Civilinė byla Nr. e2A-328-330/2021

                                                                                           Teisminio proceso Nr.

  Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.6.1; 2.1.2.4.1.2.

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gegužės 18 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Astos Radzevičienės ir Antano Rudzinsko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios tikrosios ūkinės bendrijos „ENERGIJA“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios tikrosios ūkinės bendrijos „ENERGIJA“ ieškinį atsakovams V. D. (V. D.), I. P. ir Rato kredito unijai dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė bankrutavusi tikroji ūkinė bendrija (toliau – TŪB arba bendrija) „ENERGIJA“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams V. D., I. P. bei Rato kredito unijai, prašydama pripažinti negaliojančia atsakovo V. D. ir atsakovo I. P. 2014 m. liepos 18 d. sudarytą Žemės sklypo ir pastatų pirkimo – pardavimo sutartį, taikyti restituciją natūra ir iš atsakovo I. P. priteisti atsakovui V. D. visą įsigytą nekilnojamąjį turtą. Be to, ieškovė prašė pripažinti, kad atsakovų Rato kredito unijos ir I. P. sudarytas Sutartinės hipotekos sandoris prieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms ir yra niekinis nuo sudarymo momento. Ieškovė prašė taikyti niekinio sandorio teisinius padarinius, konstatuojant, jog turtas nėra ir nebuvo įkeistas maksimaliąja hipoteka Rato kredito unijos naudai nuo 2016 m. rugpjūčio 19 d. Sutartinės hipotekos sandorio sudarymo momento.

2.       Ieškovė nurodė, kad TŪB „ENERGIJA“ tikrasis narys V. D. 2014 m. liepos 18 d. Žemės  sklypo ir pastatų pirkimo – pardavimo sutartimi (toliau ir Sutartis) perleido atsakovui I. P. žemės sklypą, gyvenamąjį namą ir kitus statinius, esančius (duomenys neskelbtini), už 521 605 65 Eur kainą, kuri buvo daug mažesnė nei tikroji perleisto turto rinkos vertė. 2015 m. birželio 30 d. atlikus turto vertinimą, nustatyta, kad Sutartimi perleisto turto vertė siekė net 1 231 000 Eur. Atsakovas I. P., Sutartimi įgijęs nuosavybės teisę į turtą, aiškiai suprasdamas, kad šis turtas kainuoja daugiau kaip du kartus nei jis sumokėjo, 2016 m. kovo 7 d. sudarė su atsakove Rato kredito unija (toliau – ir Unija) Kredito sutartį, kurios įvykdymo užtikrinimui maksimaliąja sutartine hipoteka įkeitė iš V. D. įgytą turtą, kurį hipotekos sandorio šalys įvertino 1 231 000 Eur verte. Ieškovės įsitikinimu, Unija, būdama atidi ir rūpestinga teisinių santykių dalyvė, privalėjo pasidomėti, ar hipotekos davėjo turtas buvo įgytas teisėtai, tačiau to nepadarė. Ieškovė teigimu, ginčijama Sutartis prieštarauja viešajai tvarkai ar gerai moralei, juridinio asmens veiklos tikslams, taip pat egzistuoja visos sąlygos pripažinti Sutartį negaliojančia ir actio Pauliana pagrindu.

3.       Atsakovas I. P. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ieškovė praleido vienerių metų ieškinio senaties terminą. Atsakovo aiškinimu,

4.       Atsakovė Rato kredito unija atsiliepime prašė taikyti vienerių metų ieškinio senaties terminą ir ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškovė nepateikė įrodymų, jog Sutarties sudarymo metu kokie nors asmenys turėjo galiojančių ir neabejotinų reikalavimo teisių į ieškovę, kurios (teisės) iki šiol būtų nepatenkintos, taip pat ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kaip pasikeitė ieškovės turtinė padėtis ir galimybės atsiskaityti su kreditoriais dėl ginčijamos Sutarties sudarymo, todėl neįrodytas ieškovės kreditorių (jei tokių būtų Sutarties sudarymo metu) teisių pažeidimas. Atsakovė atkreipė dėmesį, kad Sutartis sudaryta 2014 m. liepos 18 d., o bankroto byla ieškovei iškelta tik 2017 m. kovo 24 d. Atsakovės aiškinimu, duomenys apie atsakovo V. D. narystę TŪB „ENERGIJA“ nėra vieši, todėl atsakovas I. P. negalėjo žinoti ieškovės, su kuria jis sandorio nesudarė, turtinės padėties bei kreditorinių įsipareigojimų. Atsakovė Rato kredito unija yra sąžiningas trečiasis asmuo (kreditorius), todėl net sandorio nuginčijimo atveju jai turi būti palikta galioti teisėtai įgyta hipotekos kreditoriaus teisė.

5.       Atsakovas V. D. atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

II.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6.       Vilniaus apygardos teismas 2020 m. rugsėjo 8 d. sprendimu ieškinį atmetė.

7.       Teismas konstatavo, kad vienerių metų ieškinio senaties terminas ieškovės reikalavimams nėra praleistas, nes ieškiniu ginčijamas dokumentas ieškovės bankroto administratoriui buvo perduotas tik 2019 metų gruodžio mėnesį, o ieškinys pareikštas 2020 m. sausio 16 d. 

8.       Teismas pažymėjo, kad ieškovė byloje turėjo įrodyti, jog ginčijamos Sutarties sudarymo metu egzistavo visos sąlygos TŪB „ENERGIJA“ tikrojo nario V. D. subsidiariai atsakomybei kilti, t. y. jog tuo metu TŪB „ENERGIJA“ turto neužteko jos kreditorių reikalavimams patenkinti, todėl buvo pagrindas nukreipti jų reikalavimų patenkinimą į bendrijos narių turtą. Įvertinęs bylos duomenis, teismas nusprendė, kad ieškovė neįrodė TŪB „ENERGIJA“ kreditorių neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės buvimo iki Sutarties sudarymo, todėl teismas neturėjo pagrindo ieškinio tenkinimui actio Pauliana pagrindu. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. liepos 17 d. nutartimi buvo atsisakęs iškelti TŪB „ENERGIJA“ bankroto bylą, nes pagal 2015 m. kovo 31 d. balansą bendrijos turtas siekė 3 950 778 Eur, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 2 262 863 Eur, bendrija turėjo 32 863 Eur pelno, jos veikla buvo pelninga. Teismas pažymėjo, kad ieškovė nepateikė įrodymų apie bendrijos ir jos tikrųjų narių turto ir skolų santykį 2014 m. liepos 18 d., nepaneigė teismo procesiniais sprendimais nustatytų aplinkybių, jog ginčijamos Sutarties sudarymo dieną bendrija buvo moki, atsiskaitinėjo su kreditoriais, neįrodė, kad Sutarties sudarymu būtų suteikta pirmenybė vienam iš bendrijos kreditorių ar kitaip pažeistos kreditorių teisės. Teismas padarė išvadą, kad atsakovo V. D. 2014 m. liepos 18 d. sudaryta turto perleidimo sutartis nepažeidė TŪB „ENERGIJA“ kreditorių teisių. 

9.       Teismas atmetė kaip neįrodytus ieškovės teiginius, kad ginčijama Sutartimi atsakovas                        V. D. perleido turtą už aiškiai per mažą kainą. Ieškovės pateikta 2015 m. birželio 30 d. Turto vertinimo ataskaita buvo sudaryta kreditavimo tikslu, beveik po metų nuo Sutarties sudarymo, o pagal bylos duomenis prieš vertinimą turtas buvo pagerintas. Ieškovė nepateikė turto vertinimo ataskaitos, patvirtinančios, kad sandorio sudarymo metu 2014 metų liepos mėnesį perleidžiamo turto vertė irgi buvo 1 231 000 Eur, o vadovautis 2015 m. vertinimo ataskaitos duomenimis teismas neturėjo pagrindo. Teismas rėmėsi valstybės įmonės (toliau – VĮ) Registrų centro duomenimis, kad perleidžiamo turto (namo su žemės sklypu) vidutinė rinkos vertė 2014 m. buvo 672 596,15 Eur, turtas buvo perleistas už 521 605,65 Eur, nes pagal atsakovo I. P. paaiškinimus, namas buvo užstatytas bankui, parduodamas skubiai, jame niekas negyveno keletą metų, namas buvo apleistas, rūsys apsemtas, į namo remontą teko investuoti apie 90 000 Eur. Teismas sutiko su atsakovo             I. P. argumentu, kad šalių sutartimi nustatyta perleidžiamo turto mažesnė kaina turėtų reikšmę, jeigu byloje būtų įrodyta, jog dėl mažesnės turto kainos nukentėjo ieškovės kreditorių interesai, o tokių aplinkybių byloje nenustatyta.

10.       Teismas padarė išvadą, kad ieškovė neįrodė atsakovų V. D. ir I. P. nesąžiningumo. Nurodė, kad nėra pagrindo taikyti atsakovų nesąžiningumo prezumpcijos – ieškovė nepateikė duomenų, jog atsakovai negalėjo nežinoti, kad Sutartimi turtas parduodamas už žymiai mažesnę kainą ir tokiu būdu pažeidžiami ieškovės kreditorių interesai.

11.       Teismas neturėjo pagrindo ieškinį tenkinti ir dėl kitų ieškovės nurodytų aplinkybių. Nurodė, kad bendrijos nario turtas ir jo sudaryti sandoriai negali būti tapatinami su bendrijos ūkine veikla. Atsakovas V. D. nėra subjektas, kurio sudarytų sandorių teisėtumas gali būti vertinamas kaip juridinio asmens valdymo organo sudaryto sandorio, atsakovas V. D. kaip privatus asmuo sudarė sandorį, kurio sudarymo metu nebuvo pagrindo atsakovo subsidiariai atsakomybei kilti. Nesant duomenų nei apie atsakovų nesąžiningumą, nei apie per mažą turto pardavimo kainą ar pažeistus ieškovės kreditorių interesus, teismo vertinimu, nėra pagrindo išvadai, kad ginčijama Sutartis prieštarauja ir viešajai tvarkai bei gerai moralei.

12.       Teismas nurodė, kad atmetus ieškinį dėl Sutarties pripažinimo negaliojančia, nėra teisinio pagrindo tenkinti ir išvestinių reikalavimų – taikyti restituciją ar pripažinti negaliojančiu hipotekos sandorį. 

III.                      Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

13.       Ieškovė bankrutavusi TŪB „ENERGIJA“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 8 d. sprendimą ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

14.       Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

14.1. Teismas be pagrindo vadovavosi Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. spalio 20 d. nutartimi, kuria palikta nepakeista Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 17 d. nutartis atsisakyti iškelti bankroto bylą ieškovei. Kitos bylos medžiaga nebuvo pridėta prie nagrinėjamos bylos. Ieškovės veiklos sutartyje nėra numatyta, kad turi būti sudaromi finansinių ataskaitų rinkiniai, todėl neaišku, pagal kokius duomenis Lietuvos apeliacinis teismas buvo nustatęs, jog nėra pagrindo ieškovei kelti bankroto bylą.

14.2. Teismas neteisingai aiškino ir taikė actio Pauliana sąlygas. Nėra būtina nustatyti, kad ginčijamo sandorio sudarymo momentu skolininkas buvo nemokus, tačiau pakanka nustatyti, jog tokio asmens mokumas ginčijamu sandoriu sumažėjo ar kitu būdu buvo iš esmės sutrukdyta kreditoriui patenkinti reikalavimus iš skolininko turto. Nepaisant to, kad ieškovės tikrajam nariui priklausęs turtas buvo parduotas už daugiau kaip du kartus mažesnę nei rinkos vertė kainą, o ieškovės įsiskolinimai kreditoriams taip ir liko nepadengti iki pat bankroto bylos jai iškėlimo ir yra patvirtinti bankroto byloje, teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog tokių duomenų nepakanka konstatuoti ieškovės kreditorių interesus pažeidimą turto perleidimu ginčo Sutartimi. Tokia teismo išvada prieštarauja kasacinio teismo praktikai bylose, kuriose konstatuota, jog turto pardavimas už mažesnę nei rinkos vertė kainą savaime vertintinas kaip kreditoriaus teisių pažeidimas, jeigu kreditorius po tokio sandorio bent iš dalies nebegali patenkinti savo reikalavimo arba šis patenkinimas yra apsunkintas.

14.3. Priešingai nei sprendė teismas, ieškovė neprivalo įrodinėti savo faktinio nemokumo ir aplinkybės, kad apskritai neturėjo jokio kito turto. Ginčijama Sutartis buvo sudaryta 2014 m. liepos 18 d., o jau nuo 2014 m. birželio 20 d. ieškovė nebuvo atlikusi mokėjimų Sodrai. Sutarties sudarymo metu Sodra priverstinai vykdė išieškojimą iš ieškovės viso turto, net ir nustatydama priverstinę hipoteką, tačiau iki pat bankroto bylos ieškovei iškėlimo skola nebuvo išieškota, nes beveik visas ieškovės turtas buvo įkeistas ir vėliau realizuotas hipotekos kreditoriaus AS Reverta naudai, kurio reikalavimas net ir po turto realizavimo nebuvo patenkintas. 

14.4. Sutarties sudarymo metu ieškovė jau buvo nemoki, o tai patvirtina byloje pateikti įrodymai – Sutarties sudarymo dieną ieškovė turėjo ne mažiau nei 2 834 508,35 Eur pradelstų įsipareigojimų, o nekilnojamojo ir kito turto – už 4 225 695,89 Eur (kurio reali rinkos vertė buvo žymiai mažesnė).

14.5. Teismas nepagrįstai nusprendė, kad ieškovė nepateikė įrodymų apie turto vertę Sutarties sudarymo metu. Byloje pateikta vienintelė 2015 birželio 30 d. turto vertinimo ataskaita turi įrodomąją galią ir ja privaloma remtis nustatant turto vertę. Atsakovas I. P. nepateikė įrodymų, kad turtas buvo pagerintas.

14.6. Atsakovo I. P. teiginius, kad jis rado skelbimą apie parduodamą turtą, o pardavėjo atsakovo V. D. nepažinojo, paneigia byloje pateiktas I. P. prašymas, kuriame nurodyta, jog ginčijamo sandorio sudarymo aplinkybės jai nėra žinomos, o visus sandorio sudarymo klausimus tvarkė I. P. su pažįstamu V. D.. Nors atsakovai neturėjo pareigos sudaryti Sutartį, tačiau turto perleidimas dvigubai mažesne kaina nei turto rinkos vertė atitinka sandorio šalių nesąžiningumo prezumpciją.

14.7. Teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos ir nepagrįstai atmetė ieškinį dėl kitų ieškovės nurodytų pagrindų. Sutartis prieštaravo tiek viešajai tvarkai ir gerai moralei, tiek ir buvo žalingas ieškovei bei jos kreditoriams sandoris.

14.8. Teismas nepagrįstai atmetė ieškovės prašymus dėl įrodymų išreikalavimo ir užkirto kelią įrodyti Unijos nesąžiningumą, kuri būdama profesionaliu finansų rinkos dalyviu privalėjo pasidomėti hipotekos objektu ir įvertinti, ar turto įkeitimas nepažeis kitų asmenų interesų.

15.       Atsakovas I. P. atsiliepime prašo atmesti ieškovės apeliacinį skundą.

16.       Atsiliepime atsakovas išdėstė tokius teiginius:

16.1. Ieškovė turėjo teismui pateikti argumentus ne tik dėl savo turimo turto ir skolų ginčijamo sandorio sudarymo metu, tačiau ir dėl jos dalyvių, t. y. tikrojo nario V. D. turtinės padėties. Šios pareigos ieškovė neįvykdė, o teismui pateikti įrodymai patvirtino, jog įrodymų apie ieškovės ar jos dalyvių mokumo pasunkėjimą dėl ginčijamos Sutarties sudarymo ieškovė neturi.

16.2. Ieškovė ieškinį grindė teiginiais, jog bendrijos kreditorių interesus pažeidžia jos dalyvio        V. D. sudarytas asmeninio turto perleidimo sandoris, nes bendrijai tapus nemokiai, jos kreditoriai negali skolos subsidiariai išieškoti iš jos dalyvių turėto turto. Ieškovė nepagrindė  aplinkybės, jog Sutarties sudarymo metu ji jau negalėjo vykdyti savo kreditorinių įsipareigojimų ir kad kilo jos dalyvių subsidiari atsakomybė.

16.3. Ieškovės argumentas, jog prejudicinis faktas gali būti konstatuojamas tik pridėjus prie nagrinėjamos bylos visą kitos bylos, kurioje buvo atsisakyta iškelti ieškovei bankroto bylą, medžiagą, yra atmestinas kaip nepagrįstas. Abiejose bylose dalyvavo tie patys asmenys, t. y. TŪB „ENERGIJA“ kitoje byloje buvo atsakovė, o V. D. – trečiasis asmuo. Abiejose bylose buvo įrodinėjamos tos pačios esminės aplinkybės – ieškovės mokumas, jos turtinė padėtis, turimas turtas ir skolos.

16.4. Atsakovas I. P. yra sąžiningas turto įgijėjas, nes negalėjo numanyti ir žinoti, jog praėjus trejiems metams po Sutarties sudarymo TŪB „ENERGIJA“ taps nemoki, o jos kreditoriai galės reikalauti bendrijos dalyvių subsidiarios atsakomybės.

16.5. Būtina atsižvelgti į Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. balandžio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e2A-321-516/2020, kurioje ieškovė ginčijo savo pačios (ne jos dalyvių)     2015 m. lapkričio 23 d. sudarytą sandorį. Teisėjų kolegija toje byloje konstatavo, kad nėra pakankamai duomenų, leidžiančių konstatuoti, jog ieškovės turimo kito turto vertės neužteko tuo metu buvusių kreditorių reikalavimams visiškai padengti. Atsižvelgiant į tai, nebuvo galimybės daryti išvadą, kad ieškovė, parduodama turtą (net ir įrodžius mažesnės nei rinkos vertė kainos buvimą), turėjo tikslą pažeisti kitų kreditorių teises ir teisėtus interesus. Savo ruožtu vien tik galbūt komerciškai ne itin naudingo sandorio sudarymo fakto buvimas savaime nėra pakankamas gerai moralei ar viešajai tvarkai prieštaraujančiam tikslui ir atitinkamai sandorio negaliojimo pagrindui konstatuoti.

17.       Atsakovė Rato kredito unija atsiliepime prašo atmesti ieškovės apeliacinį skundą.

18.       Atsiliepime pateikia tokius svarbiausius atsikirtimus:

18.1. Teismas pagrįstai vadovavosi įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytomis aplinkybėmis ieškovės bankroto byloje. Tos bylos prijungimas prie nagrinėjamosios bylos nebuvo būtinas, kadangi teisę ir pareigą vadovautis įsiteisėjusiu sprendimu konstatuotomis aplinkybėmis teismui suteikia įsiteisėjusio sprendimo prejudicinė ir res judicata (teismo galutinai išspręsto klausimo) galia. Teismas turėjo ne tik teisinį, bet ir faktinį pagrindą remtis ieškovės bankroto byloje             2015 metais priimtomis teismų nutartimis, kadangi nagrinėjamoje byloje ieškovė į bylą nepateikė jokių duomenų apie ieškovės finansinę būklę ginčijamos Sutarties sudarymo metu. Tikėtina, kad ieškovė sąmoningai nepateikė duomenų apie tuo metu buvusią turtinę padėtį, nes duomenys yra jai nepalankūs.

18.2. Ieškovė neatsižvelgia į tai, kad kreditorių teisių pažeidimui pagrįsti yra reikalinga pateikti konkrečius įrodymus apie turtinę skolininko būklę ir jos pokytį dėl ginčijamo sandorio sudarymo, tačiau tokių įrodymų byloje nėra.

18.3. Ieškovė neįrodė, kad ginčo sandorio kaina buvo neadekvati. Teismas pagrįstai nesivadovavo ieškovės pateikta Turto vertinimo ataskaita, parengta po metų nuo Sutarties sudarymo. Bylos duomenys patvirtina, kad turtas Sutarties sudarymo metu buvo įkeistas hipoteka, taip pat jo atžvilgiu jau buvo įregistruotas areštas, po perleidimo turtas buvo pagerintas, atlikti itin didelės apimties remonto darbai, nes perleidimo metu turtas buvo apleistas, avarinės būklės.

18.4. Atsakovas I. P. neturėjo ir negalėjo žinoti ieškovės, su kuria jis sandorio nesudarė, turtinės padėties bei finansinių įsipareigojimų. Tokių duomenų apie ieškovės turto ir skolinių įsipareigojimų santykį nežino ir negali pateikti pati ieškovė. Be to, duomenys apie atsakovo             V. D. narystę bendrijoje nėra vieši.

18.5. Atsakovė Rato kredito unija finansavo ne ieškovę ar jos narį, taip pat ji nefinansavo šio turto pirkimo Sutarties sudarymo metu. Viešame registre nebuvo jokių įrašų, kurie sąžiningam įkaito gavėjui būtų galėję sukelti abejonių dėl įkeičiamo daikto įgijimo teisėtumo, todėl dėl turto įgijimo nekilo ir objektyviai negalėjo kilti abejonių. Teisės aktai neįpareigoja Unijos rinkti duomenis apie trečiuosius asmenis, su kuriais ji nesudaro sutarčių, tokių duomenų rinkimas be teisinio pagrindo netgi būtų neteisėtas. Objektyviai nebūtų įmanoma patikrinti informacijos apie ieškovės turtinę padėtį ir kreditorinius įsipareigojimus, buvusius dar 2014 m. (Sutarties sudarymo metu). Be to, atsakovė 2016 m. negalėjo ir neprivalėjo numatyti, kad su turtą jos kredituojamam asmeniui prieš dvejus metus pardavusiu asmeniu susijęs juridinis asmuo ateityje bankrutuos (2017 m.), jog visų jo dalyvių turtas bus nepakankamas kreditoriniams reikalavimams padengti ir tuo pagrindu atsisakyti sudaryti hipotekos sutartį suteikiamos paskolos užtikrinimui.

18.6. Sutartį sudarė fiziniai asmenys ir joks juridinis asmuo šiame sandoryje nedalyvavo, todėl  negali būti keliamas klausimas apie juridinio asmens valdymo organų kompetencijos pažeidimą ar prieštaravimą juridinio asmens tikslams.

18.7. Ieškovė neįrodė nei Sutarties prieštaravimo viešajai tvarkai ar gerai moralei, nei actio Pauliana taikymo sąlygų. Kreditoriaus reikalavimo nukreipimas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti, taip pat negalimas, nes turtas yra įkeistas hipoteka sąžiningo kreditoriaus interesų užtikrinimui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

19.       Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio      1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

20.       Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo spendimu atmesti ieškinį kaip nepagrįstą, apeliaciniame skunde teigia, kad teismas neteisingai nustatė ir įvertino aktualias bylos aplinkybes, nes atsakovų V. D. ir I. P. 2014 m. liepos 18 d. sudaryta Žemės sklypo ir pastatų  pirkimo – pardavimo sutartis turi būti pripažinta negaliojančia actio Pauliana pagrindu, ji taip pat prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei, juridinio asmens veiklos tikslams. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantės argumentais.

Dėl actio Pauliana taikymo sąlygų

21.       Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.66 straipsnio 1 dalį kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Actio Pauliana – specialus su sutarčių laisvės principo ribojimu susijęs kreditoriaus teisių gynimo būdas, kurio poreikį lemia kreditoriaus siekis kontroliuoti skolininką, neleisti šiam piktnaudžiauti savo teisėmis ir taip užtikrinti įstatymo ar sutarties pagrindu prisiimtų skolininko pareigų kreditoriui įvykdymą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pabrėžiama, kad actio Pauliana skirtas ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą. Šio instituto paskirtis yra kompensacinė: skolininko sudaryto sandorio pripažinimas negaliojančiu nėra pagrindinis šio ieškinio tikslas, o tik priemonė atkurti skolininko sudarytu sandoriu pažeistą jo mokumą ir sugrąžinti skolininką į ankstesnę turtinę padėtį, kad kreditorius galėtų patenkinti savo reikalavimą. Dėl to, skirtingai negu kitais sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindų atvejais, pagal kreditoriaus ieškinį pripažinus skolininko sudarytą sandorį negaliojančiu, kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perduotą pagal tą sandorį turtą ar jo vertę tiek, kiek reikalinga kreditoriaus reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010 ir kt.). Taigi actio Pauliana suteikia ne sandorio šaliai – kreditoriui teisę ginčyti skolininko su trečiaisiais asmenims sudarytus sandorius, todėl, taikant šį institutą, kaip vieną išimtinių sandorių negaliojimo atvejų, turi būti užtikrinta kreditoriaus, skolininko ir jo turtą įsigijusio trečiojo asmens interesų pusiausvyra. Tam, kad sandorį būtų galima pripažinti negaliojančiu, būtina nustatyti visas CK 6.66 straipsnio pagrindo taikymo sąlygas. Nenustačius bent vienos iš sąlygų, sandorio pripažinimas negaliojančiu actio Pauliana pagrindu negalimas.

22.       Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nors apeliantė ir įrodė vieną iš būtinųjų actio Pauliana instituto taikymo sąlygų – ieškovės (bendrijos) kreditorių neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę iki ginčijamos Sutarties sudarymo, tačiau kitoms būtinosioms sąlygoms patvirtinti apeliantė įrodymų nepateikė. Teisėjų kolegija, įvertinusi faktines bylos aplinkybes, šalių argumentus, sprendžia, kad tokia pirmosios instancijos teismo sprendime padaryta išvada yra pagrįsta.

23.       Apeliaciniame skunde apeliantė pateikia daug argumentų, susijusių su ieškovės kreditorių teisių pažeidimu. Pasak apeliantės, ginčijama Sutartimi ieškovės kreditorių interesai buvo pažeisti kitokiu būdu dviem aspektais: pirma, tuo, kad ginčijamo sandorio sudarymo dieną ieškovė buvo nemoki, negalėjo atsiskaityti su kreditoriais, antra, pagal kasacinio teismo praktiką turto pardavimas už mažesnę nei rinkos vertė kainą savaime vertintinas kaip kreditoriaus teisių pažeidimas CK 6.66 straipsnio 1 dalies prasme, jeigu po tokio sandorio kreditorius bent iš dalies nebegali patenkinti savo reikalavimo arba šis reikalavimas yra apsunkintas.

24.       Teismų praktikoje išaiškinta, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Teisėjų kolegija sutinka su ieškovės argumentu, kad šiai sąlygai pagrįsti paprastai nebūtinas faktinio bendrovės nemokumo ginčijamo sandorio sudarymo metu įrodinėjimas, nes, kaip pažymėta ir kasacinio teismo praktikoje, kreditoriaus teises gali pažeisti ir sandoriai, kurie, nors ir nesukėlė bendro skolininko nemokumo, tačiau sumažino turto, į kurį gali būti nukreipiamas išieškojimas, vertę, ir sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditoriaus finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2008 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2008 ir kt.). Tačiau šioje byloje faktinis ieškovės nemokumas turėjo būti pagrįstas dėl to, kad Sutartis sudaryta ne pačios skolininkės – bendrijos, o jos nario, kurio atžvilgiu atsakomybė pagal bendrijos prievoles gali būti taikoma tik subsidiariai. Taigi, sprendžiant, ar ginčijamu sandoriu nebuvo kitaip pažeistos kreditoriaus teisės, būtina nustatyti, kad sumažėjo reali galimybė (ar jos neliko) skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę. Ši actio Pauliana taikymo sąlyga yra vertinamojo pobūdžio, todėl teismai kiekvienu atveju nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu sprendžia, ar buvo kreditorių teisių pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-502-313/2018).

25.       Civiliniame procese galioja rungimosi principas, kuris lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 12 straipsnis). Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatymo nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Siekdama sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 6.66 straipsnyje nurodytu pagrindu, būtent ieškovė (šiuo atveju – bendrija) turi pateikti tiek įrodymų, kad jų pakaktų pirmiau išdėstytų actio Pauliana taikymo sąlygų egzistavimui pagrįsti. 

26.       Apeliaciniame skunde ieškovė teigia, kad vien byloje pateiktų įrodymų apie bendrijos turėto turto ir įsipareigojimų santykį ginčijamos Sutarties sudarymo metu pakanka išvadai, kad šis sandoris pažeidė kreditorių interesus. Apeliantė skunde iš esmės sutinka, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu bendrija turėjo turto, kurio vertė siekė 4 225 695,89 Eur. Remdamasi bendrijos bankroto administratoriui perduotais duomenimis apie bendrijos kreditorius, apeliantė teigia, kad aktualiu laikotarpiu bendrijos įsipareigojimai kreditoriams sudarė ne mažiau nei 2 834 508,35 Eur. Pasak apeliantės, bendrijos įsipareigojimai viršijo pusę į balansą įrašyto bendrijos turto vertės. Tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantės teiginiu, kad toks bendrijos turto vertės ir įsipareigojimų santykis savaime patvirtina jos faktinio nemokumo būklę. Apeliantė, pateikdama pirmiau nurodytą bendrijos įsipareigojimų mastą, nedetalizuoja ir nekonkretizuoja, kas sudaro šį bendrą įsipareigojimų mastą, ir visiškai neatskleidžia, kokį dydį bendroje bendrijos įsipareigojimų apimtyje sudarė pradelsti kreditoriniai įsipareigojimai. Apeliantės teigimu, bendrijos bankroto byloje patvirtintas kreditoriaus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 29 164,45 Eur finansinis reikalavimas susidarė už laikotarpį nuo 2014 metų I ketvirčio iki 2015 metų I ketvirčio. Taigi, apeliantė neteigia, kad visas kreditorinis reikalavimas susidarė iki ginčijamos Sutarties sudarymo, tačiau net ir tokiu atveju nurodytos aplinkybės nereiškia, jog vien skolinių įsipareigojimų turėjimas iki ginčijamos Sutarties sudarymo momento galėtų lemti išvadą apie ieškovės kreditorių teisių pažeidimą to sandorio sudarymu. 

27.       Apeliantės nurodyti bylos dokumentų priedai, kuriais remdamasi ji teigia apie bendrijos įsipareigojimų dydį (byloje pateikto dokumento Nr. DOK-25923 9-26 priedai), nepagrindžia išvados apie bendrijos kreditorių teisių pažeidimą dėl ginčo sandorio sudarymo, nes kaip matyti iš bylos medžiagos, dalis bendrijos kreditorinių reikalavimų atsirado po Sutarties sudarymo, todėl nėra pagrindo juos vertinti kaip turinčius reikšmės sprendžiant klausimą dėl ieškovės nemokumo fakto.

28.       Pirmosios instancijos teismas, remdamasis kitoje byloje sprendžiant dėl TŪB „ENERGIJA“ bankroto bylos iškėlimo nustatytais prejudiciniais faktais, pagrįstai padarė priešingą apeliantės teiginiams išvadą, kad ginčijamos Sutarties sudarymo metu ieškovė nebuvo nemokus juridinis asmuo. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. liepos 17 d. nutartimi atsisakė iškelti TŪB „ENERGIJA“ bankroto bylą, o Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. spalio 20 d. nutartimi su tokia pirmosios instancijos teismo išvada sutiko (civilinės bylos Nr. e2-1747-370/2015). Konstatuota, kad pagal 2015 m. kovo 31 d. balansą atsakovės turtas iš viso sudarė 3 950 778 Eur, tame skaičiuje       2 330 108 Eur buvo ilgalaikio turto vertė (didžiąją dalį ilgalaikio turto sudarė žemė –                              2 330 107 Eur vertės ir pastatai bei statiniai – 1 670 641 Eur vertės), 1 620 671 Eur buvo trumpalaikio turto vertė, o bendrijos mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 2 262 863 Eur. Pagal pateiktą 2015 m. liepos 16 d. įsiskolinimų kreditoriams sąrašą bendrijos pradelsti įsipareigojimai sudarė 1 109 777,62 Eur. Šių teismų konstatuotų faktų apeliantė nepaneigė, formaliai teigdama, kad ieškovės įsipareigojimai siekė kur kas didesnę sumą (CPK 178 straipsnis).  

29.       Apeliantės aiškinimu, pirmosios instancijos teismas negalėjo vadovautis kitoje nustatytais prejudiciniais faktais, nes tos bylos medžiaga nebuvo pridėta prie nagrinėjamos bylos, be to, neaišku, kokių duomenų pagrindu teismas konstatavo aplinkybes, susijusias su ieškovės mokumu, nes ieškovės veiklos sutartyje nebuvo numatyta pareiga sudaryti finansinių ataskaitų rinkinius. Teisėjų kolegija tokius apeliantės teiginius atmeta kaip nepagrįstus. Pirmiausia atkreiptinas dėmesys į tai, kad nagrinėdamas bylą teismas gali naudotis duomenimis iš teismų informacinės sistemos, taip pat iš kitų informacinių sistemų ir registrų (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Šia teise teismas naudojasi tuomet, kai to reikia aplinkybėms, turinčioms reikšmės bylos baigčiai, nustatyti ir išsamiai bei visapusiškai jas ištirti. Tam, kad teismas galėtų vadovautis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, nėra reikalinga fiziškai prijungti kitos aktualios bylos medžiagą. Antra, CPK 182 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad bylos šalims nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (nutartis) įgyja res judicata (išspręstos bylos) galią. Ši teismo sprendimo galia, be kita ko, reiškia, kad bylos šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys nebegali ginčyti faktų ir teisinių santykių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Res judicata galia šiuo aspektu turi ir atvirkštinį teisinį poveikį: viena vertus, bylos šalis neturi galimybės ginčyti faktinių aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu, antra vertus, šalis kitos civilinės bylos procese turi teisę remtis faktinėmis aplinkybėmis, nustatytomis pirmiau įsiteisėjusiu teismo sprendimu, neturėdama procesinės pareigos jas įrodinėti, – tokios faktinės aplinkybės yra pripažįstamos prejudiciniais faktais, o prejudiciniai faktai priskiriami aplinkybėms, kurios nereikalauja atskiro įrodinėjimo (CPK 182 straipsnio 2 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-140-469/2019 ir kt.). Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi kitoje civilinėje byloje priimtose Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 17 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. spalio 20 d. nutartyse nustatytais prejudicinę reikšmę turinčiais faktais. Be to, kaip matyti iš nutarčių turinio, spręsdami dėl ieškovės mokumo fakto, teismai vadovavosi būtent ieškovės finansinės atskaitomybės dokumentais.

30.       Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliantė nepateikė pakankamų įrodymų nei apie bendrijos nemokumą Sutarties sudarymo metu (jo konstatavimas leistų spręsti apie atsakovo V. D. subsidiarios atsakomybės atsiradimo sąlygas), nei duomenų apie atsakovo V. D. turtinę padėtį prieš ginčo sandorio sudarymą (CPK 178 straipsnis).

31.        Apeliantė, teigdama, kad ginčo Sutartimi buvo pažeistos ieškovės kreditorių teisės ir interesai, akcentuoja pernelyg mažą nekilnojamojo turto pardavimo kainą. Anot apeliantės, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad skolininko turto pardavimas už mažesnę nei rinkos vertė kainą savaime vertintinas kaip kreditoriaus teisių pažeidimas.

32.       Atkreiptinas dėmesys į tai, kad net ir įrodžius turto pardavimo kainos bei realios turto rinkos vertės disproporciją ginčo sandoryje, kreditorių teisių pažeidimas, kaip actio Pauliana taikymo sąlyga, gali būti konstatuotas tik nustačius, jog atsakovo V. D. nuosavybėje likusio turto nebeužtektų nemokios ieškovės kreditorių reikalavimams padengti ar būtų iš esmės apsunkintas tokių kreditorių reikalavimų patenkinimas iš kito turto. Kaip ne kartą pasisakyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, turi būti įrodyta, kad būtent dėl ginčijamo sandorio reali galimybė skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę sumažėja ar jos nebelieka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-179-611/2017; 2018 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428-690/2018 ir kt.). Kaip minėta, tokių aplinkybių apeliantė byloje neįrodė. Be to, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad byloje neįrodyta aplinkybė, jog ginčo Sutartimi turtas buvo parduotas už akivaizdžiai mažesnę kainą nei buvo reali to turto rinkos vertė.

33.       Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo nesivadovavo byloje pateikta 2015 m. birželio 30 d. Turto vertinimo ataskaita. Pasak apeliantės, šioje ataskaitoje pateikta ginčo Sutartimi perleisto turto vertė patvirtina ieškovės teiginius apie turto rinkos vertei neadekvačią jo pardavimo kainą. CPK 178 straipsnyje nustatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taikant įrodymų pakankamumo ir patikimumo kriterijus. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio   7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015; 2017 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-33-684/2017 ir kt.).

34.       Įvertinusi skundžiamo teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, ištyrusi faktinius bylos duomenis, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo teksto, pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl apeliantės teiginių, susijusių su perleisto turto verte, ir išdėstė argumentus, kodėl apeliantė tokių teiginių neįrodė. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nepagrindžia savo nuostatos, jog teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Formalus teiginys, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo remtis apeliantės pateikta turto vertinimo ataskaita, o atsakovas I. P. nepateikė įrodymų apie Sutartimi įgyto turto pagerinimą, nepaneigia skundžiamame sprendime padarytų išvadų. Apeliantė iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Įrodymų vertinimas iš esmės yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška. Nesant duomenų, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia apeliantės nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis visa bylos medžiaga. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą, kuris nėra palankus ieškovei, nesudaro pagrindo konstatuoti tokių požymių ar faktų buvimo.

35.       Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantė nepateikė įrodymų visoms actio Pauliana taikymo sąlygoms pagrįsti, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškinio reikalavimą dėl ginčijamos Sutarties pripažinimo negaliojančia CK 6.66 straipsnio pagrindu. Nesant faktinių duomenų actio Pauliana sąlygai dėl kreditorių teisių pažeidimo konstatuoti, apeliantės argumentų dėl ginčo sandorio šalių, o taip pat atsakovės Unijos nesąžiningumo aplinkybių analizavimas netenka teisinės reikšmės, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl sandorio prieštaravimo viešajai tvarkai ir gerai moralei bei juridinio asmens veiklos tikslams

36.       Apeliantė ginčijamą Sutartį prašė pripažinti negaliojančiu ir CK 1.81 straipsnio pagrindu. Viešajai tvarkai ir gerai moralei prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja (CK 1.81 straipsnio              1 dalis). Viešąją tvarką įtvirtina imperatyviosios teisės normos. Sandorio turinys geros moralės požiūriu vertintinas pagal moralės vertybių (gėrio ir blogio, sąžiningumo ir nesąžiningumo) sampratą. Nors įstatyme neatskleistas formuluotės viešoji tvarka ar gera moralė turinys, jis išaiškintas kasacinio teismo praktikoje – jis yra įvairialypis ir sietinas ne tik su atliekamais veiksmais, bet ir su tikslais bei veiksmų pasekmėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2014; 2008 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-617/2008 ir kt.). Nagrinėjant civilines bylas dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis pagal CK 1.81 straipsnį, sutarties šalių ketinimai turi labai svarbią reikšmę. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, remiantis CK 1.81 straipsniu, turi būti įrodyta, jog pagrindinis ir vienintelis sutarties šalių ketinimas buvo skirtas tikslui, priešingam viešajai tvarkai ar gerai moralei, pasiekti. Tokius šalių ketinimus, jeigu jie nėra akivaizdūs, privalo įrodyti sutartį ginčijantis asmuo. Jeigu asmuo sąmoningai atlieka veiksmus, kuriais yra siekiama išvengti įstatyme įtvirtinto reikalavimo, tai vertybiniu požiūriu yra smerktinas elgesys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-34-313/2020 ir kt.).

37.       Apeliantės teigimu, ginčijama Sutartis buvo sudaryta pažeidžiant viešąją tvarką ir gerą moralę, nes turto pardavimas buvo atliktas už 2,4 kartus mažesnę kainą nei parduoto turto rinkos vertė. Byloje konstatavus, kad apeliantė neįrodė nei subsidiarios atsakomybės atsakovo V. D. atžvilgiu atsiradimo ir taikymo sąlygų (ieškovės nemokumo fakto ginčo sandorio sudarymo metu), nei aplinkybių apie atsakovo tuo metu turėto kito turto vertės santykį su ieškovės kreditorių reikalavimais, nei aplinkybių dėl pernelyg mažos parduoto turto kainos, nėra pagrindo daryti išvadą, kad ginčijama Sutartimi buvo siekiama pažeisti ieškovės kreditorių teises, veikti priešingai viešosios tvarkos ar geros moralės normoms.

38.       Apeliaciniame skunde apeliantė išsamiai cituoja kasacinio teismo praktinius išaiškinimus, susijusius su CK 1.82 straipsnio 1 dalies taikymu, teigdama, kad pirmosios instancijos teismas nuo jų nukrypo.

39.       Pagal CK 1.82 straipsnio 1 dalį sandoriai, sudaryti privataus juridinio asmens valdymo organų, pažeidžiant privataus juridinio asmens steigimo dokumentuose nustatytą jų kompetenciją ar prieštaraujantys juridinio asmens tikslams, gali būti pripažinti negaliojančiais tik tais atvejais, kai kita sandorio šalis veikė nesąžiningai, t. y. žinojo ar turėjo žinoti, kad tas sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens veiklos tikslams. Kaip teisingai nurodė skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas, ginčijamą sandorį sudarė ne juridinis asmuo, o atsakovas                      V. D. kaip privatus fizinis asmuo, įgyvendindamas disponavimo savo nuosavu turtu teisę, todėl šioje byloje nėra jokio teisinio pagrindo CK 1.82 straipsnio normų taikymui.

Dėl procesinės bylos baigties

40.       Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, teisingai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Remiantis tokia išvada, ieškovės apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

41.       Lietuvos apeliaciniame teisme gautas atsakovės Unijos prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Pateikti įrodymai patvirtina, kad atsakovė patyrė 3 085,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su atsiliepimo į ieškovės apeliacinį skundą parengimu. CPK 93 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Pažymėtina, kad atsakovės Unijos patirtos išlaidos, susijusios su atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimu, viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu      Nr. 1R-85 (pakeistu 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio 8.11 punkte nurodytą užmokesčio dydį. Įvertinus Rekomendacijose nurodytą šios rūšies išlaidų dydį, bylos sudėtingumą bei suteiktų teisinių paslaugų kokybę, atsakovės prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos mažintinos iki 1 800 Eur, kurios priteisiamos iš apeliantės.

42.       Atsakovas I. P. atsiliepime į apeliacinį skundą prašė atlyginti jo turėtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikė duomenų apie jas, todėl nėra pagrindo svarstyti išlaidų atlyginimo šiam atsakovui klausimą (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės bankrutavusios tikrosios ūkinės bendrijos „ENERGIJA“ (juridinio asmens kodas 120202619) bankroto administravimo išlaidoms skirtų lėšų atsakovei Rato kredito unijai (juridinio asmens kodas 112043124) 1 800 Eur (vieno tūkstančio aštuonių šimtų eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimą.

Teisėjai                 Gintaras Pečiulis

                 Asta Radzevičienė

                 Antanas Rudzinskas