Administracinė byla Nr. eA-1505-442/2020

   Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01280-2018-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 10.5; 10.6

 (S)

 

 

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2020 m. kovo 4 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų M. K. L., D. K., E. L. L., U. A. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų M. K. L., D. K., E. L. L., U. A. L. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl įsakymo dalies panaikinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos).

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

I.

 

1.       Pareiškėjos M. K. L., D. K., E. L. L., U. A. L. (toliau – ir pareiškėjos) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė:

1.1.                      panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2018 m. vasario 20 d. įsakymo Nr. 1V-144 dalį dėl Lietuvos Respublikos pilietybės pareiškėjoms neatkūrimo (toliau – ir Įsakymas).

1.2.                      grąžinti pareiškėjų bylą nagrinėti iš naujo Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas).

2.       Paaiškino, kad pareiškėjos ir E. G., L. K., S. K. yra A. S., turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę, palikuonys. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2015 m. vasario 19 d. įsakymu Nr. 1V-104 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo“ buvo atkurta Lietuvos Respublikos pilietybė šiems šeimos nariams: E. G. (A. S. proanūkei), S. K. (A. S. proanūkei), L. K. (A. S. anūkei). Taigi, nepaisant to, kad visų jų prašymai paremti tuo pačiu protėviu A. S., vieniems Lietuvos Respublikos pilietybė atkurta, o kitiems neatkurta.

3.       Pareiškėjų manymu, buvo pažeisti Lietuvos Respublikos Konstitucijos garantuojami teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinės valstybės principai, nes, atlikus jų protėvio dokumentų patikrą ir atkūrus Lietuvos Respublikos pilietybę daliai iš šeimos narių, pareiškėjos buvo tikros, kad ir jos atitinka Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo nuostatas.

4.       Pareiškėjų manymu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4691-756/2017 turėtų būti taikoma tik prašymams atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, pateiktiems po šios nutarties įsiteisėjimo, ir netaikoma pareiškėjoms. Pažymėjo, kad A. S. neįgijo Jungtinės Karalystės pilietybės, o Palestina tuo metu buvo Tautų Sąjungos mandatinė teritorija, perduota valdyti Jungtinei Karalystei, o ne atskira valstybė, todėl teiginys, kad A. S. 1940 m. birželio 15 d. neturėjo Lietuvos pilietybės, yra nepagrįstas.

5.       Pareiškėjų manymu, dabartinė situacija nedaro įtakos situacijai, buvusiai 1937 m., kai Palestina buvo nei valstybė, nei siekė valstybės statuso, nei galėjo jo siekti, nes neturėjo jokios nepriklausomos savo valdžios. Taigi, A. S. niekada netapo Jungtinės Karalystės, valdžiusios Palestiną iki 1948 m., piliečiu. Palestinos mandatas panaikintas 1948 m., kai dalyje Palestinos žydai įkūrė savo valstybę Izraelį. Būtent tada A. S. ir tapo Izraelio piliečiu, tačiau tai įvyko jau po Lietuvos okupacijos 1940 m. Įrašai dokumentuose, kad A. S. neteko Lietuvos pilietybės, neatitinka tikrovės ir tuo metu galiojusios Lietuvos teisės.

6.       Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija (toliau – ir VRM) atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

7.       Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjų lūkesčiai nebuvo teisėti, nes neatitiko Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo to turinio, kurį išaiškino Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-4691-756/2017.

8.       Atsakovas nesutiko su pareiškėjų teiginiu, kad asmuo, kurio palikuonys yra pareiškėjai, 1940 m. birželio 15 d. nebuvo praradęs Lietuvos pilietybės. Pareiškėjos yra pateikusios Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2013 m. liepos 10 d. išduotą pažymą Nr. R4-847 „Apie gyvenimą Lietuvoje ir pilietybę“, kurioje įrašyta, kad VRM Administracijos departamento archyviniame fonde „Lietuvos pilietybės nustojimo (atleidimo)“ byloje yra Pilietybės referento 1938 m. spalio 21 d. raštas Nr. 60290 Svetimšalių referentui įrašyti į nepageidaujamų Lietuvoje asmenų sąrašus asmenis, kurie, būdami neatleisti iš Lietuvos pilietybės, yra priėmę Palestinos pilietybę. Nurodytame rašte eilės numeriu 28 įrašytas Š. A. (A. S.), gim. (duomenys neskelbtini).

9.       Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pagal Tautų Sąjungos (Jungtinių Tautų pirmtakė) 1922 m. mandato valdyti Palestiną 7 straipsnį Britanija įsipareigojo prisidėti prie tapimo Palestinos piliečiais žydų, kurie pasirinks Palestiną savo nuolatine gyvenamąja vieta. Taigi, asmuo, kurio palikuonys yra pareiškėjai, išvykęs iš Lietuvos, nutraukė su ja ryšius ir susisiejo su Britų Palestina.

10.       Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

11.       Departamentas paaiškino, kad pareiškėjų pateikti dokumentai patvirtina, jog jų tėvas (senelis ar prosenelis) A. S. išvyko iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., tačiau 1940 m. birželio 15 d. jis buvo netekęs (nustojęs) Lietuvos Respublikos pilietybės, nes buvo įrašytas Pilietybės referento 1938 m. spalio 21 d. rašte dėl įtraukimo į nepageidaujamų Lietuvoje asmenų sąrašus, kadangi būdamas neatleistas iš Lietuvos pilietybės, priėmė Palestinos pilietybę.

12.       Departamentas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-4691-756/2017, kurioje teismas išaiškino, kad pretenduoti į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, kartu pasiliekant ir turimą kitos valstybės pilietybę, gali tik tie asmenys, kurie 1940 m. birželio 15 d. (t. y. iki buvusios Sovietų Sąjungos įvykdytos okupacijos) turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, ir tokių asmenų palikuonys. Kadangi A. S. 1940 m. birželio 15 d. neturėjo Lietuvos Respublikos pilietybės, todėl jis negali būti laikomas asmeniu, išvykusiu iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., o pareiškėjos neatitinka Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 4 punkte nustatyto atvejo, kai Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis. Pareiškėjoms negali būti taikomas Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 4 punktas, todėl jos neatitinka Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 2 dalies nuostatų.

13.       Departamentas nurodė, kad Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimas pareiškėjų šeimos nariams savaime nereiškia, jog Lietuvos Respublikos pilietybė turi būti atkurta ir pareiškėjoms.

 

II.

 

14.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. spalio 29 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

15.       Teismas konstatavo, jog ginčas byloje kilo dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymo, kuriuo netenkinti pareiškėjų prašymai atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, bei įpareigojimo Departamentui prašymus nagrinėti iš naujo.

16.       Teismas iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatė, kad pareiškėjos M. K. L., E. L. L. ir U. A. L., būdamos Izraelio ir Didžiosios Britanijos pilietės, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrui 2017 m. balandžio 2 d. pateikė prašymus atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę. Pareiškėja D. K., būdama Izraelio pilietė, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrui 2017 m. gegužės 23 d. pateikė prašymą atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę. Pareiškėjos prašymuose nurodė, kad vienas iš jų tėvų, senelių ar prosenelių 1933 m., t. y. iki 1990 m. kovo 11 d., pasitraukė iš Lietuvos į Palestiną. Byloje pateikti civilinės registracijos aktų nuorašai, santuokos liudijimai ir gimimo liudijimai patvirtina, kad D. K. tėvas buvo A. S., M. K. L. motina D. K., E. L. L.ir U. A. L. motina M. K. L., t. y. pareiškėjos yra A. S. palikuonys (dukra, anūkė ir proanūkės). Byloje pateiktas L. K. 2013 m. rugsėjo 22 d. paaiškinimas Departamentui, kuriame ji nurodo, kad jos senelis A. S. išvyko iš Lietuvos į Palestiną 1933 m., nes norėjo atvykti į savo istorinę tėvynę ir prisijungti prie anksčiau į Palestiną atvykusių brolių. Taip pat pateiktas S. K. (A. S. proanūkės) įgalioto atstovo Z. L. paaiškinimas, kuriame nurodyta, kad A. S. 1933 m. išvyko į Palestiną dėl to, kad Antrojo pasaulinio karo metu naciai ir jų pagalbininkai nužudė daugelį Lietuvos žydų, tarp jų ir A. S. tėvus. A. S. Izraelio pilietybės liudijimas patvirtina, kad Izraelio pilietybę įgijo 1948 m. gegužės 15 d. Departamentas 2017 m. gruodžio 7 d. raštu Nr. (15/3-9)10K-49658 kreipėsi į Lietuvos centrinį valstybės archyvą, prašydamas pateikti informaciją, ar A. S. (gim. (duomenys neskelbtini)) neteko (nustojo) Lietuvos Respublikos pilietybės. Lietuvos centrinis valstybinis archyvas Departamentui pateikė 2017 m. gruodžio 13 d. pažymą Nr. R4-2104 „Apie Lietuvos Respublikos pilietybės netekimą“, kurioje nurodė, kad A. S. gimė (duomenys neskelbtini), gyveno Kaune, 1933 m. vasario 10 d. gavo užsienio pasą Nr. (duomenys neskelbtini). Taip pat nurodė, kad VRM Administracijos departamento archyviniame fonde „Lietuvos pilietybės nustojimo (atleidimo)“ byloje yra Pilietybės referento 1938 m. spalio 21 d. raštas Nr. 60290 svetimšalių referentui įrašyti A. S. į nepageidaujamų Lietuvoje asmenų sąrašus, kadangi jis, būdamas neatleistas iš Lietuvos pilietybės, priėmė Palestinos pilietybę. Taigi, informacija, gauta iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo, patvirtina, kad 1938 m. A. S. neteko Lietuvos Respublikos pilietybės, nes įgijo Palestinos pilietybę. Departamentas teikimu Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrui „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“ siūlė netenkinti pareiškėjų prašymų atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, nes pareiškėjos neatitinka Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nustatytos sąlygos Lietuvos Respublikos pilietybei atkurti, kai asmuo turi kitos valstybės pilietybę. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras, atsižvelgdamas į Departamento teikimą, vadovaudamasis Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi, 32 straipsnio 2 punktu, ginčijamu Įsakymu netenkino pareiškėjų prašymų atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę.

17.       Teismas vadovavosi Pilietybės įstatymo 32 straipsnio 2 punktu, 9 straipsnio 2 dalimi ir nurodė, kad Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimas galimas tik tiems asmenims, kurie nėra kitos valstybės piliečiai. Tuo metu galimybė išsaugoti ir kitos valstybės pilietybę, atkuriant Lietuvos Respublikos pilietybę, Lietuvos Respublikos Seimo apibrėžta Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 2–4 punktuose. Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ir 4 punktuose nustatyta, kad Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, jeigu jis atitinka bent vieną iš šių sąlygų: yra asmuo, ištremtas iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d.; yra asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.; yra šio straipsnio 2 ar 3 punkte nurodyto asmens palikuonis. Asmens, išvykusio iš Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d., sąvoka apibrėžta Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje, t. y. asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., yra suprantamas kaip iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo ar jo palikuonis, iki 1990 m. kovo 11 d. išvykę iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos nuolat gyventi į kitą valstybę, jeigu 1990 m. kovo 11 d. jų nuolatinė gyvenamoji vieta buvo ne Lietuvoje. Ši sąvoka neapima asmenų, kurie po 1940 m. birželio 15 d. išvyko iš Lietuvos teritorijos į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją. Iš šio teisinio reguliavimo matyti, kad pretenduoti atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, pasiliekant ir turimą kitos valstybės pilietybę, gali tik tie asmenys, kurie 1940 m. birželio 15 d. (iki buvusios Sovietų Sąjungos įvykdytos okupacijos) turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas klausimą, ar pareiškėjas turi teisę, būdamas kitos valstybės piliečiu, atkurti ir Lietuvos Respublikos pilietybę Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 3 ir 4 punkto, 9 straipsnio 2 dalies pagrindu, t. y. kaip asmens, išvykusio iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., palikuonis, išaiškino, kad išimties dėl dvigubos pilietybės nustatančių įstatymo nuostatų taikymui svarbu, kad asmuo, kurio išvykimą iš Lietuvos teritorijos lėmė besiformuojančios ar jau esančios nepalankios politinės priežastys, išvykimo momentu ne tik būtų Lietuvos Respublikos piliečiu, bet ir Lietuvos Respublikos pilietybės nebūtų netekęs dėl savo valingų veiksmų iki pat 1940 m. birželio 15 d. Tik tokiu atveju galima kalbėti apie ypatingo Lietuvos Respublikos piliečių ryšio su tarpukario Lietuva atstatymą, kurio ir siekia Pilietybės įstatymas, nustatydamas dvigubos pilietybės draudimo išimtis tiems Lietuvos Respublikos piliečiams (ar jų palikuonims), kurie buvo priversti išvykti iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4691-756/2017).

18.       Teismas iš byloje esančios medžiagos nustatė, kad A. S. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1938 m., kai įgijo Palestinos pilietybę, prarasdamas Lietuvos Respublikos pilietybę. Vadinasi, A. S. 1940 m. birželio 15 d. savo valia jau buvo netekęs Lietuvos pilietybės, todėl jo palikuonys neturi teisės atkurti pilietybės pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 ir 2 dalis. Teismas pažymėjo, kad tiek teismai, tiek valstybės institucijos, taikydami tuos pačius įstatymus ir kitus teisės aktus, yra saistomi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pateiktų įstatymų ir kitų teisės aktų taikymo išaiškinimų, todėl šiuo atveju nėra pagrindo nesivadovauti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. pateiktu Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 3 ir 4 punkto, 9 straipsnio 2 dalies nuostatų išaiškinimu administracinėje byloje Nr. eA-4691-756/2017. Teismas, vertindamas pareiškėjų argumentus dėl teisėtų lūkesčių principo taikymo nagrinėjamoje byloje, nurodė, kad aktuali Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje ne kartą konstatuota, jog asmuo gali turėti teisėtų lūkesčių tik dėl teisėtai įgytų teisių ir teisėtų interesų (žr. 2012 m. rugsėjo 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A602-2317/2012; 2012 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-3164/2012 ir kt.). Šiuo atveju pareiškėjoms teisėtų lūkesčių apsauga negali būti taikytina. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priėmus 2017 m. spalio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4691-756/2017 ir pateikus išaiškinimą dėl Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 3 ir 4 punkto, 9 straipsnio 2 dalies taikymo, viešojo administravimo subjektai, priimdami sprendimus jau po tokio teismo išaiškinimo, negalėjo nuo jo nukrypti. Aplinkybė, kad pareiškėjų artimiesiems, taip pat A. S. palikuonims, pilietybė buvo atkurta, o pareiškėjoms neatkurta, nėra pagrindas panaikinti ginčijamo sprendimo dalį, nes pareiškėjos tokį lūkestį kildina iš viešojo administravimo institucijų priimtų sprendimų iki minėto Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimo, kurie ginčijamo Įsakymo priėmimo metu šio išaiškinimo neatitinka.

19.       Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad pareiškėjų ginčijama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymo dalis, kuria netenkinti pareiškėjų prašymai atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, priimta tinkamai įvertinus faktines aplinkybes bei taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl naikinti jos nėra pagrindo. Konstatavus, kad atsakovas pagrįstai nusprendė pareiškėjoms neatkurti Lietuvos Respublikos pilietybės, nėra teisinio pagrindo grąžinti jų prašymus nagrinėti iš naujo Departamentui, todėl pareiškėjų skundas atmestas.

 

III.

 

20.       Pareiškėjos apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 29 d. sprendimą ir skundą patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

20.1.                      Teismas skundo argumentus vertino paviršutiniškai, kai kurių pareiškėjų pateiktų argumentų visiškai neanalizavo.

20.2.                      Valstybėmis vadinamos tik suverenios šalys, kurias valdo jų pačių, o ne kokios nors užsienio šalies, valdžia. Palestinos mandatas panaikintas 1948 m., kai dalyje Palestinos žydai įkūrė savo valstybę Izraelį. Būtent tada A. S. ir tapo kitos valstybės – Izraelio – piliečiu. Tačiau tai įvyko jau po Lietuvos okupacijos 1940 m. Faktas, kad A. S. 1948 m. įgijo Izraelio pilietybę šioje byloje įrodytas, tai nurodyta ir Departamento teikime, tai nurodyta ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime. Taigi bet kokie įrašai dokumentuose, kad A. S. 1938 m. neteko Lietuvos pilietybės, neatitinka tikrovės ir tuo metu galiojusios Lietuvos teisės. Asmenys, padarę tokius įrašus, suklydo taikydami teisę, tačiau jokio valdininko įrašas savaime, jei padarytas nesilaikant teisės, negali būti laikomas pagrindu atimti iš asmens pilietybę – ypatingą ryšį su Lietuvos Respublika.

20.3.                      Pagrindas prarasti Lietuvos pilietybę šiuo atveju būtų buvęs kitos valstybės pilietybės įgijimas, tačiau A. S. neįgijo kitos valstybės pilietybės, o įgijo tik mandatinės teritorijos (tai yra Jungtinės Karalystės valdos) pilietybę ir todėl neprarado Lietuvos pilietybės. A. S. niekada netapo ir Palestiną iki 1948 m. valdžiusios valstybės – Jungtinės Karalystės – piliečiu. Tai, kad jis būtų tapęs Jungtinės Karalystės piliečiu, nėra jokio įrodymo ir Lietuvos centriniame valstybės archyve. Palestinos, kaip Tautų Sąjungos mandatinės teritorijos, pasas nesuteikė tokių pat teisių jį turinčiam asmeniui kaip Jungtinės karalystės pasas.

21.       Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepime į pareiškėjų skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

22.       Atsakovas nurodo, kad nepagrįstas teiginys, jog asmuo, kurio palikuonys yra pareiškėjai, 1940 m. birželio 15 d. nebuvo praradęs Lietuvos pilietybės. Tarp Departamentui pateiktų dokumentų yra pareiškėjų pateikta Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2013 m. liepos 10 d. išduotos pažymos Nr. R4-847 „Apie gyvenimą Lietuvoje ir pilietybę“ kopija, kurioje įrašyta, kad VRM Administracijos departamento archyviniame fonde „Lietuvos pilietybės nustojimo (atleidimo)“ byloje yra Pilietybės referento 1938 m. spalio 21 d. raštas Nr. 60290 Svetimšalių referentui įrašyti į nepageidaujamų Lietuvoje asmenų sąrašus asmenis, kurie, būdami neatleisti iš Lietuvos pilietybės, yra priėmę Palestinos pilietybę. Nurodytame rašte eil. Nr. 28 įrašytas A. Š., gim. (duomenys neskelbtini). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylos Nr. eA-4691-756/2017 nagrinėtoje situacijoje asmuo, kurio palikuonis buvo tos bylos pareiškėjas, taip pat buvo išvykęs ir tapęs Britų Palestinos piliečiu. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pagal Tautų Sąjungos (Jungtinių Tautų pirmtakė) 1922 m. mandatą valdyti Palestiną Britanija įsipareigojo (mandato 7 str.) prisidėti prie tapimo Palestinos piliečiais žydų, kurie pasirinks Palestiną savo nuolatine gyvenamąja vieta. Akivaizdu, kad asmuo, kurio palikuonys yra pareiškėjai, išvykęs iš Lietuvos nutraukė su ja ryšius ir susisiejo su Britų Palestina; Britų Palestina turėjo savo pasą (pavyzdžio foto prideda).

23.       Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

24.       Departamentas nurodo, kad pareiškėjos apeliacinį skundą grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis, kurios buvo įvertintos Vilniaus apygardos administracinio teismo ir atmestos kaip nepagrįstos. Departamento vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jame atsakyta į visus pareiškėjų pareikštus reikalavimus, sprendimas priimtas išsiaiškinus visas bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes, tinkamai ištyrus visus su bylos esme susijusius įrodymus, tinkamai taikant teisės normas.

 

 

Teisėjų kolegija 

 

k o n s t a t u o j a:

 

IV.

 

25.       Pareiškėjos M. K. L., D. K., E. L. L., U. A. L. ginčija Įsakymą, kuriuo netenkinti pareiškėjų prašymai atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, bei prašo grąžinti pareiškėjų bylą Departamentui nagrinėti iš naujo.

26.       Ginčijamu Įsakymu, kuris priimtas atsižvelgus ir į Departamento teikimą „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“, kuriuo siūlyta netenkinti pareiškėjų prašymų atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, nes pareiškėjos neatitinka Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nustatytos sąlygos Lietuvos Respublikos pilietybei atkurti, kai asmuo turi kitos valstybės pilietybę, atsakovas atsisakė pareiškėjui atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, vadovaudamasis Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi bei 32 straipsnio 2 punktu.

27.       Byloje nustatyta, kad pareiškėjos M. K. L., E. L. L., U. A. L., būdamos Izraelio ir Didžiosios Britanijos pilietės, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrui 2017 m. balandžio 2 d., o pareiškėja D. K., būdama Izraelio pilietė, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrui 2017 m. gegužės 23 d. pateikė prašymus atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę. Pareiškėjos prašymuose nurodė, kad vienas iš jų tėvų, senelių ar prosenelių 1933 m., t. y. iki 1990 m. kovo 11 d., pasitraukė iš Lietuvos į Palestiną.

28.       Pareiškėjos taip pat pateikė Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2013 m. liepos 10 d. išduotą pažymą Nr. R4-847 „Apie gyvenimą Lietuvoje ir pilietybę“, kurioje įrašyta, kad Vidaus reikalų ministerijos Administracijos departamento archyviniame fonde „Lietuvos pilietybės nustojimo (atleidimo)“ byloje yra Pilietybės referento 1938 m. spalio 21 d. raštas Nr. 60290 Svetimšalių referentui įrašyti į nepageidaujamų Lietuvoje asmenų sąrašus asmenis, kurie, būdami neatleisti iš Lietuvos pilietybės, yra priėmę Palestinos pilietybę. Nurodytame rašte eilės numeriu 28 įrašytas A. Š. (A. S.), gim. (duomenys neskelbtini).

29.       Departamento teigimu, kadangi A. S. 1940 m. birželio 15 d. neturėjo Lietuvos Respublikos pilietybės, todėl jis negali būti laikomas asmeniu, išvykusiu iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., o pareiškėjos neatitinka Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 4 punkte nustatyto atvejo, kai Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis. Pareiškėjoms negali būti taikomas Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 4 punktas, todėl jos neatitinka Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 2 dalies nuostatų.

30.       Pagal bylos duomenis taip pat nustatyta, kad Departamentas 2017 m. gruodžio 7 d. raštu Nr. (15/3-9)10K-49658 kreipėsi į Lietuvos centrinį valstybės archyvą, prašydamas pateikti informaciją, ar A. S. (gim. (duomenys neskelbtini)) neteko (nustojo) Lietuvos Respublikos pilietybės. Lietuvos centrinis valstybinis archyvas Departamentui pateikė 2017 m. gruodžio 13 d. pažymą Nr. R4-2104 „Apie Lietuvos Respublikos pilietybės netekimą“, kurioje nurodė, kad A. S. gimė (duomenys neskelbtini), gyveno Kaune, 1933 m. vasario 10 d. gavo užsienio pasą Nr. 179-OB-7586. Taip pat nurodė, kad Vidaus reikalų ministerijos Administracijos departamento archyviniame fonde „Lietuvos pilietybės nustojimo (atleidimo)“ byloje yra Pilietybės referento 1938 m. spalio 21 d. raštas Nr. 60290 svetimšalių referentui įrašyti A. S. į nepageidaujamų Lietuvoje asmenų sąrašus, kadangi jis, būdamas neatleistas iš Lietuvos pilietybės, priėmė Palestinos pilietybę.

31.       Ginčas byloje kilęs dėl to, ar pareiškėjos turi teisę, būdamos Izraelio ir Didžiosios Britanijos pilietės, atkurti ir Lietuvos Respublikos pilietybę Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 3 ir 4 punktų, 9 straipsnio 2 dalies pagrindu, t. y. kaip asmens, išvykusio iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., palikuonys.

32.       Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas dvigubos pilietybės draudimas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. lapkričio 11 d., 2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimai, 2013 m. kovo 13 d. sprendimas). Šiuo aspektu Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnio nuostata, jog asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis tik atskirais įstatymo numatytais atvejais, reiškia, kad tokie įstatymo numatyti atvejai gali būti tik labai reti (atskiri), t. y., kad dvigubos pilietybės atvejai turi būti ypač reti – išimtiniai, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį dvigubos pilietybės atvejai būtų ne ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys. Konstitucinėje jurisprudencijoje taip pat konstatuota, kad pagal Konstituciją negalimas ir toks įstatymo nuostatų, įtvirtinančių galimybę tuo pat metu būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu, plečiamas aiškinimas, pagal kurį dviguba pilietybė būtų ne atskiros, ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimai). Tokia doktrininė nuostata įtvirtinta ir pilietybės teisinį reguliavimą aiškinančiame pačiame naujausiame Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 13 d. sprendime. Šiame sprendime Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas pabrėžė, jog Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies formuluotė „išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus“ reiškia, kad įstatymu, kuriuo reguliuojami pilietybės santykiai, gali būti nustatyti tik išimtiniai atvejai, kada asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, t. y. teisinis reguliavimas turi būti toks, kad dvigubos (daugybinės) pilietybės atvejai būtų tokios pilietybės draudimo, išreikšto formuluote „niekas negali“, išimtis, o ne šį draudimą paneigianti taisyklė.

33.       Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinį Lietuvos Respublikos pilietybės institutą, be to, yra konstatavęs: pilietybė yra nuolatinis, nepertraukiamas asmens ir valstybės teisinis ryšys (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimai); Lietuvos Respublikos pilietybė išreiškia asmens teisinę narystę Lietuvos valstybėje, atspindi to asmens teisinę priklausomybę pilietinei Tautai – valstybinei bendruomenei; piliečių ir valstybės ryšys yra abipusis: pilietybė asmeniui suteikia ir garantuoja pilietines (politines) teises, nustato tam tikras jo pareigas valstybei; iš pilietybės santykių valstybei kyla tam tikros pareigos savo piliečiams (Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimas).

34.       Pagal Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalį asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena. Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys Lietuvos Respublikos pilietybę gali atkurti, jeigu jie nėra kitos valstybės piliečiai. Reikalavimas atsisakyti kitos valstybės pilietybės netaikomas asmenims, kurie pagal šio įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ar 4 punktą gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai.

35.       Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ir 4 punktuose nustatyta, jog Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, jeigu jis atitinka bent vieną iš šių sąlygų: yra asmuo, ištremtas iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. (2 p.); yra asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. (3 p.); yra šio straipsnio 2 ar 3 punkte nurodyto asmens palikuonis (4 p.). Asmens, išvykusio iš Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d., sąvoka apibrėžta Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje. Asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., yra suprantamas kaip iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo ar jo palikuonis, iki 1990 m. kovo 11 d. išvykę iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos nuolat gyventi į kitą valstybę, jeigu 1990 m. kovo 11 d. jų nuolatinė gyvenamoji vieta buvo ne Lietuvoje. Ši sąvoka neapima asmenų, kurie po 1940 m. birželio 15 d. išvyko iš Lietuvos teritorijos į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją.

36.       Taigi Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimas galimas tik tiems asmenims, kurie nėra kitos valstybės piliečiai. Išimtis iš bendros taisyklės, t. y. galimybė išsaugoti ir kitos valstybės pilietybę, atkuriant Lietuvos Respublikos pilietybę, apibrėžta Įstatymo 7 straipsnio 2–4 punktuose ir būtent šis teisinis reglamentavimas aktualus šios bylos kontekste.

37.       Pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalį Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis apibrėžiamas kaip iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis. To paties straipsnio 17 dalyje sąvoka ,,teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę“ suprantama kaip iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę asmens ir jo palikuonių teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę šio įstatymo nustatyta tvarka.

38.       Anksčiau pacituotas teisinis reglamentavimas suponuoja išvadą, kad pretenduoti į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, kartu pasiliekant ir turimą kitos valstybės pilietybę, gali tik tie asmenys, kurie iki 1940 m. birželio 15 d. (t. y. iki buvusios Sovietų Sąjungos įvykdytos okupacijos) turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, ir tokių asmenų palikuonys. 

39.       Priešingai, nei nurodo pareiškėjos apeliaciniame skunde, anksčiau paminėti archyviniai dokumentai patvirtina, kad asmuo (A. S.), kurios palikuonys yra pareiškėjos, iki 1940 m. birželio 15 d. savo valia buvo praradęs Lietuvos Respublikos pilietybę. Byloje nėra pateikta įrodymų, kurie paneigtų iš archyvo gautus duomenis.

40.       Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas ginčui aktualias Pilietybės įstatymo nuostatas aiškino tinkamai, konstatuodamas, jog atsakovas pagrįstai nusprendė pareiškėjoms neatkurti Lietuvos Respublikos pilietybės ir nėra teisinio pagrindo grąžinti jų prašymus nagrinėti iš naujo Departamentui.

41.       Teismas, vertindamas pareiškėjų argumentus dėl teisėtų lūkesčių principo taikymo nagrinėjamoje byloje, taip pat pagrįstai nurodė, kad asmuo gali turėti teisėtų lūkesčių tik dėl teisėtai įgytų teisių ir teisėtų interesų ir šiuo atveju pareiškėjoms teisėtų lūkesčių apsauga negali būti taikytina.

42.       Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti nėra teisinio pagrindo, todėl pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas.

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

 

n u t a r i a:

 

Pareiškėjų M. K. L., D. K., E. L. L., U. A. L. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

 

 

Teisėjai                                 Romanas Klišauskas

 

 

Gintaras Kryževičius

 

 

Dainius Raižys