Civilinė byla Nr. e2A-1815-603/2025
Teisminio proceso Nr. 2-69-3-13297-2024-0
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.7.;
2.6.8.10.; 2.6.16.3.; 3.3.1.14.
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. rugsėjo 23 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Bujokaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jūros Marijos Strumskienės ir Jelenos Šiškinos, veikdama Kauno apygardos teismo vardu,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės mažosios bendrijos ,,APS trans“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2025 m. vasario 21 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Evautra“ ieškinį atsakovei mažajai bendrijai ,,APS trans“ dėl skolos priteisimo,
ir
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) ,,Evautra“ pateikė ieškinį, kurį patikslinusi prašė priteisti iš atsakovės mažosios bendrijos (toliau – MB) ,,APS trans“ 16788,92 Eur nuomos mokesčio skolą, 1057,23 Eur delspinigius, 6 procentų dydžio procesines metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad prašomas priteisti nuomos mokesčio įsiskolinimas už laikotarpį nuo 2024 m. sausio 1 d. iki 2024 m. gruodžio 30 d. susidarė už atsakovei išnuomotą vilkiko priekabą. Ieškovė išnuomojo atsakovei vilkiko priekabą SCHMITZ CARGOBULL SKO 24 13,4 FP45 COOL DB, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – vilkiko priekaba) už 1200,00 Eur plius PVM nuomos mokestį per mėnesį. Atsakovė nevykdė prievolės laiku mokėti vilkiko priekabos nuomos mokestį, todėl ieškovė vienašališkai sutartį nutraukė nuo 2024 m. birželio 21 d. Atsakovės nuomos mokesčio skola paskaičiuota už laikotarpį nuo 2024 m. sausio 1 d. iki 2024 m. gruodžio 30 d., t. y. iki vilkiko priekabos susigrąžinimo.
3. Atsakovė atsiliepime su ieškovės reikalavimu nesutiko. Nurodė, kad 2023 m. spalio 2 d. sudaryta SCHMITZ SKO 24 priekabos nuomos sutartis 23/10/02-1, tačiau 2010 m. priekaba, kurios valst. Nr. (duomenys neskelbtini), grąžinta ieškovei 2023 spalio 29 d. Ieškovė su atsakove 2023 m. spalio 30 d. sudarė naują priekabos nuomos sutartį Nr. 23/10/24-1, kurios pagrindu ieškovė išnuomojo ir perdavė naudotis atsakovei vilkiko priekabą SCHMITZ CARGOBULL SKO 24 13,4 FP45 COOL DB, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Su išnuomota priekaba buvo vežamas krovinys į Kazachstano Respubliką. Atsakovės teigimu, ji 2024 m. birželio mėn. 21 d. raštu informavo ieškovę apie tai, kad priekaba buvo pavogta su vilkiku ir kroviniu Rusijos Federacijoje, tačiau buvo surasta. Atsakovė, susidūrusi su finansiniais sunkumais, ieškovei pateikė nuomos mokesčio mokėjimo grafiką, tačiau ieškovė 2024 m. birželio mėn. 27 d. raštu informavo, kad grafikas jos netenkina, o 2024 m. spalio mėnesį kreipėsi į policiją dėl vilkiko priekabos vagystės. Atsakovės teigimu, vilkiko priekaba iki ją ieškovei pasiimant stovėjo Rusijos Federacijoje. Atsakovė dėjo visas pastangas kuo greičiau vilkiko priekabą grąžinti ieškovei, tačiau neturėjo galimybės, kadangi neturėjo vairuotojo su galiojančia viza, jos vairuotojai negalėjo vykti į Rusijos Federaciją.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Kauno apylinkės teismas 2025 m. vasario 21 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir ieškovei UAB ,,Evautra“ priteisė iš atsakovės MB ,,APS trans“ 16788,92 Eur nuomos mokesčio skolą, 6 procentų dydžio procesines palūkanas nuo priteistos 16788,92 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2024 m. spalio 16 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1249,26 Eur bylinėjimosi išlaidas. Likusios ieškinio dalies netenkino.
5. Teismas nustatė, kad ieškovės su ieškiniu pateikta ginčo vilkiko priekabos 2023 m. spalio 24 d. nuomos sutartis Nr. 23/10/24-1, jos perdavimo priėmimo aktas Nr.1 šalių atstovų nepasirašyti, juose atsakovės atstovu nurodytas ne atsakovės vadovas. Nurodė, kad atsakovė su atsiliepimu minimos 2023 m. spalio 30 d. nuomos sutarties nepateikė. Teismui atidėjus teismo posėdį tikslu šalims į bylą pateikti rašytinę ginčo vilkiko priekabos nuomos sutartį, sutartis taip pat nebuvo pateikta.
6. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.523 straipsnyje įtvirtinta, kad transporto priemonės nuomos neteikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugų sutartis nepaisant jos termino turi būti rašytinė. CK 1.93 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad įstatymo reikalaujamos formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį tik tuo atveju, kada toks negaliojimas nurodytas įsakmiai. Kadangi CK 6.523 straipsnyje nėra įsakmaus nurodymo, transporto priemonės nuomos neteikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugų sutarties rašytinės formos nesilaikymas nedaro šios sutarties negaliojančia.
7. Remdamasis byloje šalių atstovų paaiškinimais teismas nustatė nesant tarp šalių ginčo dėl to, kad atsakovei grąžinus ieškovei vilkiko priekabą SCHMITZ SKO 24, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), ieškovė vietoje šios atsakovei perdavė, o atsakovė priėmė neterminuotai naudotis vilkiko priekaba SCHMITZ CARGOBULL SKO 24 13,4 FP45 COOL DB, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kad šalys susitarė dėl jos nuomos mokesčio – 1200,00 Eur plius PVM (1425,00 Eur) per mėnesį. Atsakovė pripažino aplinkybes, jog jai ginčo vilkiko priekabą ieškovė perdavė, atsakovė ją naudojo savo ūkinėje komercinėje veikloje pagal jos paskirtį, kad šalys buvo sutarę nuomos mokestį, atsakovė mokėjo nuomos mokestį, todėl sprendė, jog tarp šalių buvo susiklostę transporto priemonės vilkiko priekabos SCHMITZ CARGOBULL SKO 24 13,4 FP45 COOL DB, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) nuomos neteikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugų teisiniai santykiai (CK 6.522 straipsnis).
8. Teismo vertinimu, byloje nustatytos aplinkybės pagrindžia tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, todėl nepritarė atsakovės argumentams, kad nesant rašytinės nuomos sutarties atsakovei nekyla pareiga vykdyti iš tarp šalių susiklosčiusių nuomos teisinių santykių kylančias prievoles.
9. Teismas nurodė, kad Ieškovė 2024 m. birželio 14 d. pranešimu informavo atsakovę, jog atsakovei nevykdant prievolės mokėti nuomos mokestį nuo 2024 m. birželio 21 d. nutraukia priekabos nuomos sutartį, pareikalavo atsakovę iki 2024 m. birželio 21 d. grąžinti priekabą ieškovei, sumokėti 7260,00 Eur nuomos mokesčio skolą. Atsakovė prievolės mokėti ieškovei vilkiko priekabos nuomos mokestį neginčijo, sutiko su ieškovės atliktu skolos dydžio paskaičiavimu, grindžiamu apyvartos žiniaraščiu, pažyma, nurodė, jog ieškovės reikalavimas priteisti nuomos mokestį už 2024 m. sausio-gegužės mėnesius, t. y. 7260,00 Eur (1452,00 Eur (su PVM) x 5 mėn.) yra pagrįstas, paskaičiuotas teisingai, kadangi atsakovė priekabą naudojo savo ūkinėje veikloje.
10. Teismas nepritarė atsakovės argumentams, kuriais atsakovė rėmėsi nesutikdama su reikalavimu priteisti nuomos mokesčio skolą už 2024 m. birželio - gruodžio mėnesius. Nurodė, kad ginčo priekabos sulaikymas pasienyje, nulemtas pačios atsakovės kaltės, kadangi atsakovės vadovei buvo žinoma, jog su ginčo vilkiku į Kazachstaną išvykęs vairuotojas neturi vizos, leidžiančios vykti į Europos Sąjungos šalis, tačiau tikėjosi nekilsiant problemoms. Nurodė, kad nors teismo posėdyje atsakovės atstovė paaiškino nesitikėjusi, jog bus sudėtinga grąžinti priekabą ieškovei, kad dėjo visas pastangas sugrąžinti ieškovei ginčo priekabą, ieškojo vairuotojų, turinčių Rusijos Federacijos vizą, tačiau nepateikė įrodymų, patvirtinančių aktyvius atsakovės veiksmus siekiant kuo skubiau pargabenti priekabą. Nors atsakovė 2024 m. birželio 21 d. raštu įsipareigojo ginčo vilkiko priekabą iš Rusijos Federacijoje ieškovei pristatyti iki 2024 m. birželio 21 d., tačiau šalys neginčijo, jog ginčo vilkiko priekabą ieškovė susigrąžino pati 2024 m. gruodžio 30 d., ieškovei po 2024 m. gruodžio 18 d. vykusiame parengiamajame teismo posėdyje paaiškėjusių priekabos buvimo vietos aplinkybių. Teismo vertinimu, ieškovė iki susigrąžinimo negalėjo naudotis ginčo vilkiko priekaba dėl atsakovės neveiklumo, dėl nepakankamo bendradarbiavimo su ieškove, todėl sprendė, kad ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovės nuomos mokestį už laikotarpį nuo 2024 m. birželio-gruodžio mėnesius yra pagrįstas (CK 6.499 straipsnio 2 dalis).
11. Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovė sutiko su ieškovės nuomos mokesčio dydžio paskaičiavimu, ieškinio reikalavimą dėl nuomos mokesčio skolos už 2024 m. sausio 1 d. – 2024 m. gruodžio 30 d. laikotarpį priteisimo laikė pagrįstu ir įrodytu, todėl ieškovei iš atsakovės priteisė 16788,92 Eur nuomos mokesčio.
12. Spręsdamas dėl ieškovės prašomų priteisti netesybų teismas nurodė, kad pagal teisinį reglamentavimą ir plėtojamą teismų praktiką susitarimas dėl netesybų turi būti rašytinis (CK 6.71 straipsnio 1 dalis, CK 6.72 straipsnis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-193-469/2019). Nors atsakovei nevykdžius prievolės laiku sumokėti nuomos mokestį, ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 0,05 procento dydžio delspinigius, paskaičiuotus už laikotarpį nuo 2024 m. sausio 1 d. iki 2024 m. gruodžio 30 d., t. y. 1057,23 Eur, tačiau byloje nesant pateiktos rašytinės ginčo vilkiko priekabos nuomos sutarties, kurioje būtų įtvirtintas šalių susitarimas ar atskiras rašytinis tarp šalių sudarytas susitarimas dėl delspinigių, ieškovės reikalavimo priteisti delspinigius netenkino.
13. Remdamasis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, CK 6.210 straipsnio 2 dalimi teismas sprendė priteisti ieškovei iš atsakovės 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2024 m. spalio 16 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
14. Tenkinęs ieškovės ieškinį iš dalies, teismas proporcingai patenkintų reikalavimų daliai ieškovei priteisė iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 93 straipsnio 2 dalis). Teismas nustatė, kad ieškovės bylinėjimosi išlaidos susideda iš 429,00 Eur žyminis mokesčio ir 900,00 Eur teisinės pagalbos išlaidų (viso – 1329,00 Eur). Teismas laikė, kad ieškovės ieškinio reikalavimų patenkinta procentinė dalis sudaro 94 proc., todėl proporcingai tenkintų reikalavimų daliai ieškovei iš atsakovės priteisė 1249,26 Eur (1329,00 Eur x 94 proc. / 100 proc.) dydžio bylinėjimosi išlaidas (CPK 88 straipsnio 6 punktas, 98 straipsnio 1 dalis).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
15. Atsakovė apeliaciniu skundu prašo: 1) panaikinti Kauno apylinkės teismo 2025 m. vasario 21 d. sprendimą ir ieškovės ieškinio netenkinti arba perduoti civilinę bylą nagrinėti iš naujo; 2) priimti prie apeliacinio skundo pridedamus įrodymus; 3) išreikalauti iš ieškovės UAB „Evautra“ duomenis apie vairuotoją (vardą, pavardę), parvežusį iš Rusijos Federacijos ieškovei pavogtą vilkiko priekabą, be kita ko, šio darbuotojo turėtą Rusijos Federacijos vizą; 4) iškviesti į teismo posėdį ir liudytoju apklausti UAB „Etrana“ vairuotoją A. K., adresas (duomenys neskelbtini), taip pat L. R. – P., UAB „Eso Logistika” direktorę, adresas (duomenys neskelbtini), kurie patvirtintų bylai svarbias aplinkybes, t. y. kad atsakovė, o ne ieškovė suorganizavo ir finansavo vilkiko priekabos susigrąžinimą iš Rusijos Federacijos, taip pat kitas bylai svarbias vilkiko priekabos susigrąžinimo aplinkybes, be kita ko, dėl ilgos jos susigrąžinimo trukmės; 4) išreikalauti iš ieškovės UAB „Evautra“ įrodymus, patvirtinančius, koks konkrečiai vairuotojas (vardas, pavardė) parvežė vilkiko priekabą iš Rusijos Federacijos į Lietuvą, be kita ko, ar jis tą atliko teisėtai - turėjo Rusijos Federacijos vizą, taip pat išreikalauti dokumentą (darbo sutartį, pervežimo paslaugų sutartį, Rusijos Federacijos vizą ir pan.) (teisinį pagrindą), remiantis kuriuo vairuotojas partempė vilkiko priekabą atgal į Lietuvą. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
15.1. sprendime nepagrįstai pripažinta, jog šalys buvo sudarę vilkiko priekabos nuomos sutartį ir jos pagrindu ieškovė įgijo teisę naudotis vilkiko priekaba. Nors teismas nurodė, kad CK 6.523 straipsnyje nėra įsakmaus nurodymo, jog transporto priemonės nuomos neteikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugų sutarties rašytinės formos nesilaikymas daro šią sutartį negaliojančia, tačiau tokia teismo išvada prieštarauja CK 1.72 straipsnio 1 daliai, pagal kurią tik sandoriai, kuriems įstatymai ar šalių susitarimas nenustato rašytinės formos, gali būti sudaromi žodžiu. Vilkiko priekabos nuomos sutarties rašytinė forma aiškiai nustatyta, todėl vilkiko priekabos nuomos sutartis negalėjo būti sudaryta žodžiu;
15.2. ieškovės suteikta teisė atsakovei naudotis vilkiko priekaba, savaime nesuteikė teisės ieškovei reikalauti iš atsakovės šios transporto priemonės nuomos mokesčio. Ieškovė yra verslininkas profesionalas, kuriam taikytini didesni atsargumo ir rūpestingumo reikalavimai, ieškovės veikla yra susijusi būtent su vilkiko priekabų nuoma. Taigi, ieškovė, norėjusi išnuomoti vilkiko priekabą, privalėjo užtikrinti, kad tokia priekaba būtų nuomojama sudarant rašytinę nuomos sutartį. Priešingu, atveju, visa rizika, susijusi su vilkiko priekabos perdavimo ir naudojimo sąlygomis tenka šią veiklą vykdančiai ir atsakovei priekabą naudoti suteikusiai ieškovei. Tai, kad atsakovė jau naudodama vilkiko priekabą atskirais laikotarpiais, gera valia sutiko sumokėti už jos naudojimą mokestį, apmokėdama sąskaitas, savaime nereiškia, kad sutikimas buvo išreikštas visam priekabos naudojimo laikotarpiui bei ieškovės įsivaizduojamomis sąlygomis, t.y. kad atsakovė privalo mokėti už vilkiko priekabos naudojimą kiekvieną mėnesį;
15.3. šalims vilkiko priekabos naudojimo laikotarpiu nesusitarus dėl jos naudojimo sąlygų, ieškovė turėjo teisę įstatymo nustatytu terminu (per 3 mėnesius – CK 6.642 straipsnio 1 dalis) reikalauti tik grąžinti vilkiką, bet ne reikalauti sumokėti šalių nesutarto dydžio ir terminais nuomos mokestį. Vilkiko priekaba grąžinta ieškovei, o ieškovės šalių susitarimo neatitinkantys reikalavimai papildomai sumokėti nuomos mokestį yra neteisėti. Šalys derėjosi dėl šio užmokesčio dydžio ir apmokėjimo grafiko, tačiau susitarimas nebuvo pasiektas, atsakovė grafiko nepasirašė. Taigi, rašytinis sandoris, kurio pagrindu galėjo būti tenkinamas ieškinys, šalių nebuvo sudarytas, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendime konstatavo, kad šalys žodžiu sudarė vilkiko priekabos nuomos sutartį ir vien iš kelių atsakovės apmokėtų sąskaitų nusprendė, kad atsakovė privalo mokėti kas mėnesį 1200,00 Eur plius PVM (1425,00 Eur) sumą;
15.4. tai, kad atsakovė anksčiau nuomojosi iš ieškovės kitokią vilkiko priekabą, nesudaro pagrindo teigti, jog ieškovės sutikimu priimdama naudoti bet kokią kitą vilkiko priekabą, privalo ją naudoti šalių anksčiau sudarytos ir jau nebegaliojančios kitos transporto priemonės nuomos sutarties sąlygomis. Atsakovės kelių sąskaitų apmokėjimas taip pat nepatvirtina šalių susitarimo dėl vilkiko priekabos nuomos mokesčio – 1200,00 Eur plius PVM (1425,00 Eur) per mėnesį. Ieškovė nepasirūpinusi, neužtikrinusi, kad vilkiko priekaba būtų išnuomota ir naudojama rašytinės nuomos sutarties pagrindu neturi teisės reikalauti iš vilkiko priemonę naudojančio asmens nuomos mokesčio, kuris, kaip ir jo dydis, mokėjimo terminai ir kt. yra vienašališkai nustatyti ieškovės;
15.5. atsakovė neturėjo galimybės vilkiko priekabos grąžinti per 3 mėnesius nuo ieškovės pareikalavimo dienos, kadangi vilkiko priekaba buvo 2024 m. birželio mėn. pavogta. Teismas ne tik nepagrįstai pripažino šalių susitarimą, jog atsakovė privalo mokėti kas mėnesį 1200,00 Eur plius PVM (1425,00 Eur) sumą, ir be pagrindo nustatė, kad ši suma siekia 2024 m. sausio-gegužės laikotarpiu (7260,00 Eur su PVM), tačiau ši suma net ir apskaičiuota klaidingai (1425 x 5 mėn. sudaro 7125 Eur su PVM, o ne 7260,00 Eur su PVM);
15.6. teismas nepagrįstai nurodė, jog atsakovė reikalavimo priteisti nuomos mokesčio skolą už 2024 m. birželio-gruodžio mėnesius nepripažino, prašė netenkinti, argumentuodama tuo, jog ginčo priekabos savo ūkinėje veikloje nenaudojo dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, t. y. ginčo priekaba buvo palikta Rusijos Federacijoje prie Latvijos sienos, o priekabos ieškovei negalėjo grąžinti, nes neturėjo vairuotojų, turinčių galiojančią vizą vykti į Rusijos Federaciją. Teismo nurodoma aplinkybė dėl vairuotojų, turinčių galiojančią vizą vykti į Rusijos Federaciją neturėjimo, yra tik papildoma priežastis, dėl kurios atsakovė neturėjo galimybės anksčiau grąžinti ieškovei vilkiko priekabos. Tuo tarpu esminė priežastis, dėl kurios atsakovė neturėjo galimybės anksčiau grąžinti ieškovei vilkiko priekabos – jos vagystė. Todėl net jei ir sutiktina su pirmosios instancijos teismo sprendime padaryta prielaida, kad šalys sudarė žodinę vilkiko priekabos nuomos sutartį, nagrinėjamuoju pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.502 straipsnio 1 dalį, pagal kurią nuomininkas atsako už daikto praradimą, jeigu neįrodo, kad taip atsitiko ne dėl jo ar kitų asmenų, kuriems jis nuomotojo leidimu suteikė naudojimosi teisę ar galimybę naudotis išsinuomotu daiktu, kaltės. Taigi, pirmosios instancijos teismas privalėjo nustatyti datą, nuo kurios atsakovė neteko galimybės naudotis vilkiko priekaba ir terminą, per kurį atsakovė turėjo realią, o ne hipotetinę galimybę susigrąžinti vilkiko priekabą ir perduoti jį ieškovei;
15.7. atsakovės negalėjimą skubiai sugrąžinti vilkiko priekabą patvirtina patvirtina tai, kad atsakovė neplanavo, jog vilkiko priekaba bus pavogta ir jai susigrąžinti reikės vairuotojų, turinčių Rusijos Federacijos vizą. Vilkikas su ginčo priekaba turėjo vykti ne į Rusijos Federaciją, o į Kazachstaną. Nepagrįstai teismas sprendė, jog yra lengva surasti vairuotoją ir įdarbinti jį tik vilkiko priekabos susigrąžinimui iš Rusijos Federacijos, kadangi dėl Rusijos Federacijos ir Lietuvos Respublikos nebendravimo politikos tokia galimybė yra apsunkinta. Esami atsakovės darbuotojai neturėjo faktinės galimybės gauti Rusijos Federacijos vizą. Aplinkybę, kad atsakovė dėjo visas pastangas sugrąžinti ieškovei ginčo priekabą, ir ieškojo vairuotojų, turinčių Rusijos Federacijos vizą, ar kitais būdais, patvirtina pridedami įrodymai (užklausos dėl vilkiko ir jo priekabos pargabenimo per vežėjų bendravimo platformą), kurių teismas nesiūlė pateikti. Be to, ieškovė melagingai nurodė, kad būtent jos pastangų pagalba pavyko susigrąžinti vilkiko priekabą. Atsakovei pavyko surasti vairuotoją A. K., kuris dirbo įmonėje UAB „Etrana“, kad galėtų parvežti vilkiką su vilkiko priekaba ir pasirašė su UAB „Etrana“ 2024 m. gruodžio 28 d. sutartį. Tačiau UAB „Etrana“ pasielgė nesąžiningai, ir, gavusi pusę mokėjimo už paslaugas, įvykdė užsakymą ne atsakovės, o ieškovės naudai, apvogė atsakovę. Todėl sprendime nepagrįstai nurodyta, kad nėra įrodymų, patvirtinančių aktyvius atsakovės veiksmus siekiant kuo skubiau pargabenti priekabą. Su vilkiko ir jo priekabos pagrąžinimu susijusias aplinkybes galėtų patvirtinti prašomi apklausti liudytojai;
15.8. net laikęs, jog tarp šalių susiklostė transporto priemonės nuomos santykiai, pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti laikotarpį, per kurį atsakovė ne dėl savo kaltės negalėjo naudotis vilkiko priekaba, dėl to taikyti CK 6.502 straipsnio 1 dalį ir atleisti atsakovę nuo atsakomybės už vilkiko priekabos praradimą, įskaitant nuomos mokesčio mokėjimą. Atsakovė ne dėl savo kaltės faktiškai nesinaudojo ne tik vilkiko priekaba, bet ir pačiai atsakovei priklausančiu vilkiku;
15.9. apeliantės vertinimu, pirmosios instancijos teismas yra atsakingas už įrodinėjimo dalyko ir ribų tinkamą nustatymą ir įrodymų į bylą surinkimo organizavimą. Tačiau nagrinėjęs bylą teismas nesiūlė atsakovei pateikti daugiau įrodymų, patvirtinančių vilkiko priekabos praradimo datą ir negalėjimo ja naudotis dėl ne nuo atsakovės priklausančių aplinkybių. Kadangi pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių netyrė ir nevertino, iš ieškovės turėtų būti išreikalautini duomenys apie tai, koks konkrečiai vairuotojas (jo vardas, pavardė) parvežė vilkiko priekabą iš Rusijos Federacijos į Lietuvą, be kita ko, ar jis turėjo Rusijos Federacijos vizą, taip pat išreikalautini ir dokumentai (darbo sutartis, pervežimo paslaugų sutartis, Rusijos Federacijos viza ir pan.) (teisinį pagrindą), remiantis kuriuo vilkiko priekaba buvo partempta atgal į Lietuvą. Apeliantės vertinimu, šie įrodymai tuo pačiu paneigtų ieškovės versiją, kad vilkiko priekabos susigrąžinimą organizavo pati ieškovė apklausiami prašomi liudytojai. Be to, išvada, jog pati atsakovė yra atsakinga už situacijos, kai ginčo vilkiko priekaba buvo sulaikyta pasienyje, kilimą, nepagrįstai padaryta tik iš atsakovės vadovės, nesančios profesionalia teisininke, žodinių paaiškinimų 2025 m. vasario 7 d. posėdyje, nesudarius galimybės jai pateikti įrodymus, patvirtinančius tą faktą, kad vilkiko priekabos naudojimo galimybę atsakovė prarado ne dėl savo kaltės. Apeliantės teigimu, teismas, sprendime nurodęs, jog nėra įrodymų, patvirtinančių aktyvius atsakovės veiksmus kuo skubiau pargabenti priekabą, nesiūlė tokių įrodymų pateikti, taip pat atsakovė apskritai nebuvo teismo informuota, kad ši aplinkybė patenka į įrodinėjimo dalyką ir gali lemti teismo atsisakymą taikyti CK 6.502 straipsnio 1 dalį ir kitų CK nuostatų, atleidžiančių atsakovės nuo pareigos mokėti nuomos mokestį už laikotarpį, kuriuo atsakovė ne dėl savo kaltės neturėjo galimybės naudotis ginčo vilkiko priekaba. Todėl dalis įrodymų teikiami su apeliaciniu skundu, o kitą dalį įrodymų prašoma išreikalauti teismo, kadangi atsakovė jų neturi ir neturi galimybės gauti pati. Apklausiami liudytojai bei išreikalauti įrodymai paneigtų teismo išvadas dėl atsakovės atsakomybės, patvirtintų, jog priekabos susigrąžinimas iš Rusijos Federacijos nebuvo paprastas veiksmas, kad ieškovė šį veiksmą atliko ne savarankiškai, o nesąžiningai perėmusi atsakovės užsakymą, be to, neteisėtai, kadangi vilkiko priekabą parvežęs darbuotojas neturėjo Rusijos Federacijos vizos;
15.10. netinkamai suformuluota sprendimo rezoliucinė dalis, kadangi nenurodyta, jog skola iš atsakovės priteista įskaitant PVM. Tuo atveju, jeigu atsakovė būtų sumokėjusi nurodytas sumas, jos buhalterinėje apskaitoje būtų užfiksuotas PVM mokesčio sumokėjimas ir atitinkamai iš to kylančios teisės, pvz., galimybė susigrąžinti PVM iš LR valstybinės mokesčių inspekcijos prie FM.
16. Ieškovė atsiliepime su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jo netenkinti ir skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Taip prašo neprijungti apeliantės papildomų rašytinių įrodymų ir netenkinti prašymo dėl liudytojų apklausos. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
16.1. atsakovė nevykdė prievolės laiku mokėti vilkiko priekabos nuomos mokestį, todėl ieškovė vienašališkai sutartį nutraukė nuo 2024 m. birželio 21 d. Atsakovė atsiliepime į ieškinį, rašytiniuose paaiškinimuose bei teisme su ieškovės reikalavimais nesutiko iš dalies, tačiau pripažino, jog 2023 m. spalio 30 d. sudarė naują priekabos nuomos sutartį Nr.23/10/24-1, kurios pagrindu ieškovė išnuomojo ir perdavė naudotis atsakovei vilkiko priekabą SCHMITZ CARGOBULL SKO 24 13,4 FP45 COOL DB, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Taip pat atsakovė 2024 m. birželio mėn. 21 d. raštu informavo ieškovę, kad priekaba buvo pavogta su vilkiku ir kroviniu Rusijos Federacijoje, tačiau ji buvo surasta. Susidūrusi su finansiniais sunkumais, atsakovė ieškovei pateikė nuomos mokesčio mokėjimo grafiką, tačiau ieškovė 2024 m. birželio mėn. 27 d. raštu informavo, kad grafikas jos netenkina, o 2024 m. spalio mėnesį kreipėsi į policiją dėl vilkiko priekabos vagystės;
16.2. pirmosios instancijos teismas iš byloje surinktų įrodymų visumos susiformavo visiškai teisingą situacijos vertinimą ir padarė teisingas išvadas. Vien ta aplinkybė, jog į bylą iki pat jos išnagrinėjimo, nebuvo pateikta originali 2023 m. spalio 24 d. vilkiko priekabos nuomos sutartis su šalių parašais, neduoda pagrindo teigti, kad tokios sutarties apskritai nebuvo, nes abi šalys ją pripažino ir vykdė. Atsakovės atstovė teismo posėdžio metu pripažino, kad turi originalią ir pasirašytą 2023 m. spalio 24 d. priekabos nuomos sutartį bei pažadėjo ją pateikti teismui, tačiau, tikėtina, apsigalvojo, nusprendusi šią situaciją išnaudoti savo naudai;
16.3. neteisingai apeliantė teigia, jog sprendime nepagrįstai nurodyta nesant pateiktų įrodymų, patvirtinančių aktyvius atsakovės veiksmus siekiant kuo skubiau pargabenti priekabą. Taip pat apeliantė nepagrįstai teigia, jog teismas tokių įrodymų atsakovei ir nesiūlė pateikti, atsakovė apskritai nebuvo teismo informuota, kad ši aplinkybė patenka į įrodinėjimo dalyką ir gali lemti teismo atsisakymą taikyti CK 6.502 straipsnio 1 dalį ir kitų CK nuostatų, atleidžiančių atsakovės nuo pareigos mokėti nuomos mokestį už laikotarpį, kuriuo atsakovė ne dėl savo kaltės neturėjo galimybės naudotis ginčo vilkiko priekaba. Priešingai nei ypatingojoje teisenoje, ginčo teisenoje teismas nėra aktyvus ir savo iniciatyva nesirūpina įrodymu išreikalavimu. Teismo pranešime, su kuriuo atsakovui siunčiamas ieškinys, atsakovui išaiškinamos jo teisės ir pasiūloma pateikti visus įrodymus, kuriais atsakovas įrodinės savo atsikirtimus į ieškinį. Atsakovei buvo siūloma pasirūpinti jos atstovavimu, jeigu ji mano, kad jos atstovei nepakaks teisinių žinių, taip pat buvo siūloma pateikti visus reikalingus įrodymus. Atsakovės atstovė teismo posėdžių metu teisinosi dėl to, kodėl taip ilgai negrąžino vilkiko priekabos ieškovei, tačiau neteikė į bylą jokių papildomų duomenų. Kita vertus, atsakovės nurodomos aplinkybės, susijusios su nesklandumais pristatant krovinį į Kazachstaną, vairuotojo neturėjimas ir kt., nelaikytinos aplinkybėmis, dėl kurių atsakovei negalėtų būti taikoma civilinė atsakomybė;
16.4. kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, ginčo tarp šalių nėra, jog ginčo vilkiko priekabą ieškovė susigrąžino pati 2024 m. gruodžio 30 d., ieškovei po 2024 m. gruodžio 18 d. vykusiame parengiamajame teismo posėdyje paaiškėjusių priekabos buvimo vietos aplinkybių. Ieškovė iki susigrąžinimo negalėjo naudotis ginčo vilkiko priekaba dėl atsakovės neveiklumo, nepakankamo bendradarbiavimo su ieškove. Rašytiniai įrodymai, kuriuos apeliantė dabar prašo prijungti prie bylos, galėjo ir turėjo būti pateikti bylą nagrinėjant pirmąja instancija, todėl prašymas dėl jų pateikimo neturėtų būti tenkinamas. Jeigu teismas ir nuspręstu juos prijungti prie bylos, jie niekaip neįtakotų ir nepakeistų byloje nustatytų faktinių aplinkybių, padėjusių objektyviai ir teisingai išspręsti šalių ginčą. Nėra pagrindo tenkinti prašymą apklausti byloje liudytojus, kadangi vilkiko su priekaba pargabenimo iš Rusijos aplinkybės nėra šios bylos ginčo objektas. Byloje nebuvo pareikšti priešpriešiniai reikalavimai, susiję su transporto priemonių pargabenimu ir nuostolių padarymu, todėl liudytojų apklausa nėra tikslinga;
16.5. nepagrįstai apeliaciniame skunde išdėstyta pastaba, susijusi su PVM išskyrimu. Teismas neturi kompetencijos apskaičiuojant mokesčius valstybei ir juos išskiriant sprendimo rezoliucinėje dalyje. Ieškovė išrašydama PVM sąskaitą – faktūrą įgyja prievolę sumokėti PVM, ką ir padarė, o vėlesnės PVM užskaitos ar grąžinimai nėra šios bylos dalykas. Nėra jokių prielaidų, kad ieškovė tokiu būdu siekia papildomai pasipelnyti. Atsakovė jai pateiktas sąskaitas turi apmokėti su apskaičiuotu PVM.
k o n s t a t u o j a:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
17. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta.
18. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo spręsta priteisti iš atsakovės skolą už išnuomotą vilkiko priekabą, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas.
Dėl apeliantės procesinių prašymų
19. Apeliantė apeliaciniame skunde pareiškė prašymus: 1) priimti prie apeliacinio skundo pridedamus įrodymus; 2) išreikalauti iš ieškovės UAB „Evautra“ duomenis apie vairuotoją (vardą, pavardę), parvežusį iš Rusijos Federacijos ieškovei pavogtą vilkiko priekabą, be kita ko, šio darbuotojo turėtą Rusijos Federacijos vizą; 3) iškviesti į teismo posėdį ir liudytoju apklausti UAB „Etrana“ vairuotoją A. K., L. R. – P., UAB „Eso Logistika” direktorę; 4) išreikalauti iš ieškovės UAB „Evautra“ įrodymus, patvirtinančius, koks konkrečiai vairuotojas (vardas, pavardė) parvežė vilkiko priekabą iš Rusijos Federacijos į Lietuvą, be kita ko, ar jis tą atliko teisėtai - turėjo Rusijos Federacijos vizą, taip pat išreikalauti dokumentą (darbo sutartį, pervežimo paslaugų sutartį, Rusijos Federacijos vizą ir pan.) (teisinį pagrindą), remiantis kuriuo vairuotojas partempė vilkiko priekabą atgal į Lietuvą; 5) nagrinėti bylą teismo posėdyje žodiniu nuotoliniu būdu arba žodiniu mišriu (nuotoliniu ir fiziniu) būdu.
- dėl naujų įrodymų priėmimo
20. Apeliantė prašo apeliacinės instancijos teismo priimti į bylą naujus įrodymus, kurie pridedami prie apeliacinio skundo: atsisakymą pradėti ikiteisminį tyrimą, skundą dėl atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą, duomenis apie ieškovės ir UAB „Etrana” (kurios vairuotojas pasamdytas pargabenti vilkiką) registracijos adresus, susirašinėjimus, vairuotojui suteiktą leidimą laikinai gyventi, 2024 m. gruodžio 28 d. transportavimo paslaugų sutartį. Apeliantė nurodo, kad šie papildomi įrodymai patvirtintų jos aktyvius veiksmus siekiant parsigabenti sulaikytą vilkiko priekabą, kad vilkiko priekabos valdymą prarado ne dėl savo kaltės. Taip pat prašymą dėl naujų rašytinių įrodymų prijungimo grindžia ir tuo, jog teismas atsakovės atsakomybę dėl vilkiko priekabos sulaikymo grindė tik žodiniais atsakovės vadovės, kuri nėra profesionali teisininkė, paaiškinimais, kad atsakovei teismas nesiūlė pateikti jokių įrodymų, pagrindžiančių aktyvius atsakovės veiksmus dėl vilkiko priekabos pargabenimo, kad atsakovė apskritai nebuvo teismo informuota, jog atsakovės veiksmų aplinkybė, pargabenant priekabą, pateks į įrodinėjimo dalyką.
21. Bendroji taisyklė ta, kad apeliacinės instancijos teisme papildomų įrodymų pateikimas ribojamas (CPK 314 straipsnis). CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Kasacinis teismas yra pasisakęs ir dėl kriterijų, kurie turi būti patikrinti bei įvertinti prieš nusprendžiant, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus, pavyzdžiui: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomi priimti įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019; 2023 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-238-421/2023; 2024 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-48-916/2024).
22. Pagal CPK 180 straipsnį, teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taigi, įrodymai turi atitikti sąsajumo kriterijų. Įrodymų sąsajumas reiškia įrodymų turinio loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, t. y. informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra reikšmingos konkrečioje civilinėje byloje (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-67-701/2025, 47 punktas).
23. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliantės prašomus priimti naujus įrodymus, laiko, jog, visų pirma, dalis prašomų prijungti įrodymų (duomenys apie atsisakymą pradėti ikiteisminį tyrimą, skundas dėl tokio nutarimo) nėra susiję su įrodinėjimo dalyku arba yra nuo jo reikšmingai nutolę, todėl negali turėti esminės reikšmės ginčui dėl nuomos mokesčio įsiskolinimo priteisimo išspręsti. Antra, išklausiusi teismo posėdį teisėjų kolegija kartu pažymi, kad likusi dalis prašomų prijungti įrodymų pateikiami nesavalaikiai. Iš 2025 m. gruodžio 18 d. parengiamojo teismo posėdžio garso įrašo nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas nustatė atsakovei terminą įrodymams, pagrindžiantiems atsakovės aktyvius veiksmus siekiant susigrąžinti vilkiko priekabą bei surasti reikiamą vairuotoją, pateikti. Iš 2025 m. vasario 4 d. teismo posėdžio garso įrašo nustatyta, jog bylą nagrinėjanti teisėja kelis kartus atsakovei atstovaujančios atstovės teiravosi, ar atsakovės atstovė neturi daugiau rašytinių įrodymų, ar juos visus pateikė, o tuo tarpu atsakovės atstovė patvirtino, jog byloje pateikti turimi įrodymai. Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant. Pastebėtina ir tai kad pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles, būtent atsakovė turėjo surinkti ir pateikti įrodymus, kuriais grindžiami atsikirtimai į ieškinį (tai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas 2024 m. gruodžio 18 d. parengiamajame teismo posėdyje). Taigi, to nepadariusi ar padariusi nesavalaikiai atsakovė neturėtų įrodymų rinkimo perkelti teismui ar remtis aplinkybe, jog pirmosios instancijos teismas nepasiūlė pateikti atitinkamų įrodymų, juolab kad civilinė byla nagrinėjama ginčo teisena, ginčas yra dėl šalių sutartinių santykių, o tokios kategorijos bylose teismui nepriskirtas aktyvus vaidmuo.
24. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismui pateikti įrodymai, neatitinkantys sąsajumo su nagrinėjama byla reikalavimo, bei nesavalaikiai, nenurodant svarbių nepateikimo aplinkybių, nepriimami ir nebus vertinami apeliacine tvarka sprendžiant šalių ginčą.
- dėl liudytojų apklausos
25. Apeliantė kaip liudytojus apeliacinės instancijos teisme prašo apklausti: UAB „Etrana“ vairuotoją A. K., taip pat UAB „Eso Logistika” direktorę L. R. – P., kadangi šie liudytojai patvirtintų bylai svarbias aplinkybes, jog atsakovė, o ne ieškovė suorganizavo ir finansavo vilkiko priekabos susigrąžinimą iš Rusijos Federacijos.
26. Liudytojų parodymai yra viena iš įrodinėjimo priemonių (CPK 177 straipsnio 2 dalis), kuria byloje nustatomi tam tikri faktiniai duomenys. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad, spręsdamas prašymą dėl liudytojų apklausos, teismas turi įvertinti, ar konkretus asmuo gali būti liudytojas (CPK 189 straipsnis), ar prašymas paduotas laikantis tvarkos (CPK 190 straipsnis), ar liudytojas galės nurodyti aplinkybes, susijusias su byla (CPK 189 ir 180 straipsniai), ar turinčios reikšmės bylai aplinkybės gali būti įrodinėjamos liudytojų parodymais (CPK 197 straipsnio 2 dalis), ar prašymas galėjo būti pateiktas anksčiau, o jo vėlesnis pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą (CPK 181 straipsnio 2 dalis) ir kitas aplinkybes (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 49 punktas).
27. CPK 190 straipsnis nustato, kad dalyvaujantis byloje asmuo, prašantis šaukti liudytoją, be kita ko, privalo nurodyti tas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, kurias šis liudytojas gali patvirtinti. Taigi pagal nurodytas CPK nuostatas liudytoju byloje gali būti apklausiamas tik toks asmuo, kuris gali patvirtinti arba paneigti bylai reikšmingas aplinkybes.
28. Teisėjų kolegija, įvertinusi aplinkybes, kurias apeliantė siekia įrodinėti nurodytų asmenų parodymais, sprendžia, kad nenustatytas pagrindas šiuos asmenis apklausti kaip liudytojus. Visų pirma, teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacine tvarka yra patikrinamas tik skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, byla nėra nagrinėjama iš naujo, todėl naujų įrodymų rinkimas (pateikimas) apeliacinėje instancijoje apskritai yra ribojamas (CPK 314, 320 straipsniai). Antra, vilkiko priekabos pargabenimo aplinkybės neturi teisinės reikšmės, kadangi tai nelemia nei trukmės, per kurią vilkiko priekaba buvo Rusijos Federacijoje ir ieškovė neturėjo galimybės naudotis vilkiko priekaba, nei apskritai aplinkybių, dėl kurių vilkiko priekaba nebuvo pargabenta, juolab kad byloje nėra pareikšti ir atsakovės priešpriešiniai reikalavimai. Trečia, atsakovės atstovė prašė vilkiko priekabą atgabenusį vairuotoją apklausti ir pirmosios instancijos teismo 2025 m. vasario 4 d. posėdyje, nurodydama, jog taip pat patyrė nuostolius, tačiau jos prašymas buvo pirmosios instancijos teismo atmestas dėl įrodomosios reikšmės nebuvimo. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teisme tas pats vairuotojas prašomas iškviesti liudytoju nurodant visai kitas apklausos poreikio aplinkybes. Taigi, kaip matyti, apeliantės pozicija dėl vieno iš liudytojų apklausos poreikio apeliacinės intstancijos teisme pakito, ką tikėtina, lėmė priimtas teismo sprendimas. Ketvirta, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas gali būti įvertinamas, remiantis byloje jau esančiais ir pirmosios instancijos teismo ištirtais bei įvertintais įrodymais, o papildomas įrodinėjimo procesas, pasitelkiant kitą įrodinėjimo priemonę – liudytojų parodymus, ne tik nėra būtinas, perteklinis, tačiau ir nesuderinamas su proceso operatyvumo, ekonomiškumo ir koncentracijos principų įgyvendinimu (CPK 7 straipsnis).
29. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija apeliantės prašymą kaip liudytojus apklausti apeliaciniame skunde nurodytus asmenis atmeta.
- dėl įrodymų išreikalavimo
30. Apeliantė prašo išreikalauti įrodymus: 1) iš ieškovės UAB „Evautra“ duomenis apie vairuotoją (vardą, pavardę), parvežusį iš Rusijos Federacijos ieškovei pavogtą vilkiko priekabą, be kita ko, šio darbuotojo turėtą Rusijos Federacijos vizą; 2) iš ieškovės UAB „Evautra“ įrodymus, patvirtinančius, koks konkrečiai vairuotojas (vardas, pavardė) parvežė vilkiko priekabą iš Rusijos Federacijos į Lietuvą, be kita ko, ar jis tą atliko teisėtai - turėjo Rusijos Federacijos vizą, taip pat išreikalauti dokumentą (darbo sutartį, pervežimo paslaugų sutartį, Rusijos Federacijos vizą ir pan.) (teisinį pagrindą), remiantis kuriuo vairuotojas partempė vilkiko priekabą atgal į Lietuvą. Taigi, kaip matyti iš esmės analogiško pobūdžio prašymais dėl įrodymų išreikalavimo, apeliantė prašo išreikalauti iš ieškovės duomenis apie vairuotoją, parvežusį vilkiko priekabą iš Rusijos Federacijos, nurodomus dokumentus bei teisinį pagrindą, kuriuo vairuotojas partempė vilkiko priekabą. Šie duomenys, apeliantės vertinimu, paneigtų teismo išvadą, jog vilkiko priekabos pargabenimą suorganizavo pati ieškovė.
31. Pagal CPK 178 straipsnį kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. CPK 198 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad rašytiniai įrodymai gali būti pateikiami dalyvaujančių byloje asmenų arba šio kodekso nustatyta tvarka išreikalaujami teismo. Asmuo, prašantis teismą išreikalauti kokį nors rašytinį įrodymą iš dalyvaujančių byloje ar kitų asmenų, turi nurodyti: 1) rašytinį įrodymą, kurio reikalaujama, 2) pagrindą, kuriuo remiantis manoma, kad šį rašytinį įrodymą turi tas asmuo, 3) aplinkybes, kurias rašytinis įrodymas gali pagrįsti (CPK 199 straipsnio 1 dalis). Asmuo, prašydamas išreikalauti konkretų įrodymą, privalo pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, kad jis siekė gauti įrodymus, tačiau dėl nuo jo nepriklausančių aplinkybių, įrodymų negavo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2004).
32. Teisėjų kolegija, įvertinusi prašomų išreikalauti duomenų pobūdį, laiko, kad tokie duomenys neturi esminės teisinės reikšmės šioje byloje sprendžiamiems nuomos įsiskolinimo bei įsiskolinimo apimties klausimams išspręsti, juolab kad pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui patikrinti pakanka šalių pateiktų procesinių dokumentų ir rašytinių įrodymų. Todėl teisėjų kolegija, nenustačiusi būtinybės išreikalauti naujus rašytinius įrodymus, netenkina apeliantės prašymo dėl įrodymų išreikalavimo. Pažymėtina, kad nors šalys turi įstatymo joms garantuojamą procesinę teisę, kartu ir pareigą, įrodinėti jų argumentus patvirtinančius ir (ar) kitos šalies poziciją paneigiančias aplinkybes (CPK 178 straipsnis), nepaisant to, įrodinėjimo procesas negali būti begalinis ir tęstis neapibrėžtą laiką, tenkinant kiekvieną šalies pateiktą prašymą, neįvertinus tokio prašymo tikslingumo ir būtinumo. Be to, apeliantė tokius duomenis, tinkamai pagrindusi tokių duomenų tikslingumą, turėjo teisę prašyti išreikalauti pirmosios instancijos teismo.
- dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo žodinio proceso tvarka
33. Apeliantė, dėl suformuluotų procesinių prašymų taip pat nurodo, jog civilinę bylą apeliacinės instancijos teisme tikslinga nagrinėti žodinio proceso tvarka.
34. CPK 321 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. CPK 322 straipsnis numato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, jog žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad CPK 321 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, jog įstatymu nustatyta teismo diskrecija tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes (pavyzdžiui, būtina apklausti specialistą, ekspertą, liudytojus ir pan.), dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-2-611/2022, 28, 29 punktas; 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-2-701/2024, 46 punktas).
35. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju apeliantė nepagrindė prašymo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka būtinumo, tik nurodė, jog byloje reikia išreikalauti papildomus įrodymus, apklausti liudytojus. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šie apeliantės procesiniai prašymai yra netenkinti. Pažymėtina, kad byloje pareikšti reikalavimai ir šalių pozicijos yra aiškios, šalys (jų atstovai) buvo išklausytos teismo posėdžių pirmosios instancijos teisme metu. Teisėjų kolegija, susipažinusi su šalių (jų atstovų) duotais paaiškinimais, byloje esančiais rašytiniais įrodymais, neturi pagrindo teigti, kad proceso dalyviams pirmosios instancijos teisme nebuvo sudaryta galimybė pasisakyti dėl bylai reikšmingų aplinkybių. Tai, kad apeliantas nesutinka su tuo, kokias išvadas, išklausęs dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimus ir ištyręs rašytinius įrodymus, padarė pirmosios instancijos teismas, ar kad atsakovė nepasitelkė profesionalaus teisininko, nėra pagrindas apeliacinio skundo nagrinėjimui žodinio proceso tvarka. Byloje taip pat yra pakankamai rašytinių įrodymų, kuriuos analizuojant kartu su šalių paaiškinimais bei apeliaciniame skunde ir atsiliepimuose į jį nurodytais argumentais, tinkamas skundžiamo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso tvarka. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra pagrindo nukrypti nuo CPK 321 straipsnyje įtvirtintos bendrosios taisyklės, todėl apeliantės prašymas nagrinėti bylą žodiniame teismo posėdyje netenkinamas.
Dėl esminių faktinių bylos aplinkybių
36. Byloje nustatytos šios esminės faktinės aplinkybės:
36.1. byloje pateikta ieškovės ir atsakovės 2023 m. spalio 24 d. priekabos nuomos sutartis 23/10/02-1, kuri šalių nepasirašyta, o atsakovės vadovu nurodytas kitas asmuo. Pagal šios sutarties nuostatas ieškovė įsipareigojo suteikti už užmokestį atsakovei valdyti ir naudoti ieškovei pagal nuosavybės teisę priklausančią SCHMITZ CARGOBULL SKO 24 13,4 FP45 COOL DB, priekabos valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), ID Nr. (duomenys neskelbtini), o atsakovė įsipareigojo naudoti šią priekabą pagal paskirtį, laikantis Lietuvos Respublikos įstatymų, kelių eismo taisyklių reikalavimų, šios sutarties sąlygų ir sumokėti nuomos mokestį. Taip pat pateiktas 2023 m. spalio 24 d. priėmimo – perdavimo aktas Nr.1;
36.2. šalių paaiškinimais nustatyta, kad atsakovė grąžino jai ieškovės perduotą vilkiko priekabą SCHMITZ SKO 24, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), o ieškovė vietoje šios atsakovei perdavė ir atsakovė priėmė neterminuotai naudotis vilkiko priekabą SCHMITZ CARGOBULL SKO 24 13,4 FP45 COOL DB, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini);
36.3. byloje pateiktos atsakovei išrašytos PVM sąskaitos faktūros pagrindžia, jog atsakovei apmokėjimui nurodytas nuomos mokestis – 1200,00 Eur plius PVM (1425,00 Eur) per mėnesį;
36.4. ieškovė 2024 m. birželio 14 d. pranešimu informavo atsakovę, jog atsakovei nevykdant prievolės mokėti nuomos mokestį nuo 2024 m. birželio 21 d. nutraukia priekabos nuomos sutartį, nurodė iki 2024 m. birželio 21 d. grąžinti priekabą ieškovei, apskaičiavo, jog nuo 2024 m. sausio mėn. iki 2024 m. birželio 14 d. atsakovės nuomos įsiskolinimas sudaro 7260 Eur ir paragino minėtą sumą sumokėti iki 2024 m. birželio 25 d. (imtinai);
36.5. atsakovė 2024 m. birželio 21 d. raštu informavo, jog ieškovės perduota priekaba kartu su vilkiku ir kroviniu buvo pavogta Rusijos Federacijoje, tačiau surasta; ji šiuo metu yra Rusijos Federacijoje. Taip pat kartu nurodė, kad neturi vairuotojo su galiojančia viza tam, kad priekaba būtų grąžinta į Lietuvą, tačiau įsipareigojo ją pristatyti ieškovės adresu iki 2024 m. liepos 10 d. Taip pat prašė leisti susidariusį 7260 Eur įsiskolinimą mokėti nurodytu grafiku. Ieškovė 2024 m. birželio 27 d. el. laiške nurodė, kad toks atsakovės prašymas netenkina;
36.6. ieškovė 2024 m. liepos 4 d. el. laišku, siųsdama sąskaitą už birželio mėn, kartu pridėjo ir 2024 m. birželio 28 d. susitarimą dėl skolos grąžinimo. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad susitarimas nepasirašytas;
36.7. nustatyta, kad ieškovei priklausanti vilkiko priekaba pačios ieškovės buvo susigrąžinta 2024 m. gruodžio 30 d., paaiškėjus priekabos buvimo vietos aplinkybėms;
36.8. ieškovė už 2024 m. birželio-gruodžio mėnesius taip pat paskaičiavo nuomos mokestį, kuris pagal paskaičiavimus sudarė 9 528,92 Eur ir prašė jį taip pat priteisti iš atsakovės.
37. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, išklausęs šalių paaiškinimus, laikė, kad šalis siejo transporto priemonės nuomos santykiai, kad ieškovė iki kol susigrąžino vilkiko priekabą, ja negalėjo naudotis dėl atsakovės neveiklumo, nepakankamo bendradarbiavimo su ieškove, ir priteisė ieškovės paskaičiuotą nuomos mokestį už 2024 m. sausio – gruodžio mėn. Atsakovė su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, ginčija tarp šalių tiek susiklosčiusius transporto priemonės (vilkiko priekabos) nuomos santykius, tiek ir patenkintą ieškovės reikalavimą priteisti nuomos mokestį už 2024 m. sausio – gruodžio mėn.
Dėl transporto priemonės nuomos sutarties (ne)sudarymo
38. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą bei byloje nustatytas faktines aplinkybes, konstatavo, kad tarp šalių buvo susiklostę transporto priemonės vilkiko priekabos SCHMITZ CARGOBULL SKO 24 13,4 FP45 COOL DB, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) nuomos neteikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugų teisiniai santykiai. Atsakovės atstovė, pirmosios instancijos teisme nekėlusi klausimo dėl vilkiko priekabos nuomos santykių tarp atsakovės ir ieškovės egzistavimo, apeliacinės instancijos teisme teigia sprendime esant nepagrįstą pripažinimą, jog šalys buvo sudarę vilkiko priekabos nuomos sutartį ir jos pagrindu atsakovė įgijo teisę naudotis vilkiko priekaba. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliante, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino susiklosčiusius tarp ieškovės ir atsakovės vilkiko priekabos nuomos santykius.
39. CK 6.523 straipsnis, įtvirtinantis transporto priemonių nuomos sutarties, neteikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugų, formos reikalavimus, numato, jog šios sutartys, nepaisant jų termino, turi būti rašytinės. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad rašytinė vilkiko priekabos nuomos sutartis pagal CK 6.523 straipsnio reikalavimus nebuvo sudaryta. Kaip minėta, byloje pateikta 2023 m. spalio 24 d. nuomos sutartis Nr. 23/10/24-1, jos perdavimo priėmimo aktas Nr.1, kurie nepasirašyti. Ieškovės vadovas teismo posėdyje paaiškino, kad su atsakove 2023 m. spalio 2 d. sudarė rašytinę vilkiko priekabos SCHMITZ SKO 24, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) nuomos sutartį, tačiau, atsakovės pageidavimu, ši priekaba buvo grąžinta ieškovei, o vietoje jos ieškovė atsakovei perdavė naudotis ginčo vilkiko priekabą SCHMITZ CARGOBULL SKO 24 13,4 FP45 COOL DB, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Tuo tarpu atsakovės vadovė atsiliepime nurodė, kad su ieškove 2023 m. spalio 2 d. sudarė rašytinę vilkiko priekabos SCHMITZ SKO 24 nuomos sutartį, o šią priekabą 2023 m. spalio 29 d. grąžinus ieškovei, su ieškove sudarė 2023 m. spalio 30 d. naują nuomos sutartį, pagal kurią ieškovė perdavė atsakovei naudotis ginčo vilkiko priekabą, atsakovė su atsiliepimu 2023 m. spalio 30 d. nuomos sutarties nepateikė. Atsakovės vadovė taip pat rašytinės sutarties nepateikė ir teismo posėdyje, teismui atidėjus teismo posėdį tikslu šalims į bylą pateikti rašytinę ginčo vilkiko priekabos nuomos sutartį.
40. Kaip pagrįstai sprendė pirmosios instancijos teismas, įstatymų reikalaujamos formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį tik tuo atveju, kada toks negaliojimas įsakmiai nurodytas įstatymuose (CK 1.93 straipsnio 1 dalis). Tuo tarpu nei bendrosiose nuomos sutarties nuostatose (CK šeštosios knygos XXVIII skyriaus pirmasis skirsnis), nei CK teisės normose, kurios reglamentuoja transporto priemonių nuomos sutarties formą, nėra nustatyta, kad nuomos sutartis negalioja, jeigu yra nesilaikyta rašytinės sutarties formos, t. y. jei sutartis sudaryta ne raštu, o tik žodžiu. Tai reiškia, kad transporto priemonės nuomos sutarties nesudarymas raštu nedaro šios sutarties negaliojančios. Tokiu atveju turi būti įrodyta, kad transporto priemonės nuomos sutartis buvo sudaryta, t. y. kad nuomotojas perdavė nuomininkui transporto priemonę ir kad transporto priemone yra naudojamasi (arba valdoma ir naudojamasi) už nuomos mokestį. Teismų praktikoje nurodyta, kad sandorio šalys, nesilaikiusios įstatymo reikalavimo sudaryti jį rašytine forma, kartu prisiima riziką dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo įrodinėjimo kilus ginčui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2008).
41. Nors byloje ir nėra pateiktos rašytinės vilkiko priekabos nuomos sutarties, tačiau byloje tarp šalių susiklosčiusius transporto priemonės nuomos sutarties santykius bei atsakovės valią nuomotis iš ieškovės vilkiko priekabą, patvirtina faktinės bylos aplinkybės:
i) visų pirma, aplinkybę, jog iš ieškovės buvo išsinuomota ginčo priekaba, patvirtino pati atsakovė tiek atsiliepime į ieškinį, tiek ir atsakovės vadovė, teikdama paaiškinimus teismo posėdžiuose. Atsakovė atsiliepime į patikslintą ieškinį nurodė, kad ieškovė perdavė, o atsakovė priėmė ginčo vilkiko priekabą naudojimui, kad su priimta priekaba vežė krovinį į iš Lenkijos į Kazachstaną, kad vilkiko priekaba ir krovinys buvo pavogti. Analogiškas faktines aplinkybes nurodė ir atsakovės vadovė duodama paaiškinimus teismo posėdžio metu, paaiškino, kokia nuomos mokesčio suma buvo sulygta;
ii) antra, byloje pateiktos išrašytos atsakovei kiekvieną mėnesį PVM sąskaitos faktūros už ginčo vilkiko priekabos nuomą. Byloje nėra duomenų, jog atsakovė būtų ginčijusi PVM sąskaitas faktūras ar atsisakiusi jas priimti. Be to, atsakovės vadovė teismo posėdžio metu su ieškiniu sutiko iš dalies, pripažino nuomos įsiskolinimą už naudojimąsi vilkiko priekaba 2024 m. sausio-gegužės mėnesiais;
iii) trečia, tarp ieškovės ir atsakovės vyko susirašinėjimas, kuris taip pat pagrindžia susiklosčiusius sutartinius nuomos santykius: atsakovė 2024 m. birželio 21 d. raštu nurodė priekabos vagystę, prašė leisti susidariusį įsiskolinimą mokėti nurodytu grafiku, o ieškovė 2024 m. birželio 27 d. laiške nurodė, kad atsakovės prašymo netenkina; ieškovė 2024 m. liepos 4 d. el. laišku siuntė sąskaitą už birželio mėn., kartu pridėjo ir 2024 m. birželio 28 d. susitarimą dėl skolos grąžinimo. Taigi, nors susitarimai nepasirašyti, tačiau tarpusavio susirašinėjimas taip pat pagrindžia sutartinius nuomos santykius, priešingu atveju, tokio susirašinėjimo apskritai nebūtų, arba jo turinys būtų visiškai kitokio pobūdžio;
iv) ketvirta, ieškovė 2024 m. birželio 14 d. pranešimu informavo atsakovę, jog atsakovei nevykdant prievolės mokėti nuomos mokestį nuo 2024 m. birželio 21 d. nutraukia priekabos nuomos sutartį, pareikalavo atsakovę iki 2024 m. birželio 21 d. grąžinti priekabą ieškovei, sumokėti 7260,00 Eur nuomos mokesčio skolą. Atsakovė minėtame pranešime nurodytų aplinkybių neginčijo, 2024 m. birželio 21 d. rašte nurodydama tik priekabos vagystę. Taigi, jei nebūtų susiklosčiusių nuomos teisinių santykių (nebūtų sutarta dėl nuomos sutartinių santykių, sumos ir pan.), atsakovė, tikėtina, ginčytų rašte nurodytas aplinkybes;
v) penkta, atsakovės apeliaciniame skunde iškelta nauja faktinė aplinkybė, jog ieškovės suteikta teisė atsakovei naudotis vilkiko priekaba savaime nesuteikė teisės ieškovei reikalauti nuomos mokesčio. Viena vertus, byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad atsakovei buvo suteikta priekaba naudotis neatlygintinai, o, kita vertus, atsakovės vadovė dar teismo posėdžio metu pripažino, kad buvo sudaryta sutartis, tačiau jos egzemplioriaus per teismo nustatytą terminą nepateikė, taip pat pripažino ir sutartą nuomos mokesčio sumą, mokamą kiekvieną mėnesį. Taigi, atsakovės atstovo apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, kuriais siekiama paneigti susiklosčiusius nuomos sutarties santykius, vertintini tik kaip gynybinė pozicija, o ne paneigianti tarp šalių susiklosčiusius sutartinius vilkiko priekabos nuomos santykius.
42. Taigi, apibendrinant išdėstytą laikytina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog šalys buvo sudarę vilkiko priekabos nuomos sutartį, tokia sutartis buvo vykdoma ir sutarties šalys įgijo nuomos sutarties pagrindu atsirandančias teises ir pareigas.
Dėl nuomos mokesčio (ne)pagrįstumo
43. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad atsakovės atstovė sutiko su dalimi nuomos mokesčio, kad pagal nuomos santykius reglamentuojančias materialinės teisės normas nuomininkui daiktą grąžinus pavėluotai, nuomotojas turi teisę reikalauti, kad nuomininkas sumokėtų nuomos mokestį už visą laiką, kurį buvo pavėluota grąžinti daiktą (CK 6.499 straipsnis) sprendė priteisti ieškovei iš atsakovės 16 788,92 Eur nuomos mokestį. Apeliantė su tokiu teismo sprendimu nesutinka, visų pirma, neigdama tarp ieškovės ir atsakovės susiklosčiusius vilkiko priekabos nuomos santykius, taip pat ir ginčydama paskaičiuotą nuomos mokestį bei teigdama, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino laikotarpio, per kurį atsakovė ne dėl savo kaltės negalėjo naudotis vilkiko priekaba ir nepagrįstai neatleido atsakovės nuo atsakomybės už vilkiko priekabos praradimą, įskaitant ir nuomos mokesčio mokėjimą (CK 6.502 straipsnio 1 dalis). Kadangi tarp ieškovės ir atsakovės susiklostę sutartiniai santykiai įvertinti aukščiau išdėstytais motyvais, laikant, jog šalis siejo sutartiniai nuomos santykiai, apeliacinės instancijos teismas atmeta atsakovės argumentus, kuriais pareiga mokėti nuomos mokestį nagrinėjamu atveju neigiama nuomos sutartinių santykių nebuvimo aplinkybe. Konstatavus, jog tarp ginčo šalių egzistavo vilkiko priekabos nuomos sutartiniai santykiai, apeliantei ginčijant, vertintinas tiek nuomos mokesčio dydžio, tiek ir pareigos atsakovei mokėti nuomos mokestį už visą laikotarpį, iki kurio susigrąžinta vilkiko priekaba, aspektas.
44. CK 6.499 straipsnis numato, jog nuomos sutarčiai pasibaigus, nuomininkas privalo grąžinti nuomotojui daiktą tokios būklės, kokios gavo, atsižvelgiant į normalų nusidėvėjimą, arba sutartyje sulygtos būklės. Pagal šio straipsnio 2 dalį, jeigu nuomininkas daiktą grąžina pavėluotai, tai nuomotojas turi teisę reikalauti, kad nuomininkas sumokėtų nuomos mokestį už visą laiką, kurį buvo pavėluota grąžinti daiktą.
45. Nagrinėjamu atveju nuomos mokestis susideda iš dviejų dalių: 1) 2024 m. sausio 1 d. – 2024 m. birželio 21 d. (2024 m. birželio 14 d. pranešime nurodyta diena, nuo kurios nutraukiama nuomos sutartis), paskaičiuotas 7 260,00 Eur nuomos mokestis; 2) likęs nuomos mokestis nuo 2024 m. birželio mėn. iki 2024 m. gruodžio 30 d., t. y. iki vilkiko priekabos susigrąžinimo dienos.
46. Nagrinėjant civilinę bylą pirmosios instancijos teisme, atsakovė iš dalies sutiko su ieškovės reikalavimu dėl nuomos mokesčio įsiskolinimo, laikydama, jog nuomos mokestis mokėtinas iki tol, kol ne nuo atsakovės priklausančių aplinkybių negalėjo naudotis vilkiko priekaba. Iš apeliacinio skundo argumentų matyti, jog pasitelkusi atstovą apeliacinės instancijos teisme apeliantė pakeitė savo poziciją dėl nuomos mokesčio dydžio bei nuomos mokesčio mokėjimo apskritai laikotarpiu nuo 2024 m. sausio 1 d. iki 2024 m. birželio 21 d., apeliacinės instancijos teisme rėmėsi argumentu, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino šalių susitarimą už vilkiko priekabos nuomą mokėti 1 200,00 Eur plius PVM (1 425,00 Eur). Tačiau teisėjų kolegija su tokiu argumentu nesutinka. Visų pirma, kaip minėta, atsakovės vadovė teismo posėdyje duodama paaiškinimus pati nurodė, jog susitarė dėl 1 200,00 Eur plius PVM nuomos mokesčio už nuomojamą vilkiko priekabą. Antra, atsakovė, gavusi 2024 m. birželio 14 d. pranešimą, neginčijo 7 260,00 Eur nurodytos skolos sumos už nuomą, o 2024 m. birželio 21 d. rašte be kita ko ir prašė išdėstyti paskaičiuotą 7 260,00 Eur skolą nurodytu grafiku. Trečia, apeliantės vadovė iki pat skundžiamo sprendimo priėmimo neginčijo 7 260,00 Eur skolos sumos, sutiko su tokiu paskaičiavimu, kuris pagrįstas apyvartos žiniaraščiu, o tiek sulygtą nuomos mokesčio sumą, tiek ir jos pagrindu paskaičiuotą 7 260,00 Eur įsiskolinimą kvestionuoti pradėjo apeliacinės instancijos teisme, pakeisdama poziciją, tačiau nenurodydama jokių priežasčių, dėl kurių pakeitė savo poziciją. Taigi, įvertinęs pačios apeliantės vadovės argumentus, pateiktus į bylą rašytinius įrodymus, tai, kad pati apeliantės vadovė sutiko su ieškovės paskaičiuota 7 260,00 Eur nuomos mokesčio skola, pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė, jog apeliantė ieškovei yra skolinga šią sumą. Pastebėtina tai, kad apeliantė nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme nepateikė jokių įrodymų, kad bent iš dalies atsiskaitė su ieškove, todėl pirmosios instancijos teismas ieškovės reikalavimą dėl šios dalies skolos tenkino pagrįstai.
47. Spręsdamas dėl ieškovės reikalavimo priteisti nuomos mokestį iki 2024 m. gruodžio 30 d., t. y. iki vilkiko priekabos susigrąžinimo, pirmosios instancijos teismas vadovavosi CK 6.499 straipsnio 2 dalimi, laikydamas, jog ieškovė dėl atsakovės neveiklumo, nepakankamo bendradarbiavimo su ieškove negalėjo naudotis vilkiko priekaba iki jos susigrąžinimo. Nors apeliantė šiuo aspektu nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo byloje esančių aplinkybių dėl atsakovės veiksmų nuo nuomos sutarties nutraukimo iki vilkiko priekabos susigrąžinimo vertinti kitaip nei jos buvo įvertintos apylinkės teisme.
48. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad ieškovei paraginus sumokėti susidariusią nuomos skolą, atsakovė 2024 m. birželio 21 d. rašte be kita ko nurodė, jog priekaba buvo pavogta su kroviniu, tačiau buvo surasta, ji yra Rusijos Federacijoje ir neturi vairuotojo su galiojančia Rusijos Federacijos viza; įsipareigojo pristatyti priekabą ieškovei iki 2024 m. liepos 10 d. Taigi, pačios apeliantės pateiktame pranešime matyti, jog nors priekaba ir buvo pavogta, ji jau rašto parengimo metu buvo surasta. Tuo tarpu apeliantė, visa procesą pirmosios instancijos teisme teigusi, jog esminė priekabos negrąžinimo aplinkybė buvo vairuotojo, turinčio galiojančią vizą vykti į Rusijos Federaciją, nesuradimas, apeliaciniame skunde nurodo, jog esminė negrąžinimo priežastis vistik buvo vilkiko priekabos vagystė. Taigi, apeliantė keičia argumentus, nurodydama esminę vilkiko priekabos negrąžinimo priežastį, nesilaiko nuoseklios pozicijos, juolab kad pati dar 2024 m. birželio 21 d. rašte pripažino, kad vilkiko priekaba, nors ir buvo pavogta su kroviniu, jau surasta. Dar daugiau, apeliantė atsiliepime nurodo, jog 2024 m. spalio 10 d. pateikė pareiškimą Kėdainių policijos komisariatui dėl vilkiko priekabos vagystės, kas vėlgi, sudaro pagrindą abejoti apeliantės maksimaliai įmanomomis pastangomis siekiant susigrąžinti vilkiko priekabą, juolab kad, pagal apeliantės nurodomas aplinkybes, vilkiko priekaba pavogta dar 2024 m. birželio mėn. (ir, kaip minėta, rašte nurodyta, jog surasta), kai tuo tarpu atsakovė į atitinkamas insitucijas dėl vagystės nurodo kreipusis tik po kurio laiko, t. y. 2024 m. spalio 10 d.
49. Vertinant atsakovės veiksmus nagrinėjamu atveju, pritartina pirmosios instancijos teismo argumentams, jog dėl susidariusios situacijos kaltė tenka pačiai atsakovei. Kaip teisingai nurodė teismas, atsakovės atstovė teismo posėdyje pripažino žinojusi, kad su ginčo vilkiku į Kazachstaną išvykęs vairuotojas neturi vizos, leidžiančios vykti į Europos Sąjungos šalis, tačiau tikėjosi, kad problemų nekils. Nors apeliantės atstovas teigia, kad tokia išvada padaryta nepagrįstai, įvertinus atsakovės, nesančios profesionale teisininke, argumentus, tačiau toks argumentas nesudaro pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, jog vilkiko priekabos sulaikymą nulėmė pačios atsakovės veiksmai. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atsakovė, besiverčianti krovinių pervežimo veikla, turėtų žinoti tokias esmines aplinkybes kaip reikiamų dokumentų turėjimas norint įvažiuoti į (iš) Europos Sąjungos šalis, o tikėjimasis, kad nekils problemų, pagrindžia ne ką kitą, kaip aplaidžiai neįvertintą aplinkybę, dėl kurios, kaip teisingai nurodė apylinkės teismas, kaltė tenka atsakovei.
50. Pritartina ir pirmosios instancijos teismui, jog atsakovė nepagrindė savo aktyvių veiksmų, siekiant pargabenti iš Rusijos Federacijos vilkiko priekabą. Visų pirma, apeliantė dar 2024 m. birželio 21 d. rašte nurodė, kad pavogta vilkiko priekaba surasta, tačiau ją, kaip matyti iš bylos aplinkybių, susigrąžino pati ieškovė 2024 m. gruodžio 30 d., po 2024 m. gruodžio 18 d. vykusiame parengiamajame teismo posėdyje ieškovei paaiškėjusių priekabos buvimo vietos aplinkybių. Taigi, net ir atsakovei teigiant, kad sudėtinga surasti vairuotoją su galiojančia Rusijos Federacijos viza, kuris padėtų pargabenti vilkiko priekabą, per tokį gana ilgą laikotarpį (beveik pusės metų) nėra tikėtinas argumentas, juolab kad apeliantė nepateikė įrodymų, pagrindžiančių maksimaliai tam dėtas pastangas. Antra, reikšminga šiuo aspektu ir aplinkybė, jog byloje nėra duomenų ir apie apeliantės bendradarbiavimą su pačia ieškove dėl vilkiko priekabos pargabenimo. Jei apeliantei buvo dar 2024 m. birželio mėn. žinoma vilkiko priekabos buvimo vieta, nėra aišku, dėl kokių priežasčių ieškovė anksčiau nebuvo informuota apie jai priklausančios vilkiko priekabos buvimo vietą. Trečia, atsakovės aktyvių veiksmų susigrąžinant priekabą nepatvirtina ir argumentai, jog vilkiko priekabos pargabenimą 2024 m. gruodžio 30 d. suorganizavo atsakovė, juolab kad tai, jei ir buvo padaryta, įvyko po gana nemažo laiko tarpo. Ketvirta, kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas 2024 m. gruodžio 18 d. parengiamajame teismo posėdyje siūlė atsakovei pateikti jos aktyvius veiksmus pagrindžiančius įrodymus, išaiškino atsakovei pareigą pagrįsti įrodymais atsikirtimų argumentus, tačiau, atsakovė tokių įrodymų nepateikė.
51. Apibendrinant išdėstytą laikytina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai surinktų įrodymų pagrindu padarė išvadą, jog ieškovė jai priklausančia priekaba negalėjo naudotis dėl atsakovės nepakankamo bendradarbiavimo su ieškove bei dėl nepakankamo veikimo ir rūpestingumo siekiant sugrąžinti vilkiko priekabą, todėl pagrįstai sprendė, jog atsakovė turėtų mokėti nuomos mokestį ir už laikotarpį, kuomet po ieškovės pareikalavimo vilkiko priekaba nebuvo grąžinta ieškovei (CK 6.499 straipsnio 2 dalis).
52. Nesutiktina su apeliante, jog nagrinėjamu atveju turėjo būti taikoma CK 6.502 straipsnio 1 dalis ir atsakovė atleista nuo atsakomybės už vilkiko priekabos praradimą, įskaitant nuomos mokesčio mokėjimą. Pagal CK 6.499 straipsnyje įtvirtintą reguliavimą, nuomos sutarčiai pasibaigus, nuomininkas privalo grąžinti nuomotojui daiktą tokios būklės, kokios gavo, atsižvelgiant į normalų nusidėvėjimą, arba sutartyje sulygtos būklės (1 dalis). Kai nuomininkas daikto negrąžina, jis turi atlyginti nuomotojui to daikto vertę, taip pat sumokėti nuomos mokestį bei atlyginti kitus nuomotojo patirtus nuostolius (3 dalis). CK 6.502 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuomininko atsakomybė už daikto praradimą, jeigu neįrodo, kad taip atsitiko ne dėl jo ar kitų asmenų, kuriems jis nuomotojo leidimu suteikė naudojimosi teisę ar galimybę naudotis išsinuomotu daiktu, kaltės. Taigi, minėto straipsnio dispozicija, kuria remiasi atsakovė, suponuoja galimą nuomininkui taikytiną civilinę atsakomybę už daikto praradimą esant joje įtvirtoms teisiškai reikšmingoms aplinkybėms, t. y. nustatant bendrąsias sąlygas civilinei atsakomybei kilti. Todėl, priešingai nei nurodo apeliantė, CK 6.502 straipsnio 1 dalis taikoma tuo atveju, kai išpildomos šios normos dispozicijoje įtvirtintos sąlygos, o ieškovė, reikšdama reikalavimus, įrodinėja, jog dėl išnuomoto daikto praradimo patyrė nuostolius dėl nuomininko kaltės. Tokie išaiškinimai pateikiami ir kasacinio teismo praktikoje (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-318-313/2023 ir joje išaiškintas CK 6.502 straipsnio taikymas). Tuo tarpu nagrinėjamu atveju patikslinusi ieškinį ieškovė reiškė reikalavimą priteisti vilkiko priekabos nuomos mokestį iki vilkiko priekabos sugrąžinimo (CK 6.499 straipsnio 2 dalis), neįrodinėjo specialios CK 6.502 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos civilinės atsakomybės, taigi, pirmosios instancijos teismas, neišeidamas už ginčo ribų, nesprendė dėl civilinės atsakomybės CK 6.502 straipsnio 1 dalies pagrindu.
53. Nepagrįstas ir apeliacinio skundo argumentas dėl netinkamai suformuluotos sprendimo rezoliucinės dalies tuo aspektu, jog nėra išskirta PVM suma. Atsakovei pateiktose apmokėjimui PVM sąskaitose faktūrose nurodytas nuomos mokestis, išskirtas PVM ir nurodoma galutė mokėtina suma su PVM, ieškovė reikalaujamą priteisti sumą apskaičiavo su PVM, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai skundžiamo sprendimo rezoliucinėje dalyja nurodė visa bendrą priteistiną iš atsakovės įsiskolinimo sumą.
Dėl bylos procesinės baigties
54. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta. Kiti (likę) apelianto apeliaciniame skunde nurodyti argumentai teisiškai nereikšmingi ir byloje apylinkės teismo priimto teisinio rezultato dėl materialiųjų reikalavimų neįtakoja. Kasacinio teismo yra išaiškinta, jog nors teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai, tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).
55. Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas pirmiau nurodyta, konstatuoja, kad skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo jo panaikinti ar pakeisti. Atsižvelgiant į tai, apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistu (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme
56. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis).
57. Nustačius, kad atsakovės paduotas apeliacinis skundas yra nepagrįstas, atsižvelgus į tai, kad ieškovės nurodytos 500,00 Eur išlaidos advokato pagalbai apmokėti neviršija maksimaliai priteistino užmokesčio už advokato pagalbą dydžio, nustatyto Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, jos pagrįstos (pateikta sąskaita už teisinę pagalbą, apmokėjimą pagrindžiantis dokumentas), ieškovei priteistinos iš atsakovės 500,00 Eur bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme.
58. Atitinkamai atsakovės bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme, neatlyginamos, nes teismo procesinis sprendimas nėra priimtas jos naudai (CPK 93 straipsnis).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
atsakovės apeliacinio skundo netenkinti.
Palikti nepakeistą Kauno apylinkės teismo 2025 m. vasario 21 d. sprendimą.
Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Evautra“, juridinio asmens kodas 304421779, iš atsakovės mažosios bendrijos ,,APS trans“, juridinio asmens kodas 302975356, 500,00 Eur (penkis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Loreta Bujokaitė
Jūra Marija Strumskienė
Jelena Šiškina