Administracinė byla Nr. A-2474-520/2015

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00493-2015-0

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. A. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas V. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir atsakovas, Šiaulių TI), 45 650 Eur neturtinės žalos atlyginimą už kalinimą teisės aktų nuostatų neatitinkančiomis sąlygomis, t. y. po 50 Eur už kiekvieną iš 913 parų, praleistų Šiaulių TI.

Pareiškėjas paaiškino, kad jis nuo 2012 m. birželio 20 d. iki 2014 m. gruodžio 20 d. buvo periodiškai kalinamas Šiaulių TI. Buvo pažeistas teisės aktuose nustatytas minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti 3,6 kv. m kameros ploto, neįskaitant sanitarinio mazgo užimamo ploto, reikalavimas, nes apie 19 kv. m dydžio kamerose buvo laikoma nuo 6 iki 8 asmenų, t. y. pareiškėjui tekdavo nuo 2,25 kv. m iki 3 kv. m bendro kameros ploto ir nuo 2,09 kv. m iki 2,78 kv. m gyvenamojo kameros ploto. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad kameros buvo užstatytos baldais, jose taip pat įrengtas sanitarinis mazgas, kuriuo turėjo naudotis stebint kitiems asmenims. Kamerose buvo blogas kvapas, nuo sienų, lubų krito dažai, visą laiką buvo drėgna, langai išdaužyti, šalta, nebuvo ventiliacijos. Dušais, kurie buvo netvarkingi, buvo galima naudotis tik kartą per savaitę, pasivaikščioti vesdavo 1 valandą per dieną, pasivaikščiojimo kiemeliai buvo maži. Pareiškėjo teigimu, jam skiriamo valandos pasivaikščiojimo kiemelyje praktika prieštarauja Europos Komiteto prieš kankinimą ir laikymą, nubaudimą nežmoniškomis arba žeminančiomis sąlygomis išaiškinimui, jog suimtasis arba nuteistasis turi teisę ne mažiau kaip 8 valandas per dieną praleisti lauke. Pareiškėjas nurodė, kad dėl kalinimo perpildytose, ankštose kamerose patyrė neturtinę žalą: didžiulį psichologinį smurtą, dvasinius sukrėtimus, nepatogumus, sutriko visavertis gyvenimas, socialiniai įgūdžiai, sumažėjo pasitikėjimas savimi, tapo dirglus, jautė padidėjusią fobiją aplinkai, sumažėjo bendravimo galimybės.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad nuo 2010 m. gegužės mėnesio kameroje vienam asmeniui turėjo tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. Kadangi teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Pareiškėjas buvo kalinamas kamerose Nr. 42, 94, 95, 96, 97 ir 102, kuriose jam teko nuo 1,72 iki 18,9 kv. m. Atsakovas atkreipė dėmesį į asmenų laikymo kardomojo kalinimo įstaigose specifiką, t. y. į tai, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus, todėl keičiantis kalinčių asmenų skaičiui per parą, plotas, tenkantis vienam asmeniui, kinta nuo mažesnio už nustatytą iki viršijančio normą. Šiaulių TI administracija dėl objektyvių priežasčių ne visuomet turi galimybę užtikrinti vienam asmeniui 3,6 kv. m ploto, nes įstaiga negali daryti įtakos dėl atvykstančiųjų asmenų skaičiaus, tačiau administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Pareiškėjas Šiaulių TI ginčo laikotarpiu iš viso buvo laikomas 897 dienas. Pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu ir prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje. Pareiškėjo pretenzijos laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių TI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Be to, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje nėra konkrečiai nustatyta, koks plotas turėtų būti skirtas kalinamajam pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – ir Konvencija), o vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis.

Atsakovo teigimu, Šiaulių TI kamerų būklės atitikimo higienos normų reikalavimams patikrinimai, kai jose buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo atliekami. Nagrinėjamu atveju taikytinos tik tos teisės aktų, reglamentuojančių pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas, nuostatos ir tie higienos normų reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Dėl to negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai susiję su pareiškėjo argumentais dėl drėgmės ar oro trūkumo. Šiaulių TI gyvenamosios kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus bei duris. Atsakovas nurodė, kad teisės aktuose pareiga rūpintis švara ir tvarka patalpoje yra nustatyta patiems kamerose esantiems asmenims, todėl būtent nuo jų elgesio pirmiausia ir priklauso kamerų būklė, o atsakovas negali būti atsakingas už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas, susijusias su švaros ir tvarkos palaikymo sąlygomis kamerose. Šiaulių TI neturi galimybės visas gyvenamąsias kameras aprūpinti valymo inventoriumi, tačiau esant poreikiui ir suimtiesiems (nuteistiesiems) paprašius, į kiekvieną kamerą išduodamas valymo inventoriaus komplektas, kuris, pasinaudojus juo, turi būti grąžinamas atsakingiems pareigūnams. Atsakovo teigimu, Šiaulių TI pareigūnai niekaip neišskyrė pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ir jam tyčia nesudarė blogesnių laikymo sąlygų bei netaikė kokių nors teisės aktuose nenustatytų apribojimų. Patalpų priežiūra (valymas, dezinsekcija, dezinfekcija, deratizacija) Šiaulių TI buvo vykdoma vadovaujantis tuo metu galiojusiais teisės aktais ir jų nustatytais reikalavimais bei medicinos normomis.

Atsakovas pažymėjo, kad kamerų remontas Šiaulių TI atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto, tačiau suimtieji ir nuteistieji dažnai piktybiškai niokoja valstybės turtą, todėl suremontuotose kamerose neretai vėl tenka daryti remontą. Šiaulių TI kamerose langai yra skaidraus stiklo, kamerose esantys langai vasarą dėl per didelio karščio gali būti išimami, bet prasidėjus šaltajam sezonui arba pagal kalinamųjų prašymus vėl būna įdedami. Atsakovas pažymėjo, kad Šiaulių TI pastatas yra įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų vertybių sąrašą, todėl kai kurių nuolat nustatomų trūkumų pašalinti neįmanoma, pavyzdžiui, nėra galimybės padidinti langų angas ar įrengti papildomą ventiliacijos sistemą. Tačiau asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl drėgmės.

Atsakovo teigimu, Šiaulių TI gyvenamosios kameros įrengtos vadovaujantis teisės aktų reikalavimais. Visose Šiaulių TI kamerose yra įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas, kuris nuo bendros erdvės atskirtas mūrine sienele, praėjimas atitvertas durimis arba erdves skiriančia užuolaida; toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjo teiginys dėl antisanitarinių kalinimo sąlygų yra labai abstraktus ir nepakankamai detalizuotas. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu skundėsi Šiaulių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kameros perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, ar kitų jo laikymo sąlygų.

Atsakovas pažymėjo, kad Šiaulių TI laikantis galiojančių teisės aktų reikalavimų yra įrengti 17,31–22,44 kv. m dydžio pasivaikščiojimo kiemeliai. Suimtieji / nuteistieji, nepažeidžiant teisės aktuose nustatytos tvarkos, kiekvieną dieną turi galimybę ne ilgiau nei valandą praleisti gryname ore; vienu metu pasivaikščioti vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. 2013 m. birželio 26 d. buvo atliktas pasivaikščiojimo kiemelių patikrinimas, tačiau jokių pažeidimų nenustatyta, dėl to pareiškėjo pretenzijos dėl per mažų pasivaikščiojimo kiemelių yra nepagrįstos. Atsakovas paaiškino, kad Šiaulių TI laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Šiaulių TI yra 2 prausimosi patalpos, kuriose yra po 8 vandens purkštus. Atsakovo teigimu, prausimosi patalpos yra dezinfekuojamos kasdien, dėl to pareiškėjo argumentai dėl netinkamų maudymosi sąlygų yra atmestini.

Atsakovo teigimu, pagal EŽTT praktiką tam tikra kančia ar pažeminimas yra dažnai būdingi ar neišvengiami bausmės formos ar laisvės atėmimo priemonių elementai. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, kurių nepagrindžia jokiais įrodymais. Turtinė žala turi būti tikra, konkreti, įrodyta ir kiekybiškai įvertinta; pareiga įrodyti, kad tam tikra žala buvo patirta, tenka pareiškėjui, kuris taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų. Tačiau pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą ir kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių TI sąlygomis. Atsakovo nuomone, pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pagal EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą, o neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.

II.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 7 d. sprendimu pareiškėjo V. A. skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 3 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Teismas nustatė, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) įtvirtintą reglamentavimą suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių TI, turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto. Kadangi teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, tai skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas nuo 2012 m. birželio 11 d. iki 2014 m. gruodžio 11 d. Šiaulių TI buvo laikomas iš viso 892 dienas, kurias jam tekdavo nuo 1,72 kv. m iki 18,93 kv. m kameros ploto. Teismas, įvertinęs atsakovo pateiktus duomenis apie kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, dydžius bei asmenų, su kuriais pareiškėjas buvo laikomas, skaičių, konstatavo, kad nuo 2014 m. rugsėjo 4 d. iki 2014 m. rugsėjo 23 d. vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje atitiko nustatytus reikalavimus, tačiau 873 dienas iš 892 dienų pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje neatitiko Įsakyme nustatyto 3,6 kv. m minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimo.

Teismo vertinimu, atsakovas iš esmės neginčijo aplinkybės, kad pareiškėjas buvo kalinamas kamerose, kuriose jam teko mažesnis nei teisės aktuose nustatytas minimalus plotas, o šia aplinkybe pareiškėjas ir motyvavo neturtinės žalos padarymą, nurodydamas, kad būtent kalinimas perpildytose, ankštose kamerose sukėlė neigiamas pasekmes. Pareiškėjas skunde nenurodė, kokias neigiamas pasekmes sukėlė kitos skunde nurodytos aplinkybės. Teismas nustatė, kad pareiškėjas, solidarizuodamasis su kitais nuteistaisiais ir jų artimaisiais, 2013 m. spalio 11 d. paskelbė vienos dienos badavimą, tačiau nurodė, jog bado akcija nesusijusi su Šiaulių TI administracija.

Nagrinėjamu atveju teismas vertino Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2015 m. kovo 2 d. pažymoje Nr. 62/08-210 „Apie V. A. laikymo sąlygas“ nurodytą informaciją: kad Šiaulių TI korpuse gyvenamosios kameros įrengtos vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, patvirtintose Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. rugsėjo 9 d. įsakyme Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų kūdikių namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ nustatytais reikalavimais; kad visose gyvenamosiose kamerose yra įrengtas sanitarinis mazgas, kuris yra nuo kameros atitvertas ne žemesne nei 1,5 m sienele ir padengtas lengvai valoma danga; apie įrengtus pasivaikščiojimo kiemelius ir prausimosi patalpas.

Teismas nustatė, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centras Šiaulių TI kamerų būklės atitikimo higienos normų reikalavimams patikrinimų, kai jose buvo laikomas pareiškėjas, neatliko. 2012 m. liepos 9 d. surašytame Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo akte nurodyta, jog pasivaikščiojimo kiemeliai įrengti ant stogo, valomi, periodiškai drėkinami; 2013 m. liepos 9 d. surašytame Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo akte nurodyta, jog gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus ir natūraliais traukos kanalais; 2014 m. spalio 3 d. surašytame Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo akte nurodyta, kad laikomiems asmenims sudaroma galimybė 1 val. per parą pabūti gryname ore, kartą per savaitę – maudytis duše; akte nenurodyta, jog šios aplinkybės pažeidžia kokius nors teisės aktus. Įvertinęs pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje esančius duomenis, teismas konstatavo, kad buvimo Šiaulių TI laikotarpiu pareiškėjas skundėsi akių temimu bei nemiga, susijusia su įvykiais prieš patenkant į tardymo izoliatorių, tačiau nenurodė, kad šie susirgimai būtų susiję su jo laikymo Šiaulių TI sąlygomis.

Pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalį ir Higienos normos HN 76:2010 6 punktą pataisos įstaigų administracijų pareiga – užtikrinti, kad asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis. Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš netinkamų laikymo Šiaulių TI sąlygų, teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju yra aktualus Konvencijos 3 straipsnis, kuriame nustatyta, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Teismas, remdamasis EŽTT praktika, sprendė, kad byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nėra duomenų, kad Šiaulių TI pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos.

Nors teismas nenustatė Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, tačiau nustatė, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai. Atsižvelgęs į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinęs pažeidimų trukmę ir mastą, teismas sprendė, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. O aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiką buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalimi, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, dėl to Šiaulių TI administracijos kaltė nesudaro būtinos valstybės atsakomybės sąlygos ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui.

Nors pareiškėjas, būdamas Šiaulių TI, aktyviai kovojo už savo teises, pasirinkdamas net tokias kraštutines priemones, kaip badavimas, tačiau dėl neturtinės žalos atlyginimo į teismą kreipėsi praėjus 2 mėnesiams nuo tada, kai jis išvyko iš Šiaulių TI, t. y. pareiškėjas 2 mėnesius delsė pasinaudoti teismine gynyba. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kaip nurodyta skunde. Teismas nustatė, kad pareiškėjo badavimas buvo susijęs su lygtinio paleidimo taikymu, bet ne su jo laikymo sąlygomis Šiaulių TI. Kadangi buvimo Šiaulių TI metu pareiškėjas nesiskundė dėl jam tenkančio kameros ploto ar kamerų neatitikimo higienos normų reikalavimams, teismas vertino, kad ši aplinkybė taip pat leidžia daryti išvadą, jog jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kaip nurodyta skunde.

Teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui ir priteistinos sumos dydžio, atsižvelgė į tai, kad byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI administracija išskyrė jį iš kitų kalinamųjų ir dirbtinai sudarė jam ankštas kalinimo sąlygas ar kitaip blogino jo kalinimo sąlygas, į tai, kad nėra nustatyta, jog pareiškėjas būtų laikomas kameroje, neatitinkančioje higienos normų reikalavimų, taip pat į tai, kad netinkamos kalinimo Šiaulių TI sąlygos (apgyvendinimas perpildytose kamerose) iš esmės nepakenkė pareiškėjo sveikatai. Teismas, vadovaudamasis CK 6.250 ir 6.271 straipsniuose įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika šios kategorijos bylose ir atsižvelgęs į pažeidimo trukmę, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 3 500 Eur.

III.

Pareiškėjas V. A. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimą ir jo (pareiškėjo) skundą tenkinti.

Pareiškėjo nuomone, jo patirtą neturtinę žalą pirmosios instancijos teismas įvertino netinkamai, dėl to priteista suma (po 3,9 Eur už kiekvieną iš 897 Šiaulių TI praleistų dienų) yra tik simbolinė. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepaaiškino, dėl kokių priežasčių atsisakė vadovautis EŽTT praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio. Pareiškėjas remiasi EŽTT sprendimu Canali byloje, kurioje skirta 34 000 Lt kompensacija už 6 mėnesių įkalinimą asmeniui, kuris kalėjo geresnėmis sąlygomis nei pareiškėjas. Pareiškėjas taip pat remiasi EŽTT sprendimu Varnas prieš Lietuvą byloje, kurioje, anot jo, asmeniui už 1 metų kalėjimą tokiomis kaip pareiškėjo sąlygomis buvo priteista 10 386 Lt (3 104 Eur) kompensacija. Pareiškėjo teigimu, teismai Lietuvoje dažnai priteisia mažesnį neturtinės žalos atlyginimą nei EŽTT motyvuodami tuo, kad Lietuvoje yra mažas minimalusis darbo užmokestis, tačiau toks argumentavimas yra diskriminacinis, nes pažeidžia ne tik tautinės lygybės principą, bet ir asmenų, gaunančių skirtingo dydžio pajamas, lygybės principą. Pareiškėjas paaiškina, kad minėta diskriminacija yra nesuderinama su Konvencijos 14 straipsniu. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos valstybė nuolat pažeidinėja Konvenciją, priteisiant neturtinę žalą būtų neteisinga vadovautis tais pačiais žemais koeficientais iš EŽTT jurisprudencijos kaip bylose prieš kitas Europos valstybes, nes Lietuvai turi būti taikomas pakankamo atgrasinamojo poveikio principas.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas paaiškina, kad apeliaciniame procese byla nėra nagrinėjama iš naujo, o tik tikrinamas joje priimto teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas. Tačiau pateiktas apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių subjektyviu interpretavimu ir nepasitenkinimu dėl priteistos neturtinės žalos dydžio, nepagrindžiant tokio vertinimo jokiais teisės aktais ar įrodymais. Dėl neturtinės žalos dydžio nustatymo atsakovas nurodo, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Siekiant nustatyti neturtinės žalos atlyginimo pinigais dydį, turi būti atsižvelgta į teismų praktikoje suformuluotus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus: neteisėtų veiksmų trukmę; ar veiksmai buvo vienkartiniai ar pasikartojantys; pažeidimo įtaką tolesniam pareiškėjo gyvenimui; ar pareiškėjo teisės yra pažeistos negrįžtamai; ar neturtinės žalos nepriteisimo atveju pareiškėjo pažeistos teisės iš esmės liktų neapgintos, t. y. nebūtų pasiektas kertinis teisinės valstybės principas dėl pažeistų teisių teisminio gynimo, taip pat kitas aplinkybes, reikšmingas nagrinėjamu atveju.

Atsakovo nuomone, skundžiamas sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes. Nors pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas 892 dienas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktuose nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, tačiau kitų pareiškėjo skunde nurodytų pažeidimų nenustatė. Be to, atsakovas pakartoja pagrindines pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas. Nors Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje akcentuojama, jog kreipiantis dėl žalos atlyginimo, žalos padarymo faktą turi įrodyti žalos atlyginimo prašantis asmuo, tačiau tiek pareiškėjo skunde, tiek apeliaciniame skunde lakoniškai dėstomi įrodymais nepagrįsti argumentai, reiškiami bendro pobūdžio nusiskundimai, kilę ne dėl laikymo Šiaulių TI sąlygų. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus apie pareiškėjo laikymo Šiaulių TI aplinkybes ir sąlygas, tinkamai taikė galiojančias teisės normas ir vadovavosi teismų praktika analogiško pobūdžio bylose.

Atsakovas atkreipia dėmesį, kad spręsdamas klausimą dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, kai yra duomenų apie kameros perpildymą, EŽTT savo praktikoje atsižvelgia ir į kalinimo trukmę, kalinčio asmens emocinę ir fizinę būseną, kalinčio asmens amžių, lytį, sveikatos būklę, kalinio galimybę laisvai judėti įkalinimo įstaigos teritorijoje, kalinčio asmens galimybę mankštintis, pasivaikščioti lauke, kameros apšvietimą ir ventiliaciją, į tai, ar kameroje yra tualetas, ar jis atskirtas pertvara ir kt. Atsakovas remiasi EŽTT praktika, pagal kurią netinkamas elgesys patenka į Konvencijos 3 straipsnio veikimo sferą tik pasiekęs minimalų žiaurumo laipsnį.

Vertindamas, ar elgesys yra „žeminantis orumą“ Konvencijos 3 straipsnio prasme, EŽTT atsižvelgia į tai, ar juo sąmoningai siekiama pažeminti ir sumenkinti tam tikrą asmenį, ar pasekmių prasme jis nepalankiai paveikė asmenybę su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu. Be to, EŽTT pripažįsta neturtinių teisių pažeidimo konstatavimą kaip tinkamą būdą pažeistoms asmens neturtinėms teisėms apginti, ir visuomet sprendžia, ar žalos atlyginimas pinigais, kaip išimtinė kompensavimo priemonė, konkrečiu atveju turėtų būti taikomas dėl intensyvių, vienareikšmiškai žeminančių asmenį kalinimo sąlygų. Atsakovas pažymi, kad minėtų aplinkybių dėl minimalaus žiaurumo laipsnio, akivaizdaus sveikatos būklės pablogėjimo, sąmoningo siekimo pažeminti pareiškėją ir pan. administracinės bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, todėl nukrypti nuo jau suformuotos teismų praktikos bei kurti kitokį precedentą nėra jokio pagrindo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, tačiau nors pareiškėjas tvirtina, kad jis buvo kalinamas antisanitarinėmis sąlygomis, šių teiginių jis niekaip nedetalizuoja. Atsakovo nuomone, pareiškėjas visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichikos savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal CK 6.271 straipsnį priteisimo pareiškėjui V. A. už kalinimą Šiaulių TI 2012–2014 metais teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Tam, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Be to, atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybes, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių TI sąlygos ginčijamu laikotarpiu iš esmės atitiko teisės aktų reikalavimus, išskyrus tai, kad pareiškėjas 873 dienas buvo kalinamas kamerose, kuriose asmeniui teko mažesnis plotas, nei nustatyta Įsakyme. Dėl to pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 6.271 ir 6.250 straipsnių nuostatomis, pareiškėjui priteisė 3 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu ir prašo jo (pareiškėjo) skundą tenkinti, nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesirėmė EŽTT praktika ir netinkamai įvertino pareiškėjo patirtą neturtinę žalą. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja dėl nustatyto kamerų perpildymo atsiradusių pasekmių įvertinimą pirmosios instancijos teisme, tačiau nenurodo jokių argumentų, susijusių su minėto pažeidimo nustatymo aplinkybėmis ar kitomis skunde nurodytomis pareiškėjo kalinimo sąlygomis (kvapu kamerose, drėgme, ventiliacijos problemomis, temperatūra, kamerų sienų, lubų ir langų būkle, naudojimosi sanitariniu mazgu ir dušais sąlygomis, pasivaikščiojimų trukme ir sąlygomis), kurias detaliai įvertino pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime. Atsižvelgiant į tai, šie aspektai plačiau nevertinami.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 130 straipsnyje yra nustatyti apeliaciniam skundui keliami reikalavimai, kurių būtina laikytis paduodant apeliacinį skundą. ABTĮ 130 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 130 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai nurodyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą ginčijančiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina konkrečiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas.

Dėl pareiškėjo 2015 m. gegužės 11 d. rašte (b. l. 106–107) nurodomų argumentų, kad yra teisinis pagrindas laikyti, jog pareiškėjo kalinimas buvo žeminantis, ir dėl to yra pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą, teisėjų kolegija pažymi, jog Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, nagrinėjamoje byloje taip pat aktualus Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Teisėjų kolegija pažymi, jog EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, jog jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudla prieš Lenkiją; 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą ir kt.).

Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį, ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Pastebėtina, jog EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą Karalevičius prieš Lietuvą; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją). Kita vertus, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis.

Pareiškėjas skunde kaip žalos atsiradimo pagrindą, be kita ko, nurodė vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto pažeidimą ir dėl šio pažeidimo atsiradusius nepatogumus, įskaitant judėjimo suvaržymus. Teisėjų kolegija pažymi, kad EŽTT yra nurodęs, jog atsisako nustatyti, kiek kv. m turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą Trepashkin prieš Rusiją; 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą Logothetis ir kt. prieš Graikiją). Taip pat EŽTT nustatė, kad teismas, spręsdamas dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, turi nustatyti, ar kiekvienas sulaikytasis turi individualią miego vietą; ar kiekvienam kaliniui tenka bent 3 kv. m; ar suimtieji gali laisvai judėti tarp baldų (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kt. prieš Rusiją; 2013 m. balandžio 2 d. sprendimą Olszewskiego prieš Lenkiją).

Šiaulių TI kiekvienam kalinamajam privalo tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, o šis reikalavimas yra nustatytas Įsakyme, todėl nacionaliniai teismai remiasi būtent šiuo standartu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 15 d. nutartis administracinėse bylose Nr. A-2065-624/2015 ir A-1677-442/2015). Nors pareiškėjas skunde ir 2015 m. gegužės 11 d. rašte atkreipė dėmesį į kameros plotą, kuris yra užstatytas baldais, tačiau nei EŽTT praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo eliminuoti užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą. Teisėjų kolegija, nagrinėdama ir vertindama pareiškėjo 2015 m. gegužės 11 d. rašto argumentus dėl pareiškėjui tekusio gyvenamojo ploto ir tualeto užimamo ploto reikšmės, pažymi, kad Įsakymo 1.3.1 punkte yra reglamentuotas vienam asmeniui turintis tekti minimalus kameros plotas. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 p. kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa.

Įvertinusi minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, skaičiuodamas pareiškėjui tekusį kameros plotą, pagrįstai atsakovo nurodytą visą kameros plotą dalijo iš kameroje laikytų asmenų skaičiaus. Kaip minėta, EŽTT praktikoje nustatyta, kad turi būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo turi galimybę judėti tarp baldų, tačiau šioje byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui buvo taip suvaržyta galimybė judėti tarp baldų, jog jis dėl to patyrė tokio laipsnio neigiamą poveikį, kuris sukėlė ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudarė kliūtis, kurios buvo sudėtingos ar sunkiai įveikiamos. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo nemaži kamerų, kuriose pareiškėjas galėjo netrukdomai judėti, išmatavimai (nuo 16,63 kv. m iki 22,85 kv. m).

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2012 m. birželio 11 d. iki 2014 m. gruodžio 11 d. Šiaulių TI buvo kalinamas 892 dienas ir per visą šį laikotarpį, atsižvelgiant į Šiaulių TI specifiką, t. y. kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra stabilus, pareiškėjui teko nuo 1,72 kv. m iki 18,93 kv. m kameros ploto. Pažymėtina, jog nuo 2014 m. rugsėjo 4 d. iki 2014 m. rugsėjo 23 d. pareiškėjo teisė kalėti kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau kaip 3,6 kv. m kameros ploto, buvo užtikrinta. Iš atsakovo 2015 m. vasario 27 d. pažymos Nr. 69/06-1334 (b. l. 9) matyti, kad minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto norma buvo pažeista nuo 2012 m. rugsėjo 27 d. iki 2012 m. spalio 1 d. ir nuo 2013 m. kovo 13 d. iki 2013 m. birželio 4 d., t. y. ginčo laikotarpiu pareiškėjui turėjusio tekti minimalaus kameros ploto norma neabejotinai buvo pažeista 89 dienas. Kadangi atsakovas nepateikė duomenų, kiek tiksliai dienų iš likusio laikotarpio (784 dienų) pareiškėjas buvo laikomas Šiaulių TI pažeidžiant Įsakymo reikalavimus, todėl pirmosios instancijos teismas išvadą, jog pareiškėjas 873 dienas buvo kalinamas kamerose, kuriose asmeniui teko mažesnis plotas, nei nustatyta Įsakyme, padarė visas abejones dėl ploto (ne)užtikrinimo įvertinęs pareiškėjo naudai. Teisėjų kolegijos vertinimu, minėtoje atsakovo 2015 m. vasario 27 d. pažymoje nurodyti duomenys ir su kameroje laikomų asmenų kaita susijusios aplinkybės patvirtina, kad iš tikrųjų laikotarpis, kurį pareiškėjas buvo laikomas nepažeidžiant Įsakymo reikalavimų, buvo ilgesnis negu 20 dienų. Be to, nuo 2012 m. liepos 10 d. iki 2012 m. liepos 25 d., nuo 2012 m. rugpjūčio 7 d. iki 2012 m. rugpjūčio 10 d. ir nuo 2013 m. birželio 4 d. iki 2013 m. birželio 6 d. pareiškėjas buvo išvykęs iš Šiaulių TI į kitas įstaigas.

Atsižvelgusi į tai kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo kalinimo sąlygas, pagrįstai nepripažino, jog pareiškėjas buvo kalinamas sąlygomis, pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka tik su pirmosios instancijos teismo nustatytu pareiškėjui priteistos neturtinės žalos sumos dydžiu. Pareiškėjo nuomone, jam turėjo būti priteistas ne 3 500 Eur, o 45 650 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas. Šią savo poziciją pareiškėjas grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė vadovautis EŽTT praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio, ir remiasi EŽTT sprendime Canali prieš Prancūziją bei sprendime Varnas prieš Lietuvą priteistais kompensacijų dydžiais. Pareiškėjo teigimu, teismai Lietuvoje dažnai priteisia mažesnį neturtinės žalos atlyginimą nei EŽTT motyvuodami tuo, kad Lietuvoje yra mažas minimalusis darbo užmokestis, tačiau toks argumentavimas yra diskriminacinis. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos valstybė nuolat pažeidinėja Konvenciją, priteisiant neturtinę žalą būtų neteisinga vadovautis tais pačiais žemais koeficientais iš EŽTT jurisprudencijos kaip bylose prieš kitas Europos valstybes, nes Lietuvai turi būti taikomas pakankamo atgrasinamojo poveikio principas.

Nagrinėdama ir vertindama apeliacinio skundo argumentus, kad minimalusis darbo užmokestis negali būti kaip vienas iš neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų, nes toks argumentavimas yra diskriminacinis ir pažeidžia ne tik tautinės lygybės principą, bet ir asmenų, gaunančių skirtingo dydžio pajamas, lygybės principą, teisėjų kolegija akcentuoja, kad Konstitucijos 29 straipsnyje yra įtvirtintas visų asmenų lygybės įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams principas. Jo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant, ir vykdant teisingumą. Šis principas įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pačius faktus savavališkai vertinti skirtingai (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1996 m. sausio 24 d. nutarimas). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1996 m. balandžio 18 d. nutarime yra konstatavęs, jog visų asmenų lygybės pagal įstatymą principas – tai demokratinės visuomenės pagrindas. Asmenų lygybės principas gali būti apibūdinamas kaip nediskriminacija. Diskriminacija paprastai suprantama kaip asmens ar asmenų grupės padėties pakeitimas palyginti su kitais asmenimis be objektyviai pateisinamo pagrindo. Tačiau tam tikrais atvejais, t. y. esant pakankamai motyvuotam ir pagrįstam reikalui, įstatymu atskiroms subjektų grupėms galima nustatyti specialų teisinį statusą ar įtvirtinti tam tikrus teisinės padėties ypatumus (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d. nutarimas). Be to, diskriminacijos uždraudimas yra įtvirtintas ir Konvencijos 14 straipsnyje, kurį aiškindamas, EŽTT yra nurodęs, kad jis saugo asmenis, kurie yra analogiškose situacijose, nuo diskriminuojamai skirtingo jų traktavimo (žr., pvz., 1986 m. liepos 8 d. sprendimą Lithgow ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

Pareiškėjas apeliaciniame skunde abstrakčiai teigia, kad teismai Lietuvoje dažnai priteisia mažesnį neturtinės žalos atlyginimą nei EŽTT motyvuodami tuo, kad Lietuvoje yra mažas minimalusis darbo užmokestis, nes šiuo atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime expressis verbis nenurodė, jog pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį nustatė atsižvelgęs į minėtą kriterijų. EŽTT yra pažymėjęs, kad Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Scordino prieš Italiją). Pažymėtina, kad EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai. Priteistinos žalos dydį remiantis subsidiarumo doktrina pirmiausia sprendžia nacionalinis teismas remdamasis šioje valstybėje įtvirtintu teisiniu reguliavimu bei teismų praktikoje nustatytais kriterijais, įvertinęs konkrečiu atveju patirtą žalą, o skirtingų neturtinės žalos sumų priteisimas pats savaime nepagrindžia aplinkybės, jog pareiškėjas buvo diskriminuojamas, nes neturtinė žala patiriama individualiai.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pagal EŽTT visų pirma nacionaliniai teismai privalo aiškinti ir taikyti vidaus teisę (žr. EŽTT 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Edificaciones March Gallego S. A. prieš Ispaniją) ir EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos dydžio įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams, nepripažįsta nacionalinių teismų pareigos nustatant pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydį vadovautis jo apeliaciniame skunde nurodytais EŽTT sprendimais Canali prieš Prancūziją ir Varnas prieš Lietuvą bylose.

Pažymėtina, kad šiuo atveju pareiškėjas negrindė savo teisių pažeidimo, kad Lietuvos teismai diskriminuodami tautiniu ar kitu pagrindu priteisia skirtingas žalos atlyginimo sumas asmenims dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad EŽTT bylose prieš Lietuvą nėra nurodęs, jog Lietuvos nacionaliniai teismai priteisdami neturtinės žalos atlyginimą būtų diskriminavę savo piliečius lyginant su kitų šalių piliečiais, kuriems neturtinės žalos atlyginimo sumos yra priteisiamos kitų valstybių teismų, EŽTT. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti į EŽTT priteisiamas sumas už kalinimą nežmoniškomis sąlygomis, ir daro išvadą, kad pareiškėjas visiškai nepagrindė Konstitucijos 29 straipsnio ir Konvencijos 14 straipsnio pažeidimo buvimo.

Teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją (šiai bylai aktualiu laikotarpiu (2012–2014 metais) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 1368 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ buvo nustatytas 800 Lt (231,70 Eur) minimalus darbo užmokestis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. birželio 20 d. nutarimu Nr. 718 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ buvo nustatytas 850 Lt (246,18 Eur) minimalus darbo užmokestis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ buvo nustatytas 1 000 Lt (289,62 Eur) minimalus darbo užmokestis, galiojęs iki 2014 m. rugsėjo 30 d., o nuo 2014 m. spalio 1 d. nustatytas 1 035 Lt (299,76 Eur) minimalus darbo užmokestis (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarimas Nr. 972 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio“)); į pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015); į piliečių bendrą materialinį lygį (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011). Taip pat, teisėjų kolegijos nuomone, svarbu atsižvelgti ir į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

Pagal formuojamą teismų praktiką, grindžiamą principu, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji ginama, vienas iš veiksnių, reikšmingų neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti ir teisingai atlyginti, yra teisinis gėris, į kurį kėsintasi ir dėl kurio pažeidimo padaryta prašoma atlyginti neturtinė žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-706/2015; kt.). Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo priteisti 45 650 Eur neturtinės žalos atlyginimą, tačiau tokio ar panašaus dydžio neturtinės žalos atlyginimo suma Lietuvos teismų praktikoje yra priteisiama retai ir tik už itin reikšmingų, tokių kaip sveikata ar net gyvybė, vertybių pažeidimą, nes žalos sveikatai padarymo atvejais teismų praktikoje paprastai priteisiamos didesnės piniginės kompensacijos nei pažeidus kitokias neturtines vertybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-706/2015; kt.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas minėtoje byloje dėl vaikui padaryto sveikatos sutrikdymo priteisė 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. balandžio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-239-690/2015 pažymėjo, kad aukštesnio laipsnio, masto stiprumo ir intensyvumo fiziniai ir dvasiniai išgyvenimai kompensuotini didesne pinigų suma, o ne tokio stipraus sukrėtimo, mažesnio intensyvumo nepatogumams atlyginti skirtina mažesnė suma, ir nutarė, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai dėl padarytos žalos sveikatai priteisė 30 000 Lt (8 688,60 Eur) neturtinės žalos atlyginimą. Bylose dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo nukentėjusiajam dažnai priteisiama 45 000–90 000 Lt (13 032,90–26 065,80 Eur) neturtinės žalos dydis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-228/2007; 2008 m. sausio 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-114/2008; 2015 m. kovo 24 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-193-507/2015; kt). Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. liepos 2 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-372-942/2015 eismo įvykio metu asmens patirtą neturtinę žalą, kai jo sveikata buvo nesunkiai sutrikdyta, įvertino 7 000 Lt (2 027,34 Eur). Kelių eismo taisyklių pažeidimo baudžiamosiose bylose dėl asmens žūties eismo įvykio metu jo artimiesiems priteistinų neturtinių žalų dydžiai teismų praktikoje svyruoja nuo 15 000 Lt (4 344,30 Eur) iki 150 000 Lt (43 443 Eur) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 24 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-541-511/2015).

Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. EŽTT praktikoje yra pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę).

Teisėjų kolegija pažymi, jog sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, jog būtent tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Abstraktūs teiginiai, kuriuose pažodžiui pakartotas CK pateiktas neturtinės žalos apibrėžimas, negali būti pagrindas daryti išvadą, kad būtent tas asmuo patyrė itin didelę neturtinę žalą, kuri patiriama individualiai.

Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo priteisti 45 650 Eur neturtinės žalos atlyginimą, t. y. po 50 Eur už kiekvieną iš 913 parų, praleistų Šiaulių TI, tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytus įstatymuose (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir CK 6.250 straipsnyje) bei teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, nustatytas pažeidimo aplinkybes, pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad šiuo atveju pareiškėjo reikalavimas tenkintinas iš dalies. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokia pozicija atitinka naujausią EŽTT praktiką (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą Mironovas ir kiti prieš Lietuvą).

Teisėjų kolegija, išanalizavusi reikšmingus kriterijus dėl priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo, pareiškėjo nurodomus neigiamus padarinius ir įvertinusi pareiškėjui priteistos sumos dydį, sutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteistas neturtinės žalos atlyginimas nėra adekvatus dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms, nes gana ilgas kalinimo perpildytose kamerose laikotarpis ir tam tikru laikotarpiu žymiai pažeista minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto norma sukėlė pareiškėjui rimtą diskomfortą ir psichologinę kančią. Kita vertus, teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam prašomo dydžio neturtinės žalos atlyginimą (45 650 Eur).

Atsižvelgusi į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas ne visą laiką, kurį praleido Šiaulių TI, buvo laikomas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, pažeidimas nebuvo nepertraukiamas. Be to, nors šiuo atveju buvo nustatytas pažeidimas, susijęs su Įsakyme nustatyto vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto neužtikrinimu, tačiau kiti pareiškėjo nurodyti nusiskundimai nepasitvirtino. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad dalis laiko per kalinimo laikotarpį (1 val. per dieną) skirta pasivaikščioti gryname ore ir nenustatyta, jog atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Šiaulių TI administraciją ar kitas institucijas dėl kalinimo sąlygų; jog pareiškėjui dėl kalinimo sąlygų būtų sutrikusi sveikata ar atsiradusios kitos ypač neigiamos pasekmės.

Be to, pažymėtina, jog pareiškėjas skunde ir apeliaciniame skunde prašė, kad jam būtų priteistas 45 650 Eur neturtinės žalos atlyginimas, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėjo būti priteista būtent tokio dydžio neturtinė žala. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nebuvo pažeistos tokios vertybės, kad pareiškėjo patirtą neturtinę žalą būtų galima įvertinti jo nurodyta suma (45 650 Eur).

Atsižvelgus į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į pažeidimo intensyvumą, į ginamų vertybių pobūdį, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurie sukelia dvasines kančias, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, į teismų panašiose ir analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu, o pirmosios instancijos teismo priteista 3 500 Eur suma nelaikytina adekvačia kompensuoti pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti.

Remdamasi išdėstytais argumentais, atsižvelgdama į anksčiau aptartų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma (45 650 Eur), o dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 5 000 Eur. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas priteistą pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 3 500 Eur sumą neturtinei žalai atlyginti padidinant iki 5 000 Eur.

2015 m. gegužės 12 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas pareiškėjo prašymas šaukti jį į teismo posėdį, o tai vertinama prašymu bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. ABTĮ 137 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas; proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Taigi minėtoje ABTĮ normoje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. EŽTT jurisprudencijoje pripažįstama, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka (EŽTT 2002 m. lapkričio 12 d. sprendimas Dory prieš Švediją). Žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (EŽTT 1991 m. spalio 29 d. sprendimas Helmers prieš Švediją).

Įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, teisėjų kolegija nustatė, kad nagrinėjamu atveju nėra jokių išskirtinių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjo apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Pareiškėjas, prašydamas šaukti jį į teismo posėdį, taip pat nenurodė jokių išskirtinių bylos aplinkybių, dėl kurių turėtų būti daroma išimtis ir byla apeliacine tvarka nagrinėjama žodinio proceso tvarka, byloje nėra tiriamos tokios faktinės aplinkybės bei nagrinėjami teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis rašytine bylos medžiaga, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais, išdėstytais procesiniuose dokumentuose, iš jų ir apeliaciniame skunde bei atsiliepime į apeliacinį skundą. Nagrinėjamu atveju pabrėžtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama rašytinio proceso tvarka (b. l. 80), nes pareiškėjas prašė bylą nagrinėti jam nedalyvaujant (b. l. 76, 79), t. y. pareiškėjas nepasinaudojo jam sudaryta galimybe teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių bei taikytinos teisės. Dėl šių nurodytų priežasčių teisėjų kolegija netenkino apelianto prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka ir bylą išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. A. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimą pakeisti.

Priteistą pareiškėjui V. A. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 3 500 Eur sumą neturtinei žalai atlyginti padidinti iki 5 000 Eur (penkių tūkstančių eurų).

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.             

Teisėjai                                                         Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė