Baudžiamoji byla Nr. 2K-31-628/2019                                                                             Teisminio proceso Nr. 1-03-6-00040-2015-2

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.14.13; 

3.1.18 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 5 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vytauto Masioko (kolegijos pirmininkas), Alvydo Pikelio ir Sigitos Jokimaitės (pranešėja),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorei Jūratei Radišauskienei,

gynėjui advokatui Mindaugui Vagoniui,

asmeniui, kuriam nutraukta byla, V. G.,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Egidijaus Zuzevičiaus kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. birželio 19 d. nutarties.

Kauno apylinkės teismo 2018 m. kovo 8 d. nuosprendžiu V. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 1891 straipsnio 1 dalį 500 MGL dydžio (18 830 Eur) bauda.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 7 punktu, 72 straipsnio 2 dalimi, nuspręsta, nuosprendžiui įsiteisėjus, konfiskuoti V. G. nuosavybės teise priklausantį 2 395 826,02 Eur vertės turtą.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. birželio 19 d. nutartimi, patenkinus nuteistojo V. G. ir jo gynėjos advokatės Eglės Grucytės apeliacinį skundą, panaikintas Kauno apylinkės teismo 2018 m. kovo 8 d. nuosprendis ir byla V. G. nutraukta.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokurorės, prašiusios kasacinį skundą tenkinti, asmens, kuriam byla nutraukta, ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1.       Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu V. G. nuteistas pagal BK 1891 straipsnio 1 dalį už tai, kad po 2010 m. gruodžio 11 d., žinodamas, kad jo turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, nuosavybės teise turėjo didesnės negu 500 MGL vertės turtą, t. y. iš jam priklausančios 1996 m. rugsėjo 11 d. įsteigtos Delavero valstijoje JAV ir veiklos nevykdančios kompanijos „N.“ atsiskaitomosios sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) UAB Medicinos banke nuo 2010 m. gruodžio 16 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. paėmė ir nuosavybės teise turėjo pinigų sumą, įvairia valiuta atitinkančią 8 272 308,07 Lt (2 395 826,02 Eur).

II. Apeliacinės instancijos teismo nutarties esmė

2. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo V. G. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka pagal nuteistojo V. G. ir jo gynėjos advokatės Eglės Grucytės apeliacinį skundą, panaikino Kauno apylinkės teismo 2018 m. kovo 8 d. nuosprendį ir bylą V. G. nutraukė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 straipsnio 1 dalies 8  punkto pagrindu.

III. Kasacinio skundo argumentai

3. Kasaciniu skundu Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiasis prokuroras Egidijus Zuzevičius prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. birželio 19 d. nutartį ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2018 m. kovo 8 d. nuosprendį. Kasatorius skunde nurodo:

3.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir pritaikė BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto nuostatas dėl draudimo persekioti asmenį antrą kartą už tą pačią veiką; šie esminiai pažeidimai sukliudė teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nutartį (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis).

3.2. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas ne tik užkerta kelią turimų pinigų (turto), įgytų iš neteisėtų šaltinių, konfiskavimui, tačiau taip įteisina minėtu būdu gautus ir turimus pinigus (turtą) juos apmokestinant. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 138 straipsnyje nustatyta, kad mokesčių įstatymų pažeidimu yra laikomas neteisėtas asmenų elgesys, kuriuo yra pažeidžiami mokesčių įstatymų reikalavimai. Pagal šio įstatymo 41 straipsnio (2004 m. balandžio 13 d., 2015 m. birželio 25 d. redakcijos) 1 dalį mokesčių mokėtojas privalėjo ir privalo mokesčių administratoriui pateikti paaiškinimus apie turto įsigijimo ir pajamų gavimo šaltinius ir juos pagrįsti. Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 139 straipsnio 1 dalį, jeigu mokesčių administratorius nustato, kad mokesčių mokėtojas neapskaičiavo nedeklaruojamo (įskaitant muitinės deklaracijose apskaičiuojamą mokestį) ar nedeklaravo deklaruojamo mokesčio arba neteisėtai pritaikė mažesnį mokesčio tarifą ir dėl šių priežasčių mokėtiną mokestį neteisėtai sumažino, mokesčių mokėtojui priskaičiuojama trūkstama mokesčio suma ir skiriama nuo 10 iki 50 procentų minėtos mokesčio sumos dydžio bauda, jeigu atitinkamo mokesčio įstatymas nenustato kitaip. Už mokesčių įstatymų pažeidimus gali kilti ne tik Mokesčių administravimo įstatyme nustatyta atsakomybė, bet ir baudžiamoji atsakomybė, jei tie pažeidimai atitinka BK apibrėžtas nusikalstamų veikų sudėtis. Vadinasi, pagal tokį teisinį reguliavimą gali susidaryti ir tokios teisinės situacijos, kai už tam tikrą pažeidimą asmuo gali būti nubaustas ir Mokesčių administravimo įstatyme nustatyta bauda, ir BK nustatyta bausme. Pažymėtina, kad BK 1891 straipsnyje nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį asmuo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už didesnės negu 500 MGL vertės turto, kuris negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, turėjimą, ir Mokesčių administravimo įstatyme nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį mokesčių įstatymų pažeidimas, kai asmuo neapskaičiuoja nedeklaruojamo ar nedeklaruoja deklaruojamo mokesčio, už kurį skiriama bauda, savaime nesuponuoja nurodytų nusikaltimo ir mokesčių įstatymų pažeidimo tapatumo.

3.3. Nagrinėjamoje byloje nuosprendžiu nustatyta, kad V. G. iš kompanijos „N.“ atsiskaitomosios sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) UAB Medicinos banke nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. paėmė, nuosavybės teise įgijo ir nuosavybės teise turėjo pinigų sumą, įvairia valiuta atitinkančią 7 832 785,55 Lt (2 268 531,50 Eur), kurią naudojo asmeniniams poreikiams tenkinti, t. y. įvykdė nusikaltimą, nustatytą BK 1891 straipsnio 1 dalyje. Apeliacinės instancijos teismas ne išteisino V. G., o nutartimi nutraukdamas jam bylą dėl galimo principo non bis in idem (draudimo antrą kartą bausti už tą pačią nusikalstamą veiką) pažeidimo sprendžia, kad jo veika atitinka nusikaltimo, nurodyto BK 1891 straipsnio 1 dalyje, požymius.

3.4. Draudimą antrą kartą bausti už tą pačią nusikalstamą veiką įtvirtina Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalis, BK 2 straipsnio 6 dalis, taip pat Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) protokolo Nr. 7 4 straipsnis, skelbiantis, kad niekas negali būti tos pačios valstybės institucijų vėl persekiojamas ar baudžiamas už nusikaltimą, dėl kurio jis jau buvo išteisintas arba nuteistas nuosprendžiu pagal tos valstybės įstatymus ir baudžiamąjį procesą. Tačiau, atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimus bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, tuo atveju, kai pagal nacionalinę teisę dėl veikos yra įmanomas tik baudžiamasis procesas, o administracinė nuobauda pirmiau paskirta dėl klaidos arba nepaaiškėjus visoms veikos kvalifikavimui reikšmingoms aplinkybėms, non bis in idem principas nelemia baudžiamojo proceso neteisėtumo. Kita vertus, pastangos panaikinti administracinę nuobaudą, kol nepabaigtas baudžiamasis procesas, vargu ar gali būti sėkmingos. Administracinės nuobaudos teisėtumo klausimas gali būti sprendžiamas tik įsiteisėjus apkaltinamajam nuosprendžiui dėl atitinkamos nusikalstamos veikos.

3.5. Pareiga mokėti mokesčius, atleidimo nuo jų pagrindai ir su tuo susiję klausimai yra reguliuojami mokesčių teisės aktais, todėl baudžiamosios ar administracinės atsakomybės klausimus reglamentuojantys įstatymai šiuo atveju netaikytini. Pareiga mokėti mokesčius atsiranda pagal mokesčių įstatymus, o baudžiamoji ar administracinė atsakomybė – pagal kitus įstatymus, reguliuojančius su atitinkama atsakomybės rūšimi susijusius klausimus, t. y. skiriasi šių teisinių reiškinių pagrindai, jų esmė ir tikslai, todėl tiek pareiga sumokėti mokesčius, tiek pareiga atsakyti už padarytą nusikaltimą, baudžiamąjį nusižengimą ar administracinės teisės pažeidimą gali egzistuoti vienu metu.

3.6. Nustatyta, kad Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atliko mokesčių mokėtojo V. G., kaip fizinio asmens, laikotarpio nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. veiklos patikrinimą. Atlikus šį patikrinimą, 2015 m. birželio 10 d. buvo surašytas patikrinimo aktas Nr. FR0680-427, kuriame, įvertinus V. G. gautas pajamas bei išlaidas, neatitikimą tarp realiai gautų pajamų ir nurodytų deklaracijose, buvo nustatyti Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo pažeidimai ir apskaičiuotas papildomai privalomas sumokėti gyventojų pajamų mokestis ir privalomojo sveikatos draudimo mokestis, iš viso 8 154 167 Eur (28 154 706 Lt). Minėto patikrinimo akto pagrindu Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2015 m. liepos 21 d. priėmė sprendimą Nr. FR0682-511 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, kuriuo patvirtino 2015 m. birželio 10 d. patikrinimo aktą, kuriame apskaičiuota 7 869 374, 71 Eur (27 171 377 Lt) gyventojų pajamų mokesčio ir 284 791,76 Eur (983 329 Lt) privalomojo sveikatos draudimo įmokų, ir, vadovaujantis Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 36 straipsnio 2 punktu bei Mokesčių administravimo įstatymo 139 straipsniu, nuo patikrinimo metu papildomai apskaičiuoto 7 869 374,741 Eur (27 171 377 Lt) gyventojų pajamų mokesčio skirta 30 procentų dydžio bauda, t. y. 2 360 812 Eur (8 151 413 Lt). Taigi V. G. bauda nubaustas pagal Mokesčių administravimo įstatymą už neteisėtą mokėtinų mokesčių sumažinimą ir Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo pažeidimus, o nuteistas pagal BK 1891 straipsnio 1 dalį už tai, kad neteisėtai turėjo nuosavybės teise didesnės negu 500 MGL vertės turtą, žinodamas, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis.

3.7. Mokesčių mokėtojo prievolė mokėti įstatymų nustatytus mokesčius ir mokestinė atsakomybė už mokesčių nesumokėjimą įstatymų nustatytu laiku (delspinigiai ir bauda) negali būti tapatinami su atsakomybe už neteisėtą veiką, kadangi iš esmės skiriasi šių nusižengimų objektai ir objektyviosios pusės, skirtingos bei tarpusavyje nesusijusios ir atsakomybės rūšys. Baudžiamosios ir mokestinės atsakomybės taikymas šiuo atveju nelaikomas dvigubu nubaudimu, nes tai yra skirtingos atsakomybės rūšys, todėl gali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė ir nustatytos mokestinės prievolės.

3.8. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse išaiškinta, kad tuo atveju, kai, atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes, mokesčių įstatymų pažeidimas pagal esminius požymius sutampa su BK 1891 straipsnyje nustatyta veika ir kai asmeniui pirma paskiriama bauda pagal mokesčių įstatymus (administracinė nuobauda), o po to jis dar nuteisiamas pagal BK, siekiant išvengti principo non bis in idem pažeidimo, turėtų būti sprendžiamas klausimas dėl nuteistajam paskirtos administracinės nuobaudos panaikinimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-686/2007, 2K-226/2014; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2017 m. kovo 15 d. nutarimas).

3.9. Apeliacinės instancijos teismas nesilaikė teismų praktikos, Konstitucinio Teismo 2017 m. kovo 15 d. nutarimo nuostatų, netinkamai aiškino ir taikė non bis in idem principą, dėl to nepagrįstai V. G. nutraukė bylą.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Egidijaus Zuzevičiaus kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl non bis in idem principo taikymo sprendžiant atsakomybės pagal BK 1891 straipsnio 1 dalį klausimą

5. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ištirtus bylos įrodymus – kaltinamojo V. G., liudytojų D. K., G. V., L. P., V. P. parodymus, Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2015 m. birželio 10 d. patikrinimo aktą Nr. FR0680-427, kitus rašytinius bylos įrodymus, konstatavo, kad mokestinio patikrinimo metu nustatyta, jog V. G. laikotarpiu nuo 2010 m. gruodžio 10 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. paėmė iš kompanijos „N.“, kurios 100 proc. akcijų yra įsigijęs V. G., sąskaitos UAB Medicinos banke Nr. (duomenys neskelbtini) ir nuosavybės teise turėjo pinigų sumą, įvairia valiuta atitinkančią 8 272 308,07 Lt (2 395 826,02 Eur), kuriuos naudojo asmeniniams poreikiams tenkinti. Teismas nustatė, kad byloje nėra įrodymų, to negalėjo paaiškinti ir V. G., kuris su Kauno apskrities valstybine mokesčių inspekcija nebendradarbiavo net atliekant ikiteisminį patikrinimą, kad V. G. pajamos iš kompanijos „N.“ yra teisėtos. Apylinkės teismas pripažino, kad V. G. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, nustatytą BK 1891 straipsnio 1 dalyje, įrodyta.

6. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal nuteistojo V. G. ir jo gynėjos apeliacinį skundą, pripažino, kad V. G. skundžiamu nuosprendžiu antrą kartą yra nubaustas už tą pačią veiką, už kurią jau buvo nubaustas administracine tvarka, taip buvo pažeistas non bis in idem principas, ir bylą V. G. BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto (redakcija, galiojusi iki 2017 m. gruodžio 5 d.) pagrindu nutraukė. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad už pažeidimą, kuris nagrinėjamoje byloje inkriminuotas V. G. kaip nusikaltimas, Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, atlikusi mokestinį patikrinimą, jau pritaikė administracinę atsakomybę, t. y. V. G. apskaičiuota papildomai privalomi sumokėti gyventojų pajamų mokestis ir privalomojo sveikatos draudimo įmokos, taip pat nuo patikrinimo metu papildomai apskaičiuoto gyventojų pajamų mokesčio skirta 30 procentų dydžio bauda.

7. Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvadomis teigdamas, kad šis teismas netinkamai taikė BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto nuostatas dėl draudimo persekioti asmenį antrą kartą už tą pačią veiką. Kasatorius nurodo, kad baudžiamosios ir mokestinės atsakomybės taikymas nagrinėjamu atveju nelaikomas dvigubu nubaudimu, nes mokesčių mokėtojo prievolė mokėti įstatymų nustatytus mokesčius ir mokestinė atsakomybė už mokesčių nesumokėjimą įstatymų nustatytu laiku (delspinigiai ir bauda) negali būti tapatinami su atsakomybe už neteisėtą veiką, tai yra skirtingos atsakomybės rūšys, todėl gali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė ir nustatytos mokestinės prievolės.

8. Kasatoriaus argumentai nepaneigia apeliacinės instancijos teismo padarytų išvadų ir yra atmestini.

9. Konstitucinis Teismas 2017 m. kovo 15 d. nutarime nurodė, kad Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje konstatuota, jog asmenims, traukiamiems baudžiamojon atsakomybėn, taip pat asmenims, traukiamiems teisinėn atsakomybėn pagal atitinkamus įstatymus, jei juose nustatytos sankcijos savo dydžiu (griežtumu) prilygsta kriminalinėms bausmėms, nesvarbu, kokiai teisinės atsakomybės rūšiai (baudžiamajai, administracinei, drausminei ar kitokiai) šios sankcijos būtų priskirtos, ir nesvarbu, kaip atitinkamos sankcijos būtų vadinamos, įstatymuose būtinai turi būti nustatytos tokios procesinės garantijos, kokios kyla iš Konstitucijos, inter alia (be kita ko), iš jos 31 straipsnio (inter alia, 2005 m. lapkričio 3 d., 2008 m. gegužės 28 d., 2013 m. balandžio 12 d. nutarimai). Konstitucinis principas non bis in idem reiškia draudimą bausti antrą kartą už tą pačią teisei priešingą veiką – už tą patį nusikaltimą, taip pat už tą patį teisės pažeidimą, kuris nėra nusikaltimas.

10. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, plėtodamas non bis in idem principo aiškinimą, yra nurodęs, kad tokio principo įtvirtinimo tikslas yra uždrausti ne tik nubaudimą už tą pačią veiką, t. y. identiškus arba iš esmės tuos pačius teisiškai reikšmingus faktus, neatskiriamai susijusius su tuo pačiu laiku ir ta pačia vieta, dėl kurių baudžiamasis procesas buvo pabaigtas galutiniu sprendimu, bet ir baudžiamojo proceso dėl tokios veikos pakartojimo pažeidimui konstatuoti pakanka, kad sutaptų bent vienas esminių veikos požymių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-167-788/2015, 2K-7-29-942/2016).

11. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktiką nustatant, ar teisės pažeidimas kvalifikuotinas kaip baudžiamasis, yra taikytini trys kriterijai: teisės pažeidimo priskyrimas pagal vidaus teisę, teisės pažeidimo pobūdis ir galimos sankcijos pobūdis bei griežtumo laipsnis. Pažymėtina, kad EŽTT praktikoje taikant nurodytus kriterijus paprastai pripažįstama, kad mokesčių teisės pažeidimai, už kuriuos skiriamos mokestinės baudos, laikytini baudžiamaisiais Konvencijos prasme (2002 m. liepos 23 d. sprendimas byloje Janosevic prieš Švediją, peticijos Nr. 34619/97; 2006 m. lapkričio 23 d. sprendimas byloje Jussila prieš Suomiją, peticijos Nr. 73053/01; 2010 m. sausio 5 d. sprendimas byloje Impar LtD. prieš Lietuvą, peticijos Nr. 13102/04; 2012 m. balandžio 17 d. sprendimas byloje Steininger prieš Austriją, peticijos Nr. 21539/07; Didžiosios kolegijos 2016 m. lapkričio 15 d. sprendimas byloje A ir B prieš Norvegiją, peticijų Nr. 24130/11 ir 29758/11). Analogiška pozicija, vadovaujantis pirmiau nurodytais kriterijais, išsakyta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-170/2012, 2K-226/2014). Pagal Mokesčių administravimo įstatymą skiriamos baudos yra baudžiamojo pobūdžio ir šios baudos už tą pačią teisei priešingą veiką negali būti taikomos kartu su baudžiamąja atsakomybe (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-100-222/2016, 2K-7-183-648/2017, 2K-321-303/2018).

12. Konvencijos protokolo Nr. 7 4 straipsnis, kaip ir Lietuvos Respublikos nacionalinė teisė, nedraudžia vykdyti dviejų procesų dėl tos pačios veikos, tačiau yra draudžiamas pakartotinis asmens baudžiamasis persekiojimas ir nubaudimas. Sprendžiant, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas non bis in idem principas, turi būti atsižvelgiama į šias aplinkybes: 1) ar asmuo yra baudžiamas jam taikant sankciją, kuri yra baudžiamojo pobūdžio; 2) ar asmuo baudžiamas už identiškus ar iš esmės tuos pačius teisiškai reikšmingus faktus (pažeidimo tapatumas); 3) ar asmuo buvo baudžiamas pakartotinai; 4) ar pakartotinai baudžiamas tas pats asmuo (asmens tapatumas). Nurodyti kriterijai negali būti taikomi formaliai: ar kiekvienu konkrečiu atveju nėra pažeidžiamas aptariamas principas, galima atsakyti tik įvertinus visas reikšmingas faktines bylos aplinkybes (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-183-648/2017).

13. Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą įvertinęs baudžiamosios bylos įrodymus, nustatė, kad, Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai atlikus mokesčių mokėtojo V. G., kaip fizinio asmens, laikotarpio nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. veiklos patikrinimą ir įvertinus V. G. gautas pajamas bei išlaidas, 2015 m. liepos 21 d. buvo priimtas sprendimas Nr. FR0682-511 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, kuriuo patvirtintas 2015 m. birželio 10 d. patikrinimo aktas Nr. FR0680-427, kuriame apskaičiuota 7 869 374, 71 Eur (27 171 377 Lt) gyventojų pajamų mokesčio ir 284 791,76 Eur (983 329 Lt) privalomojo sveikatos draudimo įmokų, ir, vadovaujantis Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 36 straipsnio 2 punktu bei Mokesčių administravimo įstatymo 139 straipsniu, nuo patikrinimo metu papildomai apskaičiuoto 7 869 374,741 Eur (27 171 377 Lt) gyventojų pajamų mokesčio skirta 30 procentų dydžio bauda, t. y. 2 360 812 Eur (8 151 413 Lt). Pažymėtina, kad, pareiškėjui V. G. nepateikus skundo dėl šio sprendimo, jis tapo galutinis; pareiškėjo vėliau paduotas prašymas atnaujinti terminą skundui paduoti Valstybinės mokesčių inspekcijos 2016 m. gegužės 5 d. sprendimu netenkintas; skundas dėl šio sprendimo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 15 d. sprendimu atmestas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartimi atmestas ir pareiškėjo apeliacinis skundas (tai matyti iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų). Teismas nustatė ir tai, kad bylos duomenys patvirtina, jog Valstybinė mokesčių inspekcija kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama minėto 2015 m. liepos 21 d. sprendimo pagrindu V. G. nustatytą 17 125 128,96 Eur prievolę pripažinti solidariąja V. G. ir K. G. prievole ir vykdyti ją išieškant iš sutuoktinių bendro turto; ši byla sujungta su ieškovės K. G. V. G. iškelta byla dėl santuokos nutraukimo. Pažymėtina, kad Kauno apylinkės teismo 2019 m. vasario 25 d. nutartimi ieškovės K. G. ieškinys atsakovui V. G. dėl santuokos nutraukimo dėl vieno sutuoktinio ar abiejų sutuoktinių kaltės, turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, padalijimo bei trečiojo asmens Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos pareiškimas su savarankiškais reikalavimais ieškovei K. G., atsakovui V. G. dėl prievolės pripažinimo solidaria, palikti nenagrinėtais (tai matyti iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų).

14. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad V. G. paskirta mokestinė bauda už mokestinę nepriemoką, kuri apskaičiuota mokesčių administratoriui nustačius, kad jis, kaip įmonės „N.“ įgaliotas asmuo, tikrinamuoju laikotarpiu nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. paėmė iš įmonės „N.“ sąskaitos, esančios UAB Medicinos banke, lėšas ir už jas nesumokėjo gyventojų pajamų mokesčio. Teismas, atsižvelgdamas į BK 1891 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos objektyvųjį požymį – turto, kuris negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, turėjimą nuosavybės teise, pripažino, kad nagrinėjamu atveju esminiai abiejų veikų požymiai sutampa, nes pagal BK 1891 straipsnio 1 dalį V. G. inkriminuotas tų pačių lėšų, už kurias nebuvo sumokėti privalomi mokesčiai, turėjimas nuosavybės teise.

15. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nurodė, kad šį mokesčių įstatymų pažeidimą kaip baudžiamąjį apibūdina ir atsakomybės pobūdis bei griežtumas. Pagal BK 1891 straipsnio 1 dalį, asmuo gali būti baudžiamas bauda, areštu arba laisvės atėmimu iki ketverių metų. V. G. nuteistas už tai, kad jis veikė tyčia, todėl, vadovaujantis BK 11 straipsnio 4 dalimi bei teisės pažeidimo padarymo metu galiojusiu BK 47 straipsnio 3 dalies 3 punktu, jam galėjo būti skiriama iki 1000 MGL dydžio bauda. Už mokestinę nepriemoką skiriama nuo 10 iki 50 procentų trūkstamos mokesčio sumos bauda, kuri gali siekti ir labai dideles sumas, netgi viršijančias baudžiamajame įstatyme nustatytos baudos viršutinę ribą. Nagrinėjamu atveju V. G. mokesčių administratorius už mokesčių nesumokėjimą (minėta, ne tik už šioje baudžiamojoje byloje svarstomą (t. y. nuo 2010 m. gruodžio 11 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.), bet ir už kelerių ankstesnių metų laikotarpį) skyrė 2 360 812 Eur (8 151 413 Lt) gyventojų pajamų mokesčio baudą, kuri daug kartų viršija maksimalią baudą, kurią galima skirti už  BK 1891 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikaltimą.

16. Be to, apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad mokestinių baudų pagrindinis tikslas – daryti spaudimą mokesčių mokėtojams siekiant, kad jie vykdytų savo pareigas, ir nubausti juos už šių pareigų pažeidimus. Tokia pat yra ir kriminalinės bausmės paskirtis (BK 41 straipsnio 2 dalis). Mokesčių administravimo įstatymo 139 straipsnyje nurodyti baudos dydžio nustatymo kriterijai iš esmės sutampa su BK 54 straipsnio 2 dalyje nustatytomis aplinkybėmis, į kurias atsižvelgia teismas, skirdamas kriminalinę bausmę. Dėl šių aplinkybių V. G. padarytas mokesčių įstatymų pažeidimas, už kurį jam administracine tvarka paskirta bauda, taip pat kvalifikuotinas kaip baudžiamasis.

17. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamoje byloje V. G. nuteistas už tą pačią veiką, kaip ir mokestinėje byloje, kurioje jam skirta bauda, taigi buvo pažeistas non bis in idem principas.

18. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija tokioms apeliacinės instancijos teismo išvadoms iš esmės pritaria. Šios išvados padarytos teismui tinkamai vadovaujantis pirmiau išdėstytais teismų praktikoje suformuotais principais, konstatavus mokestinio pažeidimo ir nusikalstamos veikos tapatumą bei atsižvelgiant į už mokestinio pažeidimo padarymą taikomos baudos baudžiamąjį pobūdį (šiuo aspektu žr., be kita ko, kasacinę nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-226/2014).

19. Dėl tokios procesinės situacijos teisinių padarinių pažymėtina, kad, skirtingai negu nurodoma kasaciniame skunde, vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika, asmuo, kuriam paskirta bauda pagal Mokesčių administravimo įstatymą, negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už tą pačią veiką, jeigu mokesčių administratorius baudą paskyrė ne dėl klaidos, o pagal savo kompetenciją, laikydamasis galiojančio įstatymo, ir nepaaiškėjo naujų reikšmingų aplinkybių. Priešingu atveju būtų pažeidžiamas non bis in idem principas (žr., pvz., kasacines nutartis baudžiamosiose bylose Nr. 2K-226/2014, 2K-321-303/2018).

20. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad tokia situacija nustatyta ir nagrinėjamoje byloje. Minėta, kad tas pats turtas buvo tyrimo objektas tiek atliekant mokestinį patikrinimą, kurio metu nustatyta mokestinė nepriemoka bei paskirta bauda, tiek baudžiamojoje byloje inkriminuojant turėjimą nuosavybės teise turto, kuris negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis. Šiame kontekste pažymėtina, kad ikiteisminis tyrimas pagal BK 1891 straipsnio 1 dalį buvo pradėtas Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Kauno apygardos valdybos Nusikalstamų veikų tyrimo skyriuje gavus 2015 m. birželio 10 d. Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos patikrinimo aktą Nr. FR0680-427 ir susipažinus su jame pateiktais duomenimis apie V. G. 2006–2011 m. laikotarpiu paimtas pinigų sumas iš kompanijos „N.“ atsiskaitomosios sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) UAB Medicinos banke, be kita ko, ir aktualiu baudžiamojoje byloje laikotarpiu, t. y. nuo 2010 m. gruodžio 11 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. Taigi ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas dėl dalies faktų, dėl kurių buvo atliekamas mokestinis patikrinimas ir nustatytas V. G. padarytas mokesčių įstatymų pažeidimas.

21. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad baudžiamojo pobūdžio mokestinės atsakomybės taikymas neatitiko įstatymo reikalavimų; toks atsakomybės taikymas negali būti traktuojamas kaip taisytina klaida, nulemta reikšmingų aplinkybių nežinojimo; naujų reikšmingų aplinkybių nepaaiškėjo, be kita ko, tokia aplinkybe nelaikytinas baudžiamojo proceso pradėjimas dėl dalies tų pačių faktinių aplinkybių, kurios buvo baudžiamojo pobūdžio mokestinės atsakomybės pagrindas mokestiniame procese. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatoriaus nurodomas baudžiamojo proceso legitimizavimo būdas panaikinant anksčiau paskirtas mokestines nuobaudas nagrinėjamoje byloje negali būti taikomas.

22. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje baudžiamoji atsakomybė kilo dėl dalies tų pačių esminių faktų, dėl kurių buvo atliktas mokestinis patikrinimas ir mokesčių administratoriaus galutiniu sprendimu nustatytas V. G. padarytas mokesčių įstatymų pažeidimas bei už jį paskirta baudžiamojo pobūdžio mokestinė bauda; pagal teisės pažeidimo, sankcijos pobūdį ir griežtumą mokestinis procesas V. G. prilygsta baudžiamajam, todėl, kaip pagrįstai nustatė apeliacinės instancijos teismas, pirmosios instancijos teismui V. G. pripažinus kaltu pagal BK 1891 straipsnio 1 dalį, buvo pažeistas non bis in idem principas.

23. Darytina išvada, kad panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, remiantis kasaciniame skunde išdėstytais argumentais, nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Egidijaus Zuzevičiaus kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai                                                                        Vytautas Masiokas

                                                                                Alvydas Pikelis

                                                                                Sigita Jokimaitė