Civilinė byla Nr. 2A-806-302/2020
Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00898-2014-8
Procesinio sprendimo kategorijos 2.6.2.2; 2.6.10.5.1 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. gruodžio 10 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Kačinskienės ir Agnės Tikniūtės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą atsakovo A. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2020 m. sausio 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Gelvora“ (pradinė ieškovė bankrutavusi akcinė bendrovė Ūkio bankas) ieškinį atsakovui A. P. dėl skolos priteisimo, tretieji asmenys J. D., V. N..
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Pradinė ieškovė bankrutavusi akcinė bendrovė (toliau – BAB) „Ūkio bankas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė priteisti iš atsakovo A. P. 278 797,53 Lt skolą, kurią sudaro 270 801,45 Lt negrąžintas kreditas, 7 836,08 Lt nesumokėti delspinigiai, 160 Lt išieškojimo išlaidos; 220 Lt išlaidas, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu civilinėje byloje Nr. 2-1144-264/2013; 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad 2005 m. lapkričio 11 d. BAB „Ūkio bankas“ ir uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Jonapolė“ pasirašė kredito sutartį Nr. 06-081/03 (toliau – kredito sutartis 1), pagal kurią UAB „Jonapolė“ iki 2010 m. gruodžio 31 d. buvo suteiktas 3 000 000 Lt kreditas. 2006 m. sausio 19 d. BAB „Ūkio bankas ir UAB „Jonapolė“ pasirašė kredito sutartį Nr. 06-009/06 (toliau – kredito sutartis 2), pagal kurią UAB „Jonapolė“ iki 2010 m. spalio 25 d. buvo suteiktas 1 790 000 Lt kreditas.
3. Atsakovas A. P. 2005 m. lapkričio 11 d. laidavimo sutartimi Nr. 06-081/03/1 solidariai laidavo ieškovei už kredito gavėjos prievolių pagal Kredito sutartį 1 tinkamą įvykdymą, o 2006 m. sausio 19 d. laidavimo sutartimi Nr. 06-009/06/1 solidariai laidavo ieškovei už kredito gavėjos prievolių pagal kredito sutartį 2 tinkamą įvykdymą.
4. UAB „Jonapolė“ tinkamai savo įsipareigojimų nevykdė. Vilniaus apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartimi šiai įmonei iškelta bankroto byla. 2009 m. sausio 28 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismas patvirtino bankrutavusios UAB „Jonapolė“ bankroto byloje pradinės ieškovės finansinį reikalavimą pagal minėtas kredito sutartis 3 732 284,66 Lt sumai, o 2012 m. spalio 26 d. nutartimi patvirtino patikslintą finansinį reikalavimą 278 932,53 Lt sumai.
5. Pradinė ieškovė 2008 m. spalio 20 d. raštu iš atsakovo pareikalavo įvykdyti prievolę pagal laidavimo sutartis, tačiau atsakovas prievolės neįvykdė. 2012 m. liepos 13 d. raštais ieškovė pakartotinai kreipėsi į laiduotoją dėl pagrindinio skolininko skolos likučio ieškovei pagal kredito sutartis grąžinimo, tačiau skola grąžinta nebuvo. Kadangi atsakovas, net ir ragintas, nevykdė savo prievolių pagal laidavimo sutartis, BAB „Ūkio bankas“ 2012 m. gruodžio 11 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl 278 797,53 Lt skolos iš atsakovo priteisimo.
6. Kauno apygardos teismas 2012 m. gruodžio 13 d. nutartimi pritaikė laikinąsias apsaugos priemones atsakovo turtui. Dėl šios nutarties vykdymo BAB „Ūkio bankas“ antstoliui sumokėjo 220 Lt būtinųjų vykdymo išlaidų. Nepriklausomai nuo to, kad 2013 m. balandžio 17 d. nutartimi ieškinys civilinėje byloje Nr. 2-1144-264/2013 buvo paliktas nenagrinėtu, šios 220 Lt dydžio būtinosios vykdymo išlaidos susidarė dėl atsakovo kaltės, jam neįvykdžius laidavimo sutartyse prisiimtų įsipareigojimų.
7. Pradinė ieškovė taip pat nurodė, kad šiuo metu priteistina iš atsakovo skola pagal kredito sutartis sudaro 278 797,53 Lt, iš jų 270 801,45 Lt – negrąžintas kreditas, 7 836,08 Lt – nesumokėti delspinigiai, 160 Lt – išieškojimo išlaidos (už lakštų išregistravimą ir pakeitimą).
8. Kauno apygardos teismo 2014 m. lapkričio 19 d. sprendimu už akių ieškinys tenkintas visiškai.
9. Atsakovui pateikus pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, Kauno apygardos teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nutartimi atnaujintas terminas pareiškimui pateikti bei bylos nagrinėjimas iš esmės atnaujintas. Pradinė ieškovė BAB „Ūkio bankas“ pakeista ieškove UAB „Gelvora“.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
10. Kauno apygardos teismas 2020 m. sausio 9 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino visiškai – priteisė iš atsakovo A. P. ieškovei UAB „Gelvora“ 78 429,52 Eur (270 801,45 Lt) negrąžinto kredito, 2 269,49 Eur (7 836,08 Lt) delspinigių, 46,34 Eur (160 Lt) išieškojimo išlaidų, iš viso 80 745,35 Eur (278 797,53 Lt), 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos 80 745,35 Eur (278 797,53 Lt) sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. 2014 m. spalio 9 d., iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir 63,72 Eur (220 Lt) bylinėjimosi išlaidų.
11. Teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, sprendė, kad ieškovė turėjo pagrindą reikalauti atsakovą įvykdyti prievolę pagal kredito ir laidavimo sutartis.
12. Teismas atmetė atsakovo argumentus, kad atsakovo prievolė atsakyti pagal laidavimo sutartis yra pasibaigusi d4l to, jog bankrutavusios UAB „Jonapolė“ veikla dėl bankroto yra pripažinta pasibaigusi, bendrovė išregistruota iš Juridinių asmenų registro. Ieškovės ieškinys dėl skolos iš laiduotojo priteisimo teisme gautas 2014 m. spalio 7 d., t. y. dar iki pagrindinės skolininkės išregistravimo iš Juridinių asmenų registro ir teismo sprendimo dėl jos veiklos pabaigos įsiteisėjimo.
13. Remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.6 straipsnio 4 dalimi, teismas atmetė atsakovo argumentus, kad nagrinėjamu atveju už bankrutavusią UAB „Jonapolė“ tinkamą prievolių pagal 2005 m. lapkričio 11 d. kredito sutartį ir 2006 m. sausio 19 d. kredito sutartį vykdymą yra laidavę ir kiti asmenys – J. D. ir V. N., todėl jie turėtų nagrinėjamu atveju atsakyti solidariai su atsakovu. Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju kreditorė pasirinko įstatymo nustatytą teisių gynimo būdą, todėl pagrįstai reikalauja priteisti iš atsakovo negrąžintą kredito dalį pagal sudarytas laidavimo sutartis.
14. Teismas taip pat atmetė atsakovo nurodomus argumentus, kad kreditorė turėjo galimybę patenkinti visą ar dalį skolinio reikalavimo iš įkeisto bankrutavusios UAB „Jonapolė“ turto ir tik po to galima būtų nukreipti nepatenkintos skolinės dalies išieškojimą iš atsakovo pagal laidavimo sutartis. Nurodė, kad ieškinio atsakovui pareiškimo metu pagrindinė skolininkė nebuvo likviduota ir išregistruota iš Juridinių asmenų registro, t. y. jos prievolė bankui grąžinti kreditą nebuvo pasibaigusi. Tai reiškia, kad ieškovė, pareikšdama ieškinį atsakovui, pareikalavo, jog nepasibaigusią pagrindinės skolininkės prievolę įvykdytų solidarusis skolininkas, o tokiu atveju laiduotojas nedisponuoja teise reikalauti, kad kreditorė pirmiausia nukreiptų išieškojimą į konkretų pagrindinio skolininko turtą. Priešingai, kreditorė turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek pagrindinė skolininkė ir laiduotojas bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį.
15. Teismas nesutiko su atsakovo argumentais, kad dėl nusikalstamų kitų asmenų veiksmų buvo iššvaistytas bankrutavusios UAB „Jonapolė“ turtas, dėl ko buvo neteisėtai prarasta galimybė prievolę grąžinti kreditą bankui įvykdyti iš bendrovės turto. Pažymėjo, kad Kauno apygardos teismo 2018 m. balandžio 11 d. nutartimi šios bylos nagrinėjimas buvo sustabdytas iki įsiteisės nuosprendis Kauno apygardos teismo baudžiamojoje byloje Nr. 1-8-217/2018. Išnagrinėtoje Kauno apygardos teismo baudžiamojoje byloje Nr. 1-8-217/2018 baudžiamasis procesas buvo nutrauktas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
16. Apeliaciniame skunde atsakovas A. P. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2020 m. sausio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti arba perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Nurodo šiuos esminius argumentus:
16.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė 5 procentų procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos, kadangi nustatyta, jog sprendimas už akių buvo priimtas, atsakovui tinkamai nepranešus apie vykstantį procesą, ko pasėkoje, jam pateikus prieštaravimus, bylos nagrinėjimas buvo atnaujintas iš esmės.
16.2. Pažymi, kad bylos nagrinėjimas buvo atnaujintas, praėjus daugiau kaip trejiems metams po ieškinio pareiškimo teisme. Pirmosios instancijos teismas nekonstatavo atsakovo kaltės ar netinkamo procesinio elgesio dėl bylos trukmės, todėl nėra pagrindo priteisti iš jo procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos. Apelianto manymu, net tuo atveju, jeigu nebūtų tenkintas jo apeliacinis skundas, teismo sprendimas dalyje dėl procesinių palūkanų priteisimo turi būti pakeistas, nes palūkanos gali būti priteisiamos ne didesnės kaip už laikotarpį nuo 2017 m. gruodžio 19 d.
16.3. Nurodo, kad ieškovė šioje byloje pareiškė tam pačiam atsakovui kaip ir kitoje civilinėje byloje Nr. 2-1144-264/201, kurią buvo pareikalauta prijungti prie šios civilinės bylos. Minimoje byloje BAB „Ūkio bankas“ ieškinys atsakovui A. P. buvo paliktas nenagrinėtu 2013 m. balandžio 17 d. nutartimi, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 297 straipsnio 2 dalies pagrindu. Atsakovo pozicija abiejose bylose buvo nuosekli ir nesikeičianti. Atsakovas nuosekliai įrodinėjo, kad ieškovei privalo (privalėjo) atsakyti kiti (arba ir kiti) asmenys, kurių atsakomybės klausimas nebuvo laiku ir tinkamai išspręstas vienareikšmiškai tik dėl ieškovės delsimo, vėlavimo ir ieškinio pareiškimo jau po to, kai pagrindinio kreditoriaus bankrutavusios UAB „Jonapolė“ veikla jau buvo pasibaigusi.
16.4. Byloje neginčijamai nustatyta, kad ieškinio pateikimo teismui metu Vilniaus apygardos teismo sprendimu jau buvo nuspręsta pripažinti, jog bankrutavusios UAB „Jonapolė“ veikla pasibaigė ir nors teismo sprendimas dar nebuvo įsiteisėjęs, o bankrutavusi įmonė nebuvo išregistruota iš Juridinių asmenų registro, nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą pripažinti, kad pasibaigus pagrindinei skolininkei pasibaigė ir apelianto, kaip laiduotojo, prievolės bei atsakomybė pagal jas.
16.5. Nurodo, kad civilinėje byloje Nr. 2-1144-264/2013 ieškovei nepateikiant dokumentų (kredito ir laidavimo sutarčių, jų pakeitimų) atsakovas teismo prašė išduoti liudijimą apie teisę gauti rašytinius įrodymus. 2013 m. vasario 4 d. Kauno apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1144-264/2013 atsakovas gavo liudijimą, kuris suteikė teisę gauti rašytinius įrodymus iš BAB „Ūkio bankas“ ir bankrutavusios UAB „Jonapolė“ bankroto administratoriaus. Šių įrodymų ir prijungtosios bylos medžiagos pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino ir dėl jų įrodomosios galios nepasisakė. Pažymi, kad atsakovui niekuomet nebuvo pateikti rašytiniai įrodymai pagal minėtąjį liudijimą, o pradinė ieškovė BAB „Ūkio bankas“ ar jo teisių perėmėja UAB „Gelvora“ reikalaujamų duomenų ir dokumentų nepateikė nei civilinėje byloje Nr. 2-1144-264/2013, nei šioje byloje.
16.6. Apeliantas tvirtina, kad dėl kitų asmenų nusikalstamų veikų, su bankroto administratoriaus ir pradinės ieškovės žinia bei sutikimu, bankrutavusios UAB „Jonapolė“ turtas buvo išvaistytas, dėl ko atsakovui nepagrįstai nukreipti ieškovės turtiniai reikalavimai. Tokius argumentus apeliantas teikė pirmosios instancijos teismui, tačiau jie nebuvo vertinami ir analizuojami.
16.7. Ieškovė ieškininius reikalavimus kildina iš kredito sutarčių, tačiau byloje nėra šių sutarčių originalų, nors apeliantas reikalavo juos pateikti. Kaip matyti iš 2005 m. lapkričio 11 d. kredito sutarties Nr. 06-081/03, įvykdymas buvo užtikrintas nekilnojamojo turto, kurio priverstinio pardavimo vertė – 1 050 000 Lt įkeitimu, o taip pat bankrutavusios UAB „Jonapolė“ paprastuoju vekseliu 3 000 000 Lt sumai, už kurį laidavo J. D. ir V. N., taip pat sudaryta laidavimo sutartis su A. P., J. D. ir V. N.. Taigi apeliantas turėtų teisę reikalauti už pagrindinį skolininką įvykdytos prievolės iš kitų laiduotojų, tačiau ieškovė nepateikė laidavimo sutarčių, jokių su jomis susijusių duomenų.
16.8. Ieškovė, reikšdama reikalavimą tik apeliantui, motyvuoja dar ir tuo, kad kredito sutarčių pakeitimuose nėra kitų laiduotojų, tačiau apeliantas turi pagrindo tvirtinti, jog šie asmenys atleisti nuo laiduotojų pareigų be atsakovo žinios. Pažymi, kad būtent tretieji asmenys buvo UAB „Pamario namas“, kuri valdė 100 procentų ieškovės pagrindinio skolininko – bankrutavusios UAB „Jonapolė“ akcininkai ir valdė abu po 50 procentų akcijų kiekvienas.
16.9. Pažymi, kad nuo pat pareiškimo dėl teismo sprendimo už akių peržiūrėjimo pateikimo momento, apeliantas nuolat reiškė abejones dėl ieškovės pateiktose sutarčių kopijose esančio savo parašo tikrumo. Apeliantas neigė, kad jis kada nors pasirašė laidavimo sutartis ir (ar) papildomus susitarimus, tačiau pirmosios instancijos teismas atmetė jo prašymą skirti ekspertizę. Apelianto vertinimu, apeliacinės instancijos teisme ši klaida turi būti ištaisyta ir rašysenos ekspertizė paskirta.
16.10. Apeliantas taip pat nurodo, kad į bylos nagrinėjimą nebuvo įtraukti asmenys, su kurių materialiosiomis teisėmis ir pareigomis yra susijęs skundžiamas sprendimas. Pažymi, kad ieškovė pareiškė turtinius reikalavimus ir jos nukreipė tik apeliantui, nors – kaip nuosekliai įrodinėjo atsakovas – privalo (privalėjo) atsakyti kiti (arba ir kiti) asmenys, kurių atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas bei byla su kaltinamuoju aktu buvo perduota į Kauno apygardos teismą, t. y. atsakovas reikalavo ne tik J. D. ir V. N. atsakomybės, bet ir buvusių kaltinamųjų R. G., V. Č., A. S. atsakomybės.
16.11. Kauno apygardos teismo 2018 m. balandžio 11 d. nutartimi šios civilinės bylos nagrinėjimas buvo sustabdytas iki bus išnagrinėta ir įsiteisės galutinis procesinis sprendimas Kauno apygardos teisme nagrinėtoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-8-327/2018, todėl tiesioginis ryšys tarp šios civilinės bylos ir baudžiamosios bylos yra nustatytas.
16.12. Kauno apygardos teismo 2018 m. lapkričio 19 d. nutartimi baudžiamasis procesas visų kaltinamųjų atžvilgiu nutrauktas, suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn terminui. Tokiu būdu baudžiamosios bylos kaltinamųjų V. N., R. G., A. S. ir V. Č. kaltės klausimas liko neišnagrinėtas ir baudžiamojoje byloje nebebus sprendžiamas.
16.13. Pažymi, kad nei vienas iš kaltinamųjų nereikalavo priimti jų atžvilgiu išteisinamojo nuosprendžio, nereikalavo nagrinėti bylą iš esmės po senaties termino pabaigos, todėl liko neišspręstas ir visų kaltinamųjų civilinės atsakomybės klausimas pagal veikas, už kurias jiems buvo pareikšti kaltinimai baudžiamojoje byloje. Ieškinio tenkinimo atveju apeliantas įgyja neabejotiną reikalavimo teisę į buvusius kaltinamuosius. Dėl to, jie turi būti įtraukti į bylos nagrinėjimą.
17. Ieškovė UAB „Gelvora“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo šiuos pagrindinius atsikirtimus:
17.1. Procesinio pobūdžio reikalavimas dėl palūkanų priteisimo buvo tenkintas pagrįstai, kadangi buvo tenkintas pagrindinis reikalavimas dėl skolos priteisimo.
17.2. Pirmosios instancijos teismas išsamiai argumentavo išvadą dėl laiduotojo prievolės kreditorei galiojimo, ją, be kita ko, grįsdamas aktualia kasacinio teismo praktika, kurioje išaiškinama, kad laiduotojo prievolė galioja, jeigu kreditorė kreipiasi į teismą teisminės gynybos iki pagrindinės skolininkės likvidavimo ir išregistravimo iš Juridinių asmenų registro. Nagrinėjamu atveju ieškovė kreipėsi į teismą dėl apelianto prievolės įvykdymo iki pagrindinės skolininkės išregistravimo iš Juridinių asmenų registro ir teismo sprendimo dėl jo pabaigos įsiteisėjimo, todėl pirmosios instancijos teismo išvada yra pagrįsta.
17.3. Apelianto teiginiai, kad neva pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl kitų laiduotojų J. D. ir V. N. solidarios atsakomybės, yra nepagrįsti. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad už pagrindinės skolininkės prievoles laidavo tik apeliantas. Byloje nėra jokių įrodymų, kurie galėtų pagrįsti, kad yra kitų laiduotojų, be apelianto. Be to, būtent kreditorius pasirenka kuriam iš solidariųjų skolininkų teikti reikalavimą.
17.4. Ieškovės vertinimu, nėra pagrindo sutikti su apelianto argumentais, kad į bylos nagrinėjimą būtina įtraukti asmenis, kuriems Kauno apygardos teismo nagrinėtoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-8-217/218 buvo pareikšti kaltinimai ir spręsti dėl jų atsakomybės, kadangi baudžiamasis procesas buvo nutrauktas. Nurodytoje baudžiamojoje byloje teismas nekonstatavo asmenų nusikalstamų veiksmų, taip pat nepriėmė apkaltinamojo teismo nuosprendžio. Apeliantas manydamas, kad turi tam tikrų reikalavimų asmenims, gali juos pareikšti atskiroje civilinėje byloje.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
18. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.
19. Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo patenkintas ieškovės ieškinys dėl skolos priteisimo iš laiduotojo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl žodinio bylos nagrinėjimo
20. CPK 321 straipsnio 1 dalis nustato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK straipsnyje nurodytas išimtis. CPK 322 straipsnis nustato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti skundą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Toks teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais.
21. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes (pavyzdžiui, būtina apklausti specialistą, ekspertą, liudytojus ir pan.), dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-471/2012).
22. Apeliantas savo prašymą nagrinėti bylą apeliacinėje instancijoje žodinio proceso tvarka motyvuoja tuo, kad pageidauja teikti paaiškinimus, susijusius su teismo iš esmės beveik netirtomis bylos aplinkybėmis dėl pradinės ieškovės ir bankroto administratoriaus piktavališko susitarimo dėl bankrutavusios UAB „Jonapolė“ turto iššvaistymo, perleidimo nepateisinamai maža kaina, bankroto metu gautų piniginių lėšų neapskaitymo. Apeliantas taip pat nurodo, kad nori apžiūrėti iš ieškovės išreikalautus kredito ir laidavimo sutarčių originalus, kad turėtų galimybę įsitikinti reikalavimo skirti rašysenos ekspertizę pagrįstumu.
23. Teisėjų kolegija įvertinusi tai, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka ir teismo posėdžiuose apeliantas dalyvavo, jam buvo suteikta teisė pasisakyti, visos bylos aplinkybės įrodinėjamos rašytiniais įrodymais, šalys pateikė išsamius rašytinius paaiškinimus procesiniuose dokumentuose, apeliantas neprašo apklausti naujų liudytojų ar ekspertų, prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka netenkina.
Dėl kreditorės teisės reikšti ieškinį
24. Nagrinėjamu atveju apeliantas tvirtina, kad ieškinys teismui buvo pateiktas po to, kai Vilniaus apygardos teismo sprendimu buvo nuspręsta pripažinti, jog BUAB „Jonapolė“ veikla pasibaigė ir nors teismo sprendimas dar nebuvo įsiteisėjęs, o bankrutavusi įmonė nebuvo išregistruota iš Juridinių asmenų registro, šios aplinkybės sudaro pagrindą pripažinti, kad pasibaigus pagrindinei skolininkei, pasibaigė ir jo, kaip laiduotojo, prievolės bei atsakomybė pagal laidavimo sutartis.
25. Pirmosios instancijos teismas remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei kasacinio teismo suformuota praktika, atmetė minėtus apelianto argumentus, kaip nepagrįstus. Teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo išvada sutinka ir laiko ją pagrįsta. Pažymėtina, kad teismų suformuotoje praktikoje nurodyta, jog kai bankrutuojant pagrindiniam skolininkui reikalavimas laiduotojui pareiškiamas iki pagrindinio skolininko likvidavimo ir jo išregistravimo iš Juridinių asmenų registro, nors tokios bylos metu pagrindinis skolininkas ir likviduojamas, laidavimas nepasibaigia, nes kreditorius kreipėsi į teismą teisminės gynybos, kai pagrindinio skolininko prievolė dar nebuvo pasibaigusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-33/2013, Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-420-943/2017 ir kt.).
26. Byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo sprendimas dėl įmonės veiklos pabaigos ir jos išregistravimo iš Juridinių asmenų registro buvo priimtas 2014 m. rugsėjo 29 d. Pradinės ieškovės ieškinys teisme gautas 2014 m. spalio 7 d., t. y. iki minėto sprendimo įsiteisėjimo dienos. Atsižvelgiant į tai bei vadovaujantis minėta teismų praktika, kurią rėmėsi ir pirmosios instancijos teismas, nėra pagrindo laikyti prievolę pasibaigusia, todėl nustačius, kad kreditorė tinkamai pasinaudojo jai įstatymo suteiktomis teisėmis, teisėjų kolegija apelianto argumentus laiko nepagrįstais.
Dėl laiduotojo atsakomybės
27. CK 6.70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievolių įvykdymas gali būti užtikrinamas pagal sutartį arba įstatymus netesybomis, įkeitimu (hipoteka), laidavimu, garantija, rankpinigiais ar kitais sutartyje numatytais būdais. Prievolių įvykdymo užtikrinimo institutas suteikia kreditoriui papildomų garantijų, kad jo reikalavimas bus patenkintas, taip pat skatina skolininką tinkamai įvykdyti prievolę. CK 6.70 straipsnio 1 dalyje nustatytas nebaigtinis prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų sąrašas, o sutarties šalims palikta laisvė susitarti ir dėl kitų užtikrinimo būdų.
28. Laidavimo kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo būdo samprata pateikta CK 6.76 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies prievolės. Laidavimas yra asmeninis prievolių įvykdymo užtikrinimo būdas, turint tikslą, kad prievolė, už kurią laiduojama, bus tinkamai įvykdyta, o jos neįvykdžius, kreditorius gali savo reikalavimą pareikšti laiduotojui. Laidavimo sutartimi laiduotojas prisiima pareigą kito asmens (skolininko) kreditoriui, o šis įgyja papildomą reikalavimo teisę savo pradinės reikalavimo teisės, susijusios tik su skolininku, atžvilgiu. Laiduotojo pareiga įvykdyti prievolę kreditoriaus naudai, o kreditoriaus teisė reikalauti, kad laiduotojas įvykdytų skolininko prievolę, gali būti įgyvendintos tik tada, kai skolininkas neįvykdo laidavimu užtikrintos prievolės arba tai padaro netinkamai (CK 6.81 straipsnio 1 dalis).
29. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl priteisto įsiskolinimo dydžio, ginčas byloje kilo dėl to, ar ieškovė pagrįstai reikalauja, kad apeliantas pagal laidavimo sutartis solidariai atsakytų ieškovei už bankrutavusios UAB „Jonapolė“ įsiskolinimą. Apelianto teigimu, ieškovei privalo atsakyti kiti (arba ir kiti) asmenys, kurių atsakomybės klausimas nebuvo laiku ir tinkamai išspręstas. Apeliantas nepripažįsta savo atsakomybės įvykdyti prievolę ir įrodinėja, kad bendraskoliais, pagal abi kredito sutartis, yra į šios bylos nagrinėjimą įtraukti tretieji asmenys, nes, jo manymu, būtent dėl jų nusikalstamų veikų, su bankrutavusios UAB „Jonapolė“ bankroto administratoriaus ir pradinės ieškovės žinia bei sutikimu, įmonės turtas buvo iššvaistytas.
30. Bylos duomenimis nustatyta, kad pradinė ieškovė BAB „Ūkio bankas“ dvejomis kredito sutartimis (2005 m. lapkričio 11 d. ir 2006 m. sausio 19 d.) suteikė bankrutavusiai UAB „Jonapolė“ 4 790 000 Lt kreditą. Be kitų užtikrinimo priemonių, kreditai buvo užtikrinti 2005 m. lapkričio 11 d. laidavimo sutartimi Nr. 06-081/03/1 ir 2006 m. sausio 19 d. laidavimo sutartimi Nr. 06-009/06/1, sudaryta tarp ieškovės ir apelianto, kuriomis apeliantas laidavo solidariai už bankrutavusios UAB „Jonapolė“ prievolių pagal kredito sutartis tinkamą įvykdymą ir įsipareigojo atsakyti ieškovei visu savo ne santuokoje ir santuokoje įgytu turtu ir ateityje įsigytu turtu, jeigu pagrindinė skolininkė tinkamai nevykdys ieškovei visų ar dalies prievolių pagal kredito sutartis su visais papildymais ir pakeitimais (laidavimo sutarčių 2.1 punktas, 4.1 punktas). Apeliantas taip pat įsipareigojo ieškovei atsakyti ta pačia apimtimi kaip ir bankrutavusi UAB „Jonapolė“, t. y. už kredito grąžinimą, palūkanų, delspinigių, baudų sumokėjimą, nuostolių atlyginimą ir kitų kredito sutartyse numatytų mokėjimų sumokėjimą (laidavimo sutarčių 2.2 punktas).
31. Byloje esantys duomenys taip pat patvirtina, kad skolininkei bankrutavusiai UAB „Jonapolė“ Vilniaus apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartimi iškelta bankroto byla. 2008 m. spalio 20 d. raštu ieškovė iš apelianto pareikalavo įvykdyti prievolę pagal laidavimo sutartis, tačiau jis jos neįvykdė. Po to, kai pradinei ieškovei buvo perduotas įkeistas ir varžytynėse neparduotas turtas, 2012 m. liepos 13 d. raštais ieškovė pakartotinai kreipėsi į apeliantą dėl pagrindinės skolininkės skolos likučio ieškovei pagal kredito sutartis grąžinimo, tačiau siunčiami laiškai grįžo su nurodymu, kad siuntos gavėjas laiško neatsiėmė.
32. Pažymėtina, kad pagal laidavimo sutartį, laiduotojas įgyja pareigą įvykdyti užtikrintą prievolę, kai skolininkas jos neįvykdo ar tai padaro netinkamai, o kreditorius – teisę reikalauti, kad laiduotojas atliktų šią savo pareigą. Laiduotojo pareiga įvykdyti prievolę kreditoriaus naudai, o kreditoriaus teisė reikalauti, kad laiduotojas įvykdytų skolininko prievolę, gali būti įgyvendinta tik tada, kai skolininkas neįvykdo laidavimu užtikrintos prievolės arba netinkamai tai padaro (CK 6.76 straipsnio 1 dalis). Tai lemia laidavimo prievolės, kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo būdo, sąlyginį pobūdį, kuris reiškia galimybės priverstinai įgyvendinti laidavimo prievolės įvykdymą atsiradimą tik tuo atveju, jei neįvykdoma laidavimu užtikrinta prievolė (CK 1.66 straipsnio 1 dalis, 6.30 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011).
33. Jeigu kitaip nenustatyta laidavimo sutartyje, skolininkui laiku neįvykdžius pagrindinės prievolės, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai (CK 6.81 straipsnio 1 dalis). Tokiu atveju kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek pagrindinis skolininkas ir laiduotojas bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6. straipsnio 4 dalis). Esant laidavimui, yra dvi prievolės: pagrindinė prievolė, siejanti skolininką ir kreditorių, bei šios pagrindinės prievolės akcesorinė (papildoma, šalutinė) prievolė, siejanti laiduotoją ir kreditorių (CK 6.76 straipsnio 2 dalis). Nors CK 6.81 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad laiduotojas ir pagrindinis skolininkas atsako solidariai, tačiau laiduotojo solidarioji pareiga atsiranda tik tuo atveju, jeigu pagrindinis skolininkas neįvykdo prievolės.
34. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos aplinkybes ir įrodymus, sprendžia, kad apeliantas objektyviais duomenimis nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl apelianto kaip laiduotojo atsakomybės už bankrutavusios UAB „Jonapolė“ prisiimtas prievoles. Apelianto nurodomi argumentai, kad ieškovė nepagrįstai reikalauja tik iš jo priteisti skolą ir, jog už skolos grąžinimą yra atsakingi kiti (ir kiti) asmenys, yra nepagrįsti. Kaip minėta, kreditorė turi teisę pasirinkimą reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek dalį. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo sutikti su apelianto argumentais ir laikyti juos pagrįstais.
35. Nors apeliantas tvirtina, kad būtent dėl trečiųjų asmenų J. D. ir V. N. nusikalstamų veikų buvo iššvaistytas įmonės turtas, todėl jiems ir turi būti reiškiamas reikalavimas, tačiau su tokiais jo argumentais taip pat nėra pagrindo sutikti, nes į bylą nebuvo pateikti įrodymai, kurie tai pagrįstų.
36. Byloje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas 2018 m. balandžio 11 d. nutartimi buvo patenkinęs apelianto prašymą ir sustabdęs civilinę bylą iki įsiteisės nuosprendis Kauno apygardos teismo baudžiamojoje byloje Nr. 1-8-327/2018. Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad Kauno apygardos teisme nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-8-327/2018 trečiajam asmeniui V. N. buvo pareikštas kaltinimas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 24 straipsnio 4 dalį, 222 straipsnio 1 dalį ir 184 straipsnio 2 dalį. Trečiasis asmuo V. N. baudžiamojoje byloje kaltinamas, be kita ko, ir tuo, kad jis, veikdamas bendrininkų grupėje kartu su vykdytojais R. G. ir V. Č., padedant A. S., organizavo apgaulingą bankrutavusios UAB „Jonapolė“ buhalterinės apskaitos tvarkymą ir didelės vertės svetimo turto iššvaistymą, o būtent: 2006 m. rugsėjo mėn. – 2008 m. birželio 30 d. laikotarpiu, būdamas bankrutavusios UAB „Jonapolė“ vienintelės akcininkės – UAB „Pamario namas“ atstovu ir tokiu būdu valdydamas 100 procentų bankrutavusios UAB „Jonapolė“ akcijų, būdamas bankrutavusios UAB „Jonapolė“ valdybos nariu, dėl savo užimamų pareigų turėdamas teisę duoti nurodymus bankrutavusios UAB „Jonapolė“ darbuotojams – nuo 2006 m. rugsėjo 18 d. paskirtam ekonomikos ir finansų direktoriumi, 2006 m. spalio 24 d. – lapkričio 6 d., 2007 m. kovo 8 d. – gegužės 7 d., 2007 m. gegužės 8 d. – gegužės 20 d. ir 2007 m. gegužės 21 d. – liepos 4 d. laikotarpiais laikinai ėjusiam generalinio direktoriaus pareigas, o nuo 2007 m. liepos 5 d. – generaliniu direktoriumi dirbusiam R. G., vadovaujantis jo paties pasirašytu 2006 m. lapkričio 14 d. vienintelio akcininko – UAB „Pamario namas“ sprendimu ir bankrutavusios UAB „Jonapolė“ generalinio direktoriaus įsakymu paskirtam atsakingu už bendrovės buhalterinės apskaitos organizavimą ir kontrolę, prekių ir paslaugų pirkimą bei pardavimą, įvykdė baudžiamosios bylos kaltinamajame akte nurodytas nusikalstamas veikas, tuo bankrutavusiai UAB „Jonapolė“ padarydamas 410 132,69 Lt (t. y. 118 782,63 Eur) turtinę žalą.
37. Išnagrinėtoje Kauno apygardos teismo baudžiamojoje byloje Nr. 1-8-327/2018 baudžiamasis procesas 2018 m. lapkričio 19 d. nutartimi buvo nutrauktas, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. gegužės 2 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2018 m. lapkričio 19 d. nutartis palikta nepakeista. Minėtoje baudžiamojoje byloje galutiniu procesiniu sprendimu nėra konstatuoti apelianto nurodomų trečiųjų asmenų nusikalstami veiksmai, nėra priimtas apkaltinamasis nuosprendis jų atžvilgiu, apelianto argumentai, kad tretieji asmenys J. D., V. N. neteisėtais veiksmais iššvaistė bankrutavusios UAB „Jonapolė“ turtą, nepasitvirtino. Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. liepos 11 d. nutartimi atsisakė priimti kasacinį skundą. Pastebėtina, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio Kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis). Šiuo atveju apelianto skunde nurodyti argumentai dėl trečiųjų asmenų neteisėtų veiksmų yra niekuo neparemti, todėl teisėjų kolegija juos atmeta.
38. Nagrinėjamu atveju apeliantas taip pat nurodo, kad jis laidavimo sutarčių asmeniškai nepasirašinėjo, o veikė tik įmonės vardu, įgaliotas trečiųjų asmenų. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo prašė skirti rašysenos ekspertizę bei išreikalauti visų dokumentų (kredito ir laidavimo sutarčių) originalus, tačiau šie apelianto prašymai, tenkinti nebuvo. Pažymėtina, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog apeliantas laikėsi pozicijos, kad jis laidavimo sutarčių nepasirašinėjo, taip pat jog jis jas pasirašė, bet įgaliotas bankrutavusios UAB „Jonapolė“ akcininkų ir, kaip įmonės vadovas, jos vardu. Tokia apelianto pozicija negali būti laikoma pagrįsta, nes remiantis vien logikos dėsniais skolininkė negali pati laiduoti už savo prisiimtas prievoles.
39. Pagal CK 6.193 straipsnio 1 dalį, jeigu šalių tikrųjų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys. Nurodytas principas reiškia, kad, esant lingvistinės sutarties teksto reikšmės ir šalių tikrųjų ketinimų skirtumui, pirmenybę reikia teikti šalių ketinimams, kuriuos šalys, sudarydamos sutartį, turėjo omenyje. Tačiau tuo atveju, jeigu šalių ketinimai nesutampa, didesnę reikšmę turi sutarties tekstas, todėl svarbesnė yra sutarties teksto lingvistinė analizė, nes ji gali padėti nustatyti, kurios šalies ketinimai atitinka sutarties lingvistinę prasmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2012).
40. Iš laidavimo sutarčių turinio matyti, kad jos pasirašytos apelianto asmeniškai, taip pat kad jis sutiko su visomis jose nurodytomis sąlygomis. Sutartyse nėra nurodytos jokios išlygos, kad apeliantas veikė ne savo vardu ar būtų kieno nors įgaliotas. Pažymėtina, kad protingumo, sutarties laisvės bei asmenų lygiateisiškumo principai lemia, jog kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Protingumas reikalauja, kad asmuo, abejojantis dėl savo atliekamo veiksmo teisinės reikšmės ir jo galimų teisinių padarinių, prieš atlikdamas tą veiksmą pasikonsultuotų su teisininku arba susilaikytų nuo tokio veiksmo atlikimo. Jeigu asmuo to nepadaro, jis elgiasi neapdairiai ir neatidžiai, o taip veikdamas jis pats prisiima ir galimus neigiamus savo veiksmų padarinius. Pastebėtina tai, kad į bylą buvo pateiktas apelianto 2008 m. lapkričio 20 d. raštas, adresuotas pradinei ieškovei BAB „Ūkio bankas“, kuriame jis aiškiai pripažino savo turimas prievoles, tačiau laikėsi pozicijos, jog tik pardavus bankrutavusiai UAB „Jonapolė“ priklausantį turtą ir atsiskaičius su pradine ieškove, paaiškės nepadengtas skolos likutis ir jo prievolių pagal sudarytas laidavimo sutartis dydis. Apeliantas minėtame rašte taip pat pažymėjo, kad paaiškėjus skolos likučio dydžiui, jis, kaip laidavęs asmuo, imsis visų įmanomų priemonių dėl kreditorės reikalavimo įvykdymo. Iš to darytina išvada, kad apelianto elgesys bylos nagrinėjimo metu, tik patvirtina, jog jis siekia bet kokiomis priemonėmis, net ir paneigiančiomis vieną kitą, išvengti pareigų kylančių iš sutartinių santykių. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apeliantas tvirtindamas, jog jis tokių sutarčių asmeniškai nepasirašinėjo, nesikreipė į teisėsaugos institucijas dėl jų suklastojimo ar į teismą dėl savo teisių gynimo, tačiau, kaip jau minėta, pripažino tokių laidavimo sutarčių sudarymo faktą, o tai leidžia pagrįstai abejoti dabartinės apelianto pozicijos atitikimu tikrovei. Nustatytos aplinkybės, akivaizdžiai paneigia apelianto argumentus.
41. Pažymėtina, kad kasacinis teismas, formuodamas teisės taikymo ir aiškinimo praktiką, ne kartą yra nurodęs, jog tam, kad išsiaiškintų byloje nagrinėjamus klausimus, kuriems reikia specialių žinių, teismas gali skirti ekspertizę (CPK 212 straipsnis). Tačiau ekspertizės skyrimas turi būti pagrįstas ne spėjimu, bet teismo įsitikinimu, kad jos atlikimas yra tikslingas, atsižvelgiant į pagrindinį proceso tikslą – teisingai ir tinkamai išnagrinėti bylą laikantis proceso koncentracijos ir ekonomiškumo, kooperacijos ir kitų proceso principų pusiausvyros (CPK 2 straipsnis, 7 straipsnio 1 dalis, 8, 17, 21 ir kiti straipsniai). CPK 185 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas vienodas visų įrodymų teisinės galios principas reiškia, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Eksperto išvada nepriskirtina tokioms išimtims. Taigi, tais atvejais, kai byloje keliamas ekspertizės skyrimo klausimas, teismas jį sprendžia ne tik vadovaudamasis CPK 212 straipsnyje nustatytomis taisyklėmis, bet ir bendraisiais teisės principais, atsižvelgdamas į šalių reikalavimus ir atsikirtimus, juos pagrindžiančių įrodymų pobūdį, taip pat įvertina galimą įtaką teisingam bylos išsprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-29-2014). Tokiu atveju, kai prašymas skirti byloje ekspertizę grindžiamas tik spėlionėmis ir abejonėmis, o ne pagrįstu įsitikinimu, jog tam tikrų byloje kilusių klausimų išsiaiškinimui yra būtinos specialios žinios, teismas turi pagrindą prašymo skirti ekspertizę netenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-576/2013).
42. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje yra pakankamai įrodymų, kad būtų galima nustatyti ir patikrinti bylai reikšmingas faktines aplinkybes, susijusias su laidavimo sutarčių pasirašymu, todėl apeliantui tinkamai nepagrindus būtinumo skirti byloje rašysenos ekspertizę, toks jo prašymas pagrįstai buvo atmestas.
43. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo ir faktų tikėtinumo taisyklėmis, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 str. 1 d.).
44. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad visos teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos ne a priori (iš anksto, nepatikrinus faktų), bet atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. Nors CPK 184 straipsnyje nurodyta, kad jeigu byloje dalyvaujantis asmuo pareiškė, jog tam tikras įrodymas yra suklastotas, teismas gali įpareigoti pareiškusį apie įrodymo suklastojimą asmenį pateikti suklastojimo įrodymus, vis dėlto, teismas, prieš nustatydamas tokį įpareigojimą asmeniui ar taikydamas tokio įpareigojimo neįvykdymo neigiamus teisinius padarinius, privalo įvertinti, ar konkrečiu atveju, nepaskyrus ekspertizės, objektyviai įmanoma pateikti tokių įrodymų.
45. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neišreikalavo dokumentų originalų. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje praktikoje pripažįstama, jog civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu, kas reiškia, kad išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, jog tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad pagal CK 6.189 straipsnio 1 dalį teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią, todėl vien tik originalių dokumentų nepateikimas negalėtų būti pakankamu pagrindu pripažinti ieškinį nepagrįstu, jeigu byloje yra kitų įrodymų, patvirtinančių faktinį tinkamą prievolės įvykdymą. Nagrinėjamu atveju byloje esantys įrodymai bei nustatytos aplinkybės, patvirtina, kad apeliantas pasirašė laidavimo sutartis. Atsižvelgiant į išdėstytą, apelianto argumentai atmetami, kaip nepagrįsti.
46. Apelianto teigimu, į šios bylos nagrinėjimą, taip pat trečiaisiais asmenimis turėjo būti įtraukti ir R. G., A. S. bei V. Č., nes skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas gali turėti tiesioginių pasekmių jų materialinėms teisėms, tačiau teismas nepagrįstai atsisakė šį prašymą tenkinti.
47. Teisėjų kolegija pažymi, kad tai, jog pirmosios instancijos teismas sustabdydamas šios bylos nagrinėjimą, konstatavo, priežastinį ryšį tarp šios civilinės bylos ir Kauno apygardos teisme nagrinėtos baudžiamosios bylos Nr. 1-8-327/2018, kuri, kaip jau minėta, buvo nutraukta suėjus baudžiamosios senaties terminui, nesudaro pagrindo spręsti, kad minėti asmenys turėjo būti įtraukti į šią civilinę bylą.
48. Pažymėtina, kad vienas civilinio proceso tikslų yra kuo greitesnis teisinės taikos tarp ginčo šalių atkūrimas (CPK 2 straipsnis). Šis tikslas atspindi tiek privatų (proceso šalių), tiek viešąjį (visos visuomenės) interesą, kad civilinė byla būtų išnagrinėta per kiek įmanoma trumpesnį laiką. Norint pasiekti aptariamą civilinio proceso tikslą, įstatymas teismui ir proceso šalims nustato bendrąją pareigą siekti, kad byla būtų išnagrinėta operatyviai. Bendroji pareiga yra detalizuojama įvairiose įstatymo nuostatose, tarp jų ir CPK 7 straipsnyje, įpareigojančiame teismą užkirsti kelią proceso vilkinimui, siekti, kad byla būtų išnagrinėta vieno teismo posėdžio metu ir kuo ekonomiškiau, o šalis – sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu.
49. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantui manant, jog šie asmenys taip pat yra atsakingi už bankrutavusios UAB „Jonapolė“ prisiimtas prievoles ar manydamas, kad jis turi tam tikrų reikalavimų minėtiems asmenims, apeliantas turi teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos ir reikšti jiems reikalavimus atskiroje civilinėje byloje.
Dėl palūkanų priteisimo
50. Apeliantas taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė 5 procentų metines palūkanas nuo visos priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pažymi, kad bylos nagrinėjimas iš esmės buvo atnaujintas, praėjus daugiau kaip trejiems metams po ieškinio pareiškimo teisme, todėl procesinės palūkanos turėjo būti priteistos nuo 2017 m. gruodžio 19 d.
51. Byloje nustatyta, kad pradinės ieškovės ieškinys teisme gautas 2014 m. spalio 7 d. Kauno apygardos teismas 2014 m. lapkričio 19 d. priėmė sprendimą už akių apelianto atžvilgiu ir ieškinį tenkino visiškai. 2017 m. lapkričio 8 d. buvo gautas apelianto pareiškimas dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo. Kauno apygardos teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nutartimi panaikintas 2014 m. lapkričio 19 d. sprendimas už akių ir bylos nagrinėjimas atnaujintas iš esmės.
52. Pažymėtina, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti buvo praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio (CK 6.210 straipsnio 1 dalis).
53. CK 6.37 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad palūkanas pagal prievoles gali nustatyti įstatymai arba šalių susitarimai. To paties straipsnio 2 dalis numato, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ši norma nustato vadinamąsias procesines palūkanas, kurios priskirtinos kompensuojamosioms palūkanoms. Kita procesinių palūkanų paskirtis – skatinti operatyvų teismo procesą ir teismo sprendimo įvykdymą.<...> Pagrindas priteisti šias palūkanas yra skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė geruoju, o jo kreditorius dėl to kreipėsi į teismą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014, 2015 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-668-915/2015).
54. Procesinėms palūkanoms skaičiuoti ir priteisti būtinos dvi pagrindinės sąlygos: bylos iškėlimo teisme faktas (CK 6.37 straipsnio 2 dalis) ir kreditoriaus reikalavimas priteisti procesines palūkanas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-03-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014). Tokios palūkanos mokamos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
55. Atsižvelgiant į išdėstytą, nėra pagrindo sutikti su apelianto argumentais ir laikyti juos pagrįstais. Kaip jau minėta, palūkanos yra priteisiamos dėl to, kad skolininkas laiku neįvykdė savo prievolės ir kreditorius dėl to patyrė nuostolius. Nagrinėjamu atveju nustatyta apelianto pareiga įvykdyti sutartimis prisiimtas prievoles, o laiku jas neįvykdžius, būtina prisiimti iš to kilusias pasekmes. Dėl to, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai 5 procentų metines procesines palūkanas priteisė nuo bylos iškėlimo teisme dienos, o ne nuo dienos, kai bylos nagrinėjimas buvo atnaujintas.
Dėl kitų apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų
56. Kiti apelianto skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir nedaro įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako. Teismų praktikoje įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, atmesdamas skundą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, plačiau dėl skunde pateiktų argumentų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010).
Dėl procesinės bylos baigties
57. Atsižvelgdama į aukščiau nurodytas faktines bylos aplinkybes bei teisinius argumentus, patvirtinančius pirmosios instancijos teismo išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagrindo naikinti teisėtą bei pagrįstą teismo sprendimą apeliacinio skundo argumentais nėra (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
58. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93, 302 straipsniai).
59. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į priimamą procesinį sprendimą, sprendžia, kad apeliantui A. P. bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos (CPK 93, 98 straipsniai).
60. Ieškovė UAB „Gelvora“ nepateikė prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 331 straipsniu,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo 2020 m. sausio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Teisėjos Romualda Janovičienė
Dalia Kačinskienė
Agnė Tikniūtė