Civilinė byla Nr.2A-1564-852/2017

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-42515-2016-5

Procesinio sprendimo kategorija: 1.3.7.1.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. rugsėjo 14 d.

Vilnius

              Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija susidedanti iš Ritos Kisilienės, Jūratės Varanauskaitės ir Andriaus Veriko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo UAB „Vilniaus viešasis transportas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Vilniaus viešasis transportas“ ieškinį atsakovui S. G. dėl darbo ginčų komisijos sprendimo panaikinimo.

n u s t a t ė:

1. Ginčo esmė

Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti UAB „Vilniaus viešasis transportas“ generalinio direktoriaus 2016-07-01 įsakymą Nr. IS-211 „Dėl darbuotojo S. G. įspėjimo, žalos atlyginimo“ teisėtu ir pagrįstu, paliekant jį galioti visa apimtimi, pakeisti LR Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos 2016-10-18 sprendimą Nr. DGKS-4747 darbo byloje Nr. APS-1-16148, pripažįstant, kad 385,44 EUR žalos išskaičiavimas yra teisėtas, priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad UAB „Vilniaus autobusai“ su atsakovu 1993-11-26 sudarė darbo sutartį, priimant atsakovą į vairuotojo-konduktoriaus pareigas. Nuo 2012-03-01 atsakovas perkeltas į UAB „Vilniaus viešasis transportas“ Autobuso parko Pirmojo transporto skyriaus autobuso vairuotojo pareigas. 2016-06-10 buvo gautas 2016-06-06 AB „Lietuvos draudimas“ pranešimas, kad 2016-02-09 08:50 val. Kalvarijų g. ir Goštauto g. sankryžoje įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadintas V. L. priklausantis turtas. Įvykyje dalyvavo UAB „Vilniaus viešasis transportas“ priklausantis autobusas MAN NG 313, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuojamas atsakovo, kuris pasišalino iš įvykio vietos. Vairuotojai AB „Lietuvos draudimas“ atlygino jos patirtą žalą ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsniu (toliau – TPVCAPDĮ) įgijo teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, jeigu jis pasišalino iš įvykio vietos. Gavus AB „Lietuvos draudimas“ pranešimą ir prie jo pridėtą Vilniaus apskrities VPK 2016-04-05 pranešimą, buvo apklaustas atsakovas, kuris dirbo minėtame maršrute nurodytą dieną. Atsakovas 2016-06-22 pasiaiškinime nurodė, kad įvykio nematė, nejuto, niekas dėl apgadinto automobilio nesikreipė, todėl ir nepranešė apie eismo įvykį budinčiam mechanikui. 2016-07-01 tarnybiniu pranešimu atsakovui už pažeidimus pasiūlyta skirti drausminio poveikio priemonę – įspėjimą. Pasak ieškovo, atsakovas netinkamai atliko savo pareigas ir tokiais veiksmais pažeidė UAB „Vilniaus viešasis transportas“ Autobusų parko autobuso vairuotojo pareiginių nuostatų 12.14 punktą (nepranešė apie įvykusį eismo įvykį budinčiam inžinieriui-mechanikui), todėl jam UAB „Vilniaus viešasis transportas“ generalinio direktoriaus 2016-07-01 įsakymu buvo skirta drausminio poveikio priemonė – įspėjimas ir išskaičiuota 385,44 EUR žala. Ieškovas nesutinka su LR Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos išvada, kad atsakovui už pasišalinimą iš įvykio vietos nebuvo taikomos administracinio poveikio priemonės, todėl išskaita negalima. Pasak ieškovo, darbdavio atsakomybė draudimui kilo iš civilinės teisės normų, reglamentuojančių didesnio pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybę (CK 6.270 str.), be to pagal samdančio darbuotojus asmens, atsakančio už žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojo kaltės, atsakomybę (CK 6.264 str.). Tuo tarpu atgręžtinį reikalavimą savo darbuotojui darbdavys gali įgyvendinti laikydamasis darbo teisės normų nuostatų. Ieškovas pažymi, kad vertinant atsakovo veiksmus nustatyta, kad: 2016-02-09 kelionės lape atsakovas nepažymėjo jokių įrašų apie įvykusį eismo įvykį; 2016-03-17 nagrinėjant administracinio pažeidimo bylą patvirtino bylos aplinkybes rašytiniais parodymais, gailėjosi, kad dėl jo kaltės buvo apgadinti automobiliai. Pažymėjo, kad administracinės atsakomybės prejudiciškumas būtų svarbus tik tuomet, jei atsakovas administracine tvarka būtų nubaustas teismo sprendimu; atsakovas administracinėn atsakomybėn už pasišalinimą iš eismo įvykio vietos patrauktas nebuvo, todėl civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimą galima įrodinėti visomis įstatymo numatytomis įrodinėjimo priemonėmis, taip pat šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais (CPK 177 str. 2 d.). Ieškovo teigimu, atsakovui atsirado prievolė atlyginti darbdaviui padarytą žalą: atsakovas, vairuodamas ieškovui priklausančią ir civilinės atsakomybės draudimu apdraustą transporto priemonę, sukėlė eismo įvykį, apgadino kitą automobilį ir pasišalino iš įvykio vietos, dėl ko ieškovas privalėjo atlyginti draudimo bendrovei 385,44 EUR žalą; žala atsirado dėl neteisėtų atsakovo veiksmų - dėl šių veiksmų jam buvo pritaikyta administracinė atsakomybė. 2016-03-17 nagrinėjant administracinio pažeidimo bylą, jis patvirtino bylos aplinkybes rašytiniais parodymais: atsakovas gailisi, kad dėl jo kaltės buvo apgadinti automobiliai. Jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės - padėjo išaiškinti pažeidimą ir jo dalyvius (2016-03-17 nutarimas). Už ATPK 127 straipsnio 2 dalies numatytą pažeidimą jam skirta 30 Eur bauda; dėl eismo įvykio atsirado 385,44 Eur žala; pažeidėjo, t. y. atsakovo kaltė dėl sukelto eismo įvykio įrodyta; pažeidėjas, t.y. atsakovas ir nukentėjusioji šalis, t. y. ieškovas, yra susiję darbo santykiais, o žala atsirado atsakovui vykdant jo darbines pareigas.

Atsakovas su ieškiniu nesutiko. Atsakovo vertinimu surinkta medžiaga nėra įrodyta jo subjektinė pasišalinimo iš eismo įvykio pusė, ieškovas netinkamai aiškina ir taiko TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą, o ieškovo prašymas prieštarauja TPVCAPDĮ tikslams ir principams. Darbuotojas neturėjo galimybių ir negalėjo suvokti apie įvykusį eismo įvykį ir jo aplinkybes. Priešingai, visos aplinkybės po eismo įvykio byloja apie tai, kad darbuotojas sužinojo apie incidentą tik praėjus pakankamai ilgam laiko tarpui, vykstant tyrimui. Atsakovo teigimu, svarbi yra ta aplinkybė, kad transporto priemonių valdytojų privalomojo draudimo sutartis, pasirašyta tarp draudiko ir ieškovo pažeista nebuvo, tačiau ieškovas nevertindamas šios aplinkybės ir darbuotojo civilinės atsakomybės sąlygų aplinkybių, besąlygiškai sumokėjo draudikui prašomą sumą ir visą žalą pareikalavo atlyginti iš silpnesniosios šalies darbuotojo. Tokie darbdavio veiksmai negali būti suprantami, kaip veikimas esant įrodytoms civilinės atsakomybės sąlygoms, o turi būti pripažintas veikimu savo rizika.

2. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. vasario 6 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad nesutikdamas su jam paskirtu įspėjimu ir darbo užmokesčio išskaitymu, atsakovas kreipėsi į LR Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisiją, kuri 2016-10-18 sprendimu DGKS-4747 darbo byloje Nr. APS-1-16148 ieškovo prašymą dalyje dėl skirto įspėjimo atsisakė nagrinėti nesant darbo ginčo, o kitoje, dėl padarytos 385,44 Eur žalos išskaičiavimo, tenkino ir šioje dalyje įsakymą panaikino kaip nepagrįstą (b. l. 6-7). Darbo ginčų komisija tokį sprendimą dėl įspėjimo priėmė atsižvelgusi į tai, kad DK 237 straipsnio 1 dalyje pateikiamas išsamus drausminių nuobaudų sąrašas, tarp kurių tokios drausminės nuobaudos kaip įspėjimas, nėra. Darbo ginčų komisija sprendimą dėl žalos atlyginimo priėmė, remdamasi TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punktu, kuris numato draudiko teisę reikalauti sumokėtos žalos atlyginimo iš asmens, pasišalinusio iš įvykio vietos. Tuo tarpu S. G. pasišalinimas iš eismo įvykio vietos nebuvo konstatuotas. Teismas taip pat nenustatė, kad atsakovui S. G. būtų taikytina kitokia drausminė atsakomybė ir dėl to galėtų būti taikomos kitokios drausminės nuobaudos nei numatytos DK 237 straipsnio 1 dalyje, todėl sprendė, kad LR Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisija pagrįstai S. G. prašymą šioje dalyje paliko nenagrinėtą. Dėl atsakovui S. G. UAB „Vilniaus viešasis transportas“ generalinio direktoriaus 2016-07-01 įsakymu Nr. IS-211 nurodymo išskaičiuoti darbuotojo darbo užmokestį už bendrovei padarytą žalą (385,44 Eur), teismas pažymėjo, kad ieškovo sumokėta draudimo bendrovei žalos atlyginimo suma gali būti vertinama kaip darbdavio nuostoliai, atsiradę dėl jos darbuotojo, t. y. atsakovo, kaltės, ir gali būti priteisiama atgręžtinio reikalavimo tvarka, vadovaujantis darbo teisės normomis, reglamentuojančiomis darbuotojo materialinę atsakomybę už darbdaviui padarytą žalą (DK XVII skyrius). Darbdavys turi įrodyti, kad yra visos materialinės atsakomybės sąlygos. Byloje nėra ginčo, kad atsakovas UAB „Vilniaus viešasis transportas“ kaip draudėjas atlygino draudikui AB „Lietuvos draudimas“ 385,44 EUR išmokėtą draudimo išmoką nukentėjusiam asmeniui. Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo, kad atsakovas S. G. faktiškai nuvažiavo iš eismo įvykio vietos. Tačiau teismas nurodė, kad sprendžiant eismo įvykio kaltininko atsakomybės klausimą dėl pasišalinimo iš įvykio vietos, jo veiksmai turi būti vertinami pagal rūpestingo, atidaus žmogaus elgesio matą, tokios pozicijos laikosi ir kasacinis teismas. Iš 2016-04-02 Vilniaus apskrities VPK 2016-03-17 nutarimo Nr. 10N-54478578-16 matyti, kad atsakovas S. G. pripažintas kaltu padarius ATPK 127 straipsnio 2 dalį, jam paskirta 30 EUR bauda už tai, kad sankryžoje vairuodamas autobusą MAN NG 313, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) nepaliko tarpo iš šono ir kliudė greta važiavusį automobilį SAAB 9-3, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir abi transporto priemones apgadino, tačiau nenustatyta, kad atsakovas tyčia pasišalino iš eismo įvykio vietos, už pasišalinimą atsakomybė jam nebuvo taikoma. Todėl, teismo vertinimu, nesant stiprių apgadinimų, atsakovas S. G., kuris vairavo autobusą, galėjo nepajusti smūgio ir dėl to galima daryti išvadą, kad atsakovas nesuvokė susidūrimo su kita transporto priemone, o jo elgesys nagrinėjamu atveju, teismo vertinimu, buvo pakankamai atidus ir rūpestingas ir akivaizdu, kad jo išvykimo iš įvykio vietos negalima vertinti kaip pasišalinimo TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto prasme. Teismas padarė išvadą, kad ieškovas – darbdavys neįrodė visų materialinės atsakomybės sąlygų (DK 246 str.), t. y. kad kokie nors atsakovo S. G. veiksmai pasišalinant iš eismo įvykio vietos yra susiję priežastiniu ryšiu su ieškovui atsiradusiais nuostoliais, būtent su 385,44 EUR (priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo).

3. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškinį tenkinti. Nurodo, kad teismas, nagrinėdamas bylą iš esmės rėmėsi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015-12-09 nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-650-686/2015 suformuota teismų praktika, todėl ieškovas apeliaciniame skunde dėsto savo argumentus vadovaujantis minėtoje byloje nustatytomis aplinkybėmis. Ieškovo nuomone, kadangi kasacinis teismas, priimdamas sprendimą dėl TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymo rėmėsi ir administracinio teisės pažeidimo byloje nustatytais faktais bei taikyta analogiška bauda kaip atsakovo atveju, teismas netinkamai aiškino šią kasacinio teismo nutartį ir todėl priėmė netinkamą sprendimą, t.y. Teismas vis dėlto sprendė, kad nepaisant to, kad atsakovo veiksmai vertintini kaip neatsargūs, laikė, kad būtina aiškintis atsakovo suvokimą dėl eismo įvykio. Ieškovas nesutinka su tokiu teismo sprendimu, nurodo, kad atsakovas neneigė, kad jis pasišalino iš įvykio vietos, pripažino, kad yra kaltas dėl abiejų automobilių apgadinimo administracinės bylos nagrinėjimo metu, todėl vienareikšmiškai galima teigti, kad atsakovas suvokė, kad buvo eismo įvykis ir pripažino savo kaltę dėl šio įvykio pasekmių. Ieškovas taip pat nesutinka ir su kita teismo išvada, kad „pats ieškovas nesielgė pakankamai atidžiai ir rūpestingai, nesiaiškinęs visų aplinkybių ir sumokėjo AB „Lietuvos draudimas“ 385,44 EUR. O vien tai, kad ieškovas žalą atlygino trečiajam asmeniui nėra pakankamas ir vienintelis pagrindas pareikšti regresinį reikalavimą. Pažymi, kad kasacinis teismas pasisakydamas, kad žalos atlyginimo trečiajam asmeniui faktas yra pakankamas pagrindas pareikšti regresinį reikalavimą, pasisakė tik dėl draudimo bendrovės teisės reikalauti žalos atlyginimo iš atsakovo (darbdavio), o ne dėl darbdavio regreso teisės dėl žalos atlyginimo reikalavimo iš žalą padariusio darbuotojo, todėl ginčytinas teismo sprendimas naikintinas ir dėl to, kad teismas neteisingai aiškino formuojamą teismų praktiką. Teigia, kad darbdavys, atlyginęs darbuotojo padarytą žalą, turi teisę reikalauti šios žalos atlyginimo iš darbuotojo, tačiau darbuotojas atsako pagal bendras materialinės atsakomybės taisykles, ko ir reikalauja ieškovas iš atsakovo. Išskaičiuojant iš atsakovo 385,44 EUR buvo įvertintos visos materialinės atsakomybės sąlygos.

Atsakovas atsiliepimu su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino kasacinio teismo praktiką. Nustačius, kad pareikštas regreso (bet ne subrogacijos) reikalavimas, apelianto argumentai dėl pakartotinės subrogacijos taikymo ir atitinkamai netinkamo CK 6.1015 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo pripažintini nepagrįstais. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas patikrino ar apeliantas išmokėdamas draudimo išmoką draudikui, tinkamai įvykdė pareigą bendradarbiauti, ar rūpinosi ekonomišku žalos atlyginimo prievolės vykdymu, ar pareikalavo patikimų žalos atlyginimo įrodymų. Nustatęs, kad ieškovas šių pareigų neatliko, o rėmėsi žalos dydžio nustatymo dokumentais, kurie prieštaringi, nepagrindžia, patikimai ir tikrai neįrodo realių nuostolių dydžio ir regreso teisės pagal TPVCAPDĮ 22 str. 1 d. 4 p., atsiranda pagrindas mažinti regreso tvarka prašomą priteisti sumą ar regresinį ieškinį visiškai atmesti dėl to, kad regresinio reikalavimo teisiniais pagrindais neįrodytas. Pažymi, kad teismų praktikoje vairuotojo kaltė dėl pasišalinimo iš eismo įvykio vietos nustatoma ne tiesiog konstatavus faktą, jog vairuotojas pasišalino iš įvykio vietos, o visapusiškai ištyrus ar vairuotojas pajuti, suvokė, kad jo vairuojama transporto priemonė susidūrė su kita transporto priemone ir šią apgadino, ar vairuotojas galėjo pajusti susidūrimą. Pirmosios instancijos teismas iš nagrinėjamos bylos pagrįstai nustatė, kad atsakovas nesuprato, jog įvyko eismo įvykis. Nesant atsakovo suvokto eismo įvykio fakto negalima teigti, kad atsirado priežastinis ryšys tarp ieškovo patirtų nuostolių ir atsakovo neteisėtų veiksmų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

4. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Apeliantas nesutinka su tuo, kaip pirmosios instancijos teismas pritaikė kasacinio teismo praktiką šiam ginčui. Apelianto vertinimu, teismas neteisingai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-650-686/2015 pateiktais išaiškinimais.

Apeliantas teisingai nurodo, jog minėtoje civilinėje byloje kasacinis teismas nesprendė dėl materialinės atsakomybės, bet priėmė sprendimą ginče tarp draudiko ir transporto priemonės valdytojo. Šios ir minėtos civilinės bylos aplinkybės nėra tapačios. Tačiau teismo suformuluota taisyklė, taikant TPVCAPDĮ 22 str. 1 d. 4 p. nuostatas, yra tiesiogiai susijusi su šios bylos ginču. Apeliantas šioje byloje įrodinėjo, kad jis turi atgręžtinį reikalavimą į darbuotoją S. G. pagal DK 257 str. 4 d., CK 6.264 str.,  CK 6.280 str. 1 d., todėl spręsdamas ginčą teismas pagrįstai tikrino šio darbdavio atgręžtinio reikalavimo pagrįstumą. Pradinis reikalavimas – draudiko AB „Lietuvos draudimo“ 2016 m. birželio 6 d. rašte suformuluotas reikalavimas (b.l. 70), su kuriuo darbdavys sutiko, yra pagrįstas būtent TPVCAPDĮ 22 str. 1 d. 4 p. nuostatų aiškinimu ir taikymu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-650-686/2015 kasacinis teismas patvirtino, jog draudiko teisė reikalauti išmokėtos draudimo išmokos atlyginimo iš transporto priemonės valdytojo, jeigu atsakingas už žalos padarymą asmuo pasišalino iš įvykio vietos, nėra absoliuti, o priklauso nuo faktinių įvykio aplinkybių, t.y. realios situacijos, kuri patvirtina arba paneigia, jog vairuotojas iš tikrųjų suprato, jog jis dalyvavo eismo įvykyje ir nepasiliko įvykio vietoje. Nors pirmosios instancijos teismas tiksliai neįvardino paminėtos kasacinio teismo suformuluotos taisyklės, tačiau būtent tokia taisykle rėmėsi spręsdamas šią bylą.

Šiuo atveju faktinės eismo įvykio aplinkybės nėra atskleistos – darbdavys nežino ir negalėjo paaiškinti 2016 m. vasario 9 d. 8.50 val. Kalvarijų ir Goštauto g. sankryžoje įvykusio eismo įvykio aplinkybių. Nors darbuotojas ir darbdavys santykiuose su draudiku AB „Lietuvos draudimo“ turėjo bendrą materialinį suinteresuotumą, darbdavys neveikė kaip rūpestingas šio bendro reikalo tvarkytojas ir jame neatstovavo darbuotojo, t.y. nesusipažino su draudiko surinktais žalos tyrimo dokumentais, nesidomėjo, ar faktinės aplinkybės iš tikrųjų yra pakankamos TPVCAPDĮ 22 str. 1 d. 4 p. nuostatų taikymui, nors tokia teisė jam buvo išaiškinta AB „Lietuvos draudimo“ 2016 m. birželio 6 d. rašte (b.l. 70), o darbuotojo 2016 m. birželio 22 d. paaiškinimas rodė, kad įvykio aplinkybės tikėtinai nėra tokios, kokias nurodo draudikas. S. G. 2016 m. birželio 22 d. paaiškinime nurodė, kad nematė eismo įvykio, teigė, kad į jį niekas dėl apgadinto automobilio eismo įvykio dieną nesikreipė. Visuma kitų aplinkybių, įskaitant informaciją apie transporto priemonių susidūrimo mechanizmą (prailginto autobuso „MAN NG-313“ kairia galine dalimi kliudyta lengvojo automobilio SAAB priekinio bamperio dešinė pusė) ir tai, kad darbdavys iki draudiko pranešimo nefiksavo autobuso apgadinimų, priimdamas transporto priemonę į garažą, leidžia pagrįstai abejoti, ar vairuotojas S. G. iš tikrųjų galėjo suprasti, jog 2016 m. vasario 9 d. 8.50 val. vairuodamas šį autobusą dalyvavo eismo įvykyje.

Materialinėje atsakomybėje įrodinėjimo pareiga tenka darbdaviui, ir jis turėjo pateikti įrodymus, pašalinančius abejones dėl darbuotojo kaltės. Be to darbuotojas priešingų įrodymų pateikti net ir negalėjo, nes jis nebuvo įtrauktas į draudiko vykdytą žalos tyrimo procesą. Prie AB „Lietuvos draudimo“ 2016 m. birželio 6 d. reikalavimo pridėta informacija apie tai, kad S. G. yra patrauktas administracinėn atsakomybėn už eismo įvykį, šiuo atveju nėra pakankamas įrodymas, kad jis 2016 m. vasario 9 d. 8.50 val. suprato dalyvavęs eismo įvykyje. Darbutojui S. G. nėra pritaikyta administracinė atsakomybė už pasišalinimą iš įvykio vietos, ir civilinėje byloje surinkti įrodymai aiškiai nepatvirtina, jog tam buvo pagrindas.

Teisėjų kolegija, atižvelgdama į šias aplinkybes, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, jog darbdavio atgręžtinio reikalavimo pagrindas pagal TPVCAPDĮ 22 str. 1 d. 4 p. ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-650-686/2015 pateiktus išaiškinimus nėra įrodytas ir todėl darbuotojo materialinė atsakomybė nekyla. Apeliacinis skundas atmetamas, o apskųstoji teismo sprendimo dalis paliekama nepakeista.

Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų teismas nenustatė.

Apelianto prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkinamas, nes teismo sprendimas nėra palankus apeliantui. Darbuotojas įrodymų apie bylinėjimosi išlaidas nepateikė.

Vadovaujantis CPK 326 str. 1 d. 1 p., teisėjų kolegija

n u t a r i a:

UAB „Vilniaus viešasis transportas“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                       Rita Kisielienė

                                                                      Jūratė Varanauskaitė

Andrius Verikas