Baudžiamoji byla Nr. 1A-197-487/2019
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-15210-2016-1
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.6.2; 1.2.14.6.2.1; 1.2.18.10; 1.2.18.11; 2.4.6.1.
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. balandžio 16 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Ernestos Montvidienės, Algimanto Valantino,
sekretoriaujant Ingai Jurgaitienei,
dalyvaujant prokurorui Gintautui Gudžiūnui,
asmeniui, kuriuo atžvilgiu nutraukta byla, M. T.,
gynėjai advokatei Vitalijai Smolenskienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nuosprendžio, kuriuo:
M. T. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BK) BK 223 straipsnio 1 dalį. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 37 straipsniu, ši veika pripažinta mažareikšme ir M. T. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, o byla nutraukta.
M. T. pagal Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio 1 dalį išteisintas, kadangi nepadaryta veika turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
M. T. pagal Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnio 2 dalį išteisintas, kadangi nepadaryta veika turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,
n u s t a t ė:
I. Bylos esmė
1. M. T. pripažintas kaltu už tai, kad laikotarpiu nuo 2015-03-10 būdamas IĮ „P. E.“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos adresu (duomenys neskelbtini)) savininku ir tuo pačiu atlikdamas individualios įmonės direktoriaus ir buhalterio funkcijas, būdamas atsakingu už įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą ir tvarkymą, kaip tai numato Individualių įmonių įstatymo (2003 m. lapkričio 6 d. Nr. IX-1805) 9 straipsnio reikalavimai, kad „Individualios įmonės buhalterinė apskaita tvarkoma buhalterinę apskaitą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka“, Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (2001 m. lapkričio 6 d. Nr. IX-574) 4 straipsnio reikalavimai, kad „Ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų: 1) tinkama, objektyvi ir palyginama; 2) pateikiama laiku; 3) išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams“, laikotarpiu nuo 2015-03-10 iki 2016-04-01 aplaidžiai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, nepildė apskaitos registrų, kuriuose būtų apskaitytos M. T. gautos pajamos iš individualios veiklos, tuo pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies reikalavimus, kad „Į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“, 16 straipsnio 1 dalies reikalavimus, kad „Ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose“, 3 dalies reikalavimus, kad „Apskaitos registruose ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai registruojami pagal apskaitos dokumentus chronologine, sistemine, chronologine-sistemine tvarka“, tai yra laikotarpyje nuo 2015-03-10 iki 2016-04-01 aplaidžiai organizavo ir tvarkė IĮ „P. E.“ buhalterinę apskaitą, dėl ko iš dalies negalima nustatyti IĮ „P. E.“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Šiais veiksmais M. T. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 223 straipsnio 1 dalyje.
2. M. T. buvo kaltinamas tuo, kad laikotarpyje nuo 2014-12-18 iki 2015-03-10 užimdamas UAB „P. E.“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos adresu (duomenys neskelbtini)) direktoriaus pareigas ir būdamas atsakingu už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą, taip pat būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą, pagal 2015-01-27 susitarimą už renginių organizavimą iš UAB „E. G.“ grynaisiais pinigais gavo 85 000 eurų, pinigų išmokėjimo kvito serija ER Nr. 000006, pasirašyto E. K. vardu, ir kaip pinigų gavėjo pasirašyto M. T. vardu, tačiau sąmoningai gautus pinigus į UAB „P. E.“ buhalterinę apskaitą neįtraukė, neįnešė į bendrovės banko sąskaitas ar grynais pinigais į bendrovės kasą, neįtraukė į savo – M. T. avanso apyskaitą bei neįrašė į apskaitos registrus, dėl ko nėra galimybės nustatyti ar bendrovės veikloje piniginės lėšos buvo naudotos, tuo pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo (2001 m. lapkričio 6 d. Nr. IX-574) 6 straipsnio 2 dalies reikalavimus, kad „Į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“, 19 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimus, kad „1. Apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinių ataskaitų patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą. 2. Patvirtinus finansines ataskaitas, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka vadovaujantis Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymo (toliau – Dokumentų ir archyvų įstatymas) nuostatomis“ bei Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymo (2010 m. birželio 18 d. Nr. XI-917) 12 straipsnio 1 dalies reikalavimus, kad „Valstybės ir savivaldybių institucijos, įstaigos ir įmonės, valstybės įgalioti asmenys, nevalstybinės organizacijos, privatūs juridiniai asmenys privalo: 1) saugoti dokumentus patikimoje ir saugioje aplinkoje, įvertindami galimus rizikos veiksnius; 2) išsaugoti savo veiklos dokumentus reikiamą laiką, kad būtų užtikrinti veiklos įrodymai, apsaugotos su ja susijusių fizinių ir juridinių asmenų teisės; 3) išsaugoti reikiamą laiką kitų juridinių ir fizinių asmenų veiklos dokumentus, perimtus šio Įstatymo ir kitų teisės norminių aktų nustatyta tvarka; 4) užtikrinti, kad turimi elektroniniai ir kiti dokumentai, prie kurių prieinama tik specialios įrangos priemonėmis, išliktų autentiški, patikimi ir prieinami visą jų saugojimo laiką. Kartu su šiais dokumentais turi būti saugoma ir kontekstinė informacija“. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo (2001 m. lapkričio 6 d. Nr. IX-574) 21 straipsnio 2 dalies reikalavimus „Už apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą įstatymų nustatyta tvarka atsako ūkio subjekto vadovas“, tai yra laikotarpyje nuo 2014-12-18 iki 2015-03-10 apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą UAB „P. E.“ buhalterinę apskaitą, dėl ko iš dalies negalima nustatyti UAB „P. E.“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Dėl šių veiksmų M. T. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio 1 dalyje.
3. M. T. taip pat buvo kaltinamas tuo, kad laikotarpiu nuo 2014-12-18 būdamas UAB „P. E.“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos adresu (duomenys neskelbtini)) direktorius, pagal 2015-01-27 susitarimą su UAB „E. G.“ įsipareigojo 2015-04-18 Vilniuje, Teatro arenoje, organizuoti „Nneka“ koncertą, 2015-04-24 organizuoti „Loreen“ koncertą Kaune, Žalgirio arenoje, ir „Back To 80‘s“ renginį, taip pat, be papildomo mokesčio surengti šių renginių „After party“ klube „M. O. A.“, už kurių organizavimą 2015-01-27 pinigų išmokėjimo kvitu serija ER Nr. 000006, gavo 85 000 eurų, kurių sąmoningai į UAB „P. E.“ buhalterinę apskaitą neįtraukė, tai yra neįnešė į bendrovės banko sąskaitas ar grynais pinigais į bendrovės kasą, neįtraukė į savo – M. T. avanso apyskaitą bei neįrašė į apskaitos registrus, taip pasisavino jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą ir padarė UAB „P. E.“ 85 000 eurų turtinę žalą, t. y. tokiais veiksmais M. T. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnio 2 dalyje.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
4. Kauno apygardos prokuratūros prokuroras apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nuosprendį, kuriuo M. T. išteisintas dėl nusikaltimų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnio 2 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje, ir atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 223 straipsnio 1 dalyje, padarymo, panaikinti ir priimti naują nuosprendį, kuriuo M. T. pripažinti kaltu, padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnio 2 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje ir 223 straipsnio 1 dalyje, bei jam paskirti bausmes ‑ pagal Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalį ‑ 2 metų laisvės atėmimo bausmę, pagal Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio 1 dalį ‑ 70 parų arešto, pagal Lietuvos Respublikos BK 223 straipsnio 1 dalį ‑ 45 parų arešto. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1, 2 punktais, paskirtąsias bausmes subendrinti ir paskirti galutinę subendrintą bausmę 2 metus ir 3 mėnesius laisvės atėmimo. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 straipsniu, bausmės vykdymą atidėti 3 metams.
5. Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad skundžiamas nuosprendis yra nepagrįstas, kadangi neatitinka bylos faktinių aplinkybių, buvo netinkamai pritaikytas įstatymas.
5.1. Apeliantas teigia, kad skundžiamame nuosprendyje teismas nurodė, jog civilinėje byloje nustatytas faktas dėl 85 000 eurų paskolos teismo, priimančio nuosprendį, nesaisto, kadangi civilinėje byloje įrodymai vertinami didesnio tikėtinumo taisykle apie įvykio ar fakto buvimą, tačiau civilinėje byloje priimto sprendimo nekvestionavo. Paskolos faktas pirmosios instancijos teismo nebuvo paneigtas, tačiau, nuosprendyje analizuojant kaltinamojo pinigų pasisavinimo klausimą, padaryta nepagrįsta išvada, jog byloje nėra patikimų duomenų, kad kaltinamasis sąmoningai, kaip nurodyta kaltinime, įgijo iš UAB „E. G.“ 85 000 eurų, iš anksto neketindamas jų grąžinti.
5.2. Skunde nurodoma, kad M. T. viso proceso metu neigė pasirašęs 2015-01-27 susitarimą su UAB „E. G.“ projektų vadovu E. K., kuriuo UAB „E. G.“ jam perdavė 85 000 eurų renginių organizavimui, nurodydamas, kad M. T. išeinant iš darbo buvo pakištas didelis kiekis dokumentų, kuriuos jis pasirašė, tačiau tokio susitarimo su UAB „E. G.“ niekada nėra sąmoningai pasirašęs, apie tokį susitarimą niekada nebuvo kalbėta, jis taip pat niekada nėra gavęs 85 000 eurų sumos.
5.3. Apeliantas nurodo, kad Kauno apygardos teismas 2016-05-16 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-822-343/2016 priteisė iš atsakovės IĮ „P. E.“ ieškovei UAB „E. G.“ 85 000 eurų, 1 989 eurų žyminio mokesčio, 880 eurų advokato pagalbos išlaidoms atlyginti, iš viso 87 869 eurų; 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą – 85 000 eurų nuo bylos iškėlimo teisme dienos ‑ 2015-04-23 iki visiško sprendimo įvykdymo. Lietuvos apeliacinis teismas, 2017-02-20 išnagrinėjęs IĮ „P. E.“ ir M. T. apeliacinį skundą, nutarė Kauno apygardos teismo 2016-05-16 sprendimą palikti nepakeistą. Šiose civilinėse bylose atliktos ekspertizės patvirtino, kad 2015-01-27 susitarime bei kvite pasirašė M. T. Lietuvos apeliacinis teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas civilinė bylą pagal UAB „E. G.“ ieškinį atsakovams IĮ „P. E.“ ir M. T. dėl skolos priteisimo bei atsakovų priešieškinį dėl susitarimo ir pinigų išmokėjimo kvito pripažinimo negaliojančiais, konstatavo, kad iš bylos duomenų matyti, jog tiek 2015-01-27 susitarimas, tiek pinigų išmokėjimo kvitas yra nedidelės apimties. Tokio turinio dokumentus perskaityti pakanka itin trumpo laiko. 2015-01-27 susitarimas susideda iš dešimties eilučių, susitarime didžiosiomis raidėmis atspausdinti žodžiai „LOREEN KONCERTAS“, „NNEKA“, kelis kartus atspausdintas UAB „P. E.“, kurie net neįsigilinus į tekstą leidžia suprasti, kad tekstas susijęs su juridiniu asmeniu UAB „P. E.“. Šį dokumentą M. T. pasirašė įrašydamas savo vardą, pavardę. Taigi pasirašymas truko pakankamai laiko, kad būtų galima pastebėti atspausdintame tekste pasirašytus didžiosiomis raidėmis žodžius, kurie leistų suprasti, jog tekstas nesusijęs su pasižadėjimu neatskleisti bendrovės komercinių paslapčių. Teismas taip pat nurodė, kad suklydimo faktą paneigia ne tik aukščiau minėtos aplinkybės, bet ir individualios atstovo M. T. savybės. Atsakovas, būdamas verslininku, įsteigęs įmonę „P. E.“ ir jai vadovaujantis, negalėjo nesuprasti bei nepastebėti, kokius dokumentus pasirašo. Juolab kad pasirašomų sandorių apimtis buvo gana nedidelė, kas nesudaro pagrindo jų vertinti kaip klaidinančių. Aukštesnis verslininko rūpestingumo standartas įpareigoja verslininką apdairiai domėtis sudaromais sandoriais, prisiimti iš jų sudarymo ir vykdymo kylančią riziką ‑ tai ne kartą akcentuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. vasario 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1/2014; 2014 m. kovo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-132/2014). Anot prokuroro, tai, kad M. T. pasirašė 2015-01-27 pinigų išmokėjimo kvitą, yra nustatyta byloje paskirtos ekspertizės metu ir užfiksuota akte, be to, tai, kad jis pasirašė 2015-01-27 susitarimą, byloje taip pat nėra nuginčyta. Taigi M. T. prisiėmė iš šių sandorių kylančių padarinių riziką, kurią prieš pasirašydamas turėjo įvertinti kaip protingas ir apdairus verslo subjektas.
5.4. Apeliantas teigia, kad, nagrinėjant bylą, visos aplinkybės, kurios buvo aptartos teismų sprendimuose nagrinėjant bylą civiline tvarka, buvo patikrintos, atlikti papildomi veiksmai. Nei viena aplinkybė, nustatyta bylą nagrinėjant civiline tvarka, nebuvo paneigta, tikėtinumo aplinkybė pašalinta. Todėl, pasak apelianto, neginčytinai nustatyta, kad 85 000 eurų buvo perduoti M. T. Šis faktas neginčijamas ir skundžiamame teismo nuosprendyje. Baudžiamąją bylą išnagrinėjęs teismas nekvestionavo įsiteisėjusių teismo sprendimų civilinėje byloje nustatyto fakto, kad pinigai buvo perduoti M. T. Tačiau, pirmosios instancijos teismo manymu, ši aplinkybė nėra pakankama patvirtinti faktą, kad šie pinigai buvo kaltinamojo pasisavinti, panaudoti ne pagal paskirtį, ar prarasti, dėl ko automatiškai turėtų kilti baudžiamoji atsakomybė, t. y. teismo nuomone byloje nei tiesioginiais, nei netiesioginiais įrodymais neįrodyta, kad M. T., kaip UAB „P. E.“ savininkas, nurodytus pinigus panaudojo ne bendrovės tikslais.
5.5. Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad 2017-05-09 buvo pateikta specialisto išvada Nr. 5-2/62 dėl UAB „P. E.“ ūkinės finansinės veiklos. Šioje išvadoje, be kitų klausimų, buvo atsakinėjama ir į klausimus: ar M. T. apskaitė UAB „P. E.“ apskaitoje pagal 2015-01-27 susitarimą su UAB „E. G.“ gautas pinigines lėšas 85 000 eurų, jei ne, tai kokius teisės aktus pažeidė? Kokiam tikslui skirtos piniginės lėšos pagal susitarimą ir ar jos buvo naudotos bendrovės veikloje? UAB „P. E.“ ūkinės finansinės veiklos tyrimą atlikusi specialistė pateikė išvadą, kad pagal 2015-01-27 susitarimą su UAB „E. G.“ įforminti 85 000 eurų, kurių išmokėjimas M. T. įformintas 2015-01-27 pinigų išmokėjimo kvitu serija ER Nr. 000006, į UAB „P. E.“ buhalterinę apskaitą neįtraukti, t. y. 85 000 eurų neįneštą į UAB „P. E.“ banko sąskaitas ar grynais pinigais į kasą, neįtraukti į M. T. avanso apyskaitą bei neįrašyti į apskaitos registrus. Kadangi pagal 2015-01-27 susitarimą su UAB „E. G.“ 85 000 eurų, kurių išmokėjimas M. T. įformintas 2015-01-27 pinigų išmokėjimo kvitu serija ER Nr. 000006, į UAB „P. E.“ buhalterinę apskaitą neįtraukti, specialistė negali nustatyti, ar bendrovės veikloje piniginės lėšos buvo naudotos.
5.6. Taigi specialistė, ištyrusi UAB „P. E.“ buhalterinės apskaitos dokumentus, pateikė išvadą, kad bendrovės buhalterinėje apskaitoje nėra dokumentų, patvirtinančių, kad 85 000 eurų buvo panaudoti bendrovės veikloje. Pagal teismų praktiką, akcinės bendrovės turtas jos akcijų turėtojams ir net vieninteliam akcininkui yra svetimas. Tuo atveju, kai pats bendrovės vadovas ar kitas administracijos atstovas paima iš bendrovės turtą ar pinigus iš bendrovės kasos, juos panaudoja ir nėra išlaidas pagrindžiančių dokumentų, šis veiksmas vertinamas kaip įmonės turto pasisavinimas (Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnis) arba iššvaistymas (Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnis) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-451/2004, 2K-440/2005, 2K- 202/2006, 2K-213/2006, 2K-47/2007, 2K-108/2008, 2K-61/2009, 2K-P-78/2012, 2K-7-66-648/2018). Jei ir būtų kaltininko tvirtinimai, kad bendrovės lėšos iš tikrųjų buvo panaudotos bendrovės reikmėms, nėra pakankamas pagrindas paneigti tai, kad įmonės turtas buvo pasisavintas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-208/2008, 2K-368/2008, 2K-163/2009, 2K-P-78/2012).
5.7. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas, motyvuodamas nuosprendį dėl 85 000 eurų galimo panaudojimo bendrovės reikmėms, neįvertino iš esmės ir paties kaltinamojo pozicijos. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BPK) 20 straipsnio 4 dalį įrodymais gali būti tik duomenys, kuriuos galima patikrinti Lietuvos Respublikos BPK numatytais proceso veiksmais. Byloje duomenų apie 85 000 eurų panaudojimą bendrovės tikslais nėra. Anot apelianto, šiuo atveju M. T. turėjo pateikti duomenis, kurie pagrįstų, jog 85 000 eurų pagal 2015-01-27 susitarimą gauti iš UAB „E. G.“ buvo panaudoti organizuojant „Nneka“ koncertą, 2015-04-24, „Loreen“ koncertą Kaune, Žalgirio arenoje, ir „Back To 80‘s“ renginį. Tačiau M. T. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu ne tik nepagrindė šių pinigų panaudojimo renginių organizavimui, bet ir apskritai neigė jų gavimo faktą. Tokia nuostata nereiškia, kad įrodinėjimo pareiga perkeliama kaltininkui ir pažeidžiama nekaltumo prezumpcija (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-78/2012, 2K-7-84/2012). Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad jokie bylos įrodymai nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nepatvirtina, kad M. T., kaip UAB „P. E.“ savininkas, nurodytus pinigus panaudojo ne bendrovės interesais.
5.8. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad 2018-05-10 teisiamojo posėdžio metu kaltinamasis M. T. neigė 85 000 eurų panaudojęs įmonės veikloje, parodydamas, kad koncertų organizavimui jam pakako turimų savo ir pasiskolintų iš motinos pinigų, be to, gaudavo pinigus iš parduodamų į koncertus bilietų.
5.9. Anot apelianto, teisiamojo posėdžio metu nebuvo paneigta kaltinamojo versija, kad renginių organizavimui skolinosi iš savo motinos L. M. 10 000 eurų ir kad jų pakako suorganizuoti minėtus renginius. Taip pat, pasak apelianto, neginčijamai nustatyta, kad M. T. pagal 2015-01-27 jungtinės veiklos susitarimą skolinosi iš UAB „E. G.“ 85 000 eurų, kurių neapskaitė UAB „P. E.“ apskaitoje, kurie buvo skirti 2015-04-18 „Nneka“ koncerto, 2015-04-24 „Loreen“ koncerto Kaune, Žalgirio arenoje, ir „Back To 80‘s“ renginių organizavimui. Kaltinamojo veiksmai, kuomet teigdamas, kad turėjo pakankamai savų ir savo motinos skolintų lėšų renginių organizavimui, papildomai skolinosi iš UAB „E. G.“ 85 000 eurų, turėjo būti vertinami kaip išankstinis ketinimas pasisavinti 85 000 eurų iš UAB „E. G.“. Prokuroro manymu, Kauno apygardos teismo išvados neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių, nes kaltinamojo M. T. veiksmuose yra visi nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnio 2 dalyje, požymiai.
5.10. Taip pat prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad 2017-05-09 specialisto išvadoje dėl UAB „P. E.“ ūkinės finansinės veiklos yra nurodyta, jog tuo atveju, jei M. T. 85 000 eurų iš UAB „E. G.“ gavo, tačiau jų gavimo ir panaudojimo neapskaitė UAB „P. E.“ apskaitoje, buvo pažeista Buhalterinės apskaitos įstatymo (2001 m. lapkričio 6 d. Nr. JN-574) 6 straipsnio 2 dalis: „Į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“. Kadangi bylos duomenimis nustatyta, jog M. T. neapskaitė 85 000 eurų UAB „P. E.“ apskaitoje, kaltinamojo M. T. veiksmuose yra ir nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio 1 dalyje, požymiai.
5.11. Prokuroro manymu, Kauno apygardos teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nuosprendis taip pat nepagrįstas ir dalyje dėl aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo mažareikšmiškumo. Apeliantas nurodo, kad baudžiamajai atsakomybei pagal Lietuvos Respublikos BK 223 straipsnio 1 dalį atsirasti yra būtinas aplaidus įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymas, o taip pat ir dėl tokių veiksmų atsiradę padariniai, būtent, kad negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmenų veiklos, įmonės turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų. Skundžiamame nuosprendyje teismas motyvuoja, kad M. T. inkriminuotą buhalterinės apskaitos įstatymo pažeidimą iš esmės sudaro tik apskaitos registrų nepildymas už palyginti neilgą laikotarpį, per kurį nebuvo vykdoma didelės vertės ūkinių operacijų. Tačiau iš specialistės išvados matyti, kad apskaitos registrai buvo nepildomi (į apskaitą neįtraukiamos ūkinės operacijos ir t. t.) nuo 2015-09-01 iki 2016-04-01, t. y. daugiau nei pusę metų, ir dėl šių pažeidimų iš dalies negalima nustatyti IĮ „P. E.“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Anot prokuroro, dėl aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo kilo padariniai, nebuvo galima nustatyti įmonės turto, pelno, įsipareigojimų, įvertinti įmonės turto, tačiau Kauno apygardos teismas atleido M. T. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos BK 37 straipsnį dėl nusikalstamos veiklos mažareikšmiškumo. Pagal Lietuvos Respublikos BK 37 straipsnį asmuo padaręs nusikaltimą gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra nustatoma, kad kaltininko veikimas ar neveikimas formaliai, kad ir turi baudžiamojo įstatymo numatytos veikos požymių, tačiau dėl kai kurių jų konkretaus turinio veikla yra nepavojinga ir dėl to tokia veikla nėra nusikaltimas. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad dėl M. T. aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo atsirado padariniai, t. y. iš dalies negalima nustatyti IĮ „P. E.“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, negalima vertinti, kad M. T. veika būtų nepavojinga.
5.12. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad aplaidus apskaitos tvarkymas yra nusikaltimas finansų sistemai. Įstatymų leidėjas, kriminalizuodamas buhalterinės apskaitos dokumentų nepildymą, neįtraukimą visų ūkinių operacijų, pripažino, kad ši veika yra pavojinga ir kad ja kėsinamasi į finansų sistemą. Anot apelianto, M. T. veikoje nustatyti visi nusikaltimo, nurodyto Lietuvos Respublikos BK 223 straipsnio 1 dalyje, požymiai, todėl pirmosios instancijos teismo teiginys, kad M. T. savo veika nesukėlė sunkesnių pasekmių valstybei ar kitiems ūkio subjektams, nebuvo padaryta turtinė žala, yra deklaratyvus. Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad padaryta žala įstatymų saugomiems teisiniams gėriams. Todėl nesant kokių nors M. T. padaryto nusikaltimo požymių ypatumų, dėl kurių veika galėtų būti pripažinta mažareikšme, nėra ir teisinio pagrindo taikyti Lietuvos Respublikos BK 37 straipsnį. Prokuroro nuomone, Kauno apygardos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (Lietuvos Respublikos BK 37 straipsnis), nepagrįstai pripažino M. T. padarytą nusikaltimą mažareikšmiu ir dėl to nepagrįstai atleido kaltinamąjį nuo baudžiamosios atsakomybės.
6. Asmens, kuriuo atžvilgiu nutraukta byla, M. T. gynėja advokatė V. Smolenskienė pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo prokuroro apeliacinį skundą atmesti ir Kauno apygardos teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nuosprendį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai, visapusiškai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, ir, įvertinęs įrodymus pagal Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, priėmė teisingą nuosprendį.
6.1. Atsiliepime teigiama, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme baudžiamajai atsakomybei pagal Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnį kilti sąlyga: patikėto ir buvusio M. T. žinioje svetimo turto pavertimo savo turtu, dėl to padarant žalą bendrovei, nebuvo nustatyta. Todėl pirmosios instancijos teismas, objektyviai ir nuosekliai įvertinęs įrodymus, padarė vienintelę teisingą išvadą, kad kaltinimas dėl 85 000 eurų pasisavinimo M. T. grindžiamas prielaidomis ir nėra įrodytas, kad nėra neabejotinų įrodymų, kad kaltinamasis turėjo tyčią paimtus pinigus paversti savo nuosavybe ir padaryti žalą bendrovei.
6.2. Kauno apygardos prokuratūros prokuroras apeliacinį skundą dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnio 2 dalį grindžia įsiteisėjusiais teismo sprendimu ir nutartimi civilinėje byloje. Anot gynėjos, apelianto argumentai, kad civilinėje byloje atliktos ekspertizės patvirtino, jog ant 2015-01-27 susitarimo bei pinigų išmokėjimo kvito yra M. T. parašai, kuriuos, pastarasis neva neigė viso proceso metu, nepagrįsti. Savo parašą ant ginčo dokumentų M. T. neigė civilinio proceso metu, nes, kaip parodė ikiteisminio tyrimo ir baudžiamosios bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, sąmoningai nei 2015-01-27 susitarimo, nei pinigų išmokėjimo kvito nepasirašė, pinigų iš E. K. negavo. Gynėjos nuomone, apelianto argumentai, cituojant Lietuvos apeliacinio teismo 2017-02-20 nutarties ištraukas apie „susitarimo“ ir „pinigų išmokėjimo kvito“ nedidelę apimtį, didelėmis raidėmis išspausdintus atlikėjų pavadinimus ir kt., „kurie leistų suprasti, kad tekstas nesusijęs su pasižadėjimu neatskleisti bendrovės komercinių paslapčių“, akcentuojamas „aukštesnis verslininko rūpestingumo standartas“ neduoda pagrindo išvadai, kad M. T. pasisavino 85 000 eurų, t. y. padarė Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.
6.3. Gynėja nesutinka su apelianto argumentais, kad, nagrinėjant bylą, visos aplinkybės, kurios buvo aptartos teismų sprendimuose, nagrinėjant bylą civiline tvarka, buvo patikrintos, nei viena jų nebuvo paneigta, todėl neginčytinai nustatyta, kad 85 000 eurų buvo perduoti M. T. Anot gynėjos, pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad ši aplinkybė nėra pakankama patvirtinti faktą, kad pinigai buvo kaltinamojo pasisavinti, panaudoti ne pagal paskirtį ar prarasti. Nors pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, nekvestionavo įsiteisėjusiu teismo sprendimu civilinėje byloje nustatyto fakto, kad pinigai M. T. buvo perduoti, gynėjos nuomone, nagrinėjant baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme pinigų perdavimo M. T. faktas nebuvo nustatytas.
6.4. Atsiliepime nurodomas, kad M. T. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme nuosekliai parodė, kad sąmoningai 2015-01-27 susitarimo ir pinigų išmokėjimo kvito nepasirašė, 85 000 eurų iš E. K. negavo. Kaip matyti iš liudytojo E. K. prieštaringų parodymų, 2014 metų pabaigoje apie du mėnesius vyko diskusija su M. T. dėl koncertų organizavimo, kad pastarasis palaikė ryšius su atlikėjais, o E. K. rūpinosi reklama, kad koncertų organizavimui jis 2015-01-27 perdavė M. T. 85 000 eurų skolintų pinigų, nes įmonė apyvartinių lėšų neturėjo. Paskolintus pinigus laikė „M.“ klubo seife. Į teismo klausimą, kodėl pinigai M. T. buvo perduoti tik po mėnesio nuo paskolos gavimo, E. K. atsakyti negalėjo, šio fakto neprisiminė. Anot E. K., pinigus M. T. paėmė kaip fizinis asmuo, o ne kaip bendrovės vadovas, pinigų perdavimo M. T. momento niekas nematė, 85 000 eurų pinigų sumą realiai matė tik paskolą suteikusi A. M., jis pats (E. K.) ir M. T. UAB „E. G.“ direktorius ir įmonės kasininkas K. G. nuo paskolos gavimo 2014-12-22 du kartus užpajamavo ir išlaidavo E. K. 85 000 eurų, bet pinigų neperskaičiavo, nes jų nematė.
6.5. Anot gynėjos, pagrįstų abejonių kelia 2015-01-27 susitarimo turinys, apie kurį, vertindamas įrodymus, teismas pasisakė, kad jis „nėra vienareikšmiškas“. Pagal susitarimą pinigus 85 000 eurų sumoje M. T. gavo kaip UAB „E. G.“ darbuotojas, o grąžinti įsipareigojo būdamas UAB „P. E.“ „vadovu ir vieninteliu akcininku“ iki 2015-03-27 (dar iki pirmo „Nneka“ koncerto 2015-04-24). 2018-09-20 pirmosios instancijos teismui buvo pateikti ir prie bylos prijungti M. T. „Facebook“ išrašai, kuriuose užfiksuotas E. K. ir M. T. susirašinėjimas laikotarpiu nuo 2014-12-22 iki 2015-01-05. Nors pirmosios instancijos teismas juos pripažino teisiškai nereikšmingais, gynėjos nuomone, jų turinys patvirtino kaltinamojo M. T. ir paneigė liudytojo E. K. parodymus. Kaip matyti iš byloje esančių DNB banko sąskaitos išrašų, UAB „P. E.“ dideles pinigų sumas koncertų organizavimui pervedė dar iki tariamo pinigų gavimo iš UAB „E. G.“ 2015-01-27.
6.6. Gynėjos manymu, byloje reikšminga 2014-03-02 Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės akto Nr. 11-221 (16) išvada, nustatanti, kad tirti pateiktas 2015-01-27 pinigų išmokėjimo kvitas atspausdintas ne vienu spausdinimo veiksmu. Didelė tikimybė, kad įrašas „aštuoniasdešimt penki tūkstančiai eurų 00 euro ct“ yra išspausdintas kitu spausdinimo veiksmu nei įrašas „pagal sausio 27 d. susitarimą“. Šią eksperto išvadą patvirtinta ir 2017-02-13 Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvada Nr. 11-89(17), 11-202 (17), kur su didele tikimybe nustatyta kad 2015-01-27 pinigų išmokėjimo kvitas spausdintas du kartus tuo pačiu įrenginiu, išvadoje nurodyta tikimybė, kad pinigų išmokėjimo kvite buvo spausdinama ir po įrašų bei parašų pasirašymo.
6.7. Nors vertindamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas nekvestionavo Kauno apygardos teismo 2016-05-16 sprendimo civilinėje byloje, apsiribodamas jo citata, kad eksperto išvada nepaneigia pinigų gavimo fakto, gynėja mano, kad negalima tapatinti civilinės atsakomybės su baudžiamąja, nes įrodymų vertinimas civilinėje byloje yra grindžiamas tikėtinumo taisykle, kurios esmė ta, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tam įrodymui, kuris suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę (2013-11-06 kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-547/2013). Todėl civilinėje byloje priimti sprendimai, patys savaime, nėra pagrindas pripažinti, kad M. T. padarė Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, t. y. pasisavino 85 000 eurų. Baudžiamojoje teisėje minėta įrodymų vertinimo civilinėse bylose taisyklė negalioja. Baudžiamojoje byloje apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tuo atveju, kai patikimai nustatytos visos reikšmingos sprendžiant bylą aplinkybės, kai dėl baudžiamojon atsakomybėn trauktino asmens dalyvavimo, darant nusikalstamą veiką, nekyla jokių pagrįstų abejonių, o visos iškilusios abejonės, kai jų negalima pašalinti, vertinamos kaltinamojo naudai. Gynėjos manymu, aukščiau minėtos akivaizdžios abejonės ir prieštaravimai dėl pinigų perdavimo M. T. fakto pirmosios instancijos teisme nebuvo pašalintos, nors tam buvo išnaudotos visos galimybės, todėl vertintinos kaltinamojo naudai.
6.8. Dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio 1 dalį, kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas, kaltinamajam buvo inkriminuotas vienintelis apgaulingos apskaitos sudėtį sudarantis buhalterinės apskaitos pažeidimas, kuris susijęs su 85 000 eurų neapskaitymu UAB „P. E.“ buhalteriniuose dokumentuose. Pinigų gavimo faktas buvo patvirtintas tik įsiteisėjusiu sprendimu civilinėje byloje. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad 2015-01-27 sutarties tarp UAB „E. G.“ ir UAB „P. E.“ turinys nėra vienareikšmis, nes pinigai pagal susitarimą buvo duoti M. T., dirbančiam programos vadovo pareigose, atsakingam už renginių organizavimą. E. K. teisme patvirtino, kad pinigus M. T. perdavė ne kaip UAB „E. G.“ darbuotojui, o kaip fiziniam asmeniui. Vertindamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas analizavo prieštaringą sutarties turinį, dėl ko neturėjo pagrindo daryti kategoriškos išvados, kad M. T. paėmė pinigus kaip UAB „P. E.“ vadovas ir kad privalėjo juos apskaityti įmonės buhalterinėje apskaitoje. Kaip matyti iš specialisto išvados, grynųjų pinigų perdavimo M. T. faktas nustatytas tik pagal ikiteisminio tyrimo metu specialistui pateiktus iš UAB „E. G.“ gautus dokumentus. 2017-05-09 specialisto išvada dėl UAB „P. E.“ ūkinės finansinės veiklos dalyje dėl 85 000 eurų neapskaitymo įmonės apskaitoje yra sąlyginė, t. y. nurodyta, kad, jeigu M. T. 85 000 eurų iš UAB „E. G.“ gavo, tačiau jų gavimo ir panaudojimo neapskaitė UAB „P. E.“ apskaitoje, tai buvo pažeisti Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies reikalavimai. Gynėja nurodo, kad 85 000 eurų perdavimo faktas pirmosios instancijos teisme buvo nustatytas remiantis tik civilinės bylos sprendimu ir nutartimi. Anot gynėjos, pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad kaltinimas M. T. pagal Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnio 2 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį grindžiamas iš esmės tik faktu, kad jis buvo bendrovės direktorius ir pagal UAB „P. E.“ ir UAB „E. G.“ sutartį bei pinigų priėmimo kvitą paėmė iš E. K. 85 000 eurų.
6.9. Dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 223 straipsnio 1 dalyje, pripažinimo mažareikšme, gynėja nurodė, kad nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, grįstais specialisto išvada Nr.5-2-/62, kad UAB „P. E.“ apskaitos registrai buvo nepildomi, į apskaitą neįtrauktos ūkinės operacijos nuo 2015-09-01 iki 2016-04-01 ir dėl šių pažeidimų iš dalies negalima nustatyti įmonės veiklos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, t. y., apelianto nuomone, kilo padariniai. Anot gynėjos, apeliaciniame skunde prokuroras, akcentuodamas į apskaitą neįtrauktas ūkines operacijas, kartojasi, nes dėl neįtrauktos į įmonės buhalterinę apskaitą 85 000 eurų sumos jau buvo pasisakyta skundo dalyje dėl apgaulingo apskaitos tvarkymo. Teismų praktikoje nurodyta, kad jei veika turi konkrečios nusikaltimo sudėties požymius, tačiau iš esmės nepadaro žalos baudžiamojo įstatymo saugomiems visuomeniniams santykiams arba kitiems teisiniams gėriams ar nesukelia realaus pavojaus tokiai žalai atsirasti, tokia veika vertintina kaip nereikšminga baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms, t. y. pripažįstama mažareikšme (kasacinės nutartys 2K-86/2006, 2K-449/2012, 2K-180-693/2015).
6.10. 2014 m. gruodžio 18 d. M. T. įsteigė UAB „P. E.“, 2015 m. vasario 27 d. iš UAB ją pertvarkė į individualią įmonę, o veiklą realiai vykdė tik iki 2015 metų balandžio mėnesio, kai įmonės veiklą sustabdė UAB „E. G.“ inicijuota civilinė byla ir buvo pritaikytas nuosavybės teisių apribojimas įmonei ir jos sąskaitoms. Dėl kaltinimo aplaidžių apskaitos tvarkymu aktuali 2016-07-20 Kauno apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos operatyvinio patikrinimo pažyma, kurioje, patikrinus įmonės ūkinę finansinę veiklą nuo steigimo iki 2015-12-31, buvo nustatyta veikla, turtas ir nuosavo kapitalo dydis, t. y. kad įmonė kasą vedė tik 2015 m. sausio ir kovo mėnesiais, išmokant darbo užmokestį M. T., likusius mėnesius visi mokėjimai buvo atlikti pavedimais, pateikė avanso apyskaitas, darbo užmokesčio apskaičiavimo žiniaraščius. Pažymoje nustatyta ir detaliai aprašyta visa įmonės veikla. Nurodytas vienintelis pažeidimas, t. y. kad pagal direktoriaus M. T. 2015-01-05 paskolos sutartį Nr. 15/01/05 iki 2016-04-01 jis nepateikė deklaracijos FR0711, ją pateikė pavėluotai, 216-07-13. Už šį pažeidimą M. T. buvo surašytas Administracinio teisės pažeidimo protokolas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos ATPK) 172/1 straipsnio 2 dalį. Administracinė nuobauda sumokėta. Gynėjos nuomone, specialisto išvadoje minėti apskaitos tvarkymo pažeidimai ‑ nepateikti apskaitos registrai už laikotarpį nuo 2015-09-16 iki 2015-11-10, įdarbinus I. B., leido nustatyti įmonės veiklą, įvertinti turtą ir nuosavo kapitalo dydį. Be to, buvo sumokėti visi mokėtini mokesčiai tiek VMI, tiek Sodrai. Nors M. T., tvarkydamas įmonės buhalterinę apskaitą ir būdamas už ją atsakingas, pažeidė specialisto išvadoje nurodytus buhalterinę apskaitą reglamentuojančius aktus, tačiau jo nusikalstamas neveikimas nebuvo pavojingas, nesukėlė neigiamų padarinių, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jį vertino formaliu, pripažindamas M. T. kaltu nusikalstamos veikos pagal Lietuvos Respublikos BK 223 straipsnio 1 dalį padarymu, šią veiką pripažino mažareikšme ir M. T. nuo baudžiamosios atsakomybės atleido Lietuvos Respublikos BK 37 straipsnio pagrindu.
7. Teismo posėdyje dalyvavęs prokuroras prašė Kauno apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą tenkinti, asmuo, kuriuo atžvilgiu byla nutraukta, M. T. ir jo gynėja prašė Kauno apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą atmesti.
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Kauno apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinis skundas atmetamas.
Dėl M. T. išteisinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnio 2 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį
8. Apeliaciniame skunde nesutinkama su M. T. išteisinimu pagal Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnio 2 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį, prašoma jį pripažinti kaltu dėl nurodytų nusikalstamų veikų padarymo bei skirti apeliaciniame skunde nurodytas bausmes. Prokuroras ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą ir padarytas išvadas, apeliaciniame skunde pateikia savo įrodymų vertinimą, iš esmės vadovaudamasis Kauno apygardos teismo 2016-05-16 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2017-02-20 sprendimuose, priimtuose civilinėje byloje, nustatytomis faktinėmis aplinkybės ir padarytomis išvadomis.
8.1. Pažymėtina, kad civilinio proceso tvarka nustatytos faktinės aplinkybės ir padarytos išvados sprendžiant asmens kaltumo klausimą baudžiamojoje byloje neturi prejudicinės (išankstinės) galios, nes nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens veiksmai baudžiamojoje byloje tiriami ir vertinami baudžiamojo proceso ir baudžiamųjų įstatymų taikymo aspektu, o to paties asmens veiksmai civilinėje byloje – pagal civilinio proceso ir civilinių įstatymų reikalavimus. Įrodinėjimo dalykai baudžiamojoje ir civilinėje bylose paprastai yra skirtingi. Civilinėje teisėje, priešingai nei baudžiamojoje teisėje, veiksmų neteisėtumas yra suprantamas labai plačiai. Ne visi civilinės teisės aspektu neteisėti veiksmai reiškia nusikalstamos veikos padarymą, tačiau bet kuri nusikalstama veika kartu yra ir neteisėtas veiksmas civilinės teisės prasme. Neteisėtais veiksmais civilinėje teisėje laikomas įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos neįvykdymas arba atlikimas veiksmų, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti, arba bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (Lietuvos Respublikos CK 6.246 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-56-969/2017).
8.2. Lietuvos Respublikos BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką; tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai. Nekaltumo prezumpcijos principo baudžiamajame procese (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis, BPK 44 straipsnio 6 dalis) turinio analizė leidžia teigti, kad neįrodytas kaltumas tolygus įrodytam nekaltumui.
9. Pagal Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą arba jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę, o to paties straipsnio 2 dalyje, be kitų kvalifikuojamųjų požymių, nustatyta baudžiamoji atsakomybė už didelės vertės svetimo turto pasisavinimą. Pagal Lietuvos Respublikos BK 190 straipsnio 1 dalį turtas yra didelės vertės, kai jo vertė viršija 250 MGL dydžio sumą. Turto pasisavinimas (Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnis) – tai neteisėtas, neatlygintinas, kaltininkui svetimo, jam patikėto ar jo žinioje buvusio turto (turtinės teisės) pavertimas savo turtu (turtine teise), pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas, t. y. kai imama elgtis su juo kaip su nuosavu ir taip padaroma žala turto (turtinės teisės) savininkui arba teisėtam valdytojui. Turto pasisavinimo neatlygintinumas reiškia, kad kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje buvusį turtą ar turtinę teisę paverčia savo turtu, tačiau turto ar turtinės teisės savininkui ar teisėtam valdytojui už šį turtą ar turtinę teisę nėra atlyginama arba atlyginama aiškiai neteisingai. Turtas laikomas svetimas, kai jis kaltininkui nepriklauso nuosavybės teise. Teismų praktikoje pripažįstama, kad akcinės bendrovės turtas jos akcijų turėtojui ir net vieninteliam akcininkui yra svetimas, akcininkai neturi turtinės teisės valdyti, naudoti ir disponuoti įmonės turtu kaip nuosavu. Taigi vien asmens einamos pareigos bendrovėje nesuteikia jam teisės disponuoti įmonės turtu kaip savo. UAB vadovo ir net vienintelio akcininko veiksmai netinkamai disponuojant įmonės turtu tam tikromis aplinkybėmis gali būti kvalifikuojami kaip svetimo turto ar turtinės teisės iššvaistymas. Ši nuostata pagrįsta UAB, kaip ribotos civilinės atsakomybės asmens, teisiniu statusu ir nuostata, kad bendrovės turtas yra atskirtas nuo šio juridinio asmens dalyvių, taip pat ir vienintelio akcijų savininko, turto. Esminis turto pasisavinimo požymis, skiriantis šią nusikalstamą veiką nuo kitų nusikalstamų veikų nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams, yra tai, kad šią veiką padaro asmuo, kuris dėl einamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu turi teisiškai apibrėžtus įgaliojimus pasisavinamo turto atžvilgiu. Šiuo atveju dėl to, kad kaltininkas su jam patikėtu (buvusiu jo žinioje) turtu (turtine teise) pradeda elgtis kaip su nuosavu ir taip pažeidžia jam suteiktus įgaliojimus, toks turtas (turtinė teisė) iš teisėto kaltininko valdymo pereina į jo neteisėtą valdymą, t. y. faktiškai yra pasisavinamas. Svetimo turto pasisavinimas laikomas baigtu neteisėtai užvaldžius svetimą turtą, kai kaltininkas įgyja galimybę turtą valdyti ir (ar) juo naudotis ir (ar) disponuoti savo nuožiūra, taip padarant žalos turto savininkui ar teisėtam valdytojui. Tolesni kaltininko veiksmai su svetimu turtu (padovanojimas, pardavimas ir pan.) šios veikos kvalifikavimui reikšmės neturi. Subjektyvusis turto pasisavinimo požymis yra tai, kad ši nusikalstama veika padaroma tik esant tiesioginei tyčiai, t. y. nustačius, kad kaltininkas supranta, jog jam patikėtą ar žinioje esantį turtą ar turtinę teisę neteisėtai paverčia savo turtu ar turtine teise, numato, kad dėl to savininkas ar teisėtas valdytojas šio turto ar turtinės teisės neteks, ir nori šių padarinių. Apie kaltės turinį sprendžiama atsižvelgus į įvairias objektyvias byloje nustatytas ir teismo išnagrinėtas aplinkybes: kaip kaltininkas elgėsi su jam patikėtu ar žinioje buvusiu turtu (kokios operacijos su turtu buvo atliktos, ar jos pagrįstos finansiniais dokumentais, ar nustatytas dokumentų klastojimo faktas, ar turtas naudotas įmonės ar asmeninėms reikmėms, ar įmonė dirbo pelningai, ar buvo padengiami įmonės įsiskolinimai ir pan.); ar įmonei buvo padaryta žalos ir kt.
10. Pagal Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to nebuvo galima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Buhalterinės apskaitos tvarkymas vertintinas kaip procesas, kurio metu atliekami įvairūs veiksmai siekiant registruoti, grupuoti ir apibendrinti ūkines operacijas ir įvykius, taip gaunant informaciją, reikalingą ekonominiams sprendimams priimti ir (arba) finansinei atskaitomybei sudaryti. Apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai buhalterinės apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus (pvz., dvigubos buhalterinės apskaitos vedimas, dalies ar visų ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių nefiksavimas apskaitos dokumentuose, fiksavimas buhalterinės apskaitos dokumentuose neobjektyvių, tikrovės neatitinkančių duomenų ir pan.). Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl baudžiamoji atsakomybė kyla tik tuo atveju, kai sukelia šiame BK straipsnyje numatytus padarinius – dėl tyčinių buhalterinės apskaitos pažeidimų nebuvo galima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Įstatyme šie padariniai suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl pakanka nustatyti bent vieną iš jų, kad asmuo būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai nustatomi kompetentingų įstaigų patikrinimo, revizijos aktais, audito ataskaita arba specialisto išvada, ekspertizės aktu. Apgaulingai įmonės buhalterinė apskaita gali būti tvarkoma tiek aktyviais veiksmais, tiek neveikimu, kaltininkui veikiant tiek tiesiogine, tiek netiesiogine tyčia.
11. M. T. buvo kaltinamas tuo, kad laikotarpiu nuo 2014-12-18 iki 2015-03-10 būdamas UAB „P. E.“ direktorius ir būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą bei apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą, pagal 2015-01-27 susitarimą su UAB „E. G.“ įsipareigojo 2015-04-18 Vilniuje, Teatro arenoje, organizuoti „Nneka“ koncertą, 2015-04-24 organizuoti „Loreen“ koncertą Kaune, Žalgirio arenoje, ir „Back To 80‘s“ renginį, taip pat, be papildomo mokesčio, surengti šių renginių „After party“ klube „M. O. A.“, už kurių organizavimą 2015-01-27 pinigų išmokėjimo kvitu serija ER Nr. 000006 gavo 85 000 eurų, kurių sąmoningai į UAB „P. E.“ buhalterinę apskaitą neįtraukė, tai yra neįnešė į bendrovės banko sąskaitas ar grynais pinigais į bendrovės kasą, neįtraukė į savo – M. T. avanso apyskaitą bei neįrašė į apskaitos registrus, dėl ko nėra galimybės nustatyti ar bendrovės veikloje piniginės lėšos buvo naudotos, tuo pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo (2001 m. lapkričio 6 d. Nr. IX-574) reikalavimus, tai yra apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą UAB „P. E.“ buhalterinę apskaitą, dėl ko iš dalies negalima nustatyti UAB „P. E.“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, ir taip pasisavino jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą bei padarė UAB „P. E.“ 85 000 Eurų turtinę žalą, t. y. M. T. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnio 2 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje.
12.Šioje byloje neginčijamai nustatyta, kad 2015-01-27 susitarime tarp UAB „E. G.“ ir UAB „P. E.“ (t. 1, b. l. 181) ir 2015-01-27 pinigų išmokėjimo kvite serija ER Nr. 000006 dėl 85 000 eurų pasirašė M. T. (t. 1, b. l. 182). Apeliacinio proceso nagrinėjimo dalykas – patikrinti apelianto nurodytą argumentą, kad aplinkybės, kurios buvo aptartos teismų sprendimuose, nagrinėjant bylą civiline tvarka, o taip pat tikėtinumo aplinkybė nebuvo paneigtos, o tuo pačiu patikrinti, ar byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina faktą, kad kaltinamasis 2015-01-27 susitarime ir 2015-01-27 pinigų išmokėjimo kvite nurodytą pinigų sumą ‑ 85 000 eurų pasisavino, panaudojo ne pagal paskirtį, ar prarado, dėl ko turėtų būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn.
12.1. Asmuo, kuriuo atžvilgiu nutraukta byla, M. T. iš esmės neginčija, kad 2015-01-27 susitarime ir pinigų išmokėjimo kvite yra jo parašas, tačiau apeliacinės instancijos teisme neigė sąmoningai pasirašęs 2015-01-27 susitarimą su UAB „E. G.“ projektų vadovu E. K. ir pinigų išmokėjimo kvitą bei neigė gavęs iš E. K. pinigus – 85 000 eurų, skirtus trijų koncertų organizavimui. M. T. parodė, kad išeidamas iš darbo UAB „E. G.“, pasirašė daug jam pateiktų įvairių dokumentų, jų neskaitydamas. Tarp dokumentų galėjo būti paduotas ir pinigų išmokėjimo kvitas, kurio tikrai sąmoningai nepasirašė, be to, iš ekspertizės akto matyti, kad po kvito pasirašymo ant jo dar du kartus papildomai buvo spausdinta. M. T. nurodė, kad koncertus organizavo iš savo turėtų ir motinos paskolintų piniginių lėšų. Iš esmės analogiškus parodymus asmuo, kurio atžvilgiu nutraukta byla, M. T. davė ir pirmosios instancijos teisme, papildomai paaiškindamas, jog dalį pinigų už koncertų organizavimą buvo pervedęs iki susitarime minimos datos ‑ 2015-01-27. M. T., paskelbęs apie koncertus, gaudavo pinigus ir iš bilietų pardavimo, todėl turėjo pakankamai lėšų atsiskaityti su atlikėjais, už reklamas ir kitas paslaugas. M. T. teigė, jog visus mokėjimus darė bankiniais pavedimais.
12.2.Šiuos M. T. viso proceso metu duotus nuoseklius parodymus patvirtina liudytojų L. M., V. T. ir A. I. parodymai, taip pat bylos rašytinė medžiaga. Liudytoja L. M., M. T. motina, teisiamajame posėdyje parodė, kad pagal 2014-12-30 paprastą neprotestuotiną vekselį trijų renginių organizavimui paskolino M. T. 34 500 Lt (apie 10 000 eurų), M. T. taip pat turėjo ir savo pinigų. Šią aplinkybę teisiamajame posėdyje patvirtino ir liudytojas V. T., M. T. tėvas, kuris papildomai parodė, kad V. T. vadovaujamai įmonei UAB „P.“ perėmus iš IĮ „P. E.“ teises ir pareigas į koncertų organizavimą, buvo naudojamos tik UAB „P.“ piniginės lėšos. Iš 2014-12-30 paprastojo neprotestuotino vekselio matyti, kad M. T. gavo iš L. M. 34 500 Lt (t. 4, b. l. 142). Iš bylos medžiagos matyti, kad M. T. kontraktą su LTD „Booking Stars“ dėl 2015-04-24 „Loreen“ koncerto sudarė 2014-12-18, pagal kontraktą M. T. įsipareigojo sumokėti 16 000 eurų avansą iki 2014-12-24, t. y. kontraktas buvo sudarytas ir avansas turėjo būti sumokėtas iki minimo 2015-01-27 susitarimo su UAB „E. G.“ ir 2015-01-27 pinigų išmokėjimo kvito pasirašymo. Iš generalinės nuomos sutarties, sudarytos tarp UAB „Kauno arena“, atstovaujamos vykdomosios direktorės A. I., ir UAB „P. E.“, atstovaujamos M. T., matyti, kad ji buvo pasirašyta 2015-01-05, organizatorius įsipareigojo renginiui „Loreen koncertas“, vyksiančiam 2015-04-24, sumokėti arenos rezervavimo mokestį (3 000 eurų) iki 2015-01-20, t. y. nuomos sutartis buvo pasirašyta ir avansas pagal sutartį turėjo būti sumokėtas iki minimo 2015-01-27 susitarimo su UAB „E. G.“ ir 2015-01-27 pinigų išmokėjimo kvito pasirašymo (t. 1, b. l. 190-204, t. 2, b. l. 7-9). Liudytoja A. I., buvusi UAB „Kauno arena“ vykdomoji direktorė, teisiamajame posėdyje parodė, kad visi apmokėjimai buvo daromi bankiniu pavedimu, nebuvo galimybės atsiskaityti grynaisiais pinigais. Iš IĮ „P. E.“ banko išrašo matyti, kad 2015-01-01 įmonės sąskaitoje buvo 2 896,20 eurų, M. T. 2015-01-06 į įmonės sąskaitą įnešė 17 000,70 eurų, iš šių pinigų 2015-01-07 padarė mokėjimo pavedimus UAB „Kauno arena“ (3 000 eurų) ir LTD „Booking Stars“ (16 000 eurų), t. y. M. T. pinigus į įmonės sąskaitą įnešė ir mokėjimo pavedimus padarė iki minimo 2015-01-27 susitarimo su UAB „E. G.“ ir 2015-01-27 pinigų išmokėjimo kvito pasirašymo. Iš IĮ „P. E.“ banko išrašo taip pat matyti, kad į įmonės sąskaitą nuo 2015-01-15 kas kelias dienas buvo pervedami pinigai iš bilietų pardavėjų (UAB „Ticketpro Baltics“, UAB „Bilietų pasaulis“) ir koncertų rėmėjo UAB „4Finance“ (M. T. pirmosios instancijos teisme parodė, kad, reklamuodamas koncertus, kelias sekundes reklamavo ir tinklapį vivus.lt (priklausantį UAB „4Finance“), už tuos gautus pinigus buvo apmokamos kitos išlaidos, susijusios su koncertų organizavimu (pvz., už reklamą, apsaugą, draudimą, buvo mokami mokesčiai ir t. t.) (t. 2, b. l. 13-29). Iš bylos medžiagos matyti, kad M. T. iš ankstesnių koncertų buvo užsidirbęs apie 50 000 Lt (14 481 eurą), t. y. turėjo ir savo piniginių lėšų. 2015-01-05 paskolos sutartimi M. T. paskolino UAB „P. E.“ 17 000 eurų (t. 3, b. l. 99), kuriuos 2015-01-06 įnešė į įmonės sąskaitą, t. y. iki 2015-01-27 susitarimo su UAB „E. G.“ ir 2015-01-27 pinigų išmokėjimo kvito pasirašymo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad M. T. turėjo pakankamai piniginių lėšų koncertų organizavimui (tiek savo turėtų, tiek gautų iš anksčiau paminėtų kitų šaltinių) ir jam nebuvo poreikio jų skolintis iš UAB „E. G.“ ar E. K., juo labiau, kad, kaip nustatyta byloje, M. T. nenorėjo, kad E. K. būtų jo verslo partneris, M. T. norėjo pats vienas organizuoti koncertus.
12.3. Liudytojas E. K. pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose parodė, kad pagal M. T. pasirašytus 2015-01-27 susitarimą ir 2015-01-27 pinigų išmokėjimo kvitą perdavė M. T. grynaisiais pinigais 85 000 eurų trijų koncertų organizavimui. Tačiau iš byloje esančių duomenų matyti, kad E. K. ir M. T. iki tariamos paskolos M. T. suteikimo buvo susipykę, konfliktavo. Asmuo, kuriuo atžvilgiu nutraukta byla, M. T. apeliacinės instancijos teisme parodė, kad, dar dirbdamas UAB „E. G.“, 2014 metais padėjo E. K. ir jo geriausiam draugui A. Z. kitos įmonės vardu suorganizuoti koncertą, už ką M. T. gavo atlygį, tačiau paskui E. K. pradėjo reikalauti iš M. T. grąžinti gautą atlygį, M. T. atsisakė tai padaryti. Po šio konflikto M. T. įkūrė savo įmonę UAB „P. E.“ ir išėjo iš darbo įmonėje UAB „E. G.“, pradėjo pats vienas organizuoti koncertus, po ko M. T. atžvilgiu prasidėjo teisiniai procesai. M. T. analogiškas aplinkybes apie konfliktą su E. K., įvykusį po 2014-11-29 koncerto, nurodė ir pirmosios instancijos teisme, papildomai paaiškinęs, kad nenorėjo turėti koncertų organizavime tokio partnerio, kaip E. K., nes pastarasis 2014 metais buvusio koncerto organizavimo metu užsiminėjo neteisėtais veiksmais, siekdamas nuslėpti mokesčius. E. K. apie M. T. organizuojamus tris koncertus sužinojo iš viešosios erdvės (apie tai M. T. paskelbė „Facebook“), M. T. apie savo planus E. K. asmeniškai nepasakojo; E. K. nepatiko, jog M. T. koncertus ruošėsi organizuoti pats vienas, nedalyvaujant šiame versle E. K. Konflikto tarp M. T. ir E. K. aplinkybes patvirtino ir liudytojai L. M., V. T. Liudytoja L. M. teisiamajame posėdyje parodė, kad E. K. grasino M. T. dėl 2014 metais įvykusio koncerto, sakė, kad, jeigu pastarasis nepadės „išpirkti (išgelbėti)“ 2014 metais koncertą organizavusios įmonės direktoriaus, tai M. T. pasigailės, M. T. nepadėjo, neužilgo M. T. buvo pareikštas civilinis ieškinys. Liudytojas L. B. teisiamajame posėdyje parodė, kad M. T. jam pasakojo, jog pradėjo pats vienas organizuoti koncertus, nes susipyko su buvusiais bendradarbiais, kuriems paskui M. T., nesant jokio teisėto pagrindo, tapo skolingas didelę pinigų sumą, nors M. T. iš buvusių bendradarbių niekada nesiskolino pinigų. Šias aplinkybes patvirtina laikotarpiu nuo 2014-12-22 iki 2014-12-23 vykęs E. K. ir M. T. susirašinėjimas socialiniame tinkle „Facebook“. Iš šio susirašinėjimo matyti, kad 2014-12-22 E. K. nustebo, jog M. T. organizuos koncertus, nedalyvaujant šiame versle E. K. M. T. 2014-12-23 pranešė E. K., kad išeina iš darbo naktiniame klube „M.“ ir organizuos koncertus pats vienas, be E. K. pagalbos, jog nenori daugiau organizuoti koncertų su E. K. dėl jo anksčiau darytų neteisėtų veiksmų (įvardinta „maklių“) paskutinio koncerto organizavime (t. 5, b .l . 75-78). Šio susirašinėjimo fakto ir turinio teisiamajame posėdyje neneigė ir liudytojas E. K. Liudytojas E. K. pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose taip pat pripažino, kad jo santykiai su M. T. yra konfliktiški, anksčiau pykosi su M. T. dėl koncertų organizavimo veiklos ir dėl to, jog M. T. norėjo išeiti iš įmonės UAB „E. G.“ ir organizuoti koncertus savarankiškai. E. K. teigimu, konfliktas tęsėsi ir toliau, nes M. T. vengė grąžinti pagal susitarimą paskolintus pinigus, pakeitė savo vadovaujamos bendrovės teisinę padėtį – iš uždarosios akcinės bendrovės į individualią įmonę, perkėlė įmonės veiklą dėl koncertų organizavimo bendrovei, susijusiai su jo tėvu. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad E. K. ir M. T. buvo susipykę, tarp jų buvo įvykęs ir tęsėsi konfliktas, kas duoda pagrindą manyti, kad E. K. buvo suinteresuotas melagingai apkaltinti M. T., duoti M. T. atžvilgiu neteisingus parodymus.
12.4. Liudytojas E. K. teisiamajame posėdyje pripažino, kad apie M. T. organizuojamus koncertus sužinojo iš pažįstamų. Iš byloje esančio susirašinėjimo tarp E. K. ir M. T. socialiniame tinkle „Facebook“ matyti, kad E. K. pretenzijas M. T. dėl jo organizuojamų koncertų, tame versle nedalyvaujant E. K., išreiškė tik naktį iš 2014-12-22 (nuo 23.23 val.) į 2014-12-23. Iš 85 000 eurų paskolos sutarties tarp A. M. ir UAB „E. G.“ matyti, kad ji buvo sudaryta 2014-12-20, o pinigai – 85 000 eurai pagal pinigų priėmimo kvitą E. K. sumokėti 2014-12-22 (t. 1, b. l. 173-180), į įmonės UAB „E. G.“ kasą įnešti 2014-12-22 (t. 5, b. l. 3-4), t. y. dar prieš E. K. ir M. T. pokalbį dėl planuojamų trijų koncertų organizavimo, nesant jų susitarimo kartu bendrai organizuoti šiuos koncertus, nes, kaip jau minėta anksčiau, M. T. apie savo planus organizuoti tris koncertus tiesiogiai su E. K. nekalbėjo ir jų neaptarinėjo, jis planavo organizuoti koncertus savarankiškai, nenorėjo tokio verslo partnerio kaip E. K. Atitinkamai M. T. negalėjo tartis su E. K. dėl tikslios pinigų sumos – 85 000 eurų paskolos, skirtos M. T. organizuojamų trijų koncertų finansavimui. E. K. 2014-12-20 pasiskolino iš A. M. 85 000 eurų be M. T. žinios, M. T. neketinant kurti bendro verslo su E. K. Be to, E. K. iš A. M. paskolinti pinigai galimai M. T. pagal UAB „E. G.“ ir UAB „P. E.“ (t. 1, b. l. 181) ir pinigų išmokėjimo kvitą serija ER Nr. 000006 (t. 1, b. l. 182) buvo perduoti tik 2015-01-27, t. y. praėjus daugiau nei mėnesiui nuo pinigų gavimo iš A. M. Byloje nėra jokių patikimų duomenų, kad E. K. 2014-12-20 pasiskolino iš A. M. pinigus, iš anksto ketindamas juos paskolinti M. T.
12.5. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad 85 000 eurų suma į įmonės UAB „E. G.“ kasą buvo įnešta ir išimta du kartus. Pagal 2014-12-22 kasos pajamų orderį į UAB „E. G.“ kasą buvo įnešta 85 000 eurų, kitą dieną – 2014-12-23 pagal kasos išlaidų orderį ta pati suma – 85 000 eurų buvo išduota E. K. (t. 5, b. l. 3-5). 85 000 eurų suma daugiau nei po mėnesio 2015-01-26 vėl buvo įnešta į įmonės UAB „E. G.“ kasą pagal 2015-01-26 kasos pajamų orderį, bei kitą dieną – 2015-01-27 išduota E. K. (t. 5, b. l. 6-8). Liudytojas E. K. teisiamajame posėdyje negalėjo paaiškinti, kokiu tikslu buvo atliktas toks dvigubas pinigų įnešimo į įmonės kasą ir iš jos išėmimo veiksmas bei nenurodė, kur pinigai buvo naudojami po pirmojo pinigų išėmimo iš įmonės kasos, t. y. laikotarpiu nuo 2014-12-22 iki 2015-01-26. Nors kasos knygoje ir minėtuose kasos pajamų ir išlaidų orderiuose kaip kasininkas pasirašė UAB „E. G.“ direktorius K. G., tvirtinant aplinkybę, kad jis priėmė iš E. K. pinigus ir juos jam išdavė, tačiau K. G., apklaustas liudytoju teisiamajame posėdyje, parodė, kad niekada realiai pinigų iš E. K. neėmė ir jų jam neperdavė. Liudytojas K. G. taip pat teisiamajame posėdyje parodė, kad E. K. ir M. T. projektuose nedalyvavo, susitarimo tarp UAB „E. G.“ ir UAB „P. E.“ nematė, jo sąlygų nežinojo, susitarimo pasirašymo ir pinigų perdavimo M. T. metu nedalyvavo, koncertų finansavimo aplinkybių nežinojo, viską tvarkė E. K., K. G. kasos išlaidų orderį pasirašė buhalterijoje. Liudytojas K. G. taip pat nurodė, kad laikotarpiu nuo 2014-12-22 iki 2015-01-26 tik vieną kartą matė seife pinigus, suvyniotus į maišą, kai pasirašė priėmimo kvitą, tačiau jų neperskaičiavo, nes pasitikėjo E. K., nežino, kiek laiko tie pinigai buvo seife. Liudytojas A. B., UAB „E. G.“ buhalteris, teisiamajame posėdyje parodė, kad realiai grynųjų pinigų nematė, buhalterinę apskaitą tvarkė pagal jam pateiktus pirminius dokumentus. Liudytoja K. K., naktinio klubo „M.“ administratorė ir E. K. sesuo, teisiamajame posėdyje parodė, kad nieko nežinojo apie M. T. ir UAB „E. G.“ bendrą veiklą, paskolos dokumentų nematė, paskolintos sumos dydžio nežino, apie suteiktą M. T. paskolą sužinojo, tik ją iškvietus į teismą. Liudytojas E. K. apeliacinės instancijos teisme parodė, kad tik jis vienintelis matė pinigus ir pats juos perskaičiavo. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad nei vienas iš UAB „E. G.“ darbuotojų, tame tarpe ir įmonės direktorius K. G., nežinojo apie UAB „E. G.“ ir UAB „P. E.“, atstovaujamos M. T., susitarimą dėl bendros veiklos ir UAB „E. G.“ ketinimą finansuoti UAB „P. E.“ organizuojamus koncertus, susitarimo pasirašymo ir pinigų perdavimo metu nedalyvavo. Pinigai – 85 000 eurų M. T. galimai buvo perduoti praėjus daugiau nei mėnesiui (2015-01-27) nuo UAB „E. G.“ paskolos gavimo iš A. M. (2014-12-22), šie pinigai iki jų perdavimo M. T. buvo ir anksčiau (2014-12-23) paimti iš įmonės kasos ir pagal dokumentus grąžinti atgal į UAB „E. G.“ kasą praėjus daugiau nei mėnesiui nuo jų paėmimo ir prieš pat jų tariamą perdavimą M. T. (2015-01-26), šių pinigų realiai kiti asmenys, išskyrus K. G. (kuris parodė, jog vieną kartą seife matė pinigus, suvyniotus į maišą), nematė ir niekas jų neskaičiavo, be to, tokią didelę pinigų sumą E. K. tariamai perdavė M. T. naktinio klubo „M.“ patalpose grynaisiais pinigais, nedalyvaujant ir nematant šio veiksmo naktinio klubo darbuotojams ar kitiems pašaliniams asmenims.
13. Nagrinėjamu atveju nelogiškos ir 2015-01-27 susitarimo (t. 1, b. l. 181) sąlygos, kad pinigai – 85 000 eurų, kurie tariamai buvo skirti trijų koncertų organizavimui, turėjo būti grąžinti iki 2015-03-27, t. y. dar net neįvykus nei vienam iš trijų koncertų (pirmasis „Nneka“ koncertas turėjo įvykti 2015-04-18, „Loreen“ koncertas ‑ 2015-04-24, o „Back To 80‘s“ – 2015-11-07) ir dar negavus iš jų viso pelno. Pats liudytojas E. K. apeliacinės instancijos teisme parodė, kad pelnas iš koncertų yra neprognozuojamas dalykas, priklausantis nuo to, kada bus parduoti bilietai ir ar jie bus parduoti - jeigu bilietus pirks prieš pat koncertą, tai pinigai už parduotus bilietus bus pervesti vėliau. Be to, pagal 2015-01-27 susitarimą iš šių renginių gautas pelnas, atskaičius privalomus mokesčius, turėjo būti padalintas tokia tvarka: 80 proc. UAB „P. E.“ ir 20 proc. UAB „E. G.“ (t. 1, b. l. 181), tačiau E. K. nepateikė jokių pagrįstų ir patikimų duomenų, kokiu būdu UAB „E. G.“ prisidėjo prie šių trijų koncertų organizavimo, bei kodėl UAB „P. E.“, atstovaujama M. T., turėtų su UAB „E. G.“, atstovaujama pagal įgaliojimą E. K., dalintis gautu pelnu. Kaip jau minėta, nei vienas iš UAB „E. G.“ darbuotojų, tame tarpe ir įmonės direktorius K. G., nežinojo apie UAB „E. G.“ ir UAB „P. E.“, atstovaujamos M. T., susitarimą dėl bendros veiklos ir UAB „E. G.“ ketinimą finansuoti UAB „P. E.“ organizuojamus koncertus. 2015-01-27 susitarimas bendrovei UAB „P. E.“ buvo ekonomiškai nepagrįstas ir nenaudingas, todėl abejotina, kad M. T. galėjo sąmoningai pasirašyti tokį susitarimą su UAB „E. G.“ atstovu E. K. Juo labiau, kad, kaip jau minėta anksčiau, M. T. nenorėjo tokio verslo partnerio, kaip E. K., M. T. norėjo organizuoti koncertus savarankiškai ir jam nereikėjo piniginės pagalbos iš UAB „E. G.“ ar E. K., nes M. T. pinigus, skirtus koncertų organizavimui, gavo iš kitų šaltinių.
14. Asmuo, kurio atžvilgiu nutraukta byla, M. T. pirmosios instancijos teisme parodė, kad jis net nebuvo raginamas sumokėti skolą. Tai iš esmės patvirtino ir liudytojas E. K., nurodęs, kad iš karto po susitarime nurodytos datos ‑ 2015-03-27 buvo pradėta skolos išieškojimo procedūra. UAB „E. G.“ į teismą dėl skolos priteisimo kreipėsi 2015-04-21, kai pirmas koncertas įvyko tik 2015-04-18, o antras turėjo įvykti 2015-04-24. Kauno apylinkės teismo 2015-04-24 nutartimi IĮ „P. E.“ buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės įmonės turtui, kurio vertė ne didesnė kaip 85 000 eurų (t. 1, b. l. 135-136). Tą pačią dieną – 2015-04-24 minėta nutartis buvo pateikta vykdyti antstolei (t. 1, b. l. 137). 2015-04-30 patvarkymu antstolė areštavo IĮ „P. E.“ pinigines lėšas 85 000 eurų sumai, esančias įmonės sąskaitoje (t. 1, b. l. 138), todėl M. T. negalėjo naudotis įmonės sąskaitoje esančiais pinigais ir tęsti IĮ „P. E.“ vardu suplanuotų koncertų organizavimo. UAB „E. G.“ civilinis ieškinys dėl 85 000 eurų skolos priteisimo iš IĮ „P. E.“ paduotas Kauno apylinkės teismui 2015-05-25 (t. 1, b. l. 99-106). Byloje nepaneigti M. T. parodymai, kad tokiais veiksmais E. K. siekė pakenkti M. T. verslui, sutrukdyti M. T. toliau organizuoti koncertus, nes M. T. 2014-12-23 atsisakė bendrai organizuoti koncertus su E. K.
15. Civilinėje byloje aplinkybė, kad M. T. gavo 85 000 eurų iš E. K., nustatyta, iš esmės vadovaujantis tik jo parašu 2015-01-27 susitarime ir 2015-01-27 pinigų išmokėjimo kvite (t. 1, b. l. 121-124, 126-131). Tačiau, kaip jau minėta, civilinėje byloje nustatyti faktai neturi prejudicinės (išankstinės) galios, sprendžiant asmens kaltumo klausimą baudžiamojoje byloje, nes kaltinamojo veiksmai baudžiamojoje byloje tiriami ir vertinami baudžiamojo proceso ir baudžiamųjų įstatymų taikymo aspektu, o to paties asmens veiksmai civilinėje byloje – pagal civilinio proceso ir civilinių įstatymų reikalavimus. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas tikėtinumo taisykle – laisvo įrodymų vertinimo principu, reiškiančiu, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tiems įrodymams, kurie suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Tuo tarpu baudžiamojoje byloje asmens kaltė turi būti nustatyta neabejotinai. Baudžiamojoje byloje teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę, padarius nusikalstamą veiką, ir kitas svarbias bylos aplinkybes, o visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai. Todėl šią baudžiamąją bylą nagrinėjančio teismo nesaisto civilinės byloje nustatytas faktas, kad, sprendžiant iš M. T. pasirašytų 2015-01-27 susitarimo ir 2015-01-27 pinigų išmokėjimo kvito, jis gavo 85 000 eurų iš E. K.
15.1. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad 2015-01-27 susitarimas ir pinigų išmokėjimo kvitas iš esmės buvo pasirašyti tuo pačiu metu, kai M. T. nutraukinėjo darbo sutartį su UAB „E. G.“ ir pasirašinėjo įvairius dokumentus. Nors patvirtina, kad 2015-01-27 susitarimą ir pinigų išmokėjimo kvitą pasirašė M. T., tuo pačiu nepaneigti jo parodymai, kad dokumentus jis pasirašė, nesigilindamas į jų turinį. Kaip jau minėta, 2015-01-27 susitarimas buvo ekonomiškai nepagrįstas ir bendrovei UAB „P. E.“ nenaudingas, todėl abejotina, kad M. T. galėjo sąmoningai pasirašyti tokį susitarimą su UAB „E. G.“ atstovu E. K. Juo labiau, M. T. nenorėjo tokio verslo partnerio kaip E. K., jis norėjo organizuoti koncertus pats vienas ir jam nereikėjo piniginės pagalbos iš UAB „E. G.“ ar E. K., nes M. T. pinigus, skirtus koncertų organizavimui, gavo iš kitų šaltinių. Be to, 2016-03-02 ekspertizės akte nurodyta, jog 2015-01-27 pinigų išmokėjimo kvitas serija Er Nr. 000006 išspausdintas ne vienu spausdinimo veiksmu (t. 3, b. l. b. l. 196-199). 2017-02-13 specialisto išvadoje nurodyta, kad tikėtina, jog 2015-01-27 pinigų išmokėjimo kvite serija Er Nr. 000006 buvo spausdinama ir po įrašų bei parašų parašymo (t. 3, b. l. 178-184), t. y. tikėtina, jog M. T. pasirašius 2015-01-27 pinigų išmokėjimo kvite, jo turinys buvo pakeistas (papildytas). Byloje kyla abejonių dėl 2015-01-27 pinigų išmokėjimo kvito turinio jo pasirašymo metu. Esant nurodytoms abejonėms, vien 2015-01-27 susitarimo ir pinigų išmokėjimo kvito pasirašymas vienareikšmiškai ir neabejotinai nepatvirtina fakto, kad M. T., gavęs nurodytą pinigų sumą, ją pasisavino.
15.2. Byloje nustatyta, kad pinigai – 85 000 eurų M. T. galimai buvo perduoti, praėjus daugiau nei mėnesiui (2015-01-27) nuo UAB „E. G.“ paskolos gavimo iš A. M. (2014-12-22), šie pinigai iki jų perdavimo M. T. buvo ir anksčiau (2014-12-23) paimti iš įmonės kasos ir pagal dokumentus grąžinti atgal į UAB „E. G.“ kasą praėjus daugiau nei mėnesiui nuo jų paėmimo ir prieš pat jų tariamą perdavimą M. T. (2015-01-26), šių pinigų realiai kiti asmenys, išskyrus K. G. (kuris parodė, jog vieną kartą matė seife pinigus suvyniotus į maišą), nematė ir niekas jų neskaičiavo, be to, tokią didelę pinigų sumą E. K., jo teigimu, perdavė M. T. naktinio klubo „M.“ patalpose grynaisiais pinigais, nedalyvaujant ir nematant šio veiksmo jokiems asmenims - naktinio klubo darbuotojams ar pašaliniams asmenims. Nei vienas iš UAB „E. G.“ darbuotojų, tame tarpe ir įmonės direktorius K. G. nežinojo apie UAB „E. G.“ ir UAB „P. E.“, atstovaujamos M. T., susitarimą dėl bendros veiklos ir UAB „E. G.“ ketinimą finansuoti UAB „P. E.“ organizuojamus koncertus. M. T. turėjo pakankamai piniginių lėšų koncertų organizavimui (tiek savo turėtų, tiek gautų iš anksčiau paminėtų kitų šaltinių) ir jam nebuvo poreikio jų skolintis iš UAB „E. G.“ ar E. K., juo labiau, kad M. T. nenorėjo, kad E. K. būtų jo verslo partneris, M. T. norėjo pats vienas organizuoti koncertus. Byloje nepaneigti M. T. viso proceso metu duoti nuoseklūs parodymai, kad jis iš E. K. negavo 85 000 eurų, skirtų trijų koncertų finansavimui. Byloje nėra jokių objektyvių, patikimų, neginčytinų duomenų, kad M. T., gavęs 2015-01-27 susitarime ir 2015-01-27 pinigų išmokėjimo kvite įvardintą pinigų sumą – 85 000 eurų, ją pasisavino.
16. Apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamo asmens kaltumas visiškai ir besąlygiškai yra įrodytas bei teismo išvados apie kaltinamojo kaltumą grindžiamos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Byloje esantys duomenys dėl M. T. kaltės yra nepakankami ir keliantys abejonių, be to, yra grindžiami tik prielaidomis ir spėjimais, t. y. duomenimis, kuriais remiantis galima buvo tik manyti, kad M. T. galėjo padaryti jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, nors tai daryti įstatyme draudžiama (Lietuvos Respublikos BPK 301 straipsnio 1 dalis). Teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes, o visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai. Kilusių abejonių dėl M. T. turėjimo 2015-01-27 susitarime ir 2015-01-27 pinigų išmokėjimo kvite įvardintos pinigų sumos – 85 000 eurų ir jos pasisavinimo, nepavyko pašalinti ir apeliacinės instancijos teisme, atlikus papildomą įrodymų tyrimą. Neginčijamai nepatvirtinus šio fakto, nėra pagrindo išvadai, kad M. T., šios sumos neįtraukdamas į bendrovės buhalterinę apskaitą, ją tvarkė apgaulingai. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad baudžiamojoje byloje ištirtų įrodymų visuma nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nepatvirtina M. T. kaltės padarius kaltinime nurodytas nusikalstamas veikas (BK 183 str. 2 d., 222 str. 1 d.), yra pagrįsta ir teisinga. Atsižvelgiant į tai, kad visos abejonės, kurių nėra galimybės pašalinti, aiškinamos kaltinamojo naudai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai išteisino M. T. pagal Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnio 2 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį.
Dėl M. T. nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 223 straipsnio 1 dalyje, mažareikšmiškumo (Lietuvos Respublikos BK 37 straipsnis)
17. Apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada dėl M. T. aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo mažareikšmiškumo, nes, pasak prokuroro, M. T. apskaitos registrų nepildė nuo 2015-09-01 iki 2016-04-01, t. y. daugiau nei pusę metų, ir dėl M. T. aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo atsirado padariniai, t. y. iš dalies negalima nustatyti IĮ „P. E.“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, M. T. neveikimu buvo padaryta žala įstatymų saugomiems teisiniams gėriams, todėl negalima vertinti M. T. veikos kaip nepavojingos.
18. Lietuvos Respublikos BK 37 straipsnyje nurodyta, kad padaręs nusikalstamą veiką asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo sudėties požymių ypatumų padarytas nusikaltimas pripažįstamas mažareikšmiu. Nusikaltimas mažareikšmiu gali būti pripažįstamas tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme numatytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kai kurių sudėties požymių ypatumo teismas prieina išvadą, kad padarytos veikos pavojingumas nėra didelis ir nesiekia tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje numatyta bausme, o baudžiamojo nusižengimo sudėties požymių straipsnio dispozicija nenumato. Sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnis, veikos ypatumai, nusikaltimo dalykas ir jo ypatumai, kilę padariniai, nusikaltimo padarymo būdas, laikas, vieta), tiek į subjektyviuosius požymius (apibrėžta ar neapibrėžta tyčia, tyčios kryptingumas, tikslai, motyvai). Objektyvusis veikos mažareikšmiškumo kriterijus reiškia, kad nusikalstama veika nesukėlė žalos baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms arba padaryta žala nežymi. Atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl teisėjas, ad hoc (konkrečioje situacijoje) įvertinęs visus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, atspindinčius padaryto nusikaltimo pavojingumą, žalos dydį, dalyką, kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės tikslingumą ir pan., sprendžia, ar atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės nurodytu pagrindu. Baudžiamasis įstatymas nenumato nusikaltimų, kuriuos padarius negali būti sprendžiama, ar jie nėra mažareikšmiai.
19. Lietuvos Respublikos BK 223 straipsnio 1 dalyje numatyta ir M. T. inkriminuota veika – aplaidus buhalterinės apskaitos tvarkymas padaromas tik neatsargia kaltės forma. Asmuo, kurio atžvilgiu byla nutraukta, M. T. teisiamajame posėdyje parodė, kad IĮ „P. E.“ buhalterinę apskaitą tvarkė pats, neturėdamas buhalterinio išsilavinimo, pasitardamas su kitais asmenimis. Nuo 2015-04-24 buvo areštuotos įmonės sąskaitos, todėl nuo to laikotarpio įmonė iš esmės nevykdė veiklos, be to, teisė organizuoti koncertus buvo perleista kitai įmonei ‑ UAB „P.“. M. T. nežinojo, jog reikėjo vesti įmonės registrus ir po arešto uždėjimo įmonės sąskaitai.
20. M. T. inkriminuotą buhalterinės apskaitos įstatymo pažeidimą iš esmės sudaro tik apskaitos registrų, kuriuose būtų apskaitytos M. T. pajamos, gautos iš individualios veiklos, nepildymas už pakankamai neilgą laikotarpį, t. y. nuo 2015-09-01 iki 2016-04-01, per kurį nebuvo vykdomos didelės vertės ūkinės operacijos. Kaip matyti iš 2017-05-09 specialisto išvados, lėšų judėjimas įmonėje tuo laikotarpiu buvo nedidelis (t. 3, b. l. 82), dėl padarytų pažeidimų individualios įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už nurodytą laikotarpį negalima buvo nustatyti tik iš dalies. IĮ „P. E.“ veikla inkriminuotu laikotarpiu dėl įmonės banko sąskaitai pritaikyto arešto iš esmės nebuvo vykdoma. M. T. inkriminuotas neatsargus neveikimas ‑ apskaitos registrų nepildymas nesukėlė sunkių pasekmių, nėra duomenų apie tai, kad tokiu M. T. neveikimu valstybei ar kitiems ūkio subjektams būtų buvusi padaryta turtinė žala. M. T. pareigų neatlikimas nėra toks, kurį būtų galima įvardyti kaip pavojingą neveikimą, pasireiškusį tuo, kad individualios įmonės buhalterinė apskaita buvo organizuota ir tvarkoma aiškiai aplaidžiai ir nekokybiškai, tyčia ir sąmoningai ignoruojant teisės aktus. M. T. inkriminuotas buhalterinės apskaitos įstatymų pažeidimas vertintinas kaip formalus, nesistemingas ir netyčinis, sąlygotas susiklosčiusios situacijos dėl arešto įmonės sąskaitai taikymo ir M. T. buhalterinių žinių stokos. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai, kad M. T. veiksmais Lietuvos Respublikos BK 223 straipsnio 1 dalies prasme buvo padaryta reikšminga žala baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms, t. y. buhalterinės apskaitos vedimo tvarkai. Nustatytos aplinkybės leidžia teigti, kad M. T. padaryta veika pagal objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinį, jų pasireiškimą nėra pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, kad, vertinant ją pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, būtų pagrįstas baudžiamosios teisės priemonių (ultima ratio) taikymas. Todėl pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad M. T. veiksmuose yra nusikalstamos veikos, numatytos BK 223 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymiai, pagrįstai veiką pripažino mažareikšme ir atleido M. T. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal minėtą baudžiamojo įstatymo straipsnio nuostatą Lietuvos Respublikos BK 37 straipsnio pagrindu.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a:
Kauno apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą atmesti.
Teisėjai Jolanta Čepukėnienė
Ernesta Montvidienė
Algimantas Valantinas