Civilinė byla Nr. 2-413/2013

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01633-2012-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 122.3; 126.5

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. vasario 7 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:

Virginijos Čekanauskaitės, Danutės Gasiūnienės ir Egidijaus Žirono (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų (kreditorių) J. R. ir J. R. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 17 d. nutarties, kuria buvo atsisakyta tenkinti pareiškėjų (kreditorių) J. R. ir J. R. atskirąjį skundą dėl kreditorių susirinkimo nutarimo panaikinimo atsakovo bankrutavusios D. G. individualios įmonės byloje.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl bankrutavusios įmonės kreditorių susirinkimo nutarimo, kuriuo buvo nustatyta turto pardavimo tvarka, teisėtumo.

Pareiškėjai (kreditoriai) J. R. ir J. R. kreipėsi į teismą su skundu, prašydami panaikinti bankrutavusios D. G. IĮ 2012 m. birželio 26 d. kreditorių susirinkimo nutarimą Nr. 5, kuriuo buvo nuspręsta pardavinėti butą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Įmonių bankroto įstatymo ir LR Vyriausybės nustatyta tvarka, nustatant pradinę pardavimo kainą pirmose varžytynėse - 325 000 Lt be PVM, pardavimo kainą antrose varžytynėse - 260 000 Lt be PVM, o varžytynių žiūrovui nustatyti 1 000 Lt mokestį. Pareiškėjai teigė, kad buto pardavimo kaina yra per maža, nustatyta neobjektyviai, netiksliai, neįvertinus atliktų buto pagerinimų bei buto neapžiūrėjus. Buto pardavimo kaina buvo nustatyta remiantis kreditoriaus AS Parex banka užsakymu UAB „OBER-HAUS“ atliktu turto įvertinimu pagal 2012 m. balandžio 30 d. turto vertės nustatymo pažymą, kuri neatitiko Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo reikalavimų. Tuo tarpu pareiškėjų užsakymu UAB Korporacija „Matininkai“ buto rinkos kainą 2012 m. liepos 10 d. nustatė 344 000 Lt. Kreditorių susirinkimas nepagrįstai antrosiose varžytynėse pradinę turto kainą sumažino net 20 procentų, kas neužtikrino bankrutavusios įmonės turto pardavimo už realią rinkos kainą. Nustatytas varžytynių dalyvių mokestis yra nepagrįstai didelis, nes galimai sumažins potencialių varžytynių dalyvių skaičių.

Atsakovo bankrutavusios D. G. IĮ bankroto administratorius UAB „Bankrovita“ atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškovai nepateikė įrodymų, jog kreditorių susirinkimo nustatytos buto pardavimo kainos neatitinka rinkos kainų. Be to, pareiškėjai šį butą pirko iš D. G. už 270 000 Lt. Pareiškėjų tikslas yra kuo ilgiau užvilkinti buto pardavimą, pateikinėjant skundus.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. rugsėjo 17 d. nutartimi pareiškėjų skundą atmetė. Teismas nenustatė Įmonių bankroto įstatyme įtvirtintos kreditorių susirinkimo sušaukimo, dalyvavimo bei balsavimo tvarkos pažeidimų. Teismas pažymėjo, kad pagal Įmonių bankroto įstatymo 33 straipsnio 1 dalies 2 punktą, įmonės turto pardavimo kainą tvirtina kreditorių susirinkimas ir teisės aktai nenustato privalomos turto įvertinimo procedūros prieš tvirtinant šias kainas. Kreditorių susirinkimas, priimdamas ginčijamą nutarimą, vadovavosi nepriklausomo turto vertintojo UAB „OBER-HAUS“ 2012 m. balandžio 30 d. turto vertės nustatymo pažyma, kurioje buvo nurodyta, kad buto rinkos vertė 2012 m. balandžio 30 d. yra 325 000 Lt, o likvidacinė vertė – 227 500 Lt. Teismas nenustatė, kad aptariamas vertinimas neatitiktų Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo reikalavimų. Vertinimas atliktas prieš 2 mėnesius iki kreditorių susirinkimo. Teismas nesivadovavo pareiškėjų pateikta UAB Korporacija „Matininkai“ atlikta buto vertinimo išvada, nes ji neatitiko Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 23 straipsnyje nurodytų reikalavimų. Įvertinęs šias aplinkybes teismas padarė išvadą, kad ginčijamu kreditorių susirinkimo nutarimu nustatyta buto pardavimo kaina pirmosiose varžytinėse nėra neprotingai maža ar pažeidžianti kreditorių interesus. Teismas pažymėjo, kad kreditorių susirinkimas nustatė tik pradinę turto pardavimo kainą, kuri iš esmės nesiskiria nuo pareiškėjų nurodytos kainos, o varžytynių eigoje turto pardavimo kaina keliama ir turtui esant paklausiam, jis parduodamas už didžiausią pasiūlytą kainą. Teismas nustatė, kad turto pardavimo kainos mažinimo intervalas 20 procentų atitinka CPK normų reglamentavimą (681 str., 718 str., 722 str.), o varžytinių dalyvio mokestis nepažeidžia CPK 710 straipsnio reikalavimų.

III. Atskirojo skundo argumentai

              Pareiškėjai (kreditoriai) J. R. ir J. R. pateikė atskirąjį skundą, prašydamas Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 17 d. nutartį panaikinti ir nauja nutartimi panaikinti ginčijamą nutarimą. Pareiškėjai teigia, kad jų pateikta turto vertinimo ataskaita atitinka Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 23 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus. Tuo tarpu teismas neargumentavo dėl kokių priežasčių UAB „OBER-HAUS“ vertinimas laikomas tinkamu, nepaisant to, kad pareiškėjai nurodė, jog butas nebuvo apžiūrėtas, nėra išsamios turto vertinimo eigos aprašymo ir pan., o pats vertinimas buvo atliktas prieš 2 mėnesius iki kreditorių susirinkimo. Pareiškėjų inicijuotas turto vertinimas buvo atliktas 2012 m. liepos 12 d., tai yra praėjus 2 savaitėms po kreditorių susirinkimo. Teismas, matydamas esminius prieštaravimus tarp šių įrodymų, turėjo skirti ekspertizę ar imtis kitų aktyvių veiksmų buto kainai nustatyti ir apginti kreditorių interesus. Be to, teismas nenurodė argumentų, kodėl varžytinių dalyvių mokestis nelaikytinas neprotingai dideliu.

              Atsakovo bankrutavusios D. G. IĮ bankroto administratorius UAB „Bankrovita“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti. Nurodo, kad būtent kreditorių susirinkimas turi kompetenciją spręsti dėl buto pardavimo kainos nustatymo. Kreditorių susirinkimo nustatyta kaina buvo nurodyta be PVM. Apeliantai nepateikė argumentų, pagrindžiančių būtinybę buto vertės nustatymo ataskaitą pateikti apeliacinės instancijos teismui. Varžytinių dalyvio mokestis sudaro tik 0,31 procentą pirmose varžytinėse nustatytos kainos, kai LR Vyriausybės 2001 m. liepos 3 d. nutarimu Nr. 831 patvirtinto Bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytinių tvarkos aprašo 16 punkte nustatytas rekomendacinis 10 procentų dydžio nuo turto vertės varžytinių dalyvio mokestis. Atsakovo bankroto administratorius prašo skirti pareiškėjams 20 000 Lt baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis bei materialinėmis teisėmis, nes pareiškėjai daro spaudimą administratoriui bei skundais ir prašymais siekia užvilkinti buto pardavimą.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkinamas.

Nagrinėjamu atveju apeliantai (kreditoriai) atskirajame skunde neįrodinėja kreditorių susirinkime padarytų procedūrinių pažeidimų, priimant ginčijamą nutarimą, o kvestionuoja tik ginčijamo kreditorių susirinkimo nutarimo materialinių aspektų (turinio) teisėtumą. Pagal susiformavusią Lietuvos apeliacinio teismo praktiką, ginčijamas kreditorių susirinkimo nutarimas, nesant procedūrinių jo priėmimo pažeidimų, naikinamas tik tuo atveju, jei jo turinys iš esmės pažeidžia kreditorių ir pačios bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės interesus bei savo esme prieštarauja protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principams (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. rugpjūčio 9 d. nutartis Nr. 2-2065).

Nagrinėjamu atveju apeliantų (kreditorių) esminis argumentas, kuriuo remiantis įrodinėjamas ginčijamo kreditorių susirinkimo nutarimo turinio neteisėtumas, yra per mažos bankrutavusios įmonės turto pardavimo kainos nustatymas ir per didelis varžytinių dalyvio mokesčio nustatytas. Vadinasi, šis nutarimas gali būti panaikintas nustačius, jog kreditorių susirinkimo nutarimu nustatytos turto pardavimo kainos dydis bei varžytinių dalyvio mokesčio dydis neatitinka daugumos kreditorių ir bankrutavusios įmonės interesų bei esmingai pažeidžia protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus.

Įmonių bankroto įstatymo 23 straipsnyje yra įtvirtintos kreditorių susirinkimo teisės. Kaip viena iš tokių išimtinai kreditorių susirinkimo kompetencijai priskiriamų teisių yra įmonės turto pardavimo kainos nustatymas (Įmonių bankroto įstatymo 23 str. 5 p.). Įmonių bankroto įstatymas neįtvirtino jokių kriterijų, kuriais kreditorių susirinkimas privalo vadovautis, spręsdamas dėl turto pardavimo kainos nustatymo. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. liepos 3 d. nutarimu Nr. 831 patvirtintame Bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytinių tvarkos apraše taip pat nenustatyti kriterijai, vadovaujantis kuriais turi būti nustatoma turto pardavimo kaina. Šio aprašo 7 punkte nurodyta, kad pradinę turto pardavimo kainą tvirtina kreditorių susirinkimas.

Kaip matyti iš byloje esančio atsakovo 2012 m. birželio 26 d. kreditorių susirinkimo protokolo Nr. 5, ginčijamu nutarimu Nr. 5 buvo nustatyta turto pardavimo kaina pirmosiose varžytinėse 325 000 Lt be PVM bei turto pardavimo kaina antrosiose varžytinėse – 260 000 Lt be PVM (b.l. 8-16). Turto pardavimo kaina pirmosiose varžytinėse buvo nustatyta vadovaujantis UAB „OBER-HAUS“ 2012 m. balandžio 30 d. turto vertinimo ataskaitoje nurodyta buto vidutine rinkos verte (325 000 Lt) (b.l. 55-78). Pagal pareiškėjų pateiktą 2012 m. liepos 12 d. UAB Korporacijos „Matininkai“ atliktą turto vertinimo ataskaitą, buto vidutinė rinkos vertė nurodyta 344 000 Lt (b.l. 17). Iš šių aplinkybių matyti, kad apeliantų nurodoma kaip tinkama buto pardavimo kaina pirmosiose varžytynėse yra tik 5 procentais didesnė nei kaina, patvirtinta ginčijamu kreditorių susirinkimo nutarimu. Be to, visi 2012 m. birželio 26 d. kreditorių susirinkime dalyvavę kreditoriai, išskyrus apeliantus, balsavo už ginčijamo kreditorių susirinkimo nutarimo priėmimą. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad toks nežymus kainų skirtumas tarp apeliantų prašomos patvirtinti ir kreditorių susirinkimo ginčijamu nutarimu nustatytos buto pardavimo kainos pirmosiose varžytinėse nesudaro pagrindo spręsti dėl esminių kreditorių turtinių interesų pažeidimo, daugumos kreditorių valios neatitikimo ar prieštaravimo protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principams. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliantų atskirojo skundo argumentus dėl nepagrįstos ir kreditorių interesus pažeidžiančios turto pardavimo kainos pirmosiose varžytinėse nustatymo (CPK 12 ir 178 str.).

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. liepos 3 d. nutarimu Nr. 831 patvirtintame Bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytinių tvarkos aprašo 30 punkte nurodyta, kad antrosiose varžytinėse kreditorių susirinkimo sprendimu gali būti mažinama turto pardavimo kaina. Vėl gi jokie kriterijai, apsprendžiantys turto pardavimo kainos mažinimo dydį, šiame apraše neįtvirtinti. Kaip matyti iš ginčijamo kreditorių susirinkimo nutarimo, nagrinėjamu atveju kreditoriai nusprendė buto pardavimo kainą antrosiose varžytinėse sumažinti 20 procentų (nuo 344 000 Lt iki 260 000 Lt). Teisėjų kolegija sprendžia, kad toks kreditorių sprendimas yra ekonomiškai pagrįstas, turint tikslą kuo greičiau rasti turto (kuris neturėjo paklausos pirmosiose varžytinėse) pirkėją ir tokiu būdu patenkinti kreditorių finansinius reikalavimus. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad ši ginčijama kreditorių susirinkimo nutarimo dalis atitinka daugumos kreditorių valią, kreditorių bei įmonės interesus bei nepažeidžia protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliantų atskirojo skundo argumentus dėl nepagrįstos ir kreditorių interesus pažeidžiančios turto pardavimo kainos antrosiose varžytinėse nustatymo (CPK 12 ir 178 str.). Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad CPK VI dalyje „Vykdymo procesas“ yra įtvirtintos teisės normos, reglamentuojančios vykdymo veiksmus, siekiant išieškoti iš skolininko skolą kreditoriaus naudai. Iš CPK 681 straipsnio 1 dalyje ir 722 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų teisinių nuostatų matyti, kad antrosiose varžytinėse parduodamo turto pradinė kaina turi sudaryti 60 procentų parduodamo turto rinkos kainos, atsižvelgiant į turto nusidėvėjimą bei į arešto metu dalyvaujančių išieškotojo ir skolininko nuomones.

Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus ir tuos apeliantų atskirojo skundo argumentus, kuriais jie įrodinėja nepagrįstai didelį 1 000 Lt varžytinių dalyvio mokestį, kuris užkirs kelią daugeliui asmenų dalyvauti varžytynėse. Visų pirma, 2012 m. birželio 26 d. kreditorių susirinkime priimtu ginčijamu nutarimu Nr. 5 buvo nustatytas 1 000 Lt varžytynių žiūrovo, o ne dalyvio mokestis (b.l. 8-16). Varžytinių žiūrovas įgyja teisę stebėti varžytines, o ne jose dalyvauti, siūlant savo kaina su tikslų įsigyti išvaržomą turtą. Pastarąsias teises turi varžytynių dalyvis. Todėl apeliantų atskirojo skundo argumentai apie varžytynių žiūrovų galimybių dalyvauti varžytynėse ir įsigyti turtą ribojimą atmetami kaip neatitinkantys teisinio reglamentavimo šiuo klausimu. Be to, pažymėtina, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. liepos 3 d. nutarimu Nr. 831 patvirtintame Bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytinių tvarkos aprašo 16 punktu, varžytynių dalyvio mokestis sudaro 10 procentų norimo įsigyti turto (turto objekto) pradinės pardavimo kainos.

Apeliacine tvarka išnagrinėjus pareiškėjų (kreditorių) J. R. ir J. R. atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 17 d. nutarties, teisėjų kolegija nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai pritaikė teisės normas, reglamentuojančias kreditorių susirinkimo nutarimų turinio teisėtumą bei parinko tinkamus kriterijus, spręsdamas dėl turto pardavimo kainos atitikimo protingumo, teisingumo, sąžiningumo principams bei kreditorių ir bankrutavusios įmonės interesams, dėl ko priėjo teisingos išvados, jog ginčijamas kreditorių susirinkimo nutarimas yra teisėtas. Teisėjų kolegijai nenustačius pagrindų, įtvirtintų CPK 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti naikinama atskirajame skunde išdėstytais motyvais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, pareiškėjų (kreditorių) atskirasis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 17 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Teisėjų kolegija netenkina atsakovo bankroto administratoriaus prašymo dėl baudos pareiškėjams skyrimo už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, nes iš pareiškėjų skundo nebuvo galima padaryti išvados, jog jis yra akivaizdžiai nepagrįstas (CPK 95 str. 1 d.). Tuo tarpu pareiškėjų įtaka atsakovo bankroto administratoriui nėra susijusi su pareiškėjų piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis, nagrinėjant bankroto bylą teisme. Tokiu atveju atsakovo bankroto administratorius savo pažeistas civilines teises galėtų ginti vienu iš įstatyme įtvirtintu civilinių teisių gynimo būdu (CK 1.138 str.).

              Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

              Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 17 d. nutartį palikti nepakeistą.

              Teisėjai                                                         Virginija Čekanauskaitė

                                                                      Danutė Gasiūnienė

Egidijus Žironas