Administracinė byla Nr. eA-569-525/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01845-2016-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 18.4.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugpjūčio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. B. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėja S. B. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, NŽT) 2016 m. balandžio 12 d. raštą Nr. lSS-1108-(7.5.) (toliau – ir NŽT raštas) ir NŽT Zarasų skyriaus (toliau – ir Skyrius) 2016 m. sausio 15 d. raštą Nr. 42SD-274-(14.42.104.) (toliau – ir Skyriaus raštas).
2. Pareiškėja nurodė, jog skundžiamu NŽT raštu buvo atmestas jos skundas dėl skundžiamo Skyriaus rašto panaikinimo ir įpareigojimo tęsti nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą pareiškėjos motinos E. B. vardu į jos tėvui, kuris buvo politinis kalinys, priklausiusį žemės sklypą, suteikiant nuosavybėn neatlygintinai padidintą iki 100 proc. žemės sklypą.
3. Pareiškėja paaiškino, kad jos mirusi motina E. B. ir A. C. 1994 m. lapkričio 14 d. tuometei Zarasų rajono Suvieko apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į P. C. iki nacionalizacijos turėtą 14,56 ha žemės plotą Zarasų apskrityje. Iš Utenos apskrities viršininko 1998 m. birželio 4 d. išvados Nr. 23 (toliau – ir Išvada) matyti, jog 7,28 ha žemės sklypas nuosavybės teisių atkūrimo metu buvo užimtas asmeninio ūkio žeme. Zarasų rajono Antazavės seniūnijos Šniukštų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte, patvirtintame Utenos apskrities viršininko administracijos 1999 m. rugpjūčio 20 d. įsakymu Nr. 10-08-72, E. B. į eilę perduodamam nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčiam žemės sklypui suprojektuoti buvo įrašyta trečia eile pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo (toliau – ir Žemės reformos įstatymas) 10 straipsnio 1 dalį – perduodami nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčiai turėtiesiems (padidinti iki 100 procentų) žemės sklypai tos apskrities teritorijoje piliečiams, kurie yra 1918–1920 metų nepriklausomybės kovų kariai savanoriai, pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviai, politiniai kaliniai, tremtiniai, Vyčio Kryžiaus ordinu apdovanoti asmenys, taip pat jų sutuoktiniams, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams), jeigu jų norima susigrąžinti žemė patenka į asmeniniam ūkiui ar valstiečio ūkiui skirtą teritoriją ir yra toje apskrityje, kurioje buvo nuosavybės teise turėta žemė.
4. Pareiškėja nurodė, kad E. B. Utenos apskrities administracijos 1999 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. 45151-43-8000 buvo atkurtos nuosavybės teisės tik į 8,58 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 4,90 ha žemės sklypą ir 1,8 ha miško sklypą, nepadidinant iki 100 proc. Pareiškėjos teigimu, jos mamai buvo žadama padidintą iki 100 proc. žemės sklypą suteikti vėliau, kaip atskirai suformuotą žemės sklypą.
5. Pareiškėja paaiškino, kad Utenos apskrities viršininko 2003 m. balandžio 11 d. įsakymu Nr. 16-288 buvo patvirtintas piliečių, kurie iki 2003 m. balandžio 1 d. pateikė prašymus įsigyti žemę, mišką ir vandens telkinius, rengiant žemės reformos žemėtvarkos projektus Zarasų rajono, Antazavės seniūnijos kadastro vietovėse, sąrašas (toliau – ir Sąrašas), kuriame nurodyta, jog E. B. neatlyginamai nuosavybėn suteikiamas 4,14 ha ploto žemės sklypas. Utenos apskrities viršininko 2006 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. 16-309 „Dėl žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo patvirtinimo Zarasų rajone“ buvo patvirtintas Zarasų rajono Šniukštų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymas. Šiame papildyme esančiame pretendentų, kuriems Antazavės seniūnijos Šmukštų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte suformuoti žemės sklypai, sąraše nurodyta, kad E. B. suformuoti trys žemės sklypai, kurie suteikiami nuosavybėn neatlyginamai. Taigi, pareiškėjos teigimu, jos mamos atžvilgiu buvo vykdoma padidinto iki 100 proc. žemės sklypo suteikimo neatlygintinai procedūra, tačiau ji nebuvo baigta. Anot pareiškėjos, Skyrius nurodė, kad padidintas iki 100 proc. žemės sklypas suteikiamas nebus, tačiau nuosavybės teisių atkūrimo sustabdymo priežastis nebuvo nurodyta.
6. Pareiškėja nesutiko su atsakovo pozicija, kad nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesas E. B. atžvilgiu pasibaigė 1999 m. gruodžio 23 d. sprendimu atkūrus nuosavybės teises į visą jai tenkantį 7,28 ha buvusio žemės savininko P. C. nuosavybės teisėmis valdytos žemės plotą, perduodant nuosavybėn neatlygintinai lygiavertį turėtajam žemės sklypą.
7. Pareiškėja vadovavosi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių i išlikusi nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 4 straipsnio 8 dalimi ir pažymėjo, jog Skyrius ir NŽT atsisakymą suteikti nuosavybėn padidintą žemės sklypą motyvavo skirtingais pagrindais, t. y. Skyrius pagrindine atsisakymo priežastimi nurodė tai, jog nebuvo pateiktas E. B. prašymas suteikti iki 100 proc. didesnį žemės sklypą, nors, pareiškėjos nuomone, pagal nuosavybės teisių atkūrimo metu galiojusį teisinį reglamentavimą tokia pareiga asmenims nebuvo nustatyta, o buvo numatyta, kad piliečiams, kuriems gali būti taikomos Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 8 dalies nuostatos, per 6 mėnesius nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos turi būti pateikti raštiški siūlymai dėl jų galimybės gauti didesnį sklypą iš laisvos žemės fondo. Pareiškėjos teigimu, jos mamai nebuvo pateiktas joks raštiškas pasiūlymas dėl galimybės gauti didesnį sklypą iš laisvos žemės fondo.
8. Pareiškėja teigė, kad skundžiamame NŽT rašte atsakovės nurodyta aplinkybė, jog E. B. į eilę perduodamam nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčiam žemės sklypui suprojektuoti buvo įrašyta pagal Žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytą trečią eilę, paneigia iki tol Skyriaus išsakytą poziciją, jog E. B. iki sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę priėmimo nepareiškė valios dėl padidinto žemės sklypo suteikimo nuosavybėn.
9. Minėtos aplinkybės, pareiškėjos nuomone, patvirtina, kad Skyriaus atsisakymas tęsti nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą, motyvuojant tuo, jog E. B. tik 2003 m. vasario 10 d. raštu Nr. 14 kreipėsi į Utenos apskrities viršininko administracijos Zarasų žemėtvarkos skyrių, prašydama suteikti nuosavybėn neatlygintinai padidintą iki 100 proc. žemės sklypą, t. y. po nuosavybės teisių atkūrimo, laikytinas nepagristu.
10. Dėl atsakovo argumento, kad P. C. laisvės kovų dalyviu pripažintas tik 2001 metais, t. y. po 1999 m. gruodžio 23 d. sprendimo atkurti nuosavybės teises į turėtą žemę priėmimo, pareiškėja manė, kad tuo atveju, jeigu, kaip teigiama, teisė atkurti padidintą žemės sklypą būtų atsiradusi po to, kai jau buvo priimtas sprendimas atkurti nuosavybės teises, E. B. nebūtų buvusi įrašyta į eilę perduodamam nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčiam žemės sklypui suprojektuoti pagal Žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 1 dalį. Be to, atsakovė pati pripažino, kad iki 1999 m. pateiktų dokumentų, kurių pagrindu 1999 m. buvo priimtas sprendimas E. B. suprojektuoti perduodamą nuosavybėn neatlygintinai lygiavertį žemės sklypą pagal Žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 1 dalį nėra, todėl nepagrįstas kategoriškas atsakovės teiginys, kad 1999 m. nebuvo pateiktas dokumentas, įrodantis, kad P. C. buvo laisvės kovų dalyvis.
11. Pareiškėja nesutiko ir su Skyriaus motyvais, kad padidinti žemės sklypo plotai suteikiami nuosavybėn tik kartu su grąžinamu natūra ar perduodamu neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčiu žemės sklypu. Tokį savo nesutikimą pareiškėja grindė tuo, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimo Nr. 385 „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo vietovėje“ (redakcija, galiojusi nuo 2002 m. balandžio 15 d. iki 2005 m. gegužės 22 d.) 2 punkte nurodomi tik subjektai, kuriems paduodami prašymai dėl padidinto žemės sklypo suteikimo, tačiau nenumatyti nei tokių prašymų padavimo terminai, nei tai, kad tokie prašymai gali būti pateikti tik kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises ar iki nuosavybės teisių atkūrimo.
12. Pareiškėjos atstovas teismo posėdžio metu nurodė, jog įtraukdamas pareiškėjos motiną į sąrašą asmenų, kuriems turi būti atkurtos nuosavybės teisės 3 eile ir kuriems žemės sklypai padidinami iki 100 proc., atsakovas patvirtino, kad yra pateikti visi būtini dokumentai. Pažymėjo, jog 2006 m. įsakymu buvo patvirtinta, kad pareiškėjai priklauso teisė į iki 100 proc. padidintą sklypą, planuose sklypai buvo suformuoti ir išskirti, todėl galėjo būti pilnai grąžinami. 2003 m. balandžio 23 d. rašte, adresuotame E. B., nurodyta, kad jai siūloma pasirinkti iki 100 proc. padidintą žemės sklypą, taigi, šis raštas taip pat patvirtina pareiškėjos teisę į padidintą žemės sklypą.
13. Atsakovas NŽT atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.
14. Atsakovas nurodė, kad įstatymų leidėjas teisės aktais nenustatė suteikiamo nuosavybėn iki 100 proc. padidinto žemės sklypo ploto formavimo kriterijų, t. y. kokia tvarka suteikiamas ir nustatomas padidinto ploto žemės sklypas, nedetalizuota, ar padidintas plotas suteikiamas kaip lygiavertis pagal vertę, ar pagal plotą, ar už turėtą žemės plotą gali būti kompensuojama miškų ūkio paskirties žeme, todėl, priimant sprendimą dėl padidinto žemės sklypo suteikimo nuosavybėn, laikomasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka) 22 punkto nuostatos, pagal kurią, kai savininkas nori atgauti natūra turėtą žemės sklypą, padidinti žemės sklypo plotai suteikiami nuosavybėn tik nuosavybės teisių atkūrimo momentu, kartu su perduodamu neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčiu žemės sklypu, nes padidinto žemės sklypo plotą galima nustatyti tik lygiaverčio sklypo formavimo metu ir tik pagal perduodamą šioje teritorijoje nuosavybėn neatlygintinai lygiavertį žemės sklypo plotą.
15. Atsakovas teigė, kad Utenos apskrities viršininko 2006 m. balandžio 28 d. įsakymo Nr. 16-309 „Dėl žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo Zarasų rajone“ dalis dėl E. B. suprojektuotų bendro 4,14 ha žemės ploto padidintų žemės sklypų buvo priimtas neatsižvelgiant į Atkūrimo įstatymo bei Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos nuostatas ir yra naikintinas, ir kad kilus ginčui su pareiškėja dėl padidintų žemės sklypų įteisinimo, sprendimas dėl šios įsakymo dalies panaikinimo bus priimtas atsižvelgiant į teismo sprendimą šioje byloje.
16. Atsakovas taip pat pažymėjo, jog Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalies nuostatos nereglamentuoja padidintų žemės sklypų suteikimo nuosavybėn neatlygintinai tvarkos saugomose teritorijose. Utenos apskrities viršininko 2006 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. 16-309 „Dėl žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo Zarasų rajone“ E. B. (patvirtinto pretendentų sąrašo eil. Nr. 1) Šniukštų kadastro vietovėje, Kumpuolio hidrografinio draustinio teritorijoje, patvirtintas 0,35 ha ploto padidintas žemės sklypas (projektinis Nr. (duomenys neskelbtini)) už kitoje (Zarasų rajono, Suvieko seniūnijos), ne Kumpuolio hidrografinio draustinio teritorijoje, buvusio savininko P. C. turėtą žemę, todėl tenkinti pareiškėjos reikalavimus dėl šio (0,35 ha žemės sklypo, projektinis Nr. (duomenys neskelbtini)) nuosavybės įteisinimo nėra teisinio pagrindo.
17. Pasisakydamas dėl pareiškėjos argumento, jog E. B. iki priimto sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę nebuvo tinkamai informuota apie galimybę gauti iki 100 proc. padidintą žemės plotą, atsakovas teigė, kad šios aplinkybės negali nei patvirtinti, nei paneigti, tačiau aplinkybė, jog rengiant 1999 metais Šniukštų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą, pagal Žemės reformos įstatymo 10 straipsnyje nustatytą pretendentų eiliškumą E. B. buvo įrašyta į 3 eiliškumo grupės pretendentų sąrašą, kuriems buvo projektuojami nuosavybėn iki 100 proc. padidinti žemės sklypai, galimai patvirtina, jog E. B. buvo žinoma apie galimybę gauti padidintą žemės sklypą.
18. Be to, atsakovas nurodė, kad sprendimas atkurti nuosavybės teises į E. B. tėvo turėtą žemę priimtas 1999 metais, o laisvės kovų dalyviu P. C. pripažintas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos nutarimu 2001 m. vasario 7 d. protokolu, t. y. jau po sprendimo atkurti nuosavybės teises į turėtą žemę priėmimo. Atsakovės atstovas teismo posėdžio metu atsakydamas į pareiškėjos atstovo teismo posėdžio metu pateiktus argumentus dėl pareiškėjai teiktų raštų pažymėjo, jog jie visi yra informacinio pobūdžio ir negali būti vertinami kaip sprendimai, patvirtinantys, kad pareiškėja turi teisę į 100 proc. padidintą žemės sklypą.

II.

19. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 27 d. sprendimu pareiškėjos S. B. skundą atmetė.
20. Atsižvelgęs į Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 8 dalyje, 10 straipsnio 4 dalyje, Žemės reformos įstatymo 10 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimo Nr. 385 „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo gyvenamojoje vietovėje“ 2.3 punkte įtvirtintas nuostatas, teismas sprendė, kad dokumentas, patvirtinantis asmens teisę atkurti nuosavybės teises į 100 proc. padidintą žemės sklypo plotą NŽT turėjo būti pateiktas iki 2003 m. gruodžio 31 d., o tokia asmens teisė įgyvendinama būtent atkuriant nuosavybės teises ir negali būti įgyvendinama po sprendimo atkurti nuosavybės teises priėmimo.
21. Teismas nurodė, kad 1999 m. gruodžio 23 d. sprendimas Nr. 45151-43-8000, kuriuo pareiškėjos motinai buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio žemės savininko P. C. iki nacionalizacijos valdytą žemę, yra galiojantis ir nenuginčytas, todėl nuosavybės teisių atkūrimo procesas yra baigtas, o nuosavybės teisės yra visiškai atkurtos. Teismas pažymėjo, jog E. B., žinodama apie tai, jog ji turi teisę į 100 proc. padidintą žemės sklypo plotą, būdama atidi ir rūpestinga, iki sprendimo atkurti nuosavybės teises privalėjo pateikti dokumentus, patvirtinančius šią jos teisę, tačiau to nepadarė, t. y. prašymą su tai patvirtinančiais dokumentais pateikė tik 2003 m. vasario 10 d. Taigi, pareiškėjos motina daugiau nei trejus metus nesiėmė jokių aktyvių veiksmų siekdama gauti iki 100 proc. padidintą žemės sklypo plotą, su sprendimu, kuriuo jai visiškai atkurtos nuosavybės teisės, ji sutiko.
22. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A261-2254/2012 ir 2014 m. lapkričio 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A261-1103/2014, teismas nurodė, jog tai, kad tam tikros aplinkybės, dėl kurių pareiškėjui atsiranda teisė gauti iki 100 proc. padidintą žemės sklypą iš laisvos žemės fondo, paaiškėjo vėliau nei vyko nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjo atžvilgiu procesas, nesukuria jam teisės gauti iki 100 proc. padidintą žemės sklypą iš laisvos žemės fondo, ir konstatavo, kad pareiškėja nebeturi teisės atkurti nuosavybės teises į 100 proc. padidintą žemės sklypo plotą.

III.

23. Pareiškėja S. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 27 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą ir pareiškėjos skundą tenkinti.
24. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas pažeidė teismo pareigą motyvuoti priimtą sprendimą, nepasisakė dėl pareiškėjos skunde nurodytų argumentų. Teismo motyvai apsiribojo Atkūrimo įstatymo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 10 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A261-2254/2012 citavimu, nors minėtos bylos aplinkybės nesutampa su nagrinėjamos bylos: precedentas sukurtas bylose, kai asmenys siekia gauti iki 100 proc. padidintą žemės sklypą iš laisvos žemės fondo tais atvejais, kai politiniais kaliniais, pasipriešinimo dalyviais ar turinčiais kitą reikalingą statusą asmenys buvo pripažinti po to, kai jiems buvo atkurtos nuosavybės teisės, cituojamos bylos atveju dėl asmens nebuvo priimtas sprendimas įrašyti jį į eilę perduodamam nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčiam žemės sklypui suprojektuoti pagal Žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytą trečią eilę, taip pat nebuvo vykdoma padidinto iki 100 proc. žemės sklypo suteikimo neatlygintinai procedūra. Teismas neatsižvelgė į tai, kad nagrinėjamos bylos atveju E. B. dar 1999 m. rugpjūčio 20 d. Utenos apskrities viršininko administracijos įsakymu Nr. 10-08-72 į eilę perduodamam nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčiam žemės sklypui suprojektuoti buvo įrašyta pagal Žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 1 dalį trečia eile. Be to, teismas neįvertino, kad aplinkybė, dėl kurios asmeniui atsiranda teisė gauti iki 100 proc. padidintą žemės sklypą iš laisvos žemės fondo, nuosavybės teisių atkūrimo E. B. metu jau egzistavo: P. C. politiniu kaliniu pripažintas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1990 m. balandžio 28 d. išduotu reabilitacijos pažymėjimu Nr. 8-8947, kuriame aiškiai nurodyta, kad „P. C. LTSR VRM karinio tribunolo 1945 m. sausio 29 d. nuosprendžiu buvo nuteistas pagal RTFSR BK 17-58-1 a str. laisvės atėmimu 7 metams. Ryšium su byla, jis buvo laisvės atėmimo vietose nuo 1945 m. sausio 5 d. iki mirties 1945 m. gegužės 7 d. Be to, 1990 m. lapkričio 28 d. Lietuvos Respublikos Zarasų rajono valdyba priėmė potvarkį Nr. I08v „Dėl konfiskuoto turto grąžinimo arba kompensacijos už jį išmokėjimo reabilituotiems asmenims“.
2. Faktas, kad E. B. 1999 m. rugpjūčio 20 d. Utenos apskrities viršininko administracijos įsakymu Nr. 10-08-72 buvo įrašyta į eilę perduodamam nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčiam žemės sklypui suprojektuoti pagal Žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytą trečią eilę, įrodo, kad jau nuosavybės teisių atkūrimo metu 1999 metais egzistavo pagrindas atkurti nuosavybės teises į iki 100 proc. padidintą žemės sklypą, tai patvirtinantis dokumentas atsakovui buvo pateiktas, ir paneigia Skyriaus išsakytą poziciją, jog E. B. iki sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę priėmimo nepareiškė valios dėl padidinto žemės sklypo suteikimo nuosavybėn ir/ar nepateikė reikiamų dokumentų.
3. Teismas neįvertino E. B. 2003 m. kovo 27 d. rašto ir 2003 m. balandžio 23 d. atsakymo į jį, kuriame E. B. pasiūlyta pasirinkti iki 100 proc. padidintą žemės sklypą iš pasiūlytų laisvos žemės fondų, kurio plotas sudarytų apie 4,5 ha, kurie pareiškėjos teigimu, patvirtina aplinkybę, kad suteikti iki 100 proc. padidintą žemės sklypą E. B. buvo žadama atskiru žemės sklypu ir dėl to nuolat vyko diskusijos.
4. Nors atsakovas pripažino, kad iki 1999 m. pateiktų dokumentų, kurių pagrindu 1999 m. buvo priimtas sprendimas E. B. suprojektuoti perduodamą nuosavybėn neatlygintinai lygiavertį žemės sklypą, nėra, teismas, neaišku kuo vadovaudamasis, padarė išvadą, kad iki sprendimo atkurti nuosavybės teises E. B. nepateikė dokumentų, patvirtinančių teisę į 100 proc. padidintą žemės sklypo plotą.
5. Teismų suformuota praktika, kad nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesas nėra nesibaigiantis, neturėtų būti aiškinama kaip suteikianti valdžios institucijoms neribotą teisę nutraukti nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą po to, kai nuosavybės teisių atkūrimas buvo pradėtas įgyvendinti. Aplinkybė, kad buvo pradėtas įgyvendinti nuosavybės teisių atkūrimas, reiškia, kad valstybė prisiėmė įsipareigojimą įstatymo nustatytomis sąlygomis ir tvarka atkurti nuosavybės teises, žemės sklypą padidinant iki 100 proc., tuo tarpu, E. B., kurios naudai buvo pradėtas nuosavybės teisių atkūrimo procesas, o vėliau – jos teisių perėmėja pareiškėja įgijo teisėtus lūkesčius, kad pradėtas įgyvendinti nuosavybės suteikimo, padidinant iki 100 proc., procesas bus baigtas ir kad suformuoti žemės sklypai bus perduoti neatlygintinai jų nuosavybėn.
25. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
26. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
1. Atsižvelgiant į Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 22 punktą, padidinto žemės sklypo suteikimo procedūra iš esmės reiškia, kad nuosavybės teisių į žemę atkūrimo metu, pretendentui kartu su atkuriamu (perduodamu nuosavybėn neatlygintinai, ar grąžinamu natūra) žemėvaldos plotu papildomai suteikiamas nuosavybėn padidintas žemės sklypo plotas. Apeliantė, prašydama tęsti nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą dėl iki 100 proc. padidinto žemės sklypo (-ų) suteikimo nuosavybėn, iš esmės prašo suteikti nuosavybėn ne padidintus, bet papildomus žemės sklypus. Kadangi 1999 metais pradėtą procedūrą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę E. B., kaip 3 eiliškumo grupės pretendentei, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčius žemės sklypus Šniukštų kadastro vietovės teritorijoje, priėmus Utenos apskrities viršininko administracijos 1999 m. gruodžio 23 d. sprendimą Nr. 45151-43-8000, yra baigta, bet koks žemės sklypo suteikimas nuosavybėn po priimto sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, be atkuriamo nuosavybėn lygiaverčio ar natūra grąžinamo žemės sklypo ploto, reikštų tik papildomo žemės sklypo suteikimą, o tokios galimybės Atkūrimo įstatyme nėra numatyta. Svarstant pretendentės E. B. prašymą dėl lygiaverčio žemės sklypo perdavimo neatlygintinai nuosavybėn (Zarasų rajono žemėtvarkos skyriaus Antazavėje 1999 m. kovo 1 d. protokolas Nr. 2), pretendentė nereiškė valios dėl iki 100 proc. padidinto žemės sklypo suteikimo nuosavybėn ir toks pretendentės prašymas net nebuvo svarstytas.
2. Atsakovas nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo teismo 1990 m. balandžio 28 d. reabilitacijos pažymėjimu Nr. 8-8947 P. C. buvo pripažintas politiniu kaliniu. Visų pirma, reabilitacijos pažymėjime nėra pažymėta, kad P. C. suteikiamas politinio kalinio statusas. Šiame dokumente nurodoma, kad Karinio tribunolo nuosprendžiu nuteistas P. C. yra reabilituotas ir jo įpėdiniams kompensuojamos jo darbinės pajamos už laisvės atėmimo vietose įkalinimo laiką. Antra, šis dokumentas yra kitos paskirties ir nelaikomas pagrindu bei nepatvirtina įpėdinių teisės gauti nuosavybėn iki 100 proc. padidintą žemės plotą.
3. Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 8 dalies nuostata savaime nesuteikia teisės asmeniui, kuriam pagal šio įstatymo nuostatas nuosavybės teisės yra realizuotos, papildomai pretenduoti į padidintą žemės sklypo plotą. Lūkestis negali būti teisėtas, jei jo neįmanoma realizuoti, jei toks lūkestis neparemtas įstatymo nuostatomis.
27. Taip pat apeliantė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad Zarasų rajono žemėtvarkos skyriaus Antazavėje 1999 m. kovo 1 d. protokolas Nr. 2, atsakovo pateiktas su atsiliepimu į apeliacinį skundą, surašytas anksčiau nei pareiškėja Utenos apskrities viršininko administracijos 1999 m. rugpjūčio 20 d. įsakymu Nr. 10-09-72 buvo įrašyta į eilę perduodamam nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčiam žemės sklypui suprojektuoti pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytą trečią eilę. Be to, Utenos apskrities viršininko administracijos 1999 m. rugpjūčio 20 d. įsakymas Nr. 10-09-72, kuris yra vėlesnis individualus teisės aktas, yra galiojantis ir nenuginčytas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

28. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjos teisės, motinos vardu, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 8 dalyje nustatyta tvarka atkurti nuosavybės teises į 100 procentų padidintą žemės sklypą iš laisvos žemės fondo.
29. Pirmosios instancijos teismas sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą, konstatavęs, jog pareiškėjuos motinai nuosavybės teisės atkurtos pilna apimtimi ir nuosavybės teisių atkūrimo procesas baigtas, taip pat, kad iki priimant sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, kompetentingai institucijai nebuvo pateiktas dokumentas, patvirtinantis pareiškėjos motinos teisę atkurti nuosavybės teises į 100 procentų padidintą žemės sklypą iš laisvos žemės fondo.
30. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.
31. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas ir byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų, t. y. nagrinėdama tik pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodytus argumentus.
32. Apeliacinis pareiškėjo skundas iš esmės grindžiamas dviem argumentais - pirma, pareiškėjai nuosavybės teisių atkūrimo procesas nėra baigtas, nes po 1999 m. gruodžio 23 d. sprendimo Nr. 45151-43-8000, kuriuo pareiškėjos motinai buvo atkurtos nuosavybės teisės, priėmimo atsakovas toliau vykdė nuosavybės teisių pareiškėjos motinai atkūrimo procedūras – įtraukė pareiškėjos motiną į Utenos apskrities viršininko 2003 m. balandžio 11 d. įsakymu Nr. 16-288 patvirtintą piliečių, kurie iki 2003 m. balandžio 1 d. pateikė prašymus įsigyti žemę, mišką ir vandens telkinius, rengiant žemės reformos žemėtvarkos projektus Zarasų rajono, Antazavės seniūnijos kadastro vietovėse, sąrašą, kuriame nurodyta, jog E. B. neatlyginamai nuosavybėn suteikiamas 4,14 ha ploto žemės sklypas, taip pat Utenos apskrities viršininko 2006 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. 16-309 „Dėl žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo patvirtinimo Zarasų rajone“ patvirtintame Zarasų rajono Šniukštų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildyme nurodyta, kad E. B. suformuoti trys žemės sklypai, kurie suteikiami nuosavybėn neatlyginamai. Taip pat nurodo, kad atsakovui apie pareiškėjos motinos teisę gauti 100 procentų padidintą žemės sklypą buvo žinoma iki 1999 metais priimant sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nes Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo teismo 1990 m. balandžio 28 d. reabilitacijos pažymėjimu Nr. 8-8947 buvęs savininkas P. C. buvo pripažintas politiniu kaliniu.
33. Pasisakydama dėl šių apeliacinio skundo argumentų, teisėjų kolegija visu pirma pažymi, kad nagrinėjamai situacijai aktualios teisės normos – Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 8 dalis bei šio įstatymo 10 straipsnio 4 dalis, išaiškintos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-2254/2012, 2014 m. lapkričio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-1103/2014, taip pat 2018 m. balandžio 13 d. Nutartyje administracinėje byloje byla Nr. eA-366-552/2018 (minėtos įstatymo nuostatos iš esmės nepakito ir nagrinėjamam ginčui aktualiu metu). Nurodytoje apeliacinės instancijos teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta asmens teisė gauti iš laisvos valstybinės žemės fondo padidintą žemės sklypą įgyvendinama atkuriant nuosavybės teises į iki nacionalizacijos valdytą žemę. Tokį prašymą ir kitus tam būtinus dokumentus iki nuosavybės teisių atkūrimo procedūros pabaigos turi pateikti asmuo, kuris pageidauja gauti padidintą valstybinį žemės sklypą.
34. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad sprendimą Nr. 45151-43-8000, kuriuo pareiškėjos motinai atkurtos nuosavybės teisės, Utenos apskrities viršininko administracija priėmė 1999 m. gruodžio 23 d.. Kadangi šiuo Utenos apskrities viršininko administracijos sprendimu pareiškėjos motinai buvo atkurtos nuosavybės teisės į visą buvusio savininko P. C. turėtą žemę, laikytina, kad šiuo sprendimu buvo užbaigtas nuosavybės teisių atkūrimo procesas į P. C. turėtą žemę.
35. Byloje nėra duomenų, kad iki 1999 m. gruodžio 23 d. sprendimo priėmimo nuosavybės teisių atkūrimo procesą vykdžiusioms institucijoms būtų buvę pateikti dokumentai patvirtinantys pareiškėjos motinos teisę atkurti nuosavybės teises į 100 procentų padidintą žemės sklypą iš laisvos žemės fondo, t.y. byloje nėra duomenų, kad buvo pateikti dokumentai, patvirtinantys, jog P. C. yra pripažintas politiniu kaliniu ar laisvės kovų dalyviu.
36. Pažymėtina, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939-90 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo 4 straipsnio, 9 straipsnio nuostatomis politinio kalinio ir jam prilyginto asmens teisinį statusą pripažįsta ir pažymėjimus išduoda Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras. Laisvės kovų dalyvio teisinį statusą pagal Lietuvos Respublikos pasipriešinimo 1940-1990 metų okupacijoms dalyvių teisinio statuso įstatymo 7 straipsnį pripažįsta Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius.
37. Pareiškėja remiasi Lietuvos Aukščiausiojo teismo 1990 04 28 reabilitavimo pažymėjimu Nr. 8-8947 (e.byla t. I b.l. 97) ir teigia, jog šis pažymėjimas patvirtina politinio kalinio teisinį statusą. Teismo kolegija šiuos argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Kaip jau minėta anksčiau (šios nutarties 36 punktas), politinio kalinio ir jam prilyginto asmens teisinį statusą pripažįsta ir pažymėjimus išduoda Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras. Nagrinėjamoje byloje toks Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pažymėjimas nėra pateiktas. Lietuvos Aukščiausiojo teismo 1990 04 28 reabilitavimo pažymėjimas Nr. 8-8947 ginčui aktualiu klausimu vertintinas tik kaip dokumentas, kurio pagrindu galima kreiptis į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą siekiant gauti politinio kalinio statusą. Be to pažymėtina ir tai, kad atžymos ant Lietuvos Aukščiausiojo teismo 1990 04 28 reabilitavimo pažymėjimo Nr. 8-8947 tvirtina, jog šis dokumentas Zarasų rajono žemėtvarkos skyriui Antazavėje buvo pateiktas 2005 03 29, t.y. jau po to kai buvo priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į P. C. turėtą žemę bei jau pasibaigus Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje numatytam terminui iki kurio asmenys turėjo teisę, nuosavybės teisių atkūrimą vykdančios institucijoms, pateikti nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus.
38. Vertinant byloje pateiktą P. C. išduotą Laisvės kovų dalyvio pažymėjimą, pažymėtina, kad šis pažymėjimas patvirtina laisvės kovų dalyvio teisinį statusą, kuris pagal Žemės reformos įstatymą suteikia teisę pretenduoti už valstybės išperkamą žemę atkurti nuosavybės teises į 100 procentų padidintą žemės sklypą iš laisvos žemės fondo. Tačiau teismo kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog šis pažymėjimas yra išduotas 2001m. vasario 12 d. (e.byla t. I b.l. 85) (šio pažymėjimo pateikimo žemėtvarkos institucijoms data nefiksuota), t.y. jau po to kai buvo priimtas 1999 m. gruodžio 23 d. sprendimas Nr. 45151-43-8000, kuriuo buvo pilnai atkurtos nuosavybės teisės į P. C. turėtą žemę, t.y. jau po to kai nuosavybės teisių atkūrimo byla jau buvo baigta.
39. Atsižvelgus į anksčiau minėtą teisinį reglamentavimą ir byloje nustatytas aplinkybes, teismo kolegija daro išvadą, kad pareiškėjos motinos vardu atkurti nuosavybės teises į 100 proc. padidintą žemės sklypo plotą iš laisvos žemės fondo nėra pagrindo, kadangi nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesas pareiškėjos motinos vardu yra pasibaigęs – Utenos apskrities viršininko 1999 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. 45151-43-8000 pareiškėjos motinai atkūrus nuosavybės teisės į visą jai tenkančią buvusio savininko P. C. nuosavybės teise turėtą žemę.
40. Vertinant apeliacinio skundo argumentus, kad po 1999 m. gruodžio 23 d. sprendimo Nr. 45151-43-8000 priėmimo atsakovas toliau vykdė nuosavybės teisių atkūrimo procedūras bei projektavo neatlygintinai perduotiną žemės sklypą, teisėjų kolegija pažymi, kad tokiems atsakovo veiksmams nagrinėjamos bylos kontekste teisinio pagrindo nebuvo. Nes kaip jau minėta anksčiau, priėmus 1999 m. gruodžio 23 d. sprendimą Nr. 45151-43-8000, nuosavybės teisių atkūrimo byla buvo baigta, todėl atsakovas neturėjo teisinio pagrindo toliau vykdyti kokias nors nuosavybės teisių atkūrimo procedūras pareiškėjos motinos atžvilgiu. Tokie atsakovo veiksmai, atlikti nesant teisėto pagrindo, negali sukelti teisėtų pasekmių, taip pat teisėtų lūkesčių pareiškėjai ir būti pagrindu įpareigoti atsakovą spręsti nuosavybės teisių atkūrimo klausimą iš naujo.
41. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino šios srities teisinį reguliavimą, rėmėsi teisinga administracinių teismų praktika ir atmetęs pareiškėjo skundą, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Dėl to skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos S. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai               Laimutis Alechnavičius

              Artūras Drigotas

              Dalia Višinskienė