Administracinė byla Nr. I-5079-484/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04570-2014-6

Procesinio sprendimo kategorija 26; 38; 74

(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 7 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Inos Kirkutienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Mariaus Bajoro ir Jolitos Rasiukevičienės, dalyvaujant atsakovo atstovei Ramintai Matonytei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos G. J. skundą atsakovei Vaikų išlaikymo fondo administracijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

n u s t a t ė :

Pareiškėja G. J. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 15-19), kuriame prašė: 1) panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – VAGK) 2014-09-22 sprendimą Nr. 3R-354(AG-300/05-2014); 2) panaikinti Vaikų išlaikymo fondo administracijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Fondo administracija) direktoriaus pavaduotojos 2014-06-20 sprendimą Nr. V2-8431 dėl sprendimo pakeitimo ir išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo nutraukimo; 3) panaikinti Fondo administracijos direktoriaus pavaduotojos 2014-06-20 sprendimą Nr. (1.34-13850)D2-15762 (skunde pareiškėja nurodė neteisingą rašto numerį „(1.34-13850)D2-12762)“) dėl išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimo nutraukimo ir permokos grąžinimo.

Skunde pareiškėja nurodė, kad Fondo administracijai 2008-08-04 pateikė prašymą, dėl išmokos iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimo dukrai D. B., gim. (duomenys neskelbtini) m. Šiuo pagrindu Fondų administracija 2008-08-04 parengė ir išsiuntė paštu pažymą apie dokumentų priėmimą Nr. 1.37-9391, kurioje, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo fondo įstatymo (Žin., 2006, Nr. 144-5464; toliau - Įstatymas) 6 straipsnio 2 dalimi, nurodė pareigą atsiradus aplinkybėms, turinčioms įtakos Vaikų išlaikymo fondo išmokos mokėjimui, apie jas raštu informuoti Fondo administraciją ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo tos dienos, kurią sužinojo ar turėjo sužinoti apie šių aplinkybių atsiradimą. Pažymoje buvo nurodytos šios aplinkybės: skolininkas pradėjo mokėti priteistą išieškojimą arba jo dalį; skolininkas mirė; nepilnametis emancipuojamas; vaikas įvaikinamas; vaikas mirė; pareiškėjui apribota tėvų valdžia arba globojas (rūpintojas) atleistas ar nušalintas nuo globėjo (rūpintojo) pareigų atlikimo. Pasak pareiškėjos, nei viena iš minėtų aplinkybių neatsirado, todėl jai nebuvo jokio pagrindo informuoti Fondo administraciją apie pasikeitimus. Taip pat neatsirado ir Įstatymo 3 straipsnio 2 ir 4 dalyse bei 4 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės ir pagrindai, kuriais remiantis buvo priimti skundžiami sprendimas ir raštas.

Nurodė, kad išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimas buvo nutrauktas dėl to, kad jos dukra išvyko į užsienio valstybę. Atkreipė dėmesį, kad Įstatymo 6 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 3 straipsnio 2 ir 4 dalyse bei 4 straipsnio 2 dalyje nėra nurodyta, kad ji per 3 darbo dienas privalo Fondo valdybai pranešti apie vaiko išvykimą į užsienį. Tokia pareiga taip pat nebuvo nurodyta nei ginčijamuose aktuose, nei pažymoje apie dokumentų priėmimą. Pažymėjo, kad vaiko išvykimas į užsienio valstybę nėra teisėtas ir pagrįstas pagrindas nutraukti išmokų iš Fondo mokėjimą vaikui ir reikalauti grąžinti permoką. Pareiškėjos teigimu, Fondo administracija visiškai nesidomėjo, kokiu tikslu ji su dukra buvo išvykusi į užsienio valstybę. Tai, kad ji su dukra į užsienio valstybę išvyko laikinai, turėtų patvirtinti Gyventojų registro tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos teikiami duomenys. Nurodė, kad 2013-08-01 ji vėl su dukra deklaravo savo grįžimą į Lietuvą, o 2013-12-27 deklaravo išvykimą iš Lietuvos. Šiuo metu ji su dukra gyvena Lietuvoje, kurioje yra nuolatinė jų gyvenamoji vieta, o į užsienį išvyksta tik laikinai: pasisvečiuoti pas artimus giminaičius ar dirbti laikinus darbus.

Akcentavo, kad pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2010 m. liepos 21 d. įsakymo Nr. A1-355 (Žin., 2010, Nr. 92-4877) 12.2 punktą, užtikrindama iš Vaikų išlaikymo fondo išmokėtų išmokų atgavimą, Fondo administracija teisės aktų nustatyta tvarka išieško iš pareiškėjų, kurių prašymu buvo mokamos Vaikų išlaikymo fondo išmokos, nepagrįstai išmokėtas sumas, jeigu pareiškėjas pateikė klaidingą informaciją arba nepranešė Fondo administracijai apie aplinkybių, nurodytų Fondo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje, atsiradimą. Nurodė, kad nėra jokių duomenų, jog ji Fondo administracijai būtų pranešusi klaidingą informaciją arba nepranešusi apie atsiradusį Fondo išmokų mokėjimo nutraukimo pagrindą, todėl reikalauti išmokėtų išmokų iš jos Fondo administracija neturi nei faktinio, nei teisinio pagrindo.

Pareiškėja prašo teismo atsižvelgti ir į tai, kad Fondų administracijai Gyventojų registro tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos turima informacija yra visuomet prieinama, tačiau Fondo administracija ketverius metus tokia informacija nesidomėjo ir tik 2014-06-20 priėmė skundžiamus sprendimą ir raštą. Pareiškėja tokius atsakovo veiksmus vertina kaip aplaidumą, nekompetenciją. Akcentavo ir tai, kad skundžiami Fondo administracijos sprendimas ir raštas tiesiogiai liečia nepilnamečio vaiko interesus, kurie visuose Lietuvos Respublikos įstatymuose įvardijami, kaip prioritetiniai, todėl tokie sprendimai ir raštai turi būti priimami ypatingai atidžiai išsiaiškinus visas aplinkybes.

Anot pareiškėjos, ginčijami aktai turi būti panaikinti ir tuo pagrindu, kad VAGK, sprendusi šį ginčą, nustatė, jog Fondų administracija priėmusi skundžiamą sprendimą ir raštą, pažeidė įstatymo leidėjo nustatytus procesinius terminus, o tai iš esmės laikytina grubiu procesiniu pažeidimu .

Atsakovas Fondo administracija atsiliepime į pareiškėjos skundą ( 40-43 b. l.) su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad pareiškėja G. J. dėl išmokos iš Garantinio ir Vaikų išlaikymo fondų administracijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos vaikui D. B., gim. (duomenys neskelbtini) m., kreipėsi 2008-06-18. Nustatęs, kad prašymas atitinka Įstatyme nustatytus visus išmokų skyrimo ir mokėjimo pagrindus, Fondo administracijos direktorius 2009-01-07 priėmė sprendimą Nr. 1.35-254 „Dėl išmokos iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimo“, kuriuo nuspręsta nuo 2008-06-18 kiekvieną mėnesį mokėti išmoką iš Vaikų išlaikymo fondo D. B.. Fondo administracijos direktorius 2014-06-20 priėmė sprendimą Nr. V2-8431 „Dėl sprendimo pakeitimo ir išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo nutraukimo“, kuriuo buvo nuspręsta D. B. nuo 2010-05-01 iki 2010-05-24 išmokėti 150,97 Lt dydžio išmoką, o nuo 2010-05-25 nutraukti išmokų mokėjimą remiantis Įstatymo 2 straipsnio 5 dalimi, kadangi Gyventojų registro tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2014-06-09 duomenimis, vaikas išvyko į užsienio valstybę. Dėl Fondo administracijos direktoriaus 2014-06-20 sprendimo Nr. V2-8431 „Dėl sprendimo pakeitimo ir išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo nutraukimo“ pareiškėjai G. J. už laikotarpį nuo 2010-05-25 iki 2014-04-30 susidarė 9 209,03 Lt dydžio permoka iš Vaikų išlaikymo fondo lėšų, apie kurią ji informuota 2014-06-20 raštu Nr. (1.34-13850) D2-15762 „Dėl išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimo nutraukimo ir permokos grąžinimo“.

Atsakovas nurodė, kad vertinant, ar asmuo turi teisę gauti Vaikų išlaikymo fondo išmokas, be kita ko, reikalinga nustatyti, ar vaikas, kuriam prašoma mokėti išlaikymą, atitinka Įstatyme nustatytą vaiko sąvoką, o prašantis išmokų asmuo - pareiškėjo apibrėžimą. Nagrinėjamu atveju išmokų mokėjimas buvo nutrauktas, o taip pat išmokų dydis perskaičiuotas atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja bei jos vaikas neatitiko šių sąvokų. Pagal Įstatymo 2 straipsnio 3 dalį pareiškėju laikomas vienas iš tėvų, su kuriuo teismo sprendimu gyvena vaikas, arba globėjas (rūpintojas), kurie nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje ir kurie kreipiasi į Vaikų išlaikymo fondo administratorių dėl vaiko išlaikymo lėšų mokėjimo. Pagal Įstatymo 2 straipsnio 5 dalį vaikas yra nuolat gyvenantis Lietuvos Respublikoje jaunesnis nei 18 metų asmuo, taip pat vyresnis nei 18 metų nedarbingas asmuo, kuriam iki sukankant 18 metų buvo nustatytas neįgalumas. Nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys asmenys - Lietuvos Respublikos piliečiai, kurių duomenys apie gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, o neturinčių gyvenamosios vietos - apie savivaldybę, kurioje gyvena, įrašyti į Lietuvos Respublikos gyventojų registrą, arba nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Fondo administracija, vadovaudamasi Gyventojų registro duomenimis, nustatė, jog G. J. dukra nuo deklaruoto išvykimo į užsienio valstybę momento, t. y. nuo 2010-05-25, nebeatitiko specialaus subjektiškumo - Įstatyme nurodytos vaiko sąvokos, kadangi jos duomenys apie gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje nuo šios datos į registrą nebuvo įrašyti, t. y. ji nebebuvo tinkamas Vaikų išlaikymo fondo išmokų gavėjas pagal Įstatymą. Nuo šio momento atsirado Įstatyme 6 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytas išmokų mokėjimo nutraukimo pagrindas - Įstatymo 3 straipsnyje nurodyti išmokų mokėjimo vaikui pagrindai išnyko.

Paaiškino ir tai, kad vadovaudamasis Įstatymo 12 straipsnio 1 dalimi, Fondo administratorius turi teisę iš pareiškėjų, kurių prašymu buvo mokamos Fondo išmokos, teisės aktų nustatyta tvarka išieškoti nepagrįstai išmokėtas sumas, jeigu pareiškėjai pateikė klaidingą informaciją arba nepranešė Fondo administratoriui apie aplinkybių, nurodytų šio Įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje, atsiradimą. Vadovaujantis Išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. gruodžio 11 d. įsakymu Nr. A1-356 (toliau - Išmokų mokėjimo tvarkos aprašas), 10 punktu, pareiškėjas neteisėtai gautą Vaikų išlaikymo fondo išmoką privalo grąžinti Fondo administracijai. Įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinti pagrindai, kuriems esant Fondo administracija privalo nutraukti Vaikų išlaikymo fondo išmokų mokėjimą. Pastebėjo, kad gyvenamosios vietos pakeitimas, kaip tiesioginis Vaikų išlaikymo fondo išmokų mokėjimo nutraukimo pagrindas Įstatyme nėra nurodytas, tačiau Įstatyme vaiko sąvoka siejama ne tik su asmens nepilnametyste (išskyrus išimtį dėl neįgalaus asmens), bet ir su nuolatiniu gyvenimu Lietuvos Respublikoje.

Akcentavo, kad Įstatymas įtvirtina pareiškėjo pareigą raštu pranešti Fondo administracijai apie aplinkybes, turinčias įtakos Vaikų išlaikymo fondo išmokų mokėjimui, ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo tos dienos, kurią sužinojo ar turėjo sužinoti apie šių aplinkybių atsiradimą. Pareiškėja apie pareigą pranešti apie bet kokį aplinkybių pasikeitimą buvo informuota pažyma „Apie dokumentų priėmimą“. Šiame dokumente buvo nurodyta, apie kokias aplinkybes yra privaloma informuoti Fondo administraciją, nurodytas terminas - ne vėliau kaip per tris darbo dienas, o taip pat nurodytos pasekmės, t. y. nevykdant šios pareigos – neteisėtai gautą išmoką grąžinti Fondo administracijai ir kt.

Pareiškėja teismo posėdyje nedalyvavo. Apie teismo posėdžio laiką ir vietą jai pranešta įstatymo nustatyta tvarka (61 b. l. ). Teisme 2015-03-17 gautas pareiškėjos prašymas nagrinėti bylą jai nedalyvaujant (62-63 b. l.).

Teismo posėdyje atsakovo atstovė su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti, kaip nepagrįstą remiantis atsiliepime į skundą išdėstytais argumentais.

Skundas atmestinas.

Remiantis bylos rašytiniais įrodymais nustatyta, kad G. J. Garantinio ir vaikų išlaikymo fondų administracijai 2008-06-18 pateikė prašymą išmokai iš Vaikų išlaikymo fondo jos dukrai D. B., gim. (duomenys neskelbtini), gauti (44 b. l.). Kartu su prašymu pareiškėja pateikė 2008-06-18 antstolės pažymą apie priteistų lėšų vaikui išlaikyti mokėjimą Nr. 542, kurioje nurodyta, jog pagal Alytaus rajono aplinkės teismo 2004-08-04 išduotą vykdomąjį dokumentą (vykdomasis raštas Nr. N-2-1535-03) iš skolininko D. C. vaikui D. B. išlaikyti nustatyta mokėti po 200 Lt kas mėnesį iki pilnametystės. Išieškotojui G. B. 2008 m. kovo - gegužės mėn. išmokėta 0 Lt (45 b. l.).

Garantinio ir vaikų išlaikymo fondų administracija 2008-08-04 raštu Nr. 1.37-9391 informavo pareiškėją, kad jos prašymas ir pridėti dokumentai gauti 2008-08-04, sprendimas dėl išmokos bus išsiųstas paštu prašyme nurodytu adresu. Taip pat nurodė, kad vadovaujantis Įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, pareiškėja, atsiradus aplinkybėms, turinčioms įtakos Vaikų išlaikymo fondo išmokos mokėjimui, ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo tos dienos, kurią sužinojo ar turėjo sužinoti apie šių aplinkybių atsiradimą, privalo raštu informuoti apie pasikeitimus. Aplinkybes, turinčios įtakos Vaikų išlaikymo fondo išmokos mokėjimui (skolininkas pradėjo mokėti priteistą išieškojimą arba jo dalį; skolininkas mirė; nepilnametis emancipuojamas; vaikas įvaikinamas; vaikas mirė; pareiškėjui apribota tėvų valdžia arba globėjas (rūpintojas) atleistas ar nušalintas nuo globėjo (rūpintojo) pareigų atlikimo ir kt.) buvo išvardintos šio rašto apačioje. Fondo administracija taip pat įspėjo pareiškėją, kad ji turi teisę iš pareiškėjų, kurių prašymu buvo mokamos fondo išmokos, teisės aktų nustatyta tvarka išieškoti nepagrįstai išmokėtas sumas, jeigu pareiškėjai pateikė klaidingą informaciją arba nepranešė Fondo administracijai apie minėtų aplinkybių atsiradimą (46 b. l.).

Garantinio ir vaikų išlaikymo fondų administracijos direktoriaus pavaduotoja 2009-01-07 sprendimu Nr. 1.35-254 nusprendė pareiškėjos dukrai D. B. nuo 2008-06-18 kiekvieną mėnesį mokėti 195 Lt dydžio išmoką iš Fondo, kol atsiras Įstatyme nustatyti pagrindai sustabdyti arba nutraukti šios išmokos mokėjimą (47 b. l.) ir apie tai informavo pareiškėją (48 b. l.).

G. J. 2014-06-10 kreipėsi į Fondo administraciją su prašymu nutraukti mokėjimą iš Vaikų išlaikymo fondo (vykdomasis raštas Nr. N-2-1535-03; 53 b. l.).

Fondo administracijos direktoriaus pavaduotoja, vadovaudamasi Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 2 straipsnio 5 dalimi, 3 straipsnio 2 ir 4 dalimis, 4 straipsnio 2 dalimi, 6 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Vaikų išlaikymo fondo administracijos sprendimo dėl išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimo priėmimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007-12-11 įsakymu Nr. A1-356, 3 punktu bei Išmokų mokėjimo tvarkos aprašo 10.3 ir 13 punktais, bei atsižvelgdama į Gyventojų registro 2014 m. birželio 9 d. išrašą Nr. D1-14856, 2014-06-20 priėmė sprendimą Nr. V2-8431 pakeisti Garantinio ir vaikų išlaikymo fondų administracijos direktoriaus pavaduotojo 2009-01-07 sprendimą Nr. 1.35-254 dėl išmokos D. B. mokėjimo: 1) nuo 2010-05-01 iki 2010-05-24 išmokėti 150,97 Lt dydžio išmoką; 2) nuo 2010-05-25 nuraukti išmokų mokėjimą (54 b. l.). Sprendime pažymėta, kad ši išmoka mokama tol, kol atsiras Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo fondo įstatyme nustatyti pagrindai sustabdyti arba nutraukti išmokos iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimą.

Fondo administracija 2014-06-20 raštu Nr. (1.34-13850)D2-15762 informavo pareiškėją apie 2014-06-20 sprendimą Nr. V2-8431 nuo 2010-05-25 nutraukti išmokų iš Fondo mokėjimą D. B., nurodė jo priėmimo faktinius ir teisinius pagrindus. Taip pat atsakovas nurodė, kad šio sprendimo pagrindu susidarė 9 209,03 Lt dydžio išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo permoka už laikotarpį nuo 2010-06-19 iki 2014-05-22, kurią vadovaudamasis Išmokų mokėjimo tvarkos aprašo 10 punktu, paprašė pareiškėjos iki 2015-06-12 grąžinti (55 b. l.).

Pareiškėja, nesutikdama su Fondo administracijos 2014-06-20 sprendimu Nr. V2-8431 ir 2014-06-20 raštu Nr. (1.34-13850) D2-15762 pateikė skundą VAGK (VAGK byla, 1-5 b. l.), kurį VAGK 2014-09-22 sprendimu Nr. 3R-111(AG-300/05-2014) atmetė (47-49 b. l.).

Byloje kilusio ginčo teisinius santykius reglamentuoja Vaikų išlaikymo fondo įstatymas, kuriame įtvirtinti valstybės skiriamų nustatyto dydžio lėšų vaikui išlaikyti mokėjimo pagrindai (1 str. 3 d.). Įstatymo 3 straipsnio 1 dalis nustato, kad fondo išmokos pagal šio įstatymo nuostatas mokamos tik tuo atveju, kai lėšos vaikui išlaikyti yra priteistos teismo sprendimu arba nustatytos teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi ir yra mokamos periodinėmis išmokomis vieną kartą per mėnesį. Į Fondo administratorių dėl Fondo išmokų mokėjimo gali būti kreipiamasi, kai vaikas negauna teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatyto išlaikymo ar gauna tik dalį nustatyto išlaikymo. Fondas išmoka teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatytą išlaikymą, o kai vaikas gauna tik dalį nustatyto išlaikymo, – teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatytos ir skolininko mokamos sumos skirtumą. Abiem atvejais išmoka vienam vaikui per mėnesį negali būti didesnė negu 1,5 MGL dydžio (Įstatymo 3 str. 2 d.). Antstolis, vykdantis teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatyto išlaikymo išieškojimą pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatas, išduoda išieškotojui nustatytos formos pažymą, patvirtinančią, kad vaikas negauna viso arba dalies teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatyto išlaikymo (Įstatymo 3 str. 3 d.). Fondo išmokos mokamos tol, kol yra šiame straipsnyje nustatyti pagrindai ir kol vaikas teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi turi teisę gauti išlaikymą (Įstatymo 3 str. 4 d.).

Pagal Įstatymo 6 straipsnio 1 dalį Vaikų išlaikymo fondo administratorius privalo nutraukti fondo išmokų mokėjimą, jeigu yra bent vienas iš šių pagrindų: 1) išnyksta Vaikų išlaikymo fondo išmokų mokėjimo pagrindai, nurodyti šio įstatymo 3 straipsnyje; 2) skolininkas miršta 3) atsiranda Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse nustatyti vaikui priteisto išlaikymo išieškojimo nutraukimo pagrindai. Pareiškėjas privalo raštu pranešti Fondo administratoriui apie 6 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo tos dienos, kurią sužinojo ar turėjo sužinoti apie šių aplinkybių atsiradimą (Įstatymo 6 str. 2 d.). Iš esmės toks pats teisinis reguliavimas yra numatytas ir išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimo nutraukimo tvarką detalizuojančiame Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. gruodžio 11 įsakymu Nr. A1-356 patvirtinto Išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimo sustabdymo ir nutraukimo tvarkos apraše (Žin., 2008, Nr. 36-1313; 2010, Nr. 100-5178; 2011, Nr. 20-969).

Šiuo atveju nekyla ginčo dėl faktinių aplinkybių, kad prašymas skirti išmoką pareiškėjos dukrai D. B. pagal Įstatymą buvo pateiktas tinkamai ir egzistavo visos sąlygos paskirtos išmokos mokėjimui (Įstatymo 3 str.), tačiau šalys nesutaria dėl to, ar pagrįstai Fondo administracija 2014-06-20 sprendimu nusprendė nuo 2010-05-25 nutraukti išmokų D. B. mokėjimą ir paprašė grąžinti permoką vadovaujantis tuo, kad Gyventojų registro tarnybos duomenimis D. B. išvyko į užsienį.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-06-09 nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-743/2009 akcentuojama absoliuti vaiko teisė į išlaikymą (esant Įstatyme nustatytiems pagrindams). Iš šioje nutartyje pateikto aiškinimo matyti, kad vertinant, ar asmuo turi teisę gauti Vaikų išlaikymo fondo išmokas, be kita ko, reikalinga nustatyti, ar vaikas, kuriam prašoma mokėti išlaikymą, atitinka Įstatyme nustatytą vaiko sąvoką, o prašantis išmokų asmuo – pareiškėjo apibrėžimą.

Įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad pareiškėju yra laikomas vienas iš tėvų, su kuriuo teismo sprendimu gyvena vaikas, arba globėjas (rūpintojas), kurie nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje ir kurie kreipiasi į Fondo administratorių dėl vaiko išlaikymo lėšų mokėjimo. Įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad vaiku laikomas nuolat gyvenantis Lietuvos Respublikoje jaunesnis nei 18 metų asmuo, taip pat vyresnis nei 18 metų nedarbingas asmuo, kuriam iki sukankant 18 metų buvo nustatytas invalidumas (neįgalumas). Nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys asmenys – Lietuvos Respublikos piliečiai, kurių duomenys apie gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, o neturinčiųjų gyvenamosios vietos – apie savivaldybę, kurioje gyvena, yra įrašyti į Lietuvos Respublikos gyventojų registrą, arba nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ( 2 straipsnio 2 dalis).

Nurodytų teisės normų sisteminė analizė leidžia daryti išvadą, kad Įstatyme, kuris specialiai reglamentuoja išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimą, vaiko sąvoka siejama ne tik su asmens nepilnametyste (išskyrus išimtį dėl neįgalaus asmens), bet ir su nuolatiniu gyvenimu Lietuvos Respublikoje. Taigi, Įstatymo 3 straipsnyje nurodyti išmokų mokėjimo vaiko išlaikymui pagrindai negali būti vertinami atsietai nuo Įstatymo 2 straipsnio 3 ir 5 dalyse įtvirtintų kriterijų, kuriuos turi atitikti vaikas ir pareiškėjas. Įstatymas garantuoja valstybės įsipareigojimą suteikti nustatyto dydžio išlaikymą (esant nustatytiems pagrindams) ne bet kuriam vaikui, o tik tam, kuris nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje.

Pagal Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo nuostatas deklaravimo tikslas yra rinkti ir kaupti duomenis apie asmenų gyvenamąją vietą, siekiant vykdyti valstybinius uždavinius, gerinti administravimą, įgyvendinti švietimo, socialinės apsaugos, sveikatos priežiūros bei kitas su asmeniu, jo gyvenamąja vieta bei gerove susijusias programas, užtikrinant, kad duomenys apie asmens gyvenamąją vietą būtų pateikiami tik vienai šiuos duomenis renkančiai institucijai (2 straipsnis). Gyvenamąją vietą privalo deklaruoti: Lietuvos Respublikos piliečiai, atvykę gyventi į Lietuvos Respubliką ilgiau kaip 183 dienoms per metus; keičiantys gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje ar išvykstantys iš Lietuvos Respublikos ilgesniam kaip šešių mėnesių laikotarpiui; nepilnamečių gyvenamąją vietą deklaruoja jų tėvai, įtėviai, globėjai arba kiti asmenys, kurie pagal įstatymą ar kitą teisės aktą privalo jais rūpintis, jiems atstovauti, ginti jų teises ir teisėtus interesus <...> (4 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 4 straipsnio 2 dalis).

Byloje esančiame atsakingos institucijos – Gyventojų registro tarnybos 2014-06-09 Išraše apie asmenį Nr. D1-14856 nurodyta, kad pareiškėjos dukters D. B. paskutinė gyvenamoji vieta – 2010-05-25 išvyko į Jungtinę Karalystę (50 b. l.). Taigi,  2010-05-25 buvo deklaruotas minėto asmens išvykimas iš Lietuvos Respublikos. Pareiškėjos VAGK kartu su skundu pateiktos Alytaus miesto savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriaus pažymos apie asmens deklaruotą gyvenamąją vietą (VAGK byla, 11-13 b. l.) nepaneigia šios faktinės aplinkybės, kadangi jose yra duomenys tik apie pareiškėjos deklaruojamą gyvenamąją vietą ir išvykimą 2013-12-27 iš Lietuvos Respublikos į Jungtinę Karalystę. Taip pat jokiais objektyviais įrodymais nepatvirtinti pareiškėjos skundo teiginiai, kad ji šiuo metu su dukra gyvena Lietuvoje. Kaip jau minėta, ginčijamo sprendimo priėmimo metu atsakovas rėmėsi Gyventojų registro 2014-06-09 duomenimis apie tai, kad nuo 2010-05-25 pareiškėjos dukters D. B. gyvenamoji vieta nėra Lietuvos Respublikoje (deklaruotas išvykimas į Jungtinę Karalystę). Duomenų, kad pareiškėja Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo nustatyta tvarka ginčui aktualiu laikotarpiu yra deklaravusi savo nepilnametės dukters gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, nėra. Visos šios aplinkybės patvirtina, kad D. B. neatitinka Įstatyme nustatytos vaiko sąvokos, o tai reiškia, kad ji nuo 2010-05-25 nebeatitiko Įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje įtvirtinto vaiko sąvokos. Taigi, atsirado Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 punkte įvardintas išmokų mokėjimo nutraukimo pagrindas – išnyko Vaikų išlaikymo fondo išmokų mokėjimo pagrindai, nurodyti šio įstatymo 3 straipsnyje. Atkreiptinas dėmesys, kad ginčijamame 2014-06-20 sprendime išmokų mokėjimo nutraukimo pagrindu atsakovas nurodo Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 3 punktą (atsiranda Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse nustatyti vaikui priteisto išlaikymo išieškojimo nutraukimo pagrindai), tačiau iš ginčijamo sprendimo argumentacijos, kitų nurodytų teisinių pagrindų bei atsakovo 2014-06-20 rašto, kuris yra neatskiriama ginčijamo 2014-06-20 sprendimo nutraukti išmokų mokėjimą nuo 2010-05-25 dalis (jame išdėstyti esminiai sprendimo priėmimo faktiniai ir teisiniai motyvai), matyti, kad atsakovas išmokų mokėjimo nutraukimo pagrindu laiko Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Šį netikslumą teismas laiko rašymo apsirikimu, kuris nepaneigia ginčijamo sprendimo teisėtumo.

Įstatymo 6 straipsnio 2 dalis pareiškėjui nustato pareigą pranešti Fondo administracijai apie Fondo išmokų mokėjimo pagrindų, nurodytų šio įstatymo 3 straipsnyje, išnykimą. Įstatymo 9 straipsnio 4 punkte Fondo administracijai nustatyta teisė, kartu ir pareiga, Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka registruoti pareiškėjų, vaikų, kuriems išmokėtos Fondo išmokos, ir skolininkų duomenis.

Šiuo atveju konstatavus, kad pareiškėjos dukrai išvykus iš Lietuvos Respublikos, atsirado Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintas išmokų mokėjimo nutraukimo pagrindas, darytina išvada, jog pareiškėja turėjo pareigą Fondo administracijai pranešti apie šią aplinkybę. Taigi, Fondo administracija, iš Gyventojų registro tarnybos gavusi informaciją apie pareiškėjos vaiko išvykimą į Jungtinę Karalystę, turėjo pagrindą nuo 2010-05-25 nutraukti išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimą.

Pareiškėja ginčijamo sprendimo panaikinimo pagrindu nurodo ir tai, kad jis priimtas praleidus Išmokų mokėjimo tvarkos aprašo 11 punkte nustatytą terminą sprendimui priimti.

Išmokų mokėjimo tvarkos aprašo 11 punkte nustatyta, kad sprendimas dėl Fondo išmokų mokėjimo nutraukimo turi būti priimtas per 3 darbo dienas nuo aplinkybių, nurodytų šio Aprašo 10 punkte paaiškėjimo dienos. Bylos duomenys rodo, kad aplinkybė, jog pareiškėjos dukra D. B. nuo 2010-05-25 deklaravo išvykimą į Jungtinę Karalystę, atsakovui tapo žinoma 2014-06-09. Atsakovas sprendimą priėmė 2014-06-20, t. y. praleidęs 3 darbo dienų terminą, nustatytą Išmokų mokėjimo tvarkos aprašo 11 punkte. Teismo vertinimu, šis procesinės teisės  pažeidimas nėra esminis ir negali būti pagrindu pripažinti ginčijamą sprendimą neteisėtu. Pažymėtina, kad Įstatymo 1 straipsnio 1 dalies nuostatos, jog šio įstatymo paskirtis – užtikrinti vaiko teisę į socialinę apsaugą ir garantuoti valstybės įsipareigojimą esant šiame įstatyme nustatytiems pagrindams suteikti vaikui nustatyto dydžio išlaikymą, kad kartu valstybė įgyja teisę reikalauti, kad asmenys, privalantys išlaikyti vaiką, sugrąžintų valstybei jos išmokėtas vaiko išlaikymo lėšas, yra imperatyvios. Be to, kaip pagrįstai nurodė VAGK, Išmokų mokėjimo tvarkos aprašo 11 punkte nurodytas terminas nėra naikinamasis, o ginčijamas sprendimas atlieka restitucinę funkciją.

Atsižvelgdamas į išdėstytas nuostatas, teismas daro išvadą, kad Fondo administracijos 2014-06-20 sprendimas Nr. V2-8431 yra teisėtas ir pagrįstas. Išmokų iš Fondo mokėjimas pareiškėjos dukrai D. B., kaip praradusiai specialųjį subjektiškumą Įstatymo 2 straipsnio 5 punkto prasme, mokėjimas nuo 2010-05-25 nutrauktas pagrįstai.

Įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad Fondo administratorius turi teisę iš pareiškėjų, kurių prašymu buvo mokamos Fondo išmokos, teisės aktų nustatyta tvarka išieškoti nepagrįstai išmokėtas sumas, jeigu pareiškėjai pateikė klaidingą informaciją arba nepranešė Fondo administratoriui apie aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje, atsiradimą.

Pagal Išmokų mokėjimo tvarkos aprašo 10 punktą, pareiškėjas neteisėtai gautą Fondo išmoką privalo grąžinti Fondo administracijai, o pagal 11 punktą, jei Fondo išmokos mokėjimas pareiškėjui nutraukiamas, o permokėta išmokos suma neišskaičiuota, likęs įsiskolinimas išieškomas įstatymų nustatyta tvarka.

Įvertinęs išdėstytas nuostatas, teismas daro išvadą, kad Fondo administracijai teisės aktais nėra suteikti įgaliojimai pareiškėjų atžvilgiu priimti įpareigojančius sprendimus dėl skolos grąžinimo. Nustatyto dydžio įsiskolinimas kiekvienu konkrečiu atveju gali būti išieškomas tik Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse nustatyta tvarka, kreipiantis į bendrosios kompetencijos teismą.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus. Skundą dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 22 straipsnio 1 dalis). Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 13 ir 14 dalis teisės aktus apibrėžia kaip norminius ir individualius teisės aktus, kurie sukelia atitinkamas teisines pasekmes tam tikriems subjektams.

Teismas, apibendrinęs išdėstytas teisės aktų nuostatas, daro išvadą, kad administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektas. Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių, negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir patenkinus skundą, asmens teisės ir pareigos (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-08-25 nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008; 2009-07-10 nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-391/2009; 2010-04-06 nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010; 2010-10-22 nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010, 2013-05-17 nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-459/2013 ir kt.).

Teismas, įvertinęs pareiškėjos ginčijamo Fondo administracijos 2014-06-20 rašto Nr. (1.34-13850)D2-15762, kuriuo ji informuota apie priimtą sprendimą nutraukti išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimą jos dukrai, ir jai paaiškinta, kad susidarė 9 209,03 Lt permoka ir geranoriškai prašoma iki 2015-06-12 ją grąžinti, laikytinas tik informacinio pobūdžio raštu. Pats raštas pareiškėjai jokių teisių ar pareigų imperatyviai nenustato, jokios privalomo elgesio taisyklės jame nesuformuluotos, todėl negali būti ginčo administraciniame teisme objektu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 20 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A261-69/2011). Dėl nurodytos priežasties bylos dalis dėl reikalavimo panaikinti Fondo administracijos 2014-06-20 raštą „Dėl išmokų iš vaikų išlaikymo fondo mokėjimo nutraukimo ir permokos grąžinimo“ Nr. (1.34-13850)D2-15762, vadovaujantis Administracinių teisės pažeidimų kodekso 101 straipsnio 1 dalimi, nutrauktina.

VAGK 2014-09-22 sprendime Nr. 3R-354(AG-300/05-2014) visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje surinktus įrodymus, sprendimas pagrįstas teisės aktų nuostatomis, todėl jį panaikinti taip pat nėra teisinio pagrindo.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 101 straipsnio 1 punktu, 127 straipsniu,

n u s p r e n d ė:

Nutraukti administracinės bylos pagal pareiškėjos G. J. skundą atsakovei Vaikų išlaikymo fondo administracijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dalį dėl reikalavimo panaikinti Vaikų išlaikymo fondo administracijos 2014-06-20 raštą Nr. (1.34-13850)D2-15762 „Dėl išmokų iš vaikų išlaikymo fondo mokėjimo nutraukimo ir permokos grąžinimo“.

Kitą pareiškėjos G. J. skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai                                                                      Ina Kirkutienė

Marius Bajoras

Jolita Rasiukevičienė