Administracinė byla Nr. AS-867-662/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03366-2016-0

                                          Procesinio sprendimo kategorija 67

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. spalio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Y. A. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 30 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Y. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas Y. A. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2016 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą Nr. (15/4-2)3I-1012(00180) „Dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Armėnijos Respublikos piliečiui Y. A.“ ir perduoti klausimą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo spręsti iš naujo.

Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – sustabdyti ginčijamo sprendimo galiojimą ir uždrausti Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos priimti sprendimą dėl įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, iki kol bus priimtas procesinis sprendimas nagrinėjamoje byloje. Pagrįsdamas šį prašymą, pareiškėjas paaiškino, kad yra uždarosios akcinės bendrovės „Fertile Garden“ direktorius ir vienintelis akcininkas, todėl tuo atveju, jei jis būtų įpareigotas išvykti iš Lietuvos, būtų sutrikdyta jo įsteigtos įmonės veikla, nes reikėtų atleisti darbuotojus, nutraukti santykius su partneriais.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi pareiškėjo skundas buvo priimtas, tačiau prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones atmestas.

Teismas nurodė, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės nepagrindžia neatitaisomos ar sunkiai atitaisomos didelės žalos atsiradimo grėsmės. Iš prašymo nėra aišku, kodėl pareiškėjas turės atleisti darbuotojus, nutraukti santykius su partneriais. Teismas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas savo įmonei gali vadovauti ir iš užsienio ar įgalioti kitą asmenį veikti jo vardu. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones netenkino.  

II.

Pareiškėjas Y. A. padavė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 30 d. nutarties dalį, kuria atmestas jo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, ir šį prašymą tenkinti.

Pareiškėjas pabrėžė, kad įmonė, kurios direktorius ir vienintelis akcininkas jis yra, nedidelė, visą jos veiklą bei funkcionavimą kuria, planuoja ir įgyvendina pats pareiškėjas. Kito asmens įpareigojimas vietoj pareiškėjo vykdyti įmonės veiklą ir atsakyti už jos funkcionavimą pareiškėjui būtų per brangus. Pareiškėjui išvykus iš Lietuvos, verslą tektų vykdyti nuotoliniu būdu, tai iš esmės reikštų verslo nuosmukį. Pareiškėjas pažymėjo, kad jam nuo 2011 m. gruodžio 8 d. buvo suteikta teisė dirbti, užsiimti verslu Lietuvoje, toks leidimas suteikė teisėtą lūkestį, jog pareiškėjas galės ne tik įsteigti, bet ir vykdyti, kontroliuoti, plėsti savo verslą. Pareiškėjo teigimu, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos pripažintų teisių ir laisvių įgyvendinimo apribojimas turi būti numatytas įstatymo, turi būti būtinas ir proporcingas. Šiuo atveju ginčijamu sprendimu pareiškėjui užkertamas kelias kokybiškai, be tarpininkų, savarankiškai vykdyti savo pradėtą įmonės veiklą. Pareiškėjui neįvykdžius sprendime numatyto įpareigojimo išvykti iš šalies, jam kils realios teisinės pasekmės, kas turės įtakos jo teisinei padėčiai ir galimybei realizuoti savo teises. Pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemones, pareiškėjas turės galimybę asmeniškai dalyvauti administraciniame procese dėl ginčijamo sprendimo.

Atsakovas Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą nurodė su juo nesutinkantis ir prašo pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą.

Atsakovas nurodė, kad ginčijamu sprendimu atsisakyta pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tačiau šiuo sprendimu leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nebuvo panaikintas, jis galiojo iki 2016 m. rugpjūčio 7 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 28 straipsnio 3 dalis nustato, kad prašymo dėl leidimo gyventi išdavimo pateikimas nesuteikia teisės užsieniečiui būti Lietuvos Respublikos teritorijoje, iki bus išnagrinėtas toks prašymas. Taigi, tenkinus pareiškėjo prašymą ir sustabdžius ginčijamo sprendimo galiojimą, tokia priemonė nesuteiks pareiškėjui pagrindo gyventi Lietuvos Respublikoje. Dėl pareiškėjo prašymo uždrausti atsakovui priimti sprendimą įpareigoti išvykti iš Lietuvos Respublikos, atsakovas pažymėjo, kad tokius sprendimus priima ir jų vykdymą kontroliuoja policija bei Valstybės sienos apsaugos tarnyba, bet ne Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos. Šio prašymo tenkinimas neturėtų jokios prasmės. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių jo argumentus, susijusius su galimais finansiniais sunkumais ir neatitaisoma didele žala. Tuo tarpu pareiškėjo teiginiai, jog pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemones, jis galės dalyvauti administraciniame procese, atmestini, nes pareiškėjas savo interesus teisme gali ginti per atstovą. Pareiškėjui išvykus iš Lietuvos Respublikos, jam nėra užkertamas kelias teisės aktų nustatyta tvarka vėl kreiptis dėl Šengeno vizos išdavimo ir atvykti į Lietuvos Respubliką.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III.

Teisėjų kolegija pažymi, kad atskirasis skundas išnagrinėtas, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu (toliau – ir ABTĮ), įsigaliojusiu nuo 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).

Atskiruoju skundu ginčijama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 30 d. nutarties dalis, kuria pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

Nuo 2016 m. liepos 1 d. galiojančioje ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, jog reikalavimo užtikrinimo priemonė yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012).

Pareiškėjas ginčija atsakovo Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2016 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą Nr. (15/4-2)3I-1012(00180), kuriuo atsisakyta pareiškėjui pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Inicijuodamas ginčą dėl administracinio akto teisėtumo ir pagrįstumo, pareiškėjas prašo laikinai sustabdyti šio akto galiojimą.

Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinumą pareiškėjas iš esmės grindžia tuo, kad nesustabdžius ginčijamo sprendimo galiojimo, tai sudarys pagrindą sprendimo įpareigoti pareiškėją išvykti iš Lietuvos Respublikos priėmimui, taip bus sutrikdyta pareiškėjo įsteigtos įmonės veikla, kurią jis vykdo nuo 2011 m. gruodžio 8 d.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad negalima taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonių, tiesiogiai nesusijusių su ginčo dalyku, nes tokio sprendimo vykdymo pasekmėms minėtos priemonės neturės įtakos (žr., pvz., 2008 m. vasario 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-140/2008). Įvertinus tai, kad pareiškėjo turėto leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje galiojimas baigėsi 2016 m. rugpjūčio 7 d., darytina išvada, jog skundžiamo 2016 m. rugpjūčio 5 d. sprendimo, kuriuo atsisakyta pakeisti pareiškėjo turėtą leidimą laikinai gyventi, galiojimo sustabdymas nepratęs ankstesnio leidimo laikinai gyventi galiojimo. Taip pat pažymėtina, kad šioje byloje skundžiamas individualus administracinis aktas savaime neįpareigoja pareiškėjo išvykti iš Lietuvos Respublikos. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje ginčijamo sprendimo galiojimas pareiškėjo siekiamų pasekmių (likti Lietuvos Respublikoje) nesukelia ir negali sukelti.

Pareiškėjas taip pat prašė uždrausti atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos priimti sprendimą dėl įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, iki bus priimtas procesinis sprendimas nagrinėjamoje byloje. Remiantis Įstatymo 127 straipsnio 4 dalimi, sprendimą dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos yra kompetentingi priimti policija bei Valstybės sienos apsaugos tarnyba, bet ne Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos. Pažymėtina, kad viešojo administravimo subjektai gali atlikti tik tokius veiksmus, kurie yra numatyti galiojančiuose teisės aktuose ir yra priskirti jų kompetencijai. Todėl šiuo atveju atitinkamo draudimo nustatymas Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos, kuris pagal Įstatymo jam suteiktą kompetenciją nėra įgaliotas atlikti anksčiau minėtų veiksmų, neturės jokios įtakos ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje numatytoms galinčioms kilti neigiamoms pasekmėms.

Kaip minėta, pareiškėjas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones grindė iš esmės tuo, kad išvykus iš Lietuvos įmonės veikla negalės būti vykdoma, bus atleisti darbuotojai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., 2008 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-277/2008, 2011 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-295/2011, 2013 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-241/2013). Šiuo atveju pareiškėjas nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių (argumentų), kurios patvirtintų, jog nepritaikius jo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Pareiškėjas, atskirajame skunde nurodydamas argumentus dėl įmonės funkcionavimo, gaunamų pajamų, darbų organizavimo, nepateikė jokių jo teiginius bei galimas kilti neigiamas pasekmes patvirtinančių įrodymų. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, kad pareiškėjas asmeniškai negalėtų dalyvauti teismo posėdžiuose nagrinėjant administracines bylas pagal jo skundus, nėra teisiškai reikšminga, nes pareiškėjo išvykimo iš šalies atveju jo interesams teismo proceso metu gali atstovauti jo pasirinktas advokatas.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo nurodomi argumentai dėl būtinybės taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę (galimas darbuotojų atleidimas, veiklos apimties sumažėjimas ar apskritai veiklos nutraukimas) nukreipti į ateitį ir grindžiami prielaidomis, todėl negali būti pakankamu pagrindu taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nenustatyta tokių aplinkybių, kurios pagrįstų, jog nepritaikius prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių pareiškėjui gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, todėl Vilniaus apygardos administracinis teismas teisėtai ir pagrįstai atsisakė tenkinti šį prašymą.

Dėl nurodytų motyvų pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 30 d. nutarties dalis, kurioje teismas atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Y. A. atskirojo skundo netenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                        Audrius Bakaveckas

                                                                                                                 Arūnas Dirvonas

                                                                                                                 Dalia Višinskienė