Administracinė byla Nr. I-6720-320/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01483-2018-1

Procesinių sprendimų kategorijos: 20.2.3.2; 37.3; 55.1.3

(S)

REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. lapkričio 9 d.

Panevėžys

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėja Irena Varžinskienė,

sekretoriaujant Irenai Žemaitienei,

dalyvaujant A. Č.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Č. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas

n u s t a t ė :

pareiškėjas A. Č. (toliau – ir A.Č., ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, priteisti 10000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 2-13).

Pareiškėjas skunde nurodė  ir teismo posėdyje paaiškino, kad nuo 2017 m. gruodžio 1 d. iki 2018 m. gegužės 18 d. (toliau- ir ginčo laikotarpis) jam kalint Alytaus pataisos namuose, buvo pablogintos jo gyvenimo sąlygos. 2017-12-01 kreipėsi raštu į Alytaus pataisos namų administraciją, prašydamas jį izoliuoti ir perkelti į kitą gyvenamąją bendrabučio patalpą dėl iškilusios grėsmės jo sveikatos saugumui po kilusio konflikto. Viešai yra skelbiama informacija, kad Alytaus pataisos namų pareigūnai tarp nuteistųjų platina narkotikus. Jis yra priklausomas nuo narkotikų, savo sąskaitoje turėjo pinigų, todėl siekė būti perkeltas į kitą aukštą, kad apsaugotų savo turtą. Alytaus pataisos namų (toliau- ir Alytaus PN) administracija į kitą bendrabučio tipo gyvenamąją patalpą jo neperkėlė, vertė grįžti atgal į būrį. Jam atsisakius, Alytaus PN administracija skyrė jam nežmoniškas gyvenimo sąlygas, žeminančias elementarų žmogaus orumą, buvo skiriamos nuobaudos, nutraukti socialiniai ryšiai, buvo laikomas kameroje be pasivaikščiojimo, negalėjo nueiti į parduotuvę, gaminti maisto, nutrūko mokslai. Alytaus PN administracija paskyrė jį į drausmės grupę, kur buvo taikomi apribojimai. Po drausmės grupės Alytaus PN administracija vėl tinkami nesprendė jo apgyvendinimo klausimo, vėl paskyrė jį į tą patį būrį, kuriame jis negalėjo būti, nes buvo žeminamas dėl egzistuojančios subkultūros  ir prievarta ten jį laikė, neteisėtai ir nepagrįstai jam skyrė nuobaudas. Dėl tokių Alytaus PN administracijos veiksmų pablogėjo jo sveikata, jis neteko 10 procentų kūno svorio, patyrė psichologinį sukrėtimą, įtampą, baimę, bejėgiškumą, jautė pažeminimą, pablogėjo jo reputacija, tapo dirglus. Tokiais veiksmais atsakovė pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, sukėlė pareiškėjui neturtinę žalą, kurią prašo priteisti iš atsakovės.

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas – Alytaus pataisos namai su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsiliepime į skundą (b. l. 25-28) nurodė, kad pareiškėjas nuo 2012-03-30 iki 2018-12-21 bausmę atlikinėjo 5 būryje, 2017-12-14 kreipėsi į administraciją nurodydamas, jog atsisako atlikti bausmę 5 būryje (1 lokalinis sektorius), tačiau nei raštu, nei žodžiu tokio savo atsisakymo priežasčių nenurodė. Dėl šio fakto buvo atliktas tyrimas, nebuvo nustatyta aplinkybių, kad nuteistasis 5 būryje galėtų su kuo nors konfliktuoti. Todėl jam buvo nurodyta eiti į paskirtą būrį, o pareiškėjui šio nurodymo nevykdžius, 2017-12-15 jam buvo skirta drausminė nuobauda- papeikimas. Už analogišką pažeidimą jam buvo skirtos nuobaudos-papeikimai ir 2017-12-18, 2018-12-19 ir 2017-12-20, po to 2017-12-21 buvo skirta drausminė nuobauda- perkėlimas iš paprastosios į drausmės grupę 3 mėnesiams. Nuo 2017-12-21, kaip priskirtas drausmės grupei, jis buvo laikomas 20 būryje (4 lokalinis sektorius) užrakintas gyvenamosiose patalpose, įrengtose pagal kamerų tipo reikalavimus. Pareiškėjas nebuvo laikomas griežtesnėmis sąlygomis nei priklauso būnant kameroje: joje įrengtas pareigūnų iškvietimo mygtukas, jis turėjo teisę apsipirkti Alytaus PN parduotuvėje, per 4 mėnesius gauti vieną trumpalaikį pasimatymą, gauti ir siųsti neribotą kiekį laiškų bei gauti smulkiųjų paketų, du kartus per mėnesį paskambinti telefonu ir kasdien pasivaikščioti 2 valandas. Nurodė, kad pasibaigus paskyrimo į drausmės grupę terminui, pareiškėjas buvo paskirtas į 7 būrį (1 lokalinis sektorius), tačiau į paskirtą būrį nenuėjo, už ką 2018-03-22, 2018-03-23, 2018-03-26, 2018-03-27, 2018-03-28, 2018-03-29*, 2018-03-30, 2018-04-03, 2018-04-04, 2018-04-05, 2018-04-06 ir 2018-04-09 nutarimais jam paskirtos drausminės nuobaudos- papeikimai. Pažymėjo, kad nuteistųjų paskyrimo į būrius tikslingumą sprendžia Nuteistųjų skirstymo komisija, atsižvelgdama į nuteistųjų neigiamos įtakos kitiems nuteistiesiems riziką, sveikatos būklę, amžių, kitas asmenines savybes. Alytaus PN administracija netoleruoja nuteistųjų bet kokio skirstymo pagal galimai tarp nuteistųjų veikiantį susiskirstymą į kriminalinės subkultūros kastas. Pareiškėjas yra baustas už narkotikų vartojimą, todėl jo argumentai dėl sveikatos sutrikimų dėl pareigūnų veiksmų atmestini. Teigė, kad pareiškėjas savo skunde remiasi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindžia valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo žalos atlyginimui. Išreiškė nuomonę, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas sau turtinės naudos. Nurodė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, pagal kurią pareiškėjas turi pareigą įrodyti ir konkretų patirtos žalos dydį, pateikiant konkrečius įrodymus, patvirtinančius, jog prašoma priteisti žala kilo dėl neteisėtais pripažintų viešojo administravimo subjekto veiksmų. Prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pareiškėjo skundas atmestinas. 

Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus PN, dėl atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) patirtą neturtinę žalą, kildinamą iš to, kad Alytaus PN netenkino jo prašymų perkelti jį į kitą gyvenamąją patalpą, vertė jį gyventi žeminančiomis sąlygomis, o atsisakius eiti į paskirtą gyvenamąją patalpą, pastoviai baudė jį nuobaudomis, dėl ko negalėjo naudotis visomis jam kaip nuteistajam priklausančiomis teisėmis. 

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kt. prieš Rusiją).

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpio pradžioje buvo laikomas 5 būryje bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje (b.l.30-31). Nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose pagrindus ir tvarką nustato Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau- ir BPK) 70 straipsnis. Pareiškėjas nenurodė, o ir teismas nenustatė pagrindų, numatytų BVK 70 straipsnyje, dėl kurių pareiškėjas privalėjo būti laikomas izoliuotu. BVK 70 straipsnio 6 dalis nustato, kad tuo atveju, jeigu įstaigoje bausmę atliekantis nuteistasis raštu prašo  pataisos namų administraciją dėl svarbių priežasčių laikyti jį izoliuotą nuo kitų nuteistųjų, pataisos įstaigos direktorius turi teisę nutarimu perkelti šį nuteistąjį į kamerų tipo patalpas ir laikyti jį kameroje vieną arba kartu su kitais tuo pačiu pagrindu kamerų tipo patalpose laikomais nuteistaisiais; laiką, kuriam nuteistasis perkeliamas į kamerų tipo patalpas, nustato pataisos namų direktorius. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas tokio motyvuoto prašymo laikyti jį izoliuotą Alytaus PN direktoriui nebuvo pateikęs, taip pat byloje pateikta 2017-12-15 tyrimo išvada Nr.16-838 patvirtina, kad atsisakymo eiti į jam paskirtą būrį priežasčių, pareiškėjas iš viso nenurodė (b.l.35-37). Pagal Lietuvos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr.194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau- ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 65 punktą, Pataisos namų, laisvės atėmimo vietų ligoninės, nepilnamečių pataisos namų ir kalėjimų direktoriai įsakymais sudaro komisijas, kurios nuteistuosius, pirmą kartą po nuosprendžio įsiteisėjimo iš kardomojo kalinimo vietos atvykusius į šias pataisos įstaigas, jiems dalyvaujant, priskiria paprastosioms grupėms, taip pat suskirsto į būrius, skyrius ir kameras. Skirstant nuteistuosius į būrius, skyrius, kameras atsižvelgiama į jų neigiamos įtakos kitiems nuteistiesiems riziką, sveikatos būklę, amžių, gebėjimus užsiimti darbine veikla, kitas asmenines savybes, pataisos įstaigos psichologinės tarnybos rekomendacijas ir laikantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytų nuteistųjų izoliuoto laikymo reikalavimų. Taigi, nuteistųjų paskirstymo į būrius prerogatyva priklauso pataisos namų administracijai, o ne nuteistojo pageidavimui. Pažymėtina, kad pareiškėjas už atsisakymą eiti į jam paskirtą būrį buvo nubaustas daugkartinėmis  nuobaudomis (b.l.32-33). Pareiškėjas turėjo teisę apskųsti jam paskirtas nuobaudas BVK nustatyta tvarka, tuo pačiu ir ginčydamas Alytaus PN nurodymų teisėtumą, tačiau šia savo teise nesinaudojo. Atmestinas kaip nepagrįstas pareiškėjo argumentas, kad jis neturėjo galimybės jam paskirtas nuobaudas apskųsti, nes jis nepagrįstas jokiais įrodymais, jo teisė siųsti korespondenciją, net ir būnant drausmės grupėje, įtvirtinta BVK 75 straipsnyje. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 192-195 punktai.

Pareiškėjas nurodo, kad Alytaus PN administracija paskyrė jį į drausmės grupę, kur buvo taikomi apribojimai, buvo laikomas užrakintas, be pasivaikščiojimo, negalėjo nueiti į parduotuvę, gaminti maisto, nutrūko mokslai, nutrūko socialiniai ryšiai. Bylos duomenys patvirtina, kad 2017-12-15 nutarimu pareiškėjui buvo skirta nuobauda- perkėlimas į drausmės grupę. Pareiškėjas jam paskirtos nuobaudos teisės aktų nustatyta tvarka neskundė, ji nebuvo panaikinta, todėl turėjo būti vykdoma. Drausmės grupei priskirtų nuteistųjų teisės yra įtvirtintos BVK 75 straipsnyje, tarp jų- teisė apsipirkti parduotuvėje, gauti trumpalaikį pasimatymą, gauti bei siųsti korespondenciją, skambinti telefonu, pasivaikščioti gryname ore, atsakovės atstovas patvirtino, kad šios pareiškėjo teisės jo priskyrimo drausmės grupei terminu buvo užtikrintos. Pareiškėjas savo skundą dėl jo teisių pažeidimo priskyrimo drausmės grupei laikotarpiu grindžia vien abstrakčiais teiginiais, nekonkretizuoja, kokia konkreti teisė, numatyta BVK 75 straipsnyje ir kokiu laikotarpiu buvo pažeista. BVK 75 straipsnio 2 dalis nustato, kad drausmės grupei priskirti nuteistieji laikomi užrakinti gyvenamosiose patalpose, įrengtose pagal kamerų įrengimo reikalavimus. Todėl atsakovės atstovas, pareiškėją priskyrimo drausmės grupei laikotarpiu laikydamas užrakintą gyvenamosiose patalpose, teisės aktų nepažeidė.

Pareiškėjo nurodytą aplinkybę, kad jis po perkėlimo į drausmės grupę termino pasibaigimo, vėl buvo perkeltas prieš jo valią į tą patį būrį, paneigia atsakovo pateikti duomenys, iš kurių matyti, kad pareiškėjos po jo buvimo drausmės grupėje pabaigos buvo paskirtas į 7 būrį (b.l.14, 30).

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad atsakovės atstovas neatliko jokių teisei priešingų veikų, todėl, nesant bent vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo. Darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, yra atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu, teismas

n u s p r e n d ž i a :

pareiškėjo A. Č. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.

Teisėja                                        Irena Varžinskienė