Baudž. Bylos Nr. 1-2568-506/2014

Proceso Nr. 1-01-2-00086-2012-3

                                                                            N U O S P R E N D I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 15  d.

Vilnius

          Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Lilija Tarčevskaja, sekretoriaujant Jolantai Savickaitei,  dalyvaujant prokurorui Mindaugui Greičiui, gynėjui – advokatui karoliui Barysui, viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, kurioje R. Ž., a.k. (duomenys neskelbtini) gimęs 1971-06-05, Latvijos Respublikoje, Lietuvos Respublikos pil., vedęs, gyvenantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, dirbantis UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, neteistas, kaltinamas nusikalstamomis veikomis, numatytomis LR BK 222 str. 1 d. ir 208 str. 1 d.,

                                                                      n u s t a t ė :

              R. Ž. apgaulingai tvarkė  buhalterinę apskaitą, dėl ko negalima iš dalies nustatyti įmonės turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros:

            jis, kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), įregistruota 2009-10-29, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje), būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, už teisingą apskaitos dokumentų surašymą ir jų tikrumą bei ūkinių operacijų teisėtumą (2001-11-06 Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 14 str. 2 d. nuostatą - ir 21 str. ), nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31, nenustatytu laiku ir vietoje, savo vadovaujamos įmonės darbuotojų E. B. ir A. Š. vardu užpildė  UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ 2010-2011 metų lengvojo automobilio kelionės lapus, kuriuose užfiksavo tikrovės neatitinkančius duomenis apie ūkinių operacijų turinį, kiekį ir vertę, tai yra įrašė E. B. ir  A. Š. kaip asmenis, vairavusius automobilius, jų sunaudotus degalų kiekius ir vertę, nors nei viena iš jų tarnybiniais automobiliais nesinaudojo.

                           Tęsdamas  nusikalstamą veiką minėtus 2010-2011 metų lengvojo automobilio kelionės lapus R. Ž. pateikė UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ buhalterei I. B., kuri įtraukė juos į UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą, dėl ko įmonė 2010-2011 metais pagal dvidešimt degalų nurašymo aktų nurašė  2 702,90 litrų kuro už 9 843,22 Lt (degalų nurašymo aktai: Nr. 1005 (2010-05-31), Nr. 1006 (2010-06-30),  Nr. 1007 (2010-07-31), Nr. 1008 (2010-08-31), Nr. 1009 (2010-09-30), Nr. 1010 (2010-10-31), Nr. 1011 (2010-11-30), Nr. 1012 (2010-12-31), Nr. 1101 (2011-01-31), Nr.1102 (2011-02-28), Nr. 1103 (2011-03-31), Nr. 1104 (2011-04-30), Nr. 1105 (2011-05-31), Nr. 1106 (2011-06-30), Nr. 1107 (2011-07-31), Nr.1108 (2011-08-31), Nr. 1109 (2011-09-30), Nr. 1110 (2011-10-31), Nr. 1111 (2011-11-30) ir Nr. 1112 (2011-12-31).

                Šiais veiksmais R. Ž. pažeidė 2001-11-06 Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574:

4 str. nuostatą, kad ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų: 1) tinkama, objektyvi ir palyginama; 3) išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams;

12 str. 1 d. nuostatą, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus;

13 str. 1 d. 4, 5 punktų nuostatas, kad privalomi šie apskaitos dokumentų rekvizitai: 4) ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio turinys; 5) ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio rezultatas pinigine ir (arba) kiekybine išraiška, ir

13 str. 3 d. nuostatą, kad įrašai apskaitos registruose daromi tik pagal apskaitos dokumentus, turinčius šiame straipsnyje nurodytus rekvizitus, išskyrus apskaitos dokumentus, gautus iš užsienio subjektų.

Dėl šių pažeidimų negalima iš dalies nustatyti UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2010-2011 metus, nes, nesant tikrų dokumentų ir tikrų duomenų dėl nurašyto kuro, nėra galimybės nustatyti asmenų sunaudojusių kurą ir ar šis kuras buvo skirtas bendrovės pajamoms uždirbti.

               Be to, R. Ž., dėl jo vadovaujamos įmonės sunkios ekonominės padėties, kai akivaizdžiai grėsė bankrotas, neturėdamas galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų, patenkino tik vieno iš jų reikalavimus ir dėl to padarė turtinės žalos likusiems kreditoriams:

jis, kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), įregistruota 2009-10-29, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje), žinodamas, kad UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ ekonominė padėtis sunki ir, kad bendrovė neturi galimybių atsiskaityti su visais 98 kreditoriais, kuriems bendras įsiskolinimas siekė 2 490 810,97 Lt, tai yra suvokdamas, kad įmonei akivaizdžiai gresia bankrotas, 2012-06-25 UAB ,,(duomenys neskelbtini)” vardu pasirašė keturšalį susitarimą dėl tarpusavio užskaitos, kurio pagrindu kreditoriui UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ sumažino UAB ,,(duomenys neskelbtini)” skolą 90 000 Lt sumai, tai yra patenkino tik vieno kreditoriaus - UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ 90 000 lt dydžio reikalavimus, dėl ko atitinkamai buvo sumažintos likusių UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ kreditorių galimybės gauti įsiskolinimų padengimą, taip jiems padarant 90 000 Lt dydžio turtinę žalą.   

                Dėl kaltinimo apgaulingu apskaitos tvarkymu (LR BK 222 str. 1 d.)

                 Apklaustas kaltinamuoju R. Ž. kaltu neprisipažino ir parodė, kad jam pradėjus dirbti „(duomenys neskelbtini)“direktoriumi, su akcininkais buvo sutarta, kad jis dibs už minimalų atlygį, nes pats buvo akcininkas, o atlyginimą galės pasikelti per savo asmeninio automobilio „Mitsibishi Outlander“ nuomą. Automobilis buvo išnuomotas įmonei ir jis visą kurą nurašinėdavau tam automobiliui. Įmonės darbuotojams pagal jų pareigybes ir pagal reikmes buvo suteikiamas įmonės nuomojamas automobilis arba darbuotojas naudodavosi savo automobiliu sudaręs su įmone panaudos sutartį. Kai kuriems darbuotojomas, tame tarpe E. B. ir A. Š., automobiliai nebuvo priskirti, tačiau joms tekdavo daug važinėti: į Latviją, Estiją. Tokiais atvejais A. Š. vežiodavo kiti darbuotojai, nes ji net neturėjo vairuotojo pažymėjimo. A. Š. buvo personalo vadovė - atsakinga už tris Baltijos šalis – darbuotojų priėmimą, atrinkimą, mokymus. Į užsienį ją vežiodavo jis pats asmeniškai, o po Lietuvą ir Vilnių vežiodavo kiti darbuotojai. A. Š. kas mėnesį važiuodavo į Rygą ir į Tartu, kur yra įmonės „(duomenys neskelbtini)“ filialai, ir vien tai kas mėnesį sudarydavo apie 2000 kilometrų. Be to, jai dar tekdavo važiuoti ir į Kauną, į Klaipėdą, į Šiaulius. Tais atvejais, kai A. Š. būdavo vežama darbiniais reikalais tarnybiniu transportu, jis pastarosios vardu pildydavo kelionės lapą. Jis ir pats nuolat važinėdavo, todėl trūkdavo jam skirto kuro limito. E. B. taip pat pakankamai dažnai darbo reikalais važinėdavo su kitų darbuotojų pagalba į Kauną, po Vilnių, į (duomenys neskelbtini), į (duomenys neskelbtini), į buhalteriją. Ji buvo atsakinga už kokybės sistemą, už visą logistiką, už pakuočių ženklinimą ir registraciją. „(duomenys neskelbtini)“ prekiavo vaistais, kurie turi griežtus reikalavimus prekybai. Kokybės sistema buvo E. B. atsakomybėje. Visi šios srities specialistai bazuojasi Kaune, todėl jai tekdavo važiuoti į Kauną. Akcininkas A. G. reikalavo kiekvieną mėnesį ataskaitų. Jis (kaltinamasis) negalėjo rašyti visų kuro išlaidų savo vardu, nes jos viršydavo limitą, todėl kuras buvo nurašomas tam darbuotojui, kurį jis veždavo. Visi darbtuotojai, kuriems buvo priskirti automobiliai, pildė kelionių lapus ir jam atsiųsdavo Excel formą. Jis juos tikrindavo ir kontroliavo kuro sunaudojimą. Kartais rasdavo nelogiškų užpildymų, pvz., kuro bake nebuvo, o kelionės lape buvo fiksuojama, kad pravažiuota du šimtai kilometrų arba atvirkščiai. Apie tuos atvejus, kai ne jis, o kiti darbuotojai vežiodavo A. Š. ir E. B. jis būdavo informuojamas žodiškai ir visada tai pasižymėdavo savo stalo darbo kalendoriuje. Pagal įrašus darbo kalendoriuje po to pildydavo kelionės lapus to žmogaus vardu, kurio naudai buvo važiuojama, duodavo jį pasirašyti tam darbuotojui ir kelionės lapus atiduodavo buhalterei I. B., kuri pagal juos darydavo kuro nurašymo aktus. Kokiais automobiliais A. Š. ar E. B. buvo vežtos, kelionės lapuose neatsispindėjo. Jis, nenorėdamas kelti akcininkų nepasitenkinimo, negalėjo pildyti kelionės lapų savo vardu, kai vežiodavo A. Š. po visą Pabaltįjį. Bandė elgtis taip, kad viskas būtų logiška ir pagrįsta. Įmonė naudojosi 5-6 nuomojamais automobiliais iš įmonės (duomenys neskelbtini) Jis asmeniškai pradžioje važinėjo su „Škoda Oktavia“, po to su „Škoda Superbus“. UAB „(duomenys neskelbtini)“  buvo marketinginė komapnija, ji atstovavo prekės ženklus Baltijos šalyse. Dukart metuose vykdavo susitikimai su gamintojais, o „(duomenys neskelbtini)“ atstovavo dešimčiai tokių gamintojų, tad, realiai mažiausiai dešimt kartų per metus reikėdavo išvažiuoti. Dar reikėdavo važiuoti į konferencijas, parodas. Kiti darbuotojai taip pat veždavo E. B. ir A. Š., bet kartais apie tai pamiršdavo jam pasakyti, todėl, kai darbuotojo kelionės lape jis matydavo viršytą limitą, klausdavo kur darbuotojas važiavo ir, jei šis sakydavo, kad vežė kitą darbuotoją, tuomet jis užpildydavo kelionės lapą vežto darbuotojo pavarde, o vairavęs darbuotojas pertaisydavo savo kelionės lapą ir pateikadvo su savo parašu. A. Š. ir E. B. žinojo, kad pasirašo už išnaudotą kurą.  Kaltinamajame akte nurodytas kiekis – 2702,90 litrai kuro 2010-2011 metais buvo išnaudoti tik įmonės tikslams darbuotojams atliekant savo tiesiogines pareigas. Jis buvo išleidęs įsakymą, draužiantį darbuotojams piltis kurą pirmadienį, penktadienį, savaitgalį. Jei darbuotojai tai pamiršdavo ir įsipidavo, visada pasiaiškindavo. Kuro ataskaitas 2010-2011 metais pildė 9 žmonės. Kuro mėnesio limitas, regis, buvo 350 litrų. Ofiso darbuotojams limitai buvo mažesni. Tiems darbuotojams, kurie vykdavo į užsienį limito visada nepakakdavo, todėl būdavo sudaromi darbo planai mėnesiui, ieškoma priežasčių, kodėl neišsitenkama į kuro limitą. Visą informaciją apie viršytus kuro limito atvejus jis užsirašydavo savo darbo kalendoriuje. Kalendorių už 2010 ir  2011 metus jis neišsaugojo. Jis kalendoriuje užsirašydavo kokią dieną koks darbuotojas važiavo į kokią vietą. Vėliau iš buhalterijos gaudavo duomenis, kiek kokiam darbuotojui paskaičiuota išmokėti. FNTT jis pateikė visą buhalteriją, visus dokumentus – sutartis, įsakymus. E. B. važiavimai po Vilnių – nebuvo komandiruotės. Buvo beveik nuolat vėluojama atiduoti kelionių lapus, todėl dažnai jis pats juos pasirašydavo kaip tvirtinantis vadovas be darbuotojų parašo.

               Ikiteisminio tyrimo metu liudytoju apklaustas A. G. (miręs) - UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ akcininkas ir pagrindinis kreditorius parodė sužinojęs, kad UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ personalo vadovė A. Š. bei administratorė E. B. 2010 metais savo vardu pildė kuro ataskaitas, nors E. B. neturėjo automobilio, o A. Š. - vairuotojo pažymėjimo. Taip buvo švaistomos įmonės lėšos bei galimai netinkamai tvarkoma įmonės buhalterinė apskaita.

                Liudytoja D. G. parodė, kad ji buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ prekinio ženklo vadovė. Įmonė pirmus du metus turėjo daug sėkmingų pardavimų, tačiau kažkodėl dirbo nuostolingai. Įmonėje už sunaudotą kurą buvo atsiskaitoma pildant kuro ataskaitas. Jos buvo padedamos ir paliekamos direktoriui ant stalo. Kartą ji ant direktoriaus stalo pamatė A. Š. ir E. B. užpildytus ir pasirašytus kuro ataskaitų lapus, nors jos neturėjo mašinų, o A. Š. - net ir vairuotojo pažymėjimo. E. B. dirbo administartore ir jai mašina nebuvo skirta. Įmonėje buvo pildomi ne kelionių lapai, o kuro ataskaitos, kuriose buvo įrašomos mėnesio dienos ir kur buvo važiuojama mieste ir užmiestyje. 

              Liudytoja E. B. parodė, kad dirbo „(duomenys neskelbtini)“ administratore nuo 2009 m. iki 2011 m., o nuo 2011 m. rudens – prekių ženklo vadove. 2012 m. rudenį išėjo iš darbo. Ji turi vairuotojo pažymėjimą, taip pat asmeninį automobilį. Dirbdama „(duomenys neskelbtini)“ už kurą mokėjo pati, po to, pildė kuro ataskaitas. Tam tikrų kelionių ataskaitas jos vardu pildė direktorius R. Ž.. Tokias ataskaitas jis pats ir pasirašydavo. Bylos tyrimo metu ji sužinojo apie atvejus, kai jos vardu buvo pildomos ataskaitos, jas matė, ataskaitose nebuvo jos parašų. Taip pat buvo atvejų, kai ji pasirašydavo direktoriaus užpildytas, jo jau pasirašytas ir atneštas jai pasirašyti ataskaitas, nors tuo metu ji kuru nesinaudojo. Galimai, tokių ataskaitų ji pasirašydavo po 12 per metus. Ji neklausinėdavo direktoriaus kodėl turi pasirašyti ataskaitą, nors kuro nenaudojo. Direktorius pats pasakydavo, kad reikia pasiraštyti, nes buvo naudojamas kuras. Dabar supranta, kad tai buvo neteisėta, tačiau tada šito nesureikšmino. Vykdant darbines funkcijas jai važinėti reikėjo labai minimaliai. Tokiais atvejais ji buvo vežama „(duomenys neskelbtini)“ atstovų arba pati važiuodavo  savo automobiliu. Kartais jai tekdavo buhalterei I. B. vežti dokumentus, tuomet važiuodavo visuomeniniu transportu. Iš viso per jos darbo laikotarpį buvo gal 5 atvejai, kai direktorius ją vežė darbo reikalais  – į vaistines, į poliklinikas, į sandėlius. Jai pasirašant ataskaitas, kartais kelionės buvo realiai neįvykusios, kartais įvykusios. Buvo ir tokios kelionės, kai ji vairuodavo pati savo asmeninį automobilį ”Hyunday”. Už kurą tokiu atveju buvo atsiskaitoma įmonės lėšomis, tačiau kelionės ataskaitose jos asmeninis automobilis nebuvo fiksuojamas. Jai pačiai neteko vairuoti „Škoda“ ar kokią nors kitą įmonės nuomotą mašiną.

              Liudytoja A. Š. parodė, kad dirbo „(duomenys neskelbtini)“ personalo vadove nuo įmonės įkūrimo iki jos bankroto. Automobilio neturi ir niekada neturėjo. Jai tekdavo pildyti kelionės lapus, nes dažnai ji būdavo vežama darbo reikalais tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų: į Rygą, į Estiją. Veždavo R. Ž., D. H., D. G., G. L., L. P., S. B., I. S. (dirba Rygoje) ir kiti darbuotojai. Ji prašydavo pavežti darbo reikalais ir po to direktorius R. Ž. jos vardu kompiuteriu užpildydavo kelionės lapą. Jis dokumentą ir pasirašydavo, be to, kelionės lape ji pasirašydavo kaip važiavęs asmuo. D. H. nebuvo įmonės darbuotojas. Jis ją vežiodavo savo asmeniniu automobiliu.  

           Ikiteisminio tyrimo metu Liudytoja A. Š. parodė, kad ji, dirbdama UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ nepildė jokių mėnesinių kuro ataskaitų, už ją tai darė direktorius R. Ž., o ji jas tik pasirašydavo. Kuro ataskaitų turinys jos nedomino. Ji pati neturi vairuotojo pažymėjimo ir nevairuoja ir jai nebuvo priskirtas joks bendrovės automobilis (t.1, b.l. 74-75).

             Liudytoja I. B. parodė, kad dirbo įmonėje „(duomenys neskelbtini)“ buhaltere ir   pagal buhalterinių paslaugų teikimo sutartį teikė UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ buhalterines paslaugas nuo pat jos įsikūrimo iki bankroto. Apskaitos dokumentus jai į biurą, esantį (duomenys neskelbtini), atveždavo R. Ž. arba E. B. arba jie būdavo siunčiami elektroniniu paštu.  Apskaitant kurą apskaitoje leidžiama naudoti įvairius dokumentus. Ta gali būti įmonės vadovo priimtas sprendimas, gali būti kelionės lapas, kurio formą nustato vadovas, gali būti nustatomi kuro limitai. UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo pasirinktas kelionės lapų pildymas, kuriuose nurodoma: automobilis, asmuo ir kiek paravažiuota kilometrų. Kelionės lapas pasirašomas važiavusio asmens ir direktoriaus. Kuro kaina nustatoma iš pirminių dokumentų: arba pateikus sąskaitą, arba pateikus kuro čekius. Asmuo, naudojęs kurą, turi būti įmonės darbuotojas. Įmonės vadovui suteikta teisė spręsti kaip turi atsispindėti kuro sąnaudos, tai yra kieno vartu pildyti kelionės lapus tais atvejais, kai įmonės transportu yra vežiojamas kitas darbuotojas.

            Liudytoja G. L. parodė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ dirbo 2010-2012 metais medicines atstove ir jai buvo paskirtas tarnybinis automobilis. Darbo reikalais po Lietuvą jai kelis kartus teko vežti ir kitas darbuotojas -  A. Š. ir E. B.. Kaip tokiu atveju ji pildydavo kelionės lapą, neprisimena. Įrašus kelionės lapuose ji suderindavo su vadovu, pasakydavo, kiek yra jos nuvažiuota kilometrų ir kiek vežiojant kitus asmenis, nes savo kuro limitą ji viršydavo dėl kitų kolegų vežimo. Kaip tikslai tas buvo tvarkoma ji neprisimena. Tiesiog paskambindavo direktoriui ir pasakydavo, kad veža kitus darbuotojus, o paskui buhalterija viską sutvarkydavo. Ji į tai neisgilino.  Pildydama kelionės lapus, į grafą “Vairuotojas” įrašydavo savo vardą ir pavardę. Jei važiuodavo kitų reikalais, savo kelionės lape pažymėdavo, kad vežė koleges ir nurodydavo, kiek viršijo jai leidžiamą kuro limitą. Kolegių vardu kelionės lapų nepildė. Kilometrus ir maršrutus nurodydavo bendrus: ir savo ir kolegių, o direktoriui buvo pasakoma, kur ir dėl ko važiavo. Pradžioje ji važinėjo “Škoda”, vėliau - “Hyundai” automobiliais. Kelionės lape įrašydavo automobilio valstybinį numerį, datą, nuvažiuotus kilometrus, kokiu reikalu važiuota, kiek kuro išnaudota. Kelionės lapą pasirašydavo.

             Liudytoja L. P. parodė, kad nuo 2010-01-01 iki 2011m. birželio pabaigos dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ prekių ženklo vadove. Jai buvo priskirtas tarnybinis automobilis “Škoda Oktavia”. Buvo nustatyta, kad už sunaudotą kurą atsiskaitoma pildant kelionės lapus. Juose reikėjo įrašyti datą, kur važiuota, kiek kilometrų, nurodyti ar mieste, ar užmiestyje. Jai tekdavo vežti ir kitus darbuotojus jų darbo reikalais. Vežė tas koleges, kurios neturėjo įmonės automobilio – E. B. ir A. Š.. Visi kiti prekinių ženklų vadovai turėjo tarnybines mašinas. Ji dėl tokių atvejų nesismulkindavo ir atsiskaitydavo pati, tai yra, jei važiuodavo kolegių darbo reikalais – vis tiek nurodydavo, kad  važiavo pati, nors apie tokius atvejus direktorių žodžiu informuodavo. Iš direktoriaus ji niekada nebuvo gavusi nurodymų pataisyti įrašus kelionės lapuose. R. Ž. niekada jai neturėjo pastabų, kad per daug išnaudota kuro, nes automobilis buvo jos darbo priemonė ir už tai buvo atsiskaitoma. Kelionės lapus buvo privalu pateikti kartą per mėnesį. Buvo atvejis, kai ji su A. Š. darbo reikalais važiavo į Estiją, tačiau neatsimena kaip tąkart buvo forminama jos komandiruotė ir kaip buvo pildomas kelionės lapas. Ji pildė kelionės lapus už mėnesį ir juose buvo nurodyti visi per mėnesį važiuoti maršrutai, nepriklausomai nuo to, ar ji važiavo savo, ar kolegių darbo reikalais. Kuro limitas UAB „(duomenys neskelbtini)“ nebuvo nustatytas – viskas buvo pagal poreikį, kiek reikėjo, tiek buvo važiuojama. Asmeninėms reikmėms naudojamas kuras nebuvo kompensuojamas. Kokią sumą ji įrašydavo į kelionės lapą, tiek apmokėdavo įmonės kortele. Ar pildė kelionės lapus E. B. ir A. Š., nežino. Vairuotojo-samdyto darbuotojo įmonė neturėjo. Įmonė buvo su maža organizacine struktūra, visi daug dirbo ir atliko daug įvairių darbų, buvo įkvėpti.

                 Liudytoja S. B. parodė, kad dirbo „(duomenys neskelbtini)“ prekių ženklo vadove nuo 2010 metų gruodžio pradžios iki 2012 balandžio pabaigos. Darbo reikalams ji nuomojo įmonei savo automobilį “Nissan”, buvo sudaryta sutartis dėl panaudos. Visi vairuotojai turėjo kuro korteles, kas mėnesį pildydavo kelionės lapus, kuriose nurodydavo mėnesio kuro sąnaudas. Buvo nustatytas kuro limitas, jo dydžio nebeprisimena.  Jei jos išnaudotas kuras viršydavo leidžiamą limitą, tuomet ji direktoriui paaiškindavo, kad jis viršytas dėl kitų darbuotojų vežiojimo. Formalios tvarkos apie tai informuoti vadovą nebūdavo, ji pranešdavo žodžiu. Mėnesio limitą ji dažniausiai išnaudodavo, jis nebuvo labai didelis. Viršytą limitą apmokėdavo iš savo pinigų, kaip už asmeninėms reikmėms sunaudotą kurą. Kelionės lapus ji pidydavo tik savo vardu. Rašydama ataskaitą  informuodavo, kiek išnaudojo kuro savo darbo reikalais, kiek – kitų darbuotojų. Jai yra tekę savo automobiliu vežti įmonės darbuotojas E. B. ir A. Š. jų darbo reikalais, tačiau tokie atvejai būdavo labai reti ir ji neatsimenta kaip tokiais atvejais  buvo atsiskaitoma už kurą. E. B. pati važinėdavo savo asmeniniu – ne tarnybiniu automobiliu. Jai, priešingai nei visiems kitiems prekinio ženklo vadovams,  kuras nebuvo kompensuojamas. A. Š. automobilio išvis neturėjo. Kai perviršis būdavo, susimokėdavau.

                2014-02-25 ir 2014-03-18 FNTT prie LR VRM PAV Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus specialisto išvados dėl UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo Nr. 5-5/13 ir Nr. 5-5/19 patvirtina, kad  nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31 UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinė apskaita buvo tvarkoma nesilaikant norminių aktų reikalavimų, nes pagal Degalų nurašymo aktus (20 vnt.) bendrovės apskaitoje pateikta informacija dėl E. B. ir A. Š. vardu nurašytų 2 702,90 litrų benzino už 9 843,22 Lt yra netinkama, neobjektyvi, neišsami, nes juose užfiksuotos neįvykusios ūkinės operacijos dėl E. B. ir A. Š. vardu automobiliuose panaudoto ir į sąnaudas nurašyto benzino. Bendrovė ūkinėms operacijoms pagrįsti panaudojo tikrovės neatitinkančius darbuotojų E. B. ir A. Š. vardu išrašytus apskaitos dokumentus (Degalų nurašymo aktus; Lengvojo automobilio kelionės lapus), nors pagal ikiteisminio tyrimo medžiagos duomenis šios darbuotojos nevairavo, nevažiavo ir todėl negalėjo sunaudoti kuro. Dėl šių pažeidimų negalima iš dalies nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2010-2011 metus  (t.2, b.l. 3-189).

          Specialistė V. Ž. teisme parodė, kad išvada apie tai, jog tirti kuro nurašymo aktai yra neteisingi apskaitos dokumentai, nustatyta iš ikiteisminio tyrimo medžiagoje esančių duomenų, kad A. Š. neturėjo vairuotojo pažymėjimo ir negalėjo vairuoti automobilio,  o E. B. pagal pareigas neturėjo automobilio, kurį vairuotų. Pagal lengvojo automobilio kelionės lapus ir degalų nurašymo aktus matoma, kad juose E. B. ir A. Š. nurodytos vairuotojomis, aktai yra tie patys, jų turinys kartojasi, skiriasi tik mėnesiai,  Iš viso yra 20 tokių kuro nurašymo aktų (išvados 24 lape): Nr. 1005, Nr. 1006, Nr. 1007, Nr. 1008, Nr. 1009, Nr. 1010, Nr. 1011, Nr. 1012, Nr. 1101, Nr. 1102, Nr. 1103, Nr. 1104,  Nr. 1105, Nr. 1106, Nr. 1107, Nr. 1108, Nr. 1109, Nr. 1110, Nr. 1111,  Nr. 1112, pagal kuriuos E. B. ir A. Š. vardu nurašyta 2702,90 litrų benzino. Juose ties įrašais „tvirtinu R. Ž.“ yra asmens parašai. Vadinasi, šiuos degalų nurašymo aktus tvirtino R. Ž.. Viename bendrame kuro nurašymo akte už mėnesį būdavo įrašomos visų kurą naudojusių asmenų pavardės. Šių aktų neteisingumas yra tas, kad juose yra neteisinga informacija dėl E. B. ir A. Š. naudoto kuro. Lengvojo automobilio kelionės lapus turi pildyti tik automobilio vairuotojas. Kelionės lape yra rekvizitas „vairuotojas“, ir jis turi būti tiksliai nurodytas. Be to, juose nurodomas nuvažiuotas kilometražas, sunaudotas kuras ir jo vertė už mėnesį. Šie duomenys įtraukiami į bendrą kuro sunaudojimo aktą. Gali būti, kad minėtos darbuotojos buvo vežamos darbo reikalais kitų darbuotojų, tačiau ūkinė operacija turi būti nurodyta taip, kaip ji ir vyko, tai yra kelionės lapus turėjo pildyti savo vardu tas darbuotojas, kuris jas vežė, kuriam priskirtas lengvasis automobilis. Kelionės lapą pasirašo automobilio vairuotojas.  Jei kelionės lape kaip vairuotojos įrašytos E. B. arba A. Š., pagal tokį dokumentą negalima nustatyti, kaip buvo vykdoma apskaita, nes nėra tikrų dokumentų ir duomenų – kas vežė, kiek kartų tas vyko, kiek nuvažiuota kilometrų, kiek kuro sunaudota, kokia sunaudoto kuro vertė. Kuro sunaudojimo limitai dažniausiai nustatomi pagal automobilio parametrus. Nustatant sunaudoto kuro kiekį ir vertę buvo lyginami duomenys kelionės lapuose ir degalų nurašymo aktuose. Jeigu kiekvienam darbuotojui buvo nustatytas kuro limitas, tai kiekvieną kartą, jai to darbuotojo automobiliu buvo vežamas kitas darbuotojas jo paties darbo reikalais, ir būtent tų asmenų vardu ir buvo pildomi kelionės lapai informuojant vadovą, kur vežama ir koks kilometražas, o vadovas pagal tai pats pildydavo kelionės lapus tų vežtų asmenų vardu,  tokiu atveju, net ir esant tokiems liudytojų parodymams,  negalima nustatyti ūkinių operacijų apskaitos tikrumo. Kuro apskaitoje buvo naudojami tų asmenų vardai, o iš tikrųjų ūkines operacijas atliko kiti asmenys, nes darbuotojai vairavo automobilį, važiavo, naudojo kurą. Dalis kelionės lapų yra išvis be parašų. Tokie lapai buvo pateikti buhalterijai ir įtraukti į apskaitą. Parašas yra privalomas dokumento rekvizitas.  Paprastai  įmonės dažniausiai paskiria atsakingą asmenį už kuro nurašymo aktus. Ar buvo paskirtas šioje įmonėje atsakingas asmuo – nėra tokių duomenų. Tokiu atveju už apskaitos organizavimą atsako įmonės vadovas.  Jeigu į apskaitą įtraukia nepasirašytus dokumentus ir atitinkamai, kaip šiuo, buvo sumažintas PVM, nustačius tokius faktus  – kai nėra tikrų dokumentų, negalima nustatyti įmonės struktūros, veiklos. Tai, kas fiksuota kelionės lapuose ir nurašymo aktuose yra  ūkinių operacijų įrodymai, nes tai susiję su įmonės turtu –  sunaudoto kuro verte. Jei ūkinė operacija užfiksuota netiksliai, galima teigti, kad pažeisti Buhalterinės apskaitos įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 4 ir 5 punktai ir 12 straipsnio 1 dalis. Įstatymas įpareigoja  įtraukti į apskaitą tik įvykusias ūkines operacijas. Šiuo taveju, iš liudytojų parodymų seka, kad į apskaitą įtrauktos neįvykusios ūkinės operacijos. Įmonės turtas – tai yra ilgalaikis turtas, trumpalaikis turtas, atsargos, pats kuras, sunaudotas ar įsigytas įmonės vardu. Įsipareigojimų sąvoka – tai atsiradę dėl tam tikrų priežasčių įmonės skolos. Struktūra – tai duomenys apie įsipareigojimus. Kuro nurašymas atsiliepė įmonės įsipareigojimų dydžiui ir struktūrai, nes nežinoma kieno vardu kuras sunaudotas ir kas yra įmonei skolingas už tą sunaudotą kurą. Faktinės aplinkybės leidžia manyti, kad šių darbuotojų vardu kuras nebuvo sunaudotas. Įmonei nepagrįstai nurašius kurą negalima sužinoti, kas skolingas įmonei ir kaip šis kuras buvo panaudotas. Darbuotojos, kurių pavardės nurodytos kelionės lapuose, nevairavo, nevažiavo ir todėl negalėjo sunaudoti kuro, todėl nėra galimybės nustatyti, ar kuras  buvo skirtas bendrovės veiklai.  Vien tas faktas, kad buvo netinkamas dokumento įforminimas, kad buvo nurodyta kita vairuotojo pavardė, rodo, kad buvo pažeisti buhalterinės apskaitos įstatymai.

            Specialistė V. G. teisme parodė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinė apskaita nuo 2009-10-29 iki 2013-04-01  buvo tvarkoma nesilaikant Buhalterinės apskaitos įstatymo: 4 straipsnio reikalavimų dėl apskaitos informacijos, kur nurodyta, kad turi būti pateikta tiksli informacija vidaus ir išorės vartotojams, taip pat 12 straipsnio nurodymų, kad visos ūkinės operacijos turi būti pagrįstos apskaitos dokumentais, kuriuose įforminamos įvykusios tikros operacijos, kad apskaitos dokumentai turi būti surašomi laikantis 13 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 5 punkto nurodymų, reikalaujančių, kad apskaitos dokumentai atitiktų rekvizitams, kad turi būti tikslus ūkinės operacijos turinys, kad turi būti ūkinės operacijos kiekinė ir kokybinė išraiška, ir 13 straipsnio 3 dalies reikalavimų, kad į apskaitą turi būti įtraukiami apskaitos dokumentai, kuriuose yra tinkami apskaitos dokumentų rekvizitai. Pažeidimai, kurie buvo nustatyti tyrimo metu, liečia kuro nurašymą ir PVM apskaitą. Kuras – tai įmonės sąnaudos ir taip pat PVM apskaita. Įmonė buvo pasirinkusi tokią apskaitos tvarką, kad kuras buvo nurašomas pagal kelionės lapus ir kuro nurašymo aktus į sąnaudas. Įmonė pati pasirinko tokią apskaitos tvarką, todėl, kad įmonės vadovas pats tvirtino tuos dokumentus. Buvo vertinami liudytojų parodymai. Ikiteisminio tyrimo metu E. B. sakė, kad darbo reikalais nevažinėjo, tačiau įmonės vadovas jai liepė pildyti kelionės lapus. Kelionės lape fiksuojams kuro likutis bake, kiek nuvažiuojama kilometrų, atitinkamai skaičiuojama, kiek gali būti sunaudojama kuro, skaičiuojamas kuro likutis, pavyzdžiui, mėnesio pabaigoje. Kelionės lapas turi būti pildomas vairuotojo vardu, nes vairuotojas yra atsakingas už automobilį, konkrečiam automobiliui patvirtinama kuro norma per mėnesį. Įmonė turi pasitvirtinti tvarką, ar automobilį priskirti vienam asmeniui, ar leisti juo naudotis keliems asmenims.  Įmonė „(duomenys neskelbtini)“ nuomojosi labai daug automobilių panaudos būdu. Apskaitos dokumentai liudijo, kad E. B. ir A. Š. naudojo automobilį  – bet A. Š. neturėjo vairuotojo pažymėjimo, ji negalėjo važiuoti, todėl buvo padaryta išvada, kad apskaitos dokumentai neatitinka tikrovės. Į kuro nurašymo aktus perkeliamas iš kelionės lapo sunaudoto kuro kiekis, įrašoma ir  asmens, sunaudojusio kurą pavardė. Jeigu E. B. ar A. Š. vežė kitas įmonės darbuotojas, o dokumentai pildyti E. B. arba A. Š. vardu,   vertinama, kad apskaitos registruose užregistruoti dokumentai, kuriuose yra neteisinga informacija. Kelionės lapuose ir degalų nurašymo aktuose nurodomas nesėdėjęs už vairo žmogus, todėl apskaita nebuvo teisinga. Galima kategoriškai teigti, kad kuras nebuvo išnaudotas įmonės tikslais. Dėl tokių pažeidimų negalima iš dalies nustatyti įmonės turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, nes nežinoma, koks sunaudoto kuro kiekis. Kuro nurašymo aktai susiję su turto struktūra – ar jis nesunaudotas ir yra atsargose, ar gal tą kurą sunaudojo ne įmonės darbuotojas, tada jam kyla įsipareigojimas atsiskaityti su įmone, tada tas asmuo jau skolingas įmonei. Įsipareigojimų dydis susijęs su tuo, kad dėl neteisingos apskaitos keičiasi įsipareigojimai įmonės biudžetui, keičiasi PVM apskaita. Be to, dalis kuro nurašymo aktų buvo surašyti remiantis nepasirašytais kelionės lapais. Dokumentų, patvirtinančių, kad E. B. ir A. Š. važiavo įmonės tikslais, buvo, pavyzdžiui, įsakymai dėl komandiruočių, bet jų važiavimo konkrečiais atvejais nebuvo galima susieti su konkrečiai išnaudotu kuru.

     Pagal baudžiamojo kodekso 222 straipsnio 1 dalį (Apgaulingas apskaitos tvarkymas) atsako tas, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros,

           Kaltinamajam R. Ž. reiškiamo kaltinimo esmė – fiktyvus fiksavimas įmonės dokumentuose realiai neegzistavusių aplinkybių, kad įmonės darbuotojos E. B. ir A. Š. 2010-2011 metais darbo reikalais važinėjo UAB „(duomenys neskelbtini)“ automobiliais ir sunaudojo atitinkamą degalų kiekį.

              Objektyvieji R. Ž. inkriminuojamos veikos požymiai įrodyti liudytojų D. G., L. P., E. B., iš dalies A. Š. parodymais bei specialisto išvada Nr. 5-5/13 (t. 2, b.l. 3-155).

  Liudytoja D. G. parodė ant kaltinamojo stalo mačiusi E. B. ir A. Š. vardu užpildytus lengvojo automobilio kelionės lapus, nors nė vienai iš jų nebuvo priskirtas automobilis, o A. Š. net neturi vairuotojo pažymėjimo.

Liudytoja L. P. parodė, kad jai keletą kartų teko vežti E. B. ir A. Š., tačiau visais atvejais kelionės lapus ji pildydavo savo vardu už mėnesį, juose buvo nurodyti visi per mėnesį važiuoti maršrutai, nepriklausomai nuo to, ar ji važiavo savo ar kolegių reikalais.

Liudytoja A. Š. teisme parodė, kad kelionės lapus direktorius pildė jos vardu,  pagal pareigas jai tekdavo daug važinėti, ji buvo vežiojama kitų įmonės darbuotojų, nes neturi vairuotojo pažymėjimo. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja A. Š. parodė, kad ji automobilio nevairuoja, neturėjo nieko bendro su sunaudotu kuru, jai nebuvo priskirtas tarnybinis automobilis, esant reikalui, kas nors iš darbuotojų ją paveždavo. Kelionės lapus jos vardu pildė direktorius R. Ž., o ji tik pasirašydavo.

Pažymėtina, kad 2010-2011 metais visi kelionių lapai A. Š. vardu buvo pildyti automobiliui „Mitsubishi“, kurio valstybinis numeris (duomenys neskelbtini). Šis automobilis, kaip matoma iš finansinės veiklos tyrimo išvados Nr. 5-5/13 priedo Nr. 3, nebuvo priskirtas nė vienam kitam įmonės darbuotojui ir, išskyrus A. Š., jis išvis nebuvo naudojamas. Finansinėje apskaitoje šis automobilis figūruoja kaip A. Š. vairuotas automobilis ( t. 2, b.l. 36-42). Tai reiškia, kad visų įmonės darbuotojų liudijimai apie A. Š. pavežimą jos darbo reikalais  nėra reikšmingi, nes tokie atvejai kitų darbuotojų kuro ataskaitose niekaip neatsispindėjo ir negalėjo atsispindėti, nes tie darbuotojai naudojosi visai kitais automobiliais.  Vadinasi, finansinėje apskaitoje užfiksuoti A. Š. automobilio „Mitsubishi“,  valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) eksploatavimo faktai neatitinka tikrovės.

              Liudytoja E. B. ikiteisminio tyrimo metu kategoriškai parodė, kad darbo reikalais jai važiuoti niekur neteko ir tarnybinio automobilio ji neturėjo. Nežiūrint į tai, jai teko pasirašinėti direktoriaus R. Ž. paduodamus kelionės lapus ir ji tai darė, nes nenorėjo būti atleista iš darbo. Teisme ji nurodė, kad tais atvejais, kai ji va˛iuodavo savo automobiliu įmonės reikalais, įmonė jai apmokėdavo, be to, ją kelis kartus darbo reikalais vežė kas nors iš kitų darbuotojų ir tai buvo fiksuojama kuro ataskaitose, tačiau niekada niekas jos nevežė tarnybiniu „Škoda“ markės automobiliu.

  Liudytojos E. B. parodymai teismui toje dalyje, kur ji teigė, kad ji buvo vežiojama kitų darbuotojų darbo reikalais ir tai atsispindėjo kelionės lapuose vertintini, kaip siekimas palengvinti kaltinamojo padėtį. Ikiteisminio tyrimo metu E. B. parodymai buvo vienareikšmiški, jie atitinka liudytojų D. G., G. L., L. P.,  S. B. teisme duotus parodymus apie tai, kad E. B. neturėjo tarnybinio automobilio bei nevairavo įmonės reikalais, o tais atvejais, kai  G. L., L. P. bei S. B. paveždavo E. B., kelionės dokumentus jos  pildydavo vis tiek savo vardu, nes juos privalu pildyti automobilį vairuojančiam asmeniui. Be to, E. B. teisme parodė, jog niekada nevažiavo ir nebuvo vežama „Škoda“ automobiliu, kai tuo tarpu iš specialisto išvados matoma, kad kelionės lapai E. B. vardu  2010 metais ir iki 2011 metų rugpjūčio mėnesio buvo pildyti jos vardu jai važiavus būtent „Škoda Octavia“ automobiliu, kurio valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) tai yra tuo pačiu automobiliu, kuriuo naudojosi kaltinamasis R. Ž. (t.2, b.l. 36-43).  Vertinama tai, kad E. B. nuo įmonės įkūrimo 2009 m. iki 2011 m. rudens dirbo administratore ( tik nuo 2011m. rudens - prekių ženklo vadove), tai yra jos pareigos buvo visiškai nesusijusios su poreikiu važinėti tarnybiniais reikalais, tad , atvejai, kai ji buvo kolegų galbūt pavežama buvo visiškai atsitiktiniai. Pagal E. B. vardu pildytus kelionės lapus, 2010 metais jos vardu nurašyti 262,32 Lt benzino už 992,80 Lt (tai yra daugiau, nei G. L., kuriai pagal pareigas tekdavo važinėti ir tam tikslui buvo priskirtas tarnybinis automobilis). 2011 metais E. B. kuro sąnaudos dar didesnės  - 757,90 litrai už 2894,47 Lt (jos viršija metines D. G., L. P., S. B., I. S. kuro sąnaudas) (t. 2, b.l. 11).  2011 metų rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais, kaip fiksuota kuro ataskaitose, E. B. važinėjo automobiliu „Hyundai 130“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) lapkričio-gruodžio mėnesiais – automobiliu „Mitsubishi“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) (šiuo automobiliu pagal kuro ataskaitas važinėjo  A. Š.). Minėti du automobiliai nepriskirti jokiems kitiems darbuotojams, todėl darbuotojų  liudijimai, jog savo kelionės lapuose jie pažymėdavo apie E. B. reikalais naudotą kurą arba apie tai žodžiu pranešdavo direktoriui, neatitinka tikrovės.

            Kaltinamojo R. Ž. parodymai, kad A. Š. ir E. B. iš tiesų realiai buvo kitų darbuotojų vežiojamos kaip keleivės jų darbo reikalais ir dėl to kelionės lapuose ir kuro ataskaitose jos užfiksuotos kaip vairavusios konkrečius automobilius, vertinami kaip siekimas išvengti atsakomybės. Kita vertus, kaltinamasis pripažįsta, kad E. B. ir A. Š. pačios automobilių nevairavo, tai reiškia, kad kelionės lapuose fiksuoti duomenys apie tai, jog jos pačios vairavo automobilius, nėra teisingi. Nustatyta, kad E. B. ir A. Š. nebuvo vežiojamos kelionės lapuose nurodytais automobiliais, tad, juose pildyta informacija ne tik apie kuro sąnaudas, bet ir apie naudotus automobilius neatitinka tikrovės.

              Kaltinamojo keliama versija, kad kelionės realiai buvo ir jos buvo susijusios su darbu, bet, apskaitos dokumentuose klaidingai nurodžius tik vairuotojus, tai nesukelia LR BK 222 str. numatytų pasekmių, nepagrįsta ir nėra teisinga.

             Kelionės lapai, degalų nurašymo aktai iš tiesų yra laisvos formos apskaitos dokumentai, tačiau laisva dokumento forma, vis dėlto, neatleidžia dokumentą pildančio asmens nuo pareigos jame fiksuoti tikrą informaciją. Nagrinėjamose kelionės lapuose ir kuro nurašymo aktuose Nr. 1005, Nr. 1006, Nr. 1007, Nr. 1008, Nr. 1009, Nr. 1010, Nr. 1011, Nr. 1012, Nr. 1101, Nr. 1102, Nr. 1103, Nr. 1104,  Nr. 1105, Nr. 1106, Nr. 1107, Nr. 1108, Nr. 1109, Nr. 1110, Nr. 1111,  Nr. 1112 niekur nefiksuota, kad buvo važiuojama A. Š. ar E. B. tikslais, nors šioms ir nevairuojant. Priešingai,  fiksuota, kad jos pačios vairavo.

             Finansinį tyrimą atlikusių specialisčių teisme jų patvirtintose išvadose nurodoma, kad kuro sąnaudas atspindinčiuose dokumentuose, šiuo atveju, įmonės apskaitoje naudotuose kelionės lapuose vienareikšmiškai turi atsispindėti būtent darbuotojui priskirto ar jo asmeninio – įmonei nuomojamo automobilio vairuotojo išnaudotas kuras. Juolab, kad magnetinė kuro kortelė priskiriama konkrečiam automobiliui. Byloje nėra jokių duomenų, kad įmonėje  „(duomenys neskelbtini)“ būtų buvusi nustatyta kitokia atsiskaitymo už kurą tvarka. Maža to, nėra ir jokių patikimų duomenų apie tai, kokie kuro limitai buvo nustatyti  įmonės veikloje naudotų automobilių vairuotojams, nes nei liudytojos, nei pats kaltinamasis šių duomenų neprisimena, o šitai netiesiogiai patvirtina, kad kuro naudojimas iš esmės nebuvo ribojamas ar kontroliuojamas. Kaltinamasis parodė, kad mėnesio kuro limitas, berods buvo 350 litrų, tačiau iš jo parodymų prasmės taip pat akivaizdu, kad labai didelę savo darbo laiko dalį jis būdavo kelyje (renginiuose, susitikimuose, komandiruotėse, prezentacijose) ir didžiausia problema jam buvo ne kontroliuoti ir riboti kuro naudojimą, o prieš akcininkus dokumentaliai pateisinti didžiules jo sąnaudas.   Šiuos kaltinamojo parodymus vertinant kartu su D. G. parodymais, kad E. B. iš A. Š. įmonės automobiliais nevažinėjo,  L. P. parodymais, kad ji visais atvejais – net ir veždama darbuotojas, kelionės lapus pildydavo savo vardu ir sunaudotas kuras jai visada būdavo pilnai nurašomas,  E. B. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kad darbiniais reikalais jos niekas įmonės automobiliais nevežiodavo, taip pat faktu, kad kelionės lapus E. B. ir A. Š. vardu pildydavo pats kaltinamasis, kuris  ir važinėjo automobiliu „Škoda Octavia“ v.n. (duomenys neskelbtini) darytina išvada, kad E. B. ir A. Š. vardu pildyti kelionės lapai ir juose fiksuota informacija neatitiko tikrovės, nes šios dvi buvusios įmonės darbuotojos nei kaip vairuotojos, nei kaip keleivės nevažiavo konkrečiais inkriminuotais atvejais. Pažymėtina, kad  į buhalterinę apskaitą kaltinamojo iniciatyva buvo įtraukta daug E. B. ir A. Š. išvis nepasirašytų kelionės lapų (E. B. 2010 metų birželio ir gruodžio mėnesio kelionės lapai 328 ir 220 ir 2011 metų visi kelionės lapai, išskyrus 179-tą; A. Š. 2010 metų liepos, rugpjūčio, lapkričio ir gruodžio mėnesių kelionės lapai 323, 300, 243, 224, ir 2011 metų aštuoni iš dešimties kelionės lapai (pasirašyti tik sausio ir vasario mėnesių  kelionės lapai 202, 184)). Nepasirašyri kelionės lapai, kaip dokumentai, jau savaime yra niekiniai. Kaltinamojo užpildyti ir pateikti į finansinę apskaitą nepasirašyti kelionės lapai netiesiogiai patvirtina dar ir tai, kad E. B. ir A. Š., kurių vardu  jie buvo pildomi, apskritai apie tai nežinojo.

Nesant tikrų apskaitos  duomenų, kaip nustatyta specialisto išvadose, nėra galimybės nustatyti asmenų, sunaudojusių kurą ir ar šis kuras buvo skirtas bendrovės pajamoms uždirbti ir dėl to negalima iš dalies nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2010-2011 metus.      

            Tokius tikrovės neatitinkančius duomenis kaltinamasis R. Ž. pateikdavo finansininkei, kuri nežinodama realios situacijos, apskaitoje fiksavo neteisingus ūkinius įvykius. Šių dokumentų surašytus ir pasirašytus degalų nurašymo aktus pasirašydavo finansininkė ir R. Ž., iš kurių tik jis žinojo kad tai apgaulinga. Tai reiškia, kad kaltinamasis veikė tyčia.

          Pagal 2001-11-06 Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 14 str. 2 d. nuostatą - ir 21 str. už buhalterinės apskaitos organizavimą, už teisingą apskaitos dokumentų surašymą ir jų tikrumą bei ūkinių operacijų teisėtumą atsako įmonės vadovas. To paties įstatymo  4 str. numatyta, kad ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi ir palyginama, išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams. To paties įstatymo 12 str. 1 d. reglamentuojama, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus; o 13 str. 1 d. 4, 5 punktuose numatyta,, kad privalomi šie apskaitos dokumentų rekvizitai: ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio turinys;  ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio rezultatas pinigine ir (arba) kiekybine išraiška. Buhalterinės apskaitos Įstatymo 13 str. 3 d. numatyta, kad įrašai apskaitos registruose daromi tik pagal apskaitos dokumentus, turinčius šiame straipsnyje nurodytus rekvizitus, išskyrus apskaitos dokumentus, gautus iš užsienio subjektų.

                           Kaltinamasis R. Ž. nuo 2010-01-29 iki 2013-01-14 buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius, taigi jis yra inkriminuojamos nusikalstamos veikos subjektas. Kaltinamojo padaryta veika atitinka visus LR BK 222 straipsnio 1 dalyje  numatytos nusikalstamos veikos požymius, esant kvalifikuojantiems apgaulingo teisės aktais reikalaujamo apskaitos tvarkymo ir dėl to praradimo galimybės iš dalies nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, požymiams. Veikos kvalifikacija teisinga.

               Iš kaltinimo šalinamas kaltinamajam inkriminuojamas  LR Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 str. 2 d. nuostatos pažeidimas, kad į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu. Nagrinėjamu atveju į buhalterinę apskaitą buvo įtrauktos realiai nevykusios finansinės operacijos, tai yra daugiau, nei jų buvo įvykę iš tikrųjų.

                 Dėl kaltinimo skolininko nesąžiningmu (LR BK 208 str. 1 d.)

                Kaltinamasis R. Ž. kaltu neprisipažino ir parodė, kad įmonės „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi jis buvo paskirtas 2010 metais, įmonė buvo įsteigta 2009 metais. Pradėjus dirbti įmonė turto neturėjo, pagal balansą įmonėje buvo 9000 Lt nuostolio. 2012 metais, įmonei atsidūrus sunkioje finansinėje situacijoje, siekė, kad įmonė galėtų vystytis ir atsistoti ant kojų. Visas vystymosi planas buvo paremtas akcininkų pažadu apie investicijas, siekiančias iki 1000000 Lt. Akcininkai jį patikino, kad nebus problemų dėl investicijų. Prieš paskiriant jį direktoriumi, apie 2010 metų sausį – vasarį, jis pateikė verslo planą, kuris buvo paremtas reikalingomis investicijomis iš akcininkų, nes farmacinis verslas susijęs su ilgalaikiais mokėjimų atidėjimais. Buvo paprašyta milijono ir akcininkai suprato, kad reikia investuoti. Naujai įmonei pradedant veiklą pasirašomas kontraktas su tiekėju, kuris prašo išankstinio mokėjimo, nes įmonė neturi jokios istorijos, tad, neturint garantijų, niekas iš užsienio tiekėjų neparduos prekių su momkėjimo atidėjimu. Pirmais metais taip ir buvo: įmonė pirko prekes ir iškart už jas susimokėdavo, jas gaudavo ir parduodavo. Pinigai už pardavimą buvo gaunami  geriausiu atveju po keturių mėnesių. Taigi, jei siekiama apyvarta 10000 Lt, įmonė turi turėti milijoną. Metams bėgant įmonės apyvarta didėjo ir tuo pačiu ilgėjo pinigų grįžimo terminai. Mokėjimų už prekes, kurias parduodavo „(duomenys neskelbtini)“, vidurkis buvo apie trys mėnesiai. Verslo pradžioje akcininkai skolino įmonei pinigus. Buvo ilgalaikė 345000 Lt paskola, taip pat buvo ir trumpalaikių paskolų. Pagrindinis skolintojas buvo statybinė įmonė „(duomenys neskelbtini)“, kuri taip pat buvo viena iš akcinininkių. Per krizę jie turėjo laisvų pinigų ir skolino. Po atsigavimo „(duomenys neskelbtini)“ reikėjo pinigų. Kalbant su akcininkais jis suprato, kad daugiau pinigų jie nebeskolins ir buvo prieita prie situacijos, kai įmonei teikdavo trumpalaikes paskolas, tad, jis kaip įmonės vadovas, pasirašydavo vekselius. Didžioji paskola, kurią suteikė „(duomenys neskelbtini)“, buvo garantuota kitų akcininkų vekseliais. „(duomenys neskelbtini)“ pareikalavo pasirašyti vekselį. Atėjus laikui atiduoti ”(duomenys neskelbtini)” paskolą, kuri buvo virš 100000 Lt, jis 2012-04-30 gavo elektroniniu paštu UAB „(duomenys neskelbtini)“ advokatų kontoros raginimą sumokėti pagal jo pasirašytus vekselius virš 200000 Lt sumą. Po savaitės jis žodžiu sutarė su ”(duomenys neskelbtini)” vadovu A. S. dėl skolos atidavimo grafiko, tai yra buvo sutarta grąžinti po 8000 Lt per mėnesį ir tai turėjo būti įforminta taikos sutartimi, tačiau po mėnesio sužinojo, kad A. S. jau vykdė priverstinį skolos išieškojimą. 2012-05-28 jis nuvyko pas antstolį susipažinti su vykdomąja byla ir tuo pat metu susitiko su akcininku A. G.. Bekalbant apie „(duomenys neskelbtini)“ situaciją A. G. paprašė padėti parduoti „(duomenys neskelbtini)“  prekes, nes A. G. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ neišmanė farmacijos verslo. Jis suprato, kad prekės bus areštuotos. 2012-06-28, atsakydamas į antstolio paklausimą, nusiuntė jam raštą nurodydamas, kur laikomos įmonės prekės. Supratęs, kad prekės bus areštuotos ir parduotos, suvokadams verslo specifiką, informavo A. S. ir A. G., kad pats gali parduoti prekes įmonei „(duomenys neskelbtini)“. Taip pat informavo antstolį, kad kai kurios prekės parduotos 2012-06-07 ir jau apmokėtos. Sekančią dieną į sandėlius atvyko antstioliai. Jis susisiekiau su įmone „(duomenys neskelbtini)“, kur buvo laikomos jų prekės ir informavo, kad dalis ten saugomų prekių parduotos ir nėra „(duomenys neskelbtini)“ nuosavybė. Sandėlio vadovė pateikė antstoliui sąrašą „(duomenys neskelbtini)“ priklausančių prekių, tačiau antstolis areštavo visas prekes. Įmonei „(duomenys neskelbtini)“ prekės buvo parduotos su pelnu.  „(duomenys neskelbtini)“ prekes perarduodavo Lietuvoje kitoms įmonėms. Po savaitės „(duomenys neskelbtini)“ vadovė kreipėsi į jį prašydama padėti perparduoti prekes. Tuomet jis surado įmonę „(duomenys neskelbtini)“. Ši už prekes atsiskaitydavo per 5-6 dienas po sąskaitos išrašymo, kai tuo tarpu iš kitų įmonių pinigai buvo gaunami po 60 dienų. Sutarė, kad prekes nupirks „(duomenys neskelbtini)“. Sandoris buvo naudingas, nes prekės buvo paklausios. Problema buvo ta, kad prekės buvo areštuotos. Svokdamas, kad dalis prekių areštuotos neteisėtai, jis galėjo areštą apskųsti, bet būtų sugaišęs laiką. Radus mokų pirkėją buvo svarbu kuo greičiau įvykdyti sandorį. „(duomenys neskelbtini)“ pareikalavo, kad dalis gautų pinigų būtų pervesta „(duomenys neskelbtini)“ kaip sąlyga nuimti areštą prekėms. „(duomenys neskelbtini)“ pinigus mokėtų tik gavus prekes. Taip buvo sudarytas keturšalis susitarimas ir įvykdytas  sandoris. Prekės UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo parduota su 10-15 procentų pelnu, antakinis buvo  apie 20 procentų, tad, sandoris buvo naudingas. Iš jų 90000 Lt teko „(duomenys neskelbtini)“, o likusią sumą „(duomenys neskelbtini)“ sumokėjo „(duomenys neskelbtini)“. Bendra keturšalio susitarimo sąskaita už prekes buvo apie 200000 Lt. Iš jų „(duomenys neskelbtini)“ sumokėjo 90000 Lt „(duomenys neskelbtini)“ ir apie 120000 Lt „(duomenys neskelbtini)“. Keturšalio susitarimo tikslas buvo surasti pinigų atsiskaityti su areštavusiu sąskaitas „(duomenys neskelbtini)“ ir, greitai gavus pinigų,  toliau tęsti veiklą. Debitoriai turėjo virš 300000 Lt „(duomenys neskelbtini)“ pinigų ir šių lėšų būtų pakakę atsivežti naujų prekių ir tźsti veikl¹. Būtų perkamos greito apyvartumo prekės.

           Be antstolio D. Š. areštuotų prekių, dar antstolė B. P. buvo surašiusi tas prekes, kurios nebuvo parduotos „(duomenys neskelbtini)“. Tai likutis, kurio vertė buvo 32000-35000 Lt. Šios prekės vėliau buvo sunaikintos pasibaigus jų galiojimui.

      Kaltinamasis parodė supratęs, kad pagal Įmonių bankroto įstatymą, esant tokiai finansinei situacijai, jau pati įmonė turėjo kreiptis dėl bankroto iškėlimo, bet ji buvo tik įkurta, iki jo atėjimo įmonė veiklos beveik nevykdė. Jis atėjo dirbti, tikėjosi gero rezultato, todėl įmonės įsiskolinimų sumą jo atėjimo dirbti laiku jam buvo normali, juolab, kad jis buvo maitinamas akcininkų pažadais, jog nebus problemų dėl investicijų. Įmonės nuostolingumas jos veiklos pradžioje nekelia nuostabos. Jis tikėjo verslo sėkme, pat dau investavo į įmonę ir pagal jo verslo planą – tik trečiais veiklos metais būtų generuotas pelnas. Akcininkai su tuo sutiko, nes išlaidos nuo pat pradžių buvo fiksuotos, o pajamų dar nebuvo. Finansinį tyrimą atlikusių specialistų išvados apie tai, kad  ”(duomenys neskelbtini)“ turėjo pradelstų įsipareigojimį 68 kreditoriams, neteisingos, nes vienintelis „(duomenys neskelbtini)“ kreditorius buvo „(duomenys neskelbtini)“,  prieš tai dar buvo įmonė „(duomenys neskelbtini)“. Tai buvo didelė skola, nes „(duomenys neskelbtini)“ organizavo Baltijos šalyse reklamą, tačiau jam pavyko su „(duomenys neskelbtini)“ vadovu susitarti, kad „(duomenys neskelbtini)“ atsiskaitys dalimis ir kad ji nesužlugdytų įmonės veiklos. Dar buvo viena latvių įmonė. Dėl kitų minimų ikiteisminiame tyrime kreditorių – jie ne visi reikalavo susimokėti, buvo dideli atidėjimai. „(duomenys neskelbtini)“ buvo skolinga už prekes, bet mokėjimo terminai dar nebuvo suėję.

(S)

                 Liudytojas  A. G. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad kai UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ kreditoriai pradėjo iš įmonės reikalauti skolų grąžinimo bei kreiptis į antstolius, įmonės direktorius R. Ž. ir D. H., žinodami, kad tuo metu įmonės vienintelis likęs turtas buvo prekių likutis 63 274 Eurų sumai, siekdami išvengti galimo turto arešto bei jo nukreipimo skoloms padengti, fiktyviai pardavė šį turtą Estijos įmonei OU ,,(duomenys neskelbtini)“, nors pastaroji pinigų tokiam turtui nupirkti neturėjo. Realiai prekės į Estiją iškeliavusios ir nebuvo, jos tik buvo perkeltos iš vieno sandėlio UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ į kitos įmonės UAB ,,Entafarma“ sandėlį. UAB ,,Entafarma“ pagal keturšalį susitarimą dėl tarpusavio užskaitos minėtas prekes nupirko iš OU ,,(duomenys neskelbtini)“, o ši pagal sąskaitas faktūras perdavė pinigus UAB ,,(duomenys neskelbtini)“. Taip  įmonė atsiskaitė tik su R. Ž. ir D. H. pasirinktais  kreditoriais diskriminuojant likusius (t.1, b.l. 65-68, 148-156 (A. G. 2013-04-05 mirė)).  

          Liudytoja D. G. parodė, kad 2009 metais buvo įkurta įmonė UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, kurioje jos vyras A. G. buvo vienas iš kreditorių. Ji taip pat dirbo toje įmonėje iki 2012-06-11, išėjo, nes, priešingai nei kiti darbuotojai, negavo nei atlyginimo, nei komandiruotpinigių. 2012-02-12 visuotiniame akcininkų susirinkime buvo įvertinta įmonės būklė, direktorius R. Ž. buvo įpareigotas sukviesti susirinkimus bei atsiskaityti už įmonės veiklą ir kovą, ir birželį, tačiau jis susirinkimo nutarimą ignoravo, nors jame buvo pasisakyta, kad jeigu įmonės būklė blogės ir direktorius neatsižvelgs į nuorodas, akcininkai kreipsis į ekonominę policiją.  Negavusi atlyginimo ji 2012 metų balandžio 13 d. kreipėsi į direktorių klausdama, kodėl E. B. ir S. B. gavo atlyginimus, o ji ne, į ką šis atsakė: „Kaip drįsti prašyti atlyginimo, žinodama, kad įmonėje sunki situacija“. Sekančią dieną jis išmokėjo jai pusę sausio mėnesio atlyginimo, o 2012 m. gegužės 4 d. –  kitą pusę. Balandžio 12 d. į jos elektroninį paštą atėjo laiškas iš „(duomenys neskelbtini)“, kuris buvo jų įmonės atstovas. Tame laiške buvo R. Ž. ir T. A. susirašinėjimas, kuriame R. Ž. prašė už atėjusį krovinį iš „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitos nerašyti, nes jis sąskaitą išrašys naujos įmonės vardu.  R. Ž. su D. H.‘u 2012 metų pabaigoje iš tiesų įkūrė įmonę „(duomenys neskelbtini)”. Kai ji skaitė laišką, ofise buvo ir R. Ž., ir A. Š.. Pamatę, kad ji perskaitė laišką, jie greitai išėjo iš ofiso, kuris tuo metu buvo Antakalnio g. Vilniuje. Vėliau - 2012 m. birželį jos sutuoktinis A. G. gavo laišką iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuris buvo vienas iš „(duomenys neskelbtini)“ akcininkų, direktoriaus A. S. apie tai, kad yra rengiamas keturšalis susitarimas. Tuo susitarimu prekės buvo  išvežtos iš „(duomenys neskelbtini)“ sandėlio, nes pagal minėtą susitarimą jos turėjo išvažiuoti į Estiją - „(duomenys neskelbtini)“ kompaniją. 2012-06-07 R. Ž. įkūrė „(duomenys neskelbtini)“ įmonę ir tapo direktoriumi  dar būdamas „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi.

            „(duomenys neskelbtini)“ prekės buvo laikomos „(duomenys neskelbtini)“ sandėliuoe. Prekėms iš pradžių buvo uždėtas areštas dėl kreditoriaus UAB „(duomenys neskelbtini)“ pretenzijų, nes R. Ž. buvo pasirašęs vekselį ir su UAB „(duomenys neskelbtini)“ neatsiskaitė. „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus A. S. prašymu ji, kartu su A. S. nurodytu antstoliu, važiavo į sandėlį parodyti, kuriose sandėlių vietose yra „(duomenys neskelbtini)“ prekės. Antstolis užantspaudavo prekes, kad nebūtų išvežtos į Estiją. Apie išvežimą į Estiją prieš tai R. Ž. nieko neinformavo. Uždėjus prekėms areštą, toliau tarp R. Ž. ir „(duomenys neskelbtini)“ vyko susitarimai, kad antstolis panaikintų areštą ir leistų išvežti prekes į Estiją. Apie tai jai papasakojo jos sutuoktinis A. G., kurį apie tai informavo A. S.. Po sutuoktinio mirties jai nuvažiavus į darbą ji nerado dokumentų, patvirtinančių minėtus susitarimus, tačiau rado R. Ž. susirašinėjimą su „Entafarma“ direktoriumi, kuris R. Ž. klausė, ar „Eurofarmacija“ žino, kad atvažiuos prekės su „Entafarma“ sąskaita-faktūra. „(duomenys neskelbtini)“ tuo metu dar nebuvo paskelbtas joks bankrotas, įmonė dar dirbo, bet prekės jau buvo vežamos į Estiją su „Entafarma“ sąskaita-faktūra kaip jų prekės. Prekės Estijos nepasiekė, jos pervažiavo iš vieno Vilniaus sandėlio į kitą Vilniaus sandėlį. Pagal keturšalį susitarimą į sąskaitą-faktūrą buvo atrinktos prekės už daugiau kaip 58000 eurų. Jos buvo surinktos pirkimo kaina iš gamintojo, ne pardavimo kaina. „(duomenys neskelbtini)“ buvo skolinga „(duomenys neskelbtini)“ už ofiso nuomą, už mašinų nuomą, iš viso apie 200000Lt ir „(duomenys neskelbtini)“ kreipėsi į antstolį. Tuo pat metu A. G. kreipėsi į antstolį dėl 40000 Lt grąžinimo iš „(duomenys neskelbtini)“. Tai buvo A. G. 2010 m. spalį įmonei „(duomenys neskelbtini)“ paskolintos asmeninės lėšos, jos turėjo būti grąžintos 2011 m. birželį ar gegužę. Negrąžinus pinigų, 2012 metais A. G. kreipėsi į teismą dėl skolos išieškojimo. Be to, 2010-02-04 buvo sudaryta notarinė sutartis, kad „(duomenys neskelbtini)“ į  „(duomenys neskelbtini)“ įneša 345000 Lt. Kaip garantą, kad  „(duomenys neskelbtini)“ grąžins tuos pinigus, ji (D. G.) užstatė savo asmeninį butą (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Nuo 2010 m. iki 2014-08-04 „(duomenys neskelbtini)“  negrąžino „(duomenys neskelbtini)“ iš tų 345000 Lt nė lito. Tam, kad neprarastų buto, jos sutuoktinis A. G. paėmė paskolą ir refinansavo 345000 Lt, kad „atrišti“ butą nuo „(duomenys neskelbtini)“.

          Dėl  „(duomenys neskelbtini)“  finasinės padėties. 2011 metų lapkritį darbuotojams jau vėlavo atlyginimas, bet koks prekių užsakymas iš užsienio turėjo būti derinamas su dirketoriumi R. Ž., kad neužkrauti sandėlių. Vėluojant atlyginimams R. Ž. sau už sausį ir vasarį išsimokėjo ir atlyginimus laiku, ir už dviejų savaičių komandiruotę, nors atostogavo tuo metu Tenerifėje. Sunkią šmonės padėtį rodo tai, kad 2012-02-14 R. Ž. davė nurodymą jau nuo vasario nurėžti visas reklamines kampanijas, pasakė, kad važinėjantiems savo mašinomis net nepadengs kuro išlaidų. 2012-02-20 akcininkų visuotiniame susirinkime A. G. pasisakė, kad jeigu nebus imtasi priemonių, jis asmeniškai kreipsis į ekonominę policiją. Susirinkime dalyvavo įmonės „(duomenys neskelbtini)“ vadovas A. U., kuris jau buvo perėmęs įmonės buhalterijos tvarkymą ir pateikė ataskaitą, kad „(duomenys neskelbtini)“  minuse 1300000 Lt. Susirinkimo metu buvo priimta,  kad apyvarta turi būti 5900000 Lt, buvo priimtos ir numatytos išlaidos ir direktoriui R. Ž. nurodyta kovo mėnesį, po to – iki birželio 25 d. atsiskaityti, kaip vykdomi akcininkų susirinkimo nutarimai.

              Liudytojas - UAB “(duomenys neskelbtini)” vykdomasis direktorius M. M. parodė, kad “(duomenys neskelbtini)” pirkdavo iš „(duomenys neskelbtini)“ prekes ir teikė jas vaistinėms. 2012 metų pavasarį ar vasaros pradžioje R. Ž. pasiūlė pirkti prekes iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir pasiūlė kainodarą, kuri buvo gerokai patrauklesnė už įprastines pirkimo kainas. Sutarė, kad pirks tas prekes pagal atsiųstą sąrašą. Po to R. Ž. informavo, kad vienas iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkų, atrodo, UAB “(duomenys neskelbtini)”, areštavo kažkokias prekes, todėl, susidarius tokiai situacijai, buvo suderintas ir pasirašytas keturšalis susitarimas tarp „(duomenys neskelbtini)“, Estijos įmonės „(duomenys neskelbtini)“, kuri iš „(duomenys neskelbtini)“ buvo nupirkusi prekes ir iš kurios prekes perpirko“(duomenys neskelbtini)”,  UAB “(duomenys neskelbtini)” ir UAB „Entafarma“. R. Ž. paaiškino, kad tai reikalinga, kad būtų galima dalį sumos iš „Entafarma“ tiesiai pervesti į UAB “(duomenys neskelbtini)” skoloms užskaityti. Pasirašius keturšalį susitarimą, gavo prekes ir sėkmingai jas pardavė. Prekių areštą inicijavo  UAB “(duomenys neskelbtini)”, nes turėjo pretenzijų „(duomenys neskelbtini)“. Tačiau iš kalbų žino, kad areštuotos buvo tuo metu jau ne „(duomenys neskelbtini)“ priklausiusios prekes. Jos jau priklausė “(duomenys neskelbtini)”. UAB “(duomenys neskelbtini)” prekes pirko ir už jas mokėjo “(duomenys neskelbtini)”, kuri jau buvo iš „(duomenys neskelbtini)“ prekes įsigijusi. “(duomenys neskelbtini)” prekes pasiėmė iš iš “(duomenys neskelbtini)” sandėlių, jos nebuvo iš pradžių vežamos į “(duomenys neskelbtini)” Estijoje. Visa sandorio suma sudarė, berods, 135 000 Lt ir dar  “(duomenys neskelbtini)” 95000 Lt pervedė UAB “(duomenys neskelbtini)” skolų sudenginėjimui.

             Prašant patikslinti sandorio sumas, liudytojas M. M. patvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (1 t., 80-81, 86 b.l.). Jis parodė, kad UAB ,,Entafarma“ 2012-06-20 įsigijo iš OU (duomenys neskelbtini) prekių už 63274,51 Eur (sąskaita faktūra Nr. 12-0016 UAB) ir 2012-06-25 dienai įmonei „(duomenys neskelbtini)“ šią sumą ,,Entafarma“ dar buvo skolinga. Tuomet „Entafarma“  su UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ ir OU (duomenys neskelbtini) pasirašė keturšalį susitarimą dėl tarpusavio skolų užskaitos. Susitarimo esmė buvo tokia: OU (duomenys neskelbtini) buvo UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ skolinga 58682,00 Eur, o UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ buvo UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ skolinga 114502,66 Lt,   UAB ,,Entafarma“ iki 2012-07-02 įsipareigojo UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ padengti UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ skolą  90 000 Lt. Susitarime buvo numatyta, kad UAB ,,Entafarma“ savo įsipareigojimus UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ įvykdys tik tada, kada prekės iš OU (duomenys neskelbtini) pagal sąskaitą faktūrą Nr. 12-0016 bus pristatytos į UAB ,,Entafarma“ sandėlį. 2012-06-29 tarptautinio mokėjimo pavedimu UAB ,,Entafarma“ pagal 2012-06-20 sąskaitą faktūrą Nr. 12-0016 pervedė OU (duomenys neskelbtini) 37208,71 Eur už prekes ir po to, kaip ir buvo numatyta susitarime dėl keturšalės užskaitos, po prekių gavimo ir jų patikrinimo, bankiniu pavedimu, 2012-07-12 pervedė UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ 90 000 Lt.

                 Liudytojas – UAB „(duomenys neskelbtini)“ (2012 m.) direktorius A. S. parodė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo „(duomenys neskelbtini)“  akcininkas ir skolino jai lėšas. Paskolos tikslas buvo vienintelis – įmonės veiklai vystyti. Paskolos sumų ir grąžinimo terminų neatsimena. „(duomenys neskelbtini)“ ilgą laiką negrąžinant skolos, jis, kaip „(duomenys neskelbtini)“ vadovas, kreipėsi į savo teisininkus dėl priverstinio išieškojimo procedūros. Prieš tai gal penkis kartus dėl skolos grąžinimo kreipėsi į R. Ž., tačiau jis vis praše palaukti. Motytvavo, kad reikia pradžioj atsiskaityti su kitais. Vėliau buvo kreiptąsi į antstolį D. Š. pradėti 119000 Lt sumos išieškojimą, tačiau ar tai buvo su ta paskola susiję,  neatsimena.  Kaip vyko išieškojimas, nežino, tik žino, kad „(duomenys neskelbtini)“ atgavo dalį skolos - 90000 Lt. Apie kitus „(duomenys neskelbtini)“  kreditorius tuo metu nežinojo. Keturšalį susitarimą jam pasiūlė R. Ž., kuomet „(duomenys neskelbtini)“ inicijavo „(duomenys neskelbtini)“ turto areštą - jau areštavus jos sąskaitas ir vaistus.  R. Ž. pasiūlė dalį lėšų grąžinti mainais už tai, kad būtų nuimtas areštas nuo vaistų, nes priverstinis išieškojimas vis tiek būtų vykdomas iš tų pačių prekių. Arešto nuėmimo procedūrų nepamena, bet, greičiausiai, antstolis davė jam  pasirašyti raštą - sutikimą nuimti areštą. Jis dalyvavo „(duomenys neskelbtini)“  visuotiniame susirinkime, kuomet buvo kalbėta apie įmonės būklę. Būklė buvo sunki, tačiau bankroto požymių nebuvo. Buvo nuspręsta, ką reikia padaryti, kad pagerinti būklę. Nustatyti kriterijai – apyvarta, pajamos, pelnas, išlaidos. Juos apžvelgus buvo didelis disbalansas tarp pajamų ir išlaidų. Susisrinkime dalyvavo R. Ž., pristatė situaciją. Kolektyviai buvo nuspręsta imtis veiksmų. Bankroto išvengti galima buvo didinant apyvartą ir mažinant išlaidas: darbuotojams, marketingui, reklamai. Kaip atsiskaitinėti su kreditoriais susirinkime nebuvo kalbama ir kiek įmonė turėjo kreditorių, nežino. Susirininkime buvo kalbama apie paaugusią apyvartą iki 5000000 Lt, tačiau nuostolis buvo labai ženklus, todėl jis nusprendė, kad, esant tokiai apyvartai, nuostoliai negalėjo būti tokie dideli. Vadinasi, buvo per didelės išlaidos. Apie „(duomenys neskelbtini)“ būklę jis sprendė iš bendrų pagrindinių skaičių. Jį, kaip akcininką, domino pelnas, tačiau buvo ir suvokimas, kad yra įsikūrimo kaštai, pirmieji, antri, treti metai, todėl  nuostoliai tuo metu negąsdino. Sunkios padėties ir nemokumo sąvokų skirtumo nežino. Susirinkime buvo nuspręsta lėšų daugiau neskirti, kad reikia pirkti vaistus, didinti apyvartą, atsiskaitinėti.      Nuostolingumas buvo apie pusantro milijono, įmonė, išskyrus nuiprktus vaistus, turto neturėjo. Buvo svarstyta, kad nedarant reikiamų veiksmų, įmonei grės bankrotas, bet tuo metu dar apie bankrotą kalbos nebuvo.

             Liudytojas - antstolis D. Š. parodė, kad vykdė UAB „(duomenys neskelbtini)“ išeiškojimą iš „(duomenys neskelbtini)“. UAB “(duomenys neskelbtini)” pareiškimą teikė 119013,78 Lt sumai su 6 procentais metinių palūkanų. Buvo pateikti vykdomieji įrašai. Išieškotojo atstovas A. S. buvo aktyvus, elektroniniu paštu pateikė sąrašą, kas yra skolingi „(duomenys neskelbtini)“, todėl jis išsiuntė paklausimus „(duomenys neskelbtini)“ skolininkams ir vėliau gana sėkmingai vykdė išieškojimą iš „(duomenys neskelbtini)“  bankinių lėšų ir trečiųjų asmenų, kurie pervedinėjo pinigus į skolininko sąskaitą. Po to A. S. pasakė, kad Minsko plente, jo žiniomis, yra „(duomenys neskelbtini)” prekių. Jis, kartu su išieškotoju A. S., savo padėjėja ir dar sukažkokia moterimi, kuri buvo su A. S., nuvažiavo į sandėlus, sandėlio darbuotoja atspausdino sąrašą prekių, priklausančių „(duomenys neskelbtini)“ ir jis šias prekes areštavo. R. Ž. prieš tai sandėlio vadovui sakė, kad sandėlyje esančios prekės jau yra parduotos, bet dar neišvežtos. Tuo metu jis (antstolis D. Š.) nebuvo iki galo įsistikinęs, kad prekės skolininkui nebepriklauso, todėl buvo tikslinga jas areštuoti. Turto arešto aktas buvo įteiktas skolininkui. Po to, gavęs UAB “(duomenys neskelbtini)” prašymą, jis panaikino prekių areštą, nes buvo sėkmingai vykdomas išieškojimas iš trečiųjų asmenų ir iš skolininko banko sąskaitų. Matėsi, kad pakaks padengti įsiskolinimus turimų debitorių. Be “(duomenys neskelbtini)” kitų išieškotojų iš „(duomenys neskelbtini)“, vykdomųjų raštų buvo. Pas antstolę B. P. buvo taikytos laikinos apsaugos priemonės A. G. naudai 45000 Lt sumai. 2012-06-29 areštas buvo taikomas visam „(duomenys neskelbtini)“ turtui, kreditorius buvo “(duomenys neskelbtini)”, o laikinos apsaugos priemonės buvo pritaikytos 2011-09-07. „(duomenys neskelbtini)“   disponavimo teisė visam turtui buvo apsunkinta 2011-08-31 nutartimi. Areštuotų prekių jis nebūtų galėjęs realizuoti, nes jos iki arešto akto buvo areštuotos teismo. Tuo tarpu išieškoma buvo iš sąskaitos, todėl jis nesprendė realizuoti teismo areštuotų prekių. Antstolės B. P. arešto akte areštuojamo turto apimtis buvo išvardinta ir iš dalies sutapo su jo tą pačią dieną areštuotu turtu. Jis nežinojo ir iš informacinės sistemos nematė, kad B. P. arešto akto pagrindas yra 2012-06-04 nutartis A. G. naudai (1 tomas, XX lapas) ir arešto išregistravimas 2012-06-20 pagal CPK 147 str. 6 dalį. Turto kaina  nustatoma skiriant turto vertės rinkos kainos ekspertizę. Pradinė areštuotų prekių pardavimo varžytinėse kaina nustatoma 80 procentų rinkos vertės, išieškotojui siūloma prekę pasiimti už rinkos kainą. Jei išieškotojas atsisako, antrose varžytinėse nustatoma 60 procentų vertė. Konkrečiu atveju, kadangi prekės buvo farmacijos produktai, vykdymo eigoje atsirastų papildomos išlaidos, gulančios ant skolininko pečių, nes reikia atitinkamų saugojimo patalpų. Keturšalį susitarimą jam pateikė A. S.. Jis (antstolis) nekompetetingas spręsti, ar išieškojimo įvykdymas “(duomenys neskelbtini)” naudai galėjo pažeisti kitų kreditorių interesus. Arešto prekėms panaikinimas nebuvo susijęs su keturšaliu susitarimu. Keturšalis susitarimas negalėjo vykti nenuėmus arešto, bet tkios sąlygos, kad antstolis panaikintų areštą „(duomenys neskelbtini)“ prekėms, susitarime nėra nurodyta. Kreipimasis dėl arešto nuėmimo buvo jau po katuršalio susitarimo sudarymo. Prašymas nuimti areštą gautas 28 dieną. Pagal “(duomenys neskelbtini)” pareiškimą buvo išieškota ne visa suma, 2012-08-16 duomenimis “(duomenys neskelbtini)” buvo pervesta 11693,86 Lt, J. B. ir A. S. – 12548 Lt, A. G. – 3039,89 Lt. Tai duomenys yra iš vykdomosiso bylos. Keturšaliame susitarime buvo nurodyta, kad “(duomenys neskelbtini)” skola „(duomenys neskelbtini)“ sudaro 202617,21 Lt, bet tai ne Lietuvos subjektas. Antstolio jurisdikcija apsiriboja Lietuvos Respublikos teritorija

              2014-02-25 ir 2014-03-18 FNTT prie LR VRM PAV Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus specialisto išvados dėl UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo Nr. 5-5/13 ir Nr. 5-5/19 patvirtina, kad bendrovės ekonominė padėtis buvo sunki nuo 2010-12-31 (2011 metų pradžios) ir vis blogėjo. Tyrimui pateikti įmonės apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų duomenys patvirtina, kad tiriamuoju laikotarpiu bendrovės įsipareigojimai kreditoriams viršijo pusę apskaitoje užregistruoto turto: 2009-12-31 – 2 kartus (2871 Lt / 1435,50 Lt); 2010-12-31 – 2,44 karto (1726768 Lt / 707690,50 Lt); 2011-12-31 – 4,65 karto (2572042 Lt / 552666,50 Lt); 2012-12-31 – 13,72 karto (2433973 Lt / 177447 Lt). Bendrovės mokumo koeficientai parodo, kad bendrovė buvo nemoki jau nuo 2010-12-31 (2011 metų pradžios) ir ši būsena blogėjo. 2012-06-26 UAB „(duomenys neskelbtini)“ turėjo įsiskolinimų 98 kreditoriams 2 490 810,97 Lt sumai (t.2, b.l. 3-189).

            Specialistė V. Ž. teisme patvirtino, kad UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ tirtu laikotarpiu - 2009, 2010, 2011 ir 2012 metais dirbo nuostolingai. Tokio laikotarpio, kad įmonė dirbtų nenuostolingai, nėra. UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagal finansinius rodiklius būklė buvo sunki, nes visą laiką jos įsipareigojimai viršijo turtą ir neturėjo galimybės atsiskaityti su kreditoriaus  greitai ir laiku. Įmonė egzisatvo iš akcininkų skolintų lėšų. Pagal didžiosios knygos registrus ši įmonė ilgalaikio turto neturėjo, turėjo tik trumpalaikį. Nuosavas kapitalas visą laiką mažėjo, buvo mažesnis negu akcinio įstatinio kapitalo pusė. Akcininkai turėjo priimti sprendimą padidinti įstatinį kapitalą, padengti tuos nuostolius, kažkaip gerinti įmonės finansinę būklę. 2011 metų pradžioje įmonei buvo pateikti reikalavimai iš Valstybinės mokesčių inspekcijos dėl skolų nemokėjimo laiku, ir kiti kreditoriai pateikė tokius reikalavimus. Įmonės sąnaudos buvo didelės, didžiausios – reklamos tikslais. Sunki ekonominė įmonės padėtis buvo nuo 2011 metų pradžios. Laikotarpio, nuo kada UAB „(duomenys neskelbtini)“  sunki ekonominė padėtis perėjo į nemokumą, neišskyrė. Nebuvo vertinti ir pradelsti įsipareigojimai, nes nebuvo pateiktas registras su pradelstais įsipareigojimais. Neturint pradelstų įsipareigojimų registrų buvo vertinama bendra įmonės būklė pagal koeficientus. Visi koeficientai buvo žemesni. Nuo įmonės veiklos pradžios įsipareigojimai kreditoriams viršijo pusę apskaitoje užregistruoto turto. Tai tuo pačiu ir sunki ekonominė padėtis, ir tuo pačiu gali būti ir įmonės nemokumas. Kai pradelsti įsipareigojimai viršija pusę į balansą įrašyto įmonės turto vertės – yra nemokumas, tas buvo įmonėje nuo veiklos pradžios. Įmonės sunki ekonominė padėtis yra tada, kai įmonės turtas yra mažesnis negu įmonės įsipareigojimai ir kada įmonės išlaidos viršija pajamas. Įmonė niekada nebuvo pelninga. Ir kreditoriniai reikalavimai atsirado jau 2011 metų pradžioje. Įmonės išlaidos visą laiką viršijo pajamas. Pagal skaičius galima spręsti, kad įmonė buvo nemoki, bet, nesant pradelstų įsipareigojimų registro, šito konstatuoti nėra pagrindo. Buvo apskaičiuoti einamojo likvidumo, kritinio likvidumo, bendrojo likvidumo  koeficientai, įsiskolinimo koeficientas. Pagal jų rodiklį nustatyta, kad įmonė negali laiku mokėti, atsiskaityti su kreditoriais, tai yra ji gali vykdyti atsiskaitymus, bet ne laiku ir tik dalinai, nes įsipareigojimai žymiai didesni už turtą. Kita vertus, vertinant atskirų asmenų nurodytus kreditorinius įsipareigojimus, jie praktiškai nekito per pusę metų, nuo 2011 metų pabaigos. Šie kreditoriniai įsipareigojimai atvaizduoti trumpalaikuose įsipareigojimuose – pavyzdžiui,  įsipareigojimai „(duomenys neskelbtini)“ - 162000 Lt, „(duomenys neskelbtini)“ – 88000 Lt, „(duomenys neskelbtini)“ – 137000 Lt, „(duomenys neskelbtini)“ – 239000 Lt. Tuo metu pradelsti įsipareigojimai buvo didesni, negu pusė turto. Akivaizdi bankroto grėsmė konstatuojama, kai rodikliai būna mažesni už vienetą arba už vienetą ir pusę, žiūrint koks rodiklis. Koeficientas „vienetas“ yra tada, kai turtas yra tokio pačio dydžio, kaip įsipareigojimai. Kai koeficientas yra žemiau vieneto, jau yra grėsmė, nes negali tuo turtu atsiskaityti. Su visais kreditoriais įmonė negalėjo atsiskaityti, nes įsipareigojimai viršijo turtą. Be to, 202 metų pradžioje jau buvo įsipareigojimai darbuotojams. Sunki padėtis ir bankroto grėsmė pagal įmonės rodiklius bei 2011 metais pateiktus kreditorių reikalavimus jau buvo. Išvadoje naudojamos sąvokos „sunki padėtis“ ir „akivaizdi bankroto grėsmė“ – tai skirtingos sąvokos. Pagal bankroto įstatymą jos yra skirtingos. Jeigu nesivadovautume bankroto įstatymu, tai tie patys rodikliai rodo ir sunkią padėtį, ir tie patys rodo įmonės nemokumą. Kreditoriniai reikalavimai UAB „(duomenys neskelbtini)“  buvo reiškiami dar 2011 metų pradžioje: 2011-03-23 VMI sprendimas, UAB „(duomenys neskelbtini)“ mokėjimo priminimas (55000 Lt sumai), 2011-02-19 UAB „(duomenys neskelbtini)“  raginimas dėl nesumokėtos sumos, UAB „(duomenys neskelbtini)“ reikalavimas,  ir t.t. Tai reikalavimai dėl pradelsto skolos apmokėjimo.

            Specialistė V. G. parodė, kad įmonės nemokumą vertino pagal pateiktus visus turėtus registrus ir bendrai pagal visus įsipareigojimus. Nebuvo vertinama, ar įsipareigojimai yra pradelsti, ar ne. Įmonė nevedė ir nėra reikalaujama specialiai vesti pradelstų įsipareigojimų apskaitą. UAB „(duomenys neskelbtini)“ būklė buvo bloga nuo pat veiklos pradžios. Tam, kad įvertinti pradelstus įsipareigojimus, reikėjo labai daug informacijos: visų sutarčių, atsiskaitymo terminų, reikėjo suvesti įmonės apskaitą iš naujo. Šiuo atveju nebuvo kai kurių sutarčių, kai kurios sutartys buvo netgi žodinės, buvo neaiškūs atsiskaitymo terminai.

          LR BK 208 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos subjektai yra tik įmonės vadovai ir/ar įgalioti atstovai, taip pat ir juridinis asmuo.

          Nustatyta, kad  kaltinamasis R. Ž. nuo 2010-01-05 iki 2013-01-04 dirbo UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi ( t. 4, b.l.40-42, 43, 46,48).

         Nusikalstamo skolininko nesąžiningumo objektyviosios pusės požymiai pasireiškia dviejų aplinkybių sutaptimi - sunkia įmonės ekonomine padėtimi arba nemokumui, kai akivaizdžiai gresia bankrotas ir  neturėjimu galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų. 

          Nustatyta, kad 2012-06-25 kaltinamasis R. Ž. UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu pasirašė keturšalį susitarimą dėl tarpusavio užskaitos, kurio pagrindu sumažino 90 000 Lt sumai UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsiskolinimą kreditoriui UAB ”(duomenys neskelbtini)”. Šis įvykis kaltinamojo neginčijamas ir yra patvirtintas specialisto  išvadomis Nr. 5-5/13 ir Nr. 5-5/19 ( t. 2, b.l. 3-189),  liudytojų A. S., D. Š., M. M. parodymais, taip pat, byloje esančiais dokumentais: 2012-06-25 keturšaliu susitarimi (kopija) dėl tarpusavio užskaitos tarp įmonių UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „Entafarma“, (duomenys neskelbtini) OU (t.1, b.l.160), UAB „Entafarma“ peteiktu  SEB banko paslaugos internetu vietinio mokėjimo nurodymu, iš kuriuo matyti, kad UAB „Entafarma“ atlieka pavedimą įmonei „(duomenys neskelbtini)“ 90 000 Lt sumai, kaip užskaitą pagal keturšalį susitarimą  (t.1, b.l.101, 113).

         Įmonės nemokumas – tai  įmonės būsena, kai ji  nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ar pan.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (Įmonių bankroto įstatymo 2 str. 8 p.).

          Sunki įmonės ekonominė padėtis teisės teorijoje aiškinama kaip padėtis, kai įmonė dar nepraranda mokumo, tačiau ekonominiai jos veiklos rodikliai rodo, kad bankrotas neišvengiamas arba labai tikėtinas.

           Kaltinamajam R. Ž. reiškiamas kaltinimas dėl abiejų įmonės bankroto požymius įrodančių aplinkybių, tai yra ir dėl įmonės nemokumo ir dėl sunkios įmonės finansinės padėties. Nemokumo ir sunkios ekonominės padėties  (dar neprarasto mokumo) sąvokos viena kitai prieštarauja, tad, turi būti konstatuojamas tik vienas iš šių požymių.    Kaltinimas dėl įmonės nemokumo požymio šalintinas.

            Ūkinės finansinės veiklos tyrimo specialisto išvada patvirtina, kad vien iš skolintų lėšų gyvavusi UAB ”(duomenys neskelbtini)” buvo sunkioje ekonominėje padėtyje jau nuo 2010-12-31 (tai yra nuo 2011 metų pradžios) ir ši būklė nuolat blogėjo, nes bendrovės įsipareigojimai kreditoriams per visą įmonės veiklos laikotarpį viršijo pusę apskaitoje užregistruoto turto: 2009 metais – du kartus (2871 Lt/1435,50 Lt), 2010 metais – 2,44 karto (1 726 768 Lt/ 707 690,50 Lt), 2011 metais – 4,65 karto (2 572 042 Lt/552 666,50 Lt) ir 2012 metais – 13,72 karto (2 433 973 Lt/ 177 447 Lt).

              Iš finansinio tyrimo išvados Nr. 5-5/13 bei tyrimą atlikusių specialisčių paaiškinimų teisme seka, kad dėl didelės dokumentų apimties  nebuvo tirta įmonės pradelstų įsiskolinimų apimtis, juolab, kad dalis sandorių buvo žodiniai ir jie finansinėje apskaitoje neatsispindėjo, tačiau įvertinus įmonės finansinę būklę pagal einamojo likvidumo, kritinio likvidumo, bendrojo likvidumo ir įsiskolinimo koeficientus,  rezultatai bylojo, kad 2012 metų viduryje įmonė buvo nemoki.

              Vis dėlto, nesant duomenų apie pradelstų įsipareigojimų apimtį (nes jie nebuvo tirti), nėra galimybės konstatuoti, kad UAB ”(duomenys neskelbtini)” keturšalio sandorio sudarymo metu buvo nemoki, nes įmonės nemokumo sąvoka pagal Įmonių bankroto įstatymo 2 str. 8 p. siejama būtent su pradelstų įsipareigojimų apimtimi.

              Konstatuojama, kad 2012 metų birželio mėnesį, kuomet buvo įvykdytas keturšalis sandoris ir juo buvo patenkinti tik vieno kredotoriaus - UAB ”(duomenys neskelbtini)” reikalavimai, įmonės ”(duomenys neskelbtini)”  ekoniminė padėtis buvo sunki ir jai akivaizdžiai grėsė bankrotas.

            Tai, kad UAB ”(duomenys neskelbtini)”   akivaizdžiai grėsė bankrotas neabejotinai suprato pats R. Ž., nes jau pats bendrovės vadovo statusas įpareigojo jį  žinoti apie  įmonės finansinę  padėtį. Akivaizdžios UAB ”(duomenys neskelbtini)” bankroto grėsmės būklė būvo konstatuota dar 2012-02-20 visuotiniame akcininkų susirinkime, kuriame dalyvavo ir kaltinamasis, turėjęs 24 proc. akcijų. Iš susirinkimo protokolo turinio ir akcininkų priimtų sprendimų  matoma, kad nepasikeitus  įmonės finansinei situacijai iki 2012-06-25 buvo nutarta didinti įmonės įstatinį kapitalą arba skolinti, 2011 metų nuostolį dengti iš akcininkų lėšų, nuostolius dengti papildomais akcininkų įnašais didinant įstatinį kapitalą, proporcingai turimų akcijų skaičiui. Nepadidinus įstatinio kapitalo, tai yra nepadengus nuostolių už 2011 metus, nutarta svarstyti įmonės bankroto iškėlimo klausimą bei kreiptis į ekoniminę policiją dėl  įmonės vadovo veiklos, tai yra dėl lėšų iššvaistymo ( t. 1, b.l. 15-16).

              Bankroto byla UAB  ”(duomenys neskelbtini)” buvo iškelta 2012-09-17 Vilniaus apygardos teismo nutartimi (t. 1, b.l. 136-139).

                         Specialisto išvada  nustatyta, kad pagal bendrovės suvestinių apskaitos registrų ”Didžioji knyga” duomenis 2012-06-26  UAB  ”(duomenys neskelbtini)” turėjo įsiskolinimų 98 kreditoriams iš viso 2 490 810, 97 Lt sumai. 

           Visi šie paminėti byloje esantys duomenys patvirtina tai, kad 2012-06-26 UAB  ”(duomenys neskelbtini)” dėl sunkios ekonominės padėties neturėjo galimybių atsiskaityti su visais savo turimais kreditoriais, tačiau bendrovę  atstovavęs R. Ž. keturšalio susitarimo pagrindu 90 000 Lt sumai patenkino tik vieno iš kreditorių – UAB ”(duomenys neskelbtini)” reikalavimus.

             LR BK 208 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos objektas (saugoma vertybė)  yra kreditorių interesai. Nusikalstama veika pasireiškia tuo, kad skolininkas patenkina arba užtikrina tik vieno ar keleto pasirinktų kreditorių reikalavimus ir dėl to padaro turtinę žalą kitiems – ne mažiau kaip dviems kreditoriams, kurių reikalavimai nebuvo patenkinti.

           Jau aptarta, kad R. Ž. 2012-06-25 patenkino tik vieno kreditoriaus – UAB „(duomenys neskelbtini)“ kreditorinį reikalavimą  90 000Lt  sumai, nors  įmonė turėjo įsiskolinimą 98 kreditoriams, kurių bendrų kreditorinių reikalavimų suma  buvo 2 490 810, 97 Lt.

           Šiais savo veiksmais R. Ž. išskyrė UAB „(duomenys neskelbtini)“ iš visų kitų bendrovės kreditorių, suteikė UAB „(duomenys neskelbtini)“ prioritetą prieš kitus kreditorius ir  sumenkino kitų kreditorių galimybes atgauti iš UAB ”(duomenys neskelbtini)”   savo skolas, taip padarydamas jiems atitinkamo dydžio turtinę žalą.

          Subjektyvinė nusikalstamo skolininko nesąžiningumo pusė pasireškia tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad kaltininkas (įmonės vadovas) supranta, kad įmonei gresia bankrotas, supranta, kad nesąžiningai patenkina vieno ar kelių kreditorių reikalavimus, numato, kad likusieji kreditoriai patirs dėl to žalą ir to nori.

          UAB ”(duomenys neskelbtini)” ilgalaikio turto neturėjo. Kaltinamasis R. Ž. perdavė UAB ”(duomenys neskelbtini)”, kuri buvo viena iš keturių UAB ”(duomenys neskelbtini)” lygiaverčių akcininkių (turėjo 24 proc. akcijų)  beveik visą įmonės likvidų turtą, be to, dar būdamas UAB ”(duomenys neskelbtini)”direktoriumi, kaltinamasis 2012-06-07 tapo kitos naujai įkurtos įmonės UAB ”(duomenys neskelbtini)” valdybos pirmininku ( t. 3, b.l. 67-69). Su minėtos naujos įmonės steigimu susijusi taip pat A. Š. ir UAB ”(duomenys neskelbtini)” akcininkas - 28 procnetų akcijų paketo turėtojas D. T. H.. Pažymėtina, kad pastarojo naudai jau po to, kai akcininkų susirinkime buvo priimtas sprendimas iki 2012-06-25 padidinti įstatinį kapitalą iš akcininkų įnašų, kaltinamasis tenkino kreditorinius įsipareigojimus ir nuo iki 2012-04-13 iki 2012-05-14 bankiniais pavedimais grąžino D. T. H.,ui  virš 14 000 Lt paskolos (t. 3, b.l. 125-127). Tuo tarpu didžiausio kreditoriaus – akcininko A. G. kreditoriniai reikalavimai, siekę beveik 400 000 Lt,  išvis nebuvo tenkinami. Visos šios aplinkybės nekelia jokių abejonių, kad UAB ”(duomenys neskelbtini)” veikla ir įmonės egzistavimas, susidarius  dideliems įsiskolinimams, esant bankroto akivaizdumui ir neturint galimybės atsiskaityti su kreditoriaus, po 2012-02-20 vykusio visuotinio akcininkų susirinkimo, kaltinamojo R. Ž. buvo tyčia ir sąmoningai likviduojami.  

          Kaltinamojo R. Ž. veiksmai turi visus LR BK 208 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėties požymius. Jo veiksmų kvalifikacija teisinga.

           Bausmės skyrimas

           Kaltinamojo R. Ž. atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių nenustatyta.      

           R. Ž. praeityje neteistas (t.4, b.l.57), baustas administracine tvarka (t.4, b.l.58), priklausomybės ar psichikos ligos jam nediagnozuotos (t.4, b.l.62-64).

            R. Ž. padarė dvi tyčines nusikalstamas veikas, kurių viena - apgaulingas apskaitos tvarkymas – apysunkė,  kita – skolininko nesąžiningumas – priskiriams prie nesunkių nusikaltimų.

              Įvertinus kaltinamojo asmenybę, jo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nebuvimą bei padarytų nusikalstamų veikų sunkumą, bausmės tikslai siektini skiriant R. Ž. baudą. 

                   Vadovaudamasis LR BPK 297-308str.,

                            n u s p r e n d ė :

                 R. Ž. pripažinti kaltu padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 208 straipsnio 1 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje ir nuteisti:

                 pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 222 straipsnio 1 dalį - 150 MGL dydžio bauda – tai yra 19 500 Lt  (devyniolika tūkstančių penki šimtai) (5647 Eu) bauda;

                 pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 208 straipsnio 1 dalį – 100 MGL dydžio bauda – tai yra 13 000 Lt (trylika tūkstančių)  (3765 Eu) bauda.

                 Paskirtąsias baudas subendrinti iš dalies jas sudedant (LR BK 63 str. 1 ir 4 d.) ir nustatyti R. Ž. galutinę subendrintą bausmę – 230 MGL dydžio baudą – tai yra 29 900 Lt (dvidešimt devyni tūkstančiai devyni šimtai) (8659 Eu) baudą.

                  Iki nuosprendžio įsiteisėjimo kardomosios priemonės R. Ž. neskirti.

                  UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos dokumentus, saugomus FNTT prie LR VRM Vilniaus apygardos valdybos Nusikalstamų veikų tyrimo skyriuje, perduoti UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto procedūrą administruojančiam asmeniui.

               Nuosprendis per 20 dienų gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per nuosprendį priėmusį teismą, paduodant apeliacinį skundą.

                 Teisėja                                                                        L.Tarčevskaja