Administracinė byla Nr. A-1809-556/2020
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01005-2019-1
Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2.; 20.5.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. spalio 21 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K, teisių perėmėjas – Vilniaus pataisos namai (toliau – ir Vilniaus PN, atsakovas), 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2016 m., 2017 m. pavasarį, 2018 ir 2019 metais (tikslių datų nepamena) buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose kartu su kitais asmenimis, pažeidžiant teisės aktuose nustatytą reikalavimą dėl minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui. Tokiu būdu buvo suvaržyta jo judėjimo laisvė. Teigė, kad laikymas tokiomis sąlygomis prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) nuostatoms. Be to, kamerose trūko inventoriaus asmeniniams daiktams susidėti.
3. Pareiškėjas taip pat paaiškino, kad buvo pažeistas jo privatumas, nes sanitarinis mazgas nėra tinkamai atitvertas nuo likusios kameros dalies (neaukšta sienelė ir pakabinta užuolaida neužtikrino privatumo). Nurodė, kad iš sanitarinio mazgo sklido nemalonūs kvapai, gamtinius reikalus turėjo atlikti stebint ne tik kameroje esančiam asmeniui, bet ir pareigūnų (taip pat pareigūnių moterų) akivaizdoje.
4. Pažymėjo, kad kameros neatitinka higienos normų – jose veisiasi tarakonai ir kiti parazitai, oro judėjimo greitis, apšvietimas neatitinka teisės aktų reikalavimų (natūrali šviesa per silpna, tuo tarpu, dirbtinis apšvietimas per stiprus, nuo jo skauda akis ir galvą, nėra lempų gaubtų), kamerose nėra ventiliacijos, drėgna ir tamsu, pelija sienos.
5. Pareiškėjas, pagrįsdamas skundą, rėmėsi, be kita ko, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT), Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsniu, nurodė, kad dėl minėtų kalinimo sąlygų patyrė neturinę žalą, t. y. dvasinius išgyvenimus, depresiją, nepatogumus, orumo pažeminimą, todėl jam iš atsakovo priteistinas neturtinės žalos atlyginimas – 1 000 Eur.
6. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
7. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010)), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 (toliau – ir Įsakymas) buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Lukiškių TI-K yra specifinė įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančiųjų įstaigoje skaičiui, nes į įstaigą asmenys pristatomi ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teismuose, todėl jų nepriimti neturi teisinio pagrindo.
8. Pažymėjo, kad skirstant asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų. Pareiškėjas, jo keliamo ginčo laikotarpiu, buvo laikomas kamerose, kuriose asmeniui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje pilnai atitiko nustatytus reikalavimus. Paaiškino, kad remontas Lukiškių TI-K buvo atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Kamerose nuolatos yra palaikoma švara ir tvarka, to reikalaujama ir iš kalinčiųjų.
9. Dėl kamerų įrengimo paaiškino, kad Lukiškių TI-K kameros įrengtos vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintomis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis (toliau – ir TI taisyklėmis), kurių 14.6 punkte numatyta, jog kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai). Lovos matmenys – apie 1,9 m x 0,7 m (1,33 kv. m), stalo – (išskyrus kameras, kuriose yra daugiau kaip 4 lovos) – apie 0,6 m x 0,5 m (0,3 kv. m), taburetės – apie 0,3 x 0,3 m (0,07 kv. m), sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys – apie 0,8 x 0,7 m (0,56 kv. m). Toks gyvenamųjų kamerų įrengimas atitinka nustatytų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimus.
10. Vilniaus PN dėl pareiškėjo skundo reikalavimų, susijusių su privatumo neužtikrinimu, nurodė, kad kameros įrengtos vadovaujantis TI taisyklių III skirsnyje nustatyta tvarka. Sanitarinis mazgas yra atskirtas nuo kameros ploto sienele, kuri nėra žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Tuo tarpu, nei HN 76:2010, nei Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau – HN 134:2015) sanitarinių mazgų atskyrimo nuo likusio kameros ploto reikalavimų nenumato. Įstaigos priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis.
11. Pažymėjo, kad pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakyme Nr. V-362 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos (toliau – ir Instrukcija) 6 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų priežiūra – tai visuma organizacinių, inžinerinių ir techninių priemonių bei pareigūnų veiksmų, kuriais siekiama užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nuolatinę elgesio kontrolę. Vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų vykdymą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius ir nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekdamas užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendindamas nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardydamas konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Pagal TI taisyklių 14.2. punktą kamerose turi būti išorinės ir vidinės metalinės durys, jose gali būti įrengiama stebėjimo akutė ar langelis ir užsklendžiamas langelis maistui, knygoms ir kitiems daiktams perduoti. Langelio durys turi atsidaryti tik į koridoriaus pusę ir gali būti rakinamos. Vidinėse ir išorinėse duryse įtaisomi mechaniniai arba elektromechaniniai užraktai, kad jų negalėtų atsklęsti kameroje laikomi asmenys. Vidinių durų konstrukcija turi būti iš skersinių metalo juostų ir įstatomų į jas strypų, išorinėms durims įrengiamas atidarymo ribotuvas. Išorinių durų užraktas gali būti montuojamas į sieną. TI taisyklėse neįtvirtinta, kad kamerose būtų sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių, kita vertus, tokie atitvėrimai negali būti nustatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinti nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardyti konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių kilimą įstaigoje.
12. Atkreipė dėmesį, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Įstaigos kamerų apšvietimui naudojamos lemputės nekenksmingos sveikatai, kamerų apšvietimas atitinka higienos normų reikalavimus, įrengti dviejų tipų šviestuvai – šviestuvai su gaubtais ir šviestuvai, kurių konstrukcijoje gaubtas nenumatytas.
13. Vilniaus PN dėl neturtinės žalos nurodė, kad tam tikras suimtųjų ir / arba nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, tai lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Pažymėjo, kad pareiga įrodyti, jog dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, jis privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų. Remiantis LVAT praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo, reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, o būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme; vien pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Taigi, šiuo atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.
II.
14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 17 d. sprendimu tenkino pareiškėjo skundo dalį ir priteisė pareiškėjui V. K. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 110 Eur neturtinei žalai atlyginti už jo netinkamą laikymą Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 4 d. iki 2019 m. vasario 14 d.
15. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI- K ginčo laikotarpiu buvo laikomas kamerose: 2017 m. liepos 4 d. laikytas 7,38 kv. m ploto kameroje Nr. 106 kartu su kitu asmeniu; nuo 2017 m. liepos 5 d. iki 2017 m. rugpjūčio 1 d. perkeltas į kamerą Nr. 399, kurios plotas 31,61 kv. m (laikomų asmenų skaičius kito nuo 3 iki 7); 2018 m. gegužės 30 d. ir 2018 m. liepos 25 d. vienas buvo uždarytas į kamerą Nr. 117, plotas 7,31 kv. m; nuo 2018 m. gegužės 31 d. iki 2018 m. birželio 12 d. perkeltas į kamerą Nr. 257, kurios plotas 34,57 kv. m (8–9 asmenys kameroje); nuo 2018 m. liepos 26 d. iki 2018 m. liepos 29 d. perkeltas į kamerą Nr. 320, plotas 7,76 kv. m (1 asmuo kameroje); 2018 m. rugpjūčio 27 d. atvyko ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 120, plotas 7,38 kv. m (1 asmuo kameroje); nuo 2018 m. rugpjūčio 28 d. iki 2018 m. rugpjūčio 29 d. perkeltas į kamerą Nr. 321, plotas 7,70 kv. m (1 asmuo kameroje); 2018 m. rugsėjo 17 d., 2018 m. spalio 22 d. ir 2018 m. gruodžio 10 d. vienas buvo uždarytas į 7,31 kv. m ploto kamerą Nr. 109; 2018 m. rugsėjo 18 d. perkeltas į kamerą Nr. 264, plotas 7,80 kv. m (1 asmuo kameroje); 2018 m. spalio 8 d. uždarytas į kamerą Nr. 115, plotas 7,45 kv. m (2 asmenys kameroje); nuo 2018 m. spalio 9 d. iki 2018 m. spalio 10 d. perkeltas į 7,86 kv. m kamerą Nr. 262 (1 asmuo kameroje); 2018 spalio 23 d. perkeltas į kamerą Nr. 290, plotas 7,76 kv. m (1 asmuo kameroje); 2018 m. lapkričio 12 d. atvyko ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 112, plotas 7,28 kv. m (2 asmenys kameroje); nuo 2018 m. lapkričio 13 d. iki 2018 m. lapkričio 14 d. perkeltas į kamerą Nr. 313, plotas 7,79 kv. m (1 asmuo kameroje); 2018 m. gruodžio 11 d. perkeltas į kamerą Nr. 312, kurios plotas 7,67 kv. m (1 asmuo kameroje); 2019 m. sausio 18 d. atvyko ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 105, plotas 7,38 kv. m (2 asmenys kameroje); nuo 2019 m. sausio 19 d. iki 2019 m. sausio 22 d. perkeltas į kamerą Nr. 321, plotas 7,70 kv. m (2 asmenys kameroje); 2019 m. vasario 11 d. vienas uždarytas į 6,83 kv. m kamerą Nr. 203; nuo 2019 m. vasario 12 d. iki 2019 m. vasario 13 d. perkeltas į kamerą Nr. 325, plotas 7,64 kv. m (1 asmuo kameroje); 2019 m. vasario 13 d. perkeltas į kamerą Nr. 268, plotas 7,30 kv. m (1 asmuo kameroje). Teismas, remdamasis nurodytais duomenimis, sprendė, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 4 d. iki 2019 m. vasario 14 d. kamerose tekdavo daugiau nei 3,6 kv. m ploto.
16. Teismas atkreipė dėmesį, kad nacionaliniai teisės aktai nenustato, jog skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, iš bendro patalpų ploto turi būti atimtas sanitarinio mazgo patalpos užimamas plotas. Pažymėjo, kad EŽTT yra išaiškinęs, jog 3 kv. m plotas, tenkantis asmeniui daugiavietėse kamerose, yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Teismas išaiškino, kad kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, kita vertus, į turimo ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais. Taigi ploto norma, tenkanti vienam asmeniui, skaičiuojama atėmus sanitarinio mazgo plotą tik vertinant, ar nebuvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis.
17. Vertindamas pareiškėjo skundo argumentus dėl privatumo pažeidimo teismas nurodė, kad HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, nereglamentuoja sanitarinio mazgo (tualeto) įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. TI taisyklių 14.5 punkte nustatyta, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybei, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad tualetas nuo likusios kameros ploto yra atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m. sienele ir užuolaida. Teismas, remdamasis EŽTT praktika, kurioje nustatyta, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę, net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida. Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo. Taip pat į nurodytą EŽTT praktiką LVAT nuosekliai atsižvelgia analogiško pobūdžio bylose. Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu).
18. Teismas, įvertinęs byloje pateiktą Lukiškių TI-K pranešimą „Dėl V. K. skundo“, kuriame nurodoma, kad Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis: gyvenamosios kameros Nr. 252–257, Nr. 386–395, Nr. 406–417, Nr. 418–426, kitose gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1.5 m. aukščio pertvara. Nuo 2016 m. gruodžio mėnesio iki 2017 m. kovo mėnesio visose kamerose buvo įrengtos sanitarinio mazgo užuolaidos, kurios pilnai uždengia matomumą iš kamerų vidaus ir nuo apžiūros langelių duryse, sprendė, kad šiuo atveju ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2017 m. liepos 4 d. iki 2019 m. vasario 14 d.) pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais objektyviai galėjo būti pažeista, kai jis kamerose Nr. 106, 399, 115, 112, 105 ir 321 buvo laikomas ne vienas, kadangi pagal EŽTT praktiką gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo nuo kameroje esančių asmenų. Teismas vertino, kad Lukiškių TI-K nepaneigė pareiškėjo teiginių, jog Lukiškių TI-K kamerose sanitariniai mazgai nėra visiškai atitverti nuo gyvenamosios patalpos, todėl pareiškėjo teisės į privatumą neužtikrinimas blogino jo kalinimo sąlygas 37 paras.
19. Dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su kamerų įrengimu (ventiliacijos, apšvietimo, drėgmės bei parazitų), teismas nurodė, kad Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 17 punktas numato, jog gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus tas patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. HN 134:2015 14 punkte numatyta, kad mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx, o 16 punkte numatytos gyvenamųjų patalpų, prausyklų, dušų, persirengimo kambarių oro temperatūros, santykinės drėgmės ribos, oro judėjimo greitis atskirais metų laikais. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 13 punkte nustatyta, kad gyvenimo ir buities sąlygos kamerose turi atitikti Lietuvos Respublikos higienos normas. Šių taisyklių 2 punktas nustato, kad jos taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams.
20. Teismas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K Turto valdymo skyriaus pranešime „Dėl V. K. skundo“ nurodyta, jog kameros vėdinamos natūraliai, per langus (kamerose įrengti lengvai atidaromi, pritaikyti vėdinimui langai). Gyvenamosiose kamerose įrengtas dirbtinis dieninis ir naktinis apšvietimas atitinka normas. Lukiškių TI-K laikomi suimtieji ir nuteistieji privalo tvarkyti kameras, kuriose gyvena. Visos Lukiškių TI-K kameros yra aprūpintos valymo inventoriumi. Byloje pateikti Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai dėl Lukiškių TI-K patalpų atitikimo higienos normų reikalavimams patvirtina, kad pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K ar artimu jo buvimui metu kamerose išmatuota bendra dirbtinė apšvieta atitiko HN 134:2015 14 punkto reikalavimą, kuriame nurodyta, jog gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Drėgmė neviršija nustatytų normų, palaikoma tinkama gyvenamųjų patalpų temperatūra. Nustatyti nežymūs pažeidimai operatyviai šalinami – kamerose Nr. 268, 313 ir 115 nustatyti vizualiai matomi pelėsių požymiai pašalinti ir kameroje Nr. 325 pakeisti nauji šviestuvai dar iki pareiškėją perkeliant į šias kameras. Patikrinimo metu taip pat nustatyta, kad yra sudaryta galimybė išvėdinti kameras per atidaromus langus – kamerų langai atsidaro, langų rėmai nesulūžę. Lukiškių TI-K 2016 m. gruodžio 21 d. yra sudaręs sutartį, kurią kasmet pratęsia, su uždarąja akcine bendrove „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, organizuojančia profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją). Patikrinimo aktuose nėra užfiksuota nariuotakojų ar graužikų buvimo pėdsakų. Teismas pareiškėjo teiginius dėl apšvietimo, drėgmės, vėdinimo laikė objektyviai nepagrįstais.
21. Spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo teismas vadovavosi CK 6.250 straipsniu, nurodė, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą, kadangi vien pažeidimo pripažinimo šiuo atveju nepakanka pažeistai teisei apginti. Pažymėjo, kad nors pripažintina, jog privatumo sanitariniame mazge trūkumas tam tikrais laikotarpiais sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, tačiau teismas vertino, kad nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą. Atsižvelgdamas į nurodytus argumentus dėl CK 6.250 straipsnio taikymo bei į konstatuotą pareiškėjo teisių pažeidimą, jo mastą bei intensyvumą, teismas vertino, kad pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis yra mažintinas, todėl tenkino pareiškėjo skundo dalį ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo 110 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Teismas sprendė, kad ši suma teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijų taikymo požiūriu yra adekvati jo atžvilgiu padarytam teisės pažeidimui ir šiuo požiūriu yra teisinga.
III.
22. Pareiškėjas V. K. padavė apeliacinį skundą, kuriame nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir prašo priteisti jam 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
23. Pareiškėjas apeliaciniame skunde remiasi LVAT ir EŽTT praktika analogiško pobūdžio bylose ir nurodo, kad jam kalint Lukiškių TI-K ginčijamu laikotarpiu buvo pažeistos jo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas. Teigia, kad pažeidimas jo atžvilgiu truko apie 2 metus 5 mėnesius ir 10 dienų, taigi jis patyrė neturtinę žalą, kaip ji nurodyta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje. Lukiškių TI-K neužtikrino teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, neužtikrino privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais, todėl pareiškėjas teigia, kad patyrė emocinių išgyvenimų, stresą, depresiją, sužalojo jo sveikatą, todėl jam turi būti atlyginta adekvati neturtinė žala, kurią patyrė per visą buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį, iš viso 2 metus 5 mėnesius 10 dienų.
24. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.
25. Vilniaus PN nurodo, kad atsižvelgiant į tai, jog tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, todėl pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, tai lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Teigia, kad nagrinėjamu atveju nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga - valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galbūt jam padarytą žalą. Pažymi, kad pareiga įrodyti, jog dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų. Pagal LVAT praktiką, reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Vilniaus PN nuomone, nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
26. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, kurią jis patyrė Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 4 d. iki 2019 m. vasario 14 d. dėl to, jog jam nebuvo užtikrintos teisės aktuose nustatytos kalinimo sąlygos.
27. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad Lukiškių TI-K ginčijamu laikotarpiu (iš viso 37 dienas) neužtikrino pareiškėjui teisės į privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais, nenustatęs kitų pareiškėjo skunde nurodytų pažeidimų, priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 110 Eur neturtinei žalai atlyginti.
28. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad Lukiškių TI-K neužtikrino jam privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais visą ginčo laikotarpį, t. y. apie 2 metus 5 mėnesius ir 10 dienų, dėl to jis patyrė emocinių išgyvenimų, stresą, depresiją, tokios kalinimo sąlygos sužalojo jo sveikatą, todėl jam turi būti atlyginta adekvati neturtinė žala, kurią patyrė per visą buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį.
29. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundų ribų.
30. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nekelia klausimo dėl sprendimo dalies, kuria nenustatyti Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai dėl jo skunde nurodytų kitų pažeidimų (ploto vienam asmeniui neužtikrinimo, ventiliacijos, drėgmės ir kt.), todėl apeliacinės instancijos teismas dėl šios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies nepasisakys.
31. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo teiginius, susijusius su privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais pažeidimu ir jo trukme, teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, atsižvelgusi į Europos Žmogaus Teisių Teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiškose bylose sprendžiant klausimus dėl privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais pažeidimo, sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K neužtikrino pareiškėjo teisės į privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais, tačiau neteisingai nustatė pažeidimo trukmę.
32. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai skundžiamame sprendime nurodė, jog sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusio kameros ploto 1.5 m aukščio sienele bei užuolaidomis neužtikrina asmens, besinaudojančio juo, privatumo tiek pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, tiek pagal šio teismo praktika grindžiamą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjo teisė į privatumą nebuvo užtikrinta tik tuomet, kai jis kameroje buvo laikomas su kitais asmenimis, kuomet kameroje buvo laikomas vienas, jo teisė į privatumą nebuvo pažeista.
33. Teisėjų kolegija pažymi, kad EŽTT ne vienoje byloje yra pažymėjęs, jog kamerų įrengimas taip, kad tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08) 157 p., 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08) 165 p.). EŽTT taip pat yra konstatavęs, kad gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.). Primintina ir tai, kad, vadovaujantis EŽTT formuojama praktika, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio prasme (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12); LVAT 2018 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3408-261/2017, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1320-552/2018).
34. Iš byloje pateiktų įrodymų matyti, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2017 m. liepos 4 d. ir atlikęs arešto bausmę 2017 m. rugpjūčio 2 d. iš Lukiškių TI-K išvyko. Taip pat pareiškėjas 2018 m. gegužės 30 d. atvyko į Lukiškių TI-K, kuriame su pertraukomis buvo laikomas iki 2019 m. vasario 14 d. Pareiškėjas per nurodytą laikotarpį kamerose buvo laikomas tiek vienas, tiek ir su kitais asmenimis, iš viso 82 dienas. Byloje nėra jokių pareiškėjo apeliacinio skundo teiginius patvirtinančių įrodymų, kad jis Lukiškių TI-K buvo laikomas 2 metus 5 mėnesius ir 10 dienų. Šių apeliacinio skundo teiginių nepagrindė ir pats pareiškėjas, nenurodė, koks konkrečiai jo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpis apskaičiuotas neteisingai ir pan. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais įrodymais apie pareiškėjo laikymą Lukiškių TI-K ginčijamu laikotarpiu.
35. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo teisė į privatumą buvo pažeista visą jo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpį, t. y. 82 dienas, kadangi naudodamasis sanitariniais įrenginiais kamerose byloje aktualiu laikotarpiu galėjo būti matomas kitų kameroje buvusių asmenų bei pareigūnų. Nustačius, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K byloje aktualiu laikotarpiu buvo kalinamas pažeidžiant jo teisę į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu), pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K šiuo aspektu veikė neteisėtai (Civilinio kodekso 6.271 str. 1 d.), o dėl minėto padaryto pažeidimo (neteisėtų veiksmų) pareiškėjas patyrė neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalies prasme.
36. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013). Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017, 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013 ir kt.).
37. Teisėjų kolegija, vertindama apeliacinio skundo argumentus dėl pareiškėjui priteisto neturtinės žalos dydžio pažymi, kad kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-492/2016 ir kt.).
38. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytų faktinių aplinkybių visumą, įskaitant pažeidimo pobūdį ir trukmę, sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad šiuo atveju pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kadangi privatumo neužtikrinimo naudojantis sanitariniais įrenginiais pažeidimas neabejotinai sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus, nepatogumus. Nors pirmosios instancijos teismas ir neteisingai įvertino pažeidimo trukmę, tačiau, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į nagrinėjamoje byloje pareiškėjo subjektinių teisių pažeidimo mastą bei trukmę, dėl kurių pareiškėjas jautė dvasinius, fizinius išgyvenimus, ginamos vertybės pobūdį, vadovaudamasis teisingumo, protingumo principais, priteisė adekvačią 110 Eur neturtinės žalos atlyginimo sumą pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti, kuri yra pakankama ir atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje analogiškose bylose priteistiną neturtinės žalos atlyginimo dydį, todėl priteisti pareiškėjo prašomą 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo sumą nėra jokio teisinio pagrindo.
39. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, nors ir neteisingai įvertino pažeidimo pareiškėjo atžvilgiu trukmę, tačiau pagrįstai pareiškėjo teisei apginti priteisė jam 110 Eur neturtinės žalos atlyginimo sumą, kuri yra adekvati padarytam pažeidimui, todėl nėra pagrindo naikinti skundžiamą sprendimą. Pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Ramūnas Gadliauskas
Ričardas Piličiauskas
Arūnas Sutkevičius