Civilinė byla Nr. 2A-386/2013
Teisminio proceso Nr.
2-55-3-01373-2010-2
Procesinio sprendimo
kategorija 44.2.4; 44.5.2.5
LIETUVOS
APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013
m. birželio 3 d.
Vilnius
Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Kazio Kailiūno, Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir
Donato Šerno, teismo
posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal
atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Generalinės prokuratūros ir
Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų
ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio
26 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-4315-553/2011 pagal ieškovo V.
Š. ieškinį atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Generalinės
prokuratūros ir Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos
Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas
dėl turtinės ir neturtinės žalos, atsiradusios dėl ikiteisminio tyrimo
pareigūnų, prokurorų veiksmų, atlyginimo.
Ieškovas V. Š. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą
su ieškiniu Lietuvos valstybei, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo 144 191,62
Lt turtinės ir 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą bei patirtas bylinėjimosi
išlaidas. Nurodė, kad 2004 m. kovo 31 d. FNTT Šiaulių apskrities pareigūnai
atvyko į UAB „Ridvija“ tarnybines patalpas, esančias Stadiono g. 1, Šiauliuose,
kurioje ieškovas dirbo direktoriumi, surinko ir išgabeno dalį įmonės
buhalterinių dokumentų, asmeninius užrašus bei pinigus, nesusijusius su įmonės
veikla. Buvo paimti asmeniniai V. Š. pinigai: 254 647 Lt,
1 320 JAV dolerių ir 420 EUR, kurių didžioji dalis buvo bankinėje pakuotėje su
atitinkamo banko užrašais bei antspaudais. Ieškovo teigimu, pinigus jis su
savimi turėjo todėl, kad netrukus rengėsi dalyvauti pirkimo - pardavimo
sandoryje. Dėl pinigų kilmės pareigūnams buvo pateiktas paaiškinimas, gavimo
dokumentai, tačiau į tai visai nebuvo kreipiama dėmesio ir nereaguojama į skundus
ir prašymus juos grąžinti. Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros 2007 m.
balandžio 3 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas ieškovo atžvilgiu pagal BK 202 straipsnio
1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį nutrauktas bei nutarta sugrąžinti paimtus
pinigus. Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros 2007 m. spalio 11 d. nutarimu
ieškovo atžvilgiu buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas ir pagal BK 220 straipsnio
1 dalį bei 222 straipsnio 1 dalį. Nurodytais procesiniais sprendimais
nustatyta, kad ieškovas jokių teisės aktų reikalavimų nepažeidė, o ikiteisminis
tyrimas ir taikytos procesinės prievartos priemonės – asmeninių pinigų paėmimas
ir išlaikymas 3 metus ir 6 dienas – buvo be jokio faktinio ir pagrįsto
procesinio pagrindo. Dėl nurodytų veiksmų ieškovas teigia patyręs 144 191,62 Lt
materialinę žalą, nes turėjo pareigą sumokėti 100 000 Lt baudą pagal
nekilnojamojo turto sandorį bei negautų pajamų (palūkanų) išraiška neteko
galimybės gauti 39 191,62 Lt. Dar 5 000 Lt ieškovas išleido advokatams už
teisinės pagalbos paslaugas ikiteisminio tyrimo proceso metu. Ieškovas taip pat
prašo neturtinės žalos atlyginimo, nurodydamas, kad dėl paimtų piniginių lėšų
jis nebegalėjo dalyvauti nekilnojamojo turto įgijime, su sandoriu susiję
asmenys sužinojo apie pinigų paėmimą ir pradėtą ikiteisminį tyrimą. Ieškovui
dėl to sutriko sveikata, teko gydytis, buvo nustatyta negalia. Dėl pasklidusių
kalbų apie padarytus finansinius nusikaltimus ieškovas juto pažeminimą,
psichologinius - dvasinius sukrėtimus ir išgyvenimus, sąlygotus neteisingai
suformuotos nuomonės, negalėjimo įvykdyti pareigos grąžinti paskolą. Įmonės
kolektyvas taip pat jautė įtampą, o ieškovas dėl visko išgyveno gėdos ir
nepilnavertiškumo jausmą, prarado pasitikėjimą.
II.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2011 m. spalio 26 d. sprendimu ieškinį tenkino
iš dalies. Priteisė iš atsakovo Lietuvos valstybės ieškovo V.
Š. naudai 42 955 Lt turtinės žalos ir 7 000 Lt neturtinės žalos
atlyginimui. Likusioje dalyje ieškinys atmestas (b.l. 132-139). Teismas sprendė,
kad pripažinti, jog ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas neteisėtai, nėra
pakankamo pagrindo – atliekant įmonės patikrinimą, buvo rasti į įmonės apskaitą
neįtraukti pinigai ir paskolų suteikimo sutartys, ikiteisminis tyrimas vieno iš
įtariamųjų atžvilgiu baigėsi apkaltinamuoju nuosprendžiu. Ikiteisminio tyrimo
inicijavimui buvo pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad yra padarytos
nusikalstamos veikos, tačiau objektyvios sąlygos baudžiamąjį ieškovo
persekiojimą nutraukti atsirado tik atlikus visapusišką visų reikšmingų
aplinkybių tyrimą. Operatyvinės veiklos įstatymo (toliau-OVĮ) 9
straipsnis apibrėžia operatyvinės veiklos pagrindus, leidžiančius pradėti tokį tyrimą,
kai turima informacijos apie rengiamą, daromą ar padarytą sunkų ar labai sunkų
nusikaltimą, taip pat apie įsakmiai išvardintus konkrečius apysunkius
nusikaltimus. Nagrinėjamu atveju ikiteisminiai tyrimai pradėti nustačius
požymius nusikalstamų veikų, numatytų BK 222 straipsnio 1 dalyje ir 202 straipsnio
1 dalyje. Šios veikos nors ir yra apysunkiai nusikaltimai, tačiau jos
neišvardintos OVĮ 9 straipsnyje. 2004 m. kovo 31 d. tarnybiniame
pranešime teigiama, kad operatyvinė informacija esą buvo susijusi su tuo, kad
UAB „Ridvija“ apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą dėl mobilaus telefoninio
ryšio kortelių naudojimo ir gautų pajamų grynais pinigais neapskaitymo, tačiau
OVĮ 9 straipsniu nesuteikta teisė atlikti operatyvinį tyrimą dėl informacijos,
turinčios BK 222 straipsnyje 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymių. Taip
pat OVĮ 9 straipsnis nesuteikia teisės atlikti tyrimo ir dėl informacijos apie
požymius nusikalstamų veikų, dėl kurių šioje byloje buvo pradėtas ikiteisminis
tyrimas ar parengti pranešimai apie įtarimą konkretiems asmenims. Dėl to
teismas padarė išvadą, kad nuoroda į operatyvinį tyrimą neatitinka faktinių
bylos aplinkybių. Be to, jei operatyvinis tyrimas galėjo būti atliekamas kitu
pagrindu, tuomet jo metu gauta informacija galėjo būti panaudota ikiteisminiame
tyrime tik surašius protokolą dėl operatyvinių veiksmų atlikimo OVĮ 17 straipsnio
1 dalies 2 punkte ir 2 dalyje bei BPK 179 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka.
Tuo tarpu ikiteisminio tyrimo medžiagoje tokio protokolo nėra. Iš 2004 m. kovo
31 d. patikrinimo akto matyti, kad ieškovas jame įrašė pareiškimą apie tai, kad
FNTT pareigūnų paimami pinigai buvo jo pasiskolinti iš kitų asmenų 2004 m. kovo
30 d. pagal sutartis, kurios pridėtos prie šio akto. Be to, šiame akte
užfiksuota, kad UAB „Ridvija“ kasoje neatitikimų nerasta. Patikrinimą atlikę
pareigūnai, suradę ginčijamos priklausomybės pinigus ir surašę minėtą
patikrinimo aktą, pinigų paėmimą įformino tą pačią dieną surašytu poėmio
protokolu, tačiau patikrinimo akte minimos paskolos sutartys jau nebuvo
paimamos ir atitinkamai į poėmio protokolą neįrašytos. Šias aplinkybes teismas
vertino kaip esminį baudžiamojo proceso paskirties pažeidimą.
Teismas nurodė, kad poėmiu paimti pinigai buvo apžiūrėti 2004 m.
gegužės 12 d. BPK 207 straipsnio tvarka, supakuoti ir perduoti į FNTT kasą, pinigai
nebuvo perduoti specialistams tirti ieškant nusikalstamos veikos pėdsakų, nes
nei tokių užduočių, nei kriminalistikos specialistų išvadų ikiteisminio tyrimo
byloje nėra. Teismas sprendė, kad paimti pinigai teoriškai galėjo būti
vertinami išimtinai tik kaip galimos nusikalstamos veikos rezultatas ar
priemonė. Baudžiamojo proceso įstatymas įpareigoja konfiskuoti nusikalstamos
veikos rezultatus ir priemones priimant nuosprendį ar nutraukiant procesą (BPK
94 str. 1 d. 1 p., BK 72 str.). Galimam turto konfiskavimui užtikrinti BPK 151
straipsnis numato specialią procesinę prievartos priemonę – laikiną nuosavybės
teisių apribojimą. Ta aplinkybė, kad BPK 151 straipsnis šią priemonę formuluoja
kaip prokuroro teisę, BPK 94 straipsnio 1dalies 1 punkte ir BK 72 straipsnyje
apibrėžta prievolė konfiskuoti automatiškai suponuoja prokuroro pareigą taikyti
laikiną nuosavybės teisių apribojimą paimtiems pinigams. Tuo tarpu ikiteisminio
tyrimo byloje duomenų apie prokuroro nutarimo dėl laikino ieškovo nuosavybės
teisių apribojimo priėmimą nėra.
Teismas sprendė, kad jau ikiteisminio tyrimo pradžioje buvo gauta
pakankamai duomenų, įskaitant ieškovo skolos raštelius, kad poėmio metu paimti
pinigai gali būti nesusiję su tiriamomis byloje aplinkybėmis, tačiau nei
ikiteisminio tyrimo įstaiga, nei ikiteisminį tyrimą organizuojantis ir jam
vadovaujantis prokuroras nesiėmė veiksmų tirti ir įvertinti paimtų pinigų
tikros kilmės bei sąryšio su baudžiamąja byla. Visi prokurorai atsisakydami
tenkinti ieškovo prašymus grąžinti paimtus poėmio metu pinigus, nenurodė jokių
tokio sprendimo motyvų ir apsiribojo tik formaliu teiginiu apie tai, kad šis
klausimas esą jau buvo išspręstas 2004 m. balandžio 15 d. nutarimu, nors
pastarame įrašytas atsisakymas vertinti pateiktus ieškovo skolos raštelius tik
dėl to, kad tai buvo tik kopijos. Teismo vertinimu, realus baudžiamosios bylos
patikrinimas aukštesniesiems prokurorams nagrinėjant ieškovo bei jo gynėjo
prašymus ir skundus nebuvo atliekamas, todėl pinigai buvo laikomi ikiteisminio
tyrimo įstaigoje be baudžiamojo proceso įstatyme numatyto pagrindo. Teismas
sprendė, kad pripažinti, jog paimti pinigai buvo laikomi be pateisinamos
priežasties, galima tik laikotarpiu nuo 2004 m. balandžio 6 d. iki 2007 m.
balandžio 6 d., nes ikiteisminio tyrimo pareigūnams turėjo būti suteiktas
pakankamai protingas terminas tam, kad jie nustatytų pinigų kilmę ir priimtų
atitinkamus procesinius sprendimus. Kadangi apie paimtų pinigų kilmę ieškovas
pateikė paaiškinimą dar 2004 m. kovo 31 d. patikrinimo akto surašymo metu, teismas
vertino, kad viena savaitė laiko buvo pakankama tam, kad patikrinti pinigų
įgijimo ir laikymo įmonės patalpose teisėtumą. Tačiau laikinas nuosavybės
teisių apribojimas turėjo būti paskirtas nedelsiant. Todėl ieškovo reikalavimas
priteisti iš atsakovo 5 % proc. metinių palūkanų, t. y. 38 975 Lt, vertintinus
kaip neįrodinėtinus minimalius nuostolius, yra pagrįstas ir tenkintinas (CK
6.210 str. 1 d., 6.272 str.). Taip pat yra pagrindas pripažinti, kad ieškovas
ikiteisminio tyrimo metu patyrė 3 980 Lt dydžio išlaidas, kurias privalo
atlyginti atsakovas, nes teismas konstatavo proceso prieš kaltinamąjį pažeidimo
faktą (CK 6.272 str.). Teismas sprendė, kad pagal preliminariąją sutartį įsipareigojimo
sumokėti pirminį įnašą iki 2004 m. kovo 31 d. ieškovas neįvykdė, nes iš jo buvo
paimti apmokėjimui skirti pinigai, tačiau šios aplinkybės nepakanka, kad
pripažinti atsakovą atsakingu už ieškovo galimai patirtus nuostolius. Ieškovas
nepateikė 100 000 Lt baudos sumokėjimo faktą patvirtinančių dokumentų, todėl ieškovo
reikalavimas dėl 100 000 Lt nuostolių atlyginimo netenkintinas (CPK 178 str.).
Dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas sprendė, kad ieškovas patyrė stiprų
stresą ir ilgalaikius išgyvenimus, sąlygotus verslo partnerių pasitikėjimo
sumažėjimu, negalėjimu įvykdyti prisiimto sutartinio įsipareigojimo, autoriteto
praradimu, nuolatinio rūpesčio kreiptis su skundais ir prašymais į ikiteisminį
tyrimą atliekančius bei jį kontroliuojančius pareigūnus bei jų neigiamų
procesinių sprendimų, kurių dalis buvo pateikta be motyvų. Ieškovo patirti
išgyvenimai truko ilgą laiką ir tai neabejotinai įtakojo jo sveikatos būklės
pablogėjimą. Nors pripažinti, kad patirtas stresas ir išgyvenimai sąlygojo
susirgimus, kurių pagrindu ieškovui buvo nustatytas nedarbingumo lygis, nėra
pagrindo, teismo nuomone, tokie faktoriai neabejotinai neigiamai įtakojo jo
dvasinę ir fizinę sveikatą. Teismas sprendė, kad ieškovui turi būti kompensuota
7000 Lt neturtinės žalos.
III.
Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Generalinės
prokuratūros ir Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos, apeliaciniais skundais
prašo Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 26 d. sprendimo dalį, kuria patenkinti
ieškovo reikalavimai, panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti (b.l.
143-147, 148- 153). Apeliaciniai skundai grindžiami šiais argumentais:
1.
Teismas, vertindamas pinigų paėmimo aplinkybes atlikto poėmio metu,
neteisingai aiškino BPK ir BK normas, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad
poėmio metu paimti pinigai galėjo būti vertinami išimtinai tik kaip
nusikalstamos veikos rezultatas ar priemonė, kurias baudžiamojo proceso normos
įpareigoja konfiskuoti. Apeliantų teigimu, 2004 m. kovo 31 d. iš patikrinimo
metu UAB „Ridvija“ rastų užrašų, paskolos sutarčių buvo galima spręsti apie
galimai neteisėtą bendrovės veiklą ir iš to gaunamas pajamas, kas suteikė
pagrindą taikant poėmį (BPK 147 str.) paimti ir rastus pinigus kaip galimai
gautus iš nusikalstamos veikos. Pinigai apžiūrėti kaip daiktiniai įrodymai (BPK
91 str., 92 str., 207 str.) ir perduoti saugoti Finansinių nusikaltimų tyrimo
tarnybai.
2.
Ieškovo pateiktos paskolos sutartys neleido daryti vienareikšmiškos
išvados, kad poėmio metu paimti pinigai buvo būtent pasiskolinti iš V. A. ir A. R.. Minėti pinigai
ikiteisminiame tyrime galėjo būti įvertinti kaip daiktiniai įrodymai, todėl
ikiteisminį tyrimą atliekantys pareigūnai šiuo atveju nebuvo įpareigoti
pasirinkti konkrečią procesinės prievartos priemonės rūšį – laikiną nuosavybės
teisių apribojimą. Be to, nei BK, nei BPK normos neįpareigoja privalomai
taikyti laikiną nuosavybės teisių apribojimą, numatytą BPK 151 straipsnyje, kai
nustatoma, kad poėmio metu paimtas turtas gali būti konfiskuotinas. Taip pat
teismas neatsižvelgė į BK 91 straipsnyje apibrėžtą daikto sąvoką ir neįvertino
aplinkybės, kad galimai bendrovėje neapskaityti pinigai galėjo būti
nusikalstamos veikos objektas. Todėl teismo išvada, kad paaiškėjus aplinkybėms,
jog paimti pinigai ieškovo buvo pasiskolinti asmeniniams tikslams, jiems turėjo
būti paskirtas nuosavybės teisių apribojimas, nepagrįsta.
3.
Aplinkybė, kad ieškovo pateiktos paskolų sutartys nebuvo paimtos poėmio
metu, negali būti vertinama kaip esminis baudžiamojo proceso paskirties
pažeidimas, dėl ko ieškovui buvo padaryta žala. Apeliantas nurodo, kad sutartys
ikiteisminį tyrimą kontroliuojančiam prokurorui pateiktos 2004 m. balandžio 8
d.
4.
Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros prokuroras 2004 m. balandžio 15 d.
nutarimu išsprendė ieškovo ir jo advokato skundus dėl poėmio metu paimtų pinigų
grąžinimo. Prokuroras atmetė šį prašymą motyvuodamas tuo, kad dėl ikiteisminio
tyrimo, pradėto pagal BK 202 straipsnio 1 dalį, galutinis sprendimas
nepriimtas. Paimti pinigai gali būti laikomi šio nusikaltimo padarymo priemone,
todėl sprendimas dėl jų gali būti priimtas tik baigus ikiteisminį tyrimą.
Teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovo prašymas grąžinti pinigus buvo atmestas
tik dėl to, jog pateiktos paskolų lapelių kopijos yra nepatvirtintos. Todėl
esant galiojančiam prokuroro nutarimui, visi kiti ieškovo ir jo gynėjo skundai
dėl pinigų grąžinimo pagrįstai palikti nenagrinėtais.
5.
Teismas, pasisakydamas apie operatyvinę veiklą, sutapatina operatyvinės
informacijos patikrinimą su operatyviniu tyrimu ir dėl to padarė neteisingas
išvadas. Apelianto teigimu, operatyvinės informacijos patikrinimas gali būti
atliekamas ir nepradėjus operatyvinio tyrimo, o operatyvinės informacijos
patikrinimas pereina į operatyvinės veiklos tyrimą nustačius OVĮ 9 straipsnyje
nustatytus pagrindus bei kai reikia naudoti sankcionuotas priemones, paminėtas
OVĮ 7 straipsnio 4 dalyje. Teismas neteisingai nurodo, kad operatyvinę
informaciją ikiteisminiame tyrime galima panaudoti tik surašius protokolą dėl
operatyvinių veiksmų atlikimo, nes pareigūnai, gavę operatyvinės informacijos
dėl UAB „Ridvija“ galimai vykdomos nusikalstamos veikos, numatytos BK 222
straipsnio 1 dalyje, turėjo teisę atlikti bendrovėje patikrinimą, kurio metu
gauto rezultato pagrindu pradėti ikiteisminį tyrimą (Finansinių nusikaltimų
tyrimo tarnybos įstatymo 11 str.).
6.
Teismas nepagrįstai pripažino atlygintinomis visas ieškovo patirtas 3 980
Lt išlaidas advokato paslaugoms apmokėti. Teismas pripažinęs, kad ikiteisminis
tyrimas pradėtas teisėtai, apeliantų teigimu, neturėjo teisinio pagrindo
pripažinti atlygintinomis visas ieškovo turėtas advokato išlaidas, nes
ikiteisminio tyrimo nutraukimas savaime nereiškia visų tyrimo veiksmų
neteisėtumo.
7.
Teismas nepagrįstai konstatavo, jog 2004 m. kovo 31 d. atlikto poėmio
metu paimti 259 834 Lt be teisinio pagrindo buvo laikomi nuo 2004 m. balandžio
6 d. iki 2007 m. balandžio 6 d., todėl nepagrįstai tenkino ieškovo reikalavimą
priteisti jam 5 proc. metinių palūkanų, t.y. 38 975 Lt.
8.
Priteisdamas 7 000 Lt ieškovo neturtinei žalai atlyginti, teismas
netinkamai aiškino ir taikė CK 6.250 straipsnio 2 dalį. Teismas nepagrįstai
susiejo ieškovo sveikatos būklės pablogėjimą, reputacijos, pasitikėjimo ir
autoriteto sumažėjimą vien su, teismo nuomone, nepagrįstai ilgo jam priklausančių
pinigų negrąžinimu, nevertindamas aplinkybės, jog pradėtas ikiteisminis tyrimas
buvo nutrauktas tik ieškovo atžvilgiu, tačiau jo sutuoktinė, UAB „Ridvija“ vyr.
buhalterė G. Š. buvo pripažinta kalta padarius nusikalstamą
veiką, numatytą BK 223 straipsnio 1 dalyje. Apeliantų nuomone, tai taip pat
galėjo turėti įtakos ieškovo sveikatos būklei bei santykiams su aplinkiniais. Be
to, nebuvo įvertintos aplinkybės, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas
teisėtai.
Ieškovas V. Š. atsiliepimu prašo apeliacinius
skundus atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas (b.l. 156-165). Atsiliepimas
į apeliacinius skundus grindžiamas šiais argumentais:
1.
Teismas pagrįstai nurodė, kad nagrinėjamu atveju negalėjo būti pradėtas
operatyvinis tyrimas, remiantis OVĮ nuostatomis. Ieškovo teigimu, visi
operatyviniai veiksmai, taip pat ir informacijos operatyvinis patikrinimas,
gali būti vykdomi tik atliekant operatyvinį tyrimą, kuriam nagrinėjamu atveju
nebuvo nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Nustačius, kad ikiteisminis tyrimas
buvo pradėtas iki pareigūnų atvykimo į UAB „Ridvija“ patalpas ar jau jiems
atlikus „patikrinimo veiksmus“ bei paėmus rastus pinigus, konstatuotini
esminiai BPK pažeidimai, kurių pasėkoje buvo neteisėtai paimtos ieškovo
piniginės lėšos.
2.
FNTT pareigūnams atliekant neteistus veiksmus, rastos piniginės lėšos
negalėjo būti paimtos, jos negalėjo būti vertinamos nei kaip daiktiniai
įrodymai, nei kaip turtas, kuris galėtų būti konfiskuotas, o turėjo būti
grąžintos ieškovui. Paimti pinigai nebuvo susiję su inkriminuotoms
nusikalstamomis veikomis, o jų kilmė ir paskirtis teisėsaugos pareigūnams buvo
ne sykį nurodytos pačioje tyrimo pradžioje.
3.
Byloje nenustatyta, kad paimtų pinigų atžvilgiu buvo taikytos procesinės
prievartos priemonės, todėl teismo išvada, kad pinigų laikymas buvo be teisėto
pagrindo, yra pagrįsta.
4.
Ikiteisminis tyrimas iš esmės buvo vykdomas dėl telefoninių kortelių
įsigijimo, ryšio paslaugų gavimo, atsiskaitymo lengvatinėmis sąlygomis ir SIM
kortelių panaudos sutarčių klastojimo. Ieškovo teigimu, paskolos sutartys ar
užrašai visiškai nesusiję su įmonės veikla, todėl apeliantų teiginiai, kad
rasti užrašai ir paskolos sutartys leido daryti prielaidas dėl įmonės
neteisėtos veiklos, yra visiškai nepagrįsti.
5.
Ikiteisminio tyrimo veiksmai, kuriuos galima buvo atlikti tik pradėjus
ikiteisminį tyrimą per trumpiausią laiką, ieškovo nuomone, pagrinde buvo
atliekami praėjus gan ilgam laiko tarpui nuo ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Be
to, 2005 m. kovo 3 d., 2005 m. balandžio 27 d., 2006 m. birželio 9 d., 2006 m.
rugpjūčio 3 d., 2006 m. lapkričio 7 d. pareikšti įtarimai ieškovui bei jo
sutuoktinei nebuvo susiję su teisėsaugos pareigūnų paimtų pinigų neteisėtu
gavimu ar jų neapskaitymu. Dėl neteisėtų pareigūnų veiksmų, jiems vangiai
tiriant inkriminuotas nusikalstamas veikas, visiškai netiriant ir netikrinant
pateiktų faktų apie paimtų piniginių lėšų kilmę, šios piniginės lėšos buvo
neteisėtai, be BPK numatyto pagrindo neapibrėžtam laikui prijungtos prie
ikiteisminio tyrimo medžiagos kaip daiktiniai įrodymai, taip padarant ieškovui
žalą.
6.
Nustačius, kad dėl pareigūnų neteisėtų veiksmų ieškovui buvo padaryta
žala, teismas pagrįstai priteisė 42 955 Lt patirtos žalos. Be to, pripažinus,
kad teisėsaugos pareigūnai pažeidė norminių teisės aktų nuostatas, netinkamai
taikė BPK, pažeidė bendrą rūpestingumo, atidumo pareigą, teismas pagrįstai
ieškovo naudai priteisė jo ikiteisminio tyrimo metu patirtas išlaidas apmokant
advokato paslaugas.
7.
Teismas pagrįstai įvertino visas nustatytas bylos aplinkybes ir
nustatydamas neturtinės žalos kompensacijos dydį. Ieškovo teigimu, nagrinėjamos
bylos kontekste yra svarbu tirti ir nagrinėti ikiteisminio tyrimo bei atliktų
veiksmų teisėtumą, jų trukmę tik dėl ieškovo atžvilgiu atlikto tyrimo, todėl
nėra svarbus procesinis baudžiamojo persekiojimo, vykdyto kitų įtariamųjų
atžvilgiu, rezultatas. Ieškovas nurodo, kad jo sutuoktinė G. Š.
buvo atleista nuo baudžiamosios atsakomybės BK 40 straipsnio pagrindu. Be
to, kito įtariamojo atžvilgiu priimti procesiniai sprendimai negali turėti įtakos
nustatant šioje byloje priteistinos ieškovui padarytos neturtinės žalos dydį.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Generalinės prokuratūros,
atsiliepimu į Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos apeliacinį skundą prašo jį
tenkinti (b.l. 155). Nurodo, kad skunde iš esmės išdėstyti motyvai yra tie
patys kaip ir Generalinės prokuratūros pateiktame apeliaciniame skunde, todėl
atsiliepimo argumentai papildomai neaptartini.
IV.
Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
CPK 320
straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas
sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių
sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas
nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai
to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos
asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2
d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio
patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo
negaliojimo pagrindų.
Nagrinėjamu
atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje
nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo
sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl apskųsto sprendimo teisėtumas ir
pagrįstumas vertintinas apeliacinių skundų ribose (CPK 320 str. 2 d.).
Nustatyta,
kad 2004 m. kovo 31 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 222 straipsnio 1
dalį operatyvinės informacijos apie UAB „Ridvija“ 1999-2003 metais vykdytą
veiklą pagrindu (b.b. t. 1, b.l. 1). Vykdant Finansinių nusikaltimų tyrimo
tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Šiaulių
apskrities skyriaus viršininko 2004 m. kovo 31 d. pavedimą Nr. 381, UAB
„Ridvija“ vyr. finansininkės kabinete rasti 254 647 Lt, 1 320 JAV dolerių, 420
EUR ir paskolų suteikimo sutartys (b.b. t. 1, b. l. 4, 5). 2004 m. kovo 31 d. poėmio
protokolu nurodyti pinigai paimti vadovaujantis 2004 m. kovo 31 d. nutarimu
daryti poėmį, kurio teisėtumą 2004 m. balandžio 2 d. patvirtino Šiaulių miesto
apylinkės teismo teisėjas (b.b. t. 1, b.l. 12-13). 2004 m. balandžio 6 d. pradėtas
ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 202 straipsnio 1 dalyje
(b.b. t. 1, b. l. 27). 2005 m. balandžio 27 d. surašytas pranešimas apie
įtarimą ieškovui, padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 202 straipsnio 1
dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje (b.b. t. 3, b. l. 8-31). Šiaulių miesto
apylinkės prokuratūra 2007 m. balandžio 3 d. nutarimu ikiteisminį tyrimą ieškovo
atžvilgiu nutraukė, nesant nusikalstamų veikų, numatytų BK 202 straipsnio 1
dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje, požymių bei grąžino ieškovui iš jo paimtus
pinigus (b.b. t. 10, b. l. 21-23). Šiaulių miesto apylinkės prokuratūra 2007 m.
spalio 11 d. nutarimu nutraukė ieškovo atžvilgiu ir ikiteisminio tyrimo dalį,
nesant jo veikoje ir nusikalstamų veikų, numatytų BK 222 straipsnio 1 dalyje ir
220 straipsnio 1 dalyje, požymių (b.b. t. 10, b. l. 115-119).
Nagrinėjamoje
civilinėje byloje ieškovas reikalavimus priteisti iš valstybės turtinę ir
neturtinę žalą grindžia dėl jo atžvilgiu be pagrindo pradėto ikiteisminio tyrimo,
nepagrįstai 2004 m. kovo 31 d. atlikto pinigų poėmio bei paimtų pinigų laikymo
iki 2007 m. balandžio 6 d.
Dėl valstybės
civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl teisėsaugos institucijų
pareigūnų neteisėtų veiksmų
CK
6.272 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėto
nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto
sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto
administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, atlygina valstybė visiškai,
nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo
kaltės. Šio straipsnio pagrindu atlyginama tiek turtinė, tiek neturtinė žala.
Šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra tokia, kad asmeniui teisė į žalos
atlyginimą atsiranda tik tada, kai konstatuojama, jog valstybės institucija,
pareigūnas ar teismas atliko neteisėtus veiksmus ir žala atsirado būtent dėl
nurodytų subjektų neteisėtų veiksmų, tuo tarpu nebūtina nustatyti neteisėtus
veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltės, t. y. valstybė atsiradusią žalą atlygina
visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir
teismo kaltės. Taigi, ieškovas, reikalaudamas atlyginti nurodytos rūšies žalą,
neturi įrodinėti, kad dėl žalos atsiradimo (padarymo) kalti pareigūnai ar
teismas, tačiau jis neatleidžiamas nuo CPK 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos
įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, t. y. jam tenka
pareiga įrodyti kitas tris būtinąsias šios civilinės atsakomybės rūšies
sąlygas: pareigūnų ir (ar) teismo neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir žalą
(nuostolius). Neįrodžius bent vienos iš būtinųjų atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas
negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio
16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-319/2008).
Taigi,
nagrinėjamoje byloje reikalinga nustatyti visas civilinės atsakomybės sąlygas,
išskyrus kaltės klausimą, nes CK 6.272 straipsnis nustato griežtąją, t.y. be
kaltės valstybės atsakomybę. Tai pagrįstai nurodė ir pirmosios instancijos
teismas. Ieškovas šioje byloje įrodinėjo, kad yra pagrindas konstatuoti
valstybės civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimą, apeliantai įrodinėjo, kad
pareigūnų veiksmai buvo teisėti, todėl valstybei atsakomybė negali kilti.
Teisėjų
kolegijos nuomone, atsižvelgiant į pareikštų šioje byloje reikalavimų pobūdį,
dalies jų išsprendimui ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų (ne)teisėtumo vertinimas
apskritai nėra itin reikšmingas. Nustatinėjant civilinės atsakomybės sąlygas,
visų pirma turi būti nustatytas žalos padarymo faktas. Šį faktą ir žalos dydį
visais atvejais turi įrodyti ieškovas. Akivaizdu, kad bet koks kitų civilinės
atsakomybės sąlygų nustatinėjimas inter alia veiksmų teisėtumo ar
neteisėtumo vertinimas, neįrodžius žalos atsiradimo, nėra aktualus, nes jis
neturėtų jokios įtakos bylos baigčiai. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad
visų pirma pasisakytina būtent šiuo – žalos atsiradimo klausimu.
Dėl
turtinės žalos (nuostolių)
Ieškovo
teigimu, netekęs poėmio metu paimtų pinigų, jis negalėjo dalyvauti sandoryje, dėl
ko patyrė 100 000 Lt turtinę žalą. Ši ieškinio dalis yra atmesta ir
nekvestionuojama, todėl dėl jos nepasisakoma.
Ieškovas
teigia, kad iš jo paimtais pinigais negalėjo naudotis 3 metus ir 6 dienas,
todėl jam priklauso 5 procentai metinių palūkanų, t.y. 39 191,62 Lt. Taip pat
ieškovas nurodo, jog ikiteisminio tyrimo metu už gynėjo paslaugas sumokėjo 5 000
Lt, šią sumą teismo prašo pripažinti patirtais nuostoliais. Pirmosios
instancijos teismas ieškovo reikalavimą dėl turtinės žalos priteisimo tenkino
iš dalies - priteisė 38 975 Lt kaip minimalius nuostolius (palūkanas)
remdamasis CK 6.210 straipsniu bei 3 980 Lt už advokato ikiteisminio tyrimo
metu suteiktas paslaugas. Apeliantai šią teismo sprendimo dalį ginčija. Teisėjų
kolegijos vertinimu, bylos aplinkybių kontekste, netgi a priori darant
prielaidą, kad pareigūnų veiksmai buvo neteisėti, nesutiktina su pirmosios
instancijos teismo išvada, kad ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovo 5
procentų metines palūkanas nuo iš jo paimtos pinigų sumos vertintinas kaip
neįrodinėtini minimalūs nuostoliai ir tenkintinas.
CK
6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba
sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos
pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė
žalos išraiška yra nuostoliai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CK
6.249 straipsnio 1 dalį, yra konstatavęs, kad, remiantis šios teisės normos
nuostatomis, galima teigti, jog žala yra nukentėjusiojo turtiniai ir kitokie
praradimai, dėl kurių nukenčia jo turtinė padėtis ir pan. (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės
26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-314/2008, 2008 m. lapkričio 4 d.
nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2008). Taigi, dėl neteisėtų kito
asmens veiksmų žalą patyręs asmuo turi teisę reikalauti, kad jam būtų
atlyginami tiesioginiai nuostoliai, taip pat netiesioginiai nuostoliai -
pajamos, kurias jis būtų gavęs, jei nebūtų buvę neteisėtų veiksmų (negauta
nauda) (CK 6.249 str.). Atlyginami tie nuostoliai, kurie yra susiję su
neteisėtais veiksmais taip, kad yra pagrindas konstatuoti teisiškai reikšmingą
priežastinį ryšį – nuostolius, kurie pagal civilinės atsakomybės prigimtį gali
būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu (CK 6.247 str.).
Kaip
minėta, ieškovas 39 191,62 Lt žalos dydį grindė tuo, kad laikant 259 834 Lt
pinigų sumą banko sąskaitoje, tai, skaičiuojant 5 proc. metines palūkanas, jis per
3 metus ir 6 dienas būtų gavęs 39 191,62 Lt pajamų. Taigi, šiuo reikalavimu
ieškovas kelia klausimą dėl netiesioginių nuostolių – negautų pajamų. Pažymėtina,
kad negautos pajamos turi būti realios, o ne tikėtinos (pavyzdžiui, Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio
3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-564/2009).
Visų
pirma pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi CK 6.210
straipsnio 1 dalimi. Ši norma nustato, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę
praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 arba 6 procentų dydžio metines palūkanas
už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas. Šiuo atveju atsakovas (valstybė) jokios
vykdytinos piniginės prievolės ieškovo atžvilgiu neturėjo, taigi, nebuvo (ir
negalėjo būti) praleistas terminas piniginės prievolės įvykdymui. Todėl teisėjų
kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju minėta teisės norma netaikytina, o
tuo atveju, jei iš esmės būtų pagrindas pripažinti pareikšto reikalavimo dėl
prarastų bankinių palūkanų pagrįstumą, galima būtų vadovautis bankų taikytais
palūkanų dydžiais sąskaitose esančioms klientų lėšoms.
Tačiau
iš bylos duomenų darytina išvada, kad ieškovas apskritai neįrodė nuostolių
negautų pajamų pavidalu realumą ar bent realų tikėtinumą perspektyvoje. Kaip
minėta, teismų praktikoje pripažįstama, kad negautos pajamos yra asmens
tikėtinos gauti lėšos, kurios negautos dėl atsakovo neteisėtų veiksmų,
sutrukdžiusių ieškovo veiklą, iš kurios buvo numatyta jas realiai gauti. Šiuo
atveju iš byloje esančios 2004 m. kovo 21 d. preliminariosios sutarties matyti,
kad ieškovas ir A. K. įsipareigojo iki 2004 m. balandžio 30
d. sudaryti nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartį (b.l. 53-54), o sutarties
3.2 punktu ieškovas įsipareigojo sumokėti pardavėjui 250‘000 Lt per 10
kalendorinių dienų po preliminarios sutarties pasirašymo dienos, t.y. iki 2004
m. kovo 31 d. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjamoje byloje ieškovas
įrodinėjo, kad jis pasiskolintais iš kitų asmenų pinigais planavo atsiskaityti pagal
minėtą sandorį, poėmio metu iš jo paimti būtent šie tam tikslui skirti pinigai,
tikslas nepasiektas tik dėl netektos galimybės jais naudotis. Todėl teisėjų
kolegija sprendžia, kad ieškovo reikalavimas priteisti 39 191,62 Lt nuostolius,
kaip negautas pajamas bankinių palūkanų išraiška, atmestinas kaip nepagrįstas –
šios lėšos buvo ieškovo pasiskolintos iš kitų asmenų konkrečiu tikslu, t.y.
atsiskaityti pagal sandorį ir jokių bankinių palūkanų iš šių lėšų apeliantas ne
tik nebūtų gavęs, bet ir apskritai net nebuvo planavęs gauti. Taigi, apeliantas
neįrodė, kad jo nurodomo pobūdžio negautos pajamos buvo netgi bent kiek realiai
tikėtinos, o jo aiškinimas apie galimas gauti bankines palūkanas prieštarauja
jo paties aiškinimui apie pasiskolintų pinigų paskirtį (CPK 178 str., 185 str.).
Apeliantai
teigia, kad teismas neturėjo teisinio pagrindo pripažinti atlygintinomis visas
ieškovo turėtas advokato išlaidas. Su šiuo argumentu teisėjų kolegija
nesutinka. Išlaidas advokato pagalbai ieškovas patyrė dėl valstybės pareigūnų
veiksmų, kurių rezultatas iš esmės toks pats jei jie ir nebūtų atliekami –
ikiteisminis tyrimas nutrauktas BPK 212 straipsnio 1 punkto pagrindu, t.y. kai
ikiteisminio tyrimo metu paaiškėja, kad yra šio Kodekso 3 ar 32
straipsnyje numatytų aplinkybių. BPK 3 straipsnio 1 punktas nustato, kad baudžiamasis
procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu
nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Ieškovui
2005 m. balandžio 27 d. buvo surašytas pranešimas apie įtarimą (b. b. t. 3,
b.l. 8-31). Pagal BPK 187 straipsnio 1 dalį pranešime apie įtarimą,
prokuroro nutarime ar ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartyje pripažinti
įtariamuoju turi būti nurodyta nusikalstama veika (padarymo vieta, laikas,
kitos aplinkybės) ir baudžiamasis įstatymas, numatantis tą nusikalstamą veiką, taip
pat išvardytos įtariamojo teisės. Taigi, priimant tokio pobūdžio pranešimą jau
turi būti surinkta pakankamai duomenų apie galimą neteisėtą baudžiamojo
įstatymo prasme veiką, o ieškovas pagrįstai turėjo teisę naudotis gynėjo
paslaugomis. Tačiau galutiniame rezultate tyrimas ieškovo atžvilgiu buvo
nutrauktas, dėl ko yra pagrindas manyti, kad duomenų įtarimui pareikšti vis tik
nebuvo pakankamai, t.y. įtarimai buvo pareikšti nepagrįstai ir neteisėtai. Be
to, CPK 6.263 straipsnio 1 dalis nustato, kad kiekvienas asmuo turi pareigą
laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu)
nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šis generalinio delikto principas reiškia, kad
žalos faktas kartu reiškia žalos padariusio asmens veiksmų neteisėtumo ir jo
kaltės prezumpciją, ir žalą padaręs asmuo privalo įrodyti aplinkybes, dėl kurių
jo atsakomybė negalima. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad netgi pirmosios
instancijos teismo ir apeliantų nurodytų procesinių veiksmų ikiteisminiame
tyrime teisėtumo vienoks ar kitoks vertinimas negali paneigti reikalavimo
priteisti turėtas už advokato pagalbą išlaidas pagrįstumo. Teisėjų kolegija
taip pat nemato pagrindo, kad apeliacinių skundų argumentais atlygintinų
išlaidų dydis turėtų būti mažinamas. Argumentai, kad ikiteisminio tyrimo
nutraukimas savaime nereiškia visų tyrimo veiksmų neteisėtumo, nėra tam
pakankami, nes tokio pobūdžio išlaidų dydžio nustatymas nėra sietinas su
teisėtų ir neteisėtų veiksmų ikiteisminiame tyrime proporcijomis. Tuo tarpu
argumentų, kad dėl ikiteisminio tyrimo eigoje atliktų kokių nors paties ieškovo
veiksmų įtakos būtų galima konstatuoti CK numatytus pagrindus šiam dydžiui
sumažinti, apeliantai nenurodė.
Dėl
neturtinės žalos atlyginimo
Nagrinėjamos
bylos teisinis pagrindas - CK 6.272 straipsnis. Jo trečioji dalis numato
neturtinės žalos atlyginimą. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji
padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei
kitais įstatymų nustatytais atvejais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Neturtinės
žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį
skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus. Tokią žalą įvertinti pinigais yra
neįmanoma, todėl teismai, vadovaudamiesi bendrąsias žalos atlyginimo sąlygas
reglamentuojančiomis teisės normomis, atsižvelgdami į sąžiningumo, teisingumo
ir protingumo principus, žalą padariusio asmens turtinę padėtį, kaltę bei žalos
pasekmes, į specifinius, tik šios kategorijos byloms būdingus kriterijus, turi
nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus,
praradimus, parinkdami tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau
kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (CK 6.250 str. 2
d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2007 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-417/2007).
Nagrinėjamu
atveju, ieškovas prašė priteisti 50 000 Lt neturtinę žalą, nes apie ieškovo
atžvilgiu pradėtą ikiteisminį tyrimą bei pranešimus apie įtarimą sužinojo verslo
partneriai, dėl ko pablogėjo jo, kaip verslininko, reputacija, jis patyrė
nemalonių išgyvenimų, nepatogumų ir pažeminimą. Pirmosios instancijos teismas
sprendė, kad ieškovui turi būti kompensuota 7 000 Lt neturtinės žalos suma.
Pagal įstatymą nustatyti
neturtinės žalos dydį, tai yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už
nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus yra teismo funkcija
(CK 6.250
straipsnio 2 dalis). Taigi, teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją
už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus. Teisėjų kolegija
sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad paėmus ir operatyviai
negrąžinus ieškovui priklausančios didelės sumos pinigų, skirtų nekilnojamojo
turto sandoriui dalinai finansuoti, jis patyrė stiprų stresą ir ilgalaikius
išgyvenimus, sąlygotus verslo partnerių pasitikėjimo sumažėjimu, autoriteto
praradimu. Tas pat pasakyta ir apie ikiteisminį tyrimą apskritai, juo labiau,
kad jis truko tris metus, ieškovui buvo pareikšti įtarimai ir ilgą laiką jis
buvo įtariamuoju, iš bylos duomenų matyti, kad iš karto po aptariamų byloje
veiksmų pradžios jam buvo diagnozuoti sveikatos sutrikimų paūmėjimai. Todėl
sutiktina su teismo išvadomis, jog pradėti ieškovo atžvilgiu veiksmai neigiamai
įtakojo jo dvasinę ir fizinę sveikatą. Apeliantų teigimu, teismas neįvertino
aplinkybių, jog ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas teisėtai, o ieškovo
sutuoktinės UAB „Ridvija“ vyr. buhalterės G. Š. atžvilgiu
priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Tačiau pastaroji aplinkybė nėra susijusi
su pačiam ieškovui padaryta neturtine žala, o neturtinės žalos padarymo
negalėtų eliminuoti atskiri, nors ir formaliai teisingi, procesiniai veiksmai. Kasacinio teismo yra konstatuota, jog valstybės civilinė atsakomybė
gali atsirasti ne tik dėl neteisėto teisėsaugos institucijų veikimo ar
neteisėto neveikimo, bet ir tuo pagrindu, kad jų pareigūnai nevykdo bendrosios
pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr.
3K-3-364/2008; 2006 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr.
3K-7-183/2006). Atsižvelgiant į kasacinio
teismo praktiką, teismas, įvertindamas patirtą neturtinę žalą pinigais,
vadovaujasi ne tik CK 6.250
straipsnio 2 dalyje nurodytais šios žalos piniginio įvertinimo kriterijais, bet
ir sąžiningumo, protingumo, teisingumo principais. Teisėjų kolegija sprendžia,
kad pirmosios instancijos teismas, išsamiai įvertinęs bylos aplinkybes ir
vadovaudamasis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais principais, pagrįstai nustatė
ieškovui atlygintinos neturtinės žalos dydį, t.y. 7 000 Lt (CK 6.250 str.).
Kiti apeliaciniuose skunduose ir atsiliepime į juos nurodyti argumentai
neturi teisinės reikšmės teisingam klausimo išsprendimui.
Dėl
aukščiau išdėstytų argumentų teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios
instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas,
reglamentuojančias turtinės žalos (negautų pajamų) atlyginimą, todėl šioje
dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, sumažinant priteistos
turtinės žalos atlyginimą iki 3 980 Lt sumos, kitą sprendimo dalį paliekant
nepakeistą (CPK 326 str. 1 d. 3 p.).
Teisėjų
kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326
straipsnio 2 dalimi,
n
u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 26 d. sprendimą pakeisti
sumažinant priteistą ieškovui V. Š. turtinės žalos
atlyginimo sumą iki 3 980 Lt.
Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Teisėjai
Kazys Kailiūnas
Alvydas
Poškus
Donatas
Šernas