Baudžiamoji byla Nr. 2K-390-1073/2017

Teisminio proceso Nr. 1-12-1-02215-2014-2

              Procesinio sprendimo kategorijos:

              1.2.3.4.1; 1.2.13.1.1.

              (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 19 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Prano Kuconio (kolegijos pirmininkas), Artūro Pažarskio ir Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. K. gynėjo advokato Romualdo Drakšo kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 7 d. nuosprendžio, kuriuo P. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 132 straipsnio 1 dalį ir nubaustas dvejų metų laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms. P. K. taikyta baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos sumokėti 20 MGL sumą į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.

              Taip pat skundžiamas Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 25 d. nuosprendis, kuriuo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 7 d. nuosprendis pakeistas: P. K. pripažintas kaltu pagal BK 176 straipsnio 1 dalį (2011 m. birželio 21 d. įstatymo redakcija) ir nubaustas trejų metų laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant bausmės vykdymo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be priežiūrą vykdančios institucijos leidimo; tęsti darbą. Vadovaujantis BK 67, 71 straipsniais, P. K. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 20 MGL įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, ją sumokant per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

              Nuteistojo P. K. gynėjo advokato Romualdo Drakšo apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. Apeliacinės instancijos teismas P. K. pagal BK 176 straipsnio 1 dalį nuteisė už tai, kad, išklausęs UAB „Montis magia“ rengiamus neformalius mokymus pagal Kalnų kelionių technikos ir alpinizmo I kurso programą, būdamas apmokytas naudoti alpinistų saugumą užtikrinančią įrangą – saugos diržus, karabinus, virves ir kitą įrangą, bei apmokytas kopti į kalnus ir lipti į aukštį laipiojimo sienele bei saugoti lipantįjį, gavęs 2013 m. gruodžio 12 d. šių mokymų baigimo pažymėjimą, registracijos kodas 2013KKT2915, būdamas susipažinęs su jam pateikta UAB „Montis magia“ Dirbtinės laipiojimo sienelės montavimo ir naudojimo instrukcija, turėdamas žinių ir praktinių įgūdžių, kaip šią sienelę montuoti ir eksploatuoti, 2014 m. liepos 17 d., apie 15.45 val., (duomenys neskelbtini) savivaldybės visuomenės sveikatos biuro, kuriame jis tuo metu ėjo direktoriaus pareigas ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi, 11 straipsnio 1 dalimi, buvo atsakingas už darbuotojų saugą ir sveikatą, organizuotos sveikatingumo ir sporto šventės „Kai sportas suvienija mus“, vykusios (duomenys neskelbtini), metu, saugodamas prie laipiojimo sienelės ja lipančią biuro darbuotoją J. M., pažeidė Dirbtinės laipiojimo sienelės montavimo ir naudojimo instrukcijos 5.1.3 punktą, kuriame nurodyta, kad vieną lipantį asmenį saugo vienas prižiūrintis asmuo – saugotojas, 5.1.7 punktą, kuriame nurodyta, kad prižiūrinčių asmenų darbo zona saugant lipantįjį – ne daugiau nei dviejų metrų atstumas nuo lipimo tako, 6.4.3 punktą, kuriame nurodyta, kad lipančiajam uždedamas šalmas, prieš lipant neuždėjo J. M. šalmo, nesiėmė priemonių, kad pašalintų priėjusius jam padėti pašalinius asmenis – R. L. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą asmenį, kurių pagalba tempė į save virvę, keldamas J. M. į viršų ir siekdamas išlaikyti ją ant laipiojimo sienelės, veikdamas nusikalstamai nerūpestingai, sutraukė virvę iki galo ir, būdamas nutolęs nuo sienelės lipimo tako ne mažiau kaip penkių metrų atstumu, t. y. nesilaikydamas leistino dviejų metrų nutolimo atstumo, panaudojo per didelę, ne mažiau kaip dviejų asmenų, jėgą, dėl to laipiojimo sienelės konstrukcija neteko pastovumo ir nuvirto kartu su J. M., pastaroji nuo patirtų galvos sužalojimų mirė iškart.

1.1. Pirmosios instancijos teismas P. K. nuteisė pagal BK 132 straipsnio 1 dalį už tai, kad, išklausęs UAB „Montis magia“ rengiamus neformalius mokymus pagal Kalnų kelionių technikos ir alpinizmo I kurso programą, būdamas apmokytas naudoti alpinistų saugumą užtikrinančią įrangą – saugos diržus, karabinus, virves ir kitą įrangą, bei apmokytas kopti į kalnus ir lipti į aukštį laipiojimo sienele bei saugoti lipantįjį, gavęs 2013 m. gruodžio 12 d. šių mokymų baigimo pažymėjimą, registracijos kodas 2013KKT2915, būdamas susipažinęs su jam pateikta UAB „Montis magia“ Dirbtinės laipiojimo sienelės montavimo ir naudojimo instrukcija, turėdamas žinių ir praktinių įgūdžių, kaip šią sienelę montuoti ir eksploatuoti, 2014 m. liepos 17 d., apie 15.45 val., (duomenys neskelbtini) savivaldybės visuomenės sveikatos biuro, kuriame jis tuo metu ėjo direktoriaus pareigas, organizuotos sveikatingumo ir sporto šventės „Kai sportas suvienija mus“, vykusios (duomenys neskelbtini), metu, saugodamas prie laipiojimo sienelės ja lipančią J. M., pažeidė Dirbtinės laipiojimo sienelės montavimo ir naudojimo instrukcijos 5.1.3, 5.1.7, 6.4.3 punktus, prieš lipant neuždėjo J. M. šalmo, nesiėmė priemonių, kad pašalintų priėjusius jam padėti pašalinius asmenis – R. L. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą asmenį, kurių pagalba tempė į save virvę, keldamas J. M. į viršų ir siekdamas išlaikyti J. M. ant laipiojimo sienelės, veikdamas nusikalstamai nerūpestingai, sutraukė virvę iki galo ir, būdamas nutolęs nuo sienelės lipimo tako ne mažiau kaip penkių metrų atstumu, panaudojo per didelę, ne mažiau kaip dviejų asmenų, jėgą, nutolęs nuo laipiojimo sienelės daugiau nei leistinu dviejų metrų atstumu, dėl to laipiojimo sienelės konstrukcija neteko pastovumo ir nuvirto kartu su J. M., pastaroji dėl patirtų galvos sužalojimų mirė iškart.

2. Apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl veikos kvalifikavimo iš BK 132 straipsnio 1 dalies į BK 176 straipsnio 1 dalį, po atlikto įrodymų tyrimo apeliacinės instancijos teisme nustatė, jog P. K., kuris laikinai ėjo direktoriaus pareigas, pagal Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 3 straipsnio 1 dalį, 11 straipsnio 1 dalį buvo atsakingas už darbuotojų saugą ir sveikatą, taip pat jis buvo atsakingas už dirbtinės laipiojimo sienelės surinkimą ir eksploatavimą, taigi turėjo pareigą užtikrinti saugias ir sveikas darbo sąlygas visiems renginyje dalyvavusiems (duomenys neskelbtini) savivaldybės visuomenės sveikatos biuro darbuotojams, taip pat ir J. M.. Dirbtinės laipiojimo sienelės montavimo ir naudojimo instrukcija pripažinta lokalinio pobūdžio aktu, kurio laikymąsi turėjo užtikrinti P. K. pagal einamas pareigas. Teismas, nustatęs minėto įstatymo nuostatų bei instrukcijos punktų pažeidimus, tarp P. K. neveikimo, neužtikrinant darbuotojams saugių ir sveikų darbo sąlygų renginio metu, bei jo konkrečių veiksmų saugant nukentėjusiąją J. M., atliekančią savo darbines funkcijas jai lipant dirbtine laipiojimo sienele, ir J. M. žūties konstatavo tiesioginį priežastinį ryšį.

3. Kasaciniu skundu nuteistojo P. K. gynėjas advokatas R. Drakšas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 7 d. nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 25 d. nuosprendį ir bylą P. K. nutraukti.

3.1. Skunde nurodomi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies pažeidimai bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, teigiama, kad tarp P. K. veiksmų ir padarinių nėra būtinojo priežastinio  ryšio, kaip vieno iš pagrindinių sudėties požymių; be to, buvo netinkamai taikyta BK 2 straipsnio 3 dalis, nes J. M. žuvimo metu iš P. K. buvo reikalaujama veiksmų, kurie fiziškai jam buvo neįmanomi.

3.2. Netinkamas įrodymų vertinimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) grindžiamas tuo, kad teismai apie teisinio priežastinio ryšio buvimą tarp P. K. veiksmų ir J. M. žuvimo sprendė remdamiesi išimtinai specialisto išvada, o ne byloje nustatytų aplinkybių visuma, teismai nevertinto realiame gyvenime per nelaimingą atsitikimą buvusios aplinkybės (sienelė nevirto tol, kol prie virvės traukimo neprisijungė trečias asmuo), dėl to padaryta neteisinga išvada dėl tiesioginio priežastinio ryšio. Gynėjo įsitikinimu, teismai sutapatino teisinį priežastinį ryšį su techniniu priežastiniu ryšiu, suabsoliutino specialisto išvadoje konstatuotą techninį priežastinį ryšį (1 ir 2 išvados punktai) bei teorinius skaičiavimus dėl techninio priežastinio ryšio buvimo, o tai lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą ir asmens patraukimą baudžiamojon atsakomybėn. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės nevertino apeliacinio skundo teisinių argumentų dėl priežastinio ryšio nebuvimo. Byloje turėjo būti nustatytas ne techninis priežastingumas, o teisiškai reikšmingas priežastinis ryšys, t. y. kad P. K. veiksmai / neveikimas buvo pasekmių tiesioginė priežastis, tiesiogiai lėmė J. M. mirtį.

3.3. Pasak gynėjo, vertinant P. K. veikos kvalifikavimo pagrįstumą pagal BK 176 straipsnio 1 dalį priežastinio ryšio aspektu, yra aktuali bei taikytina teismų praktika dėl priežastinio ryšio neatsargaus gyvybės atėmimo bylose, nuo kurios nagrinėjamoje byloje teismai nukrypo. Pagal kasacinę praktiką pripažįstant asmenį kaltu pagal BK 132 straipsnio 1 dalį, nepakanka konstatuoti, kad jis pažeidė tam tikro norminio akto reikalavimą arba bendrojo pobūdžio pareigą rūpintis kitų asmenų saugumu, būtina nustatyti, kokiu konkrečiai neteisėtu veikimu ar neveikimu jis sukėlė kitam asmeniui mirtį ir kad būtent šis veikimas ar neveikimas buvo mirties priežastis. Nustatant priežastinį ryšį turi būti atsižvelgta į tai, ar kaltininko veika buvo būtina sąlyga mirčiai kilti, t. y. kad tarp kaltininko veikos ir kilusių padarinių yra teisiškai reikšmingas priežastinis ryšys, kad padariniai buvo dėsningas kaltininko veikos rezultatas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-47/2011). Kai padariniai nulemti kelių priežasčių, būtina įvertinti, kokią įtaką padariniams atsirasti turėjo kaltininko veika, palyginti su kitais veiksniais, prisidėjusiais prie padarinių kilimo. Reikia nustatyti, jog kaltininko veika yra ne tik būtina kilusių padarinių sąlyga, bet ir šių padarinių priežastis.

3.4. Byloje nustatyta, kad sienelė ant nukentėjusiosios nuvirto dėl kelių priežasčių: dėl to, kad buvo atsitraukta per dideliu atstumu nuo sienelės, ir dėl to, kad virvę traukė trys asmenys. Pirmosios instancijos teismas priežastinį ryšį grindė tik specialisto išvados teiginiais, nurodydamas, kad tarp P. K. veiksmų ir kilusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys, nes P. K. pažeidė Dirbtinės laipiojimo sienelės naudojimo instrukcijos punktus – tempdamas J. M. saugančią virvę nutolo nuo laipiojimo sienelės daugiau nei dviejų metrų atstumu (5.1.7 punktas) ir leido saugojimo virvę kartu su juo tempti kitiems asmenims (5.1.3 punktas). Apeliacinės instancijos teismas padarė tą patį, papildydamas, kad virvę traukiančių asmenų skaičius nebuvo lemiama ir vienintelė sienelės nuvirtimo priežastis. Teismas nurodė, kad pagrindinė sienelės virtimo priežastis buvo P. K. veiksmų ir neveikimo visuma pažeidžiant sienelės naudojimo instrukciją. Darant teisinę išvadą apie tiesioginio priežastinio ryšio buvimą, kasatoriaus manymu, iš esmės buvo vadovautasi logika, kad jei specialistas konstatavo, jog instrukcijos pažeidimai lėmė sienelės nuvirtimą, o pažeidimus padarė P. K., vadinasi, tarp P. K. veiksmų ir sienelės virtimo bei J. M. žūties yra tiesioginis priežastinis ryšys. Tačiau vien rėmimasis eksperto išvada gali lemti netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą, ekspertizės išvada turi būti vertinama kaip vienas iš įrodymų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-49/2013). Teismai privalėjo įvertinti, tačiau neatliko vertinimo, ar būtent P. K. veiksmai (atsitraukimas nuo sienelės ne mažiau kaip penkis metrus ir leidimas kartu virvę traukti R. L.) patys savaime be jokių papildomų veiksnių (savavališko trečiojo asmens prisijungimo prie virvės traukimo) buvo pakankami, kad dirbtinė laipiojimo sienelė nenuvirstų.

3.5. Byloje reikia nustatyti, ar P. K. atlikti veiksmai buvo tiesioginė padarinių priežastis, t. y. ne tik kad jie buvo būtina kilusių padarinių sąlyga, bet ir šių padarinių priežastis – reiškinys, dėl kurio vyksta kitas reiškinys. Kasatoriaus manymu, sienelės virtimą lėmė aplinkybių visuma: traukiant J. M. saugančią virvę nuo sienelės buvo atsitraukta per dideliu atstumu (ne mažiau kaip 5 metrus) ir virvę traukė daugiau nei vienas asmuo, o vėliau trečias asmuo. Byloje nustatyta, kad sienelė nevirto, kol ją su virve laikė P. K., net ir atitolęs nuo sienelės penkis metrus, ir tada, kai jo kvietimu prie virvės laikymo prisijungė R. L.. Tai reiškia, kad nei atsitraukimas nuo sienelės didesniu atstumu, kaip numatyta Dirbtinės laipiojimo sienelės instrukcijoje, nei virvės traukimas dviem asmenims nesukėlė sienelės virtimo ir J. M. žūties. Jeigu sienelė, esant šioms aplinkybėms, nevirto, vadinasi, negalima daryti teisinės išvados, kad minėti P. K. pažeidimai buvo pagrindinė sienelės virtimo priežastis. Pažeidimai sumažino sienelės stabilumą, bet nors stabilumas buvo pažeistas, ji dėl tokio stabilumo pažeidimo nevirto, todėl P. K. pažeidimai nebuvo pakankami, kad patys savaime sukeltų sienelės nuvirtimą ir nukentėjusiosios žūtį.

3.6. Kasatorius teigia, kad BK 2 straipsnio 3 dalies nuostatos turėtų būti taikomos ir sprendžiant dėl nusikalstamos veikos sudėties požymių asmens veiksmuose. Teismai P. K. taikė baudžiamąją atsakomybę už fiziškai neįmanomų veiksmų neatlikimą. Byloje nustatyta, kad sienelė ėmė virsti tik prie virvės traukimo prisijungus trečiajam asmeniui, tai reiškia, kad šio asmens veiksmai buvo pagrindinė laipiojimo sienelės virtimo ir atsitikusios nelaimės priežastis. Taigi tiesioginiu priežastiniu ryšiu su J. M. mirtimi yra susiję trečiojo asmens, o ne P. K. veiksmai. P. K. virvę kartu su juo leido traukti R. L., o ne trečiajam asmeniui, kuris traukiant virvę dalyvavo savavališkai. P. K. nežinojo apie jo dalyvavimą traukiant virvę, nematė to asmens, nebuvo apie tai perspėtas R. L. ir negalėjo numatyti šio asmens buvimo.

3.7. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad P. K. leido saugojimo virvę kartu su juo tempti kitiems asmenims, tačiau nedetalizavo nei asmenų tapatybės, nei skaičiaus. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesiėmė priemonių, kad nustatytų virvę tempusius asmenis. Teismas Dirbtinės laipiojimo sienelės instrukcijos reikalavimo, kad vieną lipantį asmenį saugo vienas saugotojas, pažeidimą jau siejo ne vien su tuo, kad P. K. pasikvietė į pagalbą ir leido virvę traukti R. L., o ir su tuo, kad jis nesiėmė priemonių ir neužtikrino, kad tempiant virvę nedalyvautų ir trečias asmuo. Kasatorius nesutinka, kad P. K. veikimas yra susijęs tiesioginiu priežastiniu ryšiu su tuo, kad traukiant virvę dalyvavo trečias asmuo. Pasak jo, teismas nevertino, ar konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į trečiojo asmens dalyvavimo traukiant virvę pobūdį, iš P. K. buvo galima reikalauti šio asmens pašalinimo. Leidimas virvę traukti R. L., jos nepašalinimas nėra susijęs tiesioginiu priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais, tokiu ryšiu yra susiję trečiojo asmens veiksmai, nes jie buvo pagrindinė ir lemiama aplinkybė, dėl ko sienelė nuvirto ir sužalojo J. M.. Sprendžiant nuteistojo P. K. atsakomybės klausimą reikšminga, ar jis toleravo trečiojo asmens dalyvavimą traukiant virvę. Pasak kasatoriaus, nebuvo galima reikalauti iš P. K. imtis veiksmų trečiajam asmeniui iš virvės tempimo proceso pašalinti. Byloje yra duomenų (nuotrauka), kad P. K. ne tik kad ėmėsi priemonių, bet ir pašalino trečiąjį asmenį iš virvės traukimo proceso jį nuvydamas, kai šis bandė atsistoti prieš P. K.. Kai įvyko sienelės virtimas, traukiant virvę dalyvavo tas pats trečias asmuo, tik šį kartą virvę traukiančių asmenų grandinė buvo išsidėsčiusi kitaip, nes trečiasis asmuo atsistojo už R. L. nugaros. P. K. nežinojo apie pašalinio asmens stovėjimą už R. L. nugaros, nematė šio asmens, nebuvo apie tai perspėtas R. L. ir negalėjo numatyti šio asmens buvimo. A. S. paliudijo, kad saugant lipantįjį žiūrima tik į priekį ir dairytis atgal nėra laiko. Taigi P. K. neturėjo jokių objektyvių fizinių galimybių matyti, kad tempiant virvę už R. L. atsistojęs dalyvauja ir trečias asmuo, todėl negalėjo imtis jokių priemonių jam pašalinti, kad jis nedalyvautų traukiant virvę. Tai reiškia, kad iš P. K. buvo reikalaujama neįmanomų veiksmų atlikimo.

4. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Rima Kriščiūnaitė atsiliepimu prašo nuteistojo P. K. gynėjo advokato R. Drakšo kasacinį skundą atmesti.

              4.1. Atsiliepime teigiama, kad kasacinis skundas nepagrįstas, nes P. K. kaltės klausimas išspręstas teisingai, kaltumas pagrįstas nuosprendyje išanalizuotų įrodymų visuma.

              4.2. Prokurorė sutinka su apeliacinės instancijos teismo sprendimu P. K. veiką perkvalifikuoti pagal BK 176 straipsnio 1 dalį. Pagal šio nusikaltimo sudėtį, nustatant priežastinį ryšį tarp veikos ir atsiradusių padarinių, būtina įvertinti, dėl kokių konkrečių darbų saugos įstatymuose ar kituose teisės aktuose nustatytų reikalavimų pažeidimų atsirado BK 176 straipsnio 1 dalyje nurodyti padariniai, ir nustatyti, kad šie pažeidimai buvo būtina sąlyga ir pagrindinė priežastis sunkiems padariniams kilti. Taip pat turi būti įvertintos ir to asmens realios galimybės numatyti šių padarinių atsiradimą ir užkirsti jiems kelią.

              4.3. Pasak prokurorės, teisinis priežastinis ryšys nustatytas teisingai. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje išsamiai aptarė, kokie P. K. veiksmai, taip pat neveikimas, ir teisės aktų pažeidimai nulėmė nelaimingą atsitikimą ir buvo būtina bei pagrindinė sąlyga tokiems padariniams kilti. Byloje nustatyta, kad J. M. žuvo darbo metu, kai pagal (duomenys neskelbtini) savivaldybės visuomenės sveikatos biuro direktorės pavaduotojo P. K. 2014 m. liepos 16 d. įsakymą Nr. P-191 dalyvavo 2014 m. liepos 17 d. šio biuro organizuotoje sveikatingumo ir sporto šventėje. Renginio metu buvo naudojama dirbtinė laipiojimo sienelė, kurios naudojimą renginio metu inicijavo P. K., gavęs ją iš UAB „Montis magia“ direktoriaus A. S. pagal 2014 m. liepos 16 d. priėmimo–perdavimo aktą kartu su Dirbtinės laipiojimo sienelės montavimo ir naudojimo instrukcija ir akte pasirašytinai patvirtinęs, kad su šia instrukcija susipažino.  P. K. tiesiogiai saugojo J. M., kai ši lipo dirbtine sienele. Jis buvo apmokytas naudoti alpinistų saugumą užtikrinančią įrangą – saugos diržus, karabinus, virves ir kitą įrangą, apmokytas kopti į kalnus, lipti į aukštį laipiojimo sienele bei saugoti lipantįjį, buvo susipažinęs su naudojimo instrukcija, todėl turėjo žinių bei praktinių įgūdžių, kaip šią sienelę eksploatuoti. Prokurorė nurodo, kad P. K. pažeidė minėtos instrukcijos, kuri buvo pripažinta lokaliniu teisės aktu, 5.1.3, 5.1.7, 6.4.3 punktus, nes neuždėjo J. M. šalmo, nesiėmė priemonių, kad pašalintų priėjusius jam padėti pašalinius asmenis, kurių pagalba tempė į save virvę, keldamas J. M. į viršų ir siekdamas ją išlaikyti ant laipiojimo sienelės, sutraukė virvę iki galo, atsitraukė nuo sienelės lipimo tako ne mažiau kaip penkių metrų atstumu ir panaudojo per didelę, ne mažiau kaip dviejų asmenų, jėgą, dėl to laipiojimo sienelės konstrukcija neteko pastovumo ir nuvirto kartu su J. M., pastaroji dėl patirtų sužalojimų iškart mirė.

              4.4. Atsiliepime nurodomi eksperto T. D. paaiškinimai teisme, iš kurių, pasak prokurorės, matyti, jog nelaimingo atsitikimo priežastis buvo laipiojimo sienelės konstrukcijos pastovumo netekimas, kurį nulėmė tai, kad asmenys, saugantys sienele lipančią J. M., nutolo nuo sienelės ne mažiau kaip penkis metrus, o J. M. saugančią virvę tempė bent du asmenys. Prokurorės įsitikinimu, nelaimingas atsitikimas nebūtų įvykęs, jeigu būtų laikomasi Dirbtinės laipiojimo sienelės montavimo ir naudojimo instrukcijos reikalavimų lipantį asmenį saugoti vienam saugotojui ir saugotojui nenutolti nuo sienelės daugiau nei du metrus. Prokurorė sutinka su teismo išvada, kad P. K., atsižvelgiant į įvykio aplinkybes, jo turimas žinias ir patirtį naudoti alpinistų saugumą užtikrinančią įrangą bei praktinius įgūdžius, neabejotinai turėjo ir galėjo numatyti, kad dėl tokių jo veiksmų (ir neveikimo) dirbtinė laipiojimo sienelė gali nuvirsti ir gali įvykti nelaimingas atsitikimas. Už darbuotojų saugą, pagal bylos duomenis, renginio metu buvo atsakingas P. K., kuris tuo metu ėjo Visuomenės sveikatos biuro direktoriaus pareigas, todėl jis privalėjo tinkamai įgyvendinti Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 11 straipsnyje įtvirtintą darbdavio pareigą, tačiau to nepadarė. Be to, prokurorė pažymi, kad nelaimingo atsitikimo darbe akte Nr. 1 konstatuota, jog šio nelaimingo atsitikimo priežastis buvo saugos ir sveikatos darbe vidinės kontrolės įmonėje nepakankamumas.

              4.5. Atsiliepime nesutinkama, kad vertinant įrodymus buvo padaryti esminiai BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimai. Pasak prokurorės, nagrinėjant bylą teisme buvo išnagrinėtos visos bylai reikšmingos aplinkybės, įrodymai ištirti tiesiogiai, vadovaujantis BPK 242 straipsnio nuostatomis, nepažeidžiant BPK reikalavimų. Visi bylos įrodymai, taip pat ir skunde nurodoma specialisto išvada, buvo įvertinti vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatomis, nė vienam įrodymų neteikiant išskirtinės reikšmės. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl visų nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentų ir pagrįstai juos atmetė, nepažeisdamas BPK 320–324 straipsnių.

5. Nuteistojo P. K. gynėjo advokato Romualdo Drakšo kasacinis skundas atmestinas.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

6. Pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį kasacinės instancijos teismas skundžiamus nuosprendžius ir (ar) nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, patikrina tik teisės taikymo aspektu. Ši norma reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-245-303/2017). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-7-107/2013, 2K-7-88/2014 ir kt.). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-402/2010). Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Taigi, teisėjų kolegija kasacinio skundo teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje numatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais, ir tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme (BPK 367 straipsnio 3 dalis).

Dėl priežastinio ryšio

7. Kasaciniame skunde teigiama, kad BPK 20 straipsnio pažeidimus nulėmė netinkamas įrodymų dėl priežastinio ryšio vertinimas, kuris pasireiškė vienų įrodymų prioritetizavimu prieš kitus ir dėl to formuojamos teismų praktikos neatitinkančiu sprendimo priėmimu.

8. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje teigiama, kad priežastinio ryšio nustatymas apima du momentus: būtinosios padarinių kilimo sąlygos taisyklės nustatymą ir priežastinio ryšio pobūdžio nustatymą. Būtinosios padarinių kilimo sąlygos nustatymas reikalauja nustatyti, ar kiekvieno, ar tik vieno nusikalstamos veikos dalyvio padaryti pažeidimai buvo būtina padarinių kilimo sąlyga, o priežastinio ryšio pobūdžio nustatymas reikalauja nustatyti, ar priežastinis ryšys yra dėsningas (būtinasis), ar atsitiktinis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-126-693/2017). Atitinkamai baudžiamosios teisės moksle yra teigiama, kad pagal adekvataus priežastinio ryšio teoriją priežastinis ryšys tarp veiksmų ir jų žalingų pasekmių egzistuoja tada, kai veiksmai padidina pasekmių atsiradimo galimybę. Kitaip tariant, kadangi veiksmai padidina žalingų pasekmių atsiradimo riziką, atsiradusios neigiamos pasekmės yra laikytina normalia tų veiksmų pasekme. Iš tokio adekvataus priežastinio ryšio apibūdinimo matyti, kad gali egzistuoti daug kurios nors pasekmės priežasčių ir adekvati priežastis nėra vienintelė tam tikrų pasekmių priežastis, tik ji, paversdama tikrove tam tikrų pasekmių atsiradimo tikimybę, išsiskiria iš kitų priežasčių. Ši teorija yra aktuli sprendžiant nerūpestingos veikos nulemtas pasekmes ir / ar tais atvejais, kai reikia vertinti ir išskirti iš kelių priežasčių tą pagrindinę, nulėmusią žalingas pasekmes kaip ir nagrinėjamu atveju. Šia linkme formuojama ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kurioje teigiama, kad tais atvejais, kai padariniai nulemti ne vienos, bet kelių priežasčių, būtina įvertinti, kokią įtaką padariniams atsirasti turėjo kaltininko veika, palyginti su kitais veiksniais, prisidėjusiais prie padarinių kilimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-247/2009, 2K-342/2009, 2K-443/2014, 2K-512/2014).

9. Pasak kasatoriaus, teismai neįvertino, kiek ir kaip trečio asmens veiksmai paveikė laipiojimo sienelės virtimą. Išanalizavus bylos medžiagą ir teismų nuosprendžius šiuo aspektu, teigtina, kad teismai tinkamai nustatė, jog būtent P. K. veiksmai ir neveikimas, o ne trečio asmens momentinis įsikišimas, buvo tos pagrindinės sąlygos ir priežastis pasekmėms atsirasti. Teismai teisingai konstatavo, kad nuteistasis šiuo atveju buvo nerūpestingas keletu aspektų – t. y., savo aktyviais veiksmais tinkamai nevykdydamas Dirbtinės laipiojimo sienelės montavimo ir naudojimo instrukcijos reikalavimų (P. K. pažeidė Dirbtinės laipiojimo sienelės montavimo ir naudojimo instrukcijos punktus – tempdamas J. M. saugančią virvę nutolo nuo laipiojimo sienelės daugiau nei dviejų metrų atstumu (5.1.7 punktas) ir leido saugojimo virvę kartu su juo tempti kitiems asmenims (5.1.3 punktas) bei neaprūpino laipiojančiojo būtinomis apsaugos priemonėmis (6.4.3 punktas)) bei tinkamai nevykdydamas savo kaip darbdavio funkcijų, susijusių su asmenų sauga ir sveikata darbe. Šie pažeidimai, kartu ir teisinis priežastinis ryšys, priešingai nei nurodo kasatorius, buvo pagrįsti ne viena specialisto išvada, bet ir kitais teisėtai byloje surinktais, patikrintais ir išsamiai įvertintais įrodymais, t. y. liudytojų (A. S., A. C., R. L., A. L., Ž. M., T. N. (T. N.), A. V. ir kt.) parodymais, pareigybių aprašymais, minėtomis instrukcijomis, specialisto V. G. atliktais bokšto stabilumo skaičiavimais, (duomenys neskelbtini) teritorinio skyriaus 2014 m. liepos 18 d. nelaimingo atsitikimo darbe Nr. 1 aktu ir kt.

10. Pažymėtina, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog specialisto išvada (ekspertizės aktas) BPK 20 straipsnio prasme gali būti priskirta prie įrodymų, nustatant tiek priežastinį ryšį, tiek kaltę asmens, kaltinamo padarius BK 176 straipsnio atitinkamoje dalyje numatytą nusikaltimą, tačiau tai yra tik vienas iš įrodymų baudžiamojoje byloje, jis neturi didesnės įrodomosios galios nei kiti bylos duomenys ir turi būti vertinamas kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. Be to, darbų saugos specialisto išvadoje pateikiamos išvados yra tik prielaida teisinei išvadai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-598-489/2015). Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas šių reikalavimų laikėsi, specialisto išvadą vertino kartu su visais byloje esančiais duomenimis ir padarė motyvuotas išvadas. Taigi padarinių atsiradimą lėmė keletas nuteistojo veiksmų, kurie buvo pagrindinė sąlyga ir priežastis neigiamiems padariniams atsirasti. Trečio asmens veiksmai šiuo atveju nebuvo pagrindiniai ir tiesiogiai nulėmę žalingų pasekmių atsiradimą. Tokios apeliacinės instancijos teismo išvados atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką tokio pobūdžio bylose (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-126-693/2017).

11. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 176 straipsnį galima esant tiek tyčinei, tiek neatsargumo kaltės formai. Neatsargi kaltė gali pasireikšti nusikalstamu pasitikėjimu arba nusikalstamu nerūpestingumu (BK 16 straipsnio 1 dalis). Nusikalstamas nerūpestingumas konstatuojamas tais atvejais, kai nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padaręs asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti Baudžiamajame kodekse numatyti padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti (BK 16 straipsnio 3 dalis) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-35-895/2017). Atitinkamai apeliacinės instancijos teismas šioje byloje neginčijamai ir teisingai nustatė visus aptartus požymius nuteistojo P. K. veiksmuose. Pabrėžtina, kad nustatytas asmens nerūpestingumas pats savaime nepaneigia nustatyto ir įrodyto priežastinio ryšio, bet leidžia taikyti švelnesnį įstatymą.

12. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nuteistojo P. K. padarytai nusikalstamai veikai baudžiamasis įstatymas – BK 176 straipsnio 1 dalis – pritaikytas tinkamai.

Dėl galimybės reikalauti iš asmens tinkamo elgesio

13. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje teigiama, kad turėjimas numatyti padarinius yra objektyvus nusikalstamo nerūpestingumo kriterijus, kuris nustato pareigos būti atsargiam darant atitinkamas veikas buvimą. Tokia pareiga gali išplaukti iš įstatymo, tarnybos pareigų, profesijos, ankstesnės veiklos, gyvenimo patyrimo ir pan. Galėjimas numatyti padarinius yra subjektyvus nusikalstamo nerūpestingumo kriterijus, kuris nustato asmens, turinčio atitinkamą pareigą, realią galimybę konkrečioje situacijoje suprasti daromos veikos pavojingumą bei numatyti kito žmogaus gyvybės atėmimą kaip jo veikos padarinius. Apie tai teismas sprendžia įvertinęs kaltininko asmenines savybes – patirtį, kompetenciją, išsilavinimą, sveikatos būklę ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-193-895/2016).

14. Galimybė numatyti padarinius yra neatsiejama nuo teisės reikalauti iš asmens įstatymus atitinkančio elgesio, kaip numatyta BK 2 straipsnio 3 dalyje. Galimybė reikalauti iš asmens įstatymus atitinkančio elgesio yra siejama su asmeninėmis žmogaus savybėmis – turima kvalifikacija, kompetencijomis, įgytu išsilavinimu ir / ar gyvenimiška patirtimi bei fizinėmis galimybėmis. Nagrinėjamu atveju byloje yra tinkamai surinkti ir teismų nuosekliai įvertinti duomenys, atspindintys P. K. gebėjimus ir kompetencijas, kurių nusikalstamos veikos įvykimo momentu galima buvo iš jo reikalauti. Pažymėtina, kad P. K. buvo išklausęs UAB „Montis magia“ specializuotus kursus, susijusius tiek su laipiojimo sienelės įrengimo reikalavimais, tiek su instruktoriaus ir saugotojo pareigų vykdymu, t. y. preziumuojama, kad iš jo galima reikalauti visas instrukcijas atitinkančio elgesio – norinčio laipioti asmens aprangos tinkamumo įvertinimo, apsaugų privalomo uždėjimo, neatsitraukimo nuo sienelės daugiau kaip du metrai bei vieno laipiotojo saugojimo vieno instruktoriaus. Be to, P. K., kaip laikinai einantis departamento direktoriaus pareigas, žinantis visų darbuotojų pareigybių aprašymus bei tiesiogiai atsakingas už darbų saugos organizavimą renginio metu, turėjo galimybę įvertinti darbuotojos pasirengimą lipti, būtinybę lipti sienele, kuri, kaip nustatė teismai, neįėjo į jos tiesiogines funkcijas renginio metu.

15. Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nenustatyta BPK 369 straipsnyje nurodytų pagrindų, atsižvelgiant į kasacinio skundo ribas, naikinti skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 7 d. nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 25 d. nuosprendį ir bylą P. K. nutraukti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo P. K. gynėjo advokato Romualdo Drakšo kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai                                                                      Pranas Kuconis

                                                                      Artūras Pažarskis

                                                                      Gabrielė Juodkaitė-Granskienė