Administracinė byla Nr. I-2143-331/2017

                                        Proceso Nr. 3-61-3-00149-2017-7

                                Procesinio sprendimo kategorija 18.2; 55.1.3

(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. balandžio 13 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mefodijos Povilaitienės, Henriko Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Liudmilos Zaborovskos,

dalyvaujant pareiškėjo atstovui A. J.,

jo atstovui advokatui Vaitiekui Novikevičiui,

trečiojo suinteresuoto asmens atstovei Ilonai Volodkevič 

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. prašymą suinteresuotiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, J. Š. dėl termino atnaujinimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

n u s t a t ė:

Pareiškėjas prašo atnaujinti terminą prašymui atkurti nuosavybės teises į išlikusį pareiškėjo senelio I. J. iki nacionalizacijos Lietuvoje valdytą nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini), paduoti (b. l. 33–37).  

Pareiškėjo senelis I. J., gimęs apie (duomenys neskelbtini) metus, miręs apie (duomenys neskelbtini) metus, iš P. B. dabartiniame (duomenys neskelbtini) pirko 4 ha žemės ir 6 ha ploto žemės sklypą valdė pagal giminystės liniją. Iki nacionalizacijos 10 ha žemės buvo I. J. nuosavybė. I. J. gimimo ir mirties dokumentų neišliko. Pareiškėjo tėvas J. J., Igno sūnus, gimė (duomenys neskelbtini)., mirė (duomenys neskelbtini), t. y. anksčiau, negu įsigaliojo Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (toliau – ir Atkūrimo įstatymas). Pagal Atkūrimo įstatymo 2 str. 1 d. 4 p. nuostatas pareiškėjas turi teisę atkurti nuosavybės teises į senelio valdytą žemę ir šią teisę įgijo 1992 m. sausio 31 d., kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1992 m. sausio 14 d. nutarimas Nr. 1-2200. Pareiškėjas turi būti laikomas tinkamu pretendentu atkurti nuosavybės teises ir gali šią teisę įgyvendinti, nes Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytais terminais buvo pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises Varėnos rajono Vydenių apylinkės agrarinės reformos tarnybai, kur skiltyje iš kurio savininko, kaip ir kada buvo įgyta žemė nurodyta „palikimas iš tėvų“. Tačiau kaip vėliau paaiškėjo, prašymą reikėjo pateikti ir Šalčininkų rajono agrarinės reformos tarnybai ar Šalčininkų žemėtvarkos skyriui, ko nepadarė, nes analogišką prašymą buvo pateikęs Varėnos rajono atsakingoms institucijoms.

Vilniaus apygardos teismo vertinimu 2016 m. gegužės 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2S-1005-803/2016, Šalčininkų rajono apylinkės teismas neišsamiai įvertino byloje esančius įrodymus, konstatuodamas, jog pareiškėjas nuosavybės teisių atkūrimo procese elgėsi nerūpestingai bei tinkamai nesidomėjo senelio turėta žeme, neįvertino teismo posėdyje dalyvavusio pareiškėjo atstovo (A. J.) paaiškinimų, susijusių su kreipimusi (ar nesikreipimu) į Šalčininkų rajono atitinkamas institucijas su prašymu grąžinti žemę, taip pat nevertino pareiškėjo atstovo teismo posėdyje nurodytos aplinkybės, jog (duomenys neskelbtini) kaimas pagal administracinį pasiskirstymą priklauso dviem rajonams (Varėnos ir Šalčininkų), kad dalis dokumentų buvo perduoti Šalčininkų rajono atitinkamoms institucijoms, o pareiškėjui, kreipiantis į Varėnos rajono žemėtvarkos institucijas, jis galimai nebuvo informuotas apie perduotus dokumentus kito rajono žemėtvarkos institucijoms bei nesprendė, kokią įtaką įstatyme numatytų terminų praleidimui turėjo minėtos aplinkybės.

Pareiškėjas paaiškino, kad prašymo įstatymo nustatytu terminu Šalčininkų rajono agrarinės reformos tarnybai ar Šalčininkų žemėtvarkos skyriui nepateikė dėl to, kad 1999 metais pareiškėjas patyrė stiprią galvos traumą, kuomet jį gulintį, nepajėgiantį pajudėti atrado M. Č.. Dėl patirtos traumos apie 3 metus jis negalėjo tinkamai įgyvendinti savo teisių. Po traumos 2002 m. pareiškėjui buvo 71 metai, dėl savo garbaus amžiaus ir atsižvelgiant į tai, jog yra mažai raštingas, nesugeba įsisavinti visos informacijos teikiamos visuomenės informavimo priemonėmis, bei, kad nesupranta įstatymų, jų reikšmės bei teisinės galios.

Apie senelio valdytą žemę pareiškėjas sužinojo tik po patirtos traumos 2005-2006 metais, nuo to laiko pradėjo domėtis žemėtvarkos tarnyboje dokumentų patvirtinančių senelio nuosavybę, tačiau jų rasti pareiškėjui asmeniškai nepavyko. Pareiškėjas prašymą grąžinti žemę pateikė Varėnos rajono Vydenių apylinkės agrarinės reformos tarnybai, tačiau dėl nežinojimo tokio prašymo nepateikė Šalčininkų rajono agrarinės reformos tarnybai ar Šalčininkų žemėtvarkos skyriui. Taigi šiuo atveju pretendentas savo valios veiksmais nuosavybės teisių atkūrimo siekė ir ėmėsi priemonių gauti informaciją apie išlikusį nekilnojamąjį turtą, tačiau negavo reikalingos ir teisingos informacijos dėl nuo jo valios nepriklausančių priežasčių. Aplinkybę, kad pareiškėjas siekė įgyvendinti savo teisę į nuosavybės atkūrimą į jo senelio žemę patvirtina pridedama sklypo, į kurį atstatomos nuosavybės teisės, vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo akto kopija.

Teismo posėdyje pareiškėjo atstovai prašė prašymą patenkinti, palaikė prašyme išdėstytus argumentus.

Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) su prašymu nesutinka, prašo atmesti. Atsiliepime (b. l. 43-44) paaiškino, kad pareiškėjas būtų laikomas tinkamu pretendentu atkurti nuosavybės teises ir galėtų įgyvendinti šią teisę, jei Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytais terminais būtų pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises (iki 2001 m. gruodžio 31 d.) bei pilietybę ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus (iki 2003 m. gruodžio 31 d.). Patikrinus Šalčininkų skyriaus archyve esančius duomenis, buvo nustatyta, kad dėl nuosavybės teisių į I. J. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime, Šalčininkų rajone valdytą žemę atkūrimo į agrarinės reformos tarnybą ar Šalčininkų skyrių nei pareiškėjas, nei kiti asmenys nesikreipė.

Pareiškėjas elgėsi nerūpestingai ir aplaidžiai. Pareiškėjo nurodoma priežastis, jog jis nuo 1999-2002 m. gydėsi sunkią galvos traumą, nėra pateisinama. Vieną vertus, pareiškėjas nepateikė jo sveikatos būklę patvirtinančių įrodymų, iš kurių galima būtų pagrįstai spręsti apie patirtos traumos sunkumą ir jos sukeltas pasekmes, kurios nulemtų pareiškėjui objektyvias, nuo jo valios nepriklausančias kliūtis įstatymo nustatytais terminais dalyvauti nuosavybės teisių atkūrimo procese. Kita vertus, jei 1999-2002 m. pareiškėjas išties sunkiai sirgo, tai jam nebuvo atimta galimybė nuo 1992 iki 1999 metų kreiptis į atitinkamas įstaigas dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

Vien tai, kad pareiškėjas yra senyvo amžiaus, mažai raštingas pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką nėra svarbi termino praleidimo priežastis. Kaip matyti iš įgaliojimo, pridėto prie pareiškimo, kad pareiškėjas galėjo ir turėjo galimybę įgyvendinti savo teises per atstovus.

Varėnos rajono Vydenių apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateiktas prašymas buvo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į kito savininko (M. J.) iki nacionalizacijos valdytą žemę. Varėnos rajono Vydenių apylinkės agrarinės reformos tarnybai prašymas pateiktas iki 2005-2006 metų, tai yra gerokai anksčiau, kaip nurodo pats pareiškėjas, negu jam tapo žinoma apie senelio valdytą žemę. Teismo posėdžio metu civilinėje byloje Nr. 2-227-419/2015 pareiškėjo atstovas patvirtino, kad nuosavybės teisės į tenkančią buvusio savininko valdytos žemės dalį visa apimtimi atkurtos. Taigi, visų pirma, pareiškėjui buvo žinoma apie nuosavybės teisių atkūrimo procesą , antra, darytina išvada, kad Vydenių apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateiktas prašymas neturi nieko bendro su I. J. iki nacionalizacijos valdyta žeme.

Pareiškėjas apie senelio turėtą žemę sužinojo 2005-2006 m., tačiau pirmą kartą į Šalčininkų rajono apylinkės teismą dėl termino atnaujinimo ir juridinę turinčio fakto nustatymo kreipėsi tik 2011 m. birželio mėn., tačiau į teismo posėdį be pateisinančios priežasties neatvyko (civilinė byla Nr. 2-966-604/2011). Pakartotinai teismą dėl termino atnaujinimo ir juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo kreipėsi tik 2014 m. pabaigoje. Tai yra suėjus beveik 23 metams nuo minėtos teisės įgijimo. Pareiškėjas delsė domėtis apie senelio iki nacionalizacijos valdytą žemę, elgėsi nerūpestingai, neatidžiai ir neapdairiai, todėl jo nurodomos priežastys negali būti pateisinamos ir svarbios praleistam terminui atnaujinti.

Teismo posėdyje NŽT atstovė prašė prašymą atmesti atsiliepime išdėstytais argumentais.

Trečiasis suinteresuotas asmuo J. Š. teismo posėdyje nedalyvavo, prašė bylą nagrinėti jai nedalyvaujant, apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai, todėl nėra kliūčių bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (ABTĮ 77 str., b. l. 55).

P r a š y m a s   a t m e s t i n a s.

Šio ginčo esmė – ar priežastys, dėl kurių pareiškėja laiku nepateikė prašymo bei visų reikalingų nuosavybės teises į žemę ir giminystės ryšį su buvusiu žemės savininku patvirtinančių dokumentų, yra laikytinos svarbiomis.

Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme (toliau – Įstatymas) bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-09-29 nutarimu Nr. 1057 patvirtintoje Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkoje (toliau – Tvarka) nenurodytos priežastys, kurioms esant gali būti atnaujinami terminai prašymui ir dokumentams, patvirtinantiems nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku. Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuosavybės teisės į šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams. Terminas prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir įstatymo nustatytiems dokumentams paduoti gali būti atnaujinamas tik tiems asmenims, kurie turėjo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą ir galimybę paduoti prašymą, bet nerealizavo šios galimybės įstatymo nustatytu terminu dėl svarbių priežasčių.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), ne kartą, nagrinėdamas bylas dėl termino prašymui atkurti nuosavybės teises į išlikusį iki nacionalizacijos Lietuvoje valdytą nekilnojamąjį turtą paduoti yra pažymėjęs, kad pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, viena iš būtinų prielaidų atsirasti asmens subjektinei teisei – atkurti nuosavybę į išlikusį nekilnojamąjį turtą – yra asmens buvimas Lietuvos Respublikos piliečiu. Pagal minėto įstatymo nuostatas, pačios prielaidos egzistavimas (pavyzdžiui, buvimas Lietuvos Respublikos piliečiu) pats savaime asmeniui subjektinės teisės – atkurti nuosavybę į nekilnojamąjį turtą – nesukuria. Tam, kad atsirastų ši subjektinė teisė, asmuo turi įvykdyti atitinkamas sąlygas. Kaip antai, pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, t. y. išreikšti valią, kad tokia subjektinė teisė jam būtų suteikta; taip pat pateikti nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus ir kt. Tokiu būdu, minėtai subjektinei teisei atsirasti yra būtina įstatyme numatytų prielaidų egzistavimo bei atitinkamų sąlygų įvykdymo visuma. Ir priešingai, nebuvimas bent vieno iš šių elementų (prielaidų arba sąlygų), yra kliūtis atsirasti asmens teisei atkurti nuosavybę į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Kiekvienas atvejis yra individualus, priklausantis nuo objektyvių ir subjektyvių aplinkybių, faktinės kiekvienoje byloje susiklosčiusios situacijos ir kiekvienu konkrečiu atveju teismas nagrinėdamas bylą turi vertinti bylai reikšmingų aplinkybių visumą, o vertinant praleidimo priežastis vadovautis teisingumo, protingumo kriterijais (LVAT administracinėse bylose Nr. A-438-1403/06, Nr. A-1607-552/2015, Nr. A-1558-858/2015,  Nr. A-1557-525/2015).

Vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatomis, piliečiams, praleidusiems šio įstatymo nustatytą prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

Teismų praktikoje svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikomos tik išskirtinės, objektyvios, nuo pareiškėjų valios nepriklausančios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku realizuoti tam tikras teises. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą įstatymo numatytą terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik įstatymo nustatyto termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą įgyvendinti savo teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas prašymams ir dokumentams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikti nustatė ilgus (atitinkamai apie 10 ir 12 metų) terminus, kurie pretendentams elgiantis apdairiai ir rūpestingai, iš esmės buvo pakankami pareikšti kompetentingoms valstybės institucijoms savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo (LVAT administracinėse bylose Nr. A261-912/2008

Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas Varėnos rajono Vydenių apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikė prašymą (konkrečios datos nėra) dėl nuosavybės teisių atkūrimo į M. J. iki nacionalizacijos valdytą žemę (b. l. 21). Pareiškėjas ir NŽT atstovė teismo posėdyje  patvirtino, kad nuosavybės teisės į tenkančią M. J. valdytos žemės dalį yra atkurtos. Todėl tikėtina, kad pareiškėjas NŽT prašymą buvo pateikęs iki 2001m. gruodžio 31 d., jam  buvo žinoma apie nuosavybės teisių atkūrimo procesą Lietuvos Respublikoje. Taigi nuo prašymo pateikimo dienos pareiškėjas įgijo teisę pretenduoti atkurti nuosavybės teises, tačiau iki pat 2011 metų jokių aktyvių su nuosavybės teisių atkūrimo į senelio valdytą žemę procedūra susijusių veiksmų neatliko.

Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas tik 2011 m. birželio 7 d. su ieškiniu kreipėsi į Šalčininkų apylinkės teismą su prašymu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, termino prašymui atkurti nuosavybės teises į išlikusį pareiškėjo senelio I. J. iki nacionalizacijos Lietuvoje valdytą nekilnojamąjį turtą, (duomenys neskelbtini), atnaujinimo. Tačiau teismas 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartimi (byloje Nr. 2-966-604/2011) pareiškėjo prašymą paliko nenagrinėtu, nes į teismo posėdį be pateisinančios priežasties neatvyko pareiškėjas, šaukimas įteiktas, neatvykimo priežastis teismui nežinomos (LITEKO). 

Pareiškėjas po 3 metų, t. y. 2014 m. gruodžio 15 d. vėl kreipėsi į Šalčininkų apylinkės teismą su prašymu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, termino prašymui atkurti nuosavybės teises į išlikusį pareiškėjo senelio I. J. iki nacionalizacijos Lietuvoje valdytą nekilnojamąjį turtą, (duomenys neskelbtini), atnaujinimo. Tačiau teismas 2015 m. gruodžio 21 d. nutartimi (byloje Nr. 2-227-419/2015) pareiškėjo prašymą dėl praleisto įstatymo nustatyto termino pateikti prašymą atkurti nuosavybės teisę į I. J. iki nacionalizacijos valdytą žemę (duomenys neskelbtini), bei dokumentus apie giminystės ryšius su žemės savininku I. J. atnaujinimo atmetė. Nutraukė civilinę bylą pagal jo prašymą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo kaip nenagrinėtina teisme civilinio proceso tvarka. Pareiškėjui pateikus skundą, Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gegužės 6 d. nutartimi (civilinėje byloje Nr. 2S-1005-803/2016) skundą tenkino, panaikino Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 21 d. nutartį ir perdavė pareiškėjo pareiškimą dėl praleisto įstatymo nustatyto termino atnaujinimo bei juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Šalčininkų teismas 2016 m. spalio 18 d. nutartimi (byloje Nr. 2-989-604/2016) sustabdė civilinės bylos Nr. 2-989-604/2016 nagrinėjimą kol nebus priimtas procesinis sprendimas pagal pareiškėjo V. J. pareiškimą Vilniaus apygardos administraciniam teisme dėl įstatymu nustatyto termino atnaujinimo  (LITEKO).

Pareiškėjas beveik po 3 mėnesių, t. y. 2017 m. sausio 13 d. pareiškimu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su reikalavimu atnaujinti terminą prašymui atkurti nuosavybės teises į išlikusį pareiškėjo senelio I. J. iki nacionalizacijos Lietuvoje valdytą nekilnojamąjį turtą, (duomenys neskelbtini), paduoti.

Pareiškėjo teigimu, prašymo įstatymo nustatytu terminu nepateikė dėl to, kad 1999 metais patyrė stiprią galvos traumą, po patirtos traumos apie 3 metus negalėjo tinkamai įgyvendinti savo teisių,  dėl savo garbaus amžiaus (2002 m. buvo 71 metai), neraštingumo, nesugebėjo įsisavinti visos informacijos teikiamos visuomenės informavimo priemonėmis, be to, apie senelio valdytą žemę sužinojo tik po patirtos traumos 2005-2006 metais, nuo to laiko pradėjo domėtis žemėtvarkos tarnyboje dokumentų patvirtinančių senelio nuosavybę, tačiau jų rasti pareiškėjui asmeniškai nepavyko.

Teismas, atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, laiko, kad pareiškėjas jau pateikdamas prašymą iki 2001 m. gruodžio 31 d., taip pat dokumentus į M. J. žemę, turėjo žinoti apie savo teisę pretenduoti atkurti nuosavybės teises tiek į mamos, tiek į senelio valdytą žemę, tačiau prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo teisės aktų nustatytu terminu nepateikė dėl subjektyvių priežasčių, t. y. veikdamas savo rizika, savo valia pasirinko tokį elgesio modelį, kad rūpinosi tik nuosavybės teisių atkūrimo į mamos  valdytą žemę proceso eiga. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui buvo objektyvių kliūčių iki įstatymo nustatyto termino pabaigos pasirūpinti ir pasinaudoti atstovavimo institutu. Tam objektyviai negalėjo kliudyti nei pareiškėjo amžius, nei sveikatos būklė ar išsilavinimo pobūdis. Kita vertus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo, ne kartą yra konstatavęs, kad asmens, prašančio atnaujinti įstatymu nustatytą terminą, sveikatos būklė, garbus amžius, šeiminė padėtis, išsilavinimo lygis ir kitos panašaus pobūdžio aplinkybės nėra veiksniai, savaime pripažintini svarbiomis termino praleidimo priežastimis (LVAT administracinėse bylose Nr. A556-680/2008; Nr.A146-423/2010;  Nr. A261-1249/2010 ir kt.).

Teismas, atsakydamas į prašymo argumentus, susijusius su 2009 m. rugsėjo 17 d. sklypo, į kurį atstatomos nuosavybės teisės vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo aktu (b. l. 10), pažymi, kad byloje apskritai nėra įrodymų, kad pareiškėjas būtų pateikęs prašymą iki 2001 m. gruodžio 31, nuosavybės teise patvirtinančius dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d. dėl nuosavybės teisių atkūrimo į senelio I. J. žemę. Pareiškėjo, sveikatos būklė, garbus amžius, teisinis neišprusimas šeiminė padėtis, išsilavinimo bei charakterio savybės neturi teisinės reikšmės byloje nagrinėjamų klausimų sprendimui.

Teismas daro išvadą, kad toks pareiškėjo elgesys ir tinkamas nesidomėjimas savo visapusišku teisių įgyvendinimu reiškia jo pačio subjektyvų apsisprendimą ir negali būti laikoma objektyviu veiksniu, lėmusiu termino kreiptis į teismą praleidimą. Kitų svarbių, nuo pareiškėjo valios nepriklausančių priežasčių, 2001 – 2014 metais objektyviai trukdžiusių pradėti nuosavybės teisių atkūrimo į senelio valdytą žemę procedūrą, pareiškėjas nepaaiškino.

Šiame kontekste yra aktualus Konstitucinio Teismo 2010 m. gruodžio 22 d. nutarimas, kuriame, be kita ko, pažymėta, kad Aukščiausiajai Tarybai 1990 m. lapkričio 15 d. priėmus principinį sprendimą, jog būtina atkurti nuosavybės teises, buvo konstatuota, kad yra neginčytinai pripažįstamas Lietuvos piliečių nuosavybės teisių tęstinumas, kad Lietuvos piliečiai turi teisę susigrąžinti pagal įstatymo apibrėžtas ribas ir tvarką jiems priklausiusį turtą natūra, o nesant galimybės jo susigrąžinti – gauti kompensaciją. Lietuvos valstybė, siekdama bent iš dalies atkurti teisingumą – atkurti pažeistas nuosavybės teises, pasirinko ne restitutio in integrum, bet ribotą restituciją. Tokį pasirinkimą lėmė nuosavybės teisių atkūrimo mastas ir ribotos materialinės bei finansinės valstybės galimybės. Įstatymais reguliuojant paneigtų nuosavybės teisių atkūrimą buvo būtina atsižvelgti į tai, kad okupacijos metais susiformavo kiti turtiniai, socialiniai ir ekonominiai žmonių santykiai, atsirado kitos objektyvios aplinkybės, dėl kurių buvo neįmanoma visiškai atkurti nuosavybės teisių (grįžti į pirminę padėtį). Įstatymų leidėjas, reguliuodamas paneigtų nuosavybės teisių atkūrimą, turi diskreciją nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką. Įstatymu nustatydamas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdus, sąlygas ir tvarką, įstatymų leidėjas yra saistomas Konstitucijos normų ir principų, inter alia Konstitucijos 23 straipsnio, įtvirtinančio nuosavybės teisių apsaugą, Konstitucijos 29 straipsnio, garantuojančio asmenų lygiateisiškumą, konstitucinio teisinės valstybės principo, apimančio teisinį aiškumą, teisinį tikrumą, teisinį saugumą, teisėtų lūkesčių apsaugą ir kitus reikalavimus; įstatymų leidėjas taip pat yra saistomas kitų Konstitucijos normų bei principų. Tai, kad valstybė nutarė, jog paneigtos nuosavybės teisės turi būti atkurtos, taip pat tai, kad buvo priimtas restitucijos santykius reguliuojantis įstatymas ir pradėtas įgyvendinti nuosavybės teisių atkūrimas, reiškia, jog valstybė prisiėmė įsipareigojimą įstatymo nustatytais būdais, sąlygomis ir tvarka, taip pat įstatymo nustatytais terminais atkurti nuosavybės teises. Reguliuodamas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą, įstatymų leidėjas turi atsižvelgti tiek į konstitucinius nuosavybės apsaugos principus, tiek į tai, kad atkuriant nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą būtina apsaugoti ir kitas Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, inter alia atviros, darnios, teisingos pilietinės visuomenės siekį, užtikrinti, kad atkuriant vienų asmenų – savininkų nuosavybės teises nebūtų pažeistos kitų asmenų teisės ir teisėti interesai, visos visuomenės interesai. Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procese turi būti siekiama pusiausvyros tarp asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, ir visos visuomenės interesų (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas 2010 m. gruodžio 22 d. nutarime konstatavo, kad pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (1997 m. liepos 1 d. redakcija) 2 straipsnio (2003 m. spalio 14 d. redakcija) 1 dalies nuostatą, visiems Lietuvos Respublikos piliečiams (buvusiems savininkams ir kitiems pretendentams, atitinkantiems šiame įstatyme nustatytus reikalavimus) nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriamos vienodai. Taigi, nėra pagrindo pritarti pareiškėjo argumentui, kad nustatytu teisiniu reguliavimu yra pažeidžiami ne Lietuvos Respublikos piliečių nediskriminavimo ir nuosavybės teisės absoliutaus neliečiamumo principai.

Atsižvelgdamas į išdėstytus motyvus, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo bei Lietuvos Respublikos Vyriausiojo administracinio teismo praktiką,  teismas daro išvadą, kad atkurti nuosavybės teisę į pareiškėjo senelio I. J. išlikusį nekilnojamąjį turtą, nėra teisinio pagrindo atnaujinti terminą pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus dėl I. J. nuosavybės teisėmis valdyto nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo reikalavimų tenkinti skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl jo prašymas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 d. 1 p., 57 str.).

Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994-04-19 sprendimas Van de Hurk v. Netherlands; 1997-12-19 sprendimas Helle v. Finland; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,

n u s p r e n d ž i a :

pareiškėjo V. J. prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai                                                Mefodija Povilaitienė 

                                                                      Henrikas Sadauskas

                                                                                                               Liudmila Zaborovska