Administracinio teisės pažeidimo byla Nr. ATP-943-648/2014

Teisminio proceso Nr. 4-68-3-03686-2014-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 45.4.3.; 79.1.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. rugpjūčio 29 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Artūras Pažarskis, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą pagal A. M. atstovo advokato Ugniaus Pėdnyčios apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 4 d. nutarimo, kuriuo A. M. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos ATPK 126 str. 4 d. 2000 litų bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 2 (dvejiems) metams,

n u s t a t ė :

A. M. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos ATPK 126 str. 4 d. už tai, kad jis, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punktą, 2014-03-22, apie 21.06 val., (duomenys neskelbtini), vairavo automobilį „Škoda Superb“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus, kai nustatytas vidutinis neblaivumo (girtumo) laipsnis.

A. M. atstovas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 4 d. nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai įsigilino į faktines bylos aplinkybes, dėl ko pažeidė A. M. teisę į teisingą bylos nagrinėjimą ir teisminę gynybą - nebuvo sudaryta galimybė paaiškinti visas pažeidimo aplinkybes, paneigti teismui kilusias abejones. Teismas netinkamai visas abejones ir neaiškumus vertino nepalankiai A. M. ir dėl to nelaikė esant būtinajam reikalingumui. Abejones, ar teismas išliko objektyvus ir nepriklausomas, kelia tai, kad A. M. byla buvo nagrinėjama viešuose teismo posėdžiuose, nors buvo teikti prašymai rengti uždarus posėdžius. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas bylos medžiagą, savo išvadas darė ir grindė ne tik bylos medžiagos duomenimis, bet ir jų pagrindu darytomis prielaidomis, neįrodytomis versijomis ir abejonėmis. A. M. negalėjo naudotis įslaptintais duomenimis, teismas nesutiko rengti uždarus posėdžius. Medžiagos dalis, kuri teismo prašymu buvo išslaptinta, neproporcingai maža, į ką teismas neatsižvelgė. Iš bylos medžiagos duomenų akivaizdu, kad A. M. siekė kuo skubiau nuvykti į Vilnių, į Lietuvos kriminalinės policijos biurą (toliau – LKPB), ir iš ten organizuoti grėsmių, susijusių su pavojumi valstybei ir viešąja tvarka, užkardymą. Šių duomenų tikrumo nepaneigia jokie kiti bylos įrodymai. Skundžiamame nutarime teigiama, kad jokios informacijos apie visuomenei gresianti pavojų iš A. M. negauta, tačiau LKPB 2014 m. birželio 17 d. pranešime nurodoma, kad A. M. pateikė apie tai pranešimą Nr. (duomenys neskelbtini), su juo 2014 m. kovo 31 d. susipažino net ir generalinio komisaro pavaduotojas; dėl šio pranešimo turinio įslaptinimo tikslingumo Specialioji ekspertų komisija nutarė jo neišslaptinti net teismo prašymu. Taigi, teismas turėjo įrodymų, kad A. M. po susitikimo su slaptai bendradarbiaujančiu asmeniu (toliau - SBA) dėl iš jo gautos slaptos informacijos skubiai vyko į Vilnių, į LKPB esančią savo darbo vietą. Be to, skundžiamame nutarime nurodyta, kad po patikrinimo Priklausomybės ligų centre A. M. atsisakė ketinimų užkardyti jo minėtą pavojų, grįžo namo, todėl teismas darė išvadą, jog visuomenei gresiantis pavojus nebuvo realus ir akivaizdus. Tačiau šioje byloje privalu nustatyti, ar A. M. pažeidė Kelių eismo taisykles, ar tai sietina su būtinojo reikalingumo aplinkybėmis, ir nėra svarbu, ar jis jau po jo pažeidimo nustatymo savo darbinių pareigų atžvilgiu elgėsi tinkamai. Šiuo atveju svarbu, kad A. M., būdamas ilgamečiu LKPB pareigūnu, informaciją, gautą iš SBA, vertino savo kompetencijos ribose, vadovaudamasis savo ilgamete profesine praktika ir patirtimi, bendradarbiaujant su šiuo SBA. Todėl SBA suteikta informacija pavojų identifikavo realiu ir akivaizdžiu. Detalesnių šio pavojaus identifikavo realiu ir akivaizdžiu aplinkybių A. M. teismui negalėjo nurodyti, nes tiek šios aplinkybės, tiek jas pagrindžianti medžiaga liko slapta. Tai patvirtina, jog SBA suteikta informacija buvo svarbi, ji aktuali net ir šiuo metu. Nors teismas skundžiamame nutarime išreiškė nuomonę, kad A. M. nebuvo tikslo apskritai vykti į Vilnių, nes gresiančio pavojaus užkardymo priemonės turėjo būti taikomos kitoje Lietuvos vietovėje, tačiau ši teismo nuomonė prieštarauja A. M. nuosekliai nuodytoms bylos aplinkybėms, kad jis siekė nuvykti į Vilnių, į LKPB, ir iš ten organizuoti grėsmių užkardymą. Pati užkardymo operacija, jei ji būtų buvusi surengta, tikrai turėjo vykti kitoje Lietuvos vietovėje, todėl laiko limitas A. M. veikti buvo itin nedidelis (pareigūnai, vykdantys LKPB numatytas priemones turėtų iš Vilniaus vykti dar į kitą Lietuvos vietovę). Taigi, beliko iš SBA gautą informaciją panaudoti kitu būdu; tą patvirtina ir LKPB, 2014 m. birželio 17 d. pranešime teismui nurodydamas, kad A. M. pranešimas Nr. (duomenys neskelbtini) perduotas LKPB Organizuoto nusikalstamumo tyrimo 1-ajai valdybai. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad užkirsti kelią pavojui A. M. turėjo kitų priemonių ir galimybių. A. M. paaiškino, kad galimybės vykti kito asmens vairuojama transporto priemone nebuvo, nes miške ir gretimai esančioje sodyboje nebuvo jokio asmens, kuris galėtų jį nedelsiant pristatyti į LKPB. Skambinti kolegoms į LKPB neapsaugoto ryšio telefonu A. M. dėl konfidencialumo reikalavimų negalėjo, be to, toks vykimo į LKPB būdas būtų dar labiau uždelstas, nes LKPB automobilis turėtų iš Vilniaus atvykti į A. M. buvimo vietą, o po to vėl grįžti į Vilnių, o tai užvilkintų ketinamą vykdyti operaciją bent dvi valandas. Pats A. M. skambutis (nedarbo dieną, prieš pat numatomą pavojaus realizavimo laiką), kuriuo jis prašytų nedelsiant pristatyti jį į LKPB, keltų neleistiną konfidencialumo pažeidimo riziką, sudarytų galimybę, kad suinteresuoti gresiančio pavojaus realizavimu ir jo neatkleidimu asmenys sužinos, jog LKPB vadovas staiga (neįprastai) nutarė nutraukti savo savaitgalinį poilsį ir išsikvietė LKPB transportą. Minėtais tikslais A. M. negalėjo naudotis mobiliojo ryšio priemone ne tik dėl standartinių tokiais atvejais taikomų konfidencialumo veikimo būdų, bet ir dėl pagrįstų įtarimų, kad jo telefono pokalbių yra klausomasi. Tokį A. M. atsargumą lėmė ne tik jo profesinė patirtis, bet ir Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imuniteto valdybos jam asmeniškai suteikta informacija, kad A. M. atžvilgiu buvo atliekami sekimo veiksmai (2012 m. gegužės 28 d. pranešimas Nr. (duomenys neskelbtini)). Taigi, saugiai ir konfidencialiai A. M. SBA informaciją galėjo realizuoti tik iš LKPB: jis SBA suteikto informacijos pagrindu turėjo teisę ir pareigą organizuoti darbą tik atvykęs į Vilnių, kur jo darbo vietoje buvo įrengta saugi vyriausybinio ryšio priemonė. Be to, A. M. fiziškai ir psichologiškai jautėsi visiškai gerai, nesijautė apsvaigęs. Šią jo savijautą papildomai patvirtina ir Medicininės apžiūros neblaivumui, girtumui ar apsvaigimui nustatyti aktas Nr. (duomenys neskelbtini). Apelianto teigimu, A. M., pažeisdamas Kelių eismo taisykles, siekė užkirsti kelią kilti daug didesnei žalai. Žala, kurios A. M. siekė išvengti, buvo susijusi su visos Lietuvos visuomenes interesu, valstybės saugumu. Daugiau A. M. apie pavojų, kuriam siekė užkirsti kelią, paaiškinti negalėjo, nes apie ši pavojų SBA suteikta informacija buvo įslaptinta. Specialioji ekspertų komisija net teismo prašymu išslaptino tik nedidelę jos dalį, tačiau ir ši jos dalis leidžia daryti pagrįstas išvadas, kad minėtą informaciją A. M. gavo iš SBA, šios informacijos turinys sietinas su pavojumi visuomenei, A. M. šią informaciją pateikė LKPB, su A. M. pranešimu Nr. (duomenys neskelbtini) susipažino policijos generalinio komisaro pavaduotojas, pranešimas Nr. (duomenys neskelbtini) su iš SBA gauta informacija perduotas LKPB Organizuoto nusikalstamumo tyrimo 1-ajai valdybai. Taigi, A. M. padarė formalios sudėties pažeidimą - pažeidė Kelių eismo taisyklių normą, tačiau jokios realios žalos asmenims ar turtui nesukėlė. Svarbu, kad tokiu savo veikimu A. M. siekė užkirsti kelią kilti realiai žalai Lietuvos visuomenei, valdymo tvarkai, žmonių gyvybei, sveikatai ir jų turtui. Visos byloje nustatytos aplinkybės, visi surinkti įrodymai sąlygoja išvadą, kad būtinojo reikalingumo sąlygos buvo. Pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti, kad aplinkybės buvo išskirtinės, ir A. M. taikyti ATPK 17 str. Anot apelianto, teismo išvados dėl būtinojo reikalingumo sąlygų netaikymo pagristos tik prielaidomis, nes byloje nėra įrodymų, paneigiančių A. M. paaiškinimus ir kitus bylos duomenis. Pirmosios instancijos teismas pažeidė ATPK 257 str. reikalavimus, nes savo poziciją grindė nevisomis bylos aplinkybėmis, jų visų nenustatė, nes didžioji jų dalis liko įslaptinta. Tokiu atveju teismas bylą turėjo nutraukti, nes nebuvo įmanoma užtikrinti A. M. teisės į tinkamą gynybą. Skundžiamame nutarime turi būti ne tik išvardinti atskiri bylos įrodymai, bet ir nurodytas jų turinys, atskleidžiant jų įrodomąją reikšmę. Teismas, atmesdamas A. M. paaiškinimus, jų teiginius, turėjo juos paneigti ne savo nuomone, bet pagrįsti tai bylos įrodymais, paneigiančiais A. M. paaiškinimus, nustatyti jų prieštaravimus, tačiau šių reikalavimų neįvykdė, o bylos aplinkybes vertino pasirinktinai. Šiuo atveju pažeistos A. M. teisės, įtvirtintos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje.

Be to, skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė A. M. atsakomybę lengvinančios aplinkybės - teisės pažeidimas padarytas pažeidžiant būtinojo reikalingumo sąlygas (ATPK 31 str. 5 p.). ir netaikė ATPK 301 straipsnio nuostatų. Būtent, A. M. pažeidimą pripažino, jo neginčijo, padėjo, kiek jo nesaistė paslapties saugojimo pareiga, tirti bylą, A. M. charakteristikos tiek buvusioje darbovietėje, tiek naujojoje išskirtinai teigiamos, jis labai daug kartų skatintas ir apdovanotas tarnybos, valstybiniais ir kitais apdovanojimais. Anot apelianto, A. M. Kelių eismo taisyklių pažeidimo atveju sankcijos paskyrimo tikslai jau buvo pasiekti iki teismui priimant skundžiamą nutarimą: 1) A. M. Policijos generalinis komisaras dėl Kelių eismo taisyklių pažeidimo atleido iš tarnybos, kurioje jis dirbo nuo pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo pradžios; 2) tokiu būdu A. M. neteko teisės gauti ir jau užtarnautą pensiją, 3) prarado teigiamą vertinimą visuomenėje, nes apie jo padarytą Kelių eismo taisyklių pažeidimą daug kartų visuomenės informavimo priemonės skelbė viešai. A. M. skundžiamu nutarimu paskirta sankcija yra perteklinė, ja nebus pasiekti jokie papildomi tikslai, ja didesnis poveikis A. M. jau nebebus padarytas, jis tik patirs daugiau sankcijų, nei būtų patyrę daugelis kitų pažeidėjų analogiško pažeidimo atveju. Tokiu būdu A. M. patyrė diskriminuojančio pobūdžio poveikio priemones.

Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo, argumentuojant tuo, kad ši byla buvo nagrinėjama viešuose teismo posėdžiuose, nors buvo teikti prašymai rengti uždarus posėdžius, dėl ko administracinėn atsakomybėn traukiamas A. M. negalėjo naudotis įslaptintais duomenimis (tokiu būdu nebuvo užtikrinta A. M. teisė į tinkamą gynybą). Vertinant šį apeliacinio skundo argumentą, pažymima, kad, vadovaujantis BPK 9 straipsniu, byla teisme gali būti nagrinėjama ne viešai, kai viešas jos nagrinėjimas prieštarauja valstybės, tarnybos, profesinės ar komercinės paslapties saugojimo interesams. Iš teismo posėdžio protokolo (b.l. 71-72) matyti, kad teisėjas pagarsino A. M. atstovo prašymą bylą nagrinėti ne viešai ir buvo sprendžiamas klausimas dėl neviešo teismo posėdžio surengimo. Išklausęs proceso dalyvių nuomones, teisėjas protokoline nutartimi nutarė klausimą dėl uždaro posėdžio surengimo spręsti vėliau, kai bus susipažinta su gauta papildoma informacija. 2014-06-18 teismo posėdžio protokole (b.l. 169) užfiksuota, kad teisėjas, pradėjus bylos nagrinėjimą iš esmės, klausė proceso dalyvių nuomonės, ar nebus prieštaravimų, jei klausimas dėl dalies posėdžio neviešinimo bus sprendžiamas po administracinėn atsakomybėn traukiamo A. M. apklausos. Prieštaravimų nebuvo pareikšta. Iš administracinėn atsakomybėn traukiamo A. M. atstovo teisme duotų paaiškinimų matyti, kad jis nurodė, jog dėl teismo posėdžio viešumo, dėl didelės dalies reikšmingos informacijos neišslaptinimo, dėl su dalies informacijos riboto naudojimo statuso A. M. detalesnių aplinkybių viešai (žodžiu) teismo salėje nenorėtų aiškinti, o norėtų, kad teismas įvertintų į bylą išsireikalautą A. M. 2014-03-27 Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imuniteto valdybai pateiktą paaiškinimą, esantį tarnybinio patikrinimo medžiagoje. Tačiau konkretaus prašymo, kaip ir pats administracinėn atsakomybėn traukiamas A. M., dėl dalies posėdžio neviešinimo nepareiškė. Iš administracinėn atsakomybėn traukiamo A. M. parodymų teisme seka, kad jis pritarė jo atstovo duotiems paaiškinimams, jų nepapildė, o, atsakydamas į teisėjo bei jo atstovo užduodamus klausimus, davė detalius ir išsamius paaiškinimus, nurodydamas viešo pobūdžio informaciją. Kaip minėta, jis prašymo teismui dėl dalies posėdžio neviešinimo nepareiškė. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šias aplinkybes, daro išvadą, kad šią administracinio teisės pažeidimo bylą nagrinėjant viešai nebuvo pažeistos ATPK 249 str., BPK 9 str., Lietuvos Respublikos Konstitucijos 6 str., Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 3 d. nuostatos, o tuo pačiu ir administracinėn atsakomybėn traukiamo A. M. procesinės teisės, iš jų ir teisė į tinkamą gynybą; bylą išnagrinėjo nešališkas pirmosios instancijos teismas. Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad A. M. negalėjo paaiškinti visų pažeidimo aplinkybių, paneigti teismui kilusių abejonių, kadangi negalėjo naudotis įslaptintais duomenimis. Dėl to, kad pirmosios instancijos teismas savo poziciją grindė nevisomis bylos aplinkybėmis, jų visų nenustatė, nes didžioji jų dalis liko įslaptinta, nėra pagrindo pripažinti, kad buvo pažeisti ATPK 257 str. reikalavimai.

Šiuo atveju ginčo dėl administracinėn atsakomybėn patraukto A. M. kaltės padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos ATPK 126 str. 4 d., iš esmės nėra. Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad A. M. jam inkriminuotą pažeidimą padarė esant būtinajam reikalingumui.

Lietuvos Respublikos ATPK 17 straipsnyje numatyta, kad administraciniu teisės pažeidimu nelaikomas veikimas, kuris kad ir numatytas šiame kodekse arba kitose normatyviniuose aktuose dėl administracinių teisės pažeidimų, bet padarytas būtinojo reikalingumo būklėje, tai yra siekiant pašalinti pavojų, gresiantį valstybinei ar viešajai tvarkai, nuosavybei, piliečių teisėms ir laisvėms bei nustatytai valdymo tvarkai, jeigu šis pavojus tomis aplinkybėmis negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis ir jeigu padarytoji žala yra mažiau reikšminga negu išvengtoji žala.

Pagal suformuotą teismų praktiką tam, kad būtinasis reikalingumas būtų teisėtas, jis turi atitikti penkias būtinojo reikalingumo teisėtumo sąlygas. Šios sąlygos – tai: 1) gręsiantis pavojus valstybinei ar viešajai tvarkai, nuosavybei, piliečių teisėms ir laisvėms bei nustatytai valdymo tvarkai; 2) gręsiantis pavojus turi būti realus; 3) gręsiantis pavojus turi būti akivaizdus; 4) pavojus negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis; 5) padarytoji žala turi būti mažiau reikšminga negu išvengtoji žala. Pažymėtina, kad būtinasis reikalingumas yra teisėtas tik esant visoms sąlygoms.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu bei atsižvelgęs į apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad šiuo atveju nei viena iš minėtų teisėto būtinojo reikalingumo sąlygų neegzistuoja. Apeliacinio skundo teiginį, kad A. M. siekė kuo skubiau nuvykti į Vilnių, į Lietuvos kriminalinės policijos biurą, ir iš ten organizuoti grėsmių, susijusių su pavojumi valstybei ir viešąja tvarka, užkardymą, paneigia rašytiniai įrodymai. LKPB 2014 m. birželio 17 d. rašte (b.l. 162) nurodoma, kad 2014-03-22 A. M. pranešime Nr. (duomenys neskelbtini) nėra duomenų apie tai kas gavus šią informaciją buvo nedelsiant informuotas. Kada tiksliai ir kaip A. M. perdavė 2014-03-22 pranešime pateiktą informaciją. Rašte taip pat nurodyta, kad su A. M. 2014-03-22 pranešimu 2014-03-31 susipažino generalinio komisaro pavaduotojas; šis pranešimas buvo perduotas LKPB Organizuoto nusikalstamumo tyrimo 1-ajai valdybai, o iš ten - LKPB Organizuoto nusikalstamumo tyrimo 2-ajai valdybai. Apeliacinės instancijos teismui Lietuvos kriminalinės policijos biuro pateiktame 2014-08-25 rašte Nr. 38-S-1219 nurodoma, kad pagal A. M. pateiktą informaciją Lietuvos kriminalinės policijos biuro Organizuoto nusikalstamumo tyrimo 2-osios valdybos 3-iame skyriuje pradėtas kriminalinės žvalgybos tyrimas 2014-05-09, tai yra bylos nagrinėjimo pirmos instancijos teisme metu, buvo nutrauktas (informacija apie žvalgybos objektą nepasitvirtino).

Taigi, pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes nėra pagrindo pripažinti, kad A. M. savo veiksmais siekė pašalinti realų ir akivaizdų pavojų valstybės saugumui ir viešajai tvarkai, nes nenustatyta, kad aptariamoje situacijoje minėtoms įstatymo saugomoms vertybėms grėsė toks pavojus. Apeliaciniame skunde neteisingai teigiama ir tai, kad žala, kurios A. M. siekė išvengti, buvo susijusi su visos Lietuvos visuomenes interesu, valstybės saugumu, nes tokios aplinkybės nenustatytos.

Kaip minėta, nesant bent vienos būtinojo reikalingumo teisėtumo sąlygos, pripažįstama, kad asmuo neveikė būtinojo reikalingumo sąlygomis. Šiuo atveju nenustatyta nei viena iš jų. Taigi, nėra pagrindo administracinėn atsakomybėn patraukto A. M. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti tai, kad teisės pažeidimas padarytas pažeidžiant būtinojo reikalingumo sąlygas (ATPK 31 str. 1 d. 5 p.).

Apeliaciniame skunde prašoma A. M. atžvilgiu taikyti ATPK 301 straipsnio nuostatas ir jam visai neskirti administracinės nuobaudos, motyvuojant tuo, kad skundžiamu nutarimu paskirta sankcija yra perteklinė, nes nuobaudos paskyrimo tikslai jau buvo pasiekti iki teismui priimant skundžiamą nutarimą. Apeliacinės instancijos teismas atmeta šį apeliacinio skundo argumentą kaip nepagrįstą ir sprendžia, kad A. M. pagal ATPK 126 str. 4 d. nuobauda paskirta teisingai.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai reiškia ir tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas); įstatymu nustatant atsakomybę, taip pat jos įgyvendinimą, turi būti išlaikoma teisinga pusiausvyra tarp visuomenės ir asmens interesų, idant būtų išvengta nepagrįsto asmens teisių ribojimo; remiantis šiuo principu įstatymais asmens teisės gali būti apribotos tik tiek, kiek yra būtina viešiesiems interesams ginti, tarp pasirinktų priemonių ir siekiamo teisėto ir visuotinai svarbaus tikslo privalo būti protingas santykis; šiam tikslui pasiekti gali būti nustatytos tokios priemonės, kurios būtų pakankamos ir asmens teises ribotų ne daugiau negu būtina (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001-10-02, 2009-04-10 nutarimai). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad administracinės nuobaudos taikymas atitinka proporcingumo reikalavimą, kai tarp padaryto teisės pažeidimo ir už šį pažeidimą nustatytos nuobaudos, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga laikytina tokia nuobauda, kurią paskyrus gali būti pasiekti nuobaudos tikslai ir kuri, vertinant pažeidimo pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2AT-4-2011, 2AT-7-4-2013, 2AT-13-2013).

Lietuvos Respublikos ATPK 301 str. 1 d. įtvirtinta, jog organas (pareigūnas), nagrinėjantis administracinių teisės pažeidimų bylas, atsižvelgdamas į aplinkybes, nurodytas šio kodekso 30 str. 2 d., taip pat į šio kodekso 31 str. nustatytas atsakomybę lengvinančias bei kitas įstatymų nenurodytas lengvinančias aplinkybes, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, gali paskirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos. Taigi, įstatymas reglamentuoja visumą administracinės nuobaudos skyrimui reikšmingų aplinkybių, į kurias būtina atsižvelgti taikant Lietuvos Respublikos ATPK 301 str. 1 d. nuostatas. Administracinė nuobauda, taikant ATPK 301 str., gali būti švelninama arba iš viso neskiriama tik išskirtiniais atvejais, t. y. nustačius visumą aplinkybių, rodančių, kad sankcijoje numatytos nuobaudos taikymas konkrečiam asmeniui prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams, o visuomenės interesas gali būti užtikrintas ir netaikant sankcijoje numatytos nuobaudos arba ją švelninant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2AT-7-4-2013, 2AT-8-2013, 2AT-13-2013).

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, sprendžia, kad tokių aplinkybių visuma šioje byloje nenustatyta pagrįstai, todėl pirmosios instancijos teismas teisingai A. M. atžvilgiu netaikė ATPK 301 straipsnio nuostatų ir už jo padarytą administracinį teisės pažeidimą skyrė minimalią įstatymo sankcijoje numatytą nuobaudą. Pirmosios instancijos teismas nepažeidė ATPK 30 straipsnio 2 dalyje numatytų taisyklių, kadangi atsižvelgė į padarytų teisės pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę (administracinių nuobaudų neturi, charakterizuojamas teigiamai, nekartą apdovanotas ir skatintas už nuopelnus tarnyboje), o taip pat į tai, kad nustatyta jo atsakomybę lengvinančių ir/ar sunkinančių aplinkybių.

Apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, kad A. M. pažeidimą pripažino, jo neginčijo, padėjo, kiek jo nesaistė paslapties saugojimo pareiga, tirti bylą, yra tik iš dalies teisingos. Visų pirma, A. M. jam inkriminuotą pažeidimą pripažino tik iš dalies, tvirtindamas, kad veikė būtinojo reikalingumo būklėje, o, antra, jo nurodytos aplinkybės apie neva grėsusį realų ir akivaizdų pavojų valstybei ir viešajai tvarkai nepasitvirtino, dėl ko nėra pagrindo pripažinti, kad jis, kiek nebuvo saistomas paslapties saugojimo pareigos, padėjo tirti šią bylą.

Įvertinęs visas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad A. M. už jo padarytą administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 126 str. 4 d., paskirta administracinė nuobauda nėra per griežta, atitinka ATPK 20 str. numatytus administracinės nuobaudos tikslus, ir kad neskirti jam visai administracinės nuobaudos nėra įstatyminio pagrindo. Administracinės nuobaudos už šį jam inkriminutą administracinį teisės pažeidimą paskyrimas nereiškia, kad A. M. yra pritaikytos diskriminuojančio pobūdžio poveikio priemonės, kaip neteisingai teigiama apeliaciniame skunde.

Pirmosios instancijos teismo nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį ar keisti apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ATPK 30212 str. 1 d. 1 p.,

n u t a r ė :

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 4 d. nutarimą palikti nepakeistą ir A. M. atstovo advokato Ugniaus Pėdnyčios apeliacinio skundo netenkinti. 

Nutartis neskundžiama.

Teisėjas                                                                      Artūras Pažarskis