavo skaičiuoti jo
vidutinio darbo užmokesčio pagal 2008 m. liepos, rugpjūčio, rugsėjo mėn.
laikotarpį; atsakovas, net ir atleisdamas jį iš darbo pagal 2009 m. birželio 1
d. įspėjimą, vidutinį darbo užmokestį išeitinei išmokai mokėti privalėjo
skaičiuoti pagal 2008 m. spalio, lapkričio, gruodžio mėn. laikotarpį.
3. Pirmosios
instancijos teismas, nepagrįstai atsisakydamas priimti ieškovo pateiktus
reikšmingus bylai dokumentus, susijusius su 2008 m. spalio 31 d. ir 2009 m.
birželio 1 d. įspėjimų įteikimu, jam priskaičiuotu ir išmokėtu darbo užmokesčiu,
kitomis jo atleidimo iš darbo aplinkybėmis, neišreikalaudamas iš atsakovo kitų
jo darbuotojų algalapių už 2009 m. gegužės, birželio, liepos mėnesius (tam, kad
palyginti su kasatoriaus, dirbusio kartu tą patį darbą vienodomis sąlygomis,
nurodytu laikotarpiu gautu darbo užmokesčiu), netenkindamas ieškovo prašymo
apklausti kaip liudytojus atsakovo darbuotojus, galinčius patvirtinti, kad jis
dirbo gerai, taip pat darbuotojus, galinčius paneigti atsakovo direktoriaus
G. J. ir liudytojos S. V. tvirtinimus apie pirmojo įspėjimo
atšaukimą, neprisaikdindamas atsakovo direktoriaus G. J. sakyti tiesą,
neišaiškindamas jam liudytojo pareigų ir atsakomybės už priesaikos sulaužymą, o
apeliacinės instancijos teismas – nieko nepasisakydamas dėl su šiuo pirmosios
instancijos teismo neveikimu susijusių apeliacinio skundo argumentų, buvo
šališki atsakovui, vilkino bylos nagrinėjimą ir taip pažeidė Žmogaus teisių ir
pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnį.
4. Ieškovas šioje
byloje neturėjo jokių atstovų teisme, be to, niekada neprašė atmesti ieškinio.
Pirmosios instancijos teismas, sprendime nurodydamas, kad „ieškovo atstovai
prašo atmesti ieškinį ir priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas“, įtraukė
proceso dalyvius – ieškovo atstovus, kurie procese nedalyvavo, taigi pažeidė CPK
266 straipsnyje įtvirtintą draudimą sprendime spręsti dėl neįtrauktų dalyvauti
byloje asmenų teisių ar pareigų. Pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 2
punktą tai yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas. Apeliacinės
instancijos teismas, nepagrįstai konstatavęs rašymo apsirikimą, nurodyto
pirmosios instancijos teismo pažeidimo neištaisė, todėl apskųsta nutartis
negali būti palikta galioti.
5. Pirmosios
instancijos teismas, priteisdamas atsakovui iš ieškovo 1815 Lt, o apeliacinės
instancijos teismas – 1210 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti, priteisė
atsakovui iš ieškovo nepagrįstai dideles šias bylinėjimosi išlaidas, nes
nagrinėjama byla nevertintina kaip sudėtinga, jos procesas neužtruko labai
ilgai ir nelėmė didelių sąnaudų. Dėl to, priimant teismų sprendimą ir nutartį,
buvo pažeistos CPK 98 straipsnio 2 dalies nuostatos. Be to, bylinėjimosi
išlaidų klausimo išsprendimas teismų procesiniuose sprendimuose visiškai
neargumentuotas, taigi nesilaikyta CPK 291 straipsnio 5 dalies, 331
straipsnio 4 dalies 4 punkto reikalavimų.
Atsiliepime į
kasacinį skundą atsakovas prašo skundą atmesti ir apskųstą apeliacinės
instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Jame nurodomi šie nesutikimo su
kasaciniu skundu argumentai:
1. Kasatorius savaip
interpretuoja pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytas ir
įvertintas faktines bylos aplinkybes dėl jo įspėjimų apie atleidimą iš darbo,
nurodo tikrovės neatitinkančius faktus dėl naujų elektromontuotojų jo įspėjimo
laikotarpiu į darbą priėmimo ir galimybės pasiūlyti kasatoriui kitą darbą buvimo.
Atleidimo iš darbo teisėtumo kasatorius niekada neginčijo, su jo atleidimu
sutiko, tik visiškai nepagrįstai prašė perkelti jo atleidimo iš darbo datą į 2009
m. gegužės 19 d., kurią jis pas atsakovą dar dirbo ir gavo darbo užmokestį. Kasatoriui
įteiktas pirmasis įspėjimas apie atleidimą iš darbo buvo per protingą terminą
atšauktas, be to, net ir konstatavus priešingai, jis neteko galios atsakovui
neatleidus kasatoriaus iš darbo įspėjime nurodytą 2008 m. gruodžio 31 d. DK 130
straipsnio 7 dalis, kuria remiasi kasatorius, ginčo laikotarpiu nebegaliojo.
Jokių argumentų dėl antrojo įspėjimo ydingumo, išskyrus tai, kad galiojo
pirmasis, kasatorius nenurodė. Dėl to negalima sutikti su kasacinio skundo
argumentais dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių darbuotojo
įspėjimą apie atleidimą iš darbo, netinkamo taikymo.
2. Apeliacinės
instancijos teismas, nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo
sakinyje „ieškovo atstovai prašo ieškinį atmesti ir priteisti iš ieškovo
bylinėjimosi išlaidas“ vietoje „ieškovo atstovai“ turėtų būti „atsakovų
atstovai“, ištaisė šį akivaizdų, be kita ko, neturintį jokios reikšmės ginčo
išsprendimui, rašymo apsirikimą, todėl kasacinio skundo argumentai šiuo
klausimu yra nepagrįsti.
3. Teismų priteistos
atstovavimo išlaidų sumos neviršija dydžių, nustatytų teisingumo ministro kartu
su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose Rekomendacijose dėl
užmokesčio dydžio. Dėl to kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama dėl CPK 98 straipsnio
2 dalies pažeidimo.
4. Teismai bylos
nagrinėjimo metu buvo aktyvūs. Pirmosios instancijos teismas tenkino visus
kasatoriaus prašymus dėl įrodymų išreikalavimo ir savo iniciatyva rinko
įrodymus. Atsakovo administracijos vadovas ir liudytojai patvirtino, kad
kasatoriaus darbo užmokestis prieš jo atleidimą iš darbo buvo mažesnis, nei
kitų su juo dirbusių darbuotojų, tačiau kartu nurodė priežastis – kasatorius po
įspėjimo dirbo prastai, todėl projektų vadovas neskyrė jam priedo pagal
darbuotojų darbo apmokėjimo ir skatinimo nuostatus. Dėl to kasacinio skundo
argumentai, kad teismai buvo šališki, yra visiškai nepagrįsti.
5. 2009 m. birželio 1
d. įspėjus kasatorių apie atleidimą iš darbo, jo darbo užmokestis, palyginus su
2009 m. gegužės mėn. gautu darbo užmokesčiu, nesumažėjo. Tokiomis aplinkybėmis
atsakovas visiškai pagrįstai, išmokėdamas kasatoriui išeitinę išmoką,
apskaičiavo jo vidutinį darbo užmokestį pagal darbo užmokestį, kurį jis gavo paskutinių
trijų darbo pas atsakovą mėnesių (2009 m. gegužės, birželio ir liepos mėn.)
laikotarpiu. Dėl to nepagrįstais pripažintini kasacinio skundo argumentai,
kuriais teigiama dėl vidutinio darbo užmokesčio dydžio apskaičiavimą
reglamentuojančių teisės normų pažeidimo.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo
argumentai ir išaiškinimai
Dėl pareikšto
ieškinio dalyko ir pagrindo bei įrodymų vertinimo
CPK 13 straipsnyje
nustatyta, kad šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi šio kodekso
nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti joms priklausančiomis teisėmis.
Dispozityvumo principas reiškia, kad civilinė byla gali būti iškelta tik
suinteresuoto asmens iniciatyva; teismas negali iškelti bylos savo iniciatyva,
taip pat niekas negali priversti asmens pareikšti ieškinį (CPK 5 straipsnis).
Bylos nagrinėjimo dalyką nustato šalys. Teismas negali keisti nei ieškinio
dalyko, nei jo pagrindo; negali priteisti ieškovui to, ko šis neprašė, išskyrus
išimtis, nurodytas CPK 417 straipsnyje: byloje pagal darbuotojo ieškinį
pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į ieškinio pagrindą sudarančias
ir teismo posėdyje paaiškėjusias bylos aplinkybes, turi teisę viršyti
pareikštus reikalavimus, t. y. patenkinti reikalavimus daugiau nei buvo
pareikšta, taip pat priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti,
tačiau yra tiesiogiai susiję su pareikšto ieškinio dalyku ir pagrindu.
Kasatorius teigia,
kad jo atleidimas iš darbo pagal DK 129 straipsnio 2 dalį (dėl ekonominių
priežasčių) yra neteisėtas, nes jam per visą įspėjimo apie atleidimą iš darbo
laikotarpį
(2008 m. spalio 31 d.–2009 m. rugpjūčio 1 d.)
nebuvo pasiūlytas kitas darbas, o atsakovas elektromontuotojais priėmė dirbti
daugiau kaip trisdešimt naujų darbuotojų. Kasatorius prašo vadovautis DK 297
straipsnio 4 dalimi ir pripažinti, kad darbo sutartis su juo nutraukta teismo
sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos, priteisti jam išeitinę išmoką bei
vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką.
Asmens teisė kreiptis
į teismą ieškinio teisenos tvarka įgyvendinama per ieškinio institutą. Kreipimosi
su ieškiniu į teismą tvarka nustatyta CPK 135-138 straipsniuose. Pagal CPK 135 straipsnio
1 dalies 2 ir 4 punktus kiekviename ieškinyje ieškovas privalo nurodyti
aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas),
bei šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus ir reikalavimą (ieškinio dalykas).
Jeigu nėra bent vieno iš šių dviejų elementų, tai nėra ir ieškinio. Būtent
ieškinio elementai apibrėžia teisminio nagrinėjimo dalyką ir leidžia teismui
tinkamai pasirengti bylos teisminiam nagrinėjimui, nagrinėjant darbo bylą tai
įgalina teismą savo iniciatyva surinkti tuos įrodymus, kuriais šalys nesiremia,
bet kurie, teismo nuomone, yra būtini siekiant teisingai išspręsti bylą (CPK
414 straipsnio 1 dalis).
Ieškovas, kreipdamasis
į teismą, ieškinyje aiškiai suformulavo savo reikalavimus: perkelti jo
atleidimo iš darbo datą iš 2009 m. rugpjūčio 1 d. į
2009 m. gegužės 19 d.; priteisti iš atsakovo 11 349,12
Lt išeitinės išmokos, 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir 5 proc.
dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo kreipimosi į teismą dienos iki
teismo sprendimo visiško įvykdymo; taip pat nurodė šių reikalavimų pagrindimą.
Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos
teisme ieškinio dalyko nepakeitė ir neprašė teismo jo atleidimą iš darbo DK 129
straipsnio 2 dalies pagrindu (dėl ekonominių priežasčių) pripažinti neteisėtu
bei taikyti atitinkamą pažeistos teisės gynimo būdą. Reikalavimą pripažinti jo
atleidimą iš darbo neteisėtu ieškovas iškėlė tik apeliaciniame skunde, taip pat
jį kelia ir kasaciniame skunde. Apeliaciniame skunde draudžiama kelti naujus
reikalavimus (CPK 312 straipsnis), o kasaciniame skunde neleidžiama remtis
naujais įrodymais bei aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ar
apeliacinės instancijos teisme (CPK 347 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija
konstatuoja, kad kasatorius kasaciniame skunde iškėlė naują reikalavimą, kuris
nebuvo pareikštas ir išnagrinėtas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose.
Kadangi kasacinio skundo argumentas, kad kasatorius buvo neteisėtai atleistas
iš darbo pagal DK 129 straipsnio 2 dalį, negali būti kasacijos dalykas, tai
teisėjų kolegija neanalizuoja jo atleidimo iš darbo teisėtumo.
Kasatorius teigia,
kad jo atleidimas iš darbo pagal 2009 m. birželio 1 d.
įspėjimą yra neteisėtas, nes dar iki 2009 m. birželio 18 d.
galiojo 2008 m. spalio 31 d. įspėjimas, kuris nebuvo
panaikintas ar atšauktas. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovui
2008 m. spalio 31 d. įteiktą įspėjimą apie atleidimą iš
darbo atsakovas per protingą terminą atšaukė. Pasikeitus atsakovo ekonominei
padėčiai, antras įspėjimas apie atleidimą iš darbo jam buvo įteiktas
2009 m. birželio 1 d., kai pirmasis įspėjimas jau
nebegaliojo. Teismai, atmesdami ieškovo reikalavimą dėl darbo sutarties
nutraukimo datos pakeitimo, procesiniuose sprendimuose įvertino tiek šalių
teiginius, tiek ir rašytinius įrodymus.
Tuo tarpu iš
kasacinio skundo turinio matyti, kad kasatorius, nesutikdamas su teismų
pateiktu įrodymų vertinimu, nenurodo teismų padarytų teisės normų pažeidimų,
vertinant įrodymus, o tiesiog pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų
turinio.
Atsižvelgiant į tai,
kad kasacinis teismas nagrinėja tik teisės klausimus, o kasatorius nekelia
teisės normų, susijusių su įrodinėjimo procesu, pažeidimo ar netinkamo
aiškinimo bei taikymo klausimų, argumentai dėl kitokio konkrečių duomenų
vertinimo neduoda pagrindo abejoti teismų procesinių sprendimų teisėtumu. Dėl
nurodytų priežasčių pirmąjį kasacinio skundo argumentą teisėjų kolegija atmeta
kaip nepagrįstą.
Dėl darbuotojo
vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos
Darbuotojo ir
valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašas
(toliau – Aprašas), patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės
2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650, nustato
darbuotojo ir valstybės tarnautojo (toliau – darbuotojo) vidutinio darbo
užmokesčio apskaičiavimą.
Apskaičiuojant
darbuotojo vidutinį darbo užmokestį, laikomasi šių nuostatų: skaičiuojamas
laikotarpis yra trys paskutiniai mėnesiai, einantys prieš tą mėnesį, už kurį
(ar jo dalį) mokamas vidutinis darbo užmokestis. Darbuotojo vidutinis darbo
užmokestis apskaičiuojamas iš skaičiuojamojo laikotarpio užmokesčio,
priskaičiuoto už atliktą darbą ar dirbtą laiką (jeigu teisės aktuose
nenustatyta kitaip), įskaitant visas darbo apmokėjimo rūšis, nurodytas Aprašo
3.1-3.4 punktuose, ir mėnesines premijas.
Kai atleidžiamo iš
įmonės darbuotojo paskutinė darbo įmonėje (atleidimo iš darbo) diena sutampa su
paskutine to mėnesio darbo diena pagal darbuotojo darbo (pamainos) grafiką, šis
mėnuo įtraukiamas į skaičiuojamąjį laikotarpį (Aprašo 6.1 punktas).
Kasatorius teigia,
kad teismai, pasisakydami dėl ieškinio argumentų išeitinės išmokos skaičiavimo
klausimu, nepagrįstai pripažino, jog jo darbo užmokestis, įteikus jam
2009 m. birželio 1 d. įspėjimą apie atleidimą iš darbo
pagal DK 129 straipsnio 2 dalį (dėl ekonominių priežasčių), nesumažėjo.
Kasatoriaus teigimu, tai lėmė netinkamą Aprašo 6.8 punkto taikymą.
Kasatoriaus vidutinis
darbo užmokestis, išmokant išeitinę išmoką, laikantis Apraše nustatytos
tvarkos, buvo apskaičiuotas iš jo darbo užmokesčio, kurį jis gavo
2009 m. gegužės, birželio ir liepos mėnesiais. Dėl to nepagrįstas
kasatoriaus tvirtinimas, kad vidutinis darbo užmokestis turėjo būti
skaičiuojamas iš 2008 m. spalio, lapkričio ir gruodžio mėnesį gauto
darbo užmokesčio, nes bylą nagrinėję teismai nustatė, jog, atsakovui
2009 m. birželio 1 d. įspėjus kasatorių dėl atleidimo iš
darbo, jo darbo užmokestis po įspėjimo nesumažėjo (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
Dėl to teismai, apskaičiuodami jo vidutinį darbo užmokestį iš paskutinių jo
dirbtų trijų mėnesių, pagrįstai netaikė Aprašo 6.8 punkto, nes jo taikymui
nenustatė esminės sąlygos – Aprašo 3.1-3.4 punktuose nurodyto darbo užmokesčio
sumažėjimo. Dėl nurodytų priežasčių antrasis kasacinio skundo argumentas, kad
kasatoriui neteisingai buvo apskaičiuotas vidutinis darbo užmokestis, išmokant
jam išeitinę išmoką, atmestinas kaip teisiškai nepagrįstas.
Dėl pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismų priteistų bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai
apmokėti pagrįstumo
Teismų priteistos
atstovavimo išlaidų sumos neviršija dydžio, nustatyto Lietuvos Respublikos
teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu
Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos
2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose
dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo
teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio. Dėl to kasaciniame skunde
nepagrįstai teigiama dėl CPK 98 straipsnio 2 dalies pažeidimo.
Dėl kitų kasacinio
skundo argumentų
Atmestini kasatoriaus
teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakęs priimti jo pateiktus
įrodymus, susijusius su 2008 m. spalio 31 d. ir
2009 m. birželio 1 d. įspėjimų įteikimu, jam priskaičiuotu
ir išmokėtu darbo užmokesčiu, netenkinęs prašymo apklausti kaip liudytojus
atsakovo darbuotojus, galinčius patvirtinti, jog jis dirbo gerai,
neprisaikdindamas atsakovo direktoriaus (kuris dalyvavo byloje kaip atsakovo atstovas)
sakyti tiesą ir neišaiškindamas jam liudytojo pareigų bei atsakomybės už
priesaikos sulaužymą, bei apeliacinės instancijos teismas, nieko
nepasisakydamas dėl su šiuo pirmosios instancijos teismo neveikimu susijusių
apeliacinio skundo argumentų, buvo šališki atsakovui, vilkino bylos nagrinėjimą
ir taip pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6
straipsnį. Iš bylos duomenų matyti, kad teismai, nagrinėdami šią bylą, buvo
aktyvūs. Pirmosios instancijos teismas tenkino visus kasatoriaus prašymus dėl
įrodymų išreikalavimo ir savo iniciatyva rinko įrodymus, būtinus bylai
teisingai išspręsti. Teismui buvo pateiktos pažymos apie kasatoriaus gautą
darbo užmokestį 2008-2009 metais, kasatoriaus nurodyti asmenys apklausti
kaip liudytojai ir priimti jo pateiki rašytiniai įrodymai bei raštu išdėstyti
samprotavimai dėl atsakovo pateiktų įrodymų, jo atstovų pasisakymų turinio.
Nepagrįsti kasatoriaus teiginiai dėl civilinės bylos nagrinėjimo vilkinimo.
Ieškinys teisme buvo pareikštas 2009 m. rugpjūčio 6 d., o
patikslintas ieškinys, ištaisius trūkumus, pateiktas
2009 m. rugsėjo 7 d. Teismo sprendimas priimtas
2009 m. gruodžio 15 d. Nepagrįsti kasatoriaus teiginiai,
kad bylą nagrinėję teismai buvo atsakovui šališki ir taip buvo pažeistas Žmogaus
teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis.
Teisėjų kolegija,
išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad nėra pagrindo kasaciniame skunde
nurodytais argumentais naikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo
nutartį (CPK 346 straipsnio 2 dalis 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi
išlaidų
Netenkinus
kasacinio skundo, iš kasatoriaus į valstybės biudžetą priteisiamos išlaidos,
susijusios su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme (CPK 88
straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359
straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Panevėžio
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2010 m. kovo 23 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš
atsakovo A. P. (a. k. (duomenys neskelbtini)) į valstybės
biudžetą 41 Lt (keturiasdešimt vienas litas) išlaidų, susijusių su
procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai Egidijus
Baranauskas
Juozas
Šerkšnas
Pranas
Žeimys