Civilinė byla Nr. e2A-691-924/2019

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-14143-2018-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.39.2.5.5.;

3.3.1.14.; 3.3.1.20

 (S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N u t a r t i s

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 26 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Edvardas Paliokas,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo D. R. (D. R.) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 21 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-23803-1070/2018 pagal ieškovo D. R. ieškinį atsakovei akcinei bendrovei Lietuvos draudimas dėl žalos atlyginimo priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, I. B..

Teismas

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ 1030,42 Eur nepagrįstai neišmokėtą draudimo išmokos dalį, 150 Eur ekspertizės išlaidų atlyginimą, 5 proc. metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Teismo posėdžio metu ieškovo atstovė sumažino ieškinio reikalavimus, nurodydama, kad atsakovė atlygino ieškovui automobilio prekinės vertės netekimą, t. y. sumokėjo 596,80 Eur. Todėl ieškovas prašė priteisti iš atsakovės 523,20 Eur neišmokėtos draudimo išmokos dalį, 150 Eur transporto priemonės vertinimo išlaidas, 5 procentų metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškovas nurodė, kad 2017 m. rugsėjo 7 d. degalinėje „Circle K“, esančioje (duomenys neskelbtini), įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadintas ieškovui nuosavybės teise priklausantis automobilis VW TIGUAN. Eismo įvykio kaltininkė – I. B., vairuodama automobilį Audi A4, važiuodama atbuline eiga atsitrenkė į stovintį ieškovo automobilį, tokiu būdu apgadindama jam priklausančios transporto priemonės priekinį buferį. Eismo įvykio dalyviams pripažįstant ir neprieštaraujant, kad eismo įvykio kaltininkė I. B., buvo užpildyta Eismo įvykio deklaracija. Transporto priemonė Audi A4 eismo įvykio metu buvo drausta privalomuoju vairuotojų civilinės atsakomybės draudimu AB „Lietuvos draudimas“. Per įstatymo nustatytą terminą buvo kreiptasi į atsakovę dėl draudimo išmokos paskaičiavimo ir sumokėjimo. Atsakovė įvertino žalą, padarytą ieškovo automobiliui eismo įvykio metu, 596,71 Eur suma. Ieškovas nesutiko su šia suma ir kreipėsi į nepriklausomus ekspertus UAB „Kauno nepriklausomų autoekspertų biuras“. Ieškovui priklausanti transporto priemonė buvo apžiūrėta nepriklausomų ekspertų, kurie įvertino jai padarytą žalą 2035,80 Eur (1529 Eur atkuriamoji vertė (įvertinus detalių nuvertėjimą pagal grupes) ir 506,80 Eur prekinės vertės netekimas. Atsakovė, susipažinusi su nepriklausomo eksperto ataskaita pervedė į ieškovo sąskaitą 2018 m. sausio 9 d. 1005,38 Eur, atsisakydama padengti visą žalą. Atsakovė nurodė, kad gavus VW TIGUAN nepriklausomų ekspertų įvertinimo ataskaitą, buvo paprašyta trijų servisų pateikti pasiūlymus dėl transporto remonto, buvo gautos trys sąmatos, kurių vidurkis buvo 1005,38 Eur. Ieškovo teigimu, tarp trijų sąmatų nebuvo autoserviso „Juta“, į kurį atsakovė rekomendavo kreiptis dėl automobilio remonto, sąmatos, o kiti atsakovės nurodyti autoservisai net nematė automobilio, jų sąmatose nenurodytas buferio keitimas ir nesurašyti visi remonto darbai. Ieškovas pažymėjo, kad tiek serviso „Juta“ atstovas, tiek nepriklausomas ekspertas nurodė, kad transporto priemonės detalės turi būti keičiamos, o ne remontuojamos. Nagrinėjamu atveju nėra aplinkybių, dėl kurių atsakovė turėtų pagrindą atsisakyti mokėti draudimo išmoką, kurios dydis atitiktų visą atsakovo patirtą žalą. Be to, ieškovas buvo priverstas kreiptis į nepriklausomus ekspertus dėl netinkamų atsakovės veiksmų, dėl to turėjo papildomas išlaidas.

3.       Atsakovė su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad  automobilį apžiūrėjo atsakovės atstovas UAB „Juta“, su kuria yra susijusi VW įgaliota atstovė UAB „AutoJuta“. Ieškovas nepageidavo, kad jo automobilis būtų suremontuotas, todėl buvo paskaičiuota preliminari remonto sąmata. Ieškovas pateikė atsakovei UAB „Kauno nepriklausomų autoekspertų biuras“ vertinimą, kuris atsakovei kėlė abejonių. Todėl buvo užklausti 3 autoservisai (vienas iš jų – UAB „Moller Auto“, yra įgaliotas VW atstovas) apie tai, už kiek jie faktiškai atliktų tokio automobilio remontą. Iš autoservisų gautų sąmatų matyti, kad tokio automobilio remontas vidutiniškai kainuotų 1005,38 Eur. Ieškovas įrodinėja savo žalą ne faktiškai patirtų remonto išlaidų dydžiu, bet UAB „Kauno nepriklausomų autoekspertų biuras“ sąmata. Atsakovės nuomone, vadovaujantis Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu (toliau – Taisyklės), PVM įtraukimas į reikalavimo dydį neturi teisinio pagrindo. Atsakovės gauti autoservisų pasiūlymai dėl automobilio remonto yra ne teoriniai, bet realūs, t. y. autoservisai už nurodytas sumas įsipareigojo suremontuoti ieškovo automobilį. Todėl atsakovė paskaičiavo draudimo išmoką, vadovaudamasi būtent pateiktais autoservisų pasiūlymais. Toks draudimo išmokos paskaičiavimas atitinka teismų praktiką. Ieškovo reikalavimas dėl 150 Eur turto vertinimo išlaidų atlyginimo priteisimo atmestinas, kadangi nukentėjęs asmuo turi teisę savo iniciatyva ir savo lėšomis papildomai kreiptis į ekspertus dėl padarytos žalos nustatymo, įstatymas nenumato, kad tokiais atvejais šias išlaidas turi apmokėti draudikas. Atsakovė nemokamai atliko ieškovo automobilio apžiūrą ir nuostolio nustatymą, todėl ieškovui nederinant su atsakove šių išlaidų, jų atlyginimas neturi būti priteistas iš atsakovės. Be to, ieškovas tinkamai nesikreipė į atsakovę dėl žalos atlyginimo už automobilio prekinės vertės netekimą, todėl toks reikalavimas atsakovės bendrovėje nebuvo svarstytas. Ieškovui pateikus tokį prašymą, po parengiamojo teismo posėdžio atsakovė atlygino ieškovui automobilio prekinės vertės netekimą, t. y. sumokėjo 596 Eur.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4.       Kauno apylinkės teismas 2018 m. gruodžio 21 d. sprendimu ieškinį atmetė.

5.       Teismas pažymėjo, kad turto vertinimo ataskaita, neginčijant joje nurodytų duomenų teisingumo, yra vienas, bet ne vienintelis, iš žalos dydį padedančių nustatyti įrodymų, todėl ji turėtų būti vertinama atsižvelgiant į visų pateiktų byloje įrodymų visumą. Turto vertinimo ataskaitos buvimas savaime nesuponuoja ir prielaidos, kad ji turi aukštesnę įrodomąją galią nei kiti žalos administravimo byloje esantys įrodymai ir savaime jų nepaneigia.

6.       Teismas nurodė, kad atsakovė, gavusi ieškovo pretenziją, įvykdė pareigą, nurodytą TPVCAPĮ 15 straipsnio 2 dalyje nustatytu terminu ir apžiūrėjo ieškovo automobilį. Buvo surašytas transporto priemonės apžiūros aktas, kuriame užfiksuoti transporto priemonės sugadinimai, nurodyta, kas turi būti keičiama, bei kokie remonto darbai turi būti atlikti. Todėl šiuo atveju būtent atsakovė turėjo prerogatyvą nustatyti padarytos žalos dydį, vadovaudamasi įgaliotų asmenų ir (ar) turto vertintojų ataskaitomis ir dokumentais, įrodančiais padarytos žalos aplinkybes, faktą ir dydį. Atsakovė, gavusi ieškovo pateiktą turto vertinimo ataskaitą, atsižvelgė ir į nukentėjusiojo asmens pateiktus dokumentus, būtent dėl šių dokumentų pateikimo atsakovė kreipėsi į tris autoservisus dėl remonto išlaidų sąmatų parengimo.

7.       Teismas konstatavo, kad ieškovas nenurodė, dėl kokių priežasčių, jis atsisakė remontuoti automobilį atsakovės pasiūlytame autoservise, todėl ieškovui turėjo būti atlygintos būtinos remonto išlaidos be PVM, kurios apskaičiuojamos pagal vidutinius darbų ir keičiamų detalių ir (ar) dalių įkainius, atitinkančius technologijos lygį, vadovaujantis rekomenduojamais laiko normatyvais. Atsakovė, atsižvelgusi į ieškovo pateiktą transporto priemonės įvertinimo aktą, nustatydama žalos dydį, rėmėsi trijų autoservisų pateiktomis sąmatomis, vienas iš jų yra įgaliotasis VW atstovas Lietuvoje. Teismas pažymėjo, kad visų autoservisų pateiktos sąmatos yra labai panašaus dydžio bei skiriasi nuo ieškovo pasamdyto vertintojo parengtos sąmatos 200-300 Eur. Ieškovas neįrodė, jog jo automobilio remonto išlaidos viršijo atsakovės užsakytose sąmatose nurodytų detalių ir remonto darbų kainą. Ieškovo atstovei buvo pasiūlyta pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius realias ieškovo automobilio remonto išlaidas, tačiau atstovė paaiškino, kad tokių dokumentų neišliko. Teismas, nustatant būtinas remonto išlaidas, nesivadovavo vien tik ieškovo užsakyta ir pateikta į bylą turto vertinimo ataskaita, kadangi jos duomenys nevisiškai atitinka trijų skirtingų, nesusijusių tarpusavyje bei su atsakove, įmonių sąmatų duomenų. Be to, turto vertintojas nevertino eismo įvykio aplinkybių ir ieškovo transporto priemonės sugadinimų tarpusavio ryšio. Šias aplinkybes tyrė ir vertino atsakovės įgalioti asmenys, kuriems įstatymu įtvirtina pareiga nustatyti žalos, atsiradusios konkretaus eismo įvykio metu, dydį.

8.       Teismas nurodė, kad tai, jog atsakovės pateiktose sąmatose nėra konkrečiai nurodyta, kad tam tikros detalės yra keičiamos, o tam tikros – remontuojamos, nepatvirtina to, jog įmonės, turinčios teisę remontuoti transporto priemones, bei parengusios sąmatas, remdamosi atsakovės pateiktomis nuotraukomis, neįvertino ir to, jog tam tikros detalės turi būti keičiamos, o ne remontuojamos. Be to, kai kuriose sąmatose nurodyta, kad tam tikros detalės (tarp jų – buferis) turi būti keičiamos (UAB „Autofortas“ sąmata). Taisyklių 15 punkte žalos dydžio nustatymas siejamas su būtinomis būtent remonto darbų išlaidomis, konkrečiai neįvardijant, ar tie remonto darbai reiškia detalių pakeitimą, ar detalių remontą.

9.       Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovo į bylą pateiktas turto įvertinimo aktas bei remonto darbų sąmata, parengti vienos ieškovo pasirinktos įmonės, šiai nenustatant eismo įvykio metu padarytų sugadinimų bei turto vertinimo akte nurodytų keistinų dalių ir remonto darbų išlaidų priežastinio ryšio, konstatavo, kad ieškovo pateikta turto vertinimo ataskaita nepaneigia atsakovės atlikto žalos paskaičiavimo atitikties Taisyklių 15 punktui. Ieškovui atsisakius remontuoti transporto priemonę jo pasiūlytame autoservise, atsakovė galėjo apskaičiuoti žalos dydį ir pagal servisų pateiktų sąmatų duomenis. Toks žalos dydžio apskaičiavimas teismų praktikoje nurodomas kaip priimtinas tais atvejais, kai nukentėjęs asmuo atsisako remontuoti sugadintą turtą. Be to, teismas pažymėjo, kad ieškovo automobilis buvo gana naujas, gamybos data – 2017 m. vasario 6 d., įvykis įvyko 2017 m. rugsėjo mėn., todėl labiau tikėtina, kad automobilis buvo sugadintas garantiniu laikotarpiu, ir jis galėjo būti pataisytas VW atstovybėje nemokamai. Dėl to ieškovo reikalavimas priteisti už automobilio remontą jo pateiktoje turto vertinimo ataskaitoje nurodytą sumą, ieškovui nepateikus įrodymų, patvirtinančių, kad jis iš tikrųjų ir turėjo tokias išlaidas, bei kad atsakovė netinkamai nustatė žalos dydį, atmestas kaip neįrodytas.

10.       Teismas pažymėjo, kad ieškovo atstovė bylos nagrinėjimo iš esmės metu pripažino, jog ieškovo atstovas dėl nesusikalbėjimo su atsakovės darbuotoju nebuvo kreipęsis į atsakovę jos nurodyta rašytine tvarka dėl automobilio prekinės vertės netekimo atlyginimo. Ieškovo atstovė tai padarė iškėlus bylą teisme, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovė atlygino ieškovo prašomas transporto priemonės prekinės vertės netekimo išlaidas, sumokėjo ieškovui 506,80 Eur. Nustačius, kad atsakovė tinkamai įvykdė pareigą laiku apžiūrėti ieškovo transporto priemonę, nėra pagrindo išvadai, kad ieškovas privalėjo kreiptis į turto vertintojus dėl žalos dydžio nustatymo, todėl jo turėtos 150 Eur transporto priemonės vertinimo išlaidos neturi būti atlygintos atsakovės. Konstatavus, kad atsakovės apskaičiuota būtinų remonto išlaidų suma nustatyta nenukrypstant nuo Taisyklių 15 punkto, ieškovas atliko turto vertinimą savo iniciatyva nesant privalomo teisinio pagrindo ir ieškovui sumažinus ieškinio reikalavimus prekinės vertės netekimo atlyginimo suma, teismas sprendė, kad ieškinys yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

11.       Apeliaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą apelianto ieškinį tenkinti visiškai, priteisti bylinėjimosi išlaidas (b. l. 115-119). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

11.1.       Teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, kurios įtakojo netinkamą materialinės teisės normų aiškinimą ir taikymą. Teismas padarė išvadas, kurios yra priešingos byloje esantiems oficialiems rašytiniams įrodymams ir nustatytiems faktams. Teismo sprendimas neatitinka įstatymų reikalavimų bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, yra nepakankamai motyvuotas, neatlikta įrodymų, faktų teisinė analizė, tik konstatuojamos išvados.

11.2.       Teismas nepagrįstai sprendė, kad turto vertinimo ataskaita neturi aukštesnės įrodomosios galios nei kiti įrodymai dėl žalos paskaičiavimo. Vertinant esamų rašytinių įrodymų hierarchiją, akivaizdu, kad specialisto-eksperto turto vertinimo ataskaita turi aukštesnę įrodomąją galią, nei trijų įmonių darbuotojų (neaišku kokia jų kvalifikacija) pateiktos sąmatos. Teismas privalėjo vertinti ne atsakovės atstovo vertinimus ir interpretacijas, o tik rašytinių įrodymų turinį ir jų vertę. Teismas neatsižvelgė į aplinkybę, jog atsakovė pati pakeitė savo nuomonę dėl žalos dydžio, atsižvelgdama į ieškovo pateiktą ataskaitą, kadangi pradinis atsakovės nurodomas žalos dydis buvo 596,71 Eur.

11.3.       Teismas neatsižvelgė į tai, kad nei viena iš sąmatas pateikusių įmonių automobilio po įvykio neapžiūrėjo. Vienintelis ekspertas A. S. apžiūrėjo automobilį po eismo įvykio ir pateikė turto vertinimo ataskaitą. Sąmatose nurodyta, kad detalių kaina paskaičiuota kaip remontuojamų detalių, ne keičiamų. Ekspertas savo ataskaitoje nurodo konkrečiai, kad detales turi būti keičiamos naujomis, o ne remontuojamos. Tikėtina, kad ir dėl šio fakto galėjo skirtis turto ataskaitoje ir sąmatose nurodytos sumos.

11.4.       Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovas neįrodė, jog jo automobilio remonto išlaidos viršijo atsakovės užsakytose sąmatose nurodytų detalių ir remonto darbų kainą, kadangi nepateikė įrodymų, patvirtinančių realias jo automobilio remonto išlaidas. Ieškovas pasirinko vieną iš dviejų draudiko pasiūlytų variantų - gauti pinigus už patirtą žalą, todėl sąskaitų jis pateikti neprivalo. Atsakovė visomis priemonėmis vengė išmokėti ieškovui visą žalą ir tik po pateiktos turto vertinimo ataskaitos sutiko išmokėti dar dalį žalos sumos, o po ieškinio pateikimo teismui – išmokėjo dar dalį žalos sumos. Tai parodo atsakovės kaip stipresnės šalies savivaliavimą.

11.5.       Teismas nepagrįstai padarė tikėtiną išvadą, jog automobilis buvo sugadintas garantiniu laikotarpiu ir jis galėjo būti pataisytas VW atstovybėje nemokamai. Jokia garantija automobiliui negaliojo, kadangi automobilis buvo apgadintas eismo įvykio metu ir žalą atlyginti privalėjo tik draudimo kompanija, šiuo atveju atsakovė. Teismas galėjo padaryti pertrauką ir užklausti tokios informacijos arba įpareigoti ieškovą pateikti tokius duomenis. Automobilis nebuvo remontuotas VW atstovybėje. Kadangi įstatyme imperatyviai nustatyta, kad apeliacinėje instancijoje nauji įrodymai negalimi pateikti ir nepriimami, todėl ieškovas tokių įrodymų ir nepateikia.

11.6.       Teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovo atstovas dėl nesusikalbėjimo su atsakovės darbuotoju nebuvo kreipęsis į atsakovę jos nurodyta rašytine tvarka dėl automobilio prekinės vertės netekimo atlyginimo. Jau po turto vertinimo ataskaitos pateikimo atsakovei buvo žinoma, kad ieškovas reikalauja atlyginti 2035,80 Eur žalą. Ieškovas yra įsitikinęs, kad jei nebūtų pareiškęs ieškinio teisme, atsakovas nebūtų pervedęs jam žalos sumos už automobilio netektą prekinę vertę. Tačiau teismas šios aplinkybės neįvertino.

11.7.       Teismas neatsižvelgė į tai, kad po ieškinio pateikimo atsakovė pripažino ir įvykdė dalį ieškinio, todėl teismas nepagrįstai nepriteisė dalies ieškovo patirtų bylinėjimosi išlaidų. Atsakovė patenkino 50 procentų pareikšto ieškinio, todėl ieškovui turėjo būti priteista atitinkama dalis jo patirtų bylinėjimosi išlaidų.

12.       Atsiliepimas į apeliacinį skundą nepateiktas.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13.       Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Aptariamu atveju absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas apeliaciniame skunde nustatytose ribose toliau tikrina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

Bylos faktinės aplinkybės

14.       Ieškovui nuosavybės teise priklausanti transporto priemonė VW Tiguan, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 2017 m. rugsėjo 7 d. buvo sugadinta eismo įvykyje, kurio metu trečiasis asmuo I. B., vairuodama automobilį AUDI A4, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) važiuodama atbuline eiga atsitrenkė į stovinčio ieškovui priklausančio automobilio priekį. Trečiojo asmens civilinė atsakomybė buvo drausta atsakovės AB „Lietuvos draudimas“.

15.       Ieškovas (jo atstovas) 2017 m. rugsėjo 25 d. kreipėsi į atsakovę dėl žalos atlyginimo. Ieškovo teigimu, atsakovė sutiko sumokėti ieškovui 596,70 Eur draudimo išmoką. Ieškovas, nesutikdamas su pasiūlytos draudimo išmokos dydžiu, siekdamas nustatyti transporto priemonės ir remonto darbų kainą po automobilio sugadinimo, kreipėsi į UAB „Kauno nepriklausomų autoekspertų biurą“, kuri atliko jam priklausančios transporto priemonės įvertinimą. UAB „Kauno nepriklausomų autoekspertų biuras“ 2017 m. spalio 3 d. apžiūrėjęs automobilį nustatė, kad sugadinto automobilio atkūrimo sąnaudos (įvertinus dalių nuvertėjimą pagal grupes) – 1529 Eur (su PVM), prekinės vertės netekimas – 506,80 Eur. Vertinimo akto dalyje - transporto priemonės apžiūros akte – nurodyta, kad būtina pakeisti 12 detalių, atlikti 9 skirtingus remonto darbus. Remonto skaičiuotės santraukoje nurodyta, kad remonto darbų kaina yra 537,30 Eur, detalių kaina – 576,77 Eur, dažymo medžiagos – 143,50 Eur, 6,07 Eur eksploatacinės medžiagos, iš viso – 1263,64 Eur (be PVM), prekinės vertės netekimas – 506,80 Eur, biuro paslaugos – 150 Eur.

16.       Atsakovė, gavusi UAB „Kauno nepriklausomų autoekspertų biuro“ ieškovui priklausančios transporto priemonės vertinimo ataskaitą, kreipėsi į tris servisus, prašydama pateikti pasiūlymus dėl ieškovo automobilio remonto. Pagal pateiktas autoservisų sąmatas, automobilio remonto kainos vidurkis – 1005,38 Eur, bei šią sumą 2018 m. sausio 8 d. sumokėjo ieškovui. 2018 m. lapkričio 7 d. gavusi rašytinį ieškovo atstovės prašymą dėl automobilio prekinės vertės netekimo atlyginimo, 2018 m. gruodžio 3 d. sumokėjo 506,80 Eur (97 b. l.), t. y. iš viso sumokėjo 1511,38 Eur draudimo išmoką.

17.       Ginčas byloje kilo dėl eismo įvykio metu ieškovo patirtų nuostolių dydžio. Ieškovas, sumažinus ieškinio reikalavimą (po ieškinio pateikimo teismui atsakovė ieškovui sumokėjo 506,80 Eur automobilio prekinės vertės netekimo atlyginimą), teismo prašė priteisti nesumokėtą 523,20 Eur (su PVM) ir 150 Eur vertinimo išlaidų atlyginimą. Kauno apylinkės teismas 2018 m. gruodžio 21 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Dėl žalos dydžio

18.       Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, netinkamai vertino bylos įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas su tuo nesutinka. Nagrinėjamu atveju ginčas yra susijęs su vairuotojų civilinės atsakomybės santykiais, todėl be bendrųjų civilinę atsakomybę ir draudimo teisinius santykius reglamentuojančių civilinės teisės normų taikomi ir kiti teisės aktai. Vienas iš tokių teisės aktų yra Lietuvos Respublikos transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas (toliau – TPVCAPDĮ). Šio įstatymo TPVCAPDĮ 19 straipsnio 16 dalyje nurodyta, kad žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką nustato Vyriausybė. Taigi, šiuo atveju taikytinos ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. vasario 13 d. nutarimu Nr. 122 patvirtintos Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklės (2014 m. rugsėjo 24 d. Nr. 1019 redakcija) (toliau – Taisyklės).

19.       Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir tinkamai motyvavo teismo sprendimą, tinkamai taikė materialinės teisės normas bei nepažeidė šiose bylose nusistovėjusios teisminės praktikos, todėl pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams ir jų nekartoja, o tik, atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus, juos papildo.

20.       Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus. Jo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesirėmė jo pateikta turto vertinimo ataskaita, kuri, jo nuomone, turi didesnę įrodomąją reikšmę nei remonto įmonių pateiktos sąmatos.

21.       Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Jokie įrodymai, išskyrus oficialiuosius (CPK 197 straipsnio 2 dalis), teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Pagal kasacinio teismo jurisprudencijoje pateiktus įstatyme įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių išaiškinimus, bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas. Byloje esančius įrodymus teismas įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, remdamasis įrodymų pakankamumo taisykle, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų patikimumą patvirtina faktinių duomenų, gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas. Teismo sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, yra logiškai pagrįstos bylos duomenimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-54/2009; 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-316/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta Nr. 3K-3-340/2011; 2012 m. birželio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2012; 2013 m. vasario 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2013; 2015 m. birželio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-386-469/2015; ir kt.).

22.       Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apelianto pateikta transporto priemonės vertinimo ataskaita nepatenka į CPK 197 straipsnio 2 dalies taikymo sritį, todėl šie įrodymai neturi didesnės įrodomosios galios nei įrodymai, kuriuos pateikė atsakovė. Teismas privalo tirti ir vertinti šiuos įrodymus bendroje įrodymų visumoje. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino šalių pateiktus įrodymus ir nustatė, kad apelianto pateikti įrodymai nepatvirtina fakto, jog automobilio atkūrimo sąnaudos realiai didesnės už draudimo išmokos dydį, taip pat teismui pakako įrodymų, kaip buvo apskaičiuotos remonto išlaidos, kurių pakaktų, kad draudžiamojo įvykio metu apgadintas turtas būtų atkurtas, kuris buvo iki draudžiamojo įvykio. Taigi, nėra pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai, nukrypdamas nuo civilinio proceso normų bei teismų praktikos, įvertino šalių pateiktus įrodymus.

23.       Vertinant ginčo šalių pateiktus įrodymus, svarbu pažymėti, kad Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 15 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta žalos dydžio nustatymo taisyklė: turtui padarytos žalos dydį nustato atsakingas draudikas, vadovaudamasis įgaliotų asmenų ir (ar) turto vertintojų ataskaitomis ir dokumentais, įrodančiais padarytos žalos aplinkybes, faktą ir dydį. Minėta žalos dydžio nustatymo taisyklė detalizuota Taisyklių 13 punkte: nukentėjusio trečiojo asmens turtui (transporto priemonei ar kitam kilnojamajam ar nekilnojamajam turtui) padarytos žalos dydį nustato atsakingas draudikas ar biuras, vadovaudamasis atsakingo draudiko ar biuro įgaliotų asmenų (ekspertų) ir (ar) turto vertintojų ataskaitomis ar išvadomis, įmonės, kurioje remontuojamas sugadintas turtas, pateiktais šio turto remonto išlaidų skaičiavimais ir (ar) atsižvelgdamas į įmonės, kuri turi teisę remontuoti sugadintą turtą, pateiktus šio turto remonto išlaidų skaičiavimus ar remonto išlaidų pagrindimo dokumentus, taip pat į nukentėjusio trečiojo asmens pateiktus žalos dydį įrodančius dokumentus. Vadovaujantis Taisyklių 15 punktu, žalos dėl turto sugadinimo, kai jį remontuoti ekonomiškai tikslinga, atlyginimo dydis nustatomas pagal turėtas remonto išlaidas, būtinas atkurti sugadintą turtą ar jo detalių ir (ar) dalių rinkos vertę iki eismo įvykio. Jeigu nukentėjęs trečiasis asmuo turto neremontuoja, atlyginamos apskaičiuotos būtinos turto remonto išlaidos (be PVM) atkurti sugadintą turtą ar jo detalių ir (ar) dalių rinkos vertę iki eismo įvykio. Būtinas remonto išlaidas sudaro remonto darbų, dažymo darbų, keičiamų dalių (nuvertinant dalis dėl nusidėvėjimo) bei dažymo medžiagų vertė ir papildomos išlaidos (transportavimo, saugojimo, techninės ekspertizės ir kitos išlaidos). Būtinos remonto išlaidos apskaičiuojamos pagal vidutinius darbų ir keičiamų detalių ir (ar) dalių įkainius, atitinkančius technologijos lygį, vadovaujantis rekomenduojamais laiko normatyvais.

24.       Nagrinėjamu atveju apeliantas pasirinko neremontuoti automobilio, o gauti draudimo išmoką. Taigi, atsakovė ieškovo patirtos žalos dydį (būtinųjų remonto išlaidų dydį) turėjo nustatyti atsižvelgusi į Taisyklių 13 punkte nurodytus rodiklius.

25.       Atsakovė vertindama žalą rėmėsi trijų, turinčių teisę automobilių remonto paslaugas teikti, įmonių UAB „Inchcape Motors“, UAB „Autofortas“, UAB „Moller Auto“ pateiktomis sąmatomis ir, atsižvelgusi į šių sąmatų vidurkį, nustatė išmokėtiną draudimo sumą. Iš byloje esančių duomenų (b. l. 52-67), matyti, kad atsakovė, siekdama nustatyti būtinas remonto išlaidas, kreipėsi į šias remonto įmones su prašymu pateikti remonto kainos pasiūlymus. Tai, kad automobilio remonto sąmatos parengtos pagal nuotraukas, neapžiūrėjus transporto priemonės, nelemia pačių sąmatų nepagrįstumo. Svarbu, kad būtų užfiksuoti visi automobilio apgadinimai įvykę eismo įvykio metu ir dėl jų paskaičiuotos būtinosios remonto išlaidos. Apeliantas nenurodo, kad remonto sąmatose nėra įtraukta automobilio tam tikrų apgadinimų. Apelianto teigimu, tikėtina, kad dėl to, kad sąmatose nurodytos remontuojamų detalių kaina, o ne naujų, kaip buvo nurodęs ekspertas savo ataskaitoje, skiriasi vertinimo ataskaitoje ir sąmatose nurodytos sumos. Kaip jau minėta, vertinimo ataskaita neturi didesnės įrodomosios vertės, negu kiti byloje esantys įrodymai, šiuo atveju, negu automobilių remonto paslaugas teikiančių įmonių teikiami dokumentai (sąmatos ir pan.). Apeliantas nepateikė jokių kitų įrodymų, išskyrus minėtą vertinimo ataskaitą, kad konkrečios detalės turi būti keičiamos naujomis ir negali būti remontuojamos. Be to atkreiptinas dėmesys, kad autoservisų pateiktos sąmatos yra panašaus dydžio bei skiriasi nuo ieškovo pateiktos vertintojo sąmatos 200-300 Eur, o pats skirtumas tarp ieškovo prašomos išmokėti draudimo išmokos sumos (1263,64 Eur) ir draudiko išmokėtos sumos (1005,38 Eur) nėra žymus.

26.       Pažymėtina, kad šiuo atveju, kai apeliantas neremontuoja automobilio, būtent dėl apelianto pasirinkimo nėra galimybės nustatyti faktinių remonto išlaidų, todėl būtinąsias remonto išlaidas atsakovas turi nustatyti pasitelkdamas Taisyklių 13 punkte nustatytus būdus, vienas iš kurių yra įmonės, kuri turi teisę remontuoti sugadintą turtą, pateikti šio turto remonto išlaidų skaičiavimai. Apeliantas savo skunde nenurodė jokių objektyvių, pagrįstų aplinkybių, nepateikė įrodymų, kurie leistų abejoti automobilių remonto paslaugas teikiančių įmonių paskaičiavimais, šių įmonių suinteresuotumu veikti apelianto nenaudai. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad būtent įmonės, kurios teikia automobilių remonto paslaugas, kurių tai yra kasdienis darbas, gali pateikti pakankamai objektyvų paskaičiavimą dėl automobilio remonto sąnaudų, todėl abejoti jų pateiktomis remonto sąmatomis nėra pagrindo. Atsakovė visiškai pagrįstai, gavusi iš automobilių remonto paslaugas teikiančių įmonių remonto sąmatas, pasirinko šių išlaidų vidurkį (nustatė vidutinius darbų ir keičiamų/remontuojamų detalių ir (ar) dalių įkainius), nustatydamas būtinųjų remonto išlaidų dydį draudimo išmokai išmokėti.

27.       Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantu, kad pirmos instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog automobilis sugadintas eismo įvykio metu dėl trečiojo asmens kaltės VW atstovybėje galėjo būti pataisytas nemokamai, nes buvo sugadintas garantiniu laikotarpiu (sprendimo 26 pastraipa), tačiau vien ši aplinkybė šios bylos išnagrinėjimo procesiniam rezultatui teisinės reikšmės neturi.

28.       Vertinant prašomos priteisti 265,36 Eur PVM dalies pagrįstumą, konstatuotina, kad ieškovas įgijo teisę pasirinkti vieną iš dviejų jam padarytos žalos atlyginimo būdų: pirma, remontuoti sugadintą transporto priemonę pasirinktoje turtą remontuojančioje įmonėje, su kuria už remonto darbus tiesiogiai atsiskaito draudikas (arba Biuras); antra, reikalauti atlyginti jam žalą, atsižvelgiant į ekspertų nustatytus būsimus transporto priemonės remonto kaštus, neremontuojant automobilio (Taisyklių 15 punktas). Kadangi ieškovas pasirinko antrąjį žalos dydžio nustatymo būdą, todėl siekdamas draudimo išmokos, jis neprivalėjo prieš tai atlikti automobilio remonto ir pateikti faktiškai patirtas išlaidas pagrindžiančius įrodymus. Tačiau, pasirinkus pastarąjį būdą, vadovaujantis Taisyklių 15 punkto nuostatomis, ieškovui apskaičiuotinos būtinos turto remonto išlaidos be PVM, siekiant atkurti sugadintą turtą ar jo detalių ir (ar) dalių rinkos vertę iki eismo įvykio. Tokiu būdu apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad prašoma priteisti žalos suma neišmokėto PVM dalyje nepriteistina.

29.       Apeliantės argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė 150 Eur nuostolių, kuriuos jis patyrė dėl kreipimosi į ekspertą dėl automobilio atkūrimo sąnaudų, prekinės vertės netekimo nustatymo yra atmestinas. Šios išlaidos yra nuostoliai, susiję su žalos įvertinimu pagal CK 6.249 straipsnio 4 dalies 2 punktą. TPVCAPDĮ 15 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog jeigu atsakingo draudiko ar Biuro įgaliotas asmuo neatvyko per šio įstatymo nustatytą terminą, nukentėjęs trečiasis asmuo turi teisę pasamdyti turto vertintoją, kad jis nustatytų turtui padarytos žalos dydį. Be to, nukentėjęs asmuo turi teisę savo iniciatyva ir savo lėšomis papildomai kreiptis į ekspertus dėl padarytos žalos dydžio nustatymo. Taigi, dėl turto vertinimo patirtos išlaidos TPVCAPDĮ 15 straipsnio 3 dalyje nustatytu pagrindu atlyginamos tais atvejais, kai draudikas neįvykdė savo pareigos apžiūrėti turtą. Šioje byloje nekilo ginčo, kad atsakovė tinkamai įvykdė pareigą laiku apžiūrėti ieškovo transporto priemonę.

30.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nustačius, kad nukentėjęs asmuo pagrįstai papildomai kreipėsi į ekspertus dėl padarytos žalos dydžio nustatymo, jo šios patirtos išlaidos CK 6.249 straipsnio 4 dalies 2 punkto pagrindu turėtų būti priteistos iš už žalą atsakingo asmens. Byloje jokių duomenų, kad atsakovė žalos atlyginimo sureguliavimo procese buvo priėmusi sprendimą sumokėti ieškovui tik 596,70 Eur draudimo išmoką, o ne 1005,38 Eur, ar, kad atsakovė būtų atsisakiusi atlyginti prekinės vertės netekimą, ir ieškovui būtų kilusi būtinybė draudikui įrodinėti didesnės žalos dydį, nėra. Pažymėtina ir tai, kad byloje nėra jokių duomenų, kad apeliantas, nesutikdamas su draudiko paskaičiuotu žalos dydžiu, būtų kreipęsis į atsakovę dėl žalos perskaičiavimo. Priešingai, nesuderinęs su draudiku ieškovas iš karto kreipėsi į turto vertintoją, kas vertintina, kaip nebendradarbiavimas iš apelianto pusės. Atkreiptinas dėmesys, kad įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs pretenzijos pateikimo atsakingam draudikui sąlygą. Tam, kad nukentėjusiajam taptų žinoma, ar atsakingas draudikas sutinka ar atsisako išmokėti draudimo išmoką (jos dalį), jis pateikia draudikui pretenziją. Jei nukentėjusiam asmeniui atsisakoma išmokėti draudimo išmoką ar jos dalį ar į jo pretenziją draudikas iš viso neatsako, tai nukentėjęs asmuo turi dėl savo pažeistos teisės į draudimo išmoką kreiptis į teismą, kad būtų apginta jo pažeista ar ginčijama teisė, taip pat kreiptis į ekspertus dėl padarytos žalos dydžio nustatymo bei reikalauti šių išlaidų (nuostolių) atlyginimo. Taigi, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju ieškovas neįrodė būtinos sąlygos civilinei atsakomybei kilti – atsakovės neteisėtų veiksmų, todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai nepriteisė 150 Eur turto vertinimo išlaidų.

Dėl bylos baigties

31.       Apeliacinės instancijos teismas atlikęs pakartotinį byloje nurodytų aplinkybių ir pateiktų įrodymų vertinimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstos išsamiu byloje surinktų įrodymų viseto ištyrimu ir jų įvertinimu, teismas tinkamai taikė ir aiškino kilusiam ginčui aktualias materialiosios teisės ir procesinės teisės normas, nenukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos teismų praktikos byloje nagrinėjamais klausimais, todėl apelianto argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų 

32.       Apeliantas apeliacinį skundą grindžia ir tais argumentais, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines normas, reglamentuojančias patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Nurodo, jog teismas neatsižvelgė į tai, kad po ieškinio pateikimo atsakovė pripažino ir įvykdė dalį ieškinio, todėl teismas nepagrįstai nepriteisė dalies ieškovo patirtų bylinėjimosi išlaidų.

33.       Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios pusės. Kadangi ieškinys buvo atmestas, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepriteisė ieškovo patirtų bylinėjimosi išlaidų. Pažymėtina, kad ieškovas iki kreipimosi į teismą nesikreipė į atsakovę dėl automobilio prekinės vertės netekimo atlyginimo, o neišnaudojęs visų galimybių gauti iš draudiko žalos atlyginimą dėl kurio tarp šalių ginčo nekilo kreipėsi į teismą. Taigi, nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos vertinimu, nebuvo pagrindo nukrypti nuo CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatytos bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės (CPK 93 straipsnio 4 dalis).

34.       CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą, o šio straipsnio 3 dalyje – kad šiame straipsnyje išdėstytos taisyklės taikomos taip pat ir tam žyminiam mokesčiui, kurį šalys įmoka paduodamos apeliacinius ir kasacinius skundus. Apeliacinio skundo netenkinus, ieškovo turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlygintinos.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Kauno apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjas                                                                               Edvardas Paliokas