Civilinė byla Nr. 2A-646-459/2023

Teisminio proceso Nr. 2-06-3-01875-2022-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.1; 2.6.8.7; 2.6.1.4; 3.3.1.18.1

 (S)

 

 

 

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2023 m. spalio 2 d.

  Klaipėda

 

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Aušros Maškevičienės ir Vilijos Valantienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės viešosios įstaigos „Spotas“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2023 m. balandžio 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės viešosios įstaigos „Spotas“ ieškinį atsakovei viešajai įstaigai „Vandens sūpynės“ dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Sveiki projektai“.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

 

1.       Ieškovė viešoji įstaiga (toliau – VšĮ) „Spotas“ (toliau – ir ieškovė) kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės viešosios įstaigos (toliau – VšĮ) „Vandens sūpynės“ (toliau – ir atsakovė) 13 214,51 Eur skolą, 40,00 Eur skolos išieškojimo kompensaciją, 208,54 Eur palūkanas, 8 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškovė nurodė, kad nuo 2008 m. ji įgyvendina „Surf Camp“ („Banglenčių stovykla“) projektą. Teigė, kad projektas prasidėjo kaip festivalis ir vyko 12 metų skirtingose Lietuvos pajūrio vietose. Nurodė, kad 2020 m. Melnragėje ji atidarė „Surf Camp“ pavadinimo poilsiavietę-stovyklą, kuriai buvo išduota licencija Nr. AP-2790 neklasifikuojamų apgyvendinimo paslaugų veiklai vykdyti. Teigė, kad 2021 m. ji įgyvendino 13 (tryliktąjį) „Surf Camp“ sezoną, kurio metu visos organizuojamos stovyklos ir renginiai buvo pavadinti „Surf Camp XIII“. Ieškovės teigimu, prisijungti prie projekto minėto sezono metu išreiškė norą ir atsakovė. Teigė, kad pastaroji kreipėsi į ieškovę turėdama tikslą organizuoti 2021 m. birželio—rugpjūčio mėn. vaikų vasaros stovyklas (toliau — ir Stovyklos). Teigė, jog šalims susitarus, kad Stovyklas organizuos atsakovė, naudojantis ieškovės turima infrastruktūra, įdirbiu, taip pat iš dalies ieškovės personalu, ji subnuomojo atsakovei teritoriją, sanitarinius mazgus, salę, skirtą įrangos sandėliavimui ir pačioms Stovykloms, suteikė vaikų apgyvendino paslaugas, teikė rinkodaros paslaugas, atliko reklaminių priemonių kūrimą, gamybą, užsiėmė vieša komunikacija, Stovyklų reklamavimu ir pan.

2.       Anot ieškovės, Stovyklų metu vaikams buvo surengtos banglenčių treniruotės, kurioms buvo pasitelkti profesionalūs treneriai, todėl už visas ieškovės atsakovei suteiktas paslaugas, atliktus darbus ir subnuomotas patalpas bei inventorių atsakovė turėjo sumokėti ieškovei 13 214,51 Eur sumą 2021 m. gruodžio 13 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. SPO 157 pagrindu. Ieškovė nurodė, kad Stovyklos iš viso vyko 35 dienas, t. y. 7 Stovyklos po 5 dienas. Teigė, kadangi visas (bendras) „Surf Camp XIII“ sezonas truko nuo 2021 m. birželio 15 dienos iki 2021 m. rugsėjo 15 dienos, o Stovyklos vyko 35 dienas, pastarosios sudarė 36 proc. minėto sezono laiko, t. y. trečdalį sezono veiklų arba, kitaip tariant, atsakovė naudojosi 33 proc. ieškovės nuomojamos ir sukurtos infrastruktūros. Ieškovė nurodė, kad už Stovyklas buvo mokama pavedimu į atsakovės sąskaitą. Mokėtojai, atlikdami mokėjimus, paskirtyje taip pat nurodydavo, jog mokama už „Surf Camp XIII“ stovyklą. Teigė, kad atsakovė naudojosi ieškovės projekto pavadinimu. Ieškovė nurodė, kad susitarimo ir PVM sąskaitos faktūros pagrindu ji pareikalavo iš atsakovės susimokėti už visas sutartas ir suteiktas paslaugas — iš viso 13 214,51 Eur sumą.

3.       Klaipėdos apylinkės teismas 2022 m. gegužės 17 d. sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. e2-3980-512/2022 ieškinį tenkino visiškai.

4.       Atsakovė 2022 m. birželio 8 d. teismui pateikė pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, kuriame teigė, kad ieškinyje nėra teisingai nurodytos faktinės aplinkybės. Atsakovė teigė, jog ieškovė neteisingai nurodė, kad tarp ieškovės ir atsakovės buvo sudarytos subnuomos sutartys ar kitokie susitarimai, kadangi susitarimas buvo, ne kas vykdo stovyklas, o būtent inventoriaus pasidalijimas, t. y., kad atsakovė ir ieškovė sudeda į vieną vietą inventorių, aprangas ir kitką ir pagal poreikį naudoja abi, o gautą pelną už inventoriaus ir aprangos panaudojimą dalijasi per pusę, atskaičius einamąsias išlaidas, nepriklausomai nuo to, kur tas inventorius buvo naudojamas. Teigė, kad šalys buvo sutarusios atsiskaityti kas mėnesį, t. y. suvedant pajamas, išskaičiuojant išlaidas. Tačiau nuo 2021 m. liepos mėnesio duomenys buvo reikalaujami tik iš atsakovės, o kaskart paprašius duomenų apie ieškovės gautas pajamas iš susitarimo, jis būdavo ignoruojamas. Atsakovė teigė, kad šiuo atveju turėtų būti ieškovės ir atsakovės suskaičiuotos pajamos ir išlaidos, pasirašyti tarpusavio skolų suderinimo aktai ir tik tada būtų galima spręsti, kas, kam ir kiek yra skolingas, tačiau neturint ieškovės duomenų apie pajamas ir išlaidas nėra galimybės šių skaičių suderinti ir apskaičiuoti.

5.       Atsakovės teigimu, ieškinyje visiškai neteisingai nurodyta, kad atsakovė turi mokėti subnuomą ar kitokias ieškovės apskaičiuotas mokėtinas sumas, kadangi yra pasirašiusi sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – UAB) „Sveiki projektai“ (toliau – ir trečiasis asmuo), o ši yra sudariusi sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – UAB) „Tamtamas“, pagal kurią atsakovė nuomojosi žemės sklypą toje pačioje teritorijoje nuo 2019 m. gegužės. Teigė, kad sutartyje nurodyta, jog į nuomos mokestį įtraukti visi komunaliniai mokesčiai, susiję su nuomojama žemės sklypo dalimi, ir nuomininkas papildomai už komunalines paslaugas nemoka. Teigė, kad pagal minėtą sutartį ji taip pat turi teisę naudotis nuomininko teritorijoje įrengtais viešaisiais tualetais ir dušais, už kuriuos nuomininkas papildomai nemoka. Teigė, kad šiuo atveju atsakovę ir ieškovę sieja tik viena PVM sąskaita faktūra, o likusius mokėjimus ieškovei turėjo atlikti UAB „Sveiki projektai“, kuriems ieškovė jokių pretenzijų neturi, kadangi viskas buvo apmokėta. Atsakovė taip pat nurodė, jog ji sutinka, kad ieškovė vykdydama veiklą patyrė išlaidų, tačiau, kaip buvo nurodyta anksčiau, ji nesutinka, jog tarp ieškovės ir atsakovės buvo susitarimas, pagal kurį kiekviena iš šalių turi apskaičiuoti gautas pajamas ir išskaičiavus kiekvienam tenkančias išlaidas dalytis. 

6.       Trečiasis asmuo UAB „Sveiki projektai“ pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, kad su ieškovės ieškiniu nesutinka, prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad ieškovė ir trečiasis asmuo UAB „Sveiki projektai“ turėjo darbinius santykius ir susitarimus. Teigė, kad atsiskaitymai vyko tik tarp šių dviejų įmonių. Teigė, kad ieškovė reikalauja skolos iš atsakovės, kuri neegzistuoja. Teigė, kad, ieškovė yra skolinga trečiajam asmeniui UAB „Sveiki projektai“ už parduotą produkciją. Nurodė, kad yra pateiktos sutartys, iš kurių matyti, kad UAB „Sveiki projektai“ yra išsinuomojusi žemės sklypą toje pačioje teritorijoje kaip ir ieškovė, kurioje vykdė veiklą. Teigė, kad UAB „Sveiki projektai“ nupirko plaukiojimo lentas, hidrokostiumus, kuriuos davė naudotis atsakovei ir ieškovei. Teigė, kad be atsakovės indėlio nebūtų buvę kaip aprūpinti žmonių tinkamu inventoriumi (arba jis būtų gerokai išbrangęs) ir taip vykdyti plaukimų. Trečiasis asmuo teigė, kad atsakovė vandens sporto pramogas organizavo jau ne vienus metus, todėl, jo manymu, savaime suprantama, jog per tą laiką yra surinkti kontaktų sąrašai, kuriuos atsakovė turėjo ir turi teisę naudotis reklaminiais tikslais. Teigė, kad iš visitorify išrašo matyti, jog pinigai už plaukiojimo paslaugas buvo mokami į ieškovės banko sąskaitą, jų atsakovei ieškovė nepervedė.

7.       Trečiasis asmuo teigė, kad šiuo atveju ieškovė visiškai be jokio pagrindo 2021 m. gruodžio 13 d. išrašė PVM sąskaitą faktūrą, serija Nr. SP0157, ir pareikalavo ją apmokėti, kadangi pagal minėtą sąskaitą faktūrą atsakovei paslaugos nebuvo suteiktos. Nurodė, kad paslaugas, kurios neva buvo suteiktos atsakovei, suteikė trečiasis asmuo UAB „Sveiki projektai“, o šias aplinkybes patvirtina PVM sąskaitos faktūros. Teigė, kad ieškovė nepagrįstai nurodė, jog neva atsakovei buvo teikiamos ir reklamos paslaugos. Trečiasis asmuo nurodė, kad ieškovė reklamavo tik savo teikiamas paslaugas, už kurias ir patyrė išlaidas. Teigė, kad reklamose nebuvo nurodoma, reklamuojama, kad atsakovė teikia kažkokias paslaugas ar užsiima stovyklų organizavimu ir pan., todėl atsakovė, trečiojo asmens nuomone, neprivalo mokėti ieškovei už tariamas paslaugas.

 

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8.       Klaipėdos apylinkės teismas 2023 m. balandžio 6 d. sprendimu ieškovės ieškinio netenkino, paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Pirmosios instancijos teismo sprendimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

8.1.                      Teismas nustatė, kad tarp ginčo šalių rašytinės sutarties sudaryta nebuvo. Teismas įvertinęs byloje esančius duomenis padarė išvadą, kad tarp šalių buvo sudarytas susitarimas, kuris atitiko Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.969 straipsnį, reglamentuojantį jungtinės veiklos sutarties sampratą. Teismas nurodė, kad nors tarp šalių rašytinės sutarties sudaryta nebuvo, tačiau byloje pateikta susirašinėjimo medžiaga, fotonuotraukos, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytos aplinkybės patvirtino buvus tarp šalių sudarytą susitarimą kurti bendrą veiklą, todėl šalis siejo bendras tikslas ir interesai.

8.2.                      Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas tarp šalių kilęs dėl tarpusavio atsiskaitymo (išlaidų pasidalijimo – kompensavimo). Iš pateiktų į bylą įrodymų teismas nustatė, kad 2020 m. birželio 1 d. ieškovė su UAB „Tamtamas“ yra sudariusi nekilnojamojo turto nuomos sutartį Nr. 20/06/01, pagal kurią UAB „Tamtamas“ ieškovei perdavė naudotis už užmokestį poilsiavietę, kurią sudaro poilsio pastatai ir teritorija aplink juos bei kiti kiemo inžineriniai statiniai ir kitas kilnojamasis turtas, nurodytas sutartyje bei jos prieduose, adresu (duomenys neskelbtini). Nustatė, kad UAB „Tamtamas“ ieškovei išrašė sąskaitas faktūras: 2021 m. birželio 28 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. TA44, 2021 m. liepos 27 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. TA49, 2021 m. rugpjūčio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. TA53 ir 2021 m. rugsėjo 28 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. TA58, kurių kiekvienos suma yra 3 630 Eur su PVM, t. y. iš viso 14 520 Eur su PVM. Nustatė, kad ieškovė apskaičiavo, jog atsakovei tenkanti dalis sudaro 4 791,60 Eur. Nustatė, kad UAB „Tamtamas“ ieškovei taip pat išrašė sąskaitas faktūras už komunalines paslaugas pagal nekilnojamojo turto nuomos sutartį Nr. 20/06/01 (elektra, vanduo, šiukšlių išvežimas): 2021 m. spalio 18 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. TA61 980,91 Eur. Nustatė, kad, ieškovės skaičiavimu, atsakovei tenkanti dalis sudaro 323,70 Eur. Nustatė, kad ieškovė minėtas sąskaitas faktūras UAB „Tamtamas“ apmokėjo.

8.3.                      Teismas nustatė, kad UAB „Tamtamas“ ir ieškovė 2021 m. liepos 1 d. pasirašė papildomą susitarimą Nr. 2 prie Nekilnojamojo turto nuomos sutarties Nr. 20/06/01, pagal kurį ieškovei išnuomojamos patalpos (salė), esanti (duomenys neskelbtini), už šių patalpų nuomą ieškovė įsipareigojo mokėti nuomotojui po 400,00 Eur plius PVM už mėnesį. Teismas nustatė, kad, ieškovės skaičiavimu, atsakovei tenkanti dalis už salės nuomą sudarė 968,00 Eur. Teismas taip pat nustatė, kad stovyklų organizavimui teritorijoje buvo įrengta sanitarinė infrastruktūra – dušai ir tualetai, kurie buvo nuomojami iš UAB „TOI-TOI Lietuva“. Teismas nustatė, kad ieškovė apskaičiavo, jog atsakovei tenkanti dalis sudaro 1 583,22 Eur, be to, ieškovė į PVM sąskaitą faktūrą Nr. SPO 157 įtraukė 1 500,00 Eur sumą už apgyvendinimo paslaugas. Teismas nustatė, kad su nakvyne stovykloje dalyvavo 20 vaikų, o savaitės apgyvendinimo kaina buvo 75,00 Eur su PVM, todėl, ieškovės manymu, turėjo būti sumokėta 1 500,00 Eur suma. Teismas nustatė, kad ieškovė į PVM sąskaitą faktūrą įtraukė 1 210,00 Eur sumą už rinkodaros medžiagos kūrybą ir gamybą, taip pat 1 506,99 Eur sumą už rinkodaros sklaidą ir komunikaciją („Facebook՚o“ reklama, „Google“ reklama, lietuviški portalai), taip pat 1 331,00 Eur už stovyklose dirbusių 2 banglenčių trenerių darbą.

8.4.                      Teismas, įvertinęs ieškovės pateiktus įrodymus, nusprendė, jog ieškovė neįrodė, kad visos minėtos išlaidos buvo patirtos vykdant bendrą veiklą ir atsakovė privalo išlaidas (ar jų dalį) ieškovei atlyginti. Teismas iš bylos duomenų negalėjo vienareikšmiškai nuspręsti, kokia apimtimi buvo susitarta dėl kilusių išlaidų paskirstymo, proporcijų dydžio, kokias išlaidas kiekvienas iš partnerių prisiima asmeniškai ir panašiai, kadangi šalys šias aplinkybes aiškino skirtingai. Teismas nurodė, jog atsakovė savo procesiniuose dokumentuose pripažino, kad šalys buvo sutarusios dėl inventoriaus pasidalijimo, t. y. kad atsakovė ir ieškovė sudeda į vieną vietą inventorių, aprangas ir kt., ir pagal poreikį naudoja, o gautą pelną už inventoriaus ir aprangos panaudojimą dalijasi per pusę, atskaičius einamąsias išlaidas. Teismas iš byloje esančių įrodymų nustatė, kad 2021 m. kovo 1 d. atsakovė ir trečiasis asmuo sudarė paslaugų teikimo sutartį, pagal kurią trečiasis asmuo įsipareigojo sutartyje nustatyta tvarka ir terminais suteikti paslaugas, kurios nurodytos sutarties priede Nr.1, o atsakovė įsipareigojo už suteiktas paslaugas sumokėti. Teismas nustatė, jog Priede Nr.1 nurodyta, kad atsakovė užsako ir trečiasis asmuo įsipareigoja suteikti paslaugas: renginių organizavimas, vaikų ir suaugusių stovyklų organizavimas, reklaminių kampanijų organizavimas ir vykdymas, inventoriaus tiekimas / nuoma, žmogiškųjų išteklių paieška ir įdarbinimas, foto / videopaslaugos (Priedo Nr. 1 1 punktas). Nustatė, kad Sutartis tarp šalių sudaryta 5 metams (Priedo Nr. 1, 3 punktas). Teismas nurodė, kad byloje taip pat pateiktos trečiojo asmens sudarytos sutartys: su UAB „TOI-TOI Lietuva“ dėl biotualetų, buitinių ar sanitarinių konteinerių, praustuvų ir kt. įrangos nuomos, su UAB „Maisto energija“ dėl maitinimo paslaugų teikimo, su UAB „Tamtanas“ dėl nekilnojamojo turto (žemės sklypo dalies, esančios (duomenys neskelbtini)) nuomos.

8.5.                      Teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, padarė išvada, kad ieškovė neįrodė aplinkybių, pagrindžiančių, jog atsakovė turi dengti ieškovės išlaidas, patirtas pagal jos sudarytas sutartis su trečiaisiais asmenimis, ieškovės minimomis proporcijomis (33 proc. patirtų išlaidų, 50 proc. už salės nuomą). Taip pat ieškovė neįrodė, kad atsakovė turi padengti ir kitas išlaidas (apgyvendinimas, reklama, trenerių darbas). Teismas nurodė, kad nors iš bylos medžiagos matyti, jog tarp ieškovės (jos atstovo) ir A. A. vyko susirašinėjimas ir buvo aptariami įvairūs klausimai, iš jų ir susiję su reklama, tačiau A. A. yra tiek atsakovės, tiek trečiojo asmens vadovas. O kaip minėta, pagal 2021 m. kovo 1 d. paslaugų teikimo sutartį (jos Priedą Nr. 1) trečiasis asmuo yra įsipareigojęs atsakovei suteikti vaikų ir suaugusių stovyklų organizavimo, reklaminių kampanijų organizavimo ir vykdymo bei kitas paslaugas. Teismas nurodė, kad duomenų, jog ieškovė patyrė ieškinyje minimas išlaidas už trenerių darbą vykdant bendrą veiklą, į bylą nėra pateikta. Tuo tarpu atsakovės atstovas teigė, kad A. A. yra pats treneris ir papildomi treneriai nebuvo reikalingi. Teismas sutiko su tuo, jog organizuojant stovyklą su nakvyne buvo būtinas apgyvendinimas, tačiau pagyvendinimo kainą ieškovė grindė iš esmės vien susirašinėjimo medžiagoje esančiais preliminariais vaikų stovyklos apskaičiavimais, kuriuose pagyvendinimo kaina buvo nurodyta 75,00 Eur.

8.6.                      Teismas nustatė, kad tiek ieškovė, tiek atsakovė į savo sąskaitas gavo pavedimais pinigines lėšas (paskirtyje nurodant Surf Camp XIII), be to, buvo nuomojamas inventorius (įranga, kostiumai), mokama už pamokas, t. y. šalys gavo pajamų. Tiek ieškovė, tiek atsakovė organizuodamos stovyklas patyrė išlaidų. Tačiau nesant byloje tikslių duomenų apie bendrai gautas pajamas ir patirtas bendras išlaidas teismas neturėjo galimybės nustatyti kiekvienam partneriui tenkančios pelno dalies ir įvertinti tarpusavio įsipareigojimų dydžio. Todėl, atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, teismas ieškovės reikalavimo priteisti 13 214,51 Eur netenkino (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 12 straipsnis, 178 straipsnis).

 

III. Apeliaciniai skundai ir atsiliepimų į juos argumentai

9.       Ieškovė VšĮ „Spotas“ (toliau – ir apeliantė) pateiktame apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; netenkinus pirmojo prašymo (nenustačius absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų) – panaikinti pirmosios instancijos sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai; priteisti visų abiejų instancijų teismuose patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą iš atsakovės ieškovei. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

9.1.                      Apeliantės teigimu, CPK 71 straipsnio 1 dalyje nurodyti du atvejai, kai teisėjas negali dalyvauti nagrinėjant bylą, nes toks dalyvavimas būtų kvalifikuojamas pakartotiniu: 1) kai teisėjas bylą nagrinėjo pirmosios instancijos teisme, tai negali dalyvauti ją nagrinėjant apeliacine ir kasacine tvarka; 2) jeigu teisėjo priimtas sprendimas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo panaikintas, tai jis negali šios bylos pakartotinai nagrinėti pirmosios instancijos teisme. Anot apeliantės, pirmosios instancijos teismo teisėjas E. M. priėmė sprendimą už akių, vėliau sprendė klausimą dėl atsakovės pareiškimo tenkinimo ir apeliacinės instancijos teismui panaikinus sprendimą už akių, atnaujinus bylos nagrinėjimą iš esmės, tas pats teisėjas nagrinėjo bylą iš esmės. Taigi šiuo atveju, apeliantės vertinimu, galbūt nebuvo užtikrintas nešališkas  teisėtos sudėties teismas, todėl egzistuoja absoliutus pagrindas pripažinti pirmosios instancijos teismo skundžiamą sprendimą negaliojančiu. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas nutartimi, kuria nutarė netenkinti atsakovės pareiškimo, dar kartą aiškiai pasisakė dėl skolos priteisimo iš atsakovės ieškovei (pirmą kartą skolos priteisimo klausimas buvo spręstas priimant sprendimą už akių). Teigia, jog apeliacinės instancijos teismui panaikinus sprendimą už akių, atnaujinus bylos nagrinėjimą ir perdavus bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš esmės, pirmosios instancijos teismo teisėjas E. M. privalėjo nusišalinti nuo civilinės bylos Nr. 2-252-512/2023 nagrinėjimo. Teigia, kad tokiu būdu būtų pašalintos bet kokios abejonės dėl teisėjo nešališkumo ir užtikrinta, kad byloje būtų priimtas nešališkas ir teisingas teismo sprendimas. Kadangi tai nebuvo padaryta, anot apeliantės, egzistuoja absoliutus pagrindas pripažinti pirmosios instancijos teismo skundžiamą sprendimą negaliojančiu.

9.2.                      Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismo skundžiamas sprendimas nėra pagrįstas ir teisingas bei yra naikintinas, kadangi pirmosios instancijos teismo argumentai nesudarė pagrindo atmesti ieškinį visa apimtimi ir nepriteisti skolos ar jos dalies ieškovei. Teigia, jog nuo pat pradžių atsakovė neneigė, kad tarp šalių buvo susiklostę teisiniai santykiai, kurių pagrindu atsakovė turėjo sau prisiėmusi įsipareigojimų. Pažymi, jog dar pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo atsakovė pripažino, kad kartu su ieškove rengė „Surf Camp“ stovyklas bei Stovyklų organizavimui naudojosi ieškovės inventoriumi, tačiau už visa tai su ieškove neatsiskaitė. Teigia, kad toks atsakovės atsisakymas atsiskaityti, apeliantės nuomone, nebuvo pagrįstas nei atsakovės procesiniuose dokumentuose, nei teismo posėdžių teiktų paaiškinimų metu. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime taip pat nesiaiškino šių aplinkybių ir nemotyvavimo, kodėl faktiškai besinaudojant tiek patalpomis, tiek nakvynės vietomis vaikų apgyvendinimui, tiek kitomis paslaugomis, atsakovei neatsirado pareiga atlyginti apeliantei tokių išlaidų.

9.3.                      Apeliantės teigimu, tarp atsakovės ir ieškovės nebuvo ginčo, kad šalys sudarė susitarimą, kurio pagrindu ieškovei 2021 m. įgyvendinant projektą „Surf Camp“, prisijungė atsakovė, kuri organizavo vaikų Stovyklas. Teigia, jog šalys susitarė, kad vaikų Stovyklas organizuos atsakovė, naudojantis ieškovės turima infrastruktūra, įdirbiu, pavadinimu, ieškovės nuomojama teritorija, personalu, apgyvendinimui skirtu hosteliu, sanitariniais mazgais, sale, ieškovės pritrauktais klientais ir pan. Teigia, jog tai, kad šalių susitarimo faktas nebuvo įformintas rašytine sutarties forma, neeliminuoja tokio susitarimo galiojimo, kadangi tai pagrindžia į bylą pateikta medžiaga. Apeliantė nesutinka, su skundžiamame sprendime nurodyta pirmosios instancijos teismo pozicija, jog, nesant materialios rašytinės sutarties, galėtų būtų daroma išvada, jog nėra ir konkretaus teisinio santykio tarp šalių, kadangi tokią pirmosios instancijos teismo ir atsakovės poziciją paneigia ir pačios atsakovės nenuoseklios nuostatos, kai iš pradžių atsakovė susitarimą dėl ieškovės teikiamų paslaugų pripažino, o vėliau – neigė. Apeliantės teigimu, byloje neginčijamas faktas, kad šalys aiškiai susitarė dėl Stovyklų organizavimo ir nuo to neatsiejamų teritorijos, sanitarinių mazgų, salės nuomos, komunalinių išlaidų, taip pat kitų atlygintinių paslaugų teikimo ir kompensavimo už jas. Teigia, kad sutarties šalys turėjo vykdyti prisiimtus įsipareigojimus tinkamai, tačiau šiuo atveju susiklostė situacija, kad savo įsipareigojimus įvykdė tik viena susitarimo šalis – ieškovė, o atsakovė, pasinaudojusi teikiamomis paslaugomis, teritorija ir kitu turtu, gavo mokėjimus už Stovyklas, tačiau neatlygino su jų įgyvendinimu susijusių išlaidų.

9.4.                      Anot apeliantės, šiuo atveju sprendžiant klausimą dėl teisinių santykių kvalifikavimo pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti į minėtų faktorių visumą, tačiau to nepadarė ir šalių teisinius santykius savo iniciatyva kvalifikavo ta linkme, dėl kurios atsakovė apskritai nepasisakė. Pažymi, jog ne kartą atsakovė iš esmės pati pripažino buvus tarp šalių susitarimą bei tai, jog ieškovė, vykdydama veiklą, patyrė išlaidų ir nėra atsiskaičiusi su ieškove. Teigia, kad būtent to pirmosios instancijos teismas nevertino kaip esminių momentų ir tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius kvalifikavo formaliai, nespręsdamas net galimybės taikyti mišriems teisiniams santykiams taikytinų teisės normų. Apeliantės teigimu, atsakovės ir trečiojo asmens klausimai dėl inventoriaus nuomos, naudojimo ir pardavimo rodė pastarųjų pasirinktą gynybinę taktiką, bet niekaip nebuvo ir nėra susiję su ginčo esme (ieškovė pateiktu ieškiniu dėl to nereiškė jokių pretenzijų nei atsakovei, nei trečiajam asmeniui, šie asmenys pirmosios instancijos teisme taip pat dėl to nepateikė jokių priešpriešinių reikalavimų ieškovei). Apeliantės teigimu, atsakovė pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo nurodė, kad neva ieškovė yra skolinga trečiajam asmeniui už banglentes ir hidrokostiumus. Teigia, kad trečiasis asmuo pateikė ieškovei 2022 m. birželio 28 d. išrašytą PVM sąskaitą faktūrą Nr. SP-251 ir pažymi, kad ši sąskaita faktūra ieškovei pirmą kartą buvo atsiųsta 2022 m. birželio 29 d., t. y. ne tik pirmosios instancijos teismui priėmus atsakovei nepalankų sprendimą už akių, bet ir pastarajai pateikus pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo. Akcentuoja, kad baigiantis 2021 m. Stovyklos sezonui įrangą (banglentes, hidrokostiumus) iš ieškovės nuomojosi būtent trečiasis asmuo. Teigia, kad ji į bylą (kartu su 2023 m. sausio 23 d. prašymu) pateikė VšĮ „Spotas“ išrašytą sąskaitą faktūrą už įrangos nuomą UAB „Sveiki projektai“, ji patvirtina, kad skolinga už įrangą buvo ne ieškovė atsakovei ar trečiajam asmeniui, o būtent UAB „Sveiki projektai“ ieškovei.

9.5.                      Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovei nekyla pareiga kompensuoti ieškovei jokių sąnaudų, nors tame pačiame skundžiamame sprendime pripažino, jog remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais, šalių atstovų paaiškinimais nustatyta, kad nuo 2021 m. ieškovė organizavo 13 (tryliktąjį) „Surf Camp“ sezoną, 2021 m. pavasarį šalių vadovai žodžiu susitarė dėl veiklos organizuojant banglenčių treniruočių stovyklas vaikams ir bendrais bruožais aptarė veiklos sąlygas. Ieškovės nuomone, šiuo atveju neturėtų kilti abejonių, kad organizuojant Stovyklas buvo būtina turėti ir valdyti jų organizavimui reikalingus resursus, todėl akivaizdu, kad už Stovyklas lėšas rinkusi atsakovė tokių išteklių neturėjo ir reklamine sklaida neužsiminėjo. Pažymi, kad į bylą priešingų įrodymų atsakovė nepateikė.

9.6.                      Apeliantė pažymi tai, jog atsakovės ir trečiojo asmens sudaryta paslaugų sutartis pirmosios instancijos teismo turėjo būti vertinama itin kritiškai, kadangi prie pareiškimo dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo pridėta 2021 m. kovo 1 d. paslaugų sutartis buvo sudaryta tarp abiejų bylos baigtimi suinteresuotų asmenų, t. y. trečiojo asmens ir atsakovės. Teigia, kad šią sutartį iš abiejų pusių pasirašė vienas ir tas pats asmuo – A. A.. Teigia, kad paslaugų sąrašas, nurodytas atsakovės ir trečiojo asmens minėtoje paslaugų sutartyje,  yra identiškas toms paslaugoms, kurias faktiškai atsakovei teikė ieškovė ir kurios buvo nurodytos apeliantės pateiktame ieškinyje. Teigia, kad ši paslaugų teikimo sutartis atsakovo į bylą buvo pateikta jau priėmus sprendimą už akių ir tik pateikiant patikslintą pareiškimą. Teigia, kad nei atsakovė, nei trečiasis asmuo pateikdami  anksčiau nurodytą paslaugų teikimo sutartį nepridėjo jokių įrodymų, kad trečiasis asmuo faktiškai tokias paslaugas atsakovei suteikė, kad už jas (konkrečias paslaugas) buvo išrašytos sąskaitos faktūros, o atsakovė už jas sumokėjo. Teigia, kad nesiaiškinta, kodėl trečiajam asmeniui, kaip su atsakove tiesiogiai susijusiam asmeniui, galint suteikti Stovyklų organizavimui visą reikalingą infrastruktūrą ir paslaugas, dėl jų teikimo vis dėlto buvo susitarta su ieškove. Teigia, kad atsakovė ir trečiasis asmuo tik deklaratyviais teiginiais ir paslaugų teikimo sutartimi įrodinėjo, kad nepaisant visų anksčiau nurodytų aplinkybių, stovyklų organizavimui būtinas paslaugas teikė trečiasis asmuo, o pirmosios instancijos teismas tokią poziciją laikė pagrįsta, ignoruojant daugelį ieškovės pateiktų įrodymų.

9.7.                      Apeliantės teigimu, ji visas išlaidas pagrindė su trečiaisiais asmenimis sudarytomis sutartimis, ne tik gautomis, bet ir apmokėtomis sąskaitomis faktūromis, susirašinėjimo medžiaga, taip pat kitais dokumentais, tačiau šios aplinkybės ir įrodymai pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime buvo ignoruoti. Anot apeliantės, neaišku, kokią kompetenciją trečiasis asmuo turėjo teikti minėtoje paslaugų sutartyje apibrėžtas paslaugas, pvz., reklamos ir kitokios sklaidos. Tuo tarpu paminėtinas faktas, jog apie 70 proc. ieškovės pajamų, gautų per visą veiklos laikotarpį, sudarė pajamos, gautos būtent iš rinkodaros ir reklamos paslaugų. Apeliantė nurodo, kad jos vadovas ilgą laiką užsiima tokio pobūdžio paslaugų teikimu. Ieškovės teigimu, ji turi ilgametę patirtį ir įdirbį tokio pobūdžio paslaugų teikime, todėl galėjo teikti ir teikė rinkodaros, reklamos paslaugas organizuojant Stovyklas, už tai atsakovė turėjo atsiskaityti. Teigia, kad tai įrodo į bylą pateikta susirašinėjimo informacija, iš kurios matyti, kad ieškovės atstovas siuntė atsakovei derinti ir pritarti reklaminius tekstus, kuriais buvo reklamuojamos vaikų Stovyklos tiek siunčiant elektroninius pranešimus ankstesniems ieškovės klientams, tiek kuriant tekstus specialiems, išimtinai vaikų laisvalaikiui organizuoti skirtiems portalams (pvz., www.vaikodiena.lt ir www.stovyklumuge.lt). Kokius veiksmus informuojant, reklamuojant Stovyklas ir kitokį populiarinimą (rėmimą) atliko atsakovė ar trečiasis asmuo, kokias sąnaudas, susijusias su šia veikla patyrė, nei atsakovas, nei trečiasis asmuo į bylą jokių įrodymų nepateikė. Teigia, kad visi šie akivaizdūs faktai skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime taip pat nebuvo vertinti.

9.8.                      Pasak apeliantės, nebuvo atsižvelgta ir į kitas, dar reikšmingesnes nagrinėtino ginčo kontekste aplinkybes. Apeliantės teigimu, atsakovė kaip įrodymą, kad turėjo reikiamą teritoriją ir patalpas Stovyklų veiklai vykdyti, į bylą pateikė 20 kv. m teritorijos nuomos sutartį. Teigia, kad vertinant Stovyklų dalyvių skaičių, akivaizdu, kad tokiame plote nebūtų įmanoma sutalpinti net reikalingo inventoriaus. Atkreipia dėmesį į tai, kad Stovyklose vienu metu būdavo iki 30 vaikų. Be to, net ir šis žemės plotas (20 kv. m) buvo naudojamas ne Stovyklų organizavimui, o trečiojo asmens ir atsakovės įrangos parduotuvės veiklai. Teigia, kad atsakovės pridėti įrodymai, konkrečiai 2019 m. gegužės 1 d. nekilnojamojo turto nuomos sutartis Nr. 2019-05-01/1, galiojo nuo 2019 m. gegužės 1 d. iki 2020 m. gegužės 1 d., ir nurodo, kad šios sutarties galiojimo terminas apima visiškai kitą laikotarpį nei buvo organizuojamos Stovyklos. Teigia, kad atsakovės pateiktoje sutartyje buvo numatyta galimybė subnuomoti išsinuomotą turtą kitiems subjektams tik gavus rašytinį nuomotojo sutikimą. Teigia, kad tokio dokumento (nuomotojo sutikimo) atsakovė į bylą nepateikė, todėl, apeliantės vertinimu, galima daryti išvada, kad pirmosios instancijos teismas nusprendė, jog už vaikų apgyvendinimą, nakvynę, patalynę, maitinimui ir edukacijoms skirtą erdvę, naudojimąsi dušais, tualetais ir kita infrastruktūra atsakovei nekilo pareiga atsiskaityti. Teigia, kad tokie skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai arba aplinkybės, kurios privedė pirmosios instancijos teismą prie šių išvadų, skundžiamame sprendime nėra nurodytos.

9.9.                      Apeliantė nurodo, kad atsakovė teigė, o pirmosios instancijos teismas palaikė tokią poziciją, kad neva stovyklautojams nebuvo būtina naudotis ieškovei priklausančia teritorija, apgyvendinimui skirtu hosteliu, sale, kurioje vaikai maitinosi ir mokėsi, kadangi trečiasis asmuo iš UAB „TOI-TOI Lietuva“ nuomojosi biotualetus, buitinius ir sanitarinius konteinerius. Apeliantė atkreipia dėmesį į tai, kad sudarytą sutartį su konteinerių nuomotojais pateikė trečiasis asmuo (atsakovė tokių įrodymų nepridėjo), tačiau joje nenurodyta, nei koks konkrečiai turtas nuomojamas, nei kokiame objekte naudojamas. Ieškovės teigimu, ji žinojo apie UAB „TOI-TOI“ užsakymuose nurodomą informaciją, kadangi biotualetus ir įrangą iš minėtos įmonės nuomojasi. Apeliantės teigimu, galima daryti išvadą, kad trečiojo asmens minima iš UAB „TOI-TOI“ nuomojama įranga yra konteineriai, kurioje yra įrengta trečiojo asmens ir / ar atsakovės parduotuvė, kurioje pastarasis (-ieji) prekiauja savo įranga, ir tai niekaip nėra susiję su ginčo objektu ar su Stovyklų organizavimu susijusiomis išlaidomis. Teigia, kad tokia pozicija vėl prieštarauja ir pačios atsakovės procesiniuose dokumentuose dėstomoms nuostatoms: iš pradžių atsakovė teigė, kad stovyklautojai naudojosi nuomotojo suteikiamais tualetais, o vėliau įrodinėjo, kad tokią įrangą nuomojosi ir sanitarinėms reikmėms suteikė trečiasis asmuo. Apeliantės teigimu, įvertinus visas  anksčiau nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas skundžiame sprendime faktiškai pritarė atsakovės išdėstytai pozicijai, kad atsakovė sugebėjo vykdyti veiklą, rengti paeiliui kelias dienas iš eilės trunkančias stovyklas, suteikti nakvynę vaikams ir vienu metu treniruoti jūros vandenyje net 30 (trisdešimt) vaikų, neturėdama tam būtinų resursų ir nesinaudodama ieškovės trenerių pagalba.

9.10.                      Apeliantės vertinimu, pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai nurodė, jog pajamos už Stovyklas buvo vedamos tiek atsakovei, tiek ieškovei. Apeliantė dar kartą akcentuoja, jog už Stovyklas buvo apmokama pavedimu išimtinai tik į atsakovės atsiskaitomąją sąskaitą, todėl pastarajai gavus iš ieškovės paslaugas, darbus, pasinaudojus jos infrastruktūrą, kilo pareiga atsiskaityti su ieškove. Teigia, kad tą pagrindžia tiek ieškovės, tiek atsakovės pateikti banko sąskaitų išrašai. Teigia, kad ieškovė gavo pajamas tik už suaugusių, bet ne už vaikų stovyklų organizavimą. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas taip pat nevertino fakto, jog VšĮ „Vandens supynės“ yra pelno nesiekianti organizacija. Atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovės pelnas būtent 2021 m. (finansinės atskaitomybės dokumentai pateikti byloje) siekė praktiškai tokią pat sumą, kaip ieškovės reikalaujama priteisti suma, nurodyta PVM sąskaitoje faktūroje. Apeliantės teigimu, tai leidžia daryti išvadą, jog atsakovė gavo pajamas, tačiau visos išlaidos teko ieškovei, kadangi Stovyklų pavadinimas, koncepcija ir infrastruktūra bei visos minėtos paslaugos, darbai ir kita, kas buvo nurodyta PVM sąskaitoje faktūroje, buvo suteikta atsakovei, pastaroji privalėjo atsiskaityti su ieškove ir sumokėti apskaičiuotą dalį, tai atitinka     13 214,51 Eur sumą. Teigia, kad, visa tai įvertinus, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismo skundžiamas sprendimas nėra pagrįstas ir teisėtas, todėl turi būti panaikintas.

10.       Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą atsakovė VšĮ „Vandens supynės“ prašo apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

10.1.                      Atsakovė visiškai nesutinka su ieškovės nurodytais nepagrįstais argumentais dėl to, kad pirmosios instancijos teismo teisėjas E. M. turėjo nusišalinti nuo šios bylos nagrinėjimo. Teigia, jog ieškovė nepagrįstai nurodo, kad tas pats teisėjas E. M. neva negalėjo nagrinėti šios bylos, kai Klaipėdos apygardos teismas panaikino jo prieš tai priimtą sprendimą už akių. Teigia, kad, jeigu šalys būtų įžvelgusios teisėjo šališkumą, jos bet kada galėjo pareikšti teisėjui nušalinimą. Tačiau, atsakovės teigimu, nė viena iš šalių nereiškė teisėjui nušalinimo, kai byla buvo grąžinta į pirmąją instanciją nagrinėti iš naujo, teisėjas prieš kiekvieną teismo posėdį paklausdavo šalių, ar šios reiškia teismui nušalinimą, tačiau nei ieškovė, nei atsakovė nušalinimo teise nepasinaudojo, kadangi nebuvo tam pagrindų.

10.2.                      Atsakovės teigimu, ieškovė visiškai nepagrįstai išrašė PVM sąskaitą faktūrą Nr. SPO 157, kurios suma 13 214,51 Eur, ir jos pagrindu pateikė ieškinį teismui, prašydama priteisti neva patirtas išlaidas iš atsakovės. Atsakovė, susipažinusi su šia išrašyta PVM sąskaita faktūra, nurodė, kad ji yra visiškai nepagrįsta, kadangi jokių sutarčių su ieškove atsakovė niekada nebuvo sudariusi ir jokių paslaugų iš ieškovės negavo. Atsakovės teigimu, ji neturėjo mokėti subnuomos ar kitokių ieškovės apskaičiuotų mokėtinų sumų, kadangi buvo pasirašiusi sutartį su trečiuoju asmeniu UAB „Sveiki projektai“, o ši buvo sudariusi sutartį su UAB „Tamtamas“, pagal kurią nuomojosi žemės sklypą toje pačioje teritorijoje nuo 2019 m. gegužės mėnesio. Teigia, jog minėtoje sutartyje nurodyta, kad į nuomos mokestį įtraukti visi komunaliniai mokesčiai, susiję su nuomojama žemės sklypo dalimi, ir nuomininkas papildomai už komunalines paslaugas nemoka. Be to, pagal minėtą sutartį, atsakovė taip pat turi teisę naudotis nuomininko teritorijoje įrengtais viešaisiais tualetais ir dušais, nuomininkas papildomai už šių patalpų naudojimąsi nemoka. Atsakovės teigimu, ji už šias paslaugas (žemės sklypo / teritorijos nuomą, sanitarinių mazgų nuomą, komunalines paslaugas, salės nuomą sandėliavimui ir stovykloms) mokėjo trečiajam asmeniui UAB „Sveiki projektai“, ir šias aplinkybes patvirtina mokėjimo pavedimai.

10.3.                      Atsakovės teigimu, ji jokių sutarčių su ieškove nėra sudariusi. Teigia, jog pati ieškovė savo elektroniniuose laiškuose pripažino, kad nėra viena kitai skolinga, tačiau reikalauja nepagrįstos skolos pagal nepagrįstai pateiktą sąskaitą faktūrą. Atsakovė teigia, jog, gavusi PVM sąskaitą faktūrą, ieškovei nurodė, kad PVM sąskaita yra nepagrįsta, kadangi šių paslaugų iš ieškovės ji negavo ir nesitarė jas gauti. Atsakovės teigimu, ji yra pateikusi į bylą elektroninių laiškų išrašus, nekilnojamojo turto nuomos sutartį, paslaugų teikimo sutartį, maitinimo paslaugų teikimo sutartį, kurios paneigia ieškovės ieškinyje nurodytas aplinkybes. Teigia, kad ieškovė ir trečiasis asmuo UAB „Sveiki projektai“ turėjo darbinius santykius ir susitarimus, ir atsiskaitymai vyko tik tarp šių dviejų įmonių. Teigia, kad faktiškai ieškovė yra skolinga trečiajam asmeniui už parduotą produkciją, už kurią ji nėra atsiskaičiusi. Teigia, kad yra pateiktos sutartys, iš kurių matyti, kad trečiasis asmuo buvo išsinuomojęs žemės sklypą toje pačioje teritorijoje kaip ir ieškovė, kurioje vykdė veiklą, taip pat pirko plaukiojimui skirtą įrangą, t. y. lentas, hidrokostiumus. Teigia, kad šiuo atveju ieškovė visiškai be jokio teisinio pagrindo 2021 m. gruodžio 13 d. išrašė PVM sąskaitą faktūrą, serija Nr. SPO 157, ir pareikalavo ją apmokėti, kadangi jos pagrindu paslaugos nebuvo suteiktos atsakovei. Teigia, kad šias paslaugas, kurios neva buvo suteiktos atsakovei, suteikė trečiasis asmuo, ir šias aplinkybes patvirtina į bylą pateiktos PVM sąskaitos faktūros.

10.4.                      Atsakovės teigimu, ieškovė nepagrįstai apeliaciniame skunde nurodo, kad įgyvendinant „Surf Camp“ projektą visi mokėjimai už stovyklas buvo pervedami tik į atsakovės atsiskaitomąją sąskaitą. Teigia, kad tiek ieškovė, tiek atsakovė vykdė edukacinę veiklą ir kartu rengė „Surf Camp“ stovyklą, kuri buvo rengiama tokiu pagrindu, t. y. ,,Surf Camp“ buvo tik pavadinimas, o su šiuo pavadinimu ieškovė rengė suaugusiųjų stovyklas, o atsakovė – vaikų stovyklas. Teigia, kad ieškovė už suaugusiųjų stovyklas gaudavo pinigus į savo atsiskaitomąją banko sąskaitą, o atsakovė gaudavo pinigus už vaikų stovyklas į savo atsiskaitomąją banko sąskaitą. Kiekviena iš šalių turėjo išlaidas, kurias ir susimokėjo už gautas paslaugas.

10.5.                      Atsakovės teigimu, ieškovė taip pat jokių reklamos paslaugų jai neteikė ir ji nesitarė dėl jos gavimo. Teigia, kad ieškovė naudojosi reklamos paslaugomis ir reklamavo tik savo teikiamas paslaugas. Atsakovės teigimu, ji buvo pasirašiusi paslaugų teikimo sutartį su UAB „Sveiki projektai“, kuri teikė paslaugas: renginių organizavimą, vaikų stovyklų organizavimą, reklaminių kampanijų organizavimą ir vykdymą, inventoriaus tiekimą / nuomą, žmogiškųjų išteklių paiešką ir įdarbinimą, foto- / videopaslaugas, už kurias ir buvo atsiskaityta. Teigia, kad, jeigu atsakovei būtų buvusios reikalingos kažkokios ieškovės paslaugos, tai būtų dėl jų ir susitariusi, pasirašiusi sutartis ir už jas atsiskaičiusi. 

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir motyvai

Apeliacinis skundas netenkintinas.

11.       Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą jo teisėtumo ir pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, ar teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nagrinėja bylą neperžengdama apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdama į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

12.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

13.       CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

14.       Nagrinėjamoje byloje dėl skolos priteisimo sprendžiama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo ieškinys buvo netenkintas, teisėtumo ir pagrįstumo.

Nagrinėjamoje civilinėje byloje nustatytos faktinės aplinkybės

15.       Remiantis bylos medžiaga nustatyta, kad 2021 m. ieškovė organizavo 13 (tryliktąjį) „Surf Camp“ sezoną. Nustatyta, kad „Surf Camp XIII“ sezonas truko nuo 2021 m. birželio 15 dienos iki 2021 m. rugsėjo 15 dienos. Stovyklos iš viso vyko 35 dienas, t. y. 7 stovyklos po 5 dienas. Ieškovė ir atsakovė žodžiu susitarė dėl stovyklų organizavimo ir su tuo susijusių išlaidų bei pajamų dalybų. Ieškovė atsakovei išrašė 2021 m. gruodžio 13 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. SPO 157, kurios sumą sudaro 13 214,51 Eur. 

16.       Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovė ir trečiasis asmuo yra sudarę 2021 m. kovo 1 d. Paslaugų teikimo sutartį, pagal kurios priedą Nr. 1 trečiasis asmuo UAB „Sveiki projektai“ yra įsipareigojęs atsakovei suteikti vaikų ir suaugusiųjų stovyklų organizavimo, reklaminių kampanijų organizavimo ir vykdymo bei kitas paslaugas. Remiantis bylos medžiaga, taip pat nustatyta, kad trečiasis asmuo yra sudaręs sutartis su UAB „TOI-TOI Lietuva“ dėl biotualetų, buitinių ar sanitarinių konteinerių, praustuvų ir kt. įrangos nuomos, su UAB „Maisto energija“ dėl maitinimo paslaugų teikimo ir su UAB „Tamtamas“ dėl nekilnojamojo turto (žemės sklypo dalies, esančios (duomenys neskelbtini)) nuomos. 

17.       Remiantis bylos medžiaga nustatyta, kad 2020 m. birželio 1 d. ieškovė su UAB „Tamtamas“ yra sudariusi nekilnojamojo turto nuomos sutartį Nr. 20/06/01 (toliau – Nekilnojamojo turto nuomos sutartis), pagal kurią UAB „Tamtamas“ atlygintinai ieškovei perdavė naudotis poilsiavietę, kurią sudaro poilsio pastatai ir teritorija aplink juos, kiti kiemo inžineriniai statiniai ir kitas kilnojamasis turtas, nurodytas sutartyje ir jos prieduose, adresu (duomenys neskelbtini). Nagrinėjamu atveju taip pat nustatyta, kad UAB „Tamtamas“ ir ieškovė 2021 m. liepos 1 d. pasirašė papildomą susitarimą Nr. 2 prie Nekilnojamojo turto nuomos sutarties, pagal kurį ieškovei išnuomojamos patalpos (salė), esančios (duomenys neskelbtini).

18.       Nagrinėjamu atveju ginčas tarp šalių kilęs dėl tarpusavio atsiskaitymo (išlaidų pasidalijimo – kompensavimo). 

Dėl teisės į nepriklausomą ir nešališką teismą

19.       Viena tinkamo proceso garantijų, įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje, CPK 21 straipsnyje, yra užtikrinimas, kad šalių ginčą nagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Siekiant užtikrinti realų teisės į nešališką ir objektyvų teismą įgyvendinimą, CPK normose įtvirtintas nušalinimo institutas. Byloje dalyvaujantis asmuo, manantis, kad jo bylą nagrinėjantis teisėjas gali būti neobjektyvus ir šališkas, gali, remdamasis CPK 65–66 straipsniuose nurodytomis aplinkybėmis, teikti motyvuotą teisėjo nušalinimo pareiškimą (CPK 68 straipsnis). Asmuo, reikšdamas nušalinimą, turi pagrįsti, kad egzistuoja pakankamas pagrindas manyti, jog byla bus išnagrinėta neobjektyviai ir šališkai, t. y. nurodyti konkrečias aplinkybes ir pateikti jas patvirtinančius įrodymus, kurie patvirtintų tokį pagrindą egzistuojant.

20.       Apeliantės teigimu, egzistuoja absoliutus pagrindas pirmosios instancijos teismo skundžiamą sprendimą pripažinti negaliojančiu (CPK 329 straipsnio 2 dalis), kadangi pirmosios instancijos teismo teisėjas E. M. priėmė sprendimą už akių, vėliau sprendė klausimą dėl atsakovės pareiškimo tenkinimo ir apeliacinės instancijos teismui panaikinus sprendimą už akių, atnaujinus bylos nagrinėjimą iš esmės, tas pats teisėjas nagrinėjo civilinę bylą Nr. 2-252-512/2023 iš esmės. Todėl, anot apeliantės, pirmosios instancijos teismo teisėjas E. M. privalėjo nusišalinti nuo civilinės bylos Nr. 2-252-512/2023 nagrinėjimo. 

21.       Remiantis Klaipėdos apylinkės teismo paskirstymo teisėjams taisyklių (toliau – Taisyklės) 2 straipsnio 2.1. punktu, patvirtintu Klaipėdos apylinkės teismo pirmininko 2019 m. gruodžio 17 d. įsakymu Nr. lV-279 (nauja redakcija patvirtinta Klaipėdos apylinkės teismo pirmininko 2022 m. spalio 6 d. įsakymu Nr. l V-192), nustatyta, kad bylos skirstomos automatizuotu atrankos būdu, t. y. teisėjo (kai byla nagrinėjama vienasmeniškai), teisėjo pranešėjo (kai byla nagrinėjama kolegialiai), teisėjų kolegijos narių parinkimas ir (ar) pakeitimas naudojantis Lietuvos teismų informacinės sistemos (toliau – LITEKO) Bylų skirstymo moduliu (toliau – Modulis), kai, laikantis nešališkumo, skaidrumo, nepriklausomumo ir bylų nagrinėjimo operatyvumo principų, užtikrinamas atsitiktinis skyrimas iš ne mažiau kaip dviejų teisėjų. Remiantis Taisyklių 3 straipsnio 3.1. punktu nustatyta, kad bylos skirstomos naudojantis šiomis funkcijomis: ,,skirstyti bylas“ – naudojantis šia funkcija Modulis parenka teisėją, kuriam paskiriama byla, kai ji nagrinėjama vienasmeniškai, arba teisėją pranešėją, kai byla skiriama nagrinėti teisėjų kolegijai. Atsižvelgiant į aptartas Taisykles pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo teisėjui E. M., kaip ir kitiems teismų teisėjams bylos paskirstomos centralizuotai, t. y. ne paties teisėjo nuožiūra. Taigi civilinės bylos Nr. 3980-512/2022 ir Nr. 2-252-512/2023 pirmosios instancijos teisėjui E. M. buvo paskirtos remiantis LITEKO bylų skirstymo moduliu.

22.       Iš LITEKO duomenų matyti, kad ieškinys dėl skolos priteisimo civilinėje byloje Nr. e2-3980-512/2022 pirmosios instancijos teismui pateiktas 2022 m. kovo 25 d. Remiantis LITEKO duomenimis nustatyta, kad 2022 m. kovo 28 d. paskirtas teisėjas (pranešėjas) E. M.. Remiantis LITEKO duomenimis, nustatyta, kad teisėjas išnagrinėjęs bylą pagal apeliantės ieškinį dėl skolos priteisimo 2022 m. gegužės 17 d. priėmė sprendimą už akių ir apeliantės ieškinį tenkino, t. y. priteisė iš atsakovės VšĮ „Vandens sūpynės“ 13 214,51 Eur skolą, 208,54 Eur palūkanas, 40,00 Eur skolos išieškojimo kompensaciją, 8 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2022 m. kovo 28 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir 1 312,00 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ieškovei VšĮ „Spotas“. Šiuo atveju nagrinėjant civilinę bylą Nr. e2-3980-512/2022, akivaizdu, susiklostė tokia procesinė situacija, kai sprendimo už akių institutas buvo taikomas proceso šaliai (atsakovei) už įstatyme numatytų procesinių pareigų neatlikimą. Todėl pirmosios instancijos teismas priimdamas 2022 m. gegužės 17 d. sprendimą už akių civilinėje byloje Nr. e2-3980-512/2022 atliko tik formalų byloje esančių rašytinių įrodymų vertinimą (CPK 285 straipsnio 2 dalis), kadangi atsakovė pirmosios instancijos teismui nagrinėjant civilinę bylą Nr. e2-3980-512/2022 savo pozicijos ir įrodymų, kuriais ją būtų grindusi, nepateikė (CPK 142 straipsnio 4 dalis).

23.       Be to, pažymėtina, kad taikant teismo sprendimo už akių institutą byla nenagrinėjama iš esmės, kadangi sprendimo už akių instituto tikslas – išplėsti asmenų subjektinių teisių teisminės gynybos ir dispozityvumo principo ribas (CPK 5 straipsnis, 13 straipsnis), taip pat užkirsti kelią galimam piktnaudžiavimui procesinėmis teisėmis, skatinti šalis rūpintis proceso eiga, greitu ir ekonomišku bylos išnagrinėjimu, laiku ir rūpestingai pateikti savo poziciją teismui, sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis ir nevilkinti proceso (CPK 7 straipsnis). Kitaip tariant, sprendimas už akių gali būti priimtas, kai būdama tinkamai informuota apie bylos nagrinėjimą šalis nevykdo procesinės pareigos rūpintis proceso skatinimu, piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis ar siekia vilkinti bylos nagrinėjimą. Tai nagrinėjat civilinę bylą Nr. e2-3980-512/2022 ir įvyko, todėl ir buvo priimtas sprendimas už akių.

24.       LITEKO duomenys patvirtina, kad atsakovė 2022 m. birželio 8 d. pateikė pirmosios instancijos teismui pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo. Nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas 2022 m. liepos 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-3980-512/2022 pareiškimo dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo netenkino. Taigi iš esmės pirmosios instancijos teismas civilinėje byloje Nr. e2-3980-512/2022 priėmė procesinį sprendimą, kuriuo buvo išspręstas procesinis klausimas dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, tačiau nebuvo sprendžiama byla iš esmės ir nebuvo nesprendžiami klausimai, kurie vėliau buvo nagrinėjami civilinėje byloje Nr. 2-252-512/2023. Remiantis LITEKO duomenimis, nustatyta, kad Klaipėdos apygardos teismas 2022 m. spalio 3 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo 2022 m. liepos 4 d. nutartį panaikino, taip pat panaikino ir Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. gegužės 17 d. sprendimą už akių, atnaujino bylos nagrinėjimą iš esmės ir perdavė bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš esmės. Apeliantės dėmesys atkreiptinas į tai, kad bylos nagrinėjimas, kai priimamas sprendimas už akių, ir bylos nagrinėjimas iš esmės yra du skirtingi bylų nagrinėjimo institutai. Turėtina omenį tai, kad, kaip jau buvo minėta, pirmosios instancijos teismas, priimdamas 2022 m. gegužės 17 d. sprendimą už akių civilinėje byloje Nr. e2-3980-512/2022, atliko tik formalų byloje esančių rašytinių įrodymų vertinimą (CPK 285 straipsnio 2 dalis), o Klaipėdos apygardos teismui 2022 m. spalio 3 d. nutartimi panaikinus Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. gegužės 17 d. sprendimą už akių ir atnaujinus civilinės bylos Nr. 2-252-512/2023 nagrinėjimą iš esmės byloje buvo išsamiai ištirtos faktinės bylos aplinkybės, įvertinti šalių pateikti įrodymai ir kt.

25.       Esant nurodytoms aplinkybėms nėra pagrindo sutikti su apeliantės pirmiau paminėtais argumentais, kad neva egzistuoja CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodyti absoliutūs pagrindai pirmosios instancijos teismo skundžiamą sprendimą pripažinti negaliojančiu. Todėl ieškovės nurodytos aplinkybės, t. y. tai, kad pirmosios instancijos teismo teisėjas E. M. priėmė sprendimą už akių, vėliau sprendė klausimą dėl atsakovės pareiškimo tenkinimo ir apeliacinės instancijos teismui panaikinus sprendimą už akių bei atnaujinus bylos nagrinėjimą iš esmės, tas pats teisėjas nagrinėjo civilinę bylą Nr. 2-252-512/2023, iš esmės nesudaro pagrindo nuspręsti dėl skundžiamą sprendimą priėmusio teismo šališkumo. Kadangi kitų aplinkybių, galinčių kelti abejones dėl teismo šališkumo apeliantė nenurodė, todėl, apeliacinės instancijos teismo kolegijos vertinimu, nėra teisinio pagrindo konstatuoti galimą procesinį pažeidimą.

26.       Papildomai pažymėtina ir tai, kad iš kartu su ieškiniu pateiktų duomenų matyti, jog ieškovei civilinėje byloje Nr. 2-252-512/2023 atstovavo advokatų kontoros „Žlioba ir Žlioba“ atstovė S. U. (ieškovės ieškinio priedas Nr. 13). Remiantis LITEKO duomenimis, nustatyta, kad civilinė byla Nr. 2-252-512/2023 buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka. Nustatyta, kad pirmosios instancijos teisme posėdžiai vyko net penkis kartus (2022 m. lapkričio 7 d. parengiamasis teismo posėdis; 2022 m. gruodžio 14 d. teismo posėdis atidėtas ieškovės prašymu; 2023 m. sausio 24 d. teismo posėdis atidėtas pasibaigus teismo darbo laikui; 2023 m. vasario 23 d. teismo posėdis atidėtas; 2023 m. kovo 17 d. teismas posėdžio metu atidėjo sprendimo (nutarties) priėmimą ir paskelbimą). Taigi apeliantė viso teisminio proceso metu turėjo atstovę advokatų kontorą „Žlioba ir Žlioba“, todėl jai aiškiai buvo žinoma teisė pareikšti nušalinimą teismui. Minėta, jog byloje dalyvaujantis asmuo, manantis, kad jo bylą nagrinėjantis teisėjas gali būti neobjektyvus ir šališkas, gali, remdamasis CPK 65 – 66 straipsniuose nurodytomis aplinkybėmis, teikti motyvuotą teisėjo nušalinimo pareiškimą (CPK 68 straipsnis). Taigi ieškovė teisę į nušalinimą esant tokiam pagrindui galėjo realizuoti pirmosios instancijos teisme.

Dėl pirmosios instancijos sprendimo esmės

27.       Lietuvos Aukščiausias Teismas (toliau – LAT) savo praktikoje yra išaiškinęs, kad jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis yra sutartis, kuria du ar daugiau asmenų (partnerių), kooperuodami savo turtą, darbą ar žinias, įsipareigoja veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui tikslui arba tam tikrai veiklai (CK 6.969 straipsnio 1 dalis). Dėl to įstatyme detaliai nereglamentuojami jungtinės veiklos sutarties teisiniai santykiai, o konkrečios jungtinės veiklos sutarties turinio ir formos specifiką nulemia tikslas (veikla), kuriam ji yra sudaroma.

28.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teisinę jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties formą gali įgyti labai įvairūs civiliniai santykiai – bet kokie įstatymui neprieštaraujantys kelių asmenų tarpusavio įsipareigojimai kooperuojant turtą ar nematerialines vertybes užsiimti bendra veikla ar siekti bendro tikslo. Esminiai jungtinės veiklos sutarties požymiai yra: kelių asmenų turtinių, intelektualinių ar darbinių išteklių (įnašų) kooperavimas; įsipareigojimas naudojant kooperuotus išteklius bendrai veikti; bendras dalyvių tikslas ir interesas – tam tikros veiklos plėtojimas ar tikslo siekimas. Pagal teisinį tikslą jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis teisės doktrinoje priskiriama prie bendradarbiavimo sutarčių grupės, t. y. sutarčių, kurių kvalifikuojamasis požymis yra sutarties šalių bendri tikslai (Lietuvos Aukščiausio Teismo 2015 m. spalio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr.3K-3-519-415/2015). 

29.       Taigi šiuo atveju jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties uždarumo principas reiškia, kad sutartis sukuria teises ir pareigas tik ją sudariusiems asmenims, išskyrus įstatyme įtvirtintas išimtis (CPK 6.969 straipsnio 3 dalis). Tai reiškia, jog jungtinės veiklos (partnerystės) sutarčiai nustatyta taisyklė, kad ją reikia sudaryti rašytine, o įstatymo įtvirtintais atvejais – notarine forma ir kad dėl formos nesilaikymo sutartis tampa negaliojanti (CPK 6.969 straipsnio 4 dalis).

30.       Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad tarp šalių buvo sudarytas susitarimas, kuris atitiko CK 6.969 straipsnio, reglamentuojančio jungtinės veiklos sutarties sampratą, kad šalys kooperuodamos savo turtą, darbą ar žinias, įsipareigojo kurti bendrą veiklą – organizuoti ir vykdyti banglenčių stovyklas bei dalintis pelną, atskaičius išlaidas, tačiau rašytinė sutartis sudaryta nebuvo.

31.       Apeliantė nesutinka, su skundžiame sprendime nurodyta pirmosios instancijos teismo pozicija, jog, nesant materialios rašytinės sutarties, galėtų būtų daroma išvada, kad nėra ir konkretaus teisinio santykio tarp šalių. Apeliantės teigimu, atsakovė iš esmės pati pripažino buvus tarp šalių susitarimą, tačiau pirmosios instancijos teismas nevertino to, kaip esminio momento ir tarp šalių susiklosčiusius sutartinius teisinius santykius kvalifikavo formaliai, t. y. neatskleidė sutartinių teisnių santykių esmės.

32.       Nagrinėjamu atveju su apeliantės pirmiau paminėtais teiginiais nėra pagrindo sutikti, kadangi, remiantis bylos medžiaga, t. y. šalių tarpusavio susirašinėjimo medžiaga, fotonuotraukomis, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytomis aplinkybėmis ir kt., nustatyta, kad tarp šalių buvo sudarytas žodinis susitarimas kurti bendrą veiklą ir kad šalis siejo bendras tikslas ir interesai, tai iš esmės atitiko CK 6.969 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Tačiau remiantis pirmiau paminėta teismų praktika ir įstatymų nuostatomis, akivaizdu, kad šiuo atveju nesant tarp šalių sudarytos rašytinės jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties, šalių sudarytas žodinis sutarimas yra negaliojantis (CPK 6.969 straipsnio 4 dalis), nepaisant to, ar šalys patvirtina jį buvus ar ne. Ginčo šalys rašytinės sutarties nesudarė ir dėl to šioje civilinėje byloje ginčo nėra. Todėl pirmiau paminėti apeliantės teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas neva formaliai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius sutartinius teisinius santykius, atmestini kaip absoliučiai nepagrįsti.

33.       Apeliantė taip pat pažymi tai, jog atsakovės ir trečiojo asmens sudaryta paslaugų sutartis pirmosios instancijos teismo turėjo būti vertinama itin kritiškai, kadangi prie pareiškimo dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo pridėta 2021 m. kovo 1 d. Paslaugų sutartis buvo sudaryta tarp abiejų bylos baigtimi suinteresuotų asmenų, t. y. trečiojo asmens ir atsakovės. Paslaugų sąrašas, nurodytas atsakovės ir trečiojo asmens minėtoje paslaugų sutartyje, yra identiškas toms paslaugoms, kurias faktiškai atsakovei teikė ieškovė ir kurios buvo nurodytos apeliantės pateiktame ieškinyje. Be to, apeliantės teigimu, atsakovė į nagrinėjamą bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad ji su trečiuoju asmeniu pagal šalių sudarytą 2021 m. kovo 1 d. Paslaugų sutartį yra faktiškai atsiskaičiusi.

34.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su pirmiau paminėta apeliantės pozicija, kadangi visų pirma byloje kilo ginčas dėl tarpusavio (ieškovės ir atsakovės) atsiskaitymo (išlaidų pasidalijimo – kompensavimo). Nagrinėjamu atveju ieškovė teigė, kad žodiniu susitarimu šalys aiškiai susitarė dėl stovyklų organizavimo ir su tuo susijusių išlaidų bei pajamų dalybų, nurodė, kad atsakovė naudojosi ieškovės išsinuomota teritorija, sanitariniais mazgais, sale, skirta įrangos sandėliavimui ir pačioms stovykloms, kad ieškovė suteikė vaikų apgyvendino paslaugas, teikė rinkodaros paslaugas, atliko reklaminių priemonių kūrimą, gamybą, užsiėmė vieša komunikacija, stovyklų reklamavimu ir pan. Tuo tarpu atsakovė savo pateiktuose procesiniuose dokumentuose (atsiliepime į ieškovės ieškinį) pripažino, kad kartu su ieškove rengė „Surf Camp“ stovyklą ir nurodė, kad susitarimas buvo dėl inventoriaus pasidalijimo, t. y. kad šalys sudeda į vieną vietą inventorių, aprangas, kt. ir abi naudoja tai pagal poreikį, o gautą pelną už inventoriaus ir aprangos panaudojimą dalijasi per pusę, atskaičius einamąsias išlaidas. Nagrinėjamu atveju taip pat nustatyta, kad ieškovės pirmiau paminėtas paslaugas atsakovei pagal 2021 m. kovo 1 d. Paslaugų sutartį teikė trečiasis asmuo, t. y. pagal atsakovės ir trečiojo asmens sudarytą 2021 m. kovo 1 d. Paslaugų sutartį trečiasis asmuo įsipareigojo sutartyje nustatyta tvarka ir terminais suteikti paslaugas, kurios nurodytos Paslaugų sutarties priede Nr. 1, arba užsakymuose prie šios sutarties, o atsakovė įsipareigojo už suteiktas paslaugas sumokėti. Taigi 2021 m. kovo 1 d. Paslaugų sutarties priede Nr. 1 nurodyta, kad atsakovė užsako ir trečiasis asmuo įsipareigoja suteikti paslaugas: renginių organizavimas, vaikų ir suaugusių stovyklų organizavimas, reklaminių kampanijų organizavimas ir vykdymas, inventoriaus tiekimas / nuoma, žmogiškųjų išteklių paieška ir įdarbinimas, foto / video paslaugos (Priedo Nr. 1 1 punktas). Sutartis tarp šalių sudaryta 5 metams (Priedo Nr. 1 3 punktas). 

35.       Taigi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, vien ta aplinkybė, kad ant atsakovės ir trečiojo asmens sudarytos 2021 m. kovo 1 d. Paslaugų sutarties yra pasirašęs tas pats asmuo (t. y. tiek atsakovės, tiek ir trečiojo asmens atstovas vadovas A. A.), nesudaro pagrindo 2021 m. kovo 1 d. Paslaugų sutartį vertinti kritiškai, kadangi šioje civilinėje byloje nenagrinėjamas minėtos Paslaugų sutarties teisėtumo klausimas. Atsižvelgiant į tai pirmiau paminėti apeliantės argumentai, kad neva atsakovė privalėjo į šią nagrinėjamą civilinę bylą pateikti įrodymus, kad pagal 2021 m. kovo 1 d. Paslaugų sutartį atsakovė yra atsiskaičiusi su trečiuoju asmeniu už minėtos Paslaugų sutarties priede Nr. 1 įvardintus darbus, atmestini kaip iš esmės nepagrįsti.

36.       Antra, šiuo atveju apeliantės dėmesys atkreiptinas į tai, kad pagal CPK 12 straipsnį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Neįvykdžius įrodinėjimo pareigų arba netinkamai jas įvykdžius, įrodinėjimo subjektui (dažniausiai proceso šaliai) gali atsirasti neigiamų padarinių – teismas gali atitinkamas įrodinėtas aplinkybes pripažinti neįrodytomis (neegzistavusiomis) ir, tuo remdamasis, priimti procesinį sprendimą išspręsti ginčą iš esmės. Pagal kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką, CPK 178 straipsnio normoje nustatyta bendroji įrodinėjimo pareiga, kuri tenka tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-546/2011).

37.       Atsižvelgiant į pirmiau paminėtą kasacinio teismo praktiką ir įrodinėjimą reglamentuojančias įstatymo nuostatas, akivaizdu, kad būtent ieškovei teko pareiga įrodyti tarp šalių susiklosčiusius sutartinius teisinius santykius, t. y. tai, kad ieškovė atsakovės užsakymu faktiškai suteikė vaikų apgyvendino paslaugas, teikė rinkodaros paslaugas, atliko reklaminių priemonių kūrimą, gamybą, užsiėmė vieša komunikacija, stovyklų reklamavimu ir pan. Taip pat, kad šalys sutarė pagal pirmiau paminėtas ieškovės suteiktas paslaugas atsakovei atsiskaityti, ir tai, kokia tvarka šalys nutarė atlikti atsikaitymą pagal ieškovės atsakovei suteiktas pirmiau paminėtas paslaugas, o ne priešingai (CPK 178 straipsnis).

38.       Taigi esant anksčiau aptartoms nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai išanalizavo įrodymus bei bylos medžiagą ir padarė pagrįstą išvadą, jog ieškovė neįrodė pačios sutarties su tiekėjais (UAB „TOI-TOI Lietuva“ ir UAB „Tamtamas“) ieškovės minimomis proporcijomis (33 procentai patirtų išlaidų, 50 procentų už salės nuomą).

Dėl išrašytos 2021 m. gruodžio 13 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. SPO 157 pagrįstumo

39.       Kilus ginčui dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo, kai reikalavimai yra grindžiami PVM sąskaitų faktūrų duomenimis, kasacinio teismo praktika formuojama ta linkme, kad šalių sutartinių santykių pobūdis bei aplinkybės, susijusios su sutartinių įsipareigojimų vykdymu, gali būti įrodinėjamos visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, o išvados apie tokių reikalavimų pagrįstumą daromos vadovaujantis CPK 185 straipsnyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-55/2012).

40.       Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, ar įrodymas susijęs su byla, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku (tiesioginis ar netiesioginis, pirminis ar antrinis), ar tas įrodymas yra leistinas ir patikimas, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-273/2011). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-253-611/2019). Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-435-916/2018).

41.       Kasacinio teismo praktikoje taip pat yra ne kartą pažymėta, kad civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nereikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011; 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015). Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai išlieka tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-200-421/2019, 27 p.). Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi įrodymų prieštaravimai būtų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-110-916/2020).

42.       Apeliantės teigimu, ji visas išlaidas, susijusias su suteiktomis paslaugomis atsakovei, pagrindė, kadangi į nagrinėjamą bylą pateikė įrodymus, t. y. sutartis su tiekėjais, ne tik gautas iš tiekėjų, bet ir apmokėtas sąskaitas faktūras, šalių tarpusavio susirašinėjimo medžiagą ir kt., tačiau šios aplinkybės ir įrodymai pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime nebuvo tinkamai įvertinti.

43.       Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovė atsakovei pateikė 2021 m. gruodžio 13 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. SPO 157, kurios sumą sudaro 13 214,51 Eur. Minėtą sąskaitą faktūrą ieškovė sudarė remiantis tiekėjų išrašytomis PVM sąskaitomis faktūromis, kurios gautos pagal ieškovės ir tiekėjų (UAB „TOI-TOI Lietuva“ ir UAB „Tamtamas“) sudarytas paslaugų sutartis ir savo pačios nustatytomis proporcijomis (33 procentų patirtų išlaidų, 50 procentų už salės nuomą). Taigi remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad 2020 m. birželio 1 d. ieškovė su UAB „Tamtamas“ yra sudariusi nekilnojamojo turto nuomos sutartį Nr. 20/06/01, pagal kurią UAB „Tamtamas“ ieškovei perdavė naudotis už užmokestį poilsiavietę, kurią sudaro poilsio pastatai ir teritorija aplink juos bei kiti kiemo inžineriniai statiniai ir kitas kilnojamasis turtas, nurodytas sutartyje bei jos prieduose, adresu (duomenys neskelbtini). Nustatyta, kad UAB „Tamtamas“ ieškovei išrašė sąskaitas faktūras: 2021 m. birželio 28 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. TA44, 2021 m. liepos 27 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. TA49, 2021 m. rugpjūčio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. TA53 ir 2021 m. rugsėjo 28 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. TA58, kurių kiekvienos suma yra 3 630,00 Eur su PVM, t. y. iš viso 14 520,00 Eur su PVM. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovė apskaičiavo, jog atsakovei tenkanti dalis sudaro 4 791,60 Eur. 

44.       Remiantis bylos medžiaga nustatyta, kad UAB „Tamtamas“ ieškovei taip pat išrašė sąskaitas faktūras už komunalines paslaugas pagal Nekilnojamojo turto nuomos sutartį Nr. 20/06/01 (elektra, vanduo, šiukšlių išvežimas): 2021 m. spalio 18 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. TA61, kurios sumą sudaro 980,91 Eur. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovė apskaičiavo, jog atsakovei tenkanti dalis sudaro 323,70 Eur.

45.       Nagrinėjamoje byloje esanti medžiaga patvirtina tai, kad ieškovė pagal pirmiau paminėtas PVM sąskaitas faktūras, kurias išrašė UAB „Tamtamas“, yra atsiskaičiusi, kadangi tai patvirtina ieškovės į bylą pateiktas banko sąskaitos išrašas. Nustatyta, kad UAB „Tamtamas“ ir ieškovė 2021 m. liepos 1 d. pasirašė papildomą susitarimą Nr. 2 prie Nekilnojamojo turto nuomos sutarties Nr. 20/06/01, pagal kurį ieškovei buvo nuomojamos patalpos (salė), esančios Smilčių g. 6, Klaipėdoje. Remiantis papildomu susitarimu Nr. 2 prie Nekilnojamojo turto nuomos sutarties Nr. 20/06/01 nustatyta, kad už šių patalpų (salės) nuomą ieškovė įsipareigoja mokėti nuomotojai UAB „Tamtamas“ po 400,00 Eur plius PVM už mėnesį. Taigi, ieškovės teigimu, 2021 m. vasaros sezono metu salė daugiausia buvo naudojama stovykloms: tiekiamas maitinimas, organizuojami edukaciniai ir kiti užsiėmimai. Esant nurodytoms aplinkybėms ieškovė apskaičiavo, jog atsakovei tenkanti dalis už salės nuomą sudaro 968,00 Eur.

46.       Ieškovės teigimu, stovyklų organizavimui teritorijoje taip pat buvo įrengta sanitarinė infrastruktūra – dušai ir tualetai, kurie buvo nuomojami iš UAB „TOI-TOI Lietuva“. Remiantis bylos medžiaga nustatyta, kad UAB „TOI-TOI Lietuva“ ieškovei išrašė šias PVM sąskaitas faktūras: 2021 m. birželio 30 d. PVM sąskaita faktūra Nr. TOI/21/15361 1 431,83 Eur sumai, 2021 m. liepos 31 d. PVM sąskaita faktūra Nr. TOI/21/17835 1 028,50 Eur sumai, 2021 m. rugpjūčio 31 d. PVM sąskaita faktūra Nr. TOI/21/21838 1 028,50 Eur ir 2021 m. rugsėjo 30 d. PVM sąskaita faktūra Nr. TOI/21/25449 1 308,82 Eur sumai, iš viso bendra paminėtų PVM sąskaitų faktūrų suma sudaro 4 797,65 Eur. Ieškovė apskaičiavo, jog atsakovei tenkanti dalis sudaro 1 583,22 Eur. Be to, nagrinėjamu atveju taip pat nustatyta, kad ieškovė į atsakovei išrašytą 2021 m. gruodžio 13 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. SPO 157 įtraukė 1 500,00 Eur sumą už apgyvendinimo paslaugas, teigdama, kad su nakvyne stovykloje dalyvavo 20 vaikų, o savaitės apgyvendinimo kaina yra 75,00 Eur su PVM, todėl remdamasi tuo atsakovė turi sumokėti 1 500,00 Eur sumą. Nustatyta, kad ieškovė į atsakovei išrašytą 2021 m. gruodžio 13 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. SPO 157 įtraukė 1 506,99 Eur sumą už rinkodaros sklaidą ir komunikaciją („Facebook՚o“ reklama, „Google“ reklama, lietuviški portalai), taip pat 1 331,00 Eur už stovyklose dirbusių 2 banglenčių trenerių darbą.

47.       Atsakovė ieškovės pateiktos 2021 m. gruodžio 13 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. SPO 157, kurios sumą sudaro 13 214,51 Eur, nepripažino ir atsisakė atsiskaityti pagal joje ieškovės nurodytas paslaugas. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad nors atsakovė savo procesiniuose dokumentuose (atsiliepime į ieškovės ieškinį) ir pripažino, kad šalys buvo sutarusios dėl inventoriaus pasidalijimo, t. y. kad atsakovė ir ieškovė sudeda į vieną vietą inventorių, aprangas, kt. ir pagal poreikį naudoja, o gautą pelną už inventoriaus ir aprangos panaudojimą dalijasi per pusę, atskaičius einamąsias išlaidas. Tačiau bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu atsakovės ir trečiojo asmens atstovas paaiškino, kad ieškovės 2021 m. gruodžio 13 d. PVM sąskaitoje faktūroje Nr. SPO 157 minimą infrastruktūrą ir kitas paslaugas atsakovei teikė trečiasis asmuo, su kuriuo yra sudaryta 2021 m. kovo 1 d. Paslaugų teikimo sutartis, o ne ieškovė. Bylos duomenys patvirtina, kad trečiasis asmuo su UAB „TOI-TOI Lietuva“ yra sudaręs nuomos sutartį dėl biotualetų, buitinių ar sanitarinių konteinerių, praustuvų ir kt. įrangos, o su UAB „Tamtamas“ yra sudaręs nekilnojamojo turto (žemės sklypo dalies, esančios Smilčių g. 6, Klaipėdoje) nuomos sutartį. Tai akivaizdžiai patvirtina faktą, kad minėtos paslaugos trečiajam asmeniui iš nurodytų tiekėjų buvo suteiktos, nes byloje yra pateiktos PVM sąskaitos faktūros, kurios patvirtina tai, kad trečiasis asmuo iš minėtų tiekėjų paslaugas pirko. Minėta, kad pagal 2021 m. kovo 1 d. paslaugų teikimo sutarties priede Nr. 1 numatytą susitarimą trečiasis asmuo yra įsipareigojęs atsakovei suteikti vaikų ir suaugusiųjų stovyklų organizavimo, reklaminių kampanijų organizavimo ir vykdymo bei kitas paslaugas, todėl teigti, kad ieškovė į atsakovei išrašytą 2021 m. gruodžio 13 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. SPO 157 pagrįstai įtraukė ir išlaidas, susijusias su tiekėjų UAB „TOI-TOI Lietuva“ ir UAB „Tamtamas“ teiktomis paslaugomis, pagrindo nėra.

48.       Duomenų, kad ieškovė patyrė ieškinyje minimas išlaidas už trenerių darbą vykdant bendrą veiklą į bylą taip pat nėra pateikta. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka, jog organizuojant stovyklą su nakvyne buvo būtinas dalyvių apgyvendinimas, tačiau remiantis bylos medžiaga nustatyta, kad apgyvendinimo kainą ieškovė grindžia iš esmės vien susirašinėjimo (tarp ieškovės ir atsakovės) medžiagoje esančiais preliminariais išlaidų už vaikų stovyklos skaičiavimais, kuriuose apgyvendinimo kaina nurodyta 75,00 Eur už septynias kalendorines dienas (savaitę).

49.       Taigi nors nagrinėjamu atveju nustatyta, kad tarp šalių ginčas kilo dėl buvusio tarpusavio atsiskaitymo (išlaidų pasidalijimo – kompensavimo), tačiau akivaizdu, kad šalys šias susitarimo aplinkybes aiškina skirtingai. Be to, minėta, kad tarp šalių rašytinės sutarties sudaryta nebuvo (CPK 6.969 straipsnio 4 dalis). Todėl, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, iš bylos duomenų negalima vienareikšmiškai spręsti, kokia apimti buvo susitarta dėl kilusių išlaidų paskirstymo, jų proporcijų dydžio, kokias išlaidas kiekvienas iš partnerių prisiima asmeniškai ir pan. Taigi esant nurodytoms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovė neįrodė, kad visos minėtos išlaidos buvo patirtos būtent vykdant bendrą veiklą ir kad atsakovė privalo šias išlaidas (ar jų dalį) ieškovei atlyginti. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog ieškovės 2021 m. gruodžio 13 d. atsakovei išrašyta PVM sąskaita faktūra Nr. SPO 157 yra nepagrįsta.

50.       Apeliantės vertinimu, pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai nustatė, jog pajamos už Stovyklas buvo vedamos tiek atsakovei, tiek ieškovei. Teigia, jog už Stovyklas buvo mokama pavedimu tik į atsakovės atsiskaitomąją banko sąskaitą. Todėl, anot apeliantės, pastarajai gavus iš ieškovės paslaugas, darbus, pasinaudojus jos infrastruktūrą, kilo pareiga atsiskaityti su ieškove. 

51.       Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad iš byloje pateikto banko sąskaitos išrašo už laikotarpį nuo 2021-03-08 iki 2021-11-08 matyti, jog už Stovyklas į atsakovės banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) buvo atliekami pavedimai, paskirtyje nurodant „vaikų stovykla (laikotarpis: mėnuo ir diena) Surf Camp XIII – Vandens supynės.“ Byloje esantis ieškovės banko sąskaitos išrašas už laikotarpį nuo 2021-06-01 iki 2021-10-01 patvirtina tai, kad į ieškovės sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) buvo atliekami pavedimai, paskirtyje nurodant „(laikotarpis: mėnuo, diena) Surf Camp XIII – Spotas arba Surf Camp XIII“. Minėti išrašai patvirtina tai, kad pajamas besiverčiant Stovyklų veikla gavo abi ginčo šalys, tiek ieškovė, tiek atsakovė, į savo banko sąskaitas. Nagrinėjamu atveju atsakovės į bylą pateiktas banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išrašas patvirtina tik tai, kad atsakovė gavo pajamų iš Stovyklos vykdymo veiklos už minėtus laikotarpius. Tačiau tai, kad atsakovė už minėtus laikotarpius iš Stovyklos veiklos į savo banko sąskaitą gavo pajamų, jokiais būdais nepagrindžia to, kad ji gavo paslaugas iš ieškovės. Taigi esant nurodytoms aplinkybėms, pirmiau paminėti apeliantės argumentai, kad atsakovei gavus lėšų į savo įstaigos banko sąskaitą už Stovyklos vykdomą veiklą, neva tuo pagrindu jai kilo pareiga atsiskaityti su ieškove, atmestini kaip iš esmės nepagrįsti.

52.       Apibendrinant tai, kas aptarta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į anksčiau paminėtas įrodymų vertinimo taisykles, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai, visapusiškai ir pagrįstai įvertino šioje byloje surinktus įrodymus. Todėl mano, kad ieškovės apeliacinio skundo argumentai nepagrindžia to, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstas išvadas. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl to, kad apeliantės pateiktus įrodymus, t. y. sutartis su tiekėjais (UAB „TOI-TOI Lietuva“, UAB „Tamtamas“), ieškovės gautas ir apmokėtas sąskaitas faktūras, susirašinėjimo tarp šalių medžiagą ir kitus duomenis pirmosios instancijos teismas įvertino tinkamai. Be to, jau ne kartą buvo akcentuota, kad šiuo nagrinėjamu atveju šalių susitarimas dėl stovyklų organizavimo ir su tuo susijusių išlaidų padalijimo buvo žodinis, o ieškovė nagrinėjamoje civilinėje byloje dalį patirtų išlaidų grindė sutartimis, sudarytomis su tiekėjais UAB „TOI-TOI Lietuva“, UAB „Tamtamas“ ir jų pateiktomis sąskaitomis, pati apskaičiavo proporcijas, kurių pagrindu išrašė atsakovei 2021 m. gruodžio 13 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. SPO 157 13 214,51 Eur, apeliacinės instancijos teismui nesudaro pagrindo prieiti prie išvados, kad minėtą PVM sąskaitą faktūrą apeliantė  atsakovei išrašė pagrįstai. Be to akivaizdu, kad, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, byloje nesant tikslių duomenų apie bendras šalių gautas pajamas ir patirtas bendras išlaidas, nėra galimybės nustatyti kiekvienam partneriui tenkančios pelno dalies ir įvertinti tarpusavio įsipareigojimų dydžio. Taigi nesant abejonių nekeliančių duomenų, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia apeliantės nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis ne tik byloje esančiais įrodymais, bet ir visa bylos medžiaga. Todėl nagrinėjamoje civilinėje byloje nustatytos faktinės aplinkybės suponuoja išvadą, kad vis dėlto ieškovės reikalavimas priteisti 13 214,51 Eur sumą iš atsakovės pagal ieškovės atsakovei išrašytą 2021 m. gruodžio 13 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. SPO 157 neįrodytas.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

53.       Apibendrindama išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialiosios teisės normas, tinkamai vadovavosi proceso teisės normų nustatytomis įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklėmis ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą dėl šalių ginčo esmės. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

54.       Dėl kitų argumentų apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

55.       CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Apeliacinio skundo netenkinus, apeliantės patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

56.       Atsakovė kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė pažymą 2023 m. gegužės 15 d. dėl atstovavimo išlaidų pagrindimo, kurioje nurodyta, kad apeliacinio skundo surašymo ir konsultacijos bendrą sumą sudaro 2 000,00 Eur. Taip pat pateikė apmokėjimą patvirtinančius dokumentus: „Swedbank“ mokėjimo nurodymą 2023-05-13 (700,00 Eur); „Swedbank“ mokėjimo nurodymą 2023-05-08 (800,00 Eur) ir pinigų priėmimo kvitą, serija LAT Nr. 1105154 2023-05-15 (500,00 Eur). Įvertinus pateiktus atsakovės duomenis dėl patirtų išlaidų apeliacinės instancijos teisme, pažymėtina, kad atsakovei buvo parengtas atsiliepimas į apeliacinį skundą, o ne apeliacinis skundas, kaip nurodoma 2023 m. gegužės 15 d. pažymoje. Minėta 2 000,00 Eur patirtų bylinėjimosi išlaidų suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalių dydį, todėl mažintina iki 496,48 Eur ir priteistina iš ieškovės.

 

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

 

n u t a r i a :

 

Klaipėdos apylinkės teismo 2023 m. balandžio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės viešosios įstaigos „Spotas“, įmonės kodas 302677826, atsakovei viešajai įstaigai „Vandens supynės“ 496,48 Eur (keturis šimtus devyniasdešimt šešis eurus 48 centus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

 

 

 

Teisėjos                                        Raimonda Andrulienė

 

                                    Aušra Maškevičienė 

        

                                        Vilija Valantienė