Civilinė byla Nr. 2A-1043/2013
Proceso Nr. 2-55-3-01878-2011-3
Procesinio sprendimo kategorija: 87.
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. gruodžio 30 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Audronės Jarackaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Alvydo Poškaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo akcinės bendrovės „Gubernija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 15 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1875-160/2012 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Kalnapilio – Tauro grupė“ ieškinį nurodytam atsakovui dėl prekių ženklų registracijų pripažinimo negaliojančiomis ir uždraudimo naudoti žymenį „DVARO“ prekėms, prekių pakuotėms, paslaugoms, komercinės veiklos dokumentuose, reklamoje, gaminti ir laikyti tokį žymenį, ir atsakovo priešieškinį dėl prekių ženklų registracijos pripažinimo negaliojančiomis,
n u s t a t ė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas UAB ,,Kalnapilio-Tauro grupė“ kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti negaliojančiomis atsakovo AB „GUBERNIJA“ prekių ženklų registracijas: „GUBERNIJOS DVARO“ (reg. Nr. 62126, reg. data 2010-05-18); „GUBERNIJOS ANNO 1665 DVARO GĖRIMAI“ (reg. Nr. 65351, reg. data 2011-11-24); „GUBERNIJOS ANNO 1665 DVARO“ (reg. Nr. 64352, reg. data 2011-11-24); „GUBERNIJOS ANNO 1665 DVARO GĖRIMAI“ (reg. Nr. 65353, reg. data 2011-11-24); „GUBERNIJOS ANNO 1665 DVARO“ (reg. Nr. 64354, reg. data 2011-11-24); uždrausti atsakovui AB ,,GUBERNIJA“ žymeniu ,,DVARO“ (įskaitant atvejus, kai šis žymuo yra sudėtinė kitų žymenų dalis) žymėti prekes ar jų pakuotę; siūlyti tokiu žymeniu pažymėtas prekes, išleisti jas į rinką arba tuo tikslu jas sandėliuoti, nuomoti, skolinti ar kitaip jomis disponuoti, taip pat siūlyti bei teikti juo pažymėtas paslaugas; importuoti ar eksportuoti tokiu žymeniu pažymėtas prekes; naudoti tokį žymenį komercinės veiklos dokumentuose arba reklamoje; gaminti tokį žymenį arba laikyti jo pavyzdžius, turint tikslą atlikti bet kuriuos nurodytus veiksmus (Prekių ženklų įstatymo (toliau – PŽĮ) 38 str. 1 d. 2 p., 7 str. 1 d. 2 p., 3 d.; I b. t., 1 – 11, 112 – 119 l.; III b. t., 22, 23 l.).
Nurodė, kad jis yra Lietuvoje gerai žinomas alaus bei gaiviųjų gėrimų gamintojas, nuo 1995 m. ,,DVARO“ alaus reklamai išleido daugiau nei kelis milijonus litų, žymuo „DVARO“ plačiai žinomas tarp vartotojų ir turi reputaciją; jam priklauso trys prekių ženklai, kuriuose pagrindinis prekę identifikuojantis elementas yra žymuo „DVARO“ („Kalnapilis DVARO“ - reg. Nr. 30214, reg. data 1998-11-12; „Kalnapilis DVARO 1902 ŠVIESUSIS ALUS LAGER BEER“ - reg. data 2006-03-24, reg. Nr. 55402; „DVARO“ - reg. Nr. 54464, reg. data 2007-04-16), taip pat grafinis prekių ženklas „Kalnapilis DVARŲ NEALKOHOLINIS ALUS“ (reg. Nr. 62044, reg. data 2010-04-22); atsakovas yra ieškovo konkurentas, kurio veikla – alaus ir nealkoholinių gėrimų gamyba bei prekyba; šalys 2007-07-09 sudarė licencinę sutartį, kuria atsakovas pripažino, jog žymuo „DVARO“ yra registruotas ir platų žinomumą bei reputaciją turintis ieškovo prekių ženklas; kad šis žymuo yra pagrindinis kitų ieškovo registruotų prekių ženklų sudėtinis elementas. Pažymėjo, kad atsakovas, pažeisdamas susitarimus, 2010-05-18 įregistravo žodinį prekių ženklą „GUBERNIJOS DVARO“ (reg. Nr. 62126), 32 klasei (alus, mineralinis ir gazuotas vanduo, kiti gaivieji gėrimai, išskyrus alaus ir giros gėrimus (kokteilius), vaisių gėrimai ir vaisių sultys, sirupai ir kiti gėrimų gaminimo mišiniai); be to, atsakovas yra įregistravęs grafinį prekių ženklą „GUBERNIJOS ANNO 1665 DVARO GĖRIMAI“ (reg. Nr. 65351, reg. data 2011-11-24), registruotą 35 klasei; grafinį prekių ženklą „GUBERNIJOS ANNO 1665 DVARO“ (reg. Nr. 64352, reg. data 2011-11-24), registruotą 11, 12, 16 22 ir 35 klasėms; grafinį prekių ženklą „GUBERNIJOS ANNO 1665 DVARO GĖRIMAI“ (reg. Nr. 65353, reg. data 2011-11-24), registruotą 35 klasei, ir grafinį prekių ženklą „GUBERNIJOS ANNO 1665 DVARO“ (reg. Nr. 64354, reg. data 2011-11-24), registruotą 11, 12, 16, 18, 22 ir 35 klasėms. Ieškovo teigimu, mažmeninės prekybos vietose atsakovas AB „GUBERNIJA“ savo gaminamą alų ir kitus gaiviuosius gėrimus vartotojams pateikia šaldytuvuose, paženklintuose užrašu „DVARO GĖRIMAI“, elgiasi nesąžiningai, ignoruoja principą Pacta sunt servanda (sutarčių reikia laikytis); ankstesnio prekių ženklo savininko UAB „Kalnapilio – Tauro grupė“ registruoto prekių ženklo „DVARO“ inkorporavimas į sudėtinį prekių ženklą „GUBERNIJOS DVARO“, traktuotinas kaip ankstesnio ženklo savininko teisių pažeidimas. Ieškovas nurodė, kad visi atsakovo prekių ženklai yra vėlesni už ieškovo prekių ženklus (paraiškos registruoti atsakovo ženklus buvo pateiktos 2010-2011 m. laikotarpiu, o paraiškos registruoti ieškovo prekių ženklus - 1995-2009 m. laikotarpiu); visuose atsakovo prekių ženkluose pagrindinis prekes ir (ar) paslaugas identifikuojantis elementas yra žodis „DVARO“, vizualiai atvaizduotas žymiai didesniu šriftu, nei žodis „GUBERNIJOS“; tai, kad ieškovo prekių ženklai ir atsakovo prekių ženklai (reg. Nr. 64351, 64352, 64353, 64354) registruoti skirtingose klasėse, nepaneigia vartotojų klaidinimo tikimybės, nes tiek ieškovas, tiek atsakovas yra konkuruojantys ūkio subjektai, veikiantys aludarystės srityje, ir atsakovo prekių ženklai su žodžiu „DVARO“ juose skirti žymėti veiklai, susijusiai su aludaryste.
Atsakovas AB „GUBERNIJA“ prašė atmesti ieškinį (I b. t., 80 – 82; II b. t., 1 – 4 l; III b. t., 54 – 56 l.). Nurodė, jog ieškovas visiškai nepagrįstai teigia, kad žymuo „DVARO“ yra plačiai žinomas vartotojų tarpe ir turi reputaciją, nes pagal PŽĮ 9 straipsnio 1 dalį ir teismų praktika, prekių ženklo platus žinomumas ir/ar reputacija turi būti įrodyti, remiantis prekių ženklo naudojimo ir/ar reklamavimo rezultatais, o ieškovas nepateikė jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Teigė, jog nurodyti lyginamieji prekių ženklai nėra panašūs, be ko negalima konstatuoti vartotojų suklaidinimo tikimybės, remiantis PŽĮ 7 straipsnio 1 dalies 2 punktu, prekių tapatumas ar panašumas neturi reikšmės, nes nėra galimybės suklaidinti visuomenę, įskaitant ir klaidinamą asociaciją su prekių ženklais „DVARO“.
Atsakovas AB „GUBERNIJA“ padavė priešieškinį, kuriuo, remdamasis PŽĮ 6 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktais, 8 straipsniu, prašė pripažinti UAB „Kalnapilio-Tauro grupė“ prekių ženklo „DVARO“ registraciją Nr. 54464 negaliojančia 32 klasės prekių (alus; mineralinis ir gazuotas vanduo, kiti gaivieji gėrimai; vaisių gėrimai ir vaisių sultys; sirupai ir kiti gėrimų gaminimo mišiniai) atžvilgiu; pripažinti prekių ženkle „Kalnapilis DVARO“ (reg. Nr. 30214) elementą „DVARO“ nesaugomu arba šio prekių ženklo registraciją negaliojančia 32 klasės prekei – alui žymėti; prekių ženkle „Kalnapilis DVARO“ (reg. Nr. 55402) elementą „DVARO“ nesaugomu arba šio prekių ženklo registraciją negaliojančia 32 klasės prekei – alui žymėti; prekių ženkle „Kalnapilis DVARŲ“ (reg. Nr. 62044) elementą „DVARŲ“ nesaugomu arba pripažinti šio prekių ženklo registraciją negaliojančia 32 klasės prekei – alui žymėti. Nurodė, kad žymuo „DVARO“ 32 klasės prekių atžvilgiu neturi skiriamojo požymio ir žymi tik prekių charakteristikas, aprašo, kad alus ir kiti gėrimai pagaminti dvare ir rodo tik alaus ir kitų gėrimų senas gamybos tradicijas. Be to, ieškovas pateikė paraišką prekių ženklo „DVARO“ registracijai, turėdamas nesąžiningų ketinimų, nes ieškovui, veikiančiam gėrimų rinkoje nuo 1993 m., buvo žinoma, apie jau nuo 1992 m. atsakovo gaminamą alų, žymimą žymeniu „DVARO“, taigi ieškovas nesukūrė prekių ženklo „DVARO“, o įregistravo atsakovo dar prieš ieškovą paraiškos padavimą naudotą žymenį (II b. t., 46 – 49 l.).
Ieškovas atsiliepime į priešieškinį (III b. t., 6 – 13 l.) prašė atmesti jį, nes ieškovo ženklai sudaro prekių ženklų, kuriuose pagrindinis skiriamasis elementas yra žodis „DVARO“, „DVARŲ“, šeimą, taigi žodis „DVARO“ yra esminis skiriamasis elementas. Ieškovo teigimu, dėl ženklo registracijos nebuvo pateikta trečiųjų asmenų protestų, nebuvo kelta ir ginčų teisme; jis turi ankstesnes teises į šį žymenį kaip prekių ženklą, o šalių sudarytos licencinės sutarties preambulėje atsakovas pripažino, kad žymuo „DVARO“ (reg. Nr. 54464) yra registruotas ir platų žinomumą bei reputaciją turintis UAB „Kalnapilio-Tauro grupė“ prekių ženklas; taip pat, kad žymuo „DVARO“ yra pagrindinis kitų UAB „Kalnapilio-Tauro grupė“ registruotų prekių ženklų (įskaitant reg. Nr. 30214, Nr. 55402) žodinis elementas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. birželio 15 d. sprendimu ieškovo ieškinį patenkino: pripažino negaliojančiomis registracijas AB „GUBERNIJA“ prekių ženklų, registruotų Lietuvos Respublikos patentų biure 2010-01-08 „GUBERNIJOS DVARO“ 32 klasei (reg. Nr. 62126, reg. data 2010-05-18), „GUBERNIJOS ANNO 1665 DVARO GĖRIMAI“ 35 klasei (reg. Nr. 64351, reg. data 2011-11-24), „GUBERNIJOS ANNO 1665 DVARO“ 11, 12, 16, 18, 22, 35 klasei (reg. Nr. 64352, reg. data 2011-11-24), GUBERNIJOS ANNO 1665 DVARO GĖRIMAI“ 35 klasei (reg. Nr. 64353, reg. data 2011-11-24), „GUBERNIJOS ANNO 1665 DVARO“ 11, 12, 16, 18, 22, 35 klasei (reg. Nr. 64354, reg. data 2011-11-24); uždraudė AB ,,GUBERNIJA“ žymeniu ,,DVARO“ (įskaitant atvejus, kai šis žymuo yra sudėtinė kitų žymenų dalis) žymėti prekes ar jų pakuotę; siūlyti tokiu žymeniu pažymėtas prekes, išleisti jas į rinką arba tuo tikslu jas sandėliuoti, nuomoti, skolinti ar kitaip jomis disponuoti, taip pat siūlyti bei teikti juo pažymėtas paslaugas; importuoti ar eksportuoti tokiu žymeniu pažymėtas prekes; naudoti tokį žymenį komercinės veiklos dokumentuose arba reklamoje; gaminti tokį žymenį arba laikyti jo pavyzdžius, turint tikslą atlikti bet kuriuos nurodytus veiksmus; atmetė atsakovo priešieškinį (III b. t., 186 – 200 l.).
Nustatė, kad Juridinių asmenų registre ieškovas UAB „Kalnapilio-Tauro grupė“ įregistruotas 1993-04-14, o atsakovas AB „GUBERNIJA“ - 1993-05-05; pagrindinė atsakovo veikla – alaus ir nealkoholinių gėrimų gamyba ir prekyba. Teismas nurodė, jog ieškovo figūriniame prekių ženkle „Kalnapilis DVARO“, Valstybiniame patentų biure (toliau – VPB) registruotame nuo 1995-04-14 32 klasei (alus) (saugomos spalvos – žalia, ruda, raudona, balta), vizualiai dominuoja, tiek dydžiu, tiek vieta, žodis „Kalnapilis“; visame ženklo vaizde kitas svaresnis žodis yra „DVARO“, kuris po žodžio „Kalnapilis“ labiau yra matomas už kitus šio prekės ženklo žodžius ir piešinius; figūrinio prekių ženklo „Kalnapilis DVARO 1902 ŠVIESUSIS ALUS LAGER BEER“, registruoto nuo 2006-03-24 32 klasei (alus) (saugomos spalvos šviesiai geltona, tamsiai geltona, juoda, raudona, balta), aiškiai dydžiu dominuoja žodis „DVARO“, sekantis svaresnis žodis „Kalnapilis“ dydžiu yra žymiai mažiau vizualiai pastebimas, negu žodis „DVARO“, kiti prekių ženklo žodžiai, skaičiai ir piešiniai yra dar menkiau matomi. Nustatė, kad ženklas „DVARO“ įregistruotas 2006-03-24 32 klasei (alus; mineralinis ir gazuotas vanduo, kiti gaivieji gėrimai; vaisių gėrimai ir vaisių sultys; sirupai ir kiti gėrimų gaminimo mišiniai); figūriniame prekių ženkle „Kalnapilis DVARŲ NEALKOHOLINIS ALUS“, registruotame 2010-04-22 32 klasei (saugomos spalvos žalia, balta, pilka, raudona, juoda), vizualiai dominuoja (tiek dydžiu, tiek vieta) žodis „Kalnapilis“; visame ženklo vaizde sekantis svaresnis žodis yra „DVARŲ“, kuris po žodžio „Kalnapilis“ labiau yra matomas už kitus šio prekės ženklo žodžius ir piešinius, išskyrus raudoną trikampį su balta žvaigždute, kuris labiau atkreipia dėmesį už žodį „DVARŲ“.
Teismas konstatavo, kad 2007 m. liepos 9 d. šalys sudarė licencinę sutartį, pagal kurią ieškovas suteikė atsakovui neišimtinę teisę naudoti žymenį „DVARO“ atsakovo gaminamam alaus ir giros gėrimui (kokteiliui) žymėti sutartyje numatytomis sąlygomis; šalys pabrėžė, kad žymuo „DVARO“ yra registruotas ir platų žinomumą turintis AB „Kalnapilio – Tauro grupė“ prekių ženklas bei kitų ieškovo prekių ženklų sudėtinis elementas, o atsakovas atsisakė 2007 m. sausio 29 d. VPB paduotos paraiškos įregistruoti žodinį prekių ženklą „DVARO MIŠAS“ 2007 m. liepos 13 d.
Nustatė, kad atsakovas pagal 2010 m. sausio 8 d. VPB pateiktą paraišką įregistravo prekių ženklą „GUBERNIJOS DVARO“ 32 klasei (alus ir kt. gėrimai) (reg. Nr. 62126, reg. data 2010-05-18), tačiau ieškovas 2010 m. liepos 14 d. VPB dėl šio ženklo registravimo pateikė protestą; be to, ieškovas 2011 m. sausio 10 d. padavė paraiškas registruoti figūrinius prekių ženklus „GUBERNIJOS ANNO 1665 DVARO GĖRIMAI“ 35 klasei (reg. Nr. 64351, reg. data 2011-11-24); „GUBERNIJOS ANNO 1665 DVARO“ 11, 12, 16, 18, 22, 35 klasei (reg. Nr. 64352, reg. data 2011-11-24); GUBERNIJOS ANNO 1665 DVARO GĖRIMAI“ 35 klasei (reg. Nr. 64353, reg. data 2011-11-24); „GUBERNIJOS ANNO 1665 DVARO“ 11, 12, 16, 18, 22, 35 klasei (reg. Nr. 64354, reg. data 2011-11-24).
Teismo teigimu, nurodytuose atsakovo figūriniuose ženkluose aiškiai dominuoja žodžiai „DVARO“ ir „DVARO GĖRIMAI“, ženkliai išsiskiriantys savo dydžiu iš kitų žodžių, gamintojo pavadinimo „GUBERNIJA“ ir piešinių, todėl šiuose prekių ženkluose pagrindinį akcentą siekta suteikti žodžiui „DVARO“, kiti žodžiai tik papildo figūrinį prekių ženklą, ne taip aiškiai išreikšdami prekių ženklų savininko duomenis.
Nurodė, kad atsakovo užsakymu 2010-09-03 - 2010-09-12 Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centras VILMORUS atliko gyventojų apklausą dėl prekių ženklų panašumo (kurios duomenimis, 55,4 procentai apklaustųjų asmenų atsakė, kad prekių ženklai (žodiniai) „DVARO“ ir „GUBERNIJOS DVARO“ yra nepanašūs), o pagal UAB „RAIT“ 2011-05-25 Visuomenės nuomonės tyrimo ataskaitą, atliktą ieškovo užsakymu, tyrimas buvo atliekamas iškėlus klausimą, ar prekių ženklai „DVARO“ ir „GUBERNIJOS DVARO“ yra pagaminti to paties, ar skirtingų gamintojų, į kurį 36,8 procentai apklaustųjų atsakė, kad skirtingų įmonių, 17,2 procento – kad tos pačios įmonės, 18,7 procento – kad susijusių įmonių. Teismas pažymėjo, kad etikečių ir važtaraščių kopijos tvirtina, jog UAB „GUBERNIJA“ 1993-1994 m. naudojo etiketes ir alaus pavadinimą su žodžiu „DVARO“, kurių naudojimą perėmė iš Valstybinės akcinės alaus daryklos „Gubernija“; naudojant žodį „DVARO“ yra registruoti ir kiti prekių ženklai, priklausantys UAB „Glorieta“, AB „Pieno žvaigždės“, UAB „Klaipėdos mėsinė“, UAB „Dvi šalys“, VĮ „Musicus ictus“, skirti žymėti kitokiai produkcijai, o taip pat „Virkštininkų dvaro alus“ ir „Butautų dvaro alus“, skirti žymėti alaus produkcijai.
Pasak teismo, atsakovas, manydamas, kad žodis „DVARO“ būtinas jo pagamintai produkcijai žymėti, turėjo teisę šį žodį įregistruoti kaip prekių ženklą ar kaip sudėtinio prekių ženklo dalį pagal 1993-10-01 įsigaliojusį Prekių ir paslaugų įstatymą, tačiau iki pat 2010 m. neįregistravo tokio prekių ženklo; be to, 2007-07-09 šalių sudaryta licencine sutartimi atsakovas pripažino, kad žodis „DVARO“ yra ieškovo prekių ženklas.
Teismas konstatavo, jog figūrinis prekės ženklas „Kalnapilis DVARO“ VPB registruotas nuo 1995-04-14 32 klasei, o pagal tuo metu galiojusio Prekių ir paslaugų ženklų įstatymo (toliau – PPŽĮ) 25 straipsnį, užregistruotą ženklą pripažinti negaliojančiu nebuvo leidžiama, jeigu ankstesnio įregistruoto ženklo savininkas penkerius metus aiškiai toleravo vėlesnio ženklo vartojimą, pagrįstą sąžiningai paduota paraiška (išskyrus atvejus, kada lygiagretus jų vartojimas gali suklaidinti visuomenę arba prieštarauti viešajai tvarkai). Pasak teismo, ši teisės norma reguliavo atvejus, kai ginčas kildavo tarp savininkų, kurių prekių ženklai buvo registruoti, tačiau atsakovas, žinodamas apie ieškovo prekių ženklo registravimą, sudarydamas su ieškovu licencinę sutartį, 15 metų toleravo ieškovo prekių ženklo „Kalnapilis DVARO“ vartojimą, taigi buvo susitaikęs, kad prekių ženklo sudėtinė dalis – žodis „DVARO“ 32 klasės prekėms žymėti, priklauso ieškovui.
Teismas nurodė, jog aplinkybė, kad žodis „DVARO“ vartojamas ir kitų savininkų kitos rūšies prekėms ir paslaugoms žymėti, nedaro šio žodžio bendriniu ir nesaugomu, kadangi byloje neįrodyta, kad šis žymuo turėtų savybių, išvardintų PŽĮ 5 ar 6 straipsniuose; byloje nėra pateikta įrodymų, kad yra išlikusi buvusi Gubernijos dvaro alaus darykla bei kad atsakovas būtų perėmęs šios daryklos alaus gamybos tradicijas, o tai, kad anksčiau yra buvęs Gubernijos dvaras, ar kad anksčiau dvaruose buvo gaminamas alus, nedaro bendriniu žodžio „DVARAS“, kuris nežymi tam tikros rūšies alaus, todėl nėra pagrindo šio žodžio pripažinti nesaugomu elementu ieškovo figūriniuose ženkluose bei pripažinti negaliojančia prekės ženklo „DVARO“ registraciją.
Pasak teismo, tarp šalių ginčas iš esmės yra kilęs dėl žodžio „DVARO“ didžiosiomis raidėmis vartojimo prekių ženkluose; ieškovo prekių ženklai, kuriuose yra žodis „DVARO“, registruoti anksčiau, negu atsakovo prekių ženklai, kuriuose taip pat vartojamas žodis „DVARO“ (išskyrus prekės ženklą „Kalnapilis DVARŲ NEALKOHOLINIS ALUS“, kuris registruotas vėliau, nei atsakovo prekių ženklai su žodžiu „DVARO“). Teismas nurodė, jog žodis „DVARO“ savo reikšme ir skambesiu Lietuvių kalboje gerai žinomas bei įsimenamas ir, atsižvelgiant į tai, kad tiek ieškovo, tiek atsakovo prekių ženkluose yra ryškus ne tik savo grafiniu pavaizdavimu, bet ir įsimintinu skambesiu, laikytina, kad prekės ženklus dėl šio žodžio vartojimo daro panašius, o prekių ženkle „DVARO“ (reg. Nr. 54464), prekių ženkle „Kalnapilis DVARO 1902 ŠVIESUSIS ALUS LAGER BEER“ (reg. Nr. 55402) žodis „DVARO“ yra išskirtinai dominuojantis, todėl atsakovo prekių ženklai, kuriuose dominuojantis žodis „DVARO“, yra klaidinamai panašūs į ieškovo anksčiau įregistruotus prekės ženklus. Teismas teigė, kad šalių pateiktos visuomenės narių apklausos nepatvirtina ir nepaneigia išvados dėl prekių ženklų klaidinamo panašumo; tiek ieškovo, tiek atsakovo prekių ženkluose žodis „DVARO“ yra rašomas didžiosiomis raidėmis, užima aiškią, atkreipiančią dėmesį vietą figūriniuose ženkluose tiek savo dydžiu, tiek užimama erdve, o taip pat savo reikšme bei skambesiu, todėl šis prekių ženklų elementas yra stiprus, ir, kartojant šį elementą atsakovo registruotuose prekių ženkluose, prekių ženklai tampa klaidinančiai panašūs.
Teismo teigimu, ieškovo prekių ženklai yra registruoti 32 klasei, tuo tarpu atsakovo tik prekių ženklas „GUBERNIJOS DVARO“ registruotas 32 klasei, o kiti atsakovo prekių ženklai nėra registruoti tai pačiai prekių klasei (figūriniai ženklai „GUBERNIJOS ANNO 1665 DVARO GĖRIMAI“ ir „GUBERNIJOS ANNO 1665 DVARO“ registruoti 35 klasei – reklama, verslo vadyba, verslo tvarkyba, įstaigų veikla, figūriniai ženklai „GUBERNIJOS ANNO 1665 DVARO“ ir „GUBERNIJOS ANNO 1665 DVARO GĖRIMAI“ 35 klasei ir papildomai kitoms klasėms – apšvietimo, transporto priemonės, popierius, odos, lynai, virvės), tačiau šių prekių ženklų žodžiai aiškiai reklamuoja gėrimus, tai yra atsakovo gaminamas prekes, pagrindinė iš kurių yra alus, todėl šie prekių ženklai yra aiškiai skirti tokių pat prekių, kaip ir ieškovo, reklamai ir rinkoje pagal prekių ženklus su žodžiu „DVARAS“ ar „DVARO“ nebus galima atskirti ieškovo ir atsakovo gaminamos produkcijos; tokią išvadą pagrindžia ir atsakovo naudojama prekybos stendų reklama su užrašu „GUBERNIJOS DVARO GĖRIMAI“, todėl šiems prekių ženklams taikomi tokie pat sprendimai, kaip ir prekių ženklui, registruotam 32 klasei. Teismas sprendime nurodė, kad, atsižvelgiant į tai, jog ieškovo prekių ženklai yra registruoti anksčiau nei atsakovo, pastarojo prekių ženklai turi būti pripažinti negaliojančiais, o atsakovo priešieškinis tuo pačiu pagrindu atmetamas; kadangi atsakovas prekių ženklą „DVARO MIŠAS“ naudojo pagal licencinę sutartį, kuri yra nutraukta, tenkinamas ir ieškinio reikalavimas uždrausti atsakovui vartoti savo reklamoje bei žymenyse žodį „DVARO“.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Atsakovas AB „GUBERNIJA“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą: ieškovo ieškinį atmesti, o atsakovo priešieškinį patenkinti, pripažįstant ieškovo prekių ženklo „DVARO“ registraciją Nr. 54464 negaliojančia 32 klasės prekių (alus; mineralinis ir gazuotas vanduo, kiti gaivieji gėrimai; vaisių gėrimai ir vaisių sultys; sirupai ir kiti gėrimų gaminimo mišiniai) atžvilgiu; ieškovo ženkluose „Kalnapilio DVARO“ (registracijos Nr. 30214), „Kalnapilis DVARO“ (registracijos Nr. 55402), „Kalnapilis DVARŲ“ (registracijos Nr. 62044) elementus „DVARO“ ir „DVARŲ“ pripažįstant nesaugomais arba pripažįstant šių prekių ženklų registracijas negaliojančiomis 32 klasės prekei – alui žymėti, ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Prašo žodinio bylos nagrinėjimo pagal jo paduotą apeliacinį skundą, kadangi byla yra sudėtinga, o teismas nepasisakė dėl daugelio byloje esančių įrodymų (IV b. t., 2 – 8 l.). Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad :
- Teismas nepagrįstai tenkino ieškovo ieškinį, nes:
- Teismas formaliai vertino prekių ženklo žymens „DVARO“ naudojimą, nevertindamas, ar jo neteisėtas atsakovo vardu naudojimas tokio, koks jis yra įregistruotas; teismas tik konstatavo, kad lyginami ieškovo ir atsakovo prekių ženklai yra panašūs dėl žodžio „DVARO“ sutapimo, tačiau neanalizavo atsakovo kiekvieno prekių ženklo atskirai, nevertino juos sudarančių elementų, todėl padarė nepagrįstą išvadą dėl prekių ženklų panašumo;
- Teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog žodis „DVARO“ savo reikšme ir skambesiu lietuvių kalboje gerai žinomas ir įsimenamas, nes byloje nėra tokius teiginius pagrindžiančių įrodymų, pagrindinis prekę identifikuojantis elementas nėra žymuo „DVARO“, nes ieškovo prekių ženklus „Kalnapilio DVARO (Ų)“ sudaro visuma žodinių ir vaizdinių elementų, šiuose prekių ženkluose įsimintinas yra ir žodis „Kalnapilis“, ir kiti vaizdiniai elementai, pats grafinis šių prekių ženklų išpildymas. Be to, teismas neatsižvelgė, kad atsakovo prekių ženkle „GUBERNIJOS DVARO“ dominuojančiu ir pagrindiniu elementu laikytinas žodinis elementas „GUBERNIJOS“, kurio nėra ieškovo prekių ženkluose, o prekių ženkluose, kuriuos sudaro žodžių junginys, dominuojančiu laikytinas pirmasis žodinis elementas, nes vartotojams pirmasis prekių ženklo elementas pastebimas pirmiausiai;
- Teismas konstatavo 2010 m. rugsėjo mėn. UAB „VILMORUS“ reprezentatyvios Lietuvos gyventojų apklausos dėl šalių prekių ženklų panašumo rezultatus, tačiau jų neanalizavo, o tik nemotyvuotai pažymėjo, jog šalių pateiktos visuomenės narių apklausos nepatvirtina „pilnai“ išvados dėl ženklų panašumo;
- Teismas, neteisingai vertindamas šalių prekių ženklų panašumą, padarė neteisingą išvadą ir dėl suklaidinimo tikimybės egzistavimo, nes ieškovas, pristatydamas ir apibūdindamas savo produkciją, kuriai žymėti naudojami ginčo prekių ženklai „DVARO“, visada naudoja ir nurodo žodį „Kalnapilis“, o tai mažina vartotojų suklaidinimo tikimybę; be to, atsakovo prekių ženklą sudaro žodinis elementas „GUBERNIJOS“, ir tai dar labiau sumažina vartotojų suklaidinimo dėl prekių ženklų savininko tikimybę;
- Teismas nepagrįstai nustatė ir visuomenės suklaidinimo tikimybės egzistavimą dėl atsakovo prekių ženklų „GUBERNIJOS ANNO 1665 DVARO“ registracijų Nr. 64351, 64352, nes šie prekių ženklai nėra registruoti 32 klasės prekėms žymėti, o registruoti visai nepanašioms prekėms ir paslaugoms 11, 12, 16, 18, 22 ir 35 klasėse, kurioms ieškovo prekių ženklai „DVARO“ neturi registracijos, todėl teismas nepagrįstai išplėtė PŽĮ 7 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymą, nurodydamas, kad šių prekių ženklų žodžiai aiškiai reklamuoja gėrimus. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų dėl visuomenės suklaidinimo;
- Teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad pagal PŽĮ 38 straipsnį, mechaninis žymens naudojimo uždraudimas visų prekių atžvilgiu yra negalimas, tai turi būti atliekama konkrečių prekių atžvilgiu.
- Teismas nepagrįstai atmetė atsakovo priešieškinį, nes:
- Teismas sprendime neteisingai aiškino tarp šalių sudarytos 2007 m. liepos 9 d. licencinės sutarties sąlygas, nurodydamas, jog atsakovas šia sutartimi pripažino, kad žodis „DVARO“ yra ieškovo prekių ženklas; teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad licencinė sutartis yra sudaryta tik dėl junginio „DVARO MIŠAS“ naudojimo bei tik dėl alaus ir giros gėrimų, ir jau negaliojanti, nes ieškovas ją nutraukė;
- Teismas nepagrįstai taikė PPŽĮ 25 straipsnį, tvirtindamas, kad atsakovas, žinodamas apie ieškovo prekių ženklo registravimą, sudarydamas su ieškovu licencinę sutartį, 15 metų toleravo ieškovo prekių ženklo „Kalnapilio DVARO“ vartojimą, buvo susitaikęs, kad prekių ženklo sudėtinė dalis – žodis „DVARO“ 32 klasės prekėms žymėti priklauso ieškovui, nes šalys šiomis aplinkybėmis nesirėmė, todėl teismas, motyvuodamas sprendimą, peržengė byloje pareikštus priešieškinio reikalavimus ir pažeidė CPK įtvirtintus šalių procesinio lygiateisiškumo ir rungimosi principus (CPK 265 str. 2 d.). Be to, ši PPŽĮ norma taikytina tada, kai ženklo registracija ginčijama, remiantis ankstesne prekių ženklo registracija, o šiuo atveju atsakovas ginčijo ieškovo prekių ženklo registracijas absoliučiais prekių ženklų registrabilumo pagrindais, motyvuodamas, kad žymuo DVARO negali būti prekių ženklu 32 klasės prekėms žymėti, o taip pat ieškovo nesąžiningumu registruojant jo prekių ženklus, o ne ankstesnėmis atsakovo prekių ženklų registracijomis; byloje nėra įrodymų, jog ieškovas ginčijamus prekių ženklus naudojo penkerius metus, tuo labiau, kad ieškovo paraiškos turėjo būti paduotos sąžiningai, taip pat tokiu atveju neturi būti visuomenės klaidinimo;
- Teismas, motyvuodamas, kad žymuo „DVARO“ gali būti saugomu elementu 32 klasės prekėms žymėti, netinkamai taikė PŽĮ 6 straipsnio nuostatas, visiškai neargumentavo išvados, kad žymuo „DVARO“ gali būti prekių ženklu 32 klasės prekėms žymėti, o atsakovas pateikė daug rašytinių įrodymų, paneigiančių šią išvadą, tačiau teismas neatsižvelgė į tai, kad visuotinai žinoma, jog alus ir kiti gėrimai buvo gaminami dvaruose jau nuo XVI amžiaus, todėl žymuo „DVARO“ 32 klasės prekių atžvilgiu neturi skiriamojo požymio ir žymi tik prekių charakteristikas, ir šių įrodymų nevertino; gamintojai, kurie gamina gėrimus dvaro teritorijose arba turi sąsajų su seniai veikusiais dvarais, žymi gaminamus gėrimus prekių ženklais, kuriuose naudojamas žodis „dvaro“, ir dėl to yra Butautų dvaro alus, Gubernijos dvaro alus;
- Teismas nepagrįstai konstatavo, kad nėra įrodyta, jog buvusi Gubernijos dvaro alaus darykla yra išlikusi, o kad AB „Gubernija“ turėtų tiesioginį ryšį su anksčiau egzistavusiu Gubernijos dvaru, duomenų randama tik pačios atsakovo internetinės svetainės puslapiuose, nes byloje pateiktos ne tik ištraukos iš atsakovo internetinio puslapio; atsakovas nuo pat įsiteigimo yra įsikūręs Gubernijos dvaro teritorijoje, kurioje išlikę pastatai, įrašyti į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, todėl paties atsakovo pavadinimas ir jo naudojami prekių ženklai nurodo į jo prekių gamybos vietą, tuo pačiu pabrėžiant senąsias gėrimų gaminimo tradicijas; šios aplinkybės patvirtina, jog žymuo „DVARO“ turi būti prieinamas visiems kitiems asmenims, tarp jų ir atsakovui;
- Teismas visiškai nepasisakė dėl priešieškinio pagrindo dėl ieškovo nesąžiningų ketinimų, registruojant prekių ženklą su žymeniu „DVARO“; ieškovo nesąžiningus veiksmus patvirtina tai, jog jis nesukūrė šio prekių ženklo, o pateikė registracijai rinkoje atsakovo dar prieš ieškovo paraiškos padavimą naudotą žymenį; ieškovo pateikti ieškiniai tik patvirtina faktą, kad jis registravo prekių ženklą „DVARO“, turėdamas siekį drausti atsakovui naudoti žymenį „DVARO“. Veiksmai, registruojant kito gamintojo naudojamą žymenį, vėliau siekiant uždrausti tokio žymens naudojimą, vertintini kaip nesąžiningos konkurencijos veiksmai, tačiau teismas šių aplinkybių visiškai neanalizavo ir dėl jų nepasisakė.
Ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo palikti nepakeistą apygardos teismo sprendimą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidas (IV b. t., 14 – 28 l.). Nurodo, jog atsakovo užsakymu atlikta apklausa rodo, kad vartotojai priima žymenį „DVARO“ kaip komercinės veiklos identifikatorių, o ne traktuoja kaip elementą, kuris apibūdina prekę, todėl žymuo „DVARO“ atlieka prekių ženklo funkciją; apeliantas nenurodo ir nepateikia įrodymų, kokios yra „dvaro“ gamybos tradicijos, kurios galėtų charakterizuoti alų, todėl teiginys, jog žymuo „DVARO“ pats savaime atskleidžia šio produkto savybes, neturi jokio pagrindo; bylos nagrinėjimo metu buvo išsiaiškinta, kad atsakovas neturi ir negali pateikti duomenų, jog „Gubernijos dvaras“ būtų žinomas alaus vartotojams; atsakovo alus nėra gaminamas dvare, nes tokio „Gubernijos dvaro“ nėra. Ieškovo teigimu, pats licencinės sutarties sudarymo faktas demonstruoja, kad atsakovas pripažino ieškovo prekių ženklus „DVARO“, o vėliau naudojosi iš licencinės sutarties gaunama nauda; teismas pagrįstai nurodė, jog atsakovas savo tariamų teisių į žymenį „DVARO“ niekada nerealizavo ir negynė; esant šioms aplinkybėms, atsakovo priešieškinis pagrįstai buvo atmestas PŽĮ 7 straipsnio 3 dalies pagrindu, todėl apeliantas neteisus, teigdamas, jog teismas nepasisakė dėl priešieškinio pagrindo dėl ieškovo nesąžiningų ketinimų, registruojant prekių ženklus su žymeniu „DVARO“. Ieškovo manymu, atsakovo pareikštas reikalavimas nėra sąžiningas, kai atsakovas, visiškai nesirūpinęs žymens „DVARO“ registravimu bei teisine apsauga, toleravęs ieškovo plačiai atliekamus prekių ženklų populiarinimo veiksmus, pasirašęs licencinę sutartį dėl to paties žymens „DVARO“ naudojimo, vėliau pareiškė ieškinį dėl ieškovui priklausančių „DVARO“ šeimos ženklų pripažinimo negaliojančiais; byloje atsakovo pateikti dokumentai neįrodo ieškovo nesąžiningų ketinimų; ieškovo ženklai buvo įregistruoti ne formaliai, tačiau intensyviai naudojami ir populiarinami. Ieškovas pažymi, kad teismas pagrįstai nustatė, jog žymuo „DVARO“ yra stiprusis ir pagrindinis sutampantis tiek ieškovo, tiek atsakovo ženklų elementas, tai patvirtina aplinkybė, jog atsakovas buvo pats savanoriškai tai pripažinęs sudarytoje licencijos sutartyje; žymenys „Kalnapilio“ ir „Gubernijos“ negali būti pagrindiniai, nes atitinka alaus gamybos bendrovių pavadinimus, naudojamus visų ieškovo ir atsakovo gaminių etiketėse; be to, vidutinis vartotojas, perkantis prekes ar paslaugas, atsimena dominuojantį žodį ženkle, kuris leidžia jam kitą kartą pasirinkti tą patį prekių ir paslaugų šaltinį. Nurodo, jog ieškovas yra įregistravęs ir prekių ženklą „DVARO“, kuriame nėra jokių papildomų elementų, o teismų praktikoje pripažįstama, jog viso ankstesnio prekių ženklo inkorporavimas į sudėtinį vėlesnį ženklą traktuotinas kaip ankstesnio ženklo savininko teisių pažeidimas; ieškovo prekių ženklai sudaro prekių ženklų seriją, kas leidžia daryti išvadą, jog juose pasikartojantis elementas „DVARO“ yra pagrindinis. Ieškovo teigimu, teismas teisingai konstatavo, jog ginčijamų atsakovo prekių ženklų žodžiai aiškiai reklamuoja gėrimus, t. y. atsakovo gaminamas prekes, kurių pagrindinė yra alus; todėl šie prekių ženklai yra aiškiai skirti tokių pat prekių, kaip ir ieškovo, reklamai; byloje pateikti apklausų rezultatai pagrindžia būtent ieškovo poziciją.
Atsakovas AB „Gubernija“ 2013 m. lapkričio 29 d. Lietuvos apeliaciniam teismui pateikė prašymą dėl bylos sustabdymo (IV b. t., 117, 118 l.), kuriuo CPK 163 straipsnio 3 punkto pagrindu prašo sustabdyti nagrinėjamą civilinę bylą, kadangi Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama civilinė byla pagal atsakovo ieškinį ieškovui dėl ieškovo prekių ženklų su žymeniu „DVARO“ registracijų panaikinimo dėl nenaudojimo, nes ieškovas nenaudoja jau penkerius metus minėtų prekių ženklų visoms 32 klasės prekėms, kurioms šis ženklas registruotas (PŽĮ 47 str. 2 d.), o pagal PŽĮ 46 straipsnio 3 dalį, ženklo registracija negali būti pripažinta negaliojančia dėl to, kad kyla konfliktas tarp jo ir ankstesnio ženklo, neatitinkančio šio įstatymo 47 straipsnio 2 dalies. Be to, atsakovas pateikė papildomą paaiškinimą (IV b. t., 76 – 78 l.), kuriame nurodo, kad žymuo „Dvaro“ žymi prekių charakteristikas (prekių pagaminimo vietą, senas tradicijas), todėl jis neturi skiriamojo požymio; kad aplinkybę, jog egzistavo Gubernijos dvaras, patvirtina jo pateiktas Šiaulių miesto savivaldybės nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2011-09-23 posėdžio aktas, kuriame pateikiami iš archyvinės medžiagos, tyrimų ataskaitų ir publikacijų nustatyti Gubernijos dvaro ir alaus daryklos istorijos faktai.
Ieškovas UAB „Kalnapilio – Tauro grupė“ atsiliepime į atsakovo prašymą dėl bylos sustabdymo (IV b. t., 128 – 130 l.) nurodo nesutinkantis su juo, nes ginčas šioje byloje sprendžiamas, esant galiojančiai ieškovo prekių ženklų registracijai ir teorinė tikimybė apie tokios registracijos panaikinimą ateityje negali ir neturi turėti įtakos šio ginčo išsprendimui. Prašo skirti atsakovui 10 000 Lt baudą, nes pastarasis, teikdamas tokio pobūdžio prašymą, sąmoningai veikia prieš greitą ir teisingą bylos nagrinėjimą.
Bylos šalių papildomi paaiškinimai ir papildomi įrodymai (IV b. t., 76 – 130 l.) prijungiami prie bylos (CPK 42 str. 1 d., 179 str., 314 str.)
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Netenkintinas apelianto prašymas dėl bylos sustabdymo, pareikštas CPK 163 straipsnio 3 punkto pagrindu.
CPK 163 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad, teismas privalo sustabdyti bylą, kai negalima nagrinėti tos bylos tol, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka.
Be to, pagal CPK 306 straipsnio 2 dalį, apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme.
Pažymėtina, kad byla apeliacine tvarka nagrinėjama apeliacinį skundą, kuriuo atsakovas skundžia Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 15 d. sprendimą, priimtą pagal ieškovo ir atsakovo pareikštus reikalavimus dėl ginčo prekių ženklų registracijų pripažinimo negaliojančiomis (kuriuo atsakovo prekių ženklų registracija pripažinta negaliojančia PŽĮ 7 straipsnio 1, 3 dalių pagrindu), o atsakovo prašyme dėl bylos sustabdymo nurodomos naujos aplinkybės - jo pareikštas Vilniaus apygardos teisme naujas ieškinys ieškovui dėl ieškovo prekių ženklų su žymeniu „DVARO“ registracijų panaikinimo dėl nenaudojimo (PŽĮ 47 str. 2 d. pagrindu). Be to, nagrinėjant ginčą pirmosios instancijos teisme, atsakovas savo priešieškinio reikalavimų ar atsikirtimų į ieškinį negrindė tuo, kad ieškovas nenaudoja prekių ženklų su žymeniu „DVARO“. Kolegijos nuomone, apelianto nurodytos aplinkybės negali būti pripažįstamos privalomu pagrindu sustabdyti šios bylos nagrinėjimą, nes, pagal pateiktus duomenis, nėra pagrindo teigti, kad kitoje byloje, esančioje pirmosios instancijos teisme, nustatytinos aplinkybės ir bylos baigtis turi teisinės reikšmės nagrinėjamoje byloje, sprendžiant klausimą dėl skundžiamo apygardos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo (CPK 163 str. 3 p., 302 str.).
Dėl pasakyto teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo sustabdyti bylos nagrinėjimo dėl apelianto prašyme nurodytų priežasčių (CPK 163 str. 3 p., 302 str. 306 str. 2 d.).
Be to, netenkintinas ir atsakovo apeliacinio skundo prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka (IV b. t., 2 – 8 l.).
Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, pagal kurias apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas.
Nagrinėjamu atveju atsakovas nepateikė pagrįstų motyvų, o teisėjų kolegija nenustatė pagrindų pripažinti, jog būtinas žodinis šios bylos nagrinėjimas, todėl byla pagal nurodytą apeliacinį skundą nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 320 str. 1 d., 321 str. 1 d., 322 str.). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2, 3 d.).
Pagal CPK 2 straipsnio nuostatas, teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei priimdamas sprendimą, privalo tinkamai taikyti, aiškinti įstatymus tam, kad tarp ginčo šalių atkurta teisinė taika atitiktų įstatymų reikalavimus, būtų teisinga. CPK 176 straipsnio nuostatomis, įrodinėjimo tikslas - teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, o pagal CPK 12 ir 178 straipsnius, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. CPK 185 straipsnis nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą, nepažeidė paminėtų bei kitų civilinio proceso taisyklių, tinkamai įvertino bylos šalių pateiktus įrodymus, teisingai nustatė esmines faktines bylos aplinkybes, padarė pagrįstas išvadas ir tinkamai pritaikė materialines teisės normas.
Dėl žymens „DVARO“ apsaugos apimties
PŽĮ 6 straipsnio 1 dalis nustato absoliučius prekių ženklo registracijos pripažinimo negaliojančia pagrindus, tarp kurių įtvirtinama, kad žymuo nepripažįstamas ženklu ir neregistruojamas arba įregistruoto ženklo registracija pripažįstama negaliojančia, jeigu jis neturi jokio skiriamojo požymio (PŽĮ 6 str. 1 d. 2 p.); žymi ar nurodo tik prekių rūšį, kiekį, kokybę, paskirtį, vertę, geografinę kilmę, prekių pagaminimo ar paslaugų teikimo laiką, pagaminimo būdą arba kitas prekių ir (ar) paslaugų charakteristikas (PŽĮ 6 str. 1 d. 4 p.).
Europos Bendrojo Teismo ir Lietuvos teismų praktikoje nurodoma, kad prekių ženklų teisėje pripažįstama, jog paprastai žodinis elementas yra stiprusis bei lemiantis bendrą suvokimo įspūdį elementas žodiniame-vaizdiniame prekių ženkle; kai žodinis prekių ženklo elementas pasižymi dažnu jo naudojimu, jį galima pripažinti ryškiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-465; Europos Bendrojo Teismo sprendimas byloje T—194-2003)).
Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismas yra išsiaiškinęs, kad žodis ar vietovardis neatitinka absoliučių prekių ženklui keliamų reikalavimų ir yra neregistruotinas, o jei yra įregistruotas, tai suinteresuotų asmenų reikalavimu, jo registracija pripažintina negaliojančia, tuo atveju, jei jis žymi prekių kilmės vietą ir esmines prekių charakteristikas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. kovo 14 d. nutartis Nr. 3K-3-175-2000).
Byloje nustatyta, kad ieškovas UAB „Kalnapilio – Tauro grupė“ yra savininkas nacionalinių figūrinių prekių ženklų: „Kalnapilis DVARO“ (reg. data 1995-04-14, reg. Nr. 30214, 32 klasei (alus); I b. t., 13 l.), „Kalnapilis DVARO 1902 ŠVIESUSIS ALUS LAGER BEER“ (reg. data 2006-03-24, reg. Nr. 55402, 32 klasei (alus); I b. t., 14 l.), „Kalnapilis DVARŲ NEALKOHOLINIS ALUS“ (reg. data 2010-04-22, reg. Nr. 62044, 32 klasei (alui); I b. t., 16 l.) bei žodinio prekių ženklo „DVARO“ (reg. data 2006-03-24, reg. Nr. 54464, 32 klasei (alus; mineralinis ir gazuotas vanduo, kiti gaivieji gėrimai; vaisių gėrimai ir vaisių sultys; sirupai ir kiti gėrimų gaminimo mišiniai); I b. t., 15 l.); kad atsakovas AB „Gubernija“ VPB įregistravo nacionalinius prekių ženklus: žodinį prekių ženklą „GUBERNIJOS DVARO“ (reg. data 2010-05-18, reg. Nr. 62126, 32 klasei (alus ir kt. gėrimai); I. b. t., 91 l.), figūrinius prekių ženklus: „GUBERNIJOS ANNO 1665 DVARO GĖRIMAI“ (reg. data 2011-11-24, reg. Nr. 64351, 35 klasei; III b. t., 109 l.), „GUBERNIJOS ANNO 1665 DVARO“ (reg. data 2011-11-24, reg. Nr. 64352, 11, 12, 16, 18, 22, 35 klasei; III b. t., 113 l.), GUBERNIJOS ANNO 1665 DVARO GĖRIMAI“ (reg. data 2011-11-24, reg. Nr. 64353, 35 klasei; III b. t., 117 l.), „GUBERNIJOS ANNO 1665 DVARO“ (reg. data 2011-11-24, reg. Nr. 64354, 11, 12, 16, 18, 22, 35 klasei; III b. t., 121 l.).
Nagrinėjamu atveju ieškovas UAB „Kalnapilio – Tauro grupė“ žodinį elementą „Dvaro“ („DVARO“) naudoja minėtuose prekių ženkluose („Kalnapilis DVARO“, „Dvaro“, „Kalnapilis DVARO 1902 ŠVIESUSIS ALUS LAGER BEER“, „Kalnapilis DVARŲ NEALKOHOLINIS ALUS“), registruotuose VPB nuo 1995 m. Kolegijos nuomone, apygardos teismas turėjo pagrindo konstatuoti, kad ieškovo prekių ženklai, kuriuose yra elementas „DVARO“, „DVARŲ“, sudaro prekių ženklų šeimą, o šių prekių ženklų esminis skiriamasis elementas yra būtent žodis „DVARO“; minėtus ieškovo prekių ženklus sudarantys žodiniai elementai yra daugiau aprašomojo pobūdžio, nes žymi prekių gamintojo pavadinimo dalį („Kalnapilis“, „Kalnapilio“) ir gėrimo rūšį („Šviesusis alus“, „Nealkoholinis alus“).
Nepagrįstas atsakovo argumentas, kad ieškovo prekių ženkluose minimas žodis „DVARO“ pripažintinas nesaugomu, nes žymi prekių kilmės vietą ir ypatingas gamybos tradicijas. Apygardos teismo tinkamai įvertintų bylos įrodymų bei Apeliaciniame teisme gauto 2013 m. lapkričio 26 d. valstybinės institucijos Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos rašto duomenimis (IV b. t., 122, 123 l.), žodis „dvaro“ nenusako nei alaus rūšies, nei ypatingos gamybos tradicijos, ir nėra pagrindo teigti, kad žodis „dvaro“ žymi prekių kilmės vietą ar esmines prekių charakteristikas. Taigi nagrinėjamu atveju ginčo sprendimui neturi reikšmės, ar Lietuvoje egzistavo Gubernijos dvaras, ar jame buvo gaminamas alus. Juolab kad tai galėtų turėti reikšmės tik tuo atveju, jei būtų nustatyta, kad Lietuvos dvaruose (Gubernijos dvare) buvo gaminamas alus, turėjęs ypatingų charakteristikų, o nagrinėjamu atveju, tai nenustatyta. Todėl apygardos teismas teisingai konstatavo, kad aplinkybė, jog anksčiau yra buvęs Gubernijos dvaras, ar kad anksčiau dvaruose buvo gaminamas alus, nesudaro pagrindo žodžio „Dvaro“, „DVARAS“ pripažinti nesaugomu elementu ieškovo figūriniuose ženkluose bei pripažinti negaliojančia ieškovo prekių ženklo „DVARO“ registraciją, ir pagrįstai netenkino atsakovo priešieškinio PŽĮ 6 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktų pagrindu (CPK 185 str., 263 str.).
Dėl ginčo prekių ženklų panašumo ir suklaidinimo galimybės
Pagal PŽĮ 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą, prekių ženklo registracija pripažįstama negaliojančia, jeigu jis yra tapatus įregistruotam ar pareikštam registruoti ankstesniam ženklui tapačioms ar panašioms prekėms ir (ar) paslaugoms arba klaidinamai į jį panašus ir dėl to yra galimybė suklaidinti visuomenę, įskaitant ir klaidinamą asociaciją su ankstesniu ženklu.
Prekių ženklų panašumo ar tapatumo nustatymui yra reikšmingi Valstybinio patento biuro 1996 m. liepos 11 d. įsakymu Nr. 28 patvirtintuose Metodiniuose nurodymuose dėl prekių ir paslaugų ženklų tapatumo bei panašumo nustatymo (toliau – Metodiniai nurodymai) pateikti išaiškinimai. Pagal Metodinių nurodymų 2.2 punktą ženklų panašumą lemia juose esančių elementų bendrumas; panašumui turi įtakos sutampančių ir nesutampančių elementų santykis, taip pat jų svarba ženklų kompozicijoje. Metodiniuose nurodymuose pabrėžiama, kad stipriems elementams yra būdingas originalumas bei skambesio savitumas; silpni elementai atskirai paimti ženklų panašumo nesukuria, tačiau jį gali sustiprinti derinyje su kitais panašiais elementais; kombinuotų ženklų panašumą lemia vaizdo rūšis ir pobūdis, geometrinės formos (siluetas, kontūrai, linijos), prasmė, spalva ir spalvų deriniai; kadangi kombinuotas ženklas yra įvairių skirtingų elementų (žodinių, vaizdinių, erdvinių) derinys, tikrinant kombinuotų ženklų panašumą, šie vieno ženklo elementai lyginami su tokiais pat kito ženklo elementais (Metodinių nurodymų 3.1.2 p., 3.2.3 p.).
Europos Teisingumo Teismo praktikoje pripažįstama, kad nagrinėjant, ar yra galimybė suklaidinti vartotojus dėl prekių ženklų, dviejų prekių ženklų panašumo vertinimas nereiškia, kad reikia atsižvelgti tik į vieną sudėtinio prekių ženklo elementą ir jį palyginti su kitu prekių ženklu; palyginimą būtina naudoti, vertinant kiekvieno ženklo visumą, tačiau tai nereiškia, kad bendro įspūdžio, kurį atitinkamos visuomenės atmintyje paliko sudėtinis prekių ženklas, negali labiau lemti vienas ar keli jo elementai; panašumas gali būti vertinamas, remiantis vien dominuojančiu elementu, tik tuomet, jei visos kitos prekių ženklų sudedamosios dalys yra nesvarbios (Europos Teisingumo Teismo 2007 m. birželio 12 d. sprendimas byloje Vidaus rinkos derinimo tarnyba v. Shaker di L. L. & C. S., Nr. C-334/05 P).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu, dalies visuomenės suklaidinimo galimybė turi būti įvertinama globaliai (bendrai), atsižvelgiant į veiksnius, reikšmingus konkrečiomis bylos aplinkybėmis; globalus (bendras) suklaidinimo galimybės įvertinimas, priklausantis nuo vizualinio, fonetinio ir prasminio konkrečių ženklų panašumo, turi būti paremtas bendru jų sukuriamu įspūdžiu, konkrečiai – jų skiriamaisiais ir dominuojančiais (svarbiausiais) elementais; tai, kaip ženklus suvokia konkrečių prekių ar paslaugų vidutinis pirkėjas, turi lemiamą vaidmenį globaliai (bendrai) sprendžiant dėl suklaidinimo galimybės; vidutinis vartotojas paprastai ženklą suvokia kaip visumą ir neanalizuoja jo atskirų detalių, todėl globaliai (bendrai) vertinant, vidutinis vartotojas turi būti laikomas protingai gerai informuotas, atidus ir apdairus, tačiau dėmesys turi būti atkreiptas į tai, kad vidutinis vartotojas tik retais atvejais turi galimybę tiesiogiai palyginti du skirtingus ženklus, bet turi patikėti (remtis) nepilnais (netobulais, angl. imperfect) jų (ženklų) atvaizdais, kuriuos jis išlaikė savo atmintyje, taip pat reikia turėti omenyje tai, kad vidutinio vartotojo dėmesio laipsnis yra skirtingas priklausomai nuo konkrečių prekių ar paslaugų kategorijos; pažymima, kad turi būti vertinama visuomenės suklaidinimo galimybė, bet ne faktinis suklaidinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2013).
Nagrinėjamu atveju apygardos teismas turėjo pagrindo panaikinti atsakovo žodinio prekių ženklo „Gubernijos dvaro“ (reg. Nr. 62126) registraciją 32 klasės prekėms, konstatavęs jo klaidinantį panašumą į ieškovo prekių ženklus (PŽĮ 7 str.1 d. 2 p.). Kaip minėta, byloje nurodyti ieškovo prekių ženklai sudaro šeimą „DVARO“ prekių ženklų, registruotų 32 klasės prekei – alui, o žodinis prekių ženklas „DVARO“ registruotas ir tokioms prekėms, kaip: mineralinis ir gazuotas vanduo, kiti gaivieji gėrimai; vaisių gėrimai ir vaisių sultys; sirupai ir kiti gėrimų gaminimo mišiniai. Apygardos teismas, teisingai nustatęs, kad ieškovo prekių ženkluose dominuoja ir išsiskiria žodinis elementas „DVARO“, o atsakovo prekių ženklą „GUBERNIJOS DVARO“ sudaro ir ieškovo prekių ženkluose dominuojantis bei išsiskiriantis elementas „DVARO“, kad atsakovo prekių ženklas „Gubernijos dvaro“ registruotas toms pačioms ar panašioms prekių grupėms, turėjo pagrindo pripažinti, kad nagrinėjamu atveju yra visuomenės suklaidinimo tikimybė dėl alaus ir kitų gėrimų, žymimų prekių ženklais su žodžiu „DVARO“, gamintojo. Atsakovo argumentas, kad apygardos teismas neįvertino to, jog pagal Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ atliktos reprezentatyvios Lietuvos gyventojų apklausos „Prekių ženklų panašumas“ rezultatus, daugiau negu pusė respondentų (55 proc.) atsakė, kad prekių ženklai „DVARO“ ir „GUBERNIJOS DVARO“ yra nepanašūs (I b. t., 166 – 172 l.), ar tai, kad teismo sprendime pažymėta, jog visuomenės nuomonės tyrimai nepatvirtina ir nepaneigia, kad šalių žodiniai prekių ženklai yra klaidinančiai panašūs, nepaneigia apygardos teismo išvados dėl visuomenės suklaidinimo tikimybės. Juolab kad kito visuomenės nuomonės tyrimo, atlikto UAB „RAIT“, ataskaitos duomenimis (I b. t., 173 – 181 l.), 35,9 proc. apklaustųjų teigė, jog nurodytais prekių ženklais žymimų prekių gamintojai yra tos pačios (17,2 procento) arba susijusios įmonės (18,7 procento), 27,3 proc. respondentų atsakė, kad nežino, o 36,8 proc. atsakė, kad prekių ženklais „DVARO“ ir „GUBERNIJOS DVARO“ žymimų prekių gamintojai yra skirtingos įmonės. Taigi tai taip pat nepaneigia apygardos teismo išvadų dėl visuomenės suklaidinimo galimybės bei atsakovo prekių ženklo „Gubernijos dvaro“ registracijos pripažinimo negaliojančia (PŽĮ 7 str. 1 d. 2 p.; CPK 185 str.).
Dėl prekių ženklų registracijų pripažinimo negaliojančiomis PŽĮ 7 straipsnio 3 dalies pagrindu
PŽĮ 7 straipsnio 3 dalis nustato, kad ženklo registracija gali būti pripažinta negaliojančia, jeigu paaiškėja, kad pareiškėjas padavė paraišką įregistruoti ženklą, turėdamas nesąžiningų ketinimų.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, kad prekių ženklų teisėje visuotinai žinomas principas „kas pirmas laike, tas pirmas teisėje” (kuris nėra absoliutus) - vienas pagrindinių principų prekių ženklų teisėje, o tam, kad jį paneigti, vien tik kito ūkio subjekto komercinis interesas savaime nėra pagrindas pripažinti pirmiau įregistruoto prekių ženklo registraciją neteisėta ir negaliojančia; išimtinių teisių į pramoninę nuosavybę, tarp jų ir į prekių ženklus, turėjimas ir įgyvendinimas įstatymų nustatyta tvarka, savaime nereiškia ir nesąžiningos konkurencijos veiksmų, kaip nesąžiningos konkurencijos veiksmų dar nereiškia ir siekis įstatymų nustatyta tvarka įgyti išimtines teises į prekių ženklus; vertindamas pareiškėjo nesąžiningumą, teismas turi atsižvelgti į visus svarbius veiksnius, esančius žymens įregistravimo kaip prekių ženklo paraiškos pateikimo momentu, be kita ko, į: 1) tai, kad pareiškėjas žino ar turi žinoti, jog trečiasis asmuo naudoja tapatų ar su prašomu įregistruoti žymeniu galimą supainioti panašų žymenį tapačioms ar panašioms prekėms; 2) pareiškėjo ketinimą užkirsti kelią trečiajam asmeniui toliau naudoti šį žymenį; 3) teisinės apsaugos, kuri naudojama trečiojo asmens žymeniui ir prašomam įregistruoti žymeniui, laipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2012).
Be to, pagal teismų praktiką, PŽĮ 7 straipsnio 3 dalis gali būti taikoma ir tuomet, kai ginčo ženklai yra skirti skirtingoms prekėms ir (arba) paslaugoms žymėti, t. y. kai ginčas kyla, peržengiant vadinamojo „specifikacijos” principo ribas; ženklo apsauga, „peržengiant“ minėto „specifikacijos“ principo ribas, yra išimtis, bet ne taisyklė (pvz., plačiai žinomo prekių ženklo ar ženklo, turinčio reputaciją, apsauga); tai yra visiškai suprantamas plačiai žinomų ar reputaciją turinčių prekių ženklų savininkų siekis apsaugoti savo prekių ženklus, inter alia ginčijant registracijas taip pat ir tų prekių ženklų, kurie skirti visiškai skirtingoms prekėms ir (arba) paslaugoms žymėti (vartojamas terminas prekių ženklo „atskiedimas“, kuris yra angliško termino „ dilution“ vertinys); sprendžiant dėl ženklo registracijos negaliojimo dėl nesąžiningų ketinimų, pareiškiant registruoti prekių ženklą (PŽĮ 7 str. 3 d.), turi būti įvertintos visos konkrečioje byloje susiklosčiusios aplinkybės, taip pat užtikrinta tinkama subjektyvaus ir objektyvaus elementų simbiozė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-507/2009).
Nagrinėjamu atveju atsakovas nurodė, kad apygardos teismas nenagrinėjo, ar buvo sąžiningas ieškovas, registruodamas prekių ženklus su žymeniu „DVARO“. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjo žymens „DVARO“ naudojimo procesą šalių prekių ženkluose, ir skundžiamame sprendime nustatė, kad AB „Gubernija“ 1993 – 1994 m. naudojo etiketes ir alaus pavadinimą su žodžiu „DVARAS“, kad ieškovas UAB „Kalnapilio – Tauro grupė“ figūrinį prekių ženklą „Kalnapilio DVARO“ registravo nuo 1995-04-14, kad pagal šalių 2007-07-09 sudarytą Licencinę sutartį ieškovas ir atsakovas susitarė, jog žymuo „DVARO“ yra registruotas ir platų žinomumą bei reputaciją turintis ieškovo prekių ženklas; kad šis žymuo yra pagrindinis kitų ieškovo prekių ženklų sudėtinis elementas. Taigi, turint omenyje faktines bylos aplinkybes (tarp jų, kad žymuo „DVARO“ šalių buvo pradėtas naudoti praktiškai vienu metu (1993 – 1995 m.), kad 2007-07-09 licencine sutartimi šalys geranoriškai susitarė tarpusavyje dėl šio žymens priklausimo ieškovui UAB „Kalnapilio – Tauro grupė“, nors minėta sutartis ir nutraukta ieškovo iniciatyva nuo 2011 m. gegužės 30 d.; I b. t., 45, 46 l.), apygardos teismas neturėjo pagrindo išvadai, jog ieškovas nesąžiningai padavė paraišką dėl prekių ženklo „Kalnapilis DVARO“ įregistravimo. Tai, kad apygardos teismas savo išvadą grindė PPŽĮ 25 straipsnio norma, galiojusia ieškovo prekių ženklo „Kalnapilis DVARO“ registravimo metu, nepaneigia teismo išvados, kad nepagrįsti atsakovo argumentai dėl ieškovo nesąžiningumo, registruojant žymenį „Kalnapilis DVARO“. Apygardos teismas, įvertinęs tai, kad atsakovas, žinodamas apie ieškovo prekių ženklo „Kalnapilis DVARO“ įregistravimą 1993 m., 2007 m. sudarydamas su ieškovu aukščiau minėtą licencinę sutartį dėl žymens „DVARO“ naudojimo atsakovo kokteilio pavadinime „DVARO MIŠAS“, turėjo pagrindo teigti, kad atsakovas 15 metų pripažino ieškovo prekių ženklo „Kalnapilis DVARO“ vartojimą, t. y. kad atsakovas nuo pat ieškovo prekių ženklo „Kalnapilis DVARO“ įregistravimo pripažino sąžiningais ieškovo veiksmus, registruojant prekių ženklus su žymeniu „DVARO“.
Apygardos teismui nustačius, kad ieškovo prekių ženklai su skiriamuoju požymiu „DVARO“, buvo registruojami nuo 1995 m., o atsakovo paraiškos dėl prekių ženklų su elementu „DVARO“ įregistravimo paduotos VPB nuo 2007 m., kad atsakovas jo registruotus prekių ženklus su žymeniu „DVARO“ naudoja reklamuodamas gėrimus, kurių pagrindinis yra alus, be to, turint omenyje, kad byloje pateikti įrodymai apie atsakovo prekių ženklų naudojimą, susijusį tik su alaus ir gėrimų prekyba (I b. t., 62 – 66, 149, 150 l.), apie tai, kad pagal 2007 m. Licencinę sutartį atsakovas pripažino žymens „DVARO“ statusą (I b. t., 29, 30 l.), bei apie ieškovo investavimą į šio žymens reklamą ir jo žinomumą apie 1 000 000 Lt lėšų (III b. t., 138 l.), atsakovo atsisakymas Licencinėje sutartyje nustatytos sąlygos, susijusios su žymens „DVARO“ statusu, atsakovo prekių ženklų su elementu „DVARO“ įregistravimas, nors ir ne 32 klasės prekėms, tačiau tokioms prekėms, kurios naudojamos taip, kad sukelia vartotojų suklaidinimo tikimybę dėl gėrimų, žymimų prekių ženklu „DVARO“, gamintojo (I b. t., 31 – 34 l., 83 – 90 l.), sudarė pagrindo teigti apie nesąžiningus atsakovo ketinimus įregistruojant ginčo prekių ženklus, ir pripažinti negaliojančiomis atsakovo prekių ženklų su žymeniu „DVARO“, skirtų 35 ir kitų klasių prekėms, registracijas (PŽĮ 7 str. 3 d.). Nors apygardos teismas ir nenurodė, kad šių prekių ženklų registracija pripažįstama negaliojančia PŽĮ 7 straipsnio 3 dalies pagrindu, tačiau tai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti iš esmės teisingo teismo sprendimo. Juolab kad teismas išnagrinėjo ieškovo reikalavimus dėl minėtų atsakovo prekių ženklų registracijų pripažinimo negaliojančiomis, pareikštus PŽĮ 7 straipsnio 3 dalies pagrindu (tarp jų aplinkybės, kad atsakovas siekia pasinaudoti ieškovo prekių ženklų sukurta reputacija, kai bylos šalys yra konkuruojančios įmonės gėrimų gamybos srityje, kad licencinės sutarties sudarymo faktas pagrindžia, jog atsakovui buvo žinoma ir suprantama, jog žymens „DVARO“ naudojimas jo registruojamuose prekių ženkluose pažeidžia ieškovo teises). Todėl nustatytina, kad buvo PŽĮ 7 straipsnio 3 dalies pagrindas pripažinti negaliojančiomis atsakovo prekių ženklų registracijas.
Teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų, kurie neturi teisinės reikšmės teisingam bylos išsprendimui.
Dėl pasakyto nėra pagrindo apeliacinio skundo argumentais panaikinti ar pakeisti iš esmės teisėto bei pagrįsto apygardos teismo sprendimo (CPK 263 str., 329 - 330 str.).
Be to, nėra pagrindo tenkinti ieškovo prašymo dėl baudos paskyrimo atsakovui. Pagal CPK 95 straipsnio 1 dalies nuostatas, dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pateikė nepagrįstą procesinį dokumentą arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ar išsprendimą, gali būti pripažįstamas piktnaudžiaujančiu savo procesinėmis teisėmis. Teismų praktikoje pripažįstama, kad įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-346/2012). Nagrinėjamu atveju ieškovo prašymo argumentas, kad atsakovo piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis įrodo prašymas sustabdyti bylos nagrinėjimą, nėra pakankamas pagrindas pripažinti, jog jis piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis ir skirti jam baudą. Juolab kad negali būti pripažįstamas piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis byloje dalyvaujančio asmens naudojimasis procesinėmis teisėmis, jeigu nenustatytas tyčinis nesąžiningas elgesys.
Nepatenkinus atsakovo apeliacinio skundo, iš dalies tenkintinas ieškovo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme (4235 Lt), priteisimo, priteisiant iš atsakovo ieškovo naudai 2500 Lt bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimų į apeliacinį skundą ir pareiškimą dėl bylos nagrinėjimo sustabdymo parengimą (CPK 93 str. 1 d., 98 str., Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.11, 11 p.; IV b.t., 59 – 61 l.).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 93 straipsnio 1 dalimi, 302 straipsniu,
n u t a r i a:
Netenkinti atsakovo prašymo dėl bylos nagrinėjimo sustabdymo.
Palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 15 d. sprendimą.
Priteisti iš atsakovo AB „Gubernija“ (juridinio asmens kodas 144715765, buveinės adresas Dvaro g. 179, Šiauliai) ieškovo UAB „Kalnapilio – Tauro grupė“ (juridinio asmens kodas 121958128, buveinės adresas Taikos al. 1, Panevėžys) naudai 2500 Lt (du tūkstančius penkis šimtus Lt) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Teisėjai Danutė Gasiūnienė
Audronė Jarackaitė
Alvydas Poškus