Civilinė byla Nr. 3K-3-512/2007
Procesinio sprendimo kategorijos:
110.6; 91.1; 44.5.2.1
„S“
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2007 m. lapkričio 16 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Aloyzo Marčiulionio (kolegijos pirmininkas), Egidijaus Laužiko ir Gintaro Kryževičiaus (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Vokietijos draudimo bendrovės „Zurich Versicherung AG“ kasacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 28 d. sprendimo ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 4 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal Vokietijos draudimo bendrovės „Zurich Versicherung AG“ ieškinį atsakovui S. M. (S. M.) dėl nuostolių atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ukmergės rajono Policijos komisariato pareigūnams sulaikius automobilį „Audi 6“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini), registruotą atsakovo S. M. vardu, ir pradėjus ikiteisminį tyrimą, nustatyta, kad automobilio indentifikacinis numeris suklastotas; automobilis pavogtas Vokietijoje. Vokietijos draudimo bendrovė „Zurich Versicherung AG“ nukentėjusiajam išmokėjo 11 947 eurų kompensaciją, todėl, vadovaujantis Vokietijos įstatymais, tapo automobilio savininke.
Pradiniu vindikaciniu ieškiniu, pateiktu Panevėžio miesto apylinkės teismui, ieškovas prašė išreikalauti ginčo automobilį iš svetimo neteisėto valdymo, t. y. iš atsakovo. Ieškovo prašymu buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės – automobilis areštuotas, uždraudžiant juo disponuoti, kartu paliekant jį saugoti atsakovui.
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2005 m. birželio 9 d. nutartimi byla pagal teismingumą perduota nagrinėti Kauno miesto apylinkės teismui.
Kauno miesto apylinkės teismas 2006 m. birželio 19 d. nutartimi ieškovo prašymą tenkino ir pakeitė automobilio saugotoją, t. y. nutarė, kad automobilis turi būti pastatytas saugomoje aikštelėje policijos žinioje. Vykdant teismo nutartį paaiškėjo, kad automobilis iš atsakovo 2006 m. birželio 17 d. buvo pavogtas Klaipėdoje. Automobilio policijos pareigūnai nerado, jį pavogusio asmens ar asmenų nenustatė. Dėl šių aplinkybių ieškovas atsisakė vindikacinio reikalavimo, pakeitė ieškinio dalyką ir prašė priteisti iš atsakovo 23 900 Lt nuostolių, atsiradusių dėl to, kad atsakovas neišsaugojo automobilio. Ieškovo teigimu, nuostolių jis patyrė dėl atsakovo neveikimo: jis nesielgė rūpestingai ir atidžiai, tinkamai nesirūpino saugoti perduotu turtu, automobilio neapdraudė.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Kauno miesto apylinkės teismas 2006 m. lapkričio 28 d. sprendimu priėmė ieškovo atsisakymą nuo reikalavimo dėl automobilio išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo ir šią bylos dalį nutraukė; ieškinio reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo priteisimo atmetė.
Nustatyta, kad nežinomi tretieji asmenys ginčo automobilį iš atsakovo pavogė 2006 m. birželio 17 d. Klaipėdoje, t. y. automobilio atsakovas neteko dėl nusikalstamos veikos. Ištirta, kad atsakovas buvo ėmęsis minimalių jam prieinamų automobilio apsaugos priemonių - automobilyje buvo rakinamos durelių spynelės ir įrengta signalizacija; ieškovas neįrodė atsakovo tariamo nerūpestingumo ir neatidumo. Teismo vertinimu, imtis tokių veiksmų, kurie užkirstų bet kokią teorinę galimybę tretiesiems asmenims padaryti nusikalstamą veiką, nėra tiesioginė atsakovo pareiga. Nusikalstamų veikų prevencijos veiksmai Lietuvoje įstatymais yra pavesti teisėsaugos institucijoms.
Konstatuota, kad nuostolių ieškovas galėtų patirti tik tuo atveju, jeigu jo pirminis vindikacinis ieškinys būtų patenkintas. Atsisakęs vindikacinio ieškinio, ieškovas, norėdamas, kad būtų patenkintas jo patikslintas ieškinys dėl nuostolių atlyginimo, turėjo ginčyti pirkimo-pardavimo sutartį, kuria atsakovas įsigijo automobilį.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. balandžio 4 d. nutartimi Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 28 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Pažymėta, kad patikslintą ieškinį dėl nuostolių atlyginimo ieškovas kildino iš to, kad atsakovas neįvykdė teismo 2005 m. kovo 25 d. nutarties, kuria, nagrinėjant vindikacinį reikalavimą, buvo įpareigotas saugoti automobilį. Padaryta išvada, kad nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pažeidimo ieškovui gali atsirasti tik tuo atveju, kai ieškinio reikalavimai tenkinami. Ieškovas vindikacinio reikalavimo dėl automobilio išreikalavimo atsisakė, taigi ieškinio reikalavimas, kuriam užtikrinti 2005 m. kovo 25 d. nutartimi buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, nepatenkintas. Konstatuota, kad net ir tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, kad atsakovas netinkamai vykdė teismo 2005 m. kovo 25 d. nutartį, ieškovui nuostolių dėl šios nutarties pažeidimo negalėjo atsirasti, nes nepatenkintas jo vindikacinis reikalavimas.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 28 d. sprendimą bei Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 4 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Kasatorius nurodo šiuos kasacinio skundo argumentus:
1. Teismai neteisingai aiškino ir taikė CK 6.246 straipsnį. Teismo 2005 m. kovo 25 d. nutartimi ginčo automobilis areštuotas ir paliktas saugoti atsakovui su teise toliau juo naudotis. Atsižvelgiant į laikinųjų apsaugos priemonių prigimtį, sąžiningumo, teisingumo principus, geros moralės papročius, atsakovas turėjo įstatyminę pareigą automobilį saugoti, nes dėl jo vyko ginčas. Civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje numatytos pareigos (neteisėtas neveikimas), taip pat pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Atsakovas, būdamas paskirtas automobilio saugotoju, neteisėtai neatliko šių veiksmų: automobilio neapdraudė, jo nepastatė saugomoje aikštelėje.
2. Teismai netinkamai aiškino CPK 144 straipsnio normą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Teismų nuomone, nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pažeidimo ieškovui galėtų atsirasti tik tuo atveju, jei būtų patenkintas vindikacinis ieškinys, nuo kurio ieškovas atsisakė. Kadangi atsakovas prarado automobilį, tapo nebeįmanoma patenkinti vindikacinio reikalavimo, tai jis ir buvo pakeistas reikalavimu atlyginti nuostolius. Nagrinėjamu atveju negalima atsieti vindikacinio reikalavimo nuo reikalavimo atlyginti nuostolius, nes pastarasis kyla iš pirmesniojo - dėl atsakovo neteisėto neveikimo, t. y. jam teismo priskirtos pareigos saugoti areštuotą daiktą nevykdymo.
3. Teismas, netinkamai taikydamas CK 4.262 straipsnį ir nepagrįstai netaikydamas CK 1.48 straipsnio, neatsižvelgė į aplinkybę, kad pirkimo-pardavimo sutarties draudimo kompanijai nereikia ginčyti, nes automobilis buvo pavogtas Vokietijoje ir, taikant CK 1.48 straipsnį, šioje byloje turi būti taikoma Vokietijos teisė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs teismų praktiką, pagal kurią tais atvejais, kai Lietuvos teismuose pareiškiamas vindikacinis ieškinys dėl kilnojamojo daikto, pavogto užsienio valstybėje, išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo Lietuvoje, šio daikto savininko daiktinėms teisėms apginti turi būti taikoma užsienio valstybės, kurioje tas daiktas buvo pavogtas, teisė. Savininkui pakanka įrodyti, kad daiktas iš jo buvo pavogtas. Kadangi taikytina teisė leidžia vogtą daiktą išreikalauti ir iš sąžiningo įgijėjo, tai savininkui net nereikia ginčyti sutarties, pagal kurią įgijėjas įsigijo daiktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-318; 2004 m. vasario 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-113/2004). Remiantis Vokietijos CK 935, 985 straipsniais, daikto savininkas turi teisę išreikalauti daiktą net iš sąžiningo įgijėjo, jei daiktas iš savininko buvo pavogtas, todėl pirkimo-pardavimo sutarties ginčyti nebūtina.
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas prašo jį atmesti. Nurodomi šie atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai:
1. CK 6.253 straipsnyje reglamentuojama, kad civilinė atsakomybė netaikoma dėl trečiojo asmens veiksmų, už kuriuos nei kreditorius, nei skolininkas neatsako. Dėl įvykdytos automobilio vagystės atsakovas patyrė didelę turtinę žalą. Patenkinus ieškinį ir iš atsakovo priteisus ieškovui reikalaujamą pinigų sumą, atsakovas patirtų dvigubo dydžio žalą ir taip būtų nusižengta tiek teisingumo, tiek protingumo principams. Kasatorius nėra ginčo automobilio savininkas ir niekada juo nebuvo, nors savo kasaciniame skunde ne kartą nurodo save kaip ginčo transporto priemonės savininką. Savo pažeistas teises kasatorius bando įrodinėti vindikacinio ieškinio pagrindu, nuo kurio pats atsisakė. Bylą nagrinėję teismai tinkamai aiškino ir taikė CK 6.246 straipsnio bei CPK 144 straipsnio normas.
2. Kasatorius yra atsisakęs nuo vindikacinio ieškinio, todėl nepagrįstai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teismų praktika, susijusia su vindikaciniais ieškiniais.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Teismų nustatytos bylos aplinkybės
Teismas 2005 m. kovo 25 d. nutartimi areštavo ginčo automobilį, esantį pas atsakovą, uždraudžiant juo disponuoti ir įpareigojo atsakovą jį saugoti (T. 1, b. l. b 77). Paaiškėjo, kad automobilis 2005 m. birželio 17 d. pavogtas Klaipėdoje. Dėl šios priežasties ieškovas 2006 m. rugsėjo 6 d. patikslintu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo 23 900 Lt nuostolių, atsiradusių dėl to, kad šis netinkamai įvykdė savo pareigą saugoti automobilį (T. 2, b. l. 101, 102).
2006 m. lapkričio 14 d. teismo posėdyje ieškovo atstovas advokatas A. Š. vindikacinio reikalavimo išreikalauti turtą iš svetimo neteisėto valdymo ieškovas atsisakė (T. 2, b. l. 149).
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir nutartis teisės taikymo aspektu (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Šioje byloje kasacinis teismas turi įvertinti apskųstų procesinių sprendimų teisėtumą taikant (interpretuojant) teisės normas, reglamentuojančias nuosavybės teisiniams santykiams taikytiną užsienio teisę (CK 1.10, 1.48 straipsniai), ieškovo atsisakymo nuo vindikacinio ieškinio teisines pasekmes teisės į nuostolių, susidariusių dėl areštuoto turto netinkamo saugojimo, atlyginimą įgyvendinimui, taip pat pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų teisinių argumentų pagrįstumą dėl areštuoto turto saugotojo atsakomybės vertinimo.
CK 1.48 straipsnyje nustatyta, kad nuosavybės teisė ir kitos daiktinės teisės į nekilnojamąjį ir kilnojamąjį daiktą nustatomos pagal valstybės, kurioje buvo tas daiktas jo teisinės padėties pasikeitimo metu, teisę. Ši teisės norma reiškia, kad tais atvejais, kai Lietuvos teismuose pareiškiamas vindikacinis ieškinys dėl kilnojamojo daikto, pavogto užsienio valstybėje, išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo Lietuvoje, šio daikto savininko daiktinių teisių gynimui turi būti taikoma užsienio valstybės, kurioje tas daiktas buvo pavogtas, teisė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje J. B. v. Chelmno visuotinei draudimo įstaiga ir Prienų rajono policijos komisariatas, Nr. 3K-3-318/2000). Nagrinėjamoje byloje ši nuostata reikšminga apibrėžiant ieškovo teisių išreikalauti daiktą iš sąžiningo įgijėjo prigimtį, t. y. taikant (interpretuojant) Vokietijos teisę turi būti nustatyta, ar ieškovui priklauso nuosavybės teisė į draudėjo pavogtą automobilį, kuriam draudikas (ieškovas šioje byloje) yra sumokėjęs draudimo išmoką, ar ieškovo teisės kildinamos iš subrogacijos, ar kitais pagrindais. Be to pažymėtina, kad pagal CPK 808 straipsnio 1 dalį teismas įstatymų numatytais atvejais užsienio teisę taiko, aiškina bei jos turinį nustato savo iniciatyva (ex officio). Teikti įrodymus, susijusius su taikomos užsienio teisės normų turiniu, pagal tos teisės oficialų aiškinimą, jos taikymo praktiką ir doktriną atitinkamoje užsienio valstybėje tenka ginčo šaliai, kuri remiasi užsienio teise, tik tuo atveju, jei užsienio teisės taikymą numato šalių susitarimas (CPK 808 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamoje byloje taikytina CPK 808 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, nes užsienio valstybės teisės taikymas nustatytas įstatymu (CK 1.48 straipsnis). Dėl to apeliacinės instancijos teismas turėjo imtis procesinių priemonių, siekdamas gauti oficialią informaciją apie taikomos užsienio teisės normų turinį, pagal tos teisės oficialų aiškinimą, jų taikymo praktiką ir doktriną užsienio valstybėje. Procedūriniai tokių įrodymų rinkimo mechanizmai yra apibrėžti 2000 m. gegužės 28 d. Tarybos reglamente (EB) Nr. 1206/2001 dėl valstybių narių tarpusavio bendradarbiavimo renkant įrodymus civilinėse ir komercinėse bylose. Šioje byloje teismai netinkamai taikė CPK 808 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas užsienio valstybės teisės taikymo taisykles. Vertindamas apeliacinės instancijos teismo išvados pagrįstumą, kad nuostolių atlyginimui nėra teisinio pagrindo jau vien todėl, kad ieškovas atsisakė vindikacinio ieškinio, kasacinis teismas konstatuoja, jog toks teisės aiškinimas yra neteisingas. Vindikacinis ieškinys yra reiškiamas tada, kai yra žinoma turto buvimo vieta ir svetimo turto įgijėjas. Tačiau paaiškėjus, kad turtas, kurio išreikalavimo siekta, dėl trečiųjų asmenų nusikalstamos veikos nustoja būti valdomas sąžiningo įgijėjo (tai aktualu šios bylos kontekste), vindikacija, kaip daikto savininko teisių gynimo būdas, tampa negalima, todėl ieškovas, atsisakydamas nuo savininko teisių gynimo neįgyvendinamu būdu, turi teisinį pagrindą gauti patirtų nuostolių atlyginimą, jei įrodys, kad: 1) jis turėjo teisę išreikalauti daiktą iš sąžiningo įgijėjo - jam priklauso nuosavybės teisė (arba kitais užsienio valstybėje, kurios teisė taikoma, nustatytais pagrindais turi tokio reikalavimo teisę), daiktas buvo pagrobtas, Lietuvoje esantis daiktas yra būtent tas pagrobtasis daiktas, o sąžiningas įgijėjas yra atsakovas; 2) yra įstatyme įtvirtinti pagrindai atsakovo deliktinei atsakomybei kilti (CK 6.246-6.249 straipsniai). Tai suponuoja, kad įrodomojo pobūdžio faktai, nurodyti pirmojoje įrodinėtinų aplinkybių grupėje, turi būti nustatyti sprendžiant dėl reikalavimo atlyginti nuostolius pagrįstumo, todėl apeliacinės instancijos teismas klaidingai aiškino atsisakymo nuo vindikacinio ieškinio teisines pasekmes vertinant teisę į nuostolių atlyginimą.
Apeliacinės instancijos teismas nutartyje pripažino, kad nėra teisinių pagrindų atsakovo deliktinei atsakomybei kilti, nes jis, kaip areštuoto turto atsakingas saugotojas (T. 1, b. l. 77), buvo pakankamai rūpestingas ir atidus.
CK 6.850 straipsnyje nustatyta, kad pasaugos sutartinius prievolinius santykius reglamentuojančios teisės normos taikomos ir pasaugos prievolėms, kurios atsiranda pagal įstatymą. Šiuo atveju pasaugos prievolės atsakovui atsirado CPK 145 straipsnio 4 dalies ir Turto arešto aktų registro įstatymo 1, 4, 10 dalių pagrindu. Pagal CK 6.845 straipsnio 1 dalį ir 6.846 straipsnio 2 dalį, saugotojas atsako už jam perduotų daiktų praradimą daikto verte. Pagal CK 6.246 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas taisykles civilinė atsakomybė (deliktinė) atsiranda neįvykdžius įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Laikoma, kad asmuo yra kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 straipsnis). Pažymėtina, kad atidumo ir rūpestingumo definicija yra dinamiška ir priklauso nuo konkrečių aplinkybių. Štai šios bylos kontekste, vertinant, ar atsakovas buvo pakankamai atidus ir rūpestingas, nepakanka konstatuoti, kad automobilyje buvo įrengta apsaugos sistema, o durys rakinamos. Ne mažiau svarbu ir tai, kaip elgtųsi normaliai atidus ir protingas, žinantis tikrąją reikalų padėtį, atsakingas saugotojas. Šiuo aspektu vertinant tokio asmens veiksmus (neveikimą) nepakanka konstatuoti, kad buvo užtikrintos minimalios daikto saugumo garantijos. Daikto saugumo užtikrinimo lygį, atsakingam saugotojui taikant normaliai atidaus ir protingo, žinančio tikrąją reikalų padėtį, kriterijų, lemia objektyvusis daikto teisinis statusas (ginčo dėl jo nagrinėjimas ir areštas), todėl subjektinių pareigų vykdymas turi koreliuoti su šiais objektyviais veiksniais ir būti proporcingas tikslams, kurių siekta taikant laikinąją apsaugos priemonę - uždrausta disponuoti daiktu ir taip užtikrinta ieškovo interesų apsauga, bet sąžiningam įgijėjui palikta teisė daiktu naudotis, perduodant ginčo daiktą jam saugoti, taip užtikrinant proporcingą pastarojo teisių apsaugą. Tai suponuoja, kad svarbiomis tampa visos aplinkybės, kuriomis apibūdinamas konkretus atsakingo saugotojo elgesys – ir turto draudimas, ir saugojimo būdas, ir pan. Dėl to svarstytina, kiek atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes saugotojo veiksmai atitinkamomis sąlygomis atitiko rūpestingumo ir apdairumo reikalavimus. Šios bylos kontekste turi būti įvertinta, ar tokiomis sąlygomis, kai naudotas ir saugotas itin dažnai vagiamas automobilis, normaliai atidaus ir protingo, žinančio tikrąją reikalų padėtį, saugotojo elgesys nereiškia automobilio apdraudimo būtinumo, o tai jo vagystės atveju draudimo išmokos pavidalu proporcingai garantuotų abiejų šalių teisių apsaugą, ar automobilio saugojimo specializuotose aikštelėse. Be to, pažymėtina, kad, atsižvelgęs į byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas turėtų svarstyti, ar nėra teisinių pagrindų taikyti CK 6.253 straipsnyje įtvirtintas atleidimo nuo civilinės atsakomybės taisykles ir spręsti dėl to, kokia dalis atsakomybės tenka saugotojui, kai saugoto turto netekta dėl trečiojo asmens veiksmų (CK 6.253 straipsnio 1, 4 dalys). Dėl šių argumentų kasacinis teismas pripažįsta, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino CK 6.246 straipsnio 1 dalyje, 6.248 straipsnyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, todėl nutartis naikinama, o byla perduodama apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsnio 2 dalimi,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 4 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Kauno apygardos teismui apeliacine tvarka.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Aloyzas Marčiulionis
Egidijus Laužikas
Gintaras Kryževičius