Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2022-11-29][nuasmeninta nutartis byloje][e2-1227-881-2022].docx
Bylos nr.: e2-1227-881/2022
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Grupus 303293636 atsakovas
VALEKSA 123703158 atsakovo atstovas
Vilniaus miesto savivaldybės administracija 188710061 Kreditorius
Kategorijos:
Kreditorių reikalavimai ir jų tvirtinimas
CIVILINIS PROCESAS
Įmonių bankrotas
Atskirų kategorijų bylų nagrinėjimo ypatumai, fizinių asmenų ir įmonių bankrotas, restruktūrizavimas bei ypatingoji teisena
Bylos dėl juridinių asmenų bankroto
BYLOS DĖL JURIDINIŲ ASMENŲ
Bankrutuojančios įmonės kreditoriai, jų teisės ir reikalavimų tvirtinimas bei tenkinimas
Prašymas dėl ginčijamo finansinio reikalavimo patvirtinimo

?

Civilinė byla Nr. e2-1227-881/2022

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00559-2022-0

Procesinio sprendimo kategorija 3.4.3.7.1

(S)

img1 

 

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2022 m. lapkričio 29 d.

Vilnius

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės, Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Tomo Venckaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. spalio 26 d. nutarties, kuria tenkintas bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Grupus“ nemokumo administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Valeksa“ prašymas netvirtinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos finansinio reikalavimo uždarosios akcinės bendrovės „Grupus“ nemokumo byloje.

 

Teismas

 

n u s t a t ė :

I.       Ginčo esmė

 

1.       Vilniaus apygardos teismas 2022 m. birželio 7 d. nutartimi uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Grupus“ iškėlė bankroto bylą.

2.       Bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) „Grupus“, atstovaujama nemokumo administratorės UAB „Valeksa“, pateikė teismui prašymą netvirtinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – Savivaldybės administracija) reikalavimo UAB „Grupus“ bankroto byloje.

3.       Prašyme nurodė, kad Savivaldybės administracija bankroto administratorei pateikė 10 485 Eur dydžio finansinį reikalavimą, kildinamą iš tarp šalių sudarytų paramos sutarčių, kuriomis
UAB „Grupus“ įsipareigojo Savivaldybės administracijai suteikti 10 485 Eur paramą. Paramos sutartims aiškinti turi būti taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.476 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios aukos (paramos ir labdaros) civilinių teisinių santykių institutą. Paramos teikėjai BUAB „Grupus“ nesuteikus paramos Savivaldybės administracijai, paramos gavėja neturi teisės reikalauti prievolės įvykdymo natūra, t. y. reikalauti įpareigoti paramos teikėją suteikti paramą. Pažadas perduoti turtą ateityje galėtų būti vertinamas tik kaip ikisutartiniai santykiai. Savivaldybės administracija galėtų reikšti tik reikalavimus dėl nuostolių dėl nesuteiktos paramos atlyginimo, jei tokie buvo patirti, tačiau tokių reikalavimų (bei įrodymų apie patirtus nuostolius) Savivaldybės administracija nepateikė.

 

II.       Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

 

4.       Vilniaus apygardos teismas 2022 m. spalio 26 d. nutartimi BUAB „Grupus“ nemokumo administratorės UAB „Valeksa“ prašymą tenkino ir Savivaldybės administracijos 10 485 Eur dydžio finansinio reikalavimo BUAB „Grupus“ bankroto byloje nepatvirtino.

5.       Teismas konstatavo, kad paramos sutarčių 2.1 punkte, nustatančiame sutarčių objektą, numatyta, jog sutarčių objektas yra parama pinigais, kuri suteikiama vadovaujantis Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos įstatymu (toliau – Labdaros ir paramos įstatymas) ir atsižvelgus į Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo (toliau – Tarybos sprendimas) nuostatas. Tarybos sprendimo 2.5 punkte nustatyta, kad parama miesto socialinės infrastruktūros plėtrai teikiama savanoriškai ir atsisakymas pasirašyti paramos sutartį teisinių pasekmių nesukelia. Pagal Labdaros ir paramos įstatymo 2 straipsnio 2 dalį, parama yra paramos teikėjų savanoriškas ir neatlygintinas, išskyrus pagal šio įstatymo 8 straipsnio leidžiamus gavėjo įsipareigojimus, paramos dalykų teikimas šiame įstatyme nurodytiems paramos gavėjams šio įstatymo nustatytais tikslais ir būdais, įskaitant tuos atvejus, kai paramos dalykas perduodamas anonimiškai ar kitu būdu, kai negalima nustatyti konkretaus paramos teikėjo. Taigi, BUAB „Grupus“ pareiga teikti paramą nėra nustatyta ir teisės aktais. Todėl teismas nusprendė, kad vien sudarytų paramos sutarčių fakto Savivaldybės administracijos pareikšto finansinio reikalavimo pagrindimui nepakanka.

6.       Teismo vertinimu, aplinkybė, kad paramos gavėjas yra Savivaldybės administracija, kurios veikla yra susijusi su viešuoju interesu, savaime nereiškia, jog ir byloje su privačiu juridiniu asmeniu egzistuoja viešasis interesas, nes toks interesas yra tose civilinėse bylose, kurios susijusios su visuomenės arba bent didelės jos dalies interesais.

7.       Be to, teismas nesutiko su Savivaldybės administracijos teiginiais dėl poreikio vadovautis   nurodytomis Vilniaus apygardos teismo nutartimis. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo
33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai. Atsižvelgiant į nurodytą, teismas atmetė kaip nepagrįstus Savivaldybės administracijos argumentus, jog nagrinėjamu atveju teismas, pagal horizontalųjį precedentą, privalo vadovautis Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 30 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. eB2-2779-567/2017, bei 2018 m. birželio 19 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. eB2-2670-345/2018. Šiuo atveju teismas, spręsdamas nagrinėjamą ginčą, rėmėsi aukštesnės instancijos – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, formuojančio vienodą teismų praktiką, bei Lietuvos apeliacinio teismo pateiktais išaiškinimais panašiose bylose.

 

III.        Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

 

8.       Pareiškėja Vilniaus miesto savivaldybės administracija atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. spalio 26 d. nutartį ir patvirtinti Vilniaus miesto Savivaldybės administracijos 10 485 Eur dydžio finansinį reikalavimą BUAB „Grupus“ bankroto byloje. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentai:

8.1.                      Teismas neįsigilino ir nevertino Savivaldybės administracijos pateiktų sutarčių turinio, specifikos, aktualaus teisinio reguliavimo ir aktualios teisminės praktikos. Sutartys buvo sudarytos atsižvelgiant į Tarybos 2016 m. sausio 20 d. sprendimu Nr. 1-291 „Dėl paramos socialinės ir inžinerinės infrastruktūros plėtrai dydžių ir teikimo“ patvirtinto Paramos socialinės ir inžinerinės infrastruktūros plėtrai teikimo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) nuostatas. Tarybos sprendimas nustato, kad parama miesto socialinės ir inžinerinės infrastruktūros plėtrai teikiama savanoriškai ir atsisakymas pasirašyti paramos sutartį teisinių pasekmių nesukelia. Šiuo atveju sutartys yra sudarytos. Paramos lėšos turi patekti į savivaldybės biudžetą ir būti skirtos infrastruktūros plėtrai bendruomenės interesais. Pasirašydama sutartis bendrovė prisiėmė labai konkrečius įsipareigojimus, kurie galiojant sutartims turi būti vykdomi.

8.2.                      BUAB „Grupus“ bankroto procedūra, remiantis sutarties nuostatomis, pato savaime nėra pagrindas sutartyse nustatytoms pareigoms pasibaigti. Paramos sutarčių 10 punkte nustatyta, kad, jei šalys reorganizuojamos ar likviduojamos, visos šiomis sutartimis nustatytos teisės ir pareigos pereina jų teisių ir pareigų perėmėjui. Nepakeitus ar nenutraukus sutarčių negali būtų tiesiog anuliuojamos sutartimis prisiimtos pareigos, atitinkamai, Savivaldybės administracijos pareikšti finansiniai reikalavimai yra teisėti ir pagrįsti bei privalo būti tvirtinami.

8.3.                      Nesuprantama, kodėl teismas nesiremia savo paties net ne vienoje analogiškoje byloje neseniai suformuluota praktika. Analogiškoje byloje Vilniaus apygardos teismas 2017 m. sausio 30 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. eB2-2779-567/2017, patvirtino Savivaldybės administracijos finansinį reikalavimą dėl 14 089,66 Eur, nepaisydamas, kad savivaldybės reikalavimai taip pat buvo grindžiami paramos socialinės infrastruktūros plėtrai sutartimi. Kitoje civilinėje byloje Nr. eB2-2670-345/2018, Vilniaus apygardos teismas priėmė 2018 m. birželio 19 d. nutartį, kuria tenkino Savivaldybės administracijos prašymą dėl įtraukimo į kreditorių sąrašą ir patvirtino 24 917 Eur finansinį reikalavimą, nors reikalavimas buvo grindžiamas paramos socialinės ir inžinerinės infrastruktūros plėtrai sutartimi.

8.4.                      Reikalavimo suma (10 485 Eur) yra pakankamai didelė ir reikšminga tiek savivaldybės biudžetui, tiek viešiesiems interesams. Šiame kontekste yra svarbūs Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai, kad valstybės ar savivaldybių turtas, kaip viešosios nuosavybės teisės objektas, turi būti naudojamas tik siekiant patenkinti tam tikrus viešuosius interesus, o teisės normos, reglamentuojančios valstybės ir savivaldybės turto perleidimą, turi būti aiškinamos ir taikomos taip, jog būtų apgintas viešasis interesas.

9.       Atsakovė BUAB „Grupus“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti ir skundžiamą nutarti palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

9.1.                      Savivaldybės administracija, prašydama patvirtinti finansinį reikalavimą paramos sutarčių pagrindu, iš esmės prašo priverstinio paramos vykdymo iš bankrutuojančios įmonės, kas, kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, nėra leidžiama.

9.2.                      Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. gruodžio 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-549/2011, išnagrinėjo iš esmės analogišką ginčą ir konstatavo, kad žemesnės instancijos teismai pagrįstai į bankrutuojančios įmonės kreditorių sąrašą neįtraukė Savivaldybės administracijos reikalavimo pagal paramos socialinės infrastruktūros plėtrai sutartį. Nėra jokio pagrindo šioje byloje nesivadovauti minėtoje kasacinio teismo nutartyje pateiktais išaiškinimais bei priimti priešingą sprendimą.

9.3.                      Savivaldybės administracija neįrodė, kad šioje byloje prioritetas turi būti teikiamas Savivaldybės administracijos interesams.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV.        Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

 

10.       Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atmestas pareiškėjos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos prašymas dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo BUAB „Grupus“ bankroto byloje, pagrįstumo ir teisėtumo. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti atskirajame skunde nustatytas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas teisėjų kolegija nenustatė.  

11.       Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu šalių sudarytų paramos sutarčių teisinio kvalifikavimo tinkamumu ir šių sutarčių sukeliamų teisinių padarinių įvertinimo pagrįstumu. Apeliantės teigimu, teismas neįsigilino ir nevertino Savivaldybės administracijos pateiktų sutarčių turinio, specifikos, aktualaus teisinio reguliavimo ir teisminės praktikos. Jos nuomone, paramos lėšos turi patekti į savivaldybės biudžetą ir būti skirtos infrastruktūros plėtrai bendruomenių interesais. Su apeliantės argumentais teisėjų kolegija nesutinka.

12.       Auka (parama ar labdara) pagal CK 6.476 straipsnio 1 dalies nuostatas laikoma turto ar turtinės teisės dovanojimas tam tikram naudingam tikslui. Tai iš esmės yra dovanojimo sutarties, pagal kurią viena šalis neatlygintinai perduoda turtą ar turtinę teisę kitai šaliai, rūšis, dvišalis sandoris, kuriam, visų pirma, turi būti taikomos CK 6.476 straipsnyje įtvirtintos taisyklės, o jų nereglamentuotais atvejais – bendrosios dovanojimo instituto nuostatos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-355/2009). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvados atitinka kasacinio teismo praktikoje išanalizuotą CK 6.476 straipsnyje įtvirtintą aukos (paramos ar labdaros) teisinį institutą.

13.       Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad dovanojimo sutartis yra realinė ir laikoma sudaryta nuo turto ar turtinės teisės (reikalavimo) perdavimo, t. y. šios sutarties sudarymas ir vykdymas sutampa. Teisėjų kolegijos vertinimu, sudarytos ginčo paramos sutartys savo esme yra BUAB „Grupus“ pažadas teikti paramą ateityje. Pažadas padovanoti turtą ar turtinę teisę arba atleisti nuo turtinės pareigos ateityje nelaikomas dovanojimo sutartimi (CK 6.465 straipsnis), pažadas padovanoti arba susitarimas perduoti ateityje turtą vertintinas kaip ikisutartiniai šalių santykiai (CK 6.163 straipsnis). Tokiu atveju atsakomybė ikisutartiniuose santykiuose gali kilti tik dėl nesąžiningo šalies elgesio nuostolių atlyginimo forma. CK 6.465 straipsnio 2 dalyje taip pat nustatyta, kad asmuo, kuriam buvo pažadėta ką nors padovanoti ateityje, turi teisę į nuostolių, susijusių su pasirengimu priimti dovaną, atlyginimą, jeigu dovanotojas atsisakė sudaryti dovanojimo sutartį dėl nepateisinamų priežasčių. Todėl atsižvelgiant į paramos sutarčių prasmę bei tikslą ir šios rūšies sutarčių reguliavimą, CK 6.476 straipsnio reglamentuotos sutarties neįvykdymo atveju, suinteresuoto asmens pažeistų teisių gynimo būdas pagal įstatymą yra patirtų nuostolių atlyginimas, ko apeliantė šioje byloje neįrodinėjo ir nereikalavo. Todėl šiuo atveju visiškai pritartina skundžiamos nutarties išvadai, kad apeliantė, prašydama patvirtinti jos finansinį reikalavimą paramos sutarčių pagrindu, iš esmės prašo priverstinio paramos vykdymo iš bankrutuojančios įmonės, ko paramos sutartims taikytinas teisinis reglamentavimas nenumato.

14.       Paramos sutarčių 1 punkte, nustatančiame sutarčių objektą, numatyta, kad sutarčių objektas yra parama pinigais, kuri suteikiama vadovaujantis Labdaros ir paramos įstatymu ir atsižvelgus į Tarybos sprendimo nuostatas. Tarybos sprendimo 2.5 punkte nurodyta, kad parama miesto socialinės infrastruktūros plėtrai teikiama savanoriškai ir atsisakymas pasirašyti paramos sutartį teisinių pasekmių nesukelia. Aprašo 5 punkte įtvirtinta, kad parama teikiama vadovaujantis savanoriškumo principu, neatlygintinai perduodant pinigines lėšas ar bet kokį kitą turtą (įskaitant pagamintas arba įsigytas prekes), suteikiant paslaugas.

15.       Pagal Labdaros ir paramos įstatymo 2 straipsnio 2 dalį parama yra paramos teikėjų savanoriškas ir neatlygintinas, išskyrus pagal šio įstatymo 8 straipsnio leidžiamus gavėjo įsipareigojimus, paramos dalyko teikimas šiame įstatyme nurodytiems paramos gavėjams šio įstatymo nustatytais tikslais ir būdais, įskaitant tuos atvejus, kai paramos dalykas perduodamas anonimiškai ar kitu būdu, kai negalima nustatyti konkretaus paramos teikėjo. Taigi, atsakovei BUAB „Grupus“ pareiga teikti paramą nėra nustatyta ir teisės aktais. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad vien sudarytų paramos sutarčių fakto apeliantės pareikšto finansinio reikalavimo pagrindimui nepakanka. 

16.       Apeliantė akcentuoja, kad tokios situacijos, kai statytojai, pasinaudodami bankroto procedūromis, siekia išvengti prisiimtų įsipareigojimų įvykdymo, negali būti toleruojamos, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju priežastis tokiai galimybei (piktnaudžiavimo) atsirasti yra teisinių santykių įforminimas paramos sutartimis. Aplinkybė, kad šiuo atveju paramos gavėjos statusas, t. y. ji yra Savivaldybės administracija, ir gautiną paramą numatė savo biudžete, nesudaro pagrindo kitaip aiškinti ir paneigti paramos sutarties esmę bei aiškinimą. Prievolė teikti paramą tiesiog negali kilti, nes parama yra paramos teikėjų savanoriškas ir neatlygintinas paramos dalyko suteikimas.

17.       Apeliantei taip pat nėra suprantamos priežastys, kodėl pirmosios instancijos teismas nesivadovavo jos nurodytomis Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-2779-567/2017 ir 2018 m. birželio 19 d. nutartimi civilinėje byloje
Nr. eB2-2670-345/2018. Kaip nurodyta ir skundžiamoje nutartyje, žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Šiuo atveju, pirmosios instancijos teismo išvados sutampa su aukštesnės instancijos teismų formuojamos praktikos išaiškinimais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-549/2011, Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-734/2014; Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1921/2014, Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-608-241/2018). Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo apeliantės nurodomomis pavienėmis, žemesnės instancijos teismo nutartimis.

18.       Be kita ko, apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad byloje neegzistuoja viešasis interesas. Apeliantė tvirtina, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog sutarčių tikslas – sudaryti sąlygas apeliantei tinkamai užtikrinti Vilniaus miesto socialinės infrastruktūros plėtrą bendruomenės interesais ir panašiai. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie apeliantės argumentai nepaneigia skundžiamoje nutartyje padarytų išvadų. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad vien tai, jog paramos gavėja (apeliantė) yra savivaldybė, kurios veikla yra susijusi su viešuoju interesu, savaime nereiškia, kad ir šioje byloje su privačiu juridiniu asmeniu egzistuoja viešasis interesas, lemiantis prašymo dėl finansinio reikalavimo tvirtinimo
BUAB „Grupus“ bankroto byloje tenkinimą.

19.       Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl apeliantės finansinio reikalavimo tvirtinimo bankroto byloje, teisingai aiškino tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias paramos teisinius santykius, nenukrypo nuo aukštesniųjų teismų formuojamos praktikos. Dėl šios priežasties atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama Vilniaus apygardos teismo 2022 m. spalio 26 d. nutartis paliekama nepakeista
(CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

20.       Apeliantės atskirąjį skundą atmetus, teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą įgijo atsakovė
(CPK 93 straipsnio 5 dalis, 98 straipsnis). Atsakovė BUAB ,,Grupus“ pateikė teismui įrodymus apie apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 700 Eur už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimas. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos neviršija rekomenduojamų dydžių (Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų teisingumo ministro 2004 balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (Teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) 8.16 punktas), atsakovei
BUAB ,,Grupus“ iš apeliantės priteisiamos 700 Eur bylinėjimosi išlaidos, kurias atsakovė patyrė bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

 

n u t a r i a :

 

Vilniaus apygardos teismo 2022 m. spalio 26 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Grupus“, juridinio asmens kodas 303293636, iš pareiškėjos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, juridinio asmens kodas 188710061, 700 Eur (septynis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant  apeliacinės instancijos teisme.

 

 

Teisėjai                                                    Romualda Janovičienė

 

 

            Vilija Mikuckienė

 

 

            Tomas Venckus

 

 


Paminėta tekste:
  • CK
  • 3K-3-549/2011
  • CPK
  • CK6 6.476 str. Aukos (parama ar labdara)
  • 3K-3-355/2009
  • CK6 6.465 str. Dovanojimo sutarties samprata
  • CK6 6.163 str. Šalių pareigos esant ikisutartiniams santykiams
  • 2-734/2014
  • 2-1921/2014
  • 2-608-241/2018
  • CPK 93 str. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas