Civilinė byla Nr. e2-17015-1019/2020

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-11773-2020-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.4; 3.1.7.6; 3.2.6.1; 3.2.6.10.

 (S)

VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gruodžio 14 d.

Vilnius

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Jurgita Rimeikienė,

sekretoriaujant Jolantai Žilienei,

dalyvaujant ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės ,,Megalink“ atstovei Agnei Būdvytei,

atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Merko statyba“ atstovui advokato padėjėjui Sauliui Karčiauskui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės ,,Megalink“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Merko statyba“ dėl vienašalio įskaitymo pripažinimo negaliojančiu.

Teismas

n u s t a t ė:

ieškovė bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė ,,Megalink“ kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti negaliojančiu 2019 m. kovo 18 d. atsakovės pranešimu Nr. (duomenys neskelbtini) atliktą vienašalį įskaitymą 18 263,12 Eur sumai nuo jo atlikimo momento, taikyti restituciją ir iš atsakovės priteisti 18 263,12 Eur, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovė ieškinyje nurodė, kad 2018 m. rugsėjo 28 d. ieškovė ir atsakovė sudarė statybos rangos darbų sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2019 m. sausio 18 d. statybos rangos sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurias ieškovė įsipareigojo atlikti statybos rangos darbus, o atsakovė įsipareigojo priimti faktiškai atliktus darbus ir sumokėti sutartyse nurodytomis sąlygomis ir per sutartyse nustatytus terminus. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. balandžio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-3043-614/2019 iškėlė bankroto bylą ieškovei ir įmonės bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Bankroto administravimo ir teisinių paslaugų centras“. Nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjo 2019 m. gegužės 6 d. Bankrutavusios UAB „Megalink“ administratorė nustatė, kad ieškovė pagal sutartis turi 18 263,12 Eur dydžio neginčijamą reikalavimo teisę į atsakovę. Atsižvelgiant į tai, ieškovė vertina, kad atsakovė yra skolinga bankrutavusiai UAB „Megalink“ 18 263,12 Eur dydžio sumą. Bankroto administratorė 2019 m. rugpjūčio 21 d. kreipėsi į atsakovę su raginimu apmokėti 18 263,12 Eur skolą. Atsakovė 2019 m. rugsėjo 24 d. pateikė administratoriui atsakymą, kad skola nebus padengta, kadangi 2019 m. kovo 18 dienai užsakovas pagal Sutarčių Bendrosios dalies 9.7. punkto ir Specialiosios dalies 6.5. punkto nuostatas buvo viso sulaikęs 18 263,12 Eur sumą, o kadangi atlygintinų nuostolių suma viršijo šią sumą, rangovas po atlikto užskaitymo liko skolingas užsakovui 32 301,88 Eur. 2019 m. spalio 24 d. administratorė pateikė pretenziją atsakovei dėl 18 263,12 Eur dydžio skolos sumokėjimo, tačiau atsakovė per pretenzijoje nustatytą laiką skolos nesumokėjo. 2019 m. lapkričio 5 d. buvo gautas atsakovės atstovo raštas, kuriame nurodoma, kad atsakovė atsisako sumokėti BUAB „Megalink“ reikalaujamą 18 263,12 Eur skolą. Ieškovės vertinimu, atsakovė atliko vienašališką priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą ir tokiu būdu išvengė realaus atsiskaitymo ieškove. Viešai prieinamoje interneto svetainėje (Creditreform) yra pateikiama informacija apie ieškovės turimus turto areštus, turto arešto aktų registro istorijoje matyti, kad atsakovo atlikto įskaitymo metu buvo įregistruotas turto areštas ir jis buvo galiojantis, todėl atsakovės 2019 m. kovo 18 d. atliktas 18 263,12 Eur sumos įskaitymas prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, todėl negalioja nuo jo atlikimo momento. Ieškovės teigimu, taip pat egzistuoja visos sąlygos įskaitymą pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu (CK 6.66 straipsnis). Dėl kreditoriaus neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės nurodė, kad įskaitymo sudarymo metu 2019-03-18 ieškovas turėjo didelių pradelstų skolų kreditoriams, pvz., VMI, VSDFV Vilniaus skyrius, UAB „Termodinamika“, UAB „BVT partneriai“, UAB „Krasa“, UAB „Castrade“, UAB „Artakija“ ir kt. Įskaitymo atlikimo metu ieškovė faktiškai buvo nemoki ir turėjo pradelstų įsipareigojimų pirmesnės eilės kreditoriams. Minėtą aplinkybę turėjo žinoti ir neabejotinai žinojo atsakovė, nes 2019-03-09 ieškovė informavo, kad dėl prastos finansinės situacijos Sutarčių toliau vykdyti negali. Įskaitymo dienai pradelstų įsipareigojimų suma buvo 380 171 Eur. Ieškovės teigimu, įskaitymas pažeidė kreditorių teises, nes ieškovės finansiniai duomenys bei aplinkybė, jog ieškovė nevykdė savo įsipareigojimų kreditoriams, o jo prisiimti įsipareigojimai ženkliai viršijo turimą turtą, pagrįstai leidžia teigti, kad ieškovė negalėjo atsiskaityti su savo kreditoriais ir faktiškai buvo nemoki jau įskaitymo metu, t. y. 2019-03-18. Nemokumą teisiškai konstatavo Vilniaus apygardos teismas nutartyje dėl bankroto bylos iškėlimo, vadovaudamasis finansinės atskaitomybės dokumentais už 2018 ir 2019 metus. Taigi ieškovė 2019-03-18 buvo faktiškai nemoki. Vienašaliu įskaitymu atsakovė sumažino ieškovės turto kiekį, iš kurio galėjo būti tenkinami ir kitų kreditorių reikalavimai. Ieškovės teigimu, senaties terminas nėra praleistas, nes nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjo 2019-05-06. Dėl sąlygos, kad skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio, ieškovė nurodė, kad nėra jokio imperatyvo ar sutartinės nuostatos, kuria remiantis būtų privaloma atlikti vienašalį įskaitymą. Kadangi turto arešto aktų registre 2019-02-22 (įskaitymo metu) buvo įregistruotas galiojantis turto areštas, atsakovė ne tik kad neturėjo pareigos atlikti įskaitymo, bet priešingai – privalėjo įskaitymo neatlikti. Dėl sąlygos, kad skolininkas ir trečiasis asmuo buvo nesąžiningi, ieškovė nurodė, jog vienašalis įskaitymas yra neatlygintinas sandoris, todėl atsakovės sąžiningumas neturi teisinės reikšmės. Tačiau, jei teismas vertins priešingai, yra pagrindas pripažinti atsakovės nesąžiningumą įskaitymo atveju, nes ieškovė turėjo akivaizdžių finansinių sunkumų, kuriuos patvirtina tiek turto areštai, tiek pačios ieškovės atlikti veiksmai – pranešė atsakovei, kad nebevykdys darbų, nes turi finansinių sunkumų. Šie duomenys patvirtina, kad atsakovė žinojo apie sunkią ieškovės finansinę būklę. Atsakovė ne tik neatsižvelgė į galiojančius turto areštus, bet ir elgdamasi nesąžiningai siekė pirmumo teise patenkinti savo finansinį reikalavimą. Dėl ieškovės nesąžiningumo nurodė, kad ji žinojo apie didelius finansinius sunkumus, buvo informuota apie 2019-03-18 įskaitymą, tačiau jokių priemonių nesiėmė, nes 2019-04-03 jau buvo pateiktas pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo. Ieškovės turto kiekis akivaizdžiai nėra pakankamas tam, kad būtų patenkinti kreditorių finansiniai reikalavimai (2019-11-08 nutartimi bendra finansinių reikalavimų suma – 487 151,65 Eur, o įmonės turtas – 47 424 Eur). Todėl įskaitymą pripažinus negaliojančiu, iš atsakovės priteistina suma grąžintina į bendrą ieškovės turto masę. Pripažinus įskaitymą negaliojančiu nuo atlikimo momento tiek CK 1.80 straipsnio, tiek CK 6.66 straipsnio pagrindu, taikomos vienodos sandorio negaliojimo pasekmės – ginčo šalys grąžinamos į ankstesnę padėtį, šalių įsiskolinimai laikomi neįskaitytais ir išlieka tokio dydžio, kokie jie buvo iki įskaitymo. Taigi ieškovė įgyja 18 263,12 Eur reikalavimo teisę į atsakovę, todėl ieškovei iš atsakovės priteistina vienašališkai įskaityta suma – 18 263,12 Eur. Kadangi atsakovė ieškovės mokėtiną atsakovei sumą, kurią įskaitė 2019-03-18, kildina iš tarp šalių sudarytos subrangos darbų sutarčių (50 565 Eur nuostoliai), o ieškovei 2019-04-23 iškelta bankroto byla, klausimas dėl ieškovės atsakovei mokėtinos sumos nagrinėtinas atskirai bankroto byloje.

Atsakovė pateikė atsiliepimą į ieškovės ieškinį, kuriuo prašė ieškovės ieškinį atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti atsakovei jos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė nurodė, kad pats turto arešto fakto buvimas savaime nereiškia, kad negalima atlikti įskaitymo – tai turi būti turto arešto turinio klausimas. Ieškovės nurodomi Turto arešto aktų registro įstatymo 4 ir 5 straipsniai reglamentuoja turto areštų aktų registravimo viešumą, o ne draudimus atlikti įskaitymą. Įstatymas draudžia atlikti įskaitymą kai prievolės dalykas yra turtas, į kurį negalima nukreipti išieškojimo, bet ieškovė nepateikia jokių įrodymų, kodėl, jos nuomone, atsakovės įskaityta suma yra turtas, į kurį negalima nukreipti išieškojimo. Ieškovė nepateikė jokių duomenų ar įrodymų, kodėl jos nurodomas įskaitymo atlikimo metu ieškovės atžvilgiu galiojęs turto arešto aktas užkirto kelią įskaitymo atlikimui. Atsakovės vertinimu, tik iš turto arešto akto turinio būtų galima daryti išvadą apie tai, ar buvo galimas įskaitymas, ar ne, bet ieškovė jokių įrodymų nepateikė. Atsakovė nei iki įskaitymo atlikimo, nei po to negavo jokios informacijos apie įskaitymo negalimumą dėl galiojančio turto arešto ieškovei nei iš pačios ieškovės, nei ieškovės bankroto administratoriaus, į ieškovę nesikreipė joks antstolis CPK 688 str. pagrindu. Ieškovės teiginiai, kad atlikusi įskaitymą atsakovė neva „išvengė realaus atsiskaitymo“ su ieškove yra nepagrįsti. Įskaitymas yra vienas iš CK leidžiamų prievolių įvykdymo būdų, ir šiuo atveju taip pat ir numatytas šalių sudarytose sutartyse Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Ieškovė savo reikalavimų pagrindimui nurodo Lietuvos apeliacinio teismo 2012-05-17 nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-923/2012, tačiau nurodomoje nutartyje nagrinėjama situacija iš esmės skiriasi nuo šios bylos, todėl remtis ja kaip precedentu nėra pagrindo. Ieškovė privalo įrodyti, kad ji pati turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę, kuri gali kilti iš sutarčių, todėl jų nuostatos turi būti vertinamos. Sutartimis ieškovė įsipareigojo ne tik atlikti sutartus statybos darbus, bet ir prisiėmė eilę kitų įsipareigojimų, kurių tinkamas atlikimas yra prielaida reikalauti sumokėti visą sutartimis šalių sutartą kainą. Ieškovė, pateikdama 2019-03-07 pranešimą apie tai, kad ji toliau nebevykdys sutarčių, patvirtino, kad ji neįvykdė visų įsipareigojimų pagal sutartis, įskaitant tai, kad ieškovė nepateikė galutinio darbų akto, išpildomosios dokumentacijos, nepateikė garantinio laikotarpio įsipareigojimų užtikrinimo priemonių, taip pat ieškovė nebeatliko garantinio laikotarpio įsipareigojimų, o tai reiškia, jog ieškovės teisė reikalauti visos sumos pagal išrašytas sąskaitas nėra neabejotina ir galiojanti. Faktas, kad atsakovė atlikdama įskaitymą formaliai tokią teisę pripažino, nereiškia, kad atsakovas negali naudoti kitų savo teisių gynimo priemonių, jei įskaitymas nebūtų atliktas. Atsakovė apie  ieškovės finansinę būklę nežinojo ir negalėjo žinoti. Ieškovė prie 2019-03-07 pranešimo nepateikė jokios informacijos apie faktinę savo finansinę būklę, aktualių finansinių ataskaitų, informacijos apie kitus kreditorius ir jų reikalavimus. Pagal Juridinių asmenų registro duomenis ieškovė savo metinę finansinę atskaitomybę už 2018 metus pateikė tik 2019-04-09, taigi įskaitymo metu atsakovė jokios aktualios informacijos apie ieškovės finansinę būklę negalėjo turėti. Šalių tarpusavio įsipareigojimų pagal sutartis pobūdis buvo toks, kad ieškovė visus darbus pagal sutartis atlikinėjo savo rizika, iš savo medžiagų ir naudodama savo darbo jėgą, ir atsakovė ieškovės veiklos nekontroliavo kitaip, nei kad numatyta sutartyse. Atsakovė su ieškove bendradarbiavo ilgą laiką ir neturėjo pagrindo nepasitikėti ieškovės finansine padėtimi. Pažymėtina, kad ieškovė sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) su atsakove sudarė 2019-01-18, t. y. likus mažiau nei 2 mėnesiams iki pranešimo apie įsipareigojimų nevykdymą pateikimo, ir šia sutartimi prisiėmė įsipareigojimus, bet nepateikė jokios informacijos apie tai, kad ji turėtų kokių nors finansinių sunkumų ar kitų kreditorių reikalavimų. Atsakovė, siekdama, kad ieškovės neužbaigti darbai pagal sutartis būtų tęsiami, neturėjo jokio kito pasirinkimo kaip tik nutraukti sutartis su ieškove ir darbų baigimui ieškoti kitų rangovų. Sutarčių nutraukimo sąlygos buvo nustatytos pačiose sutartyse ir atsakovė neatliko jokių kitų veiksmų bei nesudarė jokių kitų sandorių, išskyrus tai, kas buvo numatyta galiojančiose sutartyse, todėl jokiais savo veiksmais negalėjo pažeisti kitų kreditorių teisių.

Ieškovė pateikė dubliką į atsakovės atsiliepimą, kuriame nurodė, kad pagal galiojančius įstatymus, esant areštuotam turtui, įskaitymas ar reikalavimo perleidimas nėra galimi neįvykdžius turto arešto akte nurodytų įpareigojimų pilna jų apimtimi, nes tai iš esmės reikštų disponavimą uždrausta teise - tai prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms ir dėl to toks sandoris yra niekinis. Atsakovės atlikto įskaitymo metu buvo įregistruotas galiojantis turto areštas 55 555 Eur dydžio sumai, todėl atsakovės 2019 m. kovo 18 d. atliktas 18 263,12 Eur sumos įskaitymas prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, todėl negalioja nuo jo atlikimo momento. Įskaitymo negalimumą ir prieštaravimą imperatyvioms įstatymo normoms patvirtina ir CK 6.134 str. 1 d. 6 p., kuriuo remiantis draudžiama įskaityti, kai prievolės dalykas yra turtas, į kurį negalima nukreipti išieškojimo. Esant areštuotai šalies, kurios atžvilgiu atliekamas įskaitymas, reikalavimo teisei (turtui) į įskaitymą atliekančią šalį, pastaroji šalis įskaitymo negali atlikti, nes tai iš esmės reikštų disponavimą kitos šalies reikalavimo teise, kuris yra uždraustas. Įskaitymas, atliktas nepaisant tokio draudimo, prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms ir dėl to yra niekinis. Įskaitymas pažeidė taip pat ir CK 6.9301 straipsnio reikalavimą. Ieškovei bankroto byla iškelta remiantis 2019 m. balandžio 3 d. pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo, o pradelsti įmonės įsipareigojimai vertintini pagal įmonės apskaitos duomenis 2019 m. kovo 26 dienai. Atsakovės vienašalio įskaitymo dienai ieškovės pradelstų įsipareigojimų suma buvo 380 171 Eur, todėl atsakovė atliko vienašalį priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, ieškovei buvus faktiškai nemokiai ir turėjus pradelstų įsipareigojimų pirmesnės eilės kreditoriams. Taigi egzistuoja sąlygos atliktam įskaitymui būti pripažintam pažeidžiančiu CK 6.9301 straipsnio reikalavimą. Iš teismui teiktų procesinių dokumentų matyti, kad ieškovė turėjo akivaizdžių finansinių sunkumų, kuriuos patvirtina turto arešto registrų duomenys apie ieškovės turto areštus. Atsakovei atlikus vienašalį priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, ieškovė buvo faktiškai nemoki ir turėjo pradelstų įsipareigojimų pirmesnės eilės kreditoriams. Atsakovė neatsižvelgė į galiojančius turto areštus ir taip nesąžiningai siekė pirmumo teise patenkinti savo finansinį reikalavimą. Atsakovė atliko vienašalį įskaitymą, žinodama apie sunkią ieškovės finansinę situaciją, kadangi atsakovė, 2019 m. rugsėjo 24 d. teikdama atsakymą ieškovės nemokumo administratoriui dėl skolos sumokėjimo, teigė, kad 2019 m. kovo 9 d. raštu Rangovas informavo, kad dėl prastos finansinės situacijos Sutarčių toliau vykdyti negali ir faktiškai iš statybos objektų pasišalino, darbų nebevykdė, kas sukėlė Užsakovui nuostolius, susijusius su naujų rangovų paieška ir terminų praleidimu. Ieškovės vertinimu, nurodytos aplinkybės patvirtina atsakovės žinojimą apie ieškovės itin sudėtingą įmonės finansinę situaciją. Atsakovė žinodama, kad BUAB „Megalink“ turi finansinių sunkumų, neatsižvelgdama į tai atliko vienašalį įskaitymą ir taip pažeidė kitų kreditorių teises.

Atsakovė pateikė tripliką į ieškovės dubliką, kuriame nurodė, jog ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių faktą, kad įskaitymas buvo negalimas pagal CK 6.134 str. 6 str. Ieškovė atkartoja ieškinyje išdėstytus argumentus, tačiau paties turto arešto akto, kurio turinys patvirtintų ieškovės teiginius, nepateikia. Atsakovė informacijos apie ieškovės nemokumą neturėjo ir negalėjo turėti, nes jokiuose viešai prieinamuose šaltiniuose informacijos apie faktinę ieškovės finansinę būklę tiesiog nebuvo. Ieškovės 2019-03-07 pranešime yra nurodoma, kad ieškovės finansinė būklė yra „prasta“, bet tai neleidžia daryti vienareikšmiškos išvados, kad įmonė yra nemoki. Ieškovės nurodomas CK 6.9301 straipsnis reglamentuoja ieškovės veiksmus vykdant atsiskaitymus, tuo tarpu įskaitymas yra atliekamas nepriklausomai nuo skolininko valios, pagal pasirašytos sutarties nuostatas. Ieškovės pateikti turto areštų registro duomenys patvirtina tik tai, kad sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) sudarymo dieną jokio įregistruoto turto arešto nebuvo, kaip ir nebuvo jokios kitos viešai prieinamos informacijos apie faktinę ieškovės finansinę būklę. Atsakovė galėjo remtis tik savo patirtimi ieškovei vykdant jau prieš tai sudarytą sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), o ši patirtis buvo teigiama, t. y. ieškovė iki tol tinkamai ir laiku vykdė darbus, todėl nebuvo jokio pagrindo abejoti ieškovės finansine būkle. Anksčiau sudarytos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) bendra vertė buvo 422 895 Eur su PVM, tuo tarpu sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) vertė buvo tik 82 764 Eur su PVM. Ieškovės keliami reikalavimai yra nepagrįsti, nes net nustačius, kad šiuo konkrečiu atveju įskaitymas buvo negalimas, ieškovė pirmiausia turėtų įrodyti savo reikalavimo teisės į atsakovę buvimą ir galiojimą apskritai. Ieškovė ieškinyje pripažįsta, kad savo reikalavimą kildina iš rangos sutarčių, nurodydama, kad neva BUAB „Megalink“ pagal Sutartis turi 18 263,12 Eur dydžio neginčijamą reikalavimo teisę į UAB „Merko statyba“. Nors ieškovė iš karto daro niekuo nepagrįstą išvadą apie „neginčijamą reikalavimo teisę“ ir atsakovės skolą, ieškovė nepateikia jokių įrodymų, patvirtinančių tai, kad ieškovė įvykdė visus sutartimis prisiimtus įsipareigojimus, kurių įvykdymas suteikia ieškovei teisę reikalauti 18 263,12 Eur iš atsakovės. Tik nustačius, kad ieškovė apskritai įskaitymo dieną ar vėliau turėjo kažkokią reikalavimo teisę į atsakovę, būtų galima konstatuoti, kad atsakovė gavo iš ieškovės kažką, ką privalėtų grąžinti taikant restituciją. Ieškovė, pateikdama 2019-03-07 pranešimą apie tai, kad ji toliau nebevykdys sutarčių, patvirtino, kad neįvykdė visų įsipareigojimų pagal sutartis, įskaitant tai, kad ieškovė nepateikė galutinio darbų akto, išpildomosios dokumentacijos, nepateikė garantinio laikotarpio įsipareigojimų užtikrinimo priemonių, taip pat ieškovė nebeatliks garantinio laikotarpio įsipareigojimų, o tai reiškia, kad ieškovės teisė reikalauti visos sumos pagal išrašytas sąskaitas nėra neabejotina ir galiojanti. Ieškovei neįvykdžius savo įsipareigojimų pagal sutartis, atsakovas vis tiek turi teisę naudotis savo interesų gynimo priemonėmis. Sutartinių netesybų įskaitymas remiantis sutarčių bendrosios dalies 9.9 ir 11.7 punktų nuostatomis yra viena iš savigynos priemonių. Atsakovė neturi pareigos automatiškai grąžinti ieškovei pagal sutarčių nuostatas sulaikytų sumų, o tai reiškia, kad ieškovė neturi atitinkamos reikalavimo teisės į atsakovę nurodomai 18 263,12 EUR sumai.

2020-11-24 teismo posėdžio metu ieškovės atstovė Agnė Būdvytė nurodė, kad ieškinio reikalavimus palaiko. Paaiškino, kad 2018-09-28 šalys sudarė statybos rangos sutartį ir 2019-01-18 sudarė naują sutartį, pagal kurią ieškovė įsipareigojo atlikti darbus, o atsakovė įsipareigojo priimti faktiškai atliktus darbus ir sumokėti už tai sutartą atlyginimą. 2019-04-23 ieškovei buvo iškelta bankroto byla, nutartis įsiteisėjo 2019-05-26. Kadangi įmonės buhalterinėje apskaitoje buvo rasti dokumentai, pagrindžiantys atsakovės skolą, buvo kreiptasi į atsakovę raginant ją apmokėti skolą, tačiau atsakovė nurodė, jog skola nebus padengta, kadangi atlygintinų nuostolių suma viršija įskaitymo sumą. Ieškovei išanalizavus šiuos duomenis, buvo nustatyta, kad skola pagal raginimą nebuvo apmokėta, tuomet atsakovė pateikė pranešimą dėl atlikto priešpriešinio įskaitymo. Įvykus įskaitymui laikoma, kad prievolė pagal reikalavimą pasibaigė ir tokiu būdu išvengė realaus atsiskaitymo su ieškove. Atsakovė atsakyme apie atliktą įskaitymą nurodė, kad ieškovė yra skolinga 32 301,80 Eur atsakovei, tačiau dėl šios sumos atsakovė nėra pareiškusi jokio reikalavimo bankroto byloje, todėl net negalima pasisakyti, ar šie atsakovės nuostoliai pagrįsti. Viešuose registruose buvo pateikta informacija apie ieškovei taikomus turto areštus, todėl atsakovės atliktas įskaitymas prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms ir negalioja. Egzistuoja visos sąlygos pripažinti įskaitymą negaliojančiu actio Pauliana pagrindu, kadangi ieškovė įskaitymo atlikimo metu turėjo didelių pradelstų įsipareigojimų. Atsakovė žinojo apie blogą ieškovės finansinę padėtį, nes šias aplinkybes pati nurodė savo pranešime. Ieškovei iškėlus bankroto bylą buvo vertinami jos finansiniai įsipareigojimai 2019-03-26 dienai, todėl įmonė jau tada buvo nemoki. Atliktu įskaitymu atsakovei nepagrįstai suteikiama pirmumo teisė atgauti visą savo reikalavimų patenkinimą, todėl atliktas įskaitymas pažeidžia kitų kreditorių teises. Atsakovė turėjo domėtis ieškovės finansine padėtimi, be to, pati ieškovė buvo pranešusi apie savo sunkią finansinę būklę, todėl atsakovė žinojo apie sudėtingą ieškovės būklę, nepaisant to, atliko įskaitymą, taip pažeisdama kitų kreditorių interesus. Įmonės turtas sudarė tik virš 47 tūkst. eurų, todėl turto kiekis nėra pakankamas, kad būtų patenkinti ieškovės kreditorių reikalavimai. Atsakovė iš ieškovės mokėtiną sumą kildina iš sutarčių dėl ieškovės neatliktų darbų, tačiau ieškovei iškėlus bankroto bylą, šis klausimas turėtų būti nagrinėtinas atskirai. Ieškovės atstovė nurodė, kad duomenų, jog ieškovės įsipareigojimai atsakovei pagal sutartis buvo ar nebuvo įvykdyti neturi, sutarties nuostatos, kad garantinių įsipareigojimų vykdymas yra esminė sutarties nuostata, neginčija. Nurodė, kad neteigia, jog atsakovė galėjo žinoti apie konkrečius ieškovės įsipareigojimus kreditoriams, tačiau atsakovė turėjo žinoti apie blogą ieškovės padėtį, ką patvirtino ir tai, kad įmonė turėjo įsiskolinimų Sodrai. Pagal turto arešto registro įstatymą vien faktas, kad yra įregistruotas areštas, sandorio šalis negali atlikti jokių veiksmų, įskaitant įskaitymo. Informacijos, kieno prašymu buvo taikytas areštas, neturi.  

2020-11-24 teismo posėdžio metu atsakovės atstovas advokato padėjėjas Saulius Karčiauskas nurodė, kad su ieškiniu nesutinka. Paaiškino, kad ieškovė darbų pagal sudarytas sutartis neužbaigė, o 2019-03-09 ieškovė pateikė pranešimą apie tai, kad jos finansinė būklė yra prasta ir ji daugiau įsipareigojimų pagal sutartis nevykdys. Tai dienai ieškovės darbininkai išvyko iš objekto, paliko neužbaigtus darbus, liko nesutvarkyta dokumentacija, susijusi su darbų atlikimu. Atlikus darbus ieškovė turėjo parengti visą dokumentaciją ir ją pateikti atsakovei derinti, parengti galutinį darbų perdavimo aktą. Pagal sudarytas sutartis, nuo kiekvienos mokėtinos sumos yra sulaikoma 10 proc. suma, kuri yra sutartinių įsipareigojimų įvykdymo garantija. Ieškovė visų savo įsipareigojimų, kurie būtų pagrindas atsiskaityti su ieškove, neįvykdė, o pagrindas atsiskaityti su ieškove yra tuomet, kai atlikti visi darbai, tą patvirtino ir ieškovė, todėl nekilo pagrindas atsiskaityti su ieškove. Įskaitymo atlikimas yra numatytas sutartyse, t. y. bet kokios ieškovės atsakovei mokėtinos sumos gali būti įskaitytos. Šalys, sudarydamos sutartis, apsibrėžė ir atsiskaitymo tvarką. Sutarčių sąlygos niekuomet nebuvo pakeistos. Ieškovė remiasi areštu, tačiau duomenys apie areštą pateikiami ne iš viešo registro, o iš privataus asmens duomenų bazės. Atsakovė prašė pateikti turto arešto aktą, kad jį būtų galima įvertinti bylos kontekste, tačiau šis aktas nebuvo pateiktas, nors ieškovė juo remiasi. Byloje nežinomas turto arešto turinys, todėl negalima kalbėti apie pasekmes, kurias jis galėtų sukelti tretiesiems asmenims. Be to, turto arešto akto įregistravimas savaime nepatvirtina ieškovės įsipareigojimų kreditoriams. CPK reglamentuota turto esančio pas trečiuosius asmenis areštavimo tvarka, t. y. antstolis turi surašyti pas trečiuosius asmenis esantį turtą, aprašas turi būti pateikiamas ir tiems tretiesiems asmenims, tačiau toks aprašas atsakovei nebuvo pateiktas. Ieškovė ieškinį grindžia aplinkybėmis, jog atsakovė turėjo žinoti apie ieškovės nemokumą, tačiau ji nepateikia duomenų, kad reikalavimo teisė yra neabejotina. Įskaitymas buvo atliktas pagal galiojančias sutarties sąlygas. Sutarties nuostatos, susijusios su įskaitymu, nėra ginčijamos, todėl negalima kalbėti apie nesąžiningumo prezumpciją, taikant įskaitymą. Nurodė, kad neabejotinos reikalavimo teisės ieškovė neturi, kadangi ieškovė pripažino neatlikusi savo įsipareigojimų. Paaiškino, kad įskaitymo sumos buvo skaičiuojamos nuo kiekvienos ieškovės išrašytos sąskaitos, t. y. jau nuo atliktų darbų. Atsakovė, pareikšdama apie sutarties nutraukimą, pareiškė ir reikalavimą dėl baudos nuo bendros sutarčių vertės, kadangi atsakovė atliko įskaitymą tik tai daliai, kuri sulaikyta pagal sutarties nuostatas, todėl įskaitymo suma padengė tik 5 proc. atsakovo nuostolių. Ieškovė turėjo pareigą informuoti apie tai, kad ji yra nemoki. Ieškovė 2019 m. sausio mėnesį prisiėmė naujus įsipareigojimus, tačiau apie savo finansines problemas nenurodė. Atsakovė turėjo pagrindą reikalauti daug didesnės netesybų sumos, tačiau po atlikto įskaitymo, sužinojus, jog ieškovei iškelta bankroto byla, nusprendė resursų nuostolių padengimui neskirti.

        Ieškinys tenkintinas.

        Byloje esančiais rašytiniais įrodymais, šalių atstovų paaiškinimais nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2019 m. balandžio 23 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą UAB „Megalink“, įmonės bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Bankroto administravimo ir teisinių paslaugų centras“; nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjo 2019 m. gegužės 6 d. (DOK-97041; Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. eB2-2230-614/2020, teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenys, CPK 179 straipsnio 3 dalis). Minėta nutartimi dėl bankroto bylos iškėlimo teismas įpareigojo įmonės valdymo organus per 15 dienų nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo perduoti bankroto administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus.

Bylos duomenimis, 2018 m. rugsėjo 28 d. ieškovė UAB „Megalink“ ir atsakovė UAB „Merko statyba“ sudarė Statybos rangos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), o 2019 m. sausio 18 d.  Statybos rangos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sutartys), pagal kurias UAB „Megalink“ įsipareigojo atlikti statybos rangos darbus Sutartyse nustatytais terminais, o UAB „Merko statyba“ įsipareigojo priimti atliktus darbus ir sumokėti Sutartyse nurodytomis sąlygomis ir nustatytais terminais. Ieškovės bankroto administratorius iš perduotų dokumentų nustatė, kad BUAB „Megalink“ pagal Sutartis į atsakovę UAB „Merko statyba“ turi 18 263,12 Eur dydžio neginčijamą reikalavimo teisę – 18 263,12 Eur sulaikytų sumų pagal Sutartis. Byloje nustatyta, kad 2019 m. kovo 7 d. ieškovė informavo atsakovę, kad dėl prasto finansinės situacijos toliau nebegali vykdyti sutartinių įsipareigojimų pagal Sutartis, pasirašytas tarp UAB „Megalink“ ir UAB „Merko statyba“. Atsižvelgdama į tai, atsakovė 2019 m. kovo 18 d. pranešimu Nr. (duomenys neskelbtini) informavo ieškovę, kad, vadovaujantis Sutarčių 10.6.1 punkto nuostatomis, nuo 2019-03-07 rangos sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) nutraukia dėl rangovo kaltės; vadovaujantis Sutarties 11.8. punkto nuostatomis, atsakovė reikalavo sumokėti 10 proc. baudą nuo rangos sutarties kainos, kuri sudaro 8276 Eur pagal Nr. (duomenys neskelbtini) rangos sutartį ir 42 289 Eur pagal rangos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini). Atsakovė taip pat 2019 m. kovo 18 d. pranešimu informavo, kad, vadovaujantis rangos sutarties 9.9, punkto nuostatomis, užsakovas atlieka įskaitymą 50 565 Eur sumai iš rangovui mokėtinų sumų. Kaip matyti iš 2019 m. rugpjūčio 24 d. atsakovės ieškovės bankroto administratoriui siųstos informacijos, 2019 m. kovo 18 dienai užsakovas (atsakovas) buvo iš viso sulaikęs 18 263,12 Eur sumą. Taigi UAB „Merko statyba“ 2019 m. kovo 18 d. pranešimu Nr. (duomenys neskelbtini) įskaitė šalių priešpriešinius vienarūšius reikalavimus 18 263,12 Eur dydžio suma (toliau – ir Įskaitymas), mažinant ieškovės prievolę sumokėti 50 565 Eur dydžio baudą iki 32 301,88 Eur.

Teismas pažymi, kad tiek iš byloje esančių rašytinių duomenų, tiek iš šalių atstovų paaiškinimų akivaizdžiai matyti, jog ginčijamu Įskaitymu buvo įskaityti šalių (ieškovės ir atsakovės) vienarūšiai priešpriešiniai reikalavimai, atsiradę iš Sutarčių. Ieškovė ir atsakovė neginčija Įskaityme užfiksuoto šalių reikalavimų dydžių (t. y. 18 263,12 Eur) ar jų atsiradimo pagrindo, todėl tai nėra šios bylos dalykas. Atsakovė dėl nuostolių atlyginimo iš ieškovės reikalavimų teisme nereiškė.

Nagrinėjamu atveju ieškovė Įskaitymą ginčija tuo pagrindu, kad jis prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnio 1 dalis), nes atliktas, kai buvo įregistruotas ieškovės turto areštas ir jis buvo galiojantis, taip pat pažeidžiantis atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumą (CK 6.9301 straipsnis); be to, ieškovės teigimu, egzistuoja visos sąlygos Įskaitymą pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu (CK 6.66 straipsnis).

Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad įmonės bankroto atveju sandorių ginčijimas – bankrutuojančios įmonės administratoriaus teisė ir pareiga. ĮBĮ nereglamentuojami savarankiški sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindai, tik akcentuojami ginčytinų sandorių požymiai – priešingumas įmonės veiklos tikslams ir (ar) galima įtaka įmonės mokumui. Dėl to bankrutuojančios įmonės administratorius prieš bankroto bylos iškėlimą sudarytus šios įmonės sandorius gali ginčyti visais CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, tarp jų – ir CK 6.66 straipsnio pagrindu, nes pagal ĮBĮ administratorius gina visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugpjūčio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-393/2012 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

CK 6.130 straipsnio 1 dalyje prievolės pabaiga įskaitymu apibrėžta kaip įskaitymas vienarūšio reikalavimo, kurio terminas yra suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibūdintas pareikalavimo momentu. Įskaitymui pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo, kitos šalies valia dėl atliekamo įskaitymo neturi teisinės reikšmės (CK 6.131 straipsnio 1 dalis). Taigi šalis, atliekanti įskaitymą, viena vertus, patenkina kitos šalies reikalavimą iš savo turto (reikalavimo teisės), kita vertus, pati patenkina savo reikalavimą iš kitos šalies turto (reikalavimo teisės). Kasacinis teismas, aiškindamas įskaitymo teisinius santykius (CK 6.130, 6.131 straipsniai), yra nurodęs įskaitymo sąlygas: pirma, prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų, t. y. skolininkas kartu turi būti ir savo kreditoriaus kreditorius, o kreditorius – ir savo skolininko skolininkas; antra, šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai, t. y. šalys turi turėti reikalavimus viena kitai, o ne trečiajam asmeniui; trečia, šie šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai, t. y. abiejų prievolių dalykas turi būti toks pat (pavyzdžiui, šalys viena kitai turi sumokėti pinigus, suteikti viena kitai tam tikras paslaugas ir pan.); ketvirta, abu reikalavimai turi galioti; penkta, abu reikalavimai turi būti vykdytini; šešta, abu reikalavimai turi būti apibrėžti. Nors įskaitymas atliekamas nepriklausomai nuo to, sutinka kita prievolės šalis su tokiu prievolės pasibaigimo būdu ar ne, kita prievolės šalis turi teisę ginčyti įskaitymo pagrįstumą teisme, įrodinėdama, kad nebuvo įstatyme nustatytų sąlygų, būtinų atliekant įskaitymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-18/2010; 2010 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-9/2010; 2010 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-168/2010).

Įskaitymo teisė nėra absoliuti, ji yra ribojama CK 6.134 straipsnyje nurodytais atvejais. Įskaitymo draudimų sąrašas nėra išsamus – pagal CK 6.134 straipsnio 6 dalį įskaitymas draudžiamas ir kitų įstatymų nustatytais atvejais.

Pažymėtina, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini ir patikimi. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir kartu įrodymų visetą. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-07-02 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010).        

        Dėl sandorio prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms

                CK 1.80 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs teismų praktiką, kokiais kriterijais vadovaujantis sprendžiama dėl teisės normos imperatyvaus pobūdžio. CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam sandorių negaliojimo pagrindui taikyti reikia nustatyti tokias sąlygas: pirma, kad teisės norma, kuriai, ieškovės teigimu, prieštarauja sandoris, yra imperatyvi; antra, kad ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir kad šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas. Imperatyvi įstatymo norma pripažintina tokia, kurios teisinių santykių subjektai negali panaikinti ar pakeisti tarpusavio susitarimu. Imperatyvi nuostata reiškia, kad teisės subjektas pats negali pasirinkti kitokio elgesio varianto (skirtingai nei esant dispozityviai teisės normai), o privalo elgtis taip, kaip yra nustatyta imperatyvioje teisės normoje. Jeigu teisės normoje nėra aiškiai išreikšto imperatyvo, sprendžiant dėl normos imperatyvumo, vadovaujamasi civilinės teisės normų aiškinimo principais: atsižvelgiama į tam tikros teisės normos tikslus ir uždavinius, objektą ir interesą, kurį ta teisės norma gina, taip pat tos teisės normos sisteminius ryšius su kitomis normomis ir t. t. (CK 1.9 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-432/2008; 2009 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2009).

        Ieškovė nurodo, kad atsakovės atliktas 2019-03-18 Įskaitymas prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, nes atlikto įskaitymo metu buvo įregistruotas turto areštas (turto arešto aktas Nr. (duomenys neskelbtini)).

        Turto areštas yra įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis taikomas priverstinis nuosavybės teisės į turtą arba atskirų jos sudedamųjų dalių – valdymo, naudojimosi ar disponavimo – laikinas apribojimas siekiant užtikrinti įrodymus, civilinį ieškinį, galimą turto konfiskavimą, taip pat baudų ir nesumokėtų įmokų išieškojimą, kreditorių reikalavimų patenkinimą, kitų reikalavimų ir įsipareigojimų įvykdymą (Turto arešto aktų registro įstatymo (toliau – ir TAARĮ) 2 straipsnio 3 dalis). Atsižvelgiant į TAARĮ 2 straipsnio 3 įtvirtintą turto arešto sampratą, areštavus turtą, disponavimas nuosavybės teise į turtą (tame tarpe ir turtine reikalavimo teise) yra draudžiamas. Laikoma, kad turto arešto akto duomenys yra žinomi kiekvienam asmeniui, jeigu turto arešto aktas yra įregistruotas turto arešto aktų registre (TAARĮ 5 straipsnio 2 dalis).

        Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovės atlikto įskaitymo metu, t. y. 2019 m. kovo 18 d., galiojo 2019 m. vasario 22 d. įregistruotas turto arešto aktas Nr. (duomenys neskelbtini) (arešto mastas – 55 555 Eur).  Teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenimis, minėtas turto areštas įregistruotas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 21 d. nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškovės UAB „Megalink“ (ir kito solidaraus skolininko) turtui 55 555 Eur sumai pagrindu (civilinė byla Nr. eL2-10464-931/2019) (CPK 179 straipsnio 3 dalis).

        Tretiesiems asmenims teisinės pasekmės dėl turto arešto atsiranda nuo turto arešto akto įregistravimo Turto arešto aktų registre; visi turto arešto duomenys, įrašyti į viešąjį registrą, laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka; Turto arešto aktų registro duomenys yra vieši, o su šiais duomenimis Turto arešto aktų registro nuostatų nustatyta tvarka gali susipažinti kiekvienas asmuo. Laikoma, kad turto arešto akto duomenys yra žinomi, jeigu jis yra įregistruotas Turto arešto aktų registre (TAARĮ 4, 5 straipsniai). 

        Atsakovės teiginiai, kad byloje nežinomas turto arešto turinys, todėl negalima kalbėti apie pasekmes, kurias jis galėtų sukelti tretiesiems asmenims, neturi jokios teisinės reikšmės, nes turto areštu pritaikyti draudimai privalomi visiems subjektams, net ir tiems, kurių atžvilgiu jis nėra taikomas. Pagal CPK 147 straipsnio 6 dalį, kai taikomos laikinosios apsaugos priemonės susijusios su turtu, išsamūs turto duomenys nutartyje gali būti nenurodomi, jeigu areštuojamas turto registre neregistruojamas kilnojamasis daiktas arba nutarties priėmimo dieną teismui nėra žinoma, kiek ir kokio turto turi atsakovas. Šiais atvejais asmuo, kurio prašymu taikomos laikinosios apsaugos priemonės, dėl atsakovo turto suradimo ir aprašymo turi per keturiolika dienų kreiptis į antstolį. Antstolis pirminį areštuoto turto duomenų patikslinimą atlieka per keturiolika dienų nuo nutarties priėmimo vykdyti. Po pirminio patikslinimo areštuoto turto duomenys keičiami ar papildomi Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatyta tvarka. Per keturiolika dienų nepateikus nutarties antstoliui vykdyti arba antstoliui per keturiolika dienų neatlikus pirminio areštuoto turto duomenų patikslinimo, laikinosios apsaugos priemonės nustoja galioti. Toks teisinis reglamentavimas reiškia, jog tuo laikotarpiu, kai galioja laikinasis turto areštas (teismo nutartyje nenurodyti areštuojamo turto duomenys) asmuo, kurio turtui taikomas areštas, neturi teisės atlikti jokių veiksmų su visu jam priklausančiu turtu, t. y. negalimi jokie asmenų susitarimai dėl areštuoto turto pardavimo, perdavimo kito asmens nuosavybėn, o jei tokie daromi – yra niekiniai ir negaliojantys CK 1.80 straipsnio pagrindu.

        Taigi, nors UAB „Megalink“ turtinių (piniginių) reikalavimų įskaitymą atliko atsakovė, kurios atžvilgiu minėti apribojimai nebuvo taikomi, toks įskaitymas prieštaravo UAB „Megalink“ nustatytiems turto apribojimams, nes atsakovė iš esmės disponavo UAB „Megalink“ turtine teise, o tai imperatyviai buvo draudžiama daryti. Todėl ši aplinkybė sudaro pagrindą konstatuoti, kad atsakovė neturėjo teisės atlikti UAB „Megalink“ priklausančių lėšų įskaitymo.

        Teismas, apibendrindamas tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad 2019 m. kovo 18 d. Įskaitymas, atliktas galiojant ieškovės turto areštui, atsakovei disponuojant ieškovei priklausančia turtine teise, prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, dėl to pripažintinas niekiniu ir negaliojančiu nuo pat sudarymo momento (TAARĮ 2 straipsnio 3 dalis, CK 4.39 straipsnio 1 dalis, CK 4.48 straipsnio 2 d., CK 1.80 str. 1 dalis, CK 1.78 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-428-798/2020).

                Nagrinėjamu atveju ieškovės bankroto administratorė pateiktame dublike ginčijamą sandorį prašė pripažinti negaliojančiu pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį, kaip prieštaraujantį ir imperatyvioms CK 6.9301 straipsnio nuostatoms, ieškovei, neturint pakankamai lėšų anksčiau atsiradusiems kreditorių reikalavimams patenkinti, pirmenybę suteikus atsakovei.

        Byloje kilusiam ginčui aktuali Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl CK 6.9301 straipsnio taikymo. Kasacinis teismas 2019 m. gruodžio 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-278-469/2019 yra išaiškinęs, kad CK 6.9301 straipsnis nereglamentuoja nemokios įmonės atsiskaitymų su kreditoriais tvarkos ir nėra skirtas bankrutuojančios įmonės ar jos kreditorių teisėms ginti, todėl įmonės bankroto administratorius neturi teisės reikšti ieškinio CK 6.9301 straipsnio pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-278-469/2019). Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad CK 6.9301 straipsnyje reglamentuojamas tik atsiskaitymų lėšomis – grynaisiais ir negrynaisiais pinigais – eiliškumas, todėl šio straipsnio nuostatos netaikomos priešpriešinių reikalavimų įskaitymo sandoriams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-469/2020).

Dėl actio Pauliana taikymo sąlygų

Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana). Kasacinis teismas nuosekliai plėtojamoje praktikoje yra išskyręs tokias būtinas actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu ir taikyti jo teisinius padarinius galima tik esant pirmiau nurodytų sąlygų visetui, t. y. nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnio ir pagal šią teisės normą pripažinti sandorį negaliojančiu. Kasacinis teismas yra, be kita ko, išaiškinęs, kad vien tik faktas, jog sandorius ginčija bankroto administratorius, nesudaro pagrindo ginčijamus ir iki bankroto bylos iškėlimo sudarytus sandorius vertinti pagal taisykles, kurios yra būdingos bankroto procesui. Actio Pauliana negali būti aiškinamas taip, kad sudarytų prielaidas ginčyti sandorius, kurie jų sudarymo metu nebuvo draudžiami ir atitiko įprastą verslo praktiką, nepaisant to, kad jų sudarymo metu skolininkas turėjo įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams, o vėliau jam buvo iškelta bankroto byla. Toks įstatymo aiškinimas ir taikymas sukeltų teisinį neapibrėžtumą, nepasitikėjimą finansinių problemų turinčiu skolininku ir nepagrįstai ribotų jo galimybes vykdyti veiklą bei siekti atsiskaitymo su visais kreditoriais išvengiant bankroto, o bankroto administratoriui sudarytų nepagrįstas prielaidas ginčyti visus be išimties iki bankroto bylos iškėlimo sudarytus sandorius taip piktnaudžiaujant savo teisėmis. Sprendžiant, ar buvo pažeistos kreditoriaus teisės ginčijamu sandoriu suteikiant pirmenybę kitam kreditoriui, reikia turėti omenyje tai, kad kol skolininkui nėra iškelta bankroto byla, įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai, todėl įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno iš kreditorių reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminai, įstatymų yra leidžiamas net ir esant neįvykdytiems įsipareigojimams kitiems kreditoriams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010; 2012 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2012).

Kita vertus, pastarosiose nutartyse pateiktas nurodytas aiškinimas taikytinas tik tiems atvejams, kai yra teisinis pagrindas konstatuoti skolininko kaip verslo subjekto – protingo asmens elgesio standartus atitinkančius veiksmus sąžiningai siekiant naudos įmonei ir atsiskaitymo su visais jos kreditoriais įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-130/2013; 2013 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2013). Svarbu, kad sandoris nepažeistų kitų tokioje pačioje situacijoje esančių kreditorių teisių, kurie būtų suinteresuoti sudaryti tokį sandorį (įsigyti tą patį turtą, įskaityti savo reikalavimus ir pan.) tokiomis pačiomis ar geresnėmis skolininkui sąlygomis. Taigi, sandorio, kuriuo tenkinamas vieno iš kreditorių reikalavimas, sudarymas pateisinamas tik išimtiniais atvejais, konstatavus sandorio ekonominį naudingumą įmonei, pagrįstą skolininko siekį išvengti bankroto ar sumažinti įmonės nemokumą, atitinkančius jo kreditorių teises ir teisėtus interesus. Kasacinio teismo taip pat pažymėta, kad tais atvejais, kai įmonė, būdama nemoki, pasirinktinai sudaro papildomus susitarimus ir taip patenkina dalies kreditorių reikalavimus, pažeidžiamos kitų kreditorių teisės, ir toks skolininko elgesys vertintinas kaip prieštaraujantis sąžiningai verslo praktikai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-20/2013).

Nagrinėjamu atveju ieškinį pareiškė BUAB „Megalink“ administratorė, siekdama apginti visų BAUB „Megalink“ kreditorių bei pačios įmonės interesus (Juridinių asmenų nemokumo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pasisakyta, kad bankrutuojančios įmonės administratorius prieš bankroto bylos iškėlimą sudarytus šios įmonės sandorius gali ginčyti visais CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, tarp jų – ir CK 6.66 straipsnio pagrindu, nes pagal administratorius gina visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-917/2003; 2012 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012). Taigi, įmonės bankroto atveju sandorių ginčijimas – bankrutuojančios įmonės administratoriaus teisė ir pareiga.

Atsakovė nurodė, kad Įskaitymas atsakovės buvo atliktas vienašališkai, todėl taikyti actio Pauliana nėra jokio pagrindo. Teismas su tokiu atsakovės argumentu nesutinka. Nagrinėjamu atveju įskaitymas atliktas vienos prievolės šalies – atsakovės, t. y. nesant kitos prievolės šalies – ieškovės, valios. Tačiau nors ieškovė ir neišreiškė valios, ar sutikimo su įskaitymu, tokio įskaitymo teisinės pasekmės ieškovei kilo – iš dalies pasibaigė ieškovės prievolė atsakovei. Tokiu būdu, ieškovės, kaip bankrutavusios bendrovės, kitų kreditorių interesai atgauti kaip įmanoma didesnę kreditorinių reikalavimų patenkinimo dalį buvo pažeisti.

1.       Dėl kreditoriaus neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės

Pagal pirmąją actio Pauliana taikymo sąlygą, kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, sudariusiam actio Pauliana pagrindu ginčijamą sandorį. Taigi, kreditorius turi įrodyti ne tik tai, kad turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę, tačiau ir tai, kad ši jo teisė atsirado iki ginčijamo sandorio sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Ši actio Pauliana sąlyga yra privaloma nepriklausomai nuo to, ar ieškinį reiškia kreditorius, ar kreditoriui atstovaujantis bankroto administratorius. Bankroto administratorius, įrodinėdamas nurodytos actio Pauliana sąlygos buvimą, privalo pateikti duomenis apie bankroto byloje patvirtintų kreditorių reikalavimų atsiradimo momentą. Tam, kad būtų konstatuotas šios actio Pauliana sąlygos buvimas, būtina įrodyti, kad nors vienas bankroto byloje patvirtintas kreditoriaus reikalavimas (jo dalis) atsirado iki ginčijamo sandorio sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-191-915/2016).  

Atsakovė nurodo, kad ieškovė privalo įrodyti, kad ji pati turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę. Teismas pažymi, kad Pauliana ieškinį reiškiant bankroto administratoriui, kuris gina visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus, būtina įrodyti, kad nors vienas bankroto byloje patvirtintas kreditoriaus reikalavimas (jo dalis) atsirado iki ginčijamo sandorio sudarymo. 

Ieškovės teigimu, įskaitymo sudarymo metu 2019-03-18 ieškovas turėjo didelių pradelstų skolų kreditoriams, pvz., VMI, VSDFV Vilniaus skyrius, UAB „Termodinamika“, UAB „BVT partneriai“, UAB „Krasa“, UAB „Castrade“, UAB „Artakija“ ir kt.

Nagrinėjamos bylos ir BUAB „Megalink“ bankroto bylos (Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. eB2-2230-614/2020, CPK 179 straipsnio 3 dalis) duomenys patvirtina, kad 2019 m. kovo 26 d. (t. y. artimai atlikto Įskaitymo datai) ieškovės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 380 171 Eur (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Vilniaus apygardos teismas 2019 m. lapkričio 8 d. nutartimi BUAB „Megalink“ bankroto byloje patvirtino (patikslino) kreditorių finansinius reikalavimus 487 151,65 Eur sumai. Tai reiškia, kad BUAB „Megalink“ kreditoriai turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę ieškovę, t. y. turi teisę reikalauti įvykdyti jiems savo turtines prievoles. 

2.       Dėl kreditorių teisių ginčijamu sandoriu pažeidimo

Kreditorius, turėdamas galiojančią ir neabejotiną reikalavimo teisę, turi įrodyti ir jos pažeidimą. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis sąrašas atvejų, kurių bent vieną įrodžius turi būti pripažįstama, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus, kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Būtina nustatyti, ar dėl šio sandorio skolininkas tampa arba nemokus, arba jo turtas gerokai sumažėja ir dėl to kreditorius praranda galimybę patenkinti savo reikalavimą visiškai ar iš dalies. Jei skolininkas, sudaręs ginčijamą sandorį, vis tiek turi pakankamai turto kreditorių reikalavimams patenkinti arba jo mokumas nekinta, tai šios actio Pauliana taikymo sąlygos konstatuoti negalima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-191-915/2016 ir kt.). Nemokumas yra ekonominė įmonės būklė, kuri nustatoma pagal tai, ar įmonė atsiskaito su kreditoriais ir ar ji yra ekonomiškai pajėgi atsiskaityti. Tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės nemokumą, nebūtina, kad įmonei būtų iškelta bankroto byla, nes bankroto bylos iškėlimas, esant ekonominio nemokumo padėčiai, yra teisinis nemokumo būklės pripažinimas ir atitinkamų procedūrų vykdymas. Nemokumas nustatomas įvertinus įmonės atsiskaitymų vykdymą ir jos balanse nurodytą turto ir įsipareigojimų santykį. Nemokumas kaip teisinė sąlyga actio Pauliana atveju suprantamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012; 2015 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-384-916/2015). Jeigu asmuo neatsiskaito su kreditoriais ir neturi turto, kurio verte pakankamai būtų padengtas įsipareigojimų vykdymas, tai jo ekonominė padėtis gali būti vertinama kaip nemokumas CK 6.66 straipsnio taikymo prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-130/2013).

Taigi visais šiais atvejais būtina nustatyti aplinkybes, susijusias su skolininko turtine padėtimi, kurių pagrindu ir sprendžiama, ar pažeistos kreditoriaus teisės.  

Vilniaus apygardos teismas 2019 m. balandžio 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. eB2-3043-614/2019 (dabar Nr. eB2-2230-614/2020), kuria ieškovei iškelta bankroto byla, konstatavo, kad, 2019 m. kovo 26 d. UAB „Megalink“ balanso duomenimis, ilgalaikis įmonės turtas sudaro 6465 Eur, trumpalaikis įmonės turtas sudaro 57 930 Eur, o įmonės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudaro 380 171 Eur. Nutartyje konstatuota, kad nėra pagrindo tikėtis, jog įmonė ateityje pajėgtų atstatyti mokumą ir atsiskaityti su kreditoriais. Šiame kontekste teismas pažymi, kad ieškovei bankroto byla buvo iškelta Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 23 d. nutartimi, o pareiškimas teismui dėl bankroto bylos iškėlimo ieškovei buvo paduotas 2019 m. kovo 28 d. (2019 m. balandžio 3 d. priimtas po trūkumų šalinimo), t. y. praėjus tik kelioms dienoms po atlikto ginčijamo įskaitymo. Taigi nors pagal byloje surinktus rašytinius įrodymus nėra galimybės nustatyti, kiek tiksliai turto UAB „Megalink“ turėjo ginčijamo sandorio sudarymo dienai, tačiau surinkti įrodymai bet kuriuo atveju patvirtina tai, kad įmonė nevykdė savo įsipareigojimų, o pradelsti įmonės įsipareigojimai viršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės, kas leidžia teismui konstatuoti, kad įmonės nemokumas, kaip teisinė actio Pauliana sąlyga, egzistavo ginčijamo sandorio sudarymo metu.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad ginčijamo Įskaitymo atlikimo metu ieškovė faktiškai buvo nemoki, todėl atliktas įskaitymas, ieškovei faktiškai esant nemokiai ir turint pradelstų įsipareigojimų kitiems kreditoriams, pažeidė ieškovės kreditorių (kitų) teises patenkinti jų reikalavimus, nes iš esmės išimtinai buvo patenkinti tik atsakovės reikalavimai, t. y. suteikiant atsakovei pirmenybės teisę kitų kreditorių atžvilgiu, ir toks elgesys laikytinas prieštaraujančiu sąžiningai verslo praktikai. Be to, nenustatyta, kad ginčijamas Įskaitymas buvo ekonomiškai naudingas ieškovei (įmonės turto nepadaugėjo), ar jog šis Įskaitymas padėjo ieškovei išvengti bankroto bei prisidėjo prie įmonės finansinės padėties pagerėjimo (CK 6.66 straipsnio 1 dalis). Dėl ginčijamo Įskaitymo sumažėjo galimybės BUAB „Megalink“ kreditoriams iš įmonės turto patenkinti savo kreditorinius reikalavimus (jų dalį) ir tuo pačiu buvo pažeistos ieškovės kreditorių teisės.

3.       Dėl skolininko pareigos sudaryti ginčijamą sandorį

Ginčijamas sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu, jei skolininkas jo neprivalėjo sudaryti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad privalėjimas sudaryti sandorį suprantamas kaip asmens pareiga, kuri nustatyta įstatyme, teismo sprendime, taip pat vienašaliu skolininko įsipareigojimu arba kylanti dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2014 ir joje nurodyta praktika). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje privalėjimas sudaryti sandorį aiškinamas kaip vienas iš imperatyvų, ribojančių sutarčių sudarymo laisvę (CK 1.2 straipsnio 1 dalis, 6.156 straipsnis). Tokios būtinybės sudaryti sandorį pavyzdžiais gali būti ikisutartiniai susitarimai, viešas konkursas ir kiti iš įstatymų ar kitų pagrindų atsirandantys imperatyvai ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; kt.).

Faktinės bylos aplinkybės nepatvirtina, kad ginčijamas Įskaitymas privalėjo būti sudarytas dėl atsiradusių imperatyvų, pagal įstatymus, teismų sprendimus, preliminarias ar kitas sutartis. Pažymėtina, kad pagal Sutarčių bendrųjų sąlygų 9.9 punktą, atsakovė turėjo teisę įskaityti visas ir bet kokias ieškovės atsakovei mokėtinas sumas, tačiau ir šis Sutarčių punktas nenumatė privalomo įskaitymo atlikimo.

4.       Dėl skolininko ir trečiojo asmens nesąžiningumo

        CK 6.66 straipsnio taikymo požiūriu ginčijamo sandorio šalys laikytinos nesąžiningomis, jeigu jos žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromi sandoriai pažeidžia kitų kreditorių teises (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-703-706/2015; 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-502-313/2018). Žinojimas aiškinamas kaip asmens turėjimas tam tikrų duomenų. Turėjimas žinoti suprantamas kaip asmens pareiga veikti aktyviai, pasidomėti, todėl nepagrįstas neveikimas vertinamas kaip nesąžiningas elgesys. Sąžiningu gali būti laikomas tas kontrahentas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį su juo ketinantis sudaryti asmuo neturi kreditorių, ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai. Verslininko statusas sustiprina reikalavimą sandorio šaliai domėtis kita sandorio šalimi ir jos turtine padėtimi, kiek normaliai reikia sandoriui sudaryti, nepažeidžiant įstatymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2013). Taigi, tam, kad būtų konstatuotas asmens, sudariusio sandorį su skolininku, nesąžiningumas actio Pauliana taikymo požiūriu, neturi būti nustatyta, jog šis asmuo savo veiksmais sąmoningai siekė patenkinti savo reikalavimus kitų skolininko kreditorių sąskaita. Sandorį su skolininku sudaręs asmuo gali būti pripažįstamas nesąžiningu taip pat ir tuo atveju, kai jis nebuvo pakankamai apdairus ir nesidomėjo savo kontrahento finansine padėtimi, nesiekė gauti duomenų, reikalingų, kad šalių sudarytas sandoris nepažeistų įstatymų (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-428-798/2020).

        Atsakovės teigimu, ji informacijos apie ieškovės nemokumą neturėjo ir negalėjo turėti, nes jokiuose viešai prieinamuose šaltiniuose informacijos apie faktinę ieškovės finansinę būklę nebuvo, o ieškovės 2019-03-07 pranešime yra nurodoma, kad ieškovės finansinė būklė yra prasta, bet tai neleidžia daryti vienareikšmiškos išvados, kad įmonė yra nemoki. Teismas, nesutikdamas su šiuo argumentu pažymi, kad atsakovė viešai prieinamomis priemonėmis galėjo rasti informacijos apie ieškovės finansinę padėtį. Pažymėtina, jog tokia pareiga yra numatyta teismų praktikoje. Atsakovė yra patyręs verslo subjektas (viešo registro duomenimis, atsakovė yra įsteigta 1997 m. spalio 27 d. (CPK 179 straipsnio 3 dalis), todėl turėjo pareigą pasidomėti, ar jos atliekamas Įskaitymas nepažeidžia įstatymų ir kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų, tačiau, kaip nustatyta byloje, atlikdama įskaitymą nedėjo jokių pastangų įvertinti ir įsitikinti, ar ieškovė yra moki, ar neturi kreditorių, kuriems negali įvykdyti įsipareigojimų, t. y. nepasidomėjo ieškovės turtine padėtimi, turimais kreditoriais, skolų mastu ar ginčais teisme. Atsakovė nepasinaudojo viešai teikiama informacija apie įsiskolinimus valstybės biudžetui, apie taikomus areštus, tokios informacijos nereikalavo ir iš ieškovės, todėl nėra pagrindo abejoti atsakovės nesąžiningumu. Teismas vertina ir tai, kad įskaitymas atliktas 2019 m. kovo 18 d., o ieškovei bankroto byla iškelta 2019 m. balandžio 23 d., tai dar kartą patvirtina, kad atsakovei bloga ieškovės finansinė padėtis turėjo būti žinoma. Taigi, teismo vertinimu, atsakovė ginčo Įskaitymo atlikimo metu turėjo pagrindą suabejoti ieškovės BUAB ,,Megalink“ mokumu, tačiau kaip apdairus ir rūpestingas juridinis asmuo, verslo subjektas, nepasidomėjo, ar ieškovė neturi atsiskaitymo ir su kitais kreditoriais sunkumų, ar atliekant Įskaitymą nebus pažeisti jų interesai, nors tokią galimybę turėjo. Teismas sprendžia, kad byloje nustatytų aplinkybių pakanka atsakovės nesąžiningumui atliekant Įskaitymą konstatuoti (CK 6.66 straipsnio 1, 2 dalys).

5.       Dėl ieškinio senaties kreditoriui reiškiant actio Pauliana ieškinį

Nagrinėjamoje byloje ieškinį CK 6.66 straipsnio pagrindu, įgyvendindamas Įmonių bankroto įstatymą, o jam pavestas funkcijas ir vykdydamas bankrutuojančios įmonės bei jos kreditorių interesų apsaugą, pareiškė bankroto administratorius. Pagal CK 6.66 straipsnio 3 dalį actio Pauliana ieškinį kreditorius turi teisę pareikšti per vienerių metų ieškinio senaties terminą, kuris pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį.

Teismas sprendžia, jog nagrinėjamu atveju CK 6.66 straipsnio 3 dalyje numatytas ieškinio senaties terminas pareikšti actio Pauliana ieškinį nėra praleistas, nes nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo BUAB „Megalink“ įsiteisėjo 2019 m. gegužės 6 d., įmonės valdymo organai turėjo perduoti bankroto administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus per 15 dienų nuo nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo dienos, o ieškinys teisme yra pareikštas 2020 m. balandžio 23 d.

6.       Dėl kreditoriaus reikalavimo ir turto apimties santykio

CK 6.66 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad sandorio pripažinimas negaliojančiu sukelia teisines pasekmes tik ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pareiškusiam kreditoriui ir tik tiek, kiek būtina kreditoriaus teisių pažeidimui pašalinti. Tai reiškia, kad actio Pauliana pagrindu skolininko sudarytas sandoris negali būti pripažįstamas negaliojančiu didesne apimtimi, nei yra būtina kreditoriaus nepatenkintai reikalavimo daliai patenkinti.

Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 8 d. nutartimi buvo patikslinti kreditorių finansiniai reikalavimai bendrai 487 151,65 Eur sumai. BUAB „Megalink“ 2019 m. gegužės 6 d. balanso duomenimis (t. y. nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis), ieškovės ilgalaikis turtas sudaro 6465 Eur, trumpalaikis turtas (per vienerius metus gautinos sumos) – 37 206 Eur. Ginčijamu Įskaitymu ieškovė siekia prisiteisti 18 263,12 Eur sumą. Pripažinus ginčo Įskaitymą negaliojančiu ir taikius restituciją, gautinų piniginių lėšų suma atitinkamai padidėja ieškovės kreditorių galimybės patenkinti proporcingai didesnę jų finansinių reikalavimų dalį iš bankrutuojančios įmonės turto (ĮBĮ 35 straipsnis).

Teismas, apibendrindamas tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad ieškovės reikalavimas pripažinti negaliojančiu 2019 m. kovo 18 d. UAB „Merko statyba“ pranešimu Nr. (duomenys neskelbtini) atliktą vienašalį įskaitymą 18 263,12 Eur sumai nuo jo atlikimo tenkintinas (CK 6.66 straipsnis, CK 1.80 straipsnis, CPK 178, 185 straipsniai).

Dėl restitucijos taikymo

Pripažinus ginčijamą Įskaitymą aktus negaliojančiu, taikytina restitucija (CK 6.145 straipsnis). Taikant restituciją konkrečiu atveju įstatyme nustatyta galimybė teismui išimtiniais atvejais pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų (CK 6.145 straipsnio 2 dalis). Kasacinis teismas yra nurodęs, jog CK 6.145 ir 6.147 straipsniuose nustatytos įvairios restitucijos taikymo modifikacijos, kurių esmė – užtikrinti sąžiningą ir pagrįstą šalių interesų pusiausvyrą. Restitucija remiasi idėja, pagal kurią turi būti atkurta dėl neteisėto sandorio pažeista šalių turtinės padėties pusiausvyra. Dėl to ir tais atvejais, kai dėl sandorio nuginčijimo kreipiasi bankrutuojančios įmonės administratorius, teismas atsižvelgia į ieškovės bankrutuojančios įmonės prašomą taikyti restitucijos būdą ir apimtį, bet nėra jų saistomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-697-248/2015).

Teisminėje praktikoje, atsižvelgiant į tai, kad įmonei iškelta bankroto byla, teisinių padarinių klausimas sprendžiamas kitaip nei kitais atvejais taikant actio Pauliana institutą: CK 6.66 straipsnio nuostatos taikytinos kartu su ĮBĮ 35 straipsniu, reglamentuojančiu kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-573/2005; Kauno apygardos teismo 2019 m. liepos 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1505-480/2019).

Taigi, pripažinus Įskaitymą negaliojančiu, taikytina restitucija ir ieškovės BUAB „Megalink“ naudai iš atsakovės UAB „Merko statyba“ priteistina 18 263,12 Eur; atsakovei UAB „Merko statyba“ pripažintina reikalavimo teisė į ieškovę BUAB „Megalink“ 18 263,12 Eur sumai.

Tenkinant ieškovės prašymą bei vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi ir 6.210 straipsnio 2 dalimi, iš atsakovės ieškovei priteistinos 6 proc. procesinės palūkanos, skaičiuojamos nuo priteisiamos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Ieškovė BUAB „Megalink“ yra atleista nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo valstybei (CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas). Ieškinį tenkinus, 411 Eur žyminio mokesčio priteistina iš atsakovės valstybei (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas ir 7 dalis, 96 straipsnio 1 dalis).

Ieškovė BUAB „Megalink“, atstovaujama bankroto administratorės UAB „Bankroto administravimo ir teisinių paslaugų centras“, prašė priteisti iš atsakovės UAB „Merko statyba“ 363 Eur bylinėjimosi išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti už ieškinio parengimą, pateikė išlaidas patvirtinančius įrodymus.

Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl darbo užmokesčio dydžio. Ieškovės patirtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti neviršija nurodytose Rekomendacijose nustatyto maksimalaus dydžio, todėl, ieškinį patenkinus visiškai, ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš atsakovės (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268-270 straipsniais,

n u s p r e n d ž i a : 

ieškinį tenkinti.

Pripažinti negaliojančiu 2019 m. kovo 18 d. UAB „Merko statyba“ pranešimu Nr. (duomenys neskelbtini) atliktą vienašalį įskaitymą 18 263,12 Eur sumai nuo jo atlikimo momento.

Taikyti restituciją – ieškovei BUAB „Megalink“, juridinio asmens kodas 124445038, priteisti iš atsakovės UAB „Merko statyba“, juridinio asmens kodas 111610080, 18 263,12 Eur (aštuoniolika tūkstančių du šimtus šešiasdešimt tris eurus 12 ct) ir 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteisiamos sumos (18 263,12 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020 m. gegužės 19 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Taikyti restituciją – atsakovei UAB „Merko statyba“ pripažinti reikalavimo teisę į ieškovę BUAB „Megalink“ 18 263,12 Eur sumai.

Priteisti iš atsakovės UAB „Merko statyba“, juridinio asmens kodas 111610080, ieškovei BUAB „Megalink“, juridinio asmens kodas 124445038, 363 Eur (tris šimtus šešiasdešimt tris eurus) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš atsakovės UAB „Merko statyba“, juridinio asmens kodas 111610080, 411 Eur (keturis šimtus vienuolika eurų) žyminio mokesčio valstybei. Ši suma turi būti įmokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sąskaitą, įmokos kodas 5660. Sumokėjus bylinėjimosi išlaidas valstybės naudai, teismui būtina pateikti tai patvirtinančius įrodymus.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

        Teisėja                                                                                                    Jurgita Rimeikienė