Administracinė byla Nr. A-595-502/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00363-2016-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 33; 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. S. skundą atsakovui Lietuvos bankui (trečiasis suinteresuotas asmuo – akcinė bendrovė SEB bankas) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas M. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–5), prašydamas: panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir VAGK) 2016 m. sausio 6 d. sprendimą Nr. 3R-10(AG-417/02-2015); panaikinti Lietuvos banko 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimo Nr. S2015/(21.14-2101)-12-5121 dalį, kuria atsisakyta pradėti tyrimą akcinės bendrovės (toliau – ir AB) SEB banko atžvilgiu; įpareigoti Lietuvos banką atlikti tyrimą dėl AB SEB banko vienašališkai nustatytų nepagrįstai didelių įmokų už kredito sutarties keitimą.
2. Pareiškėjas nurodė, kad su AB SEB banku yra sudaręs kredito sutartį, dėl kurios nuostatų pakeitimo kreipėsi į banką, tačiau pareiškėjui buvo imperatyviai liepta sumokėti 660 Eur už kredito sutarties sąlygų pakeitimą pagal banko vienašališkai patvirtintus įkainius. Keičiant minėtas nuostatas, buvo pabloginta pareiškėjo padėtis. Nors AB SEB banko pasiūlymai ir buvo netinkami, dėl susiklosčiusios padėties pareiškėjas buvo priverstas sumokėti neteisėtą 660 Eur įmoką už kredito sutarties sąlygų pakeitimą, tačiau sutarties pakeitime jis pažymėjo, kad minėtas mokestis yra per didelis, nustatytas vienašališkai ir pažeidžia pareiškėjo, kaip vartotojo, teises. Pareiškėjas pažymėjo, jog pagal susiklosčiusią teismų praktiką kredito sutarties nuostata dėl jos sąlygų pakeitimo mokesčio nėra absoliuti, toks mokestis turi atitikti sąžiningumo, teisingumo, protingumo ir banko patirtų administravimo išlaidų kompensavimo principus. AB SEB banko pareiškėjui už kredito sutarties sąlygų pakeitimą apskaičiuota suma neatitinka netgi paties banko viešai skelbiamų įkainių, be to, AB SEB banko nustatyti įkainiai yra didesni nei kitų komercinių bankų. Pareiškėjo manymu, bankas, kaip stipresnioji sutarties šalis, kredito sutartyje specialiai nenurodė konkretaus šios sutarties keitimo mokesčio. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Lietuvos bankas nepagrįstai atsisakė atlikti AB SEB banko įkainių tyrimą.  
3. Atsakovas Lietuvos bankas atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 69–73) prašė jį atmesti.
4. Nurodė, kad nagrinėjamu atveju tarp pareiškėjo ir AB SEB banko yra kilęs individualus ginčas, susijęs su privatinės teisės reguliuojamais santykiais. Tokiems dėl civilinių teisinių santykių kylantiems ginčams teisės aktai nustato specialią nagrinėjimo tvarką. Tuo tarpu finansų rinkos priežiūra yra orientuota į finansų rinką reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytų reikalavimų laikymosi priežiūrą. Pagal Lietuvos Respublikos bankų įstatymą bankų priežiūra skirta bankų finansinei būklei, vidaus kontrolei ir rizikos valdymo sistemoms vertinti bei kitiems neigiamą įtaką stabiliai ir patikimai konkretaus banko veiklai ir visai bankų sistemai galintiems turėti veiksniams vertinti, todėl Lietuvos bankui suteikti įgaliojimai skirti tik teisės aktuose nustatytų reikalavimų, užtikrinančių saugią ir patikimą bankų veiklą, vykdymo kontrolei atlikti. Atsakovas pažymėjo, jog nei Bankų įstatymas, nei kiti teisės aktai nereguliuoja konkrečių įkainių, taikomų už kredito sutarties pakeitimą, dydžių. Lietuvos bankas neturi įgalinimų atlikti tyrimą dėl aplinkybių, kurių tyrimas bei poveikio priemonių skyrimas pagal teisės aktus jam nėra pavestas. Be to, pareiškėjas neturi teisinio suinteresuotumo reikalauti, kad atsakovas inicijuotų AB SEB banko veiklos tyrimą.
5. Trečiasis suinteresuotas asmuo AB SEB bankas atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 63, 66–67) prašė jį nagrinėti savo nuožiūra. Pažymėjo, kad dėl įvykusios klaidos vietoje 658,078 Eur už kredito sutarties keitimą iš pareiškėjo banko sąskaitos buvo nurašytas 660 Eur mokestis, tačiau klaida buvo ištaisyta, į pareiškėjo sąskaitą grąžinant 1,93 Eur. Atkreipė dėmesį, kad 2012 m. balandžio 24 d. sudarydamas susitarimą pareiškėjas sutiko mokėti 2 500 Lt sutarties sąlygų keitimo mokestį. Iš pareiškėjo argumentų neaišku, kodėl pareiškėjas laisva valia pasirašė susitarimą, kurį vėliau teikdamas skundus iš esmės ginčija kaip sudarytą su valios trūkumais.

II.

6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimu (b. l. 146–150) pareiškėjo skundą atmetė.
7. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad: pareiškėjas su 2015 m. lapkričio 13 d. prašymu kreipėsi į Lietuvos banką prašydamas įpareigoti AB SEB banką atlyginti pareiškėjui 510 Eur, t. y. kad bankas grąžintų sumokėto vienkartinio mokesčio skirtumą tarp sumokėtų 660 Eur ir 150 Eur (protinga suma), atlikti tyrimą dėl AB SEB banko vienašališkai nustatytų nepagrįstai didelių įkainių už kredito sutarčių pakeitimą, skirti AB SEB bankui baudą bei atlyginti vartotojams finansinius nuostolius; Lietuvos banko Priežiūros tarnyba 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimu Nr. S2015/(21.14-2101)-12-5121 atsisakė atlikti tyrimą pagal pareiškėjo prašymą, nesant tam įstatyme nustatytų pagrindų; pareiškėjas Lietuvos banko sprendimą apskundė VAGK, prašydamas panaikinti šį sprendimą bei įpareigoti Lietuvos banką atlikti tyrimą dėl AB SEB banko veiksmų; VAGK 2016 m. sausio 6 d. sprendimu Nr. 3R-10(AG-417/02-2015) pareiškėjo skundą atmetė.
8. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymo (2015 m. gegužės 14 d. redakcija) 7 straipsnio 1 dalimi, 8 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 42 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 1 punktu bei 3 dalies 3 ir 4 punktais, Lietuvos Respublikos bankų įstatymo (2015 m. kovo 19 d. redakcija) 1 straipsnio 1 dalimi, 64 straipsnio 2 ir 6 dalimis, 67 straipsniu, 69 straipsnio 1 ir 5 dalimis, taip pat Lietuvos banko valdybos 2014 m. kovo 28 d. nutarimu Nr. 03-44 patvirtintų Lietuvos banko atliekamų tyrimų nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 5, 7, 9 bei 13 punktais, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad Lietuvos bankas, kurio pagrindinis tikslas atlikti finansų rinkos priežiūrą, turi teisę inspektuoti (tikrinti) bankus, kaip bankai laikosi finansų rinką reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytų reikalavimų, tačiau tyrimą Lietuvos bankas imasi atlikti tik kilus įtarimui (nustačius), kad galimai buvo pažeisti Lietuvos banko kompetencijai priskirtų teisės aktų reikalavimai. Įstatyme nenustatytais atvejais (tuo atveju, kai galimi pažeidimai nesusiję su teisės aktų reikalavimų pažeidimu) tyrimą atsisakoma atlikti.
9. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas siekia, kad Lietuvos bankas imtųsi atlikti tyrimą dėl jo atžvilgiu AB SEB banko vienašališkai nustatytų ir, pareiškėjo teigimu, nepagrįstai didelių įkainių už kredito sutarties sąlygų pakeitimą. Iš byloje pateiktos kredito sutarties bendrosios dalies matyti, kad pareiškėjas, pasirašydamas kredito sutartį, patvirtino, jog sutinka su jos 4.16 punktu, kuriame nustatyta, kad kredito gavėjas įsipareigoja sumokėti bankui mokestį už sutarties sąlygų pakeitimą pagal šių sąlygų pakeitimo dieną galiojančius banko paslaugų ir operacijų įkainius, jei sutarties sąlygos keičiamos kredito gavėjo prašymu. AB SEB bankas 2015 m. spalio 23 d. raštu pareiškėją informavo, kokiu pagrindu pareiškėjui buvo apskaičiuota mokėtina suma (jos dydis) už kredito sutarties pakeitimą. Mokėtinos sumos dydžio nustatymui reikšmingi sutarties sąlygų keitimo dieną galiojantys banko paslaugų ir operacijų įkainiai bei negrąžinto kredito likutis. Pareiškėjas neprieštarauja mokesčio sumokėjimui, tačiau nesutinka su jo dydžiu, todėl Lietuvos banko prašė atlikti AB SEB banko tyrimą dėl įkainių už kredito sutarties pakeitimą dydžio nustatymo.
10. Įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjo 2015 m. lapkričio 13 d. kreipimesi pateikta informacija ir keliami reikalavimai Nuostatų 13 punkto prasme nesudarė pagrindo Lietuvos bankui pradėti ir atlikti AB SEB banko veiklos  tyrimą. Pareiškėjas savo teisių pažeidimą iš esmės grindė sąžiningumo, teisingumo, protingumo kriterijų nesivadovavimu, nustatant kredito sutarties keitimo mokesčio dydį, taip pat kitų bankų pavyzdžiais, tačiau pareiškėjas jo atžvilgiu tariamai padaryto pažeidimo nepagrindė jokiais argumentais, kurie leistų įtarti, kad nustatydamas kredito sutarties pakeitimo įkainius AB SEB bankas pažeidė konkrečius teisės aktų reikalavimus. Iš pareiškėjo pretenzijų turinio matyti, kad pareiškėjas, apibūdindamas AB SEB banko veiksmus (nustatant mokestį už kredito sutarties sąlygų pakeitimą), kaip neteisėtus, konkrečiai nenurodė, kokias teisės aktų nuostatas šie banko veiksmai pagal savo pobūdį pažeidžia. Tuo tarpu Lietuvos bankas iš esmės pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas į Lietuvos banką kreipėsi prieštaraudamas dėl konkrečiai jam taikytos individualios situacijos (apskaičiuojant kredito sutarties pakeitimo mokestį pagal tą dieną galiojančius banko paslaugų ir operacijų įkainius; mokėtinos sumos apskaičiavimui įtakos turėjo kredito sumos likutis) vykdant tarp pareiškėjo ir AB SEB banko pasirašytos kredito sutarties nuostatas. Taigi pareiškėjas, kreipdamasis į Lietuvos banką dėl jam apskaičiuoto mokesčio už kredito sutarties sąlygų pakeitimą dydžio, neįrodė (pareiškėjo argumentai nesudarė pagrindo įtarti), kad AB SEB banko veiksmai, kelia grėsmę bankų sistemos stabilumui, patikimumui, saugumui. Priešingai nei skunde teigia pareiškėjas, konkrečių dydžių už kredito sutarties pakeitimą nustatymo ar su tuo susijusios kontrolės, kaip Lietuvos banko tikslo bei funkcijų, nereglamentuoja nei Lietuvos banko įstatymas (7 ir 8 str.), nei Bankų įstatymas (67 str.), todėl Lietuvos bankas turėjo pagrindą atsisakyti atlikti tyrimą dėl, pareiškėjo teigimu, AB SEB banko nustatytų nepagrįstai didelių įmokų už kredito sutarties keitimą, nesustatęs, kad buvo pažeisti Lietuvos banko kompetencijai priskirti teisės aktų reikalavimai. Tuo tarpu pareiškėjo Lietuvos bankui nurodyti argumentai (kaip pažeidimas) niekaip nedaro įtakos AB SEB banko veiklai, susijusiai su banko valdymo sistemos užtikrinimu ir saugios bei patikimos veiklos principų laikymusi. Todėl dėl pareiškėjo 2015 m. lapkričio 13 d. kreipimesi pateiktos informacijos Lietuvos bankui nebuvo būtinybės atlikti AB SEB banko veiklos tyrimą.
11. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas nurodė neturintis teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą ir panaikinti Lietuvos banko 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimo Nr. S2015/(21.14-2101)-12-5121 dalį dėl tyrimo nepradėjimo AB SEB atžvilgiu, taip pat panaikinti VAGK 2016 m. sausio 6 d. sprendimą Nr. 3R-10(AG-417/02-2015), kuriuo patvirtintas Lietuvos banko 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimo teisėtumas. Pareiškėjas VAGK veiksmų neobjektyvumo ar bandymo sumenkinti pareiškėjo skundo esmę skundo argumentais neįrodė. Atitinkamai, netenkinus reikalavimų dėl skundžiamų sprendimų panaikinimo, reikalavimas dėl įpareigojimo Lietuvos banką atlikti tyrimą dėl AB SEB banko vienašališkai nustatytų nepagrįstai didelių įmokų už kredito sutarties keitimą taip pat negali būti tenkinamas.

III.

12. Pareiškėjas M. S. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 153–156), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo pirmosios instancijos teismui teiktą skundą tenkinti.
13. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia argumentais, iš esmės analogiškais išdėstytiems skunde pirmosios instancijos teismui, papildomai nurodo, kad pareiškėjo keliamo ginčo esmė nėra individuali situacija, kadangi skundžiamas neteisėtas ir nesąžiningas punktas iš kredito sutarties bendrosios dalies, kuris yra taikomas visiems kredito gavėjams. Taigi ginamas ne tik pareiškėjo, kaip vartotojo, bet ir viešasis interesas, ir yra būtinas Lietuvos banko išsamus tyrimas. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog pareiškėjo skunde nurodyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso, Bankų įstatymo, Lietuvos banko įstatymo nuostatų pažeidimai nėra pagrindas Lietuvos bankui pradėti tyrimą dėl neteisėtos AB SEB banko veiklos. Pareiškėjo teigimu, Lietuvos bankas nepagrįstai pareiškėją ir AB SEB banką laikė vienodomis sutarties šalimis ir, neatlikęs tyrimo, teigia, kad AB SEB bankas, pakėlęs kredito sutarties keitimo įkainius, nepažeidė jokių teisės aktų. Akivaizdu, kad AB SEB bankas pažeidė teisingumo, sąžiningumo, protingumo, sutarties laisvės, teisinio apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių, neleistinumo piktnaudžiauti teise principus. Pareiškėjas taip pat atkreipia dėmesį, kad nesąžiningos vartojimo sutarčių sąlygos vartotojui nėra privalomos.      
14. Atsakovas Lietuvos bankas atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 165–169) prašo jį atmesti, atsiliepimą grindžia argumentais, analogiškais išdėstytiems pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą.
15. Trečiasis suinteresuotas asmuo AB SEB bankas atsileipime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 161–162) prašo jį atmesti, mano, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

16. Skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra priimtas ir apeliacinis skundas dėl šio sprendimo pateiktas po 2016 m. liepos 1 d. naujos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos įsigaliojimo. Vadovaujantis 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 1 dalimi, administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti pirmąja instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas pirmojoje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka. Šioje dalyje nurodytų bylų, nagrinėjamų apeliacine tvarka, procesas ir proceso atnaujinimas vyksta šio įstatymo nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) redakciją, galiojančią nuo 2016 m. liepos 1 d.
17. Pareiškėjas teismo prašo jo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, šį prašymą motyvuoja aplinkybe, kad pirmosios instancijos teismas jo skundą nagrinėjo tendencingai, neatsižvelgė į pareiškėjo žodinius paaiškinimus bei neleido užduoti klausimų tretiesiems asmenims.
18. ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Pareiškėjas konkrečiai nenurodė, kokias aplinkybes jis nori papildomai paaiškinti. Be to, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė būtinumo administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka. Dėl aptartų priežasčių teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka.
19. Ginčas byloje kilo dėl Lietuvos banko 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimo Nr. S2015/(21.14-2101)-12-5121 dalies, kuria atsisakyta pradėti tyrimą dėl AB SEB banko veiksmų, teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas su šia atsakovo sprendimo dalimi nesutinka, teigia, kad dėl vienašališkų banko veiksmų buvo priverstas sumokėti neteisėtą 660 Eur įmoką už kredito sutarties sąlygų pakeitimą, šis mokestis yra per didelis ir pažeidžia pareiškėjo, kaip vartotojo, teises, nes bankas, kaip stipresnioji sutarties šalis, kredito sutartyje specialiai nenurodė konkretaus šios sutarties keitimo mokesčio, juo labiau, kad ši kredito sutarties nuostata nėra absoliuti. Tuo tarpu Lietuvos bankas nurodo, kad finansų rinkos (bankų sistemos) priežiūra yra orientuota į finansų rinką reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytų reikalavimų laikymosi priežiūrą ir yra skirta bankų finansinei būklei, vidaus kontrolei ir rizikos valdymo sistemoms vertinti bei kitiems neigiamą įtaką stabiliai ir patikimai konkretaus banko veiklai ir visai bankų sistemai galintiems turėti veiksniams vertinti, o ne ginčams tarp vartotojų ir bankų spręsti, todėl pareiškėjas neturi teisinio suinteresuotumo reikalauti, kad atsakovas inicijuotų banko veiklos tyrimą.
20. Iš byloje surinktų įrodymų matyti, jog pareiškėjas į Lietuvos banką 2015 m. lapkričio 13 d. skundu kreipėsi su dviem reikalavimais: pirma, prašė įpareigoti AB SEB banką atlyginti pareiškėjo nuostolius (510 Eur), patirtus dėl nepagrįstai didelio kredito sutarties nuostatų keitimo mokesčio, t. y. kreipėsi kaip vartotojas bei prašė išspręsti tarp jo ir AB SEB banko kilusį civilinio pobūdžio ginčą; antra, prašė atlikti AB SEB banko veiklos tyrimą ir skirti jam baudą pagal Lietuvos Respublikos bankų įstatymą. Lietuvos bankas skundžiamu 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimu Nr. S2015/(21.14-2101)-12-5121 pareiškėją informavo, kad jo skundo dalis dėl tarp jo ir banko kilusio civilinio pobūdžio ginčo yra nagrinėjama pagal specialią procedūrą, apie kurios rezultatus pareiškėjas bus informuotas atskiru sprendimu (šią pareiškėjo skundo dalį atsakovas išsprendė 2016 m. sausio 6 d. sprendimu Nr. 242-2 (b. l. 128–132)); o pareiškėjo reikalavimo atlikti AB SEB banko veiklos tyrimą netenkino, nenustatęs pakankamo pagrindo įtarti, kad AB SEB banko veiksmais buvo pažeisti saugią ir patikimą bankų veiklą užtikrinančių teisės aktų reikalavimai. Kaip minėta, pareiškėjas šioje administracinėje byloje Lietuvos banko 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimą Nr. S2015/(21.14-2101)-12-5121 skundžia tik tiek, kiek juo atsisakyta atlikti AB SEB banko veiklos tyrimą, tačiau savo skundą grindžia argumentais, susijusiais su jo, kaip vartotojo (taip pat kitų vartotojų), teisių pažeidimais. Vadinasi, siekiant išspręsti šioje byloje tarp šalių kilusį ginčą, visų pirma reikia įvertinti Lietuvos banko funkcijas bei įgaliojimus skirtingose veiklos srityse, t. y. sprendžiant civilinius ginčus, kilusius tarp vartotojų ir Lietuvos banko prižiūrimų finansinių institucijų, bei atliekant tokių institucijų kontrolę finansų rinkos priežiūros srityje.
21. Minėtos Lietuvos banko veiklos sritys yra sureglamentuotos atskiruose Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymo (2015 m. gegužės 14 d. įstatymo Nr. XII-1691 redakcija, galiojusi nuo 2015 m. gegužės 21 d. iki 2015 m. gruodžio 3 d.) skirsniuose „Finansų rinkos priežiūra“ ir „Vartotojų ir finansų rinkos dalyvių ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka“, taip pat šiuos skirsnius detalizuojančiuose teisės aktuose – Lietuvos banko valdybos 2012 m. sausio 26 d. nutarimu Nr. 03-23 patvirtintame Vartotojų ir finansų rinkos dalyvių ginčų nagrinėjimo tvarkos apraše (toliau – ir Aprašas) bei Lietuvos banko valdybos 2014 m. kovo 28 d. nutarimu Nr. 03-44 patvirtintuose Lietuvos banko atliekamų tyrimų nuostatuose (toliau – ir Nuostatai).
1. Vadovaujantis Lietuvos banko įstatymo skirsnio „Vartotojų ir finansų rinkos dalyvių ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka“ nuostatomis, Lietuvos bankas, be kita ko, nagrinėja vartotojų ginčus su finansinių paslaugų teikėjais, kylančius iš finansinių paslaugų teikimo (47 str. 1 d.).    Vartotojas, manantis, kad finansų rinkos dalyvis pažeidė jo sutartinių ar susijusių santykių teises ar teisėtus interesus, turi teisę kreiptis į teismą arba į išankstinio ginčų sprendimo ne teisme instituciją – Lietuvos banką. Vartotojo kreipimasis į Lietuvos banką neatima vartotojo teisės kreiptis į teismą (47 str. 3 d.). Lietuvos bankas privalo tarpininkauti, kad ginčo šalys pasiektų abi šalis tenkinantį susitarimą, jei, atsižvelgiant į ginčo aplinkybes, taikus susitarimas yra įmanomas. Jei tokio susitarimo pasiekti nepavyksta, Lietuvos bankas priima sprendimą dėl ginčo esmės. Dėl ginčo esmės Lietuvos bankas priima vieną iš šių sprendimų: patenkinti vartotojo reikalavimus;  iš dalies patenkinti vartotojo reikalavimus; atmesti vartotojo reikalavimus (47 str. 10 d. 1–3 p.). Lietuvos banko sprendimas yra rekomendacinio pobūdžio ir teismui neskundžiamas (47 str. 13 d.). Analogiškos nuostatos įtvirtintos Aprašo (2014 m. rugsėjo 23 d. nutarimo Nr. 03-166 redakcija, galiojusi nuo 2014 m. rugsėjo 26 d. iki 2016 m. sausio 30 d.) 4, 40, 41, 47 ir 48 punktuose.
2. Lietuvos banko įstatymo skirsnyje „Finansų rinkos priežiūra“ nustatyta, kad Lietuvos bankas, be kita ko, prižiūri bankus bei užsienio valstybių bankų filialus, įsteigtus Lietuvos Respublikoje (42 str. 1 d.). Lietuvos bankas, prižiūrėdamas, kaip prižiūrimi finansų rinkos dalyviai laikosi finansų rinką reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytų reikalavimų, atlieka bankų, užsienio valstybių bankų filialų, įsteigtų Lietuvos Respublikoje, priežiūrą ir kitas Lietuvos Respublikos bankų įstatymo, Lietuvos bankui priskirtas funkcijas (42 str. 2 d. 1 p.). Atitinkamai Bankų įstatyme (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1545 redakcija, galiojusi nuo 2015 m. spalio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 3 d.) nustatyta, kad priežiūros institucija, nustačiusi teisės aktų pažeidimus ar banko veiklos trūkumus arba turėdama duomenų, kad per ateinančius 12 mėnesių teisės aktai gali būti pažeisti, arba jei banko veikla kelia grėsmę banko veiklos stabilumui ir patikimumui, turi teisę duoti bankui Bankų įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 1–17 punktuose įtvirtintus privalomus nurodymus (67 str. 2 d.). Šie privalomi nurodymai gali būti duodami kartu taikant ir poveikio priemones (67 str. 3 d., 72 str. 1 d. 1–10 p.). Priežiūros institucijos sprendimus, veiksmus (neveikimą) asmenys, kurių teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti, turi teisę įstatymų nustatyta tvarka skųsti teismui (68 str. 1 d.). Nuostatuose (originali redakcija, galiojusi iki 2017 m. balandžio 15 d.) įtvirtinta, kad tyrimas atliekamas siekiant įgyvendinti šiuos uždavinius: nustatyti teisės aktų pažeidimus, juos tirti; užkirsti kelią galimiems finansų rinką reglamentuojančių teisės aktų saugomų interesų pažeidimams (5.1, 5.2 p.). Tyrimas, be kita ko, gali būti atliekamas iš Lietuvos banko prižiūrimo finansų rinkos dalyvio klientų arba kitų subjektų gavus pagrįstos informacijos (kreipimąsi, pareiškimą, skundą ir pan.) (6.2 p.). Sprendimas pradėti tyrimą priimamas įvertinus informacijos apie teisės aktų pažeidimą pagrįstumą ir nustačius pakankamą pagrindą įtarti, kad buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai. Tais atvejais, kai tyrimas pradedamas skundo dėl galimo teisės aktų pažeidimo pagrindu, sprendimas atlikti tyrimą turi būti priimtas ir apie sprendimą pradėti tyrimą skundo autorius informuojamas per 20 darbo dienų po skundo gavimo Lietuvos banke dienos. Skundo autorius taip pat informuojamas apie atsisakymo pradėti tyrimą priežastis (13 p.). Tirtas subjektas turi teisę pateikti rašytinius paaiškinimus dėl tyrimo išvadų ir juos pagrindžiančius įrodymus ne vėliau kaip per 14 darbo dienų po tyrimo išvados įteikimo pasirašytinai subjektui, jo administracijos vadovui ar kitam įgaliotam subjekto atstovui arba po išsiuntimo registruotu laišku subjektui dienos (32 p.). Pranešimas apie posėdžio, kurio metu bus svarstomi tyrimo rezultatai, laiką ir vietą tirtam subjektui siunčiamas likus ne mažiau kaip 14 darbo dienų iki Posėdžio dienos registruotu laišku arba įteikiamas pasirašytinai (35 p.). Tyrimo rezultatai posėdyje svarstomi gavus tirto subjekto paaiškinimus dėl tyrimo išvados ar pranešimo, kuriame nurodomi galimi subjekto pažeidimai (37 p.). Lietuvos banko valdybos priimtas nutarimas arba Priežiūros tarnybos direktoriaus sprendimas per 3 darbo dienas po jo priėmimo įteikiamas pasirašytinai tirto subjekto administracijos vadovui, o jo nesant – kitam įgaliotam subjekto atstovui, arba siunčiamas registruotu laišku (39 p.). Tais atvejais, kai tyrimas buvo pradėtas Nuostatų 6.2 papunktyje nurodytu pagrindu (išskyrus anoniminius skundus), apie tyrimo baigtį informuojamas informaciją pateikęs asmuo (40 p.). Lietuvos banko valdybos priimtas nutarimas arba Priežiūros tarnybos direktoriaus sprendimas gali būti skundžiamas teismui įstatymuose nustatyta tvarka (42 p.).
22. Įvertinus pateiktą teisinį reguliavimą matyti, kad vartotojų teisių gynimo (ginčų su finansų institucijomis sprendimo) srityje bei finansų rinkos priežiūros srityje Lietuvos bankas atlieka visiškai savo tikslais, pobūdžiu ir pasekmėmis skirtingas funkcijas. Vienu atveju Lietuvos bankas veikia kaip ginčų nagrinėjimo ne teisme institucija, sprendžianti konkretų tarp vartotojo, manančio, kad jo teisės ir (ar) teisėti interesai yra pažeisti, bei banko kilusį ginčą civilinių teisinių santykių srityje. Vartotojo teisių gynimo procedūra inicijuojama pagal konkretaus vartotojo pateikto skundo turinį (jame nurodytus konkrečius jo teisių pažeidimus). Taigi spręsdamas šiuos ginčus Lietuvos bankas kiekvienu atveju vertina individualią situaciją, todėl kreipimasis į Lietuvos banką negali būti abstraktus, t. y. negali būti susijęs su neapibrėžtu subjektų (vartotojų) ratu bei neidentifikuotais tariamais jų teisių pažeidimais. Tuo tarpu, atlikdamas tyrimus finansų rinkos priežiūros srityje (nors pastarieji ir gali būti pradedami pagal banko kliento (vartotojo) skundą) Lietuvos bankas veikia kaip visų Lietuvos Respublikoje veikiančių bankų priežiūros institucija, užtikrinanti tokių bankų sistemos stabilumą, patikimumą, efektyvumą, saugumą bei rizikos ribojimą, ir jokių tarp vartotojų (bankų klientų) ir bankų kilusių ginčų nesprendžia.
23. Pareiškėjas nepagrįstai sutapatina anksčiau aptartas Lietuvos banko funkcijas. Nagrinėjamu atveju tarp jo, kaip vartotojo, ir AB SEB banko kilęs civilinio pobūdžio ginčas dėl kredito sutarties sąlygų keitimo mokesčio dydžio bei patirtų nuostolių atlyginimo (510 Eur) buvo išspręstas 2016 m. sausio 6 d. Lietuvos banko sprendimu Nr. 242-2, kuris nėra šios administracinės bylos nagrinėjimo dalykas (juo ir negali būti, nes pagal Lietuvos banko įstatymo 47 str. 13 d. šis sprendimas nėra skundžiamas teismui). Atitinkamai minėtame sprendime Lietuvos bankas pasisakė dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, susijusių su įmokos už kredito sutarties sąlygų pakeitimą neteisėtumu, dydžiu, konkretaus šios sutarties keitimo mokesčio nenurodymu sutartyje bei šios nuostatos aiškumu. Taigi pastarosios aplinkybės Lietuvos banko jau buvo įvertintos, o pareiškėjui su tokiu vertinimu nesutinkant, tolimesnis jo ginčas su AB SEB banku gali būti sprendžiamas bendrosios kompetencijos teisme Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse nustatyta tvarka. 
24. Tuo tarpu įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes bei teisinį reguliavimą, susijusį su Lietuvos banko finansų rinkos priežiūros srityje atliekamais tyrimais, jų tikslais bei pasekmėmis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su atsakovo argumentu, kad Lietuvos banko atsisakymas pradėti AB SEB banko veiklos tyrimą neturi įtakos pareiškėjo, kaip vartotojo, teisių ir pareigų turiniui, t. y. nesukelia jam teisinių pasekmių.
25. ABTĮ 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus. Pagal ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą (iki 2016 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos 15 straipsnio 1 dalies 1 punktas) administracinių teismų kompetencijai yra priskirta nagrinėti bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų aktų ir veiksmų (neveikimo) teisėtumo, taip pat šių subjektų vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus. ABTĮ 23 straipsnio 1 dalyje (iki 2016 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos 22 straipsnio 1 dalis) taip pat nustatyta, kad skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto teisės akto ar veiksmo (neveikimo), taip pat vilkinimo atlikti veiksmus turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų (administracinių aktų), taip pat veiksmų (neveikimo), kurie daro įtaką konkrečių asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Teismine tvarka gali būti ginčijama ne bet kokia valstybinio administravimo subjektų veikla, o tik tokia, kuri atitinka ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 23 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Nurodytų teisės normų sisteminis vertinimas leidžia teigti, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-324/2012). Jei bylos nagrinėjimo metu nustatoma, kad besikreipęs teisminės gynybos asmuo neturėjo materialiosios reikalavimo teisės arba tokia teisė išnyko, ši aplinkybė yra reikšminga teismui priimant byloje atitinkamą procesinį sprendimą dėl bylos baigties (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-321/2011). Konstatavus, kad asmens teisės skundžiamu administraciniu aktu ar veiksmu (neveikimu) nebuvo pažeistos, turi būti priimamas administracinio teismo sprendimas, kuriuo asmens skundas atmetamas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-505/2009, 2014 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-95/2014).
26. Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad būtent Lietuvos bankui teisės aktais yra nustatyta diskrecija spręsti, ar pradėti tyrimą dėl banko veiklos ir ar skirti jam kokią nors Bankų įstatyme įtvirtintą nuobaudą. Iš šios nutarties 21.2 pastraipoje nurodyto teisinio reguliavimo matyti, kad tokio tyrimo inicijavimas ir jo rezultatai konkrečias teisines pasekmes sukeltų tik tiriamam subjektui (t. y. AB SEB bankui). Atitinkamai būtent šiam subjektui teisės aktais yra nustatytos konkrečios teisės, atliekant atskiras tyrimo procedūras, t. y. suteikta teisė pateikti savo paaiškinimus dėl atliekamo tyrimo, būti informuotam apie posėdį, kurio metu svarstomi tyrimo rezultatai, gauti dėl tyrimo priimtą sprendimą (nutarimą) bei jį ginčyti. Tuo tarpu apie galimą finansų rinkos pažeidimą pranešęs asmuo, remiantis gero viešojo administravimo principu, yra tik informuojamas apie sprendimą pradėti tyrimą ir jo baigtį (rezultatą) arba apie atsisakymo pradėti tokį tyrimą priežastis. Kitaip tariant, toks asmuo turi teisę pranešti priežiūros institucijai apie galimą finansų rinką reglamentuojančių teisės aktų pažeidimą, tačiau neturi reikalavimo teisės į tokio tyrimo atlikimą ir (ar) jo rezultatų ginčijimą, nes tyrimo (ne)atlikimas bei jo rezultatai savaime tokiam asmeniui jokių naujų teisių ir (ar) pareigų nesukuria. Taigi akivaizdu, jog sprendimas atsisakyti pradėti tyrimą dėl banko veiksmų apie tokio banko galimai neteisėtą veiklą pranešusiam asmeniui nesukelia jokių teisinių pasekmių. Teisėjų kolegijos vertinimu, esminis ginčas tarp pareiškėjo ir AB SEB banko yra kilęs dėl kredito sutarties sąlygų keitimo ir mokesčio už jį, kuris, kaip minėta, savo pobūdžiu yra civilinis ginčas, spręstinas bendrosios kompetencijos teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-748-143/2016).
27. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo reikalavimas panaikinti Lietuvos banko 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimo Nr. S2015/(21.14-2101)-12-5121 dalį, kuria atsisakyta pradėti tyrimą AB SEB banko atžvilgiu, bei įpareigoti Lietuvos banką atlikti tyrimą dėl AB SEB banko veiklos atmestinas. Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas ir VAGK, nors ir vadovaudamiesi netinkamais argumentais, tačiau priėmė iš esmės teisingus sprendimus, kuriais pareiškėjo skundo reikalavimų netenkino. Todėl naikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimą bei VAGK 2016 m. sausio 6 d. sprendimą Nr. 3R-10(AG-417/02-2015) nėra pagrindo.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo M. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė