Civilinė byla Nr. e2A-530-464/2019

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02516-2016-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.2.7; 2.1.3.3.1; 2.9.

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. lapkričio 11 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kazio Kailiūno ir Astos Radzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės J. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 26 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1609-614/2018 pagal ieškovės J. V. ieškinį atsakovei BAB bankui „Snoras“, trečiajam asmeniui valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas“ dėl obligacijų pasirašymo sutarčių nuginčijimo ir restitucijos taikymo, pripažįstant sumokėtas sumas lėšomis banko sąskaitoje.        

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė J. V. 2016-11-24 kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriame prašė: 1) pripažinti negaliojančiomis su atsakove BAB banku „Snoras“ 2011-10-19 sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis Nr. FO20111019K990009 ir Nr. FO20111019K990011; 2) pagal ginčijamas obligacijų pasirašymo sutartis sumokėtą 51 336,33 Eur sumą laikyti ieškovės lėšomis banko sąskaitoje;        3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškovė nurodė, kad obligacijų pasirašymo sutartys pripažintinos negaliojančiomis, nes buvo sudarytos dėl apgaulės (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.91 str.). Ieškovė su atsakove obligacijų pasirašymo sutartis sudarė 2011-10-19, o 2016-11-14 iš viešoje erdvėje pasklidusios informacijos sužinojo apie tai, kad Lietuvos banko valdyba dar 2011-01-18 buvo priėmusi nutarimą Nr. 03-2 „Dėl raštiškų nurodymų davimo, individualaus banko veiklos riziką ribojančio normatyvo dydžio ir papildomų banko veiklos rizikos ribojimo reikalavimų nustatymo akcinei bendrovei bankui Snoras“ (toliau – Lietuvos banko valdybos 2011-01-18 nutarimas,    2011-01-18 nutarimas). Bankui 2011-12-07 buvo iškelta bankroto byla. Vertybiniai popieriai pagal Lietuvos Respublikos vertybinių popierių įstatymą (toliau – VPĮ) galėjo būti viešai siūlomi tik po to, kai paskelbtas prospektas. Atsakovės paskelbtame Vertybinių popierių komisijos 2011-06-16 pažyma Nr. 4R-10 patvirtintame 500 000 000 Lt obligacijų emisijų baziniame prospekte su galutinių sąlygų aprašymu (toliau – prospektas) buvo nurodyta, kad esminių įvykių, susijusių su emitentu, kurie turi esminės reikšmės vertinant emitento mokumą, nebuvo. Lietuvos banko valdybos 2011-01-18 nutarime minimi draudimai bankui yra vienareikšmiški ženklai, jog atsakovė turėjo ypač rimtų ir įsisenėjusių finansinių problemų, kurios buvo vienos iš pagrindinių sąlygų skelbti atsakovės moratoriumą ir inicijuoti bankroto procedūrą. 2011-01-18 nutarimas ir jo pagrindu taikomos poveikio priemonės laikytinos esminiu įvykiu, kuris turėjo būti tinkamai atskleistas prospekte (VPĮ 19 str.). Nutarime esanti konkreti informacija viešai skelbiama nebuvo, skelbta tik formaliai (neatskleidžiant viso nutarimo turinio) ir ne teisės aktams skelbti nustatyta tvarka.

3.        Atsakovė, žinodama apie taikomus apribojimus ir kitas aplinkybes, sąmoningai turėdama tikslą suklaidinti, parengė teisės aktų neatitinkantį prospektą, skelbė tikrovės neatitinkančią informaciją, ėmėsi apeiti Lietuvos banko taikomą poveikio priemonę – draudimą priimti indėlius didesnėmis nei vidutinėmis palūkanomis – išleido obligacijas. Atsakovės apgaulė pasireiškė ne tik esminių aplinkybių nutylėjimu prospekte, bet ir aktyviais atsakovės veiksmais, nes atsakovės darbuotojai teikė informaciją, kad atsakovės finansinė būklė gera, kad jai netaikomi jokie apribojimai, kad su investuotojų lėšomis elgiasi apdairiai. Ieškovė, kaip neprofesionali investuotoja, būdama vidutiniškai protingas ir apdairus asmuo, žinodama išdėstytas aplinkybes apie atsakovės finansinę padėtį ginčo sutarčių su atsakove nebūtų sudariusi. Ieškovė, prieš sudarydama sutartis, konsultavosi su atsakovės darbuotojais, susipažino su prospektu, buvo apdairi ir pagrįstai tikėjosi, kad jai suteikiama informacija yra teisinga.

II.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4.       Vilniaus apygardos teismas 2018-09-26 sprendimu ieškovės ieškinį atmetė.     

5.       Teismas nustatė, kad ieškovė J. V. 2011-10-19 sudarė su atsakove Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį Nr. K9954746, kuria bankas suteikė ieškovei neprofesionalaus kliento kategoriją (iki tol ieškovė nebuvo banko kliente). Savo parašu ieškovė patvirtino, kad ji gavo šios sutarties egzempliorių, Pavedimų vykdymo ir sujungimo bei sandorių paskirstymo politiką, Interesų vengimo politikos santrauką, Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą, Veiksmų, kurių bankas ėmėsi siekdamas užtikrinti klientui priklausančių finansinių priemonių ir piniginių lėšų saugumą, aprašymo santrauką, įskaitant santraukos forma pateikiamą indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo sistemos, taikomos banko atžvilgiu atsižvelgiant į jos vykdomą veiklą Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje narėje, aprašymą, patvirtino, kad susipažino su šiais dokumentais ir sutinka jų laikytis. Tą pačią 2011-10-19 dieną, ieškovė su atsakove sudarė dvi šioje byloje ginčijamas obligacijų pasirašymo sutartis – Nr. FO20111019K990009, pagal kurią ieškovė įsigijo 1 600 vnt. 100 Lt nominalios vertės obligacijų su 4,5 proc. metine palūkanų norma už 159 991,04 Lt, obligacijų išpirkimo data – 2012-11-05, ir Nr. FO20111019K990011, pagal kurią ieškovė įsigijo 50 vnt. 100 Lt nominalios vertės obligacijų su 4,5 proc. metine palūkanų norma už 4 999,72 Lt, obligacijų išpirkimo data – 2012-11-05.

6.       Teismas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-11-17 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, pateiktu išaiškinimu dėl Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą (toliau – IĮIDĮ) taikymo asmenims, įgijusiems atsakovės banko BAB Snoras indėlių sertifikatus ir /ar obligacijas, pagal kurį indėlių sertifikatams turi būti taikoma indėlių garantijų sistema, o obligacijoms – ne, bei kad įgydamas obligaciją asmuo prisiima obligaciją išleidusio asmens (emitento) nemokumo riziką, darė išvadą, kad ši rizika nėra  priskirta prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema.

7.       Teismas pažymėjo, kad sprendžiant, ar yra apgaulė, turi būti vertinami ne tik atsakovės, bet ir ieškovės veiksmai, tiriamas bei vertinamas jos elgesys tiek prieš sandorio sudarymą, tiek ir sudarant sandorį bei po sandorio sudarymo, siekiant išsiaiškinti jos valios formavimosi procesą ir tai, ar sudaryti sandoriai turi valios trūkumų. 

8.       Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad prospektas yra 66 puslapių, t. y. pakankamai didelės ir daug didesnės apimties nei kliento aptarnavimo sutartis, šis dokumentas surašytas vartojant specifinius terminus, tačiau ieškovė neišdėstė jokių argumentų, kada ir kokiu būdu ji prospektą nuodugniai perskaitė ir ką tuo metu suprato. Apie prospekto reikšmę ir įtaką jos valiai sudaryti ginčijamą sandorį ieškovė pareiškė tik 2016 metų lapkričio mėnesio pabaigoje, t. y. tik tada, kai kitoje civilinėje byloje (kurioje ieškovą atstovavo tas pats atstovas) Vilniaus apygardos teismas           2016-11-03 sprendimu (vėliau panaikintu aukštesnės instancijos teismo sprendimu) patenkino kito asmens analogišką ieškinį. Tokį ieškinio pateikimo momentą teismas vertino kaip neatsitiktinį ir kaip aplinkybę, leidžiančią abejoti ieškovės paaiškinimų apie tai, kaip formavosi jos valia ginčo sandorį sudarant, patikimumu, juolab kad ieškovė nepasinaudojo teise duoti parodymus teismo posėdžio metu, o ieškovės atstovas negalėjo nurodyti ieškovės išsilavinimo, investavimo bei gyvenimiškos patirties, iš ko teismas taip pat galėtų vienaip ar kitaip vertinti, ar iš tiesų prospekto turinys, ieškovei sudarant ginčo sandorį, buvo detaliai žinomas ir kaip suprastas, kokią įtaką jos valios formavimuisi turėjo. Ieškovė negynė savo teisių teisme apie penkerius metus po bankroto bylos bankui iškėlimo.

9.       Nustatęs, kad apie inspektavimą ir Lietuvos banko valdybos 2011-01-18 nutarimą Lietuvos banko tinklapyje buvo skelbta 2011-01-18, o ne 2016 m. pabaigoje, kaip teigė ieškovė, ir šiai nepateikus konkrečių paaiškinimų dėl sužinojimo apie nutarimą aplinkybių, teismas ieškovės argumentus dėl valios sudaryti ginčijamą sandorį formavimosi aplinkybių vertino kaip nepatikimus. Teismas taip pat konstatavo, kad informacija apie atsakovės veiklos trūkumus ir atitinkamus ribojimus buvo viešai prieinama iki ieškovei sudarant ginčijamus sandorius. Minima informacija buvo prieinama ir po banko bankroto bylos iškėlimo, archyvuose ji randama ir dabar. Įvertinęs, kad ši informacija ieškovei nebuvo aktuali iki Vilniaus apygardos teismo civilinėje 2016-11-03 byloje priimto tos bylos ieškovui palankaus teismo sprendimo, teismas darė išvadą, kad ne ši informacija (ar jos trūkumas) apie banko veiklą formavo ieškovės apsisprendimą dėl ginčo sandorių sudarymo. Ieškovės aptariamų aplinkybių ir argumentų dėl prospekto turinio nenurodymas, teisminio proceso nepradėjimas penkerius metus, pirmosios instancijos teismo vertinimu, suponuoja pagrindą spręsti, kad ieškovė juos vertino arba kaip neaktualius, neturėjusius įtakos jos valiai sudaryti ginčijamą sandorį, arba kad ji apskritai jų neskaitė. Todėl teismas priėjo prie išvados, kad prospekte nurodyta informacija, nepriklausomai nuo jos atitikties teisės aktų reikalavimams, neturėjo lemiamos reikšmės ieškovės valios sudaryti ginčijamą sandorį formavimuisi, taigi prospekto turinio vertinimas tapo neaktualus nagrinėjamam ginčui išspręsti.

10.       Ieškovės argumentus, kad atsakovė tyčia klaidino tiek prospekte, tiek viešai skelbta informacija apie obligacijų saugumą, dideles palūkanas (grąžą) bei skleista klaidinga informacija apie banko finansinę padėtį, o ji buvo bloga, teismas pripažino neįrodytais Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) leistinomis įrodinėjimo priemonėmis. Teismas nesutiko su ieškovės pozicija, kad ji buvo klaidinama ir (ar) tyčia apgaudinėjama. Teismo vertinimu, ieškinyje nurodoma aplinkybė, kad Lietuvos bankas 2011-01-18 nutarimu uždraudė atsakovei sudaryti arba pratęsti neprofesionalių rinkos dalyvių terminuotųjų indėlių sutartis, pagal kurias palūkanų norma būtų didesnė nei rinkos vidurkis, nereiškia, jog bankas jau tada buvo nemokus ir nebegalėjo vystyti savo veiklos, siūlyti obligacijas, nurodyti jų pranašumus. Aplinkybė, kad bankas po minėto nutarimo pradėjo platinti obligacijas ir taip siekė išsaugoti savo konkurencingumą, savaime neįrodo, jog bankas apgaudinėjo klientus, tarp jų ir ieškovę.

11.       Be to, ir ankstesniuose inspektavimuose buvo nustatyta banko veiklos trūkumų, apie tai ne kartą skelbta Lietuvos banko tinklapyje, pavyzdžiui, 2004-09-02, 2005-06-30, 2006-09-07, 2007-11-08, 2008-09-04, 2009-09-30, 2011-01-20,  taip pat būdavo skelbiama ir apie kitų bankų inspektavimus ir veiklos trūkumus, skiriamos baudos. Tokie neigiamo pobūdžio pranešimai viešoje erdvėje ieškovei taip pat turėjo būti žinomi, jeigu ji, kaip dabar teigia, atidžiai domėjosi banko finansine būkle. Byloje nustatyta ir neginčijama, kad ieškovė turėjo galimybę naudotis internetu. Teismo vertinimu, būtent ieškovei kyla pareiga pagrįsti, jog visuomenės informavimo priemonėse skelbiami pranešimai apie banko finansinę padėtį, kuriais remiasi ieškovė įrodinėdama apgaulės faktą, buvo melagingi (CPK 178 str.). Banko veikla buvo apribota 2011-11-16 nutarimu, o nemokiu jis pripažintas 2011-11-24 nutarimu, bankroto byla bankui iškelta Vilniaus apygardos teismo 2011-12-07 nutartimi, įsiteisėjusia 2011-12-20.  Pastaroji aplinkybė, t. y. kad 2011 metų pabaigoje bankui buvo iškelta bankroto byla, pati savaime taip pat nėra pakankama pagrįsti, jog iki banko veiklos moratoriumo skelbti duomenys apie jo veiklą, juo labiau apie 2006, 2009, 2010 metais vykdytą veiklą, yra akivaizdžiai melagingi.

12.       Teismas taip pat pripažino neįrodyta ir tokią aplinkybę, kad banko inspektavimas ar Lietuvos banko valdybos 2011-01-18 nutarimas galėtų būti laikomi įvykiais, apie kuriuos informacijos atskleidimas galėjo turėti didelį poveikį atsakovės išleistų vertybinių popierių rinkos kainai (VPĮ galiojusios redakcijos 2 str. 10 p.).

III.                      Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į juos argumentai

13.       Ieškovė J. V. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2018-09-26 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:     

13.1.                      Teismas nepagrįstai netenkino ieškovės prašymo dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2018-03-01 nutarties civilinėje byloje Nr. 2-231-464/2018, kurioje nagrinėtas ginčas pagal ieškovo BAB banko Snoras ieškinį atsakovui Bank Julius Baer & Co.Ltd dėl 306 296 694,75 Eur nuostolių atlyginimo, prijungimo. Lietuvos apeliacinio teismo 2018-03-01 nutartyje pateikta pačios atsakovės pozicija apie nemokumo atsiradimo priežastis.

13.2.                      Nei viena iš teismo sprendime aptartų Lietuvos banko paskelbtų aplinkybių ieškinys nebuvo grindžiamas. Priešingai, ieškinys yra grindžiamas Lietuvos banko valdybos 2011-01-18 nutarimu, kuriame išdėstyti konkretūs banko veiklos trūkumai, ir oficialiuoju rašytiniu įrodymu – Lietuvos banko priežiūros tarnybos 2016-05-02 atsakymu Nr. S 2016/(21.16-2102)-12-1896, kuris pagrindžia, kad bankas nutarimo reikalavimų nevykdė ir tai lėmė nemokumą. Byloje nėra jokių įrodymų, kad 2011-01-18 nutarimas ar jo turinį sudarantys konkretūs reikalavimai, ribojimai ir nurodymai apskritai būtų paskelbti.

13.3.                      Įstatymų leidėjas nustatė prospekto turinį bei kartu nustatė, jog šis dokumentas yra skirtas neprofesionalių investuotojų apsaugai (VPĮ 6 str.). Vadinasi, įstatymų leidėjui priimant atitinkamą teisinį reguliavimą nekilo abejonių, ar prospektą galės suprasti neprofesionalus investuotojas. Teismas sprendime ir nenurodė nei vieno termino, kuris, teismo manymu, būtų sudėtingas ir dėl kurio galėtų kiltų abejonių, ar ieškovė jį suprato. Ieškinyje ieškovė nurodė konkrečias prospekto nuostatas (2.1 ir 4.4.5 p.), kurių pagrindu priėmė sprendimą sudaryti ginčijamas obligacijų sutartis. Byloje nėra jokių įrodymų, kurie leistų abejoti ieškovės apdairumu, rūpestingumu ir susipažinimu su prospektu.

13.4.                      Ieškovė ieškinyje nurodė, jog iš viešojoje erdvėje (www.delfi.lt) pasirodžiusios informacijos ieškovė 2016-11-14 sužinojo, kad Lietuvos banko valdyba 2011-01-18 buvo priėmusi nutarimą. Ieškovei, susisiekus su straipsnio autoriumi taip pat tapo žinoma apie 2016-05-02 Lietuvos banko priežiūros tarnybos atsakymą Nr. S 2016/(21.16-2102)-12-1896 (toliau – atsakymas). Minėtame straipsnyje nėra jokios užuominos apie teismo sprendime minimą ieškinį ir byloje nėra jokių įrodymų, jog ši byla būtų susijusi su ieškovės apsisprendimu pareikšti ieškinį. Ieškovė iki minėto straipsnio nežinojo aplinkybių, kuriomis galėtų pagrįsti, jog ji buvo apgauta. Sužinojusi šias aplinkybes ieškovė ir pareiškė ieškinį. Taigi, teismo išvada apie Vilniaus apygardos teismo 2016-11-03 sprendimą ir jo įtaką, ieškovei priimant sprendimą kreiptis į teismą, yra nepagrįsta byloje esančia medžiaga bei prieštarauja ieškovės atvirai deklaruotai pozicijai. Toks aplinkybių traktavimas nesiderina su esminiais civilinio proceso principais bei iš esmės paneigia asmens teisę į teisminę gynybą.

13.5.                      Teismo išvada, kad ieškovė nepasinaudojo teise duoti parodymus teismo posėdžio metu, pati į posėdį neatvyko ir aplinkybių kaip formavosi jos valia sudaryti ginčo sandorį nepaaiškino, nesuderinama su CPK 51 straipsnio 2 dalies nuostata. Nei atsakovė nei trečiasis asmuo byloje nereiškė prašymo pripažinti ieškovės dalyvavimą būtinu, tokios nutarties savo iniciatyva nepriėmė ir teismas, todėl nėra jokio teisėto ir pagrįsto pagrindo abejoti ieškovės ieškinyje išdėstytomis aplinkybėmis bei obligacijų pasirašymo sutartyje nurodytomis aplinkybėmis apie tai, jog ieškovė su prospektu susipažino ir jo turinį suvokė, juolab kad nei teismas, nei kitos ginčo šalys minėtos aplinkybės nekvestionavo.

13.6.                      Teismas, priimdamas sprendimą, be pagrindo rėmėsi kasacinio teismo nagrinėtomis bylomis Nr. 3K-7-602-684/2015 ir Nr. e3K-3-164-611/2018. Kasacinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 nepasisakyta dėl apgaulės, sudarant obligacijų sutartis, o byloje Nr. e3K-3-164-611/2018 kasacinis teismas skundo netenkino dėl to, kad kasatorius keitė savo procesinę poziciją ir tikslino ieškinį. Tuo tarpu šioje byloje kilusiame ginče nėra jokių aplinkybių, kurios pagrįstų ieškovės pozicijos nenuoseklumą.

14.       Atsakovė BAB bankas Snoras atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą (el. b. t. 2, b. l. 143–149) prašo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2018-09-26 sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

14.1.                      Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad prie bylos prašyta prijungti Lietuvos apeliacinio teismo nutartis buvo viešai paskelbta LITEKO informacinėje sistemoje ir viešai prieinama 2018-03-08, kuomet ir buvo atspausdinta, tačiau ieškovės atstovas bandė pateikti šią nutartį tik įvykusio 2018-09-06 teismo posėdžio metu (nagrinėjant bylą iš esmės), t. y. praėjus beveik 6 mėnesiams po sužinojimo apie nutartį. Ieškovė turėjo galimybę prašyti teismo priimti naują įrodymą daug anksčiau, tačiau šia savo teise nepasinaudojo. Be to, civilinės bylos Nr. 2-3417-603/2018 (ankstesnis Nr. 2-1440-603/2017) nagrinėjimas nėra baigtas, o bylos medžiaga yra nevieša, su ja negali susipažinti net teismas, taigi ši medžiaga apskritai negali tapti įrodymu nagrinėjamoje civilinėje byloje (CPK 177 str. 4 d.). 

14.2.                      Priešingai nei teigiama ieškinyje ir apeliaciniame skunde, informacija apie 2011-01-18 nutarimą buvo atskleista ir turėjo būti žinoma ieškovei dar iki prospekto patvirtinimo ir paskelbimo bei ginčijamų sandorių sudarymo. Lietuvos banko tinklalapyje 2011-01-18 buvo paskelbtas pranešimas „Dėl akcinės bendrovės banko Snoras inspektavimo rezultatų ir priežiūrinio tikrinimo ir vertinimo rezultatų“, kuriame Lietuvos bankas nurodė giežtai įvertinęs nustatytus banko veiklos trūkumus, padarytus teisės aktų pažeidimus, išsakė tam tikrus nurodymus, kurių vykdymas leistų daugiau riboti banko veiklos riziką, nustatė tam tikrus reikalavimus dėl banko kapitalo. Atsakovė apie Lietuvos banko atlikto inspektavimo rezultatus informavo Vertybinių popierių komisiją, kuri 2011-01-20 paskelbė šią informaciją Centrinėje reglamentuojamos informacijos bazėje. Be to, pranešimai apie banko „Snoras“ inspektavimo metu nustatytų veiklos trūkumų įvertinimą Lietuvos banko valdyboje                2011-01-18 ir vėliau (2011-02-04, 2011-02-08) buvo paskelbti daugybėje visuomenės informavimo priemonių – spaudoje, internete, televizijoje, radijuje.

14.3.                      Sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės (argumentų dėl prospekto turinio nenurodymas ir teisminio proceso nepradėjimas penkerius metus) įrodo 2011-01-18 nutarime esančios informacijos neaktualumą ieškovei iki Vilniaus apygardos teismo civilinėje 2016-11-03 byloje priimto ieškovui palankaus sprendimo  (kasacinio teismo bylos Nr. e3K-3164-611/2018), kas lėmė teisingą teismo išvadą, kad ne ši informacija (ar jos trūkumas) apie banko veiklą formavo ieškovės apsisprendimą dėl ginčijamų sandorių sudarymo.

14.4.                      Banko finansinė situacija pradėjo sparčiai prastėti, atsirado nemokumo grėsmė iš esmės tik prieš poveikio priemonės (moratoriumo) pritaikymą. Net Lietuvos banko valdybos          2011-11-16 nutarime dėl banko veiklos apribojimo buvo nurodoma, kad moratoriumu siekiama išvengti banko Snoras nemokumo, tačiau nemokumas dar nebuvo konstatuotas. 

14.5.                      Vengdama nagrinėti ginčijamų obligacijų pasirašymo sutarčių sudarymo aplinkybes bei iš esmės teigdama, jog jos asmeninės savybės nėra reikšmingos nagrinėjamai bylai, ieškovė iš esmės siekia įrodyti visuotinį banko klientų klaidinimą, įvykdytą neva netinkamai atliktu informavimu apie banko finansinę padėtį. Tačiau vertinant, ar asmuo dėl sandorio buvo apgautas, svarbu analizuoti jo paties valios formavimosi procesą. Tam neabejotinai svarbūs yra duomenys, individualizuojantys asmenį. Atsakovė nekvestionuoja ieškovės teisės vesti bylą per atstovą, tačiau tai jokiu būdu nereiškia, jog teismas visų bylos aplinkybių kontekste negalėjo vertinti fakto, kad ieškovė nepasinaudojo teise duoti parodymus teismo posėdžio metu, pati į posėdį neatvyko ir nenurodė neatvykimo priežasčių, taip pat nepaaiškino aplinkybių, kaip formavosi jos valia sudaryti ginčijamus sandorius.

14.6.                      Teigdama, kad prospekto 2.1 papunkčio nuostata („kad šiuo metu Bankas vykdo visus reikalavimus“) yra melaginga, ieškovė ne tik nenurodo, kokių konkrečių reikalavimų BAB bankas Snoras neva nevykdė ginčijamų obligacijų pasirašymo sutarčių sudarymo metu, bet ir  nebando įrodinėti, kokią įtaką tariamai egzistavęs neįvardintų reikalavimų nevykdymas turėjo jos (o ne abstraktaus banko obligacijų pirkėjo) valios formavimuisi. Prospekto 4.4.5 papunkčio nuostata taip pat negali būti pripažinta melaginga. Nutarimas nelaikytinas esminiu įvykiu VPĮ 2 straipsnio 10 dalies prasme, taigi bankas neturėjo pareigos viešai paskelbti apie 2011-01-18 nutarimą VPĮ 18 straipsnyje nustatyta tvarka. Atsakovė negali būti pripažinta kalta dėl to, kad neatliko veiksmų, kurių atlikti neprivalėjo, atitinkamai, nesant tyčinės neteisėtos veikos fakto negali egzistuoti ir pagrindas pripažinti tarp ginčo šalių sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis negaliojančiomis dėl apgaulės. Kita vertus, net darant prielaidą, jog ieškovės valią sudaryti ginčijamus sandorius iš esmės paveikė ne konkrečių reikalavimų banko veiklai nevykdymas, o pats nutarimo priėmimo faktas, toks argumentas taip pat yra atmestinas, nes apie nutarimo priėmimą buvo paskelbta ir jis buvo aptariamas viešoje erdvėje.

14.7.                      Aplinkybė, kad po nutarimo priėmimo bankas pradėjo platinti obligacijas ir siekė išsaugoti savo konkurencingumą, savaime nepagrindžia ieškovės teiginių pozicijos, jog bankas apgaudinėjo klientus ir siekė šiais nesąžiningais veiksmais išgauti žmonių lėšas.

15.       Trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepime į apeliacinį skundą (el. b. t. 2, b. l. 131–138) prašo Vilniaus apygardos teismo 2018-09-26 sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

15.1.                      Priešingai nei teigia ieškovė, informacija apie 2011-01-18 nutarimą ieškovei buvo viešai prieinama dar iki obligacijų pasirašymo sutarčių sudarymo. Nedelsiant po nutarimo priėmimo informacija apie nutarimą perduota Vertybinių popierių komisijai, kuri 2011-01-20 šią informaciją paskelbė viešai Centrinėje reglamentuojamos informacijos bazėje, analogiška informacija paskelbta ir informacijos atskleidimo bei platinimo sistemoje „GlobeNewswire“, taip pat Lietuvos banko tinklapyje. Apie tai, kad nutarimu konstatuoti atsakovės veiklos trūkumai, buvo plačiai skelbiama viešai ir spaudoje, dienraštyje „Verslo žinios“, todėl akivaizdu, kad negalima nuslėpti aplinkybių, kurios buvo viešai paskelbtos ir publikuotos masinės žiniasklaidos priemonėse.

15.2.                      Ieškovė, pasirašydama sutartį, buvo aiškiai informuota ir prisiėmė riziką dėl obligacijų emitento nemokumo, o ta aplinkybė, kad pusmetį iki prospekto išleidimo Lietuvos bankas viešai paskelbė apie atsakovės inspektavimo rezultatus, neaptvirtina BAB banko Snoras veiklos trūkumų ir (ar) nemokumo nei prospekto išleidimo metu, nei ginčo sutarčių pasirašymo metu.

15.3.                      Esminiu įvykiu laikomas toks įvykis, kuris gali paveikti vertybinių popierių kainą rinkoje. Tokios informacijos (ne)atskleidimas gali turėti įtaką vertybinių popierių kainai, bet nesudaro pagrindo pripažinti vertybinių popierių įsigijimo sutarties dėl apgaulės (CK 1.91 str.). Lietuvos banko valdybos 2011-01-18 nutarime pateikta informacija neatitiko esminio įvykio kriterijaus, nes: 1) nutarime nebuvo numatyta jokių ribojimų, susijusių konkrečiai su banko platinamomis obligacijomis pagal prospektą; 2) nutarime nėra pastabų, kad bankas neteisingai ar netiksliai atspindėtų savo finansinę atskaitomybę; 3) nutarimas sudarytas  2011-01-18, t. y. daugiau nei pusę metų iki sutarčių sudarymo, todėl net ir paskelbus nutarimą prospekte, tai nebūtinai reikštų, kad faktinė banko situacija tuo metu buvo tokia pati, kaip ir nutarimo priėmimo dieną; 4) Lietuvos banko priežiūros tarnyba nuolat viešai skelbia pranešimus apie kredito įstaigų inspektavimus, tam tiktais atvejais apie pritaikytas poveikio priemones, tačiau tai savaime nelemia išvados, kad apie tokios įstaigos nemokumą ar blogą finansinę padėtį.

15.4.                      Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad buvo apgauta. Ieškovė galėjo ir privalėjo suprasti, kad obligacijos, kaip vertybinis popierius, turi jas išleidusio emitento nemokumo riziką. Šiuo atveju ieškovė nukentėjo ne dėl tariamos banko apgaulės, o dėl banko nemokumo, t. y. rizikos, apie kurią ieškovė buvo aiškiai informuota.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl naujų įrodymų 

16.       Apeliantė J. V. apeliaciniame skunde nurodo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti Lietuvos apeliacinio teismo 2018-03-01 nutarties civilinėje byloje Nr. 2-231-464/2018 iš Lietuvos teismų informacinės sistemos viešos sprendimų paieškos kopiją, kurią apeliantė pridėjo ir prie apeliacinio skundo bei prašo ją priimti. Apeliantės teigimu, šioje nutartyje yra kalbama apie BAB banko „Snoras“ turto perėmimo schemą, kuria buvo sukeltas banko nemokumas, ir kuri buvo įvykdyta nepaisant nutarime nustatytų veiklos ribojimų. Nutartyje išdėstytos aplinkybės, jos vertinimu, turi įtakos aiškinant emitento pareigas atskleisti informacijos prospekte turinį bei ieškinyje keliamų teisės klausimų aiškinimui bei yra paties banko patvirtinimas dėl nemokumo atsiradimo, o joje išdėstyta banko pozicija yra kardinaliai priešinga deklaruojamai šiame teismo procese.

17.       Šiuo aspektu visų pirma pažymėtina, kad, remiantis CPK 177, 180 straipsniais, naujai teikiami įrodymai turi atitikti bendruosius leistinumo reikalavimus ir būti susiję su byloje nagrinėjamais klausimais. Sprendžiant naujų įrodymų priėmimo byloje klausimą, prašomų prijungti prie bylos  įrodymų įrodomoji vertė nagrinėjamam byloje ginčui turi būti esminė, t. y. nuo jų paprastai gali priklausyti bylos ginčo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-04-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-236/2014). Jeigu įrodymai, atsižvelgiant į byloje surinktų kitų įrodymų visumą, neturi esminės reikšmės sprendžiant dėl išvadų byloje, teismas turi teisę atsisakyti juos priimti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-06-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-302/2014; 2015-01-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2015).

18.       CPK 314 straipsnyje, numatančiame savarankišką pagrindą atsisakyti priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme, jeigu jie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, tuo pačiu daroma išlyga – draudimas priimti naujus įrodymus netaikomas tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti arba kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Todėl apeliantės prašymo pagrįstumas ir įvertintinas pagal šiuos kriterijus.  

19.       Pirmosios instancijos teismas 2018-09-06 protokoline nutartimi atsisakė prijungti prie bylos Lietuvos apeliacinio teismo 2018-03-01 nutartį civilinėje byloje Nr. 2-231-464/2018, nurodęs priežastį, kad bylos, kurioje priimta ši nutartis, medžiaga yra pripažinta nevieša. Nevieša bylos medžiaga – teismo bylą sudarantys dokumentai, įskaitant ir teismo priimtus procesinius dokumentus, kuriuose yra neviešų duomenų (Neviešų duomenų tvarkymo Lietuvos teismų informacinėje sistemoje tvarkos aprašo, patvirtinto Teisėjų tarybos 2017-03-31 nutarimu Nr. 13P-61-(7.1.2) „Dėl Neviešų duomenų tvarkymo Lietuvos teismų informacinėje sistemoje tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – Tvarkos aprašas) 3.2 p.). Neviešumo požymis LITEKO gali būti panaikinamas tik išnykus aplinkybėms, dėl kurių visa bylos medžiaga ar jos dalis buvo pripažinta nevieša (Tvarkos aprašo 17 p).

20.       Remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis (CPK 179 str. 3 d.), civilinė byla, kurioje priimta minėta Lietuvos apeliacinio teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2-231-464/2018, yra pripažinta nevieša, ji nagrinėjama uždaruose teismo posėdžiuose ir priėjimas prie šios bylos kortelės yra apribotas. Neviešumo požymis LITEKO sistemoje nėra panaikintas, o tai reiškia, kad šioje byloje priimti procesiniai sprendimai (bylos medžiaga) yra nevieša, t. y. neišnyko aplinkybės, dėl kurių bylos medžiaga pripažinta nevieša, o jų nuasmenintos versijos – neskelbtinos (Tvarkos aprašo 3.2 p., 16–17; 19 p).

21.       Teisėjų kolegija tai įvertinusi konstatuoja, kad neišnykus aplinkybėms, dėl kurių bylos medžiaga, siekiant užtikrinti byloje pateiktų duomenų neprieinamumą tretiesiems asmenims, yra pripažinta nevieša, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą atsisakyti priimti minėtą nutartį ir vertinti joje aprašytą šalies procesinę poziciją, pateiktą neviešuose teismo posėdžiuose nagrinėjamoje byloje. Pažymėtina ir tai, kad aplinkybė, jog nevieša pripažintoje byloje priimtas teismo procesinis sprendimas galimai buvo viešai paskelbtas nesant tam pagrindo, vertinama kaip padaryta klaida, kuri dabar yra ištaisyta (nutartis neskelbiama).

22.       Kita vertus, pripažinus konkrečios civilinės bylos medžiagą nevieša, tokios bylos duomenimis, kaip įrodinėjimo priemonėmis, negalima naudotis dar ir dėl kitos priežasties – nėra galimybės patikrinti įrodinėjimo procesui keliamo sąsajumo reikalavimo, apie kurį pasisakyta šios nutarties  17 punkte, kitaip tariant, negalima sužinoti civilinės bylos baigties, joje konstatuotų ar, priešingai, nekonstatuotų faktinių aplinkybių, taigi joje priimta tarpinė nutartis negali nei patvirtinti, nei paneigti apeliantės šioje byloje įrodinėjamo ieškinio pagrindo. Pažymėtina, kad prašomoje prijungti prie bylos medžiagos 2018-03-01 nutartyje apeliacinės instancijos teismas nagrinėjo tarpinį procesinį klausimą dėl Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijos nagrinėti kilusį toje byloje ginčą, todėl joje objektyviai negalėjo būti konstatuoti jokie teisiškai reikšmingi nagrinėjamojoje byloje kilusiam ginčui išspręsti faktai.

23.       Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantė nepaneigė pirmosios instancijos teismo atsisakymo prijungti prie bylos Lietuvos apeliacinio teismo 2018-03-01 nutartį civilinėje byloje Nr. 2-231-464/2018 pagrįstumo. Remdamasi tais pačiais argumentais, teisėjų kolegija atsisako priimti į bylą šį procesinį dokumentą ir apeliacinės instancijos teisme.

24.       Atsakovė BAB bankas „Snoras“ prie atsiliepimo į apeliacinį skundą taip pat pridėjo naujus duomenis – naujienų portale „Delfi“ 2016-11-14 patalpinto straipsnio kopiją, tačiau prašymo šiuos duomenis prijungti prie apeliacinės bylos nėra suformulavusi, taip pat neįrodinėja CPK 314 straipsnyje nustatyto draudimo priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme išimčių. Be to, publikacijos spaudos leidiniuose bei internetiniuose tinklalapiuose ir nėra priskiriamos prie CPK 177 straipsnyje įvardintų įrodinėjimo priemonių. Tokiu atveju su atsiliepimu pateiktų duomenų prijungimo prie apeliacinės bylos klausimas, kaip neaktualus, nespręstinas.

25.       Šiam kontekste pažymėtina, kad pati ieškovė ieškinyje, o vėliau – ir apeliaciniame skunde pateikė nuorodą į atsakovės pridėtą prie atsiliepimo straipsnį (ieškovės apeliacinio skundo 3.3 punktas), pripažindama, kad yra susipažinusi su šios publikacijos turinių. Taigi, esant poreikiui, ir teismai iš visiems viešai prieinamų šaltinių (internetinių tinklalapių) gali remtis tokio straipsnio išspausdinimo faktu bei data.  

Dėl sandorio negaliojimo pagrindo, nurodyto CK 1.91 straipsnyje 

26.       Apeliantė viso bylos nagrinėjimo metu įrodinėjo, kad obligacijų pasirašymo sutartys turi būti pripažintos negaliojančiomis dėl apgaulės (CK 1.91 str.). Apeliaciniame skunde tvirtinama,  kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė pripažinti faktą, jog bankas ją apgavo dėl savo finansinės padėties, veiklos perspektyvų, patikimumo. Apeliantė šias aplinkybes sieja su Lietuvos banko valdybos 2011-01-18 nutarime nustatytais banko veiklos trūkumais ir apribojimais, kurie turėjo būti, tačiau nebuvo atskleisti prospekte.

27.       Apgaulė pagal CK 1.91 straipsnio 5 dalį gali būti sandorio šalies tylėjimas, t. y. aplinkybių, kurias žinodama kita sandorio šalis nebūtų sudariusi sandorio, nuslėpimas, jeigu, vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, tos aplinkybės turėjo būti atskleistos kitai šaliai, arba aktyvūs veiksmai, kuriais siekiama suklaidinti kitą sandorio šalį dėl sandorio efekto, jo esminių sąlygų, sandorį sudarančio asmens civilinio teisinio subjektiškumo bei kitų esminių aplinkybių.

28.       Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad valios išreiškimas yra vienas svarbiausių kiekvieno sandorio elementų. Apgaule galima pripažinti tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Apgaulės atveju apgautosios sandorio šalies valią paveikia kitos šalies ar trečiojo asmens nesąžiningi veiksmai (tiek aktyvūs, tiek ir nutylėjimas). Apgaulės atveju sudarytas sandoris yra ne sandorio šalies laisvos valios išraiškos rezultatas, o kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nesąžiningų veiksmų rezultatas. Jeigu apgaulės nebūtų buvę, apgautoji sandorio šalis sandorio arba apskritai nebūtų sudariusi, arba būtų sudariusi jį visiškai kitokiomis sąlygomis. Dėl to būtina analizuoti apgautosios sandorio šalies valios formavimosi procesą, jos tikruosius ketinimus, aiškintis, ar ji suvokė tikrąją sandorio, atskirų jo sąlygų esmę, ar ji sprendimą dėl sandorio sudarymo ar atskirų jo sąlygų priėmė savarankiškai, ar veikiama kitų, pašalinių veiksnių. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-04-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2013; 2015-05-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-329-916/2015).

29.       Teismų praktikoje pripažįstama, kad reiškiant reikalavimą sudarytą sandorį pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės (CK 1.91 str.), byloje turi būti tiriama ir vertinama, ar atsakovas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdamas suklaidinti ieškovą), dėl kurių ieškovas buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokį jis iš tikrųjų siekė sudaryti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-10-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533-421/2015).

Dėl informacijos apie atsakovės veiklos trūkumus ir atitinkamus ribojimus viešumo

30.       Apeliantė atsakovės apgaulę byloje įrodinėjo tokiomis argumentų grupėmis: 1) esminių aplinkybių nutylėjimu (neatskleidimu) (privalomuose dokumentuose nenurodant informacijos, reikšmingos ieškovui vertinant obligacijų sandorio sudarymo riziką, klaidingos informacijos pateikimu) – prospekte nurodant, kad esminių įvykių, susijusių su emitentu, kurie turi esminės reikšmės vertinant emitento mokumą, nebuvo, nors tuo metu atsakovė jau žinojo apie jos veiklos trūkumus, nustatytus Lietuvos banko valdybos 2011-01-18 nutarime, veiklai taikomus ribojimus, artėjančią mokumo krizę; 2) aktyviais atsakovės darbuotojų veiksmais, suklaidinant apeliantę dėl atsakovės finansinės būklės bei gebėjimo išpirkti obligacijas – patikinant apeliantę, kad jos investuojamos lėšos nebus prarastos, o atsakovės veikla yra sėkminga; pažymint, kad atsakovės darbuotojai, vykdydami pareigas, veikė kaip atsakovės atstovai, žinodami nutarimo turinį, todėl jų teikta informacija, kad atsakovė veikia sėkmingai, jokie veiklos ribojimai nėra taikomi, neatitiko tikrovės, prieštaravo nutarime pateiktai informacijai.

31.       Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad apeliantė asmeninių paaiškinimų dėl jos valios sudaryti ginčo sutartis formavimosi proceso nepateikė, neatvyko du kartus į teismo posėdį, apie prospekto reikšmę savo valiai sudaryti ginčo sandorį apeliantė pareiškė tik 2016 m. lapkričio mėn., kai vienoje analogiškoje byloje (kurioje ieškovą atstovavo tas pats atstovas) Vilniaus apygardos teismas 2016-11-03 sprendimu ieškinį patenkino ir pripažino obligacijų pasirašymo sutartį negaliojančia, taikė restituciją (Lietuvos apeliacinio teismo 2017-07-13 nutartimi minėtas sprendimas panaikintas, ieškinys atmestas, o Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2018-04-20 nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-164-611/2018 apeliacinės instancijos teismo nutartis palikta nepakeista). Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad informacija apie atsakovės veiklos trūkumus ir atitinkamus ribojimus buvo apeliantei viešai prieinama iki ginčo sandorių sudarymo, ir ji apeliantei nebuvo aktuali, minėtus apeliantės argumentus laikė nepagrįstais ir jais grindžiamo apeliantės ieškinio netenkino.

32.       Teismas nurodė, kad informacija apie Lietuvos banko inspektavimą ir 2011-01-18 nutarimą Lietuvos banko tinklalapyje buvo paskelbta 2011-11-18, t. y. tą pačią dieną. Apeliaciniame skunde teigiama, kad šioje informacijoje nėra jokių duomenų, jog kalbama apie Lietuvos banko valdybos 2011-01-18 nutarimą, o kitos viešos informacijos, kurioje būtų aptartas nutarimas ir jo konkretus turinys, taip pat nėra, dėl ko apeliantei  nėra aišku kokio pobūdžio trūkumai buvo nustatyti ir kokie nurodymai bankui duoti, tačiau šie skundo argumentai teismo sprendime padarytų išvadų, jog apeliantei tokia informacija sandorių sudarymo metu ir nebuvo aktuali, nepaneigia.

33.       Teisėjų kolegija pažymi, kad tiek bylos medžiaga (atsakovės atsiliepimo į ieškinį priedas Nr. 14), tiek kitose, analogiškose savo faktinėmis aplinkybėmis, bylose Lietuvos apeliacinio teismo jau nustatytos aplinkybės patvirtina, kad apeliantės nurodomi atsakovės veiklos trūkumai, įvardijami  Lietuvos banko valdybos 2011-01-18 nutarime, buvo viešai skelbiami iš karto po šio nutarimo priėmimo, t. y. 2011 m. sausio mėnesį, Lietuvos banko tinklalapyje, taip pat eilėje kitų interneto tinklalapių, tarp jų ir tinklalapyje www.delfi.lt (t. y. internetiniame tinklalapyje, paskelbusiame ir 2016-11-14 straipsnį).

34.       Teisėjų kolegijos vertinimu, neįtikima, kad apeliantė apie Lietuvos banko valdybos 2011-01-18 nutarimą sužinojo ne 2011 m., prieš sudarydama ginčo obligacijų sutartis, kuomet ši informacija apeliantei buvo / galėjo / turėjo būti aktuali, ypač atsižvelgiant į tai, kad tuo metu viešojoje erdvėje tinklalapyje www.delfi.lt buvo paskelbta eilė straipsnių konkrečiai apie Lietuvos banko valdybos atliktą atsakovės inspektavimą bei jo rezultatus (2011-01-18 nutarimą), o tik 2016-11-14 iš tame pačiame tinklalapyje www.delfi.lt pasirodžiusios  informacijos – straipsnio „Snoro“ prospektas: paskutinė viltis apginti „Snoro“ obligacijų savininkų interesus“, t. y. informacijos, kuri net nebuvo skirta aptarti minėtam Lietuvos banko valdybos nutarimui. Apeliantė galimybę naudotis internetu turėjo, tai patvirtina 2011-10-19 apeliantės su atsakove sudaryta Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis, kurios dalies „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ 5 punkte apeliantė patvirtino turinti galimybę nuolatos naudotis interneto ryšiu.

35.       Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, prospektas yra pakankamai didelės ir daug didesnės apimties nei kliento aptarnavimo sutartis dokumentas, surašytas vartojant specifinius terminus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-04-20 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-164-611/2018). Jeigu apeliantė, kaip ji dabar teigia, buvo tokia atidi bei rūpestinga ir prieš ginčo sutarties sudarymą išsamiai susipažino su didelės apimties, specifiniais terminais parengtu atsakovės prospektu, tuomet  neįtikima ir nelogiška tokia jos procesinė pozicija, kad jai nebuvo žinoma viešai ir pakankamai plačiai paskelbta informacija apie atsakovės veiklą, jos trūkumus, taikomus ribojimus. Taigi, jeigu Lietuvos banko valdybos, kaip priežiūros institucijos, tam tikrų pažeidimų atsakovės veikloje nustatymas iš tiesų būtų buvęs svarbus apeliantei bei jos apsisprendimui sudaryti ar ne ginčo sutartis su atsakove, ji turėjo galimybę gauti atitinkamą informaciją dar iki ginčo sutarčių sudarymo.

36.       Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde

37.       Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad aplinkybių, susijusių su kreipimosi į teismą momentu, aiškinimas teismo sprendime pažeidžia kuriuos nors esminius civilinio proceso principus ar iš esmės paneigia apeliantės teisę į teisminę gynybą. Priešingai, teismas ieškinį (ginčą) išnagrinėjo iš esmės, tik jo nepatenkino, taigi teisė į gynybą apeliantei nebuvo apribota. Šiuo konkrečiu atveju kreipimosi į teismą momentas leido teismui suabejoti apeliantės paaiškinimų, išdėstytų procesiniuose dokumentuose ir / ar per atstovą, patikimumu, patikrinti faktinį pagrindą sudarančias aplinkybes, susijusiais su banko apgaule, tokiu būdu palenkiant apeliantę sudaryti ginčo sandorius.

38.       Pažymėtina, kad sprendime atliktas  įrodymų įvertinimas atitinka CPK 185 straipsnio nuostatas. Teismas kiekvieno įrodymo įrodomąją galią bei kiekvienos įrodinėjimo priemonės, įskaitytinai ir raštu ar žodžiu duotų paaiškinimų, patikimumą įvertina naudodamasis jam suteikta diskrecija, atsižvelgdamas į byloje esančių ir teismo įrodinėjimo procese patikrintų įrodymų visumą, leidžiančią spręsti, ar atitinkamas faktas, kurį šalis įrodinėja, buvo arba, priešingai,  jo nebuvo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių pirmosios instancijos teismas nepažeidė, padaręs išvadą, kad apgaulės, kaip sandorio negaliojimą nusakančios aplinkybės, šiuo konkrečiu atveju nebuvo.     

39.       Tokią kolegijos išvadą, be kita ko, lemia ir aplinkybė, kad aptariamas Lietuvos banko valdybos 2011-01-18 nutarimas priimtas daugiau nei pusę metų iki ginčo sutarčių sudarymo, vadinasi,  faktinė banko situacija, net ir paskelbus apie nutarimą prospekte, jau nebūtų visiškai tokia pati. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad pagrindo teigti, jog prospekte nurodyta informacija buvo esminė sudarant ginčo sandorius, nėra.

40.       Paminėtina, kad tokio paties pobūdžio argumentai labai panašių faktinių aplinkybių kontekste, susiję su banko netinkamu pareigų atlikimu ir / ar klientų nepakankamu informavimu, taip pat šių aplinkybių reikšme, sprendžiant panašius ginčus dėl obligacijų sutarčių (ne)galiojimo, buvo vertinami Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 ir daugelyje vėliau kasaciniame bei Lietuvos apeliaciniame teisme išnagrinėtų panašių bylų. Kasacinis teismas nurodytoje civilinėje byloje 2015-11-17 priimtoje nutartyje yra padaręs išvadą, kad nors bankas pareigos aiškiai ir suprantamai atskleisti klientui visus galimus pasirinkto investicinio sprendimo padarinius neatliko, kita vertus, pažymėjo, kad ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys, netinkamai informuojant investuotoją, yra toks esmingas, kad leistų sutartį pripažinti negaliojančia, toje konkrečioje byloje – dėl suklydimo. Kasacinis teismas išaiškino, kad obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui gana pažįstamas finansinis produktas, kuris nelaikytinas nauju ar neįprastu, todėl suprantama, kad jis, kaip finansinė priemonė, nėra tapatus indėliui ir pasižymi didesniu rizikingumo laipsniu.

41.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokia apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, kad Lietuvos bankas 2011-01-18 nutarimu nustatė banko veiklos trūkumus, anaiptol nereiškia, jog bankas jau tada buvo nemokus ir nebegalėjo vystyti jokios savo veiklos. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad vien aplinkybė, jog bankas platino obligacijas ir taip siekė išsaugoti savo konkurencingumą, savaime nepagrindžia pozicijos, kad bankas apgaudinėjo klientus, siekdamas nesąžiningais veiksmais išgauti jų lėšas. Lietuvos banko 2011-01-18 nutarimo – uždrausti atsakovei sudaryti arba pratęsti neprofesionalių rinkos dalyvių terminuotųjų indėlių sutartis, pagal kurias palūkanų norma būtų didesnė nei rinkos vidurkis, priėmimas nereiškia, jog bankas jau tada buvo nemokus ir nebegalėjo vystyti jokios savo veiklos, pavyzdžiui, siūlyti obligacijas, nurodant jų pranašumus. 

42.       Nors 2011 metų pabaigoje bankui buvo iškelta bankroto byla, ši aplinkybė taip pat savaime nėra pakankama pagrįsti, kad banko iki moratoriumo skelbti duomenys apie jo veiklą yra akivaizdžiai melagingi (Lietuvos apeliacinio teismo 2016-03-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-4-516/2016; 2018-01-11 nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-52-464/2018; 2018-12-18 nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-689-464/2018). Aktualioje kasacinio teismo praktikoje taip pat pasisakyta, kad tai, jog bankas viešojoje erdvėje save reklamavo kaip patikimą finansų įstaigą, savaime nelemia, jog bankas apgavo klientą ir atliko nesąžiningus veiksmus skatindamas įsigyti būtent obligacijas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-12-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-515-1075/2018).  Šie išaiškinimai, pažymėtina, pateikti labai panašių į nagrinėjamą bylą faktinių aplinkybių kontekste, kai Lietuvos bankas 2011-01-18 jau buvo paskelbęs nutarimą apie nurodyto banko veiklos ydingumus, kasaciniam teismui konstatavus, kad informacija apie banko veiklą buvo prieinama jau sudarant obligacijų pasirašymo sutartis.

43.       Taigi, byloje nustatyti duomenys nepatvirtina, kad bankas, išleisdamas obligacijų emisiją bei ją išplatindamas ir sudarydamas obligacijų pasirašymo sutartis, turėjo tikslą apgauti obligacijų pirkėjus, neišpirkti obligacijų, tyčia klaidinti apeliantę dėl su obligacijomis susijusios rizikos egzistavimo ar jos pobūdžio. Apeliantė pati pasirinko tokį finansinį produktą, kuris, labiau tikėtina, turėjo duoti didesnę finansinę grąžą palūkanų forma, nei kiti finansiniai produktai (pavyzdžiui, indėliai), ir būtent tai lėmė, kad apeliantė su atsakove nusprendė sudaryti ginčo obligacijų pasirašymo sutartis. Kaip minėta, bylos duomenys nepatvirtina, kad banko finansinė padėtis būtų buvusi apeliantei svarbi ginčo sutarčių sudarymo momentu. Bankas negalėjo apgauti dėl aplinkybių, kurios nebuvo svarbios apeliantės valios formavimosi procese. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą ir apeliacinio skundo argumentus, nenustatė, kad apeliantė buvo klaidinama ir (ar) tyčia apgaudinėjama.

44.       Byloje taip pat nėra jokių kitų įrodymų, išskyrus pačios apeliantės teiginius, kad banko darbuotojai įtikino ją dėl atsakovės veiklos sėkmingumo, investuojamų lėšų nepraradimo, kaip ir įrodymų, kad atsakovės darbuotojai būtų lenkę ieškovę pasirašyti ginčo obligacijų pasirašymo sutartis, kad apeliantė negalėjo įvertinti ketinamo pasirinkti investavimo būdo ir su juo bei banko veikla susijusių rizikų, konsultuotis su profesionalais (jeigu jos turimų žinių nepakako su atsakove sudaromai sutarčiai (jos rizikai) įvertinti).

Dėl apeliantės  dalyvavimo teismo posėdyje

45.       Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad pirmosios instancijos teismo išvada, esą apeliantė nepasinaudojo teise duoti paaiškinimus teismo posėdžio metu, į posėdį net du kartus neatvyko ir aplinkybių, kaip formavosi jos valia sudaryti ginčo sandorius, nepaaiškino, yra nesuderinama su CPK 51 straipsnio 2 dalies  nuostatomis. Apeliantė tvirtina, kad ji neprivalėjo dalyvauti teismo posėdyje, nes prašymo pripažinti apeliantės dalyvavimą teismo posėdyje būtinu neteikė nei atsakovė, nei trečiasis asmuo, taip pat tokio procesinio sprendimo nepriėmė ir pirmosios instancijos teismas.

46.       CPK 51 straipsnio 1 dalis numato, kad asmenys gali vesti savo bylas teisme patys arba per atstovus. Atstovo atvykimas į teismo posėdį laikomas tinkamu byloje dalyvaujančio asmens, kuriam jis atstovauja, dalyvavimu teismo posėdyje, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, jog atstovaujamojo dalyvavimas procese yra būtinas (CPK 51 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju apeliantė teismo posėdyje buvo atstovaujama atstovo.

47.       Sutiktina su apeliante, kad ji neprivalėjo dalyvauti teismo posėdyje, tačiau būtent jai teko apgaulės fakto įrodymo pareiga (CPK 12 str., 178 str.). Apeliantė pirmosios instancijos teismui neteikė įrodymų, kaip ji suprato visus specifinius terminus, vartojamus prospekte. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs apeliantės procesiniuose dokumentuose raštu išdėstytas aplinkybes ir argumentus, pagrįstai nusprendė, kad nėra nurodyta aplinkybių, kada apeliantė susipažino su visomis prospekto sąlygomis ir kaip ji jas suprato. Kaip teisingai šiuo atveju akcentavo teismas, byloje nepateikti ir apeliantės situaciją individualizuojantys duomenys, t. y. informacija apie apeliantės išsilavinimą, investavimo bei gyvenimišką patirtį, iš ko teismas taip pat galėtų vienaip ar kitaip vertinti, ar prospekto turinys ir sudaromas sandoris apeliantei buvo suprantamas, kokią įtaką jos valios formavimuisi sudaryti sutartį turėjo šis dokumentas, kurio turinio klaidingumu yra grindžiama apeliantės pozicija šiame ginče.

48.       Pažymėtina, kad vien tokia teismo tinkamai įvertinta aplinkybė, jog apeliantė, ginčydama sandorius, į teismą dėl apgaulės kreipėsi tik po beveik penkerių metų nuo bankui iškeltos bankroto bylos, pagrįstai leidžia abejoti buvus apgaulei. Kita vertus, iš bylos medžiagos matyti, kad apeliantė bandė įtikinti teismą, kad bankas visuotinai klaidino savo klientus dėl jo finansinės padėties.

49.       Taigi spręstina, kad apeliantei neatvykus į teismą asmeniškai teikti paaiškinimų, teismas CPK 51 straipsnio 2 dalies nuostatų nepažeidė ir šį ginčą išnagrinėjo iš esmės, t. y. nepripažino, kad apeliantė posėdyje nedalyvauja be svarbios priežasties ir netaikė su tuo susijusių neigiamų procesinių padarinių. Apeliantės skundo argumentai dėl šios procesinės normos pažeidimo atmestini kaip deklaratyvūs ir nepagrįsti.

Dėl teismų praktikos, kuria teismas rėmėsi, priimdamas sprendimą

50.       Apeliacinio skundo argumentas, kad teismas, priimdamas sprendimą, be pagrindo rėmėsi kasacinio teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-164-611/2018, paneigiamas ne tik įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2018-01-26 nutartimi, priimta nagrinėjamoje byloje, kuria teismas, konstatavęs bylų sąsajumą, sustabdė šią bylą iki civilinėje bylos Nr. e3K-3-164-611/2018 išnagrinėjimo, bet ir pačios apeliantės pozicija byloje – teismas minėta nutartimi nagrinėjamą bylą sustabdė tenkinęs būtent apeliantės prašymą dėl bylos sustabdymo, apeliantei įrodinėjant, kad tarp bylų egzistuoja tiesioginis teisinis ryšys. Tuo tarpu kita kasacinio teismo išnagrinėta civilinė byla Nr. 3K-7-602-684/2015, kurią citavo pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, nagrinėjamai bylai aktuali tuo aspektu, kad joje teismas išaiškino, jog obligacijoms netaikoma indėlių garantijų sistema; įgydamas obligaciją, asmuo prisiima obligaciją išleidusio asmens (emitento) nemokumo riziką, kuri nėra priskirta prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema.

51.       Abejose bylose pateikti kasacinio teismo išaiškinimai leido įvertinti apeliantės elgesį iki ginčijamo sandorio sudarymo ir po jo, todėl pripažinti, kad teismas tokiais išaiškinimais neturėjo grįsti savo pozicijos dėl ieškinio reikalavimų nepagrįstumo prielaidų nenustatyta.

52.       Aptarti ir kiti apeliacinio skunde argumentai nepaneigia teisėtų bei pagrįstų pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų, todėl šis sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliantės apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

53.       Kadangi šalys duomenų apie turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme nepateikė, šių išlaidų paskirstymo klausimas nesprendžiamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                Dalia Kačinskienė

                                                Kazys Kailiūnas 

                                                Asta Radzevičienė