Civilinė byla Nr. 2-521/2013

              Procesinio sprendimo kategorija: 110.1.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m.sausio 17d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko, Danutės Milašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės D. T. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 1 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje Nr. 2-5985-603/2012 pagal ieškovės D. T. ieškinį atsakovui restruktūrizuojamai uždarajai akcinei bendrovei „Junesta“ dėl piniginių sumų, susijusių su darbo teisiniais santykiais, priteisimo.

              Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovė D. T. kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovo RUAB „Junesta“ ieškovės naudai 5 706,40 Lt neišmokėtas sumas, susijusias su darbo teisiniais santykiais, vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo atsiskaityti laiką nuo 2012 m. gegužės 17 d. iki visiško atsiskaitymo su darbuotoju dienos ir bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovė, siekdama užtikrinti reikalavimo įvykdymą, teismo prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti atsakovui nuosavybės teise priklausantį turtą, lėšas bei turtines teises prašomos priteisti 14 606,40 Lt sumos ribose. Nurodė, kad atsakovas yra restruktūrizuojama įmonė, pats pripažino, kad veiklos nevykdo, tačiau išparduoda turtą, atsakovo kilnojamas ir nekilnojamas turtas yra areštuotas, įkeistas. Nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, būtų bloginama ieškovės padėtis, nes jos prašomos priteisti didelės sumos reikalavimas liktų neužtikrintas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. spalio 1 d. nutartimi prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo UAB „Junesta“ atžvilgiu atmetė. Nurodė, kad civilinis procesas yra grindžiamas rungimosi principu, reiškiančiu, kad kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12 str.). Teismo nuomone, ieškovė nenurodė aplinkybių, kurios gali kelti grėsmę ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Ieškinio suma, teismo nuomone, nagrinėjamu atveju nelaikytina didele. UAB „Junesta“ yra restruktūrizuojama įmonė, jos veikla griežtai apribota restruktūrizavimo plane nurodytais veiksmais. Restruktūrizavimo plano pakeitimai, turto pardavimas bei kiti klausimai tvirtinami kreditorių pritarimu. Be to, restruktūrizavimo plano įgyvendinimo laikotarpiui yra paskirtas restruktūrizavimo administratorius, kuris Įmonių restruktūrizavimo įstatymo nustatyta tvarka prižiūri įmonės veiklą įgyvendinat restruktūrizavimo planą. Teismas padarė išvadą, kad grėsmės būsimam galimai ieškovei palankiam sprendimui nagrinėjamu atveju nėra.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai

Atskiruoju skundu ieškovė prašo Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 1 d. nutartį panaikinti, ieškovės prašymą išnagrinėti iš esmės bei taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atsakovo nekilnojamojo ir kilnojamojo turto ir/ar lėšų areštą ieškinio sumai. Skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teisė į teisminę gynybą reikalauja ne tik sudaryti galimybę asmeniui kreiptis į teismą, bet ir realiai apginti pažeistą ar ginčijamą subjektinę teisę, įgyvendinti priimtą teismo sprendimą. Kadangi nuo ieškovės kreipimosi į teismą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo gali praeiti netrumpas laikotarpis, dėl įvairių priežasčių gali tapti sunku arba neįmanoma realiai įgyvendinti priimtą teismo sprendimą. Teismas, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, turėjo preliminariai įvertini, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovei palankus teismo sprendimas.

2. ĮRĮ nuostatos nenumato išimčių, laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, kai įmonei, kuriai iškėlus restruktūrizavimo bylą, yra pareikšti ieškiniai dėl turtinių reikalavimų. Tokiu atveju taikytinos bendrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymą reglamentuojančios CPK normos. Be to, apeliantė atkreipė dėmesį, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog restruktūrizuojama įmonė negali būti vertinama kaip išskirtinis rinkos dalyvis, kuriam negalėtų būti taikomi disponavimo turtu suvaržymai. Įmonės restruktūrizavimo procesas vyksta pagal Įmonių restruktūrizavimo įstatymą ir restruktūrizavimo byloje taikomiems procesiniams veiksmams netrukdo laikinųjų apsaugos priemonių taikymas kitose bylose. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nėra išieškojimas.

3. Kiekvienu atveju teismas turi vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovo finansines galimybes, t. y. ar jam ši ieškinio suma, lyginant ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, vykdoma veikla, gaunamu pelnu, įsipareigojimais kreditoriams, yra didelė. Atsakovas yra restruktūrizuojama įmonė, o tai reiškia, kad jis turi finansinių sunkumų, todėl pareikšto reikalavimo suma jam yra didelė.

4. Ieškovės reikalavimai yra susiję su darbo teisiniais santykiais, todėl turi būti tenkinami pirma eile. Tačiau galima situacija, kad iki teismai išspręs bylą ir įsiteisės teismo sprendimas, praeis nemažai laiko, per kurį gali būti išparduotas visas atsakovo turtas ir patenkinti vėlesnės eilės kreditorių reikalavimai, tokiu būdu ieškovės, kaip pirmos eilės kreditorės reikalavimams patenkinti gali nelikti turto, nors ji turi pirmumo teisę į reikalavimų patenkinimą. Tokiu būdu iškiltų reali grėsmė ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Apeliantė pabrėžė, kad pats atsakovas procesiniuose dokumentuose pripažino, kad veiklos nevykdo, išparduoda turtą, jo kilnojamas ir nekilnojamas turtas yra areštuotas bei įkeistas. Šios aplinkybės patvirtina, kad atsakovo finansinė padėtis yra sunki.

5. Teismas, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, turėjo derinti visus civilinio proceso principus, tarp jų ir ekonomiškumo bei proporcingumo.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovas RUAB „Junesta“ prašo pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad ieškovei negali būti taikomas įmonės kreditorės statusas, suteikiantis teisę į atitinkamą reikalavimo patenkinimo eilę, nes ji reiškia ne kreditorinį reikalavimą restruktūrizavimo byloje, o ieškinį. Atsakovas šiuo metu vykdo restruktūrizavimo plane numatytą veiklą, t. y. parduoda turimą nekilnojamąjį turtą, be to, verčiasi nekilnojamojo turto vertinimo bei tarpininkavimo veikla. Ieškovės argumentai dėl atsakovo turtui taikyto arešto yra nepagrįsti. Įmonė vykdo restruktūrizavimo planą ir šiuo metu jokių finansinių sunkumų neturi, jai pareikšto reikalavimo suma nėra didelė. Atsakovas taip pat pabrėžė, kad ieškovę atleidžiant iš darbo su ja buvo visiškai atsiskaityta.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

              Laikinosios apsaugos priemonės yra kompleksas teismo taikomų po vieną ar kelias priemonių dėl atsakovui priklausančio turto (kilnojamojo, nekilnojamojo, lėšų, turtinių teisių) nuosavybės teisių apribojimų ir kitų įpareigojimų, draudimų ar veiksmų sustabdymo, kuriais siekiama užtikrinti sprendimo, kuris bus priimtas ateityje, įvykdymą bei kartu išvengti teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimo arba pasidarymo nebeįmanomo.

Ieškovė šioje byloje pareiškė reikalavimą dėl 14 606,40 Lt sumos iš RUAB „Junesta“ priteisimo. Vadovaudamasis CPK 144 straipsnio 1 dalimi bei suinteresuoto asmens prašymu teismas sprendžia, ar yra poreikis užtikrinti ieškinį, t. y. ar ieškinio patenkinimo atveju, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimas galės būti realiai įvykdytas. Taigi laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia reali grėsmė, kad dėl kokių nors atsakovo veiksmų arba neveikimo galimo ieškovei palankaus teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Vadovaujantis CPK 145 straipsnio 2 dalimi, laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo ir proporcingumo principais. Šie principai reiškia, jog laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos taip, jog maksimaliai užtikrintų būsimo teismo sprendimo įvykdymą, bet kartu nesukeltų atsakovui nuostolių, arba šie nuostoliai būtų minimalūs. Kiekvienu atveju turi būti surasta pusiausvyra tarp būsimo teismo sprendimo įvykdymo galimybės užtikrinimo ir atsakovo teisių apsaugos. Tai suponuoja ir būtinumą vertinti, ar konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas bus proporcingas jų taikymu siekiamiems tikslams. Be to, taikant laikinąsias apsaugos priemones, reikia atsižvelgti į tai, ar jų taikymas nepažeis kitų asmenų teisių bei teisėtų interesų.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad iškėlus restruktūrizavimo bylą įmonei taikomos Įmonių restruktūrizavimo įstatymo nuostatos, numatančios specialią tvarką, kaip yra valdomas įmonės turtas jos restruktūrizavimo laikotarpiu, pagal kurias restruktūrizavimo plano rengimo laikotarpiu be teismo leidimo restruktūrizuojama įmonė negali: 1) parduoti įmonę arba jos dalį, ilgalaikį turtą ar turtines teises; 2) perduoti įmonę arba jos dalį, ilgalaikį turtą ar turtines teises kitų asmenų nuosavybėn ar leisti jiems naudotis įmonės turtu neatlygintinai; 3) suteikti garantijas, laiduoti, įkeisti ar kitais būdais užtikrinti prievolių įvykdymą (ĮRĮ 9 str. 3 d.). Sandoriai, sudaryti nesilaikant šio straipsnio 3 dalyje nustatytų reikalavimų, laikomi negaliojančiais nuo jų sudarymo momento; įmonės valdymo organų nariai už įmonei ir (ar) kreditoriams padarytą žalą atsako įstatymų nustatyta tvarka (ĮRĮ 9 str. 2-5 d.).

Kolegija, atsižvelgdama į tai, kad atsakovui UAB „Junesta“ įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 14 d. nutartimi  iškelta restruktūrizavimo byla, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškovės prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Nors Įmonių restruktūrizavimo įstatymas nenumato išimčių laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, tačiau  jis riboja galimybę restruktūrizuojamai įmonei be teismo leidimo valdyti įmonės turtą, draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki teismo nutarties iškelti įmonei restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos, įskaitant palūkanų, netesybų ir privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, nustatyti priverstinę hipoteką, servitutus, uzufruktą, įskaityti reikalavimus, įkeisti, išskyrus atvejus, kuriems taikoma šios dalies 5 punkto nuostata, parduoti ar kitaip perduoti įmonės turtą, reikalingą įmonės veiklai tęsti (ĮBĮ 9 str. 1 d. 1 p.), taip siekiant užtikrinti tinkamą restruktūrizavimo tikslo įgyvendinimą bei kreditorių teises ir teisėtus interesus.

Apeliacinės instancijos teismo kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė, kad atsakovo turto ir lėšų areštas nereikalingai varžytų įmonės veiklą ir atsiskaitymus, o laikinųjų apsaugos priemonių taikymas prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo įgyvendinant teises bei taikant įstatymus principams. Kiti apeliantės atskirajame skunde išdėstyti motyvai taip pat nesudaro pagrindo naikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliekama nepakeista.

              Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

              Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 1 d. nutartį palikti nepakeistą.