Baudžiamoji byla Nr. 2K-201-697/2015
Teisminio proceso Nr. 1-69-3-00125-2013-3
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.4.8.2;
2.1.7.1;
2.1.7.4;
2.4.7 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. kovo 31 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Artūro Pažarskio, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Alvydo Pikelio,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B. kasacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 10 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 18 d. nutarties.
Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 10 d. nuosprendžiu A. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu vieneriems metams, įpareigojant būti namuose nuo 23.00 iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbu.
Priteista iš A. B. nukentėjusiajam L. D. 1000 Lt (289,62 Eur) neturtinei žalai atlyginti.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartimi nuteistojo A. B. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
A. B. nuteistas už tai, kad 2009 m. rugsėjo 7 d., apie 22.30 val., Kaune, Baltijos g. 21-ojo namo laiptinėje, pirmame aukšte užpuolė L. D. ir, suduodamas ne mažiau kaip dešimt smūgių kumščiu į galvą bei kitas kūno vietas, padarė jam pakaušio kairės pusės sumušimą, poodines kraujosruvas kaktoje, dešiniame skruoste, odos nubrozdinimus nosyje, kairės akies apatiniame voke, dešinėje plaštakoje, t. y. nežymiai sutrikdė L. D. sveikatą.
Kasaciniu skundu nuteistasis A. B. prašo panaikinti abiejų instancijų teismų sprendimus ir bylą nutraukti arba perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Nuteistasis nurodo, kad abiejų instancijų teismų sprendimai neteisėti ir nepagrįsti, nes, nagrinėjant bylą, buvo padaryta esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20, 183, 235 straipsnių, 242 straipsnio 1, 2 dalių, 276 straipsnio 4 dalies, 301 straipsnio 2 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 320 straipsnio 3 dalies, 324 straipsnio 6 dalies pažeidimų, kurie sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą, priimti teisingus sprendimus ir tinkamai taikyti baudžiamąjį įstatymą (BK 140 straipsnio 1 dalį).
Abiejų instancijų teismai, pažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, išsamiai ir nešališkai neįvertinę kiekvieno įrodymo atskirai ir jų visumos (t. y. jį kaltinančių ir teisinančių įrodymų), nepalyginę jų tarpusavyje, nepadarė apibendrinančių išvadų dėl įrodymų teisėtumo bei patikimumo; remdamiesi nepatikimais ir prieštaringais tik kasatorių kaltinančiais įrodymais, teismai padarė abejonėmis grįstas išvadas. Šališkai suteikiant prioritetą kaltinimo įrodymams buvo pažeisti šalių lygybės ir nekaltumo prezumpcijos principai, jo teisės į tinkamą procesą ir gynybą.
Kasatorius teigia, kad su L. D. pateiktu kaltinimu nesutinka, nes veikos, kuria jis kaltinamas, nepadarė. Visą laiką jis nuosekliai tvirtino kaltinime nurodytu laiku negalėjęs būti įvykio vietoje, nes tuo metu „Combo“ klube kartu su broliu J. B., T. S. ir E. Ž. žiūrėjo krepšinio rungtynes. Tačiau pirmosios instancijos teismas priėmė dėl jo apkaltinamąjį nuosprendį išimtinai remdamasis tik suinteresuotų asmenų nukentėjusiojo L. D. ir liudytojos jo kaimynės A. R. prieštaringais parodymais. A. B. gynybos versiją patvirtinančius liudytojų J. B., T. S. ir E. Ž. parodymus teismas įvertino lakoniškai ir kritiškai, neatsižvelgdamas į tai, kad šie liudytojai buvo apklausiami apie varžybų detales, kurios vyko prieš ketverius metus devynis mėnesius.
Nuteistojo manymu, teismai negalėjo remtis liudytojos A. R. teisme duotais parodymais, nes jie prieštarauja ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams. Ši liudytoja ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad, stebėdama pro durų akutę dviejų vyriškių muštynes, atpažino savo kaimyną, bet kito asmens veido nematė ir jo atpažinti negalėtų. Tokius parodymus ji davė, būdama įspėta pagal BPK 183 ir BK 235 straipsnius dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą. O 2014 m. sausio 6 d. teisiamojo posėdžio metu liudytoja A. R. parodė, kad, stebėdama įvykį pro durų akutę, matė besimušančius kaimyną ir kaltinamąją, kurį tą kartą matė pirmą kartą; kaltinamąjį atpažįsta iš veido. Liudytoja paaiškino, kad 2009 m. spalio 22 d. apklausos metu ji neatpažino kaltinamojo, nes nežinojo jo pavardės, tik dabar, kai jį mato, tai žino. Į gynėjo klausimą, kodėl ikiteisminio tyrimo metu teigė nemačiusi antrojo vyriškio veido ir negalėtų jo atpažinti, liudytoja nurodė, kad tyrėjas rašydamas galėjo padaryti klaidą. Nepaisydamas šių prieštaravimų, pirmosios instancijos teismas atmetė kaltinimui nenaudingus ikiteisminio tyrimo metu liudytojos duotus parodymus ir vadovavosi jos parodymais, duotais teisiamajame posėdyje, motyvuodamas tuo, kad nėra pagrindo jais netikėti, nes liudytoja juos davė, būdama įspėta dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Tokia teismo išvada, kasatoriaus įsitikinimu, nelogiška ir neteisinga, nes tiek parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, tiek parodymai, duoti teisiamajame posėdyje, savo verte dėl įspėjimo yra vienodi – liudytoja A. R. buvo įspėta pagal BPK 183 ir BK 235 straipsnius dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą ir ikiteisminio tyrimo metu. Pasak nuteistojo, apkaltinamasis nuosprendis gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais, kurių pakanka neginčijamai išvadai apie asmens kaltumą. Taigi šiuo atveju pirmosios instancijos teismas turėjo pašalinti įrodymų prieštaravimus BPK 242 straipsnyje ir 276 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka, tačiau to nepadarė – į teismo posėdį nekvietė ir neapklausė liudytojos A. R. parodymus užrašiusio tyrėjo, nors to buvo prašoma. Nepatenkinus šio prašymo, kasatorius negalėjo pateikti šiam liudytojui klausimų. Tai rodo teismo šališkumą.
Abiejų instancijų teismai nesiaiškino, ar liudytojos A. R. parodymai yra patikimi. Kasatoriaus manymu, jie turėjo būti vertinami atsargiai, nes nelogiška ir neįmanoma, kad pro durų akutę vieną kartą pamačius veidą (ikiteisminio tyrimo metu A. R. sakė, jog veido nematė) jį atpažintų po ketverių metų devynių mėnesių, juolab kad pro durų akutę matomas vaizdas iškreiptas. Nuteistajam nesuprantama, kaip tokiomis aplinkybėmis liudytoja galėjo atpažinti jo veidą, tačiau neįsidėmėti jo aprangos, nors pagal nukentėjusiojo parodymus jis vilkėjo išskirtinę aprangą – baikerio kostiumą, kurią ji turėjo atsiminti ir po ketverių metų devynių mėnesių. Teismai turėjo išsiaiškinti, ar liudytojos parodymams teisme negalėjo turėti įtakos jos psichologinis suvokimas ir nusiteikimas, kad jeigu ji yra kviečiama į teismą apklausai, vadinasi, kaimyno užpuolikas yra nustatytas ir būtent todėl A. B. įvardijo kaip užpuoliką, taip pat ar prieš teismo posėdį nukentėjusysis nebendravo su ja ir neįvardijo kasatoriaus kaip užpuoliko, taip suformuodamas jos nuomonę. Nuteistasis atkreipia dėmesį į tai, kad nuo 2009 m. rugsėjo 7 d. jo kūno ir veido išvaizda pasikeitė iš esmės. Kadangi šios liudytojos parodymai yra esminiai, tai turėjo būti patikrinta balsu perskaitant jos ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir apklausiant tyrėją, tačiau to nebuvo padaryta. Be to, teismai neįvertino, kad įvykio metu liudytoja A. R. buvo 15 metų paauglė, o apklausiant teisme – 19 metų moteris; kuo daugiau laiko praeina nuo buvusio įvykio iki apklausos, tuo didesnė parodymų netikslumo bei aplinkybių poveikio parodymų tikrumui tikimybė. Kasatoriaus manymu, ši liudytoja yra nukentėjusiojo kaimynė, todėl gali būti suinteresuota jam padėti.
Nuteistojo teigimu, teismai turėjo objektyviai bei visapusiškai įvertinti visus bylos duomenis ir, vadovaudamiesi nekaltumo prezumpcijos principu, abejones aiškinti nuteistojo naudai, o liudytojos A. R. parodymus pripažinti nepatikimais. Teismai negalėjo pripažinti nukentėjusiojo parodymų objektyviais, nes nustatyta, kad jis labai pyksta ant kasatoriaus ir yra suinteresuotas bylos baigtimi. Nukentėjusysis yra siuntęs A. B. 315 įžeidžiančio ir grasinančio pobūdžio SMS žinučių, tai patvirtina jo siekį susidoroti su kasatoriumi, duodant nepatikimus parodymus prieš jį. Dėl sistemingo bauginimo SMS žinutėmis ir psichinės prievartos naudojimo 2012 m. gruodžio 7 d. pagal kasatoriaus pareiškimą buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas šios bylos nukentėjusiajam L. D., dėl kurio Kauno apylinkės teismas 2014 m. vasario 3 d. priėmė apkaltinamąjį nuosprendį už veikos, numatytos BK 145 straipsnio 2 dalyje, padarymą. Vykstant ikiteisminiam tyrimui L. D. baudžiamojoje byloje, 2013 m. liepos 11 d. Kauno apylinkės teismas gavo L. D. pareiškimą dėl baudžiamosios bylos kasatoriui pagal BK 140 straipsnio 1 dalį iškėlimo privataus kaltinimo tvarka. Tai rodo, kad ši baudžiamoji byla A. B. iškelta iš pykčio, kaip atsvara nukentėjusiojo atžvilgiu išnagrinėtai baudžiamajai bylai Nr. 1-76-923/2014. Tačiau teismas nuosprendyje neaptarė nukentėjusiajam priimto apkaltinamojo nuosprendžio dėl sistemingo kasatoriaus bauginimo SMS žinutėmis ir nepaneigė, kad ši byla A. B. yra L. D. pykčio tęsinys.
Teisingai ir objektyviai įvertinus liudytojos A. R. parodymus ir juos atmetus kaip nepatikimus, byloje liktų tik vieno pikto ir suinteresuoto nukentėjusiojo parodymai. Tačiau vien tik nukentėjusiojo parodymais apkaltinamojo nuosprendžio grįsti negalima (BPK 301 straipsnio 2 dalis), nes jų nepatvirtina jokie kiti bylos įrodymai. Nukentėjusiojo parodymai negali savaime patvirtinti fakto, kad kaltinime nurodytu metu ir aplinkybėmis kasatorius mušė nukentėjusįjį ar kitaip prieš jį smurtavo ir dėl to nukentėjusysis patyrė fizinį skausmą, t. y. kilo BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyti padariniai. Nesant kasatoriaus veikoje šio nusikaltimo sudėties požymių, teismas turėjo jį pagal BK 140 straipsnio 1 dalį išteisinti.
Kasatorius teigia, kad iš liudytojos V. U. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų matyti, jog nukentėjusįjį galėjo užpulti du nenustatyti asmenys, tačiau teismai to netyrė ir tinkamai neįvertino. Įvertinus A. B. nurodytas aplinkybes ir liudytojos V. U. parodymus, pagal kuriuos įvykio metu laiptinėje buvo du vyrai, galima manyti, kad nukentėjusysis, siekdamas keršto, pasinaudojo situacija, kai 2009 m. rugsėjo 7 d. konflikto metu susimušė su dviem nenustatytais asmenimis ir, patyręs sužalojimų, šiems leido pasišalinti, o policijos pareigūnams pateikė versiją, jog jį užpuolė kasatorius.
Apeliacinės instancijos teismas liudytojos A. R. parodymų teisingumo taip pat netikrino, nors privalėjo atlikti įrodymų tyrimą, apklausti tyrėją ir išsiaiškinti, ar šis tinkamai surašė liudytojos A. R. apklausos protokolą. Be to, šis teismas nepasisakė dėl nelogiškos ir neteisingos pirmosios instancijos teismo išvados, kad teisme prisiekus duoti parodymai esą vertingesni už parodymus ikiteisminio tyrimo metu, įspėjus dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Neatlikdamas įrodymų tyrimo, fragmentiškai vertindamas įvykio aplinkybes ir bylos įrodymų patikimumą, apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 324 straipsnio 6 dalies ir 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, o nepateikdamas motyvuotų išvadų dėl apeliacinio skundo esmės – ir 332 straipsnio 3 dalies nuostatas.
Apeliacinės instancijos teismas tinkamai neapsvarstė nuteistojo skundo argumentų dėl liudytojų J. B., T. S. ir E. Ž. parodymų netinkamo vertinimo, o tiesiog pažodžiui perrašė pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus. Toks įrodymų vertinimas aiškiai šališkas. Pasak nuteistojo, šie liudytojai patvirtino du esminius faktus: 1) kad 2009 m. rugsėjo 7 d. jis tikrai buvo „Combo“ klube, kai žaidė Lietuva su Turkija (pagal „Fiba“ internetinės svetainės duomenis rungtynių laikas nuo 22.15 iki 00.00 val.), 2) kad jis tą vakarą „Combo“ klube aukcione įsigijo Lietuvos krepšinio komandos gairelę su krepšininkų parašais (tai yra skelbiama jo internetiniame tinklalapyje (duomenys neskelbtini) ir tai patvirtino liudytojas T. S. Tačiau šių faktų teismai, būdami šališki, nevertino, nors jie patvirtina, kad kasatorius niekaip negalėjo būti dviejose vietose vienu metu. Byloje nėra duomenų, kad nurodytų liudytojų parodymai melagingi, jie yra atsakingi žmonės, turintys gerą vardą visuomenėje, neteisti, parodymus davė prisiekę. Be to, teismai turėjo įvertinti ir kasatoriaus asmenybę – jis yra garbingas ir atsakingas pilietis, nuo 2008 m. dalyvauja politikoje, rinkimuose į Lietuvos Respublikos Seimą yra respublikinės Etikos komisijos narys. Jam nebūdinga muštis, jis to niekada nepadarytų, tai patvirtina jo ankstesnis elgesys, kai norėdamas apginti savo teises dėl L. D. veiksmų, kreipėsi į teisėsaugą. Nuteistojo manymu, teismų išvada, kad jis turėjo realią galimybę 22.30 val. iš klubo nuvykti į Baltijos g. 21-ojo namo laiptinę, yra šališka ir niekuo nepagrįsta prielaida. Teismai turėjo patikrinti nuteistojo versiją, ar jis „Combo“ klube dalyvavo aukcione dėl gairelės su krepšininkų autografais įsigijimo, peržiūrėti jo tinklalapį, kuriame jis skelbia šią informaciją.
Kasatorius taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad teismai skirtingai vertino ketverių metų devynių mėnesių laiko įtaką jo liudytojų ir nukentėjusiojo liudytojų parodymams. Jo liudytojų parodymai buvo vertinami kritiškai, nors jie pasakė esminę tiesą, kad jis tuo metu buvo „Combo“ klube, bet dėl ilgo laiko tarpo neprisiminė neesminių aplinkybių (kada prasidėjo ir kada baigėsi varžybos, kas pirmiau išvyko iš klubo), tačiau liudytojos A. R. skirtingais parodymais, neįtikėtai pasikeitusiais nukentėjusiojo naudai, buvo grindžiamas nuosprendis. Liko neįvertinti liudytojos V. U. parodymai, kuri įvykį stebėjo tomis pačiomis aplinkybėmis, kaip ir A. R., ir teigė, kad pro durų akutę matytų asmenų neatpažintų.
Atsiliepimu nukentėjusysis L. D. prašo nuteistojo kasacinį skundą atmesti.
Pasak nukentėjusiojo, abiejų instancijų teismų sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, apeliacinės instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo A. B. apeliacinio skundo argumentus ir pašalino prieštaravimus, nutartyje pateikdamas išsamius motyvus.
Kasatoriaus skundo teiginiai, nukentėjusiojo manymu, yra visiškai nepagrįsti ir neatitinka faktinių aplinkybių. Tai, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje A. B. buvo užpultas ir sumuštas, L. D. parodė iš karto po įvykio, t. y. 2009 m. rugsėjo 8 d. teismo medicinos ekspertei, 2009 m. rugsėjo 9 d. prašyme prokurorui, 2009 m. rugsėjo 21 d. pareiškime protokole policijai ir 2009 m. rugsėjo 24 d. apklausiamas kaip liudytojas. Vėliau šiuos parodymus jis patvirtino teisminio bylos nagrinėjimo metu. 2009 m. L. D. joks ikiteisminis tyrimas dėl grasinimo A. B. pradėtas nebuvo, tuo metu jokių grasinančių žinučių jis A. B. nerašė. Priešingai – 2009 m. A. B. jam rašė SMS žinutes, grasindamas sumušti ir kitaip susidoroti, ir šiuos grasinimus įvykdė 2009 m. rugsėjo 7 d. jį užpuldamas ir sumušdamas.
Nelogiškas ir nepagrįstas kasatoriaus teiginys, kad L. D. kreipėsi į teismą, siekdamas, jog A. B. atsisakytų kaltinimų ir ieškinio kitoje baudžiamojoje byloje. L. D. buvo kaltinamas dėl nusikaltimo, numatyto BK 145 straipsnio 2 dalyje, padarymo, kuris nėra priskiriamas privataus kaltinimo bylų kategorijai, todėl BPK nenumato jokių galimybių atsakyti kaltinimo.
L. D. manymu, teismas pagrįstai rėmėsi liudytojos A. R. parodymais, nes jie teisingi. A. R. yra vienintelis nešališkas ir visiškai nesuinteresuotas bylos baigtimi asmuo, priešingai nei du A. B. draugai ir jo brolis, byloje atsiradę tik daugiau kaip po ketverių metų. Nenustatyta jokių aplinkybių, dėl kurių A. R. būtų siekusi apkalbėti A. B. Kasatorius klaidina teismą nurodydamas, kad L. D. yra A. R. kaimynas – (duomenys neskelbtini), jis gyveno su pertraukomis trumpą laiką 2009 m., kol bendravo su R. B., nuolatos gyveno ir gyvena (duomenys neskelbtini), ir A. R. asmeniškai nepažinojo, su ja nėra bendravęs. Dar 2009 m. A. B. ikiteisminio tyrimo metu turėjo būti parodytas atpažinti A. R., tačiau tai nebuvo padaryta. L. D. mano, kad A. B., būdamas Kaune įtakingas verslininkas ir politikas, sugebėjo „užglaistyti“ prieš jį pradėtą ikiteisminį tyrimą ir išvengti atpažinimo procesinio veiksmo. Tai paaiškina ir aplinkybę, kodėl A. B. be jokios priežasties užpuolusio ir sumušusio nukentėjusįjį viešoje vietoje nusikalstami veiksmai nebuvo kvalifikuojami pagal BK 284 straipsnio 1 dalį kaip viešosios tvarkos pažeidimas ir ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas.
Pasak nukentėjusiojo, A. B. parodymai nebuvo nuoseklūs. 2009 m. spalio 28 d. ir lapkričio 12 d. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu A. B. negalėjo įvardyti neva su juo „Combo“ klube buvusių asmenų. Tačiau praėjus daugiau kaip ketveriems metams staiga prisiminė, kad „Combo“ klube su juo buvo ne kažkoks tik iš matymo pažįstamas asmuo, o jo tikras brolis J. B. bei du geri draugai E. Ž. ir T. S..
Nuteistojo A. B. kasacinis skundas tenkintinas.
Dėl baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nagrinėjant bylą apeliacine tvarka
BPK 320 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Ši nuostata ne tik apibrėžia bylos apeliacinio nagrinėjimo ribas, bet ir nustato imperatyvą patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Ši nuostata neįtvirtina reikalavimo patikrinti absoliučiai visus skundo argumentus, tačiau skundo argumentai, kurie susiję su tinkamu veikos kvalifikavimu, procesinių teisių užtikrinimu, bylos duomenų pripažinimu įrodymais ir teisingu jų vertinimu, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka turi būti išnagrinėjami ir dėl jų sprendime turi būti išdėstytos motyvuotos išvados.
Ir kasacinis, ir apeliacinis skundai grindžiami nuteistojo teiginiais, kad jis darant nusikaltimą nedalyvavo. Skunduose remiamasi alibi, kad nusikaltimo padarymo metu nuteistasis su draugais stebėjo krepšinio varžybas. Kasaciniame skunde, be to, teigiama, kad liudytojų, kuriais remiamasi teismų sprendimuose, parodymai – būtent V. U. ir A. R. parodymai – yra prieštaringi ir nenuoseklūs, o nukentėjusysis dėl jų tarpusavio priešiškų santykių jį apkalba.
Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai atmetė nuteistojo alibi bei jį patvirtinančius liudytojų J. B., E. Ž. ir T. S. parodymus, lakoniškai nurodydami, kad vienas yra nuteistojo brolis, o kiti – jo artimi draugai, todėl suinteresuoti teikti palankius parodymus dėl A. B. Teismai rėmėsi nukentėjusiojo parodymais bei liudytojų V. U. ir A. R. parodymais dėl A. B. dalyvavimo darant nusikaltimą. Dėl šių liudytojų parodymų kasaciniame skunde nurodyta, kad ikiteisminio bylos tyrimo metu A. R. nurodė negalinti atpažinti asmens, užpuolusio ir sumušusio L. D., o teisme parodė, jog atpažįsta A. B. pagal veido bruožus, kaip asmenį, sumušusį L. D. Teismas rėmėsi jos parodymais, duotais teisme. V. U. teisme nurodė, kad dėl traumos blogai prisimenanti šį įvykį ir negalinti atpažinti asmens, sumušusio L. D. Teismas perskaitė jos parodymus, duotus bylos ikiteisminio nagrinėjimo metu, ir iš dalies jais buvo remiamasi apeliacinės instancijos teismo nutartyje, nurodant b. l. 20, tačiau šiame bylos lape yra tik pranešimas apie teismo posėdžio datą, o ne liudytojo apklausa. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismas nutarė įrodymų tyrimo neatlikti ir rėmėsi pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Kaip matyti iš teismo sprendimų, vertinat liudytojų V. U. ir A. R. parodymų patikimumą jie siejami su ikiteisminio bylos tyrimo meto apklausomis, tačiau šių apklausų protokolų kasaciniame teisme gautoje byloje nėra. Pagal byloje esančius lydraščius galima spręsti, kad šių liudytojų apklausų protokolai yra atskiroje ikiteisminio tyrimo medžiagoje, tačiau byloje nėra priimtas procesinis sprendimas dėl šios medžiagos prijungimo prie nagrinėjamos bylos. Nesant procesinio sprendimo dėl ikiteisminio tyrimo metu gautų duomenų prijungimo prie nagrinėjamos bylos, nebuvo pagrindo ja remtis patvirtinant ar paneigiant bylos teisminio nagrinėjimo metu apklaustų liudytojų parodymų patikimumą bei šiais duomenimis grįsti teismų sprendimus. Pripažinus, kad liudytojų V. U. ir A. R. parodymai, kuriais remiamasi teismų sprendimuose, neatitinka įstatymų nustatytos tvarkos, o nukentėjusiojo parodymams dėl jo priešiškų santykių su nuteistuoju turi būti keliami aukštesni standartai vertinant jų patikimumą, apeliacinės instancijos teismo nutarties išvados dėl nuteistojo apeliacinio skundo negali būti laikomos patikimomis ir pagrįstomis.
Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas nuteistojo alibi patvirtinančius liudytojų J. B., E. Ž. ir T. S. parodymus, privalėjo remtis patikimais ir įstatymo nustatyta tvarka gautais įrodymais dėl A. B. dalyvavimo darant nusikaltimą arba paneigti šių liudytojų parodymus kitais bylos duomenimis. Atmesdamas liudytojų J. B., E. Ž. ir T. S. parodymus vien dėl jų draugystės ir giminystės santykių su nuteistuoju, teismas nevykdė BPK 20 straipsnio 5 dalyje, 332 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų dėl įrodymų vertinimo pagrindžiant tai išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir pagrįstų motyvų išdėstymo dėl apeliacinio skundo argumentų bei pateiktų įrodymų. Nurodyti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai laikytini esminiais, nes jie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis).
Teisėjų kolegija vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjai Artūras Pažarskis
Olegas Fedosiukas
Alvydas Pikelis