Administracinė byla Nr. A-3258-624/2015
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01369-2015-0
Procesinio sprendimo kategorija 3.5
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. spalio 5 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. M. (J. M.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. M. (J. M.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas J. M. (toliau – ir pareiškėjas, užsienietis) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1-2), prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2015 m. sausio 8 d. sprendimą Nr. (15/5-9)4U-53 „Dėl draudimo (duomenys neskelbtini) piliečiui J. M. atvykti į Lietuvos Respubliką“ (toliau – ir Skundžiamas sprendimas).
Pareiškėjas skunde paaiškino, kad skundžiamu sprendimu jam buvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2018 m. sausio 8 d. Taip pat nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr.1987/2006 (toliau – Reglamentas) 24 straipsnį iki 2018 m. sausio 8 d. Nurodė, kad minėto Reglamento 24 straipsnio atitinkamose dalyse yra nustatytos perspėjimų apie draudimą atvykti ar apsigyventi pateikimo sąlygos. Nagrinėjamu atveju ginčijamame sprendime nurodytas tik Reglamento straipsnis, kuriuo remiamasi, tačiau nenurodyta, kokia konkreti priežastis lėmė griežtą sprendimą – draudimą atvykti ne tik į Lietuvos Respublikos teritoriją, bet ir į visą Šengeno zoną. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnis reikalauja, jog individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos (VAĮ 8 str. 1 d.).
Atkreipė dėmesį ir į tai, kad apie ginčijamą sprendimą sužinojo tik kreipęsis teisinės pagalbos skundžiant Migracijos departamento sprendimą dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Manė, jog toks Migracijos departamento elgesys su užsieniečiu yra neadekvatus. Užsienietis turėtų būti informuotas apie Migracijos departamento sprendimus, ypač tuos, kurie gali būti skundžiami. Šiuo atveju pareiškėjas neinformuotas, ką konkrečiai jis pažeidė ar kokių reikalavimų neatitinka, kokią grėsmę kelia, kad jam uždrausta atvykti į Šengeną net iki 2018 metų, t.y. dar trejus metus.
Nurodė, kad jis yra UAB „Larta“ bendraturtis, užima direktoriaus pareigas. Įmonės įstatinio kapitalo dydis yra 250 000 Lt. Pareiškėjo teigimu, nėra įrodymų, patvirtinančių, kad UAB „Larta“ įsteigta fiktyviai. Įstatinio kapitalo suma įrodo, kad jis turi rimtų ketinimų dirbti Lietuvoje, tačiau Migracijos departamento sprendimas šį faktą ignoravo. Pažymėjo, jog Migracijos departamentas neprašė pareiškėjo patikslinti kokių nors duomenų ar pateikti pasiaiškinimą dėl kokių nors aplinkybių, susijusių su jo įmonės veikla. Tiesiog buvo vienašališkai nuspręsta uždrausti jam atvykti į Šengeno zoną trejiems metams. Manė, kad tai yra itin griežta sankcija, o bet kokia sankcija turi būti motyvuota. Migracijos departamentas nesiaiškino, jog pareiškėjas gali keliauti darbo reikalais ar dėl kitų priežasčių. Galiausiai, net neinformavo pareiškėjo apie priimtą sprendimą.
Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo skundą su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime nurodė, kad Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 133 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad užsieniečiui gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui, jeigu užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi. Kaip nurodyta ginčijame sprendime, šis sprendimas priimtas atsižvelgus į Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyriaus 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimą Nr. (15/4-1) 31-1699 (00276) „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) piliečiui J. M.“. Taigi bylos faktinės aplinkybės – pareiškėjo atžvilgiu priimtas sprendimas dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi – patvirtina esant Įstatyme įtvirtintą draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką pagrindą. Pažymėjo, kad Migracijos departamentas neturi pareigos gavus duomenų, patvirtinančių draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką pagrindą, kreiptis į užsienietį, prašyti pateikti papildomą informaciją ar duoti paaiškinimus. Taip pat atsakovui nėra nustatyta pareiga gauti išankstinę užsieniečio nuomonę dėl sprendimo uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką, ar kaip nurodo pareiškėjas skunde, aiškintis, ar užsienietis gali keliauti darbo reikalais. Pažymėjo, kad užsienietis (taip pat ir pareiškėjas) turi teisę pateikti motyvuotą rašytinį prašymą išbraukti jo duomenis ir šiame prašyme nurodyti visas, jo vertinimu, reikšmingas aplinkybes.
Paaiškino ir tai, kad Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33, (toliau – ir Vertinimo tvarka) antrasis skirsnis nustato kriterijus, į kuriuos atsižvelgiama priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas. Vertinimo tvarkos 12 punktas nustato, kad šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi dėl to, kad duomenys, kuriuos užsienietis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitiko tikrovės, nustatomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis. Kaip nurodyta ir ginčijame sprendime, šis sprendimas priimtas atsižvelgus į Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyriaus 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimą Nr. (15/4-1) 31-1699 (00276) „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) piliečiui J. M.“. Migracijos departamento 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimas dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi priimtas vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktais, t. y. tuo pagrindu, kad duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės ir pareiškėjas neturi gyvenamosios patalpos Lietuvos Respublikoje nuosavybės teise ar nesinaudoja gyvenamąja patalpa nuomos ar panaudos pagrindais arba nepateikia įstatymų nustatyta tvarka patvirtinto fizinio ar juridinio asmens įsipareigojimo suteikti jam gyvenamąją patalpą leidimo gyventi galiojimo laikotarpiu. Draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgus į Vertinimo tvarkoje įtvirtintus kriterijus: pareiškėjo šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis nenustatyta, įvertintas sprendimo, kuriuo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi pareiškėjui, pagrindas. Migracijos departamento vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad sprendimo atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi kopija pareiškėjui buvo išsiųsta (2014 m. gruodžio 15 d. pranešimas Nr. (15/4-12) 10K-58659), įvertinus duomenų visumą, ginčijamo sprendimo priėmimo motyvai pareiškėjui žinomi ir suprantami.
Nurodė, kad Migracijos departamentas perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą (toliau – ir C.SIS) įvedė vadovaudamasis 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (OL 2006 L 381, p. 4) (toliau – ir SIS II Reglamentas) 24 straipsniu, kuris nustato, kad duomenys apie trečiųjų šalių piliečius, kurių atžvilgiu buvo pateiktas perspėjimas draudimo atvykti arba apsigyventi tikslais, įvedami remiantis nacionaliniu perspėjimu, kurio pagrindas – kompetentingų administracinių institucijų arba teismų sprendimas pagal nacionalines proceso teisės normas, priimtas individualaus įvertinimo pagrindu. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui nebuvo leista atvykti, remiantis tuo, kad buvo nesilaikoma nacionalinių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių atvykimą ar apsigyvenimą (SIS II Reglamento 24 str. 3 d.). Taip pat paaiškino, kad duomenys iš sąrašo teikiami C.SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka SIS II Reglamento 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus. Migracijos departamento vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad ginčijamame sprendime nurodyta, jog šis sprendimas priimtas atsižvelgus į Migracijos departamento sprendimą dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi, priežastis, lėmusi šio sprendimo priėmimą, aiški – 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimas dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi pareiškėjui.
Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, Migracijos departamentas manė, kad ginčijamas sprendimas savo turiniu neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, taip pat jį priimant nebuvo pažeistos pagrindinės procedūros, todėl jį panaikinti nėra pagrindo. Pažymėjo, kad ginčijamas sprendimas savaime neužkerta kelio vykdyti įmonės veiklą, pvz., pasitelkiant atstovus ar nuotoliniu būdu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014).
Atkreipė dėmesį į tai, kad ginčijamo sprendimo priėmimo metu Migracijos departamentas neturėjo pareigos informuoti užsienietį apie priimtą sprendimą. Ši pareiga nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. sausio 7 d. nutarime Nr. 22 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimo Nr. 436 „Dėl Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“, įsigaliojusiame 2015 m. sausio 13 d. (šio nutarimo 3.6 papunktis).
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 29 d. sprendimu pareiškėjo J. M. skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Migracijos departamento Užsieniečių reikalų skyrius 2015 m. sausio 8 d. priėmė sprendimą Nr. (15/5-9)4U-53: 1) uždrausti (duomenys neskelbtini) piliečiui J. M., gim. (duomenys neskelbtini), atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2018 m. sausio 8 d.; 2) į Užsieniečių registrą (Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą) įrašyti atitinkamus pareiškėjo duomenis; 3) įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo (duomenys neskelbtini) piliečiui J. M., gim. (duomenys neskelbtini), atvykti ir apsigyventi pagal Reglamento 24 straipsnio 1 dalį iki 2018 m. sausio 8 d. Apie priimtą sprendimą 2015 m. sausio 8 d. informuotas Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyrius ir pareiškėjas.
Teismas rėmėsi Įstatymo 133 straipsnio 1, 4 ir 5 dalimis. Nurodė, kad atsakovas, priimdamas sprendimą uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką rėmėsi tuo, jog Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyriaus 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimu Nr. (15/4-1) 31-1699 buvo atsisakyta jam išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Vadinasi, atsakovas turėjo faktinį pagrindą uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką pagrindą.
Nurodė, kad Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyriaus 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimas Nr. (15/4-1) 31-1699 (00276) „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) piliečiui J. M.“ priimtas vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktais. Medžiagos, kurios pagrindu buvo priimtas sprendimas atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, duomenys patvirtina, kad pareiškėjo nesieja jokie šeiminiai ar kiti socialiniai ryšiai su Lietuva. Be to, 2014 m. gruodžio 15 d. sprendime dėl atsisakymo išduoti laikiną leidimą gyventi yra nurodyta, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, jog jo įsigyta UAB „Larta“ būsima veikla yra reali. Tai, kad pareiškėjas yra įmonės akcininkas netrukdo jam nesant Lietuvoje dalyvauti šios įmonės veikloje savo atstovų, tarpininkų pagalba. Vertinimo tvarkos 12 punktas nustato, kad šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi dėl to, kad duomenys, kuriuos užsienietis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitiko tikrovės, nustatomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis.
Įvertinęs sprendimo, kuriuo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi pareiškėjui, pagrindą, tai, kad pareiškėjas šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturi, teismas darė išvadą, kad ginčijamu sprendimu nustatytas draudimo atvykti laikotarpis atitinka Vertinimo tvarkos 12 punkte rekomenduojamą draudimo atvykti laikotarpį. Be to, kaip matyti, Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje nustatytas maksimalus draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminas yra 5 metai. Teismo vertinimu, draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminas laikytinas proporcingu.
SIS II Reglamento 21 straipsnyje nustatyta, kad prieš pateikdama perspėjimą, valstybė narė nustato, ar tas atvejis yra adekvatus, atitinkamas ir pakankamai svarbus, kad pateisintų perspėjimo įvedimą į SIS II. Teismas nustatė, kad Migracijos departamentas nusprendė perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įvesti remdamasis SIS II Reglamento 24 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, jog duomenys apie trečiųjų šalių piliečius, kurių atžvilgiu buvo pateiktas perspėjimas draudimo atvykti arba apsigyventi tikslais, įvedami remiantis nacionaliniu perspėjimu, kurio pagrindas – kompetentingų administracinių institucijų arba teismų sprendimas pagal nacionalines proceso teisės normas, priimtas individualaus įvertinimo pagrindu. Nagrinėjamu atveju nacionalinio perspėjimo pagrindu laikytinas Migracijos departamento 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimas atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kurio teisėtumas nėra nuginčytas įstatymų nustatyta tvarka. Būtent šiame sprendime Migracijos departamentas pateikė individualų aplinkybių vertinimą ir konstatavo, kad pareiškėjas pateikė gyvenimiškos realybės ir faktinės situacijos neatitinkančius duomenis dėl atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslo, dėl ko buvo nuspręsta neišduoti jam leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Atkreipė dėmesį, jog SIS II reglamento 24 straipsnio 2 dalis, kurią cituoja pareiškėjas skunde, yra susijusi su perspėjimo įvedimu, kai sprendimas grindžiamas grėsme viešajai tvarkai, visuomenės saugumui arba nacionaliniam saugumui, o SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalis nustato, kad perspėjimas taip pat gali būti įvestas, kai 1 dalyje nurodytas sprendimas grindžiamas tuo, kad trečiosios šalies piliečiui buvo taikyta tokia priemonė kaip išsiuntimas ar atsisakymas leisti atvykti, kuri nebuvo atšaukta ar sustabdyta ir apima arba taikoma kartu su neįleidimu atvykus, o atitinkamais atvejais – draudimu apsigyventi – remiantis tuo, kad buvo nesilaikoma nacionalinių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių atvykimą ar apsigyvenimą. Šios SIS II reglamento 24 straipsnio dalys kaip ginčijamo sprendimo teisinis pagrindas nebuvo nurodytos. Pažymėjo, kad pareiškėjo atstovo nurodyta aplinkybė, jog ginčijamas sprendimas priimtas dėl valdžios institucijų formuojamos nuomonės apie (duomenys neskelbtini) piliečius ir jų galimą grėsmę, šiuo atveju negali būti vertinama, kadangi administracinis teismas nevertina administracinio akto teisėtumo politinio tikslingumo požiūriu (ABTĮ 3 str. 1 d.). Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 patvirtintos Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių (toliau – ir Taisyklių) 111 punktą duomenys iš Sąrašo teikiami C.SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka SIS II Reglamento 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus. Šiuo atveju toks pagrindas yra SIS II Reglamento 24 straipsnio 1 dalis.
Dėl ginčijamo akto atitikimo VAĮ reikalavimams teismas nurodė, jog nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ginčijamame sprendime yra nurodytas teisinis ir faktinis sprendimo priėmimo pagrindas. Kadangi Migracijos departamento 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimo atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi, kuris yra faktinis sprendimo pagrindas, kopija pareiškėjui buvo išsiųsta ir jam yra žinomi šio sprendimo priėmimo motyvai, jų atkartojimas ginčijamame teismo sprendime, teismo vertinimu, yra netikslingas.
Pažymėjo, kad Taisyklės nenustato Migracijos departamentui pareigos, gavus duomenų, patvirtinančių draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką pagrindą, kreiptis į užsienietį, prašyti pateikti papildomą informaciją ar duoti paaiškinimus. Dėl to pareiškėjo skundo argumentus, kad Migracijos departamentas neatliko išsamaus individualių aplinkybių vertinimo, nesikreipė į pareiškėją papildomų įrodymų ar paaiškinimų, teismas atmetė kaip nepagrįstus. Šiuo atveju atsakovas turėjo pakankamą faktinį pagrindą priimti ginčijamą sprendimą. Nei Įstatymas, nei Taisyklės taip pat nenustato Migracijos departamento pareigos informuoti užsienietį apie klausimo dėl uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką nagrinėjimą.
Tai, kad pareiškėjas nebuvo informuotas apie ginčijamo sprendimo priėmimą, taip pat negali būti pagrindu šį sprendimą panaikinti. Sprendimas buvo įteiktas pareiškėjo atstovui pateikus prašymą. Be to, pareiškėjas pasinaudojo teise į teisminę gynybą ginčydamas šį sprendimą ir pateikdamas nesutikimo su šiuo sprendimu motyvus.
Apibendrinęs, tai kas išdėstyta, teismas darė išvadą, kad ginčijamas sprendimas savo turiniu neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, taip pat jį priimant nebuvo pažeistos procesinės normos, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą ir panaikinti ginčijamą sprendimą.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 10 straipsniu, išaiškino, kad ginčijamas sprendimas neužkerta pareiškėjui kelio pateikti motyvuotą rašytinį prašymą išbraukti jo duomenis ir šiame prašyme nurodyti visas, jo vertinimu, reikšmingas aplinkybes. Vadovaujantis Taisyklių 16-171 punktais duomenys apie užsienietį gali būti išbraukiami iš sąrašo Migracijos departamento sprendimu, jeigu Migracijos departamentui pateikiamas motyvuotas rašytinis užsieniečio prašymas išbraukti duomenis apie jį iš sąrašo arba motyvuotas rašytinis valstybės institucijos arba įstaigos siūlymas išbraukti duomenis apie užsienietį iš sąrašo.
III.
Pareiškėjas J. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.
Apeliaciniame skunde nurodo, kad iš esmės tuos pačius argumentus kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai akcentuoja, kad atsakovas privalo informuoti užsienietį apie draudimą atvykti į Šengeno teritoriją, nes tai atneša papildomus finansinius nuostolius. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nurodė, jog Migracijos departamentas neturi pareigos prašyti pareiškėjo pateikti papildomus įrodymus ar paaiškinimus, tačiau neturi pareigos ir to nedaryti.
Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad nesutinka su apeliacinio skundo argumentais. Mano, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino įrodymus, visapusiškai išnagrinėjo bylai reikšmingas aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento 2015 m. sausio 8 d. sprendimo Nr. (15/5-9)4U-53 „Dėl draudimo (duomenys neskelbtini) piliečiui J. M. atvykti į Lietuvos Respubliką“ teisėtumo ir pagrįstumo.
Bylos medžiaga nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) pilietis J. M. 2014 m. spalio 24 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai padavė prašymą išduoti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu (b. l. 17–22). Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyrius, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktais, 2014 m. gruodžio 15 d. priėmė sprendimą Nr. (15/4-1) 31-1699 (00276) atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) piliečiui J. M. (b. l. 87–90). Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyrius 2015 m. sausio 2 d. raštu Nr. (15/4-12)10K-421 informavo Migracijos departamento Užsieniečių reikalų skyrių apie priimtą sprendimą ir prašė svarstyti dėl užsieniečio įtraukimo į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, sąrašą (b. l. 92). Migracijos departamento Užsieniečių reikalų skyrius, vadovaudamasis Įstatymo 133 straipsnio 1, 4 ir 5 dalimis, Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436, 4, 5, 6, 111, 113 ir 12 punktais, 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo 24 straipsnio 1 dalimi, Migracijos departamento Užsieniečių reikalų skyriaus nuostatų, patvirtintų Migracijos departamento direktoriaus 2012 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 3K-6, 7.14, 7.15, 7.16, 11.5 punktais, Vertinimo tvarka, ir atsižvelgdamas į Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyriaus 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimą Nr. (15/4-1) 31-1699 (00276), 2015 m. sausio 8 d. priėmė nagrinėjamoje byloje skundžiamą sprendimą Nr. (15/5-9)4U-53: 1) uždrausti (duomenys neskelbtini) piliečiui J. M., gim. (duomenys neskelbtini), atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2018 m. sausio 8 d.; 2) į Užsieniečių registrą (Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą) įrašyti atitinkamus pareiškėjo duomenis; 3) įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo (duomenys neskelbtini) piliečiui J. M., gim. (duomenys neskelbtini), atvykti ir apsigyventi pagal Reglamento 24 straipsnio 1 dalį iki 2018 m. sausio 8 d. (b. l. 94–95). Apie priimtą sprendimą 2015 m. sausio 8 d. informuotas Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyrius (b. l. 93). Pareiškėjo atstovui advokatui Mindaugui Paukštei sprendimo kopija nusiųsta 2015 m. vasario 10 d. raštu Nr. (15/5-9)10K-7268 (b. l. 3).
Kadangi pareiškėjas tiek skunde pirmosios instancijos teismui, tiek apeliaciniame skunde teigia, kad Skundžiamas sprendimas, neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, keliamų individualus administracinio akto turiniui, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija mano visų pirma esant tikslinga pasisakyti šiuo aspektu.
Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis (2014 m. lapkričio 11 d. įstatymo Nr. XII-1317 redakcija) nustato, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos, 2 dalis (2006 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. X-736 redakcija) – kad individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka, o 4 dalis (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-511 redakcija) – kad kiekvienam asmeniui, kuriam individualus administracinis aktas yra skirtas arba kurio teisėms ir pareigoms šis individualus administracinis aktas turi tiesioginį poveikį, ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo šio akto priėmimo raštu pranešama apie individualaus administracinio akto priėmimą, kartu pridedant individualaus administracinio akto teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintą kopiją, jeigu kiti įstatymai nenustato kitaip. Kai individualus administracinis aktas priimamas naudojantis valstybės informacinėmis sistemomis, vietoj individualaus administracinio akto teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintos kopijos gali būti pridedamas individualaus administracinio akto išrašas.
Kaip šiuo atveju pagrįstai nurodė tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje dėl šių Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo suformuotas aiškinimas, kad individualiais administraciniais aktais, kuriuos priima viešojo administravimo subjektai, yra sprendžiami skirtingo pobūdžio teisiniai santykiai, kuriuos reguliuoja specialios teisės normos, skirtos tik šiems teisiniams santykiams reglamentuoti, pvz. nuosavybės teisių atkūrimas, valstybės tarnyba, mokesčiai ir kt. Tai lemia, kad ir skirtinguose teisiniuose santykiuose priimamų individualių administracinių aktų turinys gali būti skirtingas (pagal apimtį, struktūrą ir pan.), nes gali būti sąlygotas tų specialiųjų teisės normų reikalavimų, kurios reglamentuoja atitinkamus teisinius santykius. Todėl kiekvienu konkrečiu atveju, vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama ir į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y., turi būti įvertinama kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialinės teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-774/2010, 2012 m. rugpjūčio 20 nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1744/2012, 2014 m. vasario 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-856/2014 ir kt.).
Užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus, tame tarpe – ir sprendimų dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką priėmimą, reglamentuojančio Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 4 dalis (2012 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XI-2190 redakcija) nustato, kad kitų Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatos šio įstatymo reglamentuojamiems teisiniams santykiams taikomos tiek, kiek jų nereglamentuoja šis įstatymas (išskyrus šio straipsnio 5 dalyje nurodytą išimtį, kuri ginčui neaktuali).
Ginčui aktualios redakcijos Įstatymo 133 straipsnis (2011 m. gruodžio 8 d. įstatymo Nr. XI-1786 redakcija), reglamentuojantis draudimą atvykti į Lietuvos Respubliką, nustatė, kad: užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta arba buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas ir kuris buvo neįleistas į Lietuvos Respubliką, įpareigotas išvykti, grąžintas į kilmės ar užsienio valstybę, bandė neteisėtai išvykti iš Lietuvos Respublikos arba išvyko iš jos, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui (Įstatymo 133 str. 1 d.); užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš šio sąrašo centrinei Šengeno informacinei sistemai teikia Migracijos departamentas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka (Įstatymo 133 str. 4 d.); sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Migracijos departamentas (Įstatymo 133 str. 5 d.).
Kadangi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 patvirtintos Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklės (akto redakcija, galiojusi nuo 2013 m. spalio 2 d. iki 2015 m. sausio 13 d.) nenustatė turinio reikalavimų Migracijos departamento sprendimui uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, tokie reikalavimai nėra nustatyti ir Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkoje, patvirtintoje Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33, tokio pobūdžio Migracijos departamento sprendimų turinys turi atitikti Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, t. y. jis turi būti pagrįstas ne tik teisės normomis, bet objektyviais duomenimis (faktais), taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos, nurodyta akto apskundimo tvarka, o asmeniui, kuriam individualus administracinis aktas yra skirtas arba kurio teisėms ir pareigoms šis individualus administracinis aktas turi tiesioginį poveikį, turi būti pranešama apie individualaus administracinio akto priėmimą, kartu pridedant individualaus administracinio akto teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintą kopiją.
Pažymėtina, kad būtinybę priimti motyvuotą tokio pobūdžio sprendimą apsprendžia ir tai, kad Migracijos departamentui teisės aktais suteikta didelė diskrecija vertinti, ar duomenis apie užsienietį, atsižvelgiant į atitinkamo sprendimo priėmimo pagrindą (užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar kiti atvejai) ir atitinkamo prašymo tai padaryti pagrindimą, yra pagrindas įtraukti į Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą (Taisyklių 9–101 p., Vertinimo tvarkos 3–6 p.).
Kiek tai yra susiję su duomenų iš minėto sąrašo teikimu C. SIS, Taisyklių 111 punktas nustatė, kad duomenys iš sąrašo teikiami C. SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka 1990 m. birželio 19 d. Konvencijos dėl 1985 m. birželio 14 d. Šengeno susitarimo, sudaryto tarp Beniliukso ekonominės sąjungos valstybių, Vokietijos Federacinės Respublikos ir Prancūzijos Respublikos Vyriausybių, dėl laipsniško jų bendrų sienų kontrolės panaikinimo įgyvendinimo (OL 2004 m. specialusis leidimas, 19 skyrius, 2 tomas, p. 9) (toliau vadinama – Šengeno konvencija) 96 straipsnyje nustatytus pagrindus. Duomenys iš sąrašo C. SIS pateikiami, Migracijos departamentui priėmus atitinkamą sprendimą įtraukti į C. SIS įspėjimą dėl užsieniečio neįsileidimo pagal Šengeno konvencijos 96 straipsnį. Šengeno konvencijos 96 straipsnis nustato: duomenys apie užsieniečius, kurie pagal duotą perspėjimą yra neįsileistini, įvedami remiantis nacionaliniu perspėjimu, kuris grindžiamas kompetentingų administracijos institucijų arba teismų sprendimais pagal nacionalinės proceso teisės normas (1 d.); sprendimai gali būti motyvuojami grėsme viešajai tvarkai, visuomenės saugumui arba nacionaliniam saugumui, kuri gali kilti dėl užsieniečio buvimo valstybės teritorijoje. Tokia padėtis gali susidaryti pirmiausia tokiais atvejais, kai: a) užsienietis yra nuteistas už nusikaltimą, už kurį baudžiama ne mažesne kaip vienerių metų laisvės atėmimo bausme; b) užsienietis yra pagrįstai įtariamas padaręs sunkius nusikaltimus, įskaitant tuos, kurie nurodyti 71 straipsnyje, arba esama aiškių įrodymų, kad jis ketina tokius nusikaltimus padaryti Susitariančiosios Šalies teritorijoje (2 d.); sprendimai taip pat gali būti grindžiami tuo, kad užsieniečiui buvo taikytos tokios priemonės kaip deportacija, atsisakymas įleisti ar išsiuntimas, kurios nebuvo atšauktos ar sustabdytos, įskaitant uždraudimą atvykti arba atitinkamais atvejais – uždraudimą apsigyventi, remiantis tuo, kad buvo nesilaikoma nacionalinių teisės aktų, reglamentuojančių užsieniečių atvykimą ar apsigyvenimą (3 d.).
Pažymėtina, kad nuo 2015 m. sausio 13 galiojančių Taisyklių 111 punktas (2015 m. sausio 7 d. nutarimas Nr. 22) jau nustato, duomenys iš sąrašo teikiami C. SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (OL 2006 L 381, p. 4) 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus. SIS II reglamento 24 straipsnio, reglamentuojančio perspėjimų apie draudimą atvykti ar apsigyventi pateikimo sąlygas, 1 dalis nustato, kad duomenys apie trečiųjų šalių piliečius, kurių atžvilgiu buvo pateiktas perspėjimas draudimo atvykti arba apsigyventi tikslais, įvedami remiantis nacionaliniu perspėjimu, kurio pagrindas – kompetentingų administracinių institucijų arba teismų sprendimas pagal nacionalines proceso teisės normas, priimtas individualaus įvertinimo pagrindu. Skundai dėl šių sprendimų nagrinėjami nacionaliniuose teisės aktuose nustatyta tvarka. SIS II reglamento 24 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyti atvejai (pagrindai), kuriais perspėjimas yra įvedamas: perspėjimas įvedamas, kai 1 dalyje nurodytas sprendimas grindžiamas grėsme viešajai tvarkai, visuomenės saugumui arba nacionaliniam saugumui, kuri gali kilti dėl trečiosios šalies piliečio buvimo valstybės narės teritorijoje. Tokia padėtis susidaro pirmiausia tuomet, kai: a) trečiosios šalies pilietis yra nuteistas valstybėje narėje už nusikalstamą veiką, už kurią baudžiama ne mažesne kaip vienerių metų laisvės atėmimo bausme; b) yra pagrįstų priežasčių manyti, kad trečiosios šalies pilietis yra padaręs sunkias nusikalstamas veikas, arba yra aiškių įrodymų, kad jis ketina tokias nusikalstamas veikas padaryti valstybės narės teritorijoje (2 d.); perspėjimas taip pat gali būti įvestas, kai 1 dalyje nurodytas sprendimas grindžiamas tuo, kad trečiosios šalies piliečiui buvo taikyta tokia priemonė kaip išsiuntimas ar atsisakymas leisti atvykti, kuri nebuvo atšaukta ar sustabdyta ir apima arba taikoma kartu su neįleidimu atvykus, o atitinkamais atvejais – draudimu apsigyventi – remiantis tuo, kad buvo nesilaikoma nacionalinių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių atvykimą ar apsigyvenimą (3 d.). Taigi, perspėjimas SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalyje nustatytu atveju įvedamas ne visais atvejais, o Migracijos departamentui nusprendus tai padaryti, kas jau savaime suponuoja būtinybę savo ruožtu pagrįsti (motyvuoti) tokios priemonės taikymą.
Kadangi nagrinėjamu atveju Migracijos departamento 2015 m. sausio 8 d. sprendime Nr. (15/5-9)4U-53 „Dėl draudimo (duomenys neskelbtini) piliečiui J. M. atvykti į Lietuvos Respubliką“ nėra nurodoma, dėl kokių priežasčių šiuo atveju priimtas sprendimas uždrausti (duomenys neskelbtini) piliečiui J. M. atvykti į Lietuvos Respubliką, jis neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl yra naikintinas kaip neteisėtas (ABTĮ 89 str. 1 d. 1 p.). Pažymėtina, kad šiuo atveju naikintinas visas sprendimas, kadangi esant naikintinam sprendimui uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką ir įtraukti į Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą, turi būti naikinamas ir jo pagrindu priimamas sprendimas teikti duomenis C. SIS.
Nors klausimas dėl uždraudimo J. M. (J. M.) atvykti į Lietuvos Respubliką bus nagrinėjamas iš naujo, dėl ko kiti apeliacinio skundo argumentai nėra reikšmingi, pažymėtina, kad teisės aktai nenustato Migracijos departamentui pareigos reikalauti iš užsieniečio papildomų duomenų Įstatymo 133 straipsnyje 1 dalyje numatyto sprendimo priėmimui, todėl, nereikalaudamas tokių duomenų, Migracijos nepažeidė tokio sprendimo priėmimo procedūrą reglamentuojančių teisės aktų.
Atsižvelgiant į minėtas faktines aplinkybes ir teisinį reguliavimą, pirmos instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo Migracijos departamento 2015 m. sausio 8 d. sprendimas Nr. (15/5-9)4U-53 „Dėl draudimo (duomenys neskelbtini) piliečiui J. M. atvykti į Lietuvos Respubliką“ yra naikinamas ir klausimas dėl uždraudimo J. M. atvykti į Lietuvos Respubliką, įtraukimo į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą ir duomenų centrinei Šengeno informacinei sistemai pateikimo perduodamas Migracijos departamentui nagrinėti iš naujo, kadangi ši administracinė procedūra, nesant motyvuoto sprendimo, nėra baigta.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
n u s p r e n d ž i a:
pareiškėjo J. M. (J. M.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 29 d. sprendimą panaikinti.
Pareiškėjo J. M. (J. M.) skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Migracijos departamento 2015 m. sausio 8 d. sprendimą Nr. (15/5-9)4U-53 „Dėl draudimo (duomenys neskelbtini) piliečiui J. M. atvykti į Lietuvos Respubliką“ ir klausimą dėl uždraudimo J. M. (J. M.) atvykti į Lietuvos Respubliką, jo įtraukimo į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą ir duomenų centrinei Šengeno informacinei sistemai pateikimo perduoti Migracijos departamentui nagrinėti iš naujo.
Kitoje dalyje pareiškėjo J. M. (J. M.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjai Audrius Bakaveckas
Arūnas Dirvonas
Veslava Ruskan