Administracinė byla Nr. I-3237-535/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00009-2018-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2, 55.1.3

 (S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. birželio 10 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jūratė Gaidytė-Lavrinovič,

dalyvaujant pareiškėjui P. R.,

viešame teismo tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. R. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas

n u s t a t ė :

Pareiškėjas su skundu, kurį vėliau patikslino, kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN) 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1-2, 7-9, 107). 

Pareiškėjas paaiškina, kad laikotarpiu nuo 2015-01-01 iki 2017-12-31 buvo laikomas Vilniaus PN drausmės grupės kamerų tipo patalpose, kuriose jam nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, todėl buvo pažeista Lietuvos Respublikos Konstitucija ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – Konvencija). Buvo laikomas pirmajame aukšte esančiose kamerose Nr. 11, 1, 2, 3 ir antrajame aukšte esančiose kamerose Nr. 8, 1, 9, 5, kuriose jam tekdavo tik apie 2 m2 ploto. Europos Žmogaus Teisių Teismas išaiškino, kad kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, taip pat į turimo ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais. Kamerose buvo bloga ventiliacija, būdavo drėgna. Tokios laikymo sąlygos sukėlė jam neigiamus išgyvenimus ir papildomus nepatogumus.   

 Pareiškėjas 2018-02-12 teismo posėdyje pateikė papildomus paaiškinimus apie tai, kad daugumoje kamerų, kuriose buvo laikomas, buvo laikomas su dar 3 asmenimis. Šiuo metu kameros yra rekonstruotos ir įrengtos trivietės kameros, o atsakovas yra pateikęs šiuo metu esamą informaciją, kuri nesutampa su ankstesne informacija. Pareiškėjas papildomai nurodė, kad trūko oro, buvo neįmanoma kvėpuoti, lovos stovėjo nestabiliai.

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime (b. l. 16-20) nurodo, kad nustatyti kiek asmenų skundžiamu laikotarpiu atliko nuobaudas kartu su pareiškėju nėra galimybės. Pats pareiškėjas skunde nenurodo, kokie asmenys ginčui aktualiu laikotarpiu bausmę atlikinėjo kartu su juo, taip pat nenurodo, koks plotas teko vienam asmeniui, būnant jam su kitais nuteistaisiais. Kamerų tipo patalpose Nr. 1K, 4K, 11K, 15K, bei drausmės grupės patalpose Nr. 9D pareiškėjas buvo laikomas ne Vilniaus pataisos namų administracijos valia, šiose patalpose jis atlikinėjo nuobaudas, kurios jam buvo paskirtos už įstaigos reikalavimų pažeidimus. Patekimas į šias patalpas priklausė tik nuo pareiškėjo valios. Pareiškėjas kamerų tipo patalpose (drausmės grupės gyvenamosiose patalpose) buvo laikomas nepažeidžiant nustatytų ploto reikalavimų. Gyvenamojo ploto, tenkančio vienam nuteistajam dydis visose pataisos įstaigos kamerų tipo patalpose (drausmės grupės gyvenamosiose patalpose) atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 111.2 punkte nustatytą 3,6 m2 reikalavimą. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.2 punkto reikalavimai pareiškėjo atžvilgiu pažeisti nebuvo. Vilniaus PN kamerų tipo patalpose (drausmės grupės gyvenamosiose patalpose) vienu metu laikoma ne daugiau asmenų, negu yra įrengta miegamųjų vietų. Sanitarinis mazgas, esantis drausmės grupės gyvenamosiose patalpose ar kamerų tipo patalpose, privalo būti įskaičiuotas į bendrą šių patalpų naudojamą plotą, kadangi sanitariniu mazgu naudojasi tik išimtinai toje patalpoje esantys nuteistieji. Patalpa yra pastato dalis, atribota nuo likusios dalies atitvaromis iš visų pusių, turinti išėjimą į lauką arba kitas patalpas. Kamerų tipo patalpų (drausmės grupės gyvenamųjų patalpų) durys turi tik vieną išėjimą, t. y. išėjimą į bendrąjį sektoriaus koridorių. Sanitarinis mazgas, esantis minėtose patalpose, neturėtų būti vertinamas kaip atskira patalpa. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl tariamai per mažo patalpų ploto negalėjo jam sukelti intensyvią ir ilgai trunkančią slogią emocinę būseną, sukeliančią papildomus nepatogumus ir neigiamus išgyvenimus, stipresnius nei tie, kuriuos išgyvena nuteistieji, atlikdami bausmę už inkriminuotą nusikaltimą, tam skirtose pataisos įstaigose. Pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015-01-01 iki 2017-12-31 į Vilniaus PN Ūkio skyrių su skundais, prašymais (pareiškimais) dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų, netinkamų gyvenimo sąlygų drausmės grupės gyvenamosiose patalpose, kamerų tipo patalpose nesikreipė. Pareiga įrodyti, jog patirta tam tikra žala, tenka pareiškėjui, jis taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų.

Teismo posėdyje pareiškėjas prašė skundą tenkinti.

Teismas

k o n s t a t u o j a:

Skundas netenkintinas.

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kuri kildinama iš, pareiškėjo vertinimu, dėl jo laikymo Vilniaus PN patalpose netinkamomis sąlygomis

Civilinio kodekso 6.271 str. 1 d. nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (Civilinio kodekso 6.271 str. 4 d.).

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą Civilinio kodekso 6.246–6.249 str.: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos. Skundo reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik tuo atveju, jeigu nustatomos visos sąlygos civilinei atsakomybei kilti. Nesant vienos iš įstatyme numatytų sąlygų, reikalavimas dėl žalos atlyginimo atmestinas. Visos civilinės atsakomybės kilimo sąlygos turi būti nustatytos tiek turtinės, tiek neturtinės žalos atveju.

Civilinio kodekso 6.250 str. 1 d. nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Teismų praktikoje pažymėta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neigiamas poveikis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2006-05-17 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-337/2006 ir kt.).

Taigi, sprendžiant ginčą būtina įvertinti, ar byloje esantys įrodymai patvirtina civilinės atsakomybės taikymo sąlygas pareiškėjo skunde nurodytais atvejais.

Byloje nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2015-01-01 iki 2017-12-31 pareiškėjas P. R. atliko jam paskirtas nuobaudas ir buvo laikomas kamerų tipo patalpose ir drausmės grupės gyvenamosiose patalpose Nr. 1K, 4K, 11K, 15K ir 9D (b. l. 17).

Taisyklių 111.1 ir 111.2 punktuose nurodyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus) negali būti mažesnis kaip 3,1 m2, o pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose - 3,6 m2.

Atsakovės atstovas teigia, kad duomenų, kiek konkrečioje gyvenamojoje patalpoje atskiromis dienomis laikoma nuteistųjų, neturi, tačiau atsiliepime nurodė, kad kamerų tipo patalpos Nr. 1K plotas – 13,05 m2 (sanitarinio mazgo plotas – 1,65 m2), įrengtos 3 miegamosios vietos. Kamerų tipo patalpos Nr. 4K plotas – 13,55 m2 (sanitarinio mazgo plotas – 1,57 m2), įrengtos 3 miegamosios vietos. Kamerų tipo patalpos Nr. 11K plotas – 14,23 m2 (sanitarinio mazgo plotas – 1,61 m2), įrengtos 3 miegamosios vietos. Kamerų tipo patalpos Nr. 15K plotas – 14 m2 (sanitarinio mazgo plotas – 1,67 m2), įrengtos 3 miegamosios vietos. Drausmės grupės gyvenamosios patalpos Nr. 9D plotas – 14,23 m2 (sanitarinio mazgo plotas – 1,72 m2), įrengtos 3 miegamosios vietos. Tokie pat duomenys nurodyti ir patalpų plane (b. l. 17, 43, 44). Vilniaus PN taip pat nurodė, jog bendrabučių tipo patalpose ir kamerų tipo patalpose vienu metu laikoma ne daugiau asmenų, negu yra įrengta miegamųjų vietų. Tai reiškia, kad vienam nuteistajam tenka apie 4,55 m2, 4,51 m2, 4,74 m2, 4,67 m2, 4,74 m2  ploto. Šias aplinkybes paneigiančių įrodymų byloje nėra.

Teismas, atsižvelgdamas į Vilniaus PN pateiktų duomenų ir pareiškėjo paaiškinimų prieštaringumą, 2019-04-15 kreipėsi į Vilniaus PN su įpareigojimu pateikti pareiškėjo nurodytas aplinkybes paneigiančius/patvirtinančius įrodymus, pateikti nuomonę dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių (b. l. 101). Vilniaus PN 2019-05-14 raštu Nr. 9-4522 ,,Dėl nuomonės pateikimo“ atkreipė dėmesį, kad Vilniaus PN 2018-03-19 atsiliepime Nr. 9-1362(03) informavo, kad Vilniaus PN nėra kamerų tipo pataisos įstaiga, todėl Vilniaus PN nėra sisteminama informacija, kokiose patalpose ir kokiais laikotarpiais nuteistieji gyvena atlikdami jiems paskirtas laisvės atėmimo bausmes. Atsižvelgiant į tai, kad informacija nėra sisteminama, iš pareiškėjo asmens bylos buvo pateikti visų Vilniaus PN direktoriaus nutarimų „Dėl nuteistojo nubaudimo“ kopijos (ginčo laikotarpiui aktualūs Vilniaus PN direktoriaus nutarimai). Pateikiamuose dokumentuose atsispindi duomenys, iš kurių matyti kuriose drausmės grupės gyvenamosiose patalpose ir kamerų tipo patalpose pareiškėjas atliko jam paskirtas nuobaudas, laikotarpiai, kuriais pareiškėjas buvo patalpintas minėtose patalpose. Atsiliepime buvo nurodyta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas P. R. atliko jam paskirtas nuobaudas dėl Vilniaus PN bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimų šiose kamerų tipo patalpose: Nr. IK, Nr. 4K, Nr. 1 IK, Nr. 15K; bei drausmės grupės gyvenamojoje patalpoje Nr. 9D. Vilniaus PN pakartotinai nurodė kamerų plotus, miegamų vietų skaičių, sanitarinio mazgo plotą, vienam asmeniui tenkantį plotą. Vilniaus PN pabrėžė, kad būtent atsiliepime ir nuomonėje nurodomose kamerų tipo patalpose nuobaudas ginčo laikotarpiu atliko pareiškėjas. Kamerose ginčo laikotarpiu buvo įrengtas tiek Vilniaus PN 2018-03-19 atsiliepime, tiek šiame rašte nurodytas miegamu vietų skaičius. Pareiškėjo abstraktūs, niekuo neparemti apeliacinio skundo išsigalvoti argumentai dėl tariamos kamerų tipo patalpų rekonstrukcijos klaidina teismą, jokios kamerų tipo patalpų rekonstrukcijos ginčo laikotarpiu atlikta nebuvo. Vilniaus PN lieka neaišku, kodėl apeliacinės instancijos teismas vadovaujasi niekuo nepagrista nuteistojo pozicija, juk akivaizdu, kad nuteistieji dažnu atveju teismams pateikia argumentus, kurie visiškai neatitinka realios situacijos, turėdami vieninteli tikslą - nepagristai pasipelnyti iš valstybės.

Pareiškėjas skundo papildyme (b. l. 107) ir teismo posėdyje nesutinka su atsakovės atstovo nurodyta aplinkybe, kad kameros buvo trivietės, ir teigia, kad kamerose buvo laikomi 4 asmenys.  Teigia, kad šią aplinkybę patvirtina LVAT 2019-03-27 nutartis adm. byloje Nr. A-1672-261/2019.

Teismas nesutinka su pareiškėjo argumentais. Minėtoje nutartyje teisėjų kolegija vertino patalpos Nr. 7D, kurioje pareiškėjas nekalėjo, be to teisėjų kolegija nekonstatavo, tik darė prielaidą, kad minėtoje kameroje galėjo būti laikomi 4 asmenys.  Padarė išvadą, kad pareiškėjo teisės vienam asmeniui tenkančio ploto aspektu nebuvo pažeistos, t. y. Vilniaus PN neteisėtų veiksmų neatliko.

Teismas daro išvadą, kad atsakovės atstovas paneigė pareiškėjo teiginius, kad kamerose buvo po keturias lovas. Tiek Vilniaus PN atsiliepime ir medžiagoje, tiek pateiktoje nuomonėje nurodyti tie patys duomenys, kuriais teismas neturi pagrindo abejoti. Be to Vilniaus PN nurodė, kad pareiškėjo kalinimo laikotarpiu kamerų rekonstrukcija nebuvo atliekama. Konstatuotina, kad teismas vadovaujasi Vilniaus PN pateiktais duomenimis.

Byloje esanti medžiaga patvirtina, kad visą ginčo laikotarpį vienam asmeniui tenkančio minimalaus kamerų tipo patalpos ploto norma Vilniaus PN pareiškėjui buvo užtikrinta tinkamai, t. y. pareiškėjo teisė į minimalų 3,6 m2 gyvenamos patalpos plotą nebuvo pažeista. Atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad Vilniaus PN veiksmuose (neveikime) neteisėtumas dėl pareikėjo skunde nurodytų aplinkybių, susijusių su per mažu gyvenamųjų patalpų ir kamerų plotu, nėra nustatytas.

Pareiškėjo teigimu, gyvenamųjų patalpų plotas, be kita ko, buvo užstatytas baldais ir kitu inventoriumi. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą iš esmės kildina iš to, kad bausmės atlikimo įstaigoje jam, be kita ko, nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, todėl aktualus yra Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamam (žr., pvz., EŽTT 2000-10-26 sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, prašymo Nr. 30210/96, 2001-07-24 sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, prašymo Nr. 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001-04-21 sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, prašymo Nr. 28524/95).

Pažymėtina, kad Taisyklių 111.1 ir 111.2 punktuose įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų gyvenamojoje patalpoje ir kameroje vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamosios patalpos ploto normą – 3,1 m2 ir  3,6 m2 – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Papildomai akcentuotina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT), nagrinėdamas analogiško pobūdžio bylą dėl asmeniui tenkančio minimalaus ploto Vilniaus PN kamerose, 2016-01-26 nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1624-575/2016 rėmėsi EŽTT praktika, kurioje EŽTT atsisakė nustatyti, kiek m2 turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (EŽTT 2010-12-16 sprendimas byloje Trepashkin prieš Rusiją; 2014-09-15 sprendimas byloje Logothetis ir kt. prieš Graikiją) bei konstatavo, jog argumentai, kad į kamerose įtvirtintas minimalias vienam asmeniui turinčias tekti gyvenamųjų patalpų ploto normas neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas, yra nepagrįsti. Atsižvelgiant į šiuos LVAT išaiškinimus,  pareiškėjo argumentai dėl to, kad kameros plotas buvo užstatytas baldais ir kitais įrenginiais, atmestini.

Pareiškėjas teigia, kad kamerose nebuvo ventiliacijos ir buvo drėgna.

Vilniaus PN 2019-05-14 rašte Nr. 9-4522 ,,Dėl nuomonės pateikimo“ informavo, kad  visose Vilniaus PN kamerų tipo patalpose įrengti skaidraus stiklo langai, kurie užtikrina natūralų šių patalpų apšvietimą. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, patalpose įrengtos inžinerinės ventiliavimo sistemos. Patalpose pagal poreikį ir esamas finansines galimybes nuolatos atliekami remonto darbai. Tokiu būdu teisės aktų reikalavimai, tame tarpe Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimai pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeisti. Pabrėžė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015-01-01 iki 2017-12-31 į Vilniaus PN Ūkio skyrių su skundais, prašymais (pareiškimais) dėl netinkamu bausmės atlikimo sąlygų, netinkamo gyvenimo sąlygų drausmės grupės gyvenamosiose patalpose, kamerų tipo patalpose nesikreipė. Minėtą aplinkybę patvirtina ir Vilniaus PN Ūkio skyriaus 2018-02-02 pažyma Nr. 14-814 (b. l. 45).

Konstatuotina, kad byloje nėra duomenų, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų bausmės atlikimo sąlygų buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas, būdamas apdairus, rūpestingas ir protingas asmuo, bylai aktualiu terminu būtų apie netinkamas gyvenimo sąlygas informavęs įstaigos administraciją. Teismo vertinimu, pastato eksploatacinė priežiūra vykdoma, tad suimtųjų (nuteistųjų) laikymo sąlygos yra geros. Dėl to pareiškėjo teiginiai dėl nurodytų aplinkybių laikytini nepagrįstais ir atmestini.

Konstatuotina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (žr. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1840/2012). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes, atsižvelgiant į minėtus teisės aktus ir teismų praktiką, pareiškėjo skundo bei atsakovės atstovo atsiliepimų į skundą, rašytinių įrodymų argumentus, darytina išvada, kad byloje nėra nustatyti atsakovės atstovo neteisėti veiksmai pareiškėjo atžvilgiu. Nenustačius CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, kilimo sąlygų, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86 straipsnio 2 dalimi, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo P. R. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja