Civilinė byla Nr. 3K-3-171/2007
Procesinio sprendimo kategorijos: 34.5; 128.2 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2007 m. balandžio 6 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas), Dangutės Ambrasienės (pranešėja) ir Aloyzo Marčiulionio,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo E. O. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 30 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo E. O. ieškinį atsakovui R. B. dėl palikimo priėmimo fakto nustatymo ir atsakovo R. B. priešieškinį ieškovui E. O. dėl palikimo priėmimo fakto nustatymo ir notarės įpareigojimo išduoti paveldėjimo teisės liudijimą.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas E. O. 2005 m. kovo 23 d. kreipėsi su ieškiniu į teismą ir ieškinio pareiškime nurodė, kad 1993 m. rugpjūčio 22 d. mirė jo motina V. O., ir po jos mirties liko: butas (duomenys neskelbtini), namas (duomenys neskelbtini), garažas (duomenys neskelbtini). Ieškovas taip pat nurodė, kad po motinos mirties nesikreipė į notarų biurą dėl palikimo priėmimo, nes palikimą priėmė, pradėjęs faktiškai jį valdyti: liko gyventi motinos bute (duomenys neskelbtini), prižiūrėjo, remontavo šį butą, mokėjo už jį mokesčius. Be to, šis butas buvo kooperatinis, jis nebuvo teisiškai įregistruotas, todėl ieškovas po motinos mirties pradėjo rinkti ir gavo visas reikalingas pažymas, kurias pateikęs Nekilnojamojo turto registrui, įregistravo butą motinos vardu. Ieškovo teigimu, jo brolis, t. y. atsakovas R. B., 1983 m. vedė, išsikraustė iš nurodyto buto gyventi pas žmoną ir šiuo butu nesirūpino. Ieškovas taip pat nurodė, kad kartu su motina pradėjo statyti gyvenamąjį namą jos gautame žemės sklype (duomenys neskelbtini), kurį jis baigė statyti savo lėšomis po motinos mirties ir įregistravo jį motinos vardu, tuo tarpu atsakovas neprisidėjo statant šį namą nei iki, nei po motinos mirties. Ieškovas nurodė, kad po motinos mirties jis neatliko garažo (duomenys neskelbtini) statybos darbų, tačiau 1993–1994 m. keitė garažo duris. Ieškovas, remdamasis 1964 m. CK 587 straipsniu, prašė teismą paveldėjimo teisės liudijimui gauti nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jis po motinos V. O. mirties priėmė jos palikimą, pradėjęs faktiškai valdyti paveldimą turtą.
2005 m. gegužės 9 d. atsakovas R. B. pareiškė priešieškinį, kuriame nurodė, kad motinos mirties dieną jis buvo registruotas bute (duomenys neskelbtini), ir po motinos mirties jis naudojosi šiuo butu kaip sandėliu, mokėjo už šį butą mokesčius (už 1994 m. birželio–1999 m. gruodžio mėn., 2003 m. gruodžio–2005 m. sausio mėn.). Be to, atsakovas iš nurodyto buto paėmė keletą vertingų daiktų, surašydamas dėl šių daiktų paėmimo aktą. Atsakovas taip pat nurodė, kad nuo 1991 m. sausio 30 d. motinos name (duomenys neskelbtini) buvo registruota ir veikė jo individuali įmonė „Galantex“, o šį namą statė jis kartu su ieškovu. Be to, atsakovas mokėjo už garažą (duomenys neskelbtini) visus nario mokesčius iki 2004 m. Atsakovas, remdamasis 1964 m. CK 587 straipsniu, prašė teismą paveldėjimo teisės liudijimui gauti nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jis po motinos V. O. mirties priėmė jos palikimą, pradėjęs faktiškai valdyti paveldimą turtą, ir įpareigoti notarę išduoti jam paveldėjimo teisės liudijimą į 1/2 dalį V. O. palikimo.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus miesto 1–asis apylinkės teismas 2006 m. birželio 2 d. sprendimu ieškovo ieškinį ir atsakovo priešieškinį patenkino iš dalies: nustatė paveldėjimo teisėms įforminti juridinę reikšmę turintį faktą, kad po V. O. mirties atsiradusį palikimą priėmė ieškovas E. O. ir atsakovas R. B., pradėję faktiškai valdyti paveldimą turtą; priešieškinio reikalavimą dėl notarės įpareigojimo išduoti R. B. paveldėjimo teisės liudijimą į 1/2 palikimo dalį atmetė. Teismas sprendime nurodė, kad po V. O. mirties 1993 m. rugpjūčio 22 d. liko du pirmosios eilės įstatyminiai įpėdiniai – jos sūnūs, t. y. ieškovas ir atsakovas, kurie po motinos mirties per šešis mėnesius nesikreipė į notarų biurą dėl palikimo priėmimo, nes teigia, jog palikimą priėmė faktiškai pradėdami valdyti paveldimą turtą (1964 m. CK 587 straipsnis). Teismo nuomone, įvertinus ieškovo ir atsakovo paaiškinimus, rašytinius įrodymus, darytina išvada, kad sūnūs po motinos mirties ilgą laiką nesprendė dėl atsiradusio palikimo įforminimo jų vardu, nes tarp jų nebuvo ginčo dėl palikėjai priklausiusio turto valdymo ir naudojimo, brolius siejo bendras verslas: iš teismui pateikto įmonių rejestro pažymėjimo matyti, kad atsakovo R. B. individuali įmonė „Galantex“, įregistruota 1991 m. sausio 30 d., veikė name (duomenys neskelbtini), priklausiusiame palikėjai. Teismas pažymėjo, kad Daugiabučių namų savininkų bendrijos (toliau – DNSB) Nr. 411 pažymos patvirtina, kad už butui (duomenys neskelbtini) teikiamas komunalines ir kitas paslaugas po palikėjos mirties mokėjo abu jos sūnūs, t. y. tiek ieškovas, tiek atsakovas. Pagal 1964 m. CK 587 straipsnio 1 dalį neleidžiama palikimą priimti su sąlyga ar išlygomis, ir įpėdiniui pradėjus faktiškai valdyti paveldimo turto dalį, laikoma, kad jis priėmė visą palikimą, nepaisant to, koks ir kur tas palikimas būtų. Teismas nurodė, kad po palikėjos mirties ieškovas iš karto persikėlė gyventi į namą (duomenys neskelbtini); atsakovas po motinos mirties paėmė iš jai priklausiusio buto (duomenys neskelbtini), saugoti keletą palikėjai priklausiusių daiktų, be to, jis mokėjo kooperatyvo nario įmokas už garažą (duomenys neskelbtini). Teismo nuomone, byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad tiek ieškovas, tiek atsakovas aktyviais veiksmais išreiškė savo valią įgyti po motinos mirties atsiradusį palikimą, ir nėra duomenų, kad kuris nors iš jų būtų atsisakęs palikimo kito naudai. Ieškovas neįrodė, kad atsakovas pradėjo rūpintis paveldimu turtu tik kilus šalių ginčui dėl teisės į palikimą. Priešingai, baudžiamosios bylos medžiaga, rašytiniai įrodymai, liudytojų parodymai leidžia teigti, kad po motinos mirties 1993–1999 m. nebuvo jokio brolių ginčo dėl motinos palikimo valdymo ir naudojimo, broliai iš karto pradėjo rūpintis mirusiosios turtu, kuriuo naudojosi ir iki jos mirties. Teismas konstatavo, kad, įvertinus šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus, rašytinius įrodymus, nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog ir ieškovas, ir atsakovas priėmė palikimą, atsiradusį po jų motinos mirties, pradėję faktiškai valdyti paveldimą turtą. Teismas nurodė, kad atsakovo priešieškinio reikalavimas įpareigoti notarę išduoti jam paveldėjimo teisės liudijimą į 1/2 dalį palikimo negali būti tenkinamas, nes notarė neišdavė atsakovui paveldėjimo teisės liudijimo dėl to, kad kilo įstatyminių įpėdinių ginčas dėl palikimo priėmimo. Teismui išsprendus šį ginčą ir nustačius juridinę reikšmę turintį faktą, kad palikimą priėmė ir ieškovas, ir atsakovas, atsakovas, remdamasis įsiteisėjusiu teismo sprendimu, galės prašyti notarę išduoti jam paveldėjimo teisės liudijimą. Notarei atsisakius išduoti nurodytą liudijimą, atsakovas turės teisę skųsti notarės veiksmus įstatymo nustatyta tvarka. Dėl nurodytų motyvų teismas šį atsakovo priešieškinio reikalavimą atmetė.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. spalio 30 d. nutartimi atmetė ieškovo apeliacinį skundą ir Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2006 m. birželio 2 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija nutartyje nurodė, kad 1993 m. rugsėjo 14 d., 1993 m. spalio 10 d., 1993 m. spalio 24 d. rašteliai dėl daiktų iš buto (duomenys neskelbtini) paėmimo saugoti patvirtina aplinkybę, jog atsakovas R. B. priėmė motinos palikimą. Kolegijos nuomone, tai, kad atsakovas kreipėsi į notarų biurą dėl paveldėjimo teisės liudijimo tik 2004 m. gegužės mėn., nepaneigia palikimo priėmimo fakto, nes ieškovas taip pat nesikreipė į notarų biurą per šešis mėnesius po motinos mirties, be to, šios aplinkybės patvirtina, jog po palikėjos mirties nebuvo šalių ginčo dėl palikimo priėmimo. Kolegija taip pat pažymėjo, kad DNSB Nr. 411 pažymoje nurodyta, jog po palikėjos mirties bute (duomenys neskelbtini) liko gyventi ieškovas ir atsakovas; iš Garažų statybos ir eksploatavimo bendrijos „Vairas“ pažymos matyti, kad atsakovas mokėjo už garažą nario mokesčius. Kolegija nurodė, kad nevertina argumentų dėl susiklosčiusių šalių verslo santykių ir namo (duomenys neskelbtini) statybos, nes tai neturi reikšmės palikimo priėmimo teisiniams santykiams. Teisėjų kolegija konstatavo, kad byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina atsakovo valią priimti palikimą, taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė palikimo priėmimo faktą.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas E. O. prašo panaikinti Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2006 m. birželio 2 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 30 d. nutarties dalis, kuriomis patenkintas atsakovo reikalavimas dėl palikimo priėmimo fakto nustatymo, priimti šiose dalyse naują sprendimą – atsakovo reikalavimus visiškai atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Teismai pažeidė 1964 m. CK 587 straipsnį ir įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles. Kilus ginčui dėl palikimo priėmimo fakto, kai įpėdiniai nėra raštu išreiškę savo valios priimti palikimą, įpėdiniai turi įrodyti, kad jie priėmė palikimą, pradėję faktiškai valdyti paveldimą turtą, ir šiuos veiksmus atliko per šešis mėnesius nuo paliko atsiradimo dienos. Bylą nagrinėję teismai nepagrįstai konstatavo, kad atsakovas priėmė po motinos mirties atsiradusį palikimą, nes byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovas aktyviais veiksmais išreiškė savo valią priimti motinos palikimą per įstatymo nustatytą šešių mėnesių terminą. Visi įrodymai, kuriais teismai grindė savo išvadas, nustatydami atsakovo prašomą juridinį faktą, yra susiję su atsakovo veiksmais, atliktais jau po to, kai pasibaigė įstatymo nustatytas šešių mėnesių terminas palikimui priimti (DNSB Nr. 411 pažyma, kad atsakovas mokėjo mokesčius už butą (duomenys neskelbtini) nuo 1994 m. birželio mėn. iki 1999 m. gruodžio mėn.; GSEB „Vairas“ pažyma, kad atsakovas 2004 m. mokėjo nario įmokas už palikėjai priklausiusį garažą (duomenys neskelbtini), todėl jie negali būti laikomi įrodymais, patvirtinančiais palikimo priėmimą 1964 m. CK 587 straipsnio prasme.
2. Teismai, konstatavę, kad atsakovas tinkamai išreiškė savo valią priimti palikimą, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Palikimo priėmimas – tai įpėdinio valios išreiškimas veiksmais, liudijančiais įpėdinio sutikimą įgyti visas teises į palikimą ir prisiimti visas pareigas, kilusias ar galinčias kilti iš palikimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje S. V., A. K. v. R. C., B. N., bylos Nr. 3K-3-33/2002). Teismų praktikoje pripažįstama, kad įpėdinio valia priimti palikimą gali būti išreikšta ir konkliudentiniais veiksmais, t. y. faktiškai pradedant palikimą valdyti, ir, sprendžiant, ar įpėdinis priėmė palikimą, svarbiausią reikšmę turi realus įpėdinio valios priimti palikimą išreiškimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje A. I. v. Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, bylos Nr. 3K-3-450/2000). Byloje surinkti įrodymai nepatvirtina, kad atsakovas tinkamai išreiškė savo valią priimti palikimą per šešis mėnesius nuo palikėjos mirties. Atsakovo pateikti rašteliai dėl tam tikrų daiktų paėmimo iš motinos buto, surašyti nepažeidžiant šešių mėnesių termino palikimui priimti, tačiau jie neįrodo, kad atsakovas pradėjo faktiškai valdyti paveldėtą turtą kaip savo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. sausio 8 d. nutartį civilinėje byloje E. J., G. G. ir kt. v. T. Š., R. M., bylos Nr. 3K-3-7/2001). Jie įrodo tik svetimo turto paėmimo faktą, tačiau negali būti laikomi patvirtinančiais turto valdymą nuosavybės teise.
3. Teismai turėjo atsisakyti priimti atsakovo įrodymus apie faktus, įvykusius tuo laikotarpiu, kuris neįėjo į įstatymo nustatytą šešių mėnesių terminą palikimui priimti, nes šie įrodymai negali patvirtinti šalių ginčui išspręsti reikšmingų aplinkybių (CPK 180 straipsnis). Kita vertus, priėmę šiuos įrodymus, teismai turėjo vertinti juos kartu su kitais įrodymais, tačiau negalėjo laikyti jų pakankamais atsakovo reikalavimui įrodyti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. spalio 10 d. nutartį civilinėje byloje P. B. v. P. B., M. G., bylos Nr. 3K-3-1033/2003).
Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas R. B. prašo kasacinį skundą atmesti ir teismų sprendimą bei nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodoma, kad:
1. Teismai nepažeidė 1964 m. CK 587 straipsnio, nes atsakovo reikalavimą patenkino nustatę, kad jis faktiškai priėmė palikimą per šešis mėnesius po motinos mirties.
2. Teismai nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, pagal kurią palikimo priėmimas faktiniu valdymu yra bet kokie įpėdinio veiksmai valdant tą turtą, naudojantis juo, palaikant jį tinkamos būklės (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 31 d. nutartį civilinėje byloje A. G. v. S. G., bylos Nr. 3K-3-416/2003).
3. Kasatorius argumentai dėl neteisingo byloje surinktų įrodymų vertinimo yra fakto klausimai, kurie negali būti nagrinėjami kasaciniame teisme. Bylą nagrinėję teismai, įvertinę bylos įrodymų visumą, pagrįstai nustatė, kad tiek ieškovas, tiek atsakovas priėmė palikimą, faktiškai pradėję paveldimą turtą valdyti iš karto po motinos mirties. Atsakovas po motinos mirties paėmė iš buto tam tikrus daiktus, surašydamas dėl jų paėmimo raštelius tam, kad į tai būtų atsižvelgta įpėdiniams dalijantis paveldėtą turtą, t. y. ieškovo interesais. Nurodytais daiktais atsakovas naudojasi kaip savo, taigi jų paėmimas reiškia palikimo priėmimą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės
1993 m. rugpjūčio 22 d. mirė ieškovo ir atsakovo motina V. O. Po motinos mirties nei ieškovas, nei atsakovas nesikreipė per šešis mėnesius į notarų biurą dėl palikimo priėmimo, iki 1999 m. nesprendė dėl atsiradusio palikimo įforminimo jų vardu, taip pat tarp jų nebuvo ginčo dėl palikėjai priklausiusio turto valdymo ir naudojimo. 1999 m. gruodžio 20 d. E. O. kreipėsi su pareiškimu į teismą, prašydamas paveldėjimo teisės liudijimui gauti nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jis po motinos mirties priėmė palikimą – gyvenamąjį namą ir ūkio pastatus (duomenys neskelbtini). Suinteresuotas asmuo R. B. pareiškė prieštaravimą dėl šio fakto nustatymo ir nurodė, kad po motinos mirties liko ne tik pareiškėjo įvardyto, bet ir kito turto, be to, jog ir jis taip pat priėmė motinos palikimą. Dėl to teismas paliko pareiškimą nenagrinėtą ir nurodė apie teisę kreiptis į teismą ieškinio teisenos tvarka. Šalių ginčą nagrinėję teismai nustatė, kad iš karto po motinos mirties ieškovas persikėlė gyventi į namą (duomenys neskelbtini); atsakovas paėmė iš motinai priklausiusio buto (duomenys neskelbtini), keletą palikėjai priklausiusių daiktų, mokėjo kooperatyvo nario įmokas už garažą (duomenys neskelbtini); abu broliai mokėjo mokesčius už motinai priklausiusį butą (duomenys neskelbtini).
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai, konstatavę, jog atsakovas priėmė po motinos mirties atsiradusį palikimą, pažeidė 1964 m. CK 587 straipsnį ir įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles, nes byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas aktyviais veiksmais išreiškė savo valią priimti motinos palikimą per įstatymo nustatytą šešių mėnesių terminą.
Palikimo priėmimas savo esme yra vienašalis įpėdinio sudaromas sandoris, kuriuo įpėdinis išreiškia savo valią sukurti tam tikras teisines pasekmes – perimti palikėjo civilines teises ir pareigas. Pagal 1964 m. CK 587 straipsnį tam, kad priimtų palikimą, įpėdinis turėjo išreikšti savo valią per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos ir tai galėjo padaryti dviem būdais: paduodamas palikimo atsiradimo vietos notarų biurui pareiškimą apie palikimo priėmimą arba pradėdamas faktiškai valdyti paveldimą turtą. Tuo atveju, kai įpėdinis nesikreipė į notarų biurą dėl palikimo priėmimo ir paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo, kilus ginčui dėl palikimo priėmimo fakto, įpėdinis turi įrodyti, kad jis per įstatymo nustatytą terminą pradėjo faktiškai valdyti paveldimą turtą ir tokiu būdu priėmė palikimą.
Teisėjų kolegija pažymi, kad šalių ginčą dėl palikimo priėmimo nagrinėję žemesniųjų instancijų teismai nustatinėjo 1964 m. CK 587 straipsnyje nurodytas sąlygas, būtinas palikimui priimti, t. y. nustatinėjo, ar šie įpėdiniai išreiškė savo valią priimti motinos palikimą per įstatymo nustatytą šešių mėnesių terminą.
Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad nei ieškovas, nei atsakovas po jų motinos mirties 1993 m. rugpjūčio 22 d. per 1964 m. CK 587 straipsnio 3 dalyje nustatytą šešių mėnesių terminą nesikreipė į notarų biurą dėl palikimo priėmimo; iki 1999 m. nebuvo nurodytų įpėdinių ginčo dėl po motinos mirties likusio turto valdymo ir naudojimosi juo, broliai taip pat nesiekė įforminti savo vardu jų motinai priklausiusio nekilnojamojo turto. Tačiau teismai nustatė, kad iš karto po palikėjos mirties ieškovas persikėlė gyventi į jai priklausiusį namą (duomenys neskelbtini), o atsakovas pasiėmė iš motinos buto keletą vertingų daiktų, mokėjo mokesčius už garažą (duomenys neskelbtini); abu broliai mokėjo mokesčius už motinos butą (duomenys neskelbtini). Teismai, įvertinę šalių veiksmus po motinos mirties, konstatavo, kad tiek ieškovas, tiek atsakovas aktyviais veiksmais išreiškė valią įgyti po motinos mirties atsiradusį palikimą, t. y. jog abu pirmos eilės įstatyminiai įpėdiniai priėmė palikimą, pradėdami faktiškai valdyti paveldimą turtą (1964 m. CK 587 straipsnio 2 dalis).
Kasatorius teigia, kad bylą nagrinėję teismai, nusprendę, jog atsakovas, paėmęs iš motinos buto kelis daiktus, tinkamai išreiškė valią priimti motinos palikimą, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką faktišku pradėjimu valdyti paveldėtą turtą, patvirtinančiu palikimo priėmimą 1964 m. CK 587 straipsnio prasme, suprantami bet kokie įpėdinio veiksmai prižiūrint, valdant palikimo dalyku esantį turtą, mokant už jį mokesčius (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 31 d. nutartį civilinėje byloje A. G. v. S. G., bylos Nr. 3K-3-416/2003, 2004 m. sausio 7 d. nutartį civilinėje byloje S. G. v. K. G., bylos Nr. 3K-3-8/2004). Be to, kadangi pagal 1964 m. CK 587 straipsnio 1 dalį palikimas negali būti priimtas su sąlyga ar išlygomis, tai, įpėdiniui pradėjus faktiškai valdyti kokią nors paveldimo turto dalį ar kokį nors daiktą, laikoma, kad jis priėmė visą palikimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. sausio 12 d. nutartį civilinėje byloje V. O.–K. v. I. K., bylos Nr. 3K-3-65/2000; 2006 m. vasario 27 d. nutartį civilinėje byloje E. K. v. A. V., bylos Nr. 3K-3-152/2006).
Kasaciniame skunde teigiama, kad atsakovo pateikti rašteliai dėl tam tikrų daiktų paėmimo iš motinos buto surašyti nepažeidžiant šešių mėnesių termino palikimui priimti, tačiau jie neįrodo, kad atsakovas pradėjo faktiškai valdyti paveldėtą turtą kaip savo.
Teisėjų kolegija nurodo, kad faktinį palikimo priėmimą leidžiama įrodinėti visomis įrodinėjimo priemonėmis. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad nustatymas, išreiškė įpėdinis savo valią priimti palikimą ar ne, taip pat ar atliko veiksmus, reiškiančius palikimo priėmimą, per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos, yra fakto klausimai, kurie negali būti iš naujo nustatinėjami kasaciniame teisme. Bylos faktų nustatymas yra pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų prerogatyva, ir kasacinis teismas yra saistomas žemesniųjų instancijų teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamoje byloje žemesniųjų instancijų teismai vienodai nustatė šalių ginčui išspręsti reikšmingas bylos aplinkybes, pagal kurias konstatavo, kad ne tik ieškovas, bet ir atsakovas išreiškė savo valią priimti motinos palikimą iš karto po jos mirties, t. y. per įstatymo nustatytą šešių mėnesių terminą palikimui priimti.
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. kovo 5 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje V. Ž. v. A. J., bylos Nr. 3K-3-86/2007, nurodė, jog kiekvienu atveju teismui sprendžiant dėl to, ar įpėdinis, paėmęs tam tikrą palikėjo kilnojamąjį daiktą ar kelis daiktus, priėmė palikimą ar ne, turi būti vertinamos konkrečios nagrinėjamos situacijos aplinkybės, konkretaus įpėdinio, paėmusio kilnojamąjį daiktą ar kelis daiktus, elgesys po šio daikto ar daiktų paėmimo, t. y. ar jo elgesį galima vertinti kaip paveldėto turto savininko. Iš nagrinėjamoje byloje nustatytų faktų matyti, kad atsakovas po palikimo atsiradimo elgėsi kaip paveldėto turto savininkas: mokėjo nario įmokas už palikėjai priklausiusį garažą (duomenys neskelbtini), taip pat mokėjo mokesčius už motinai priklausiusį butą (duomenys neskelbtini).
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, esant tokioms byloje nustatytoms aplinkybėms, šalių ginčą nagrinėję teismai pagrįstai sprendė, jog po motinos mirties atsiradusį palikimą priėmė abu broliai, t. y. tiek ieškovas, tiek atsakovas, pradėję faktiškai valdyti paveldimą turtą. Kartu pažymėtina, kad iš bylos medžiagos galima daryti prielaidą, jog įpėdinių ginčas kilo iš esmės ne dėl palikimo priėmimo fakto, bet dėl paveldėto turto pasidalijimo, nes jų indėlis rūpinantis palikimą sudarančiu turtu nėra vienodas. Tačiau šios aplinkybės neturi teisinės reikšmės sprendžiant dėl palikimo priėmimo fakto nustatymo. Tam, kad galima būtų konstatuoti palikimo priėmimo faktą, reikia nustatyti tik tai, jog įpėdinis pradėjo rūpintis kokiu nors į paveldimo turto sudėtį įeinančiu turtu kaip savo, taip išreikšdamas valią priimti atsiradusį palikimą. Taigi teismas, spręsdamas palikimo priėmimo fakto nustatymo klausimą, neturi aiškintis ir įvardyti palikto turto kiekio, jo dalių ir vertės. Šios aplinkybės nustatomos sprendžiant paveldėto turto padalijimo įpėdiniams klausimą. Pagal 1964 m. CK 600 straipsnį paveldėtas turtas pasidalijamas palikimą priėmusių įpėdinių susitarimu pagal priklausančias jiems dalis, o įpėdiniams nesusitarus, paveldėtas turtas padalijamas teismine tvarka. Paveldėto turto padalijimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Kartu pažymėtina, kad palikimą sudarančio turto kiekis ir jo vertė nustatomi pagal palikimo atsiradimo metu buvusią situaciją. Dėl to ieškovas, teigiantis, kad į palikimo sudėtį įeinantis namas palikėjos mirties dieną nebuvo baigtas statyti, ir šio namo statybą užbaigė tik jis savo lėšomis, turės teisę pateikti nurodytus teiginius patvirtinančius įrodymus ir reikalauti, kad paveldimo turto vertė būtų nustatyta pagal palikimo atsiradimo metu buvusią faktinę situaciją. Aplinkybės, kokia dalimi kiekvienas iš įpėdinių prisidėjo išlaikant, gerinant palikimą sudarantį turtą, taigi ir ieškovo argumentai dėl jo investuotų lėšų pastatams (duomenys neskelbtini), galėtų turėti reikšmės dalijantis paveldimą turtą, o ne sprendžiant dėl palikimo priėmimo fakto nustatymo.
Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo naikinti apskųstus teismų sprendimą ir nutartį.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Juozas Šerkšnas
Dangutė Ambrasienė
Aloyzas Marčiulionis